Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Henricho Jaglinskio ir Aldonos Tilindienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės I. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-02-21 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. A. ieškinį atsakovei I. S. dėl garbės ir orumo gynimo ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė R. A. ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės I. S. 3 000,00 EUR neturtinės žalos atlyginimo, įpareigoti atsakovę paneigti tikrovės neatitinkančius paskleistus duomenis (informaciją) masinės informavimo priemonėse, o būtent dienraštyje „Lietuvos rytas“ patalpinti tokio turinio tekstą: Aš, I. S., atsiprašau R. A., (duomenys neskelbtini) dėl pateiktos šmeižiančios informacijos (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ televizijoje parodytame reportaže. Pareiškiu, kad R. A. niekada nenaudojo smurto prieš darželio auklėtinę“, priteisti 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.Nurodė, jog (duomenys neskelbtini) internetiniame tinklapyje (duomenys neskelbtini) buvo patalpintas ir paskelbtas reportažas: „(duomenys neskelbtini)“, kuriame dalis pateikiamos informacijos yra šmeižiančio pobūdžio. O būtent reportažui iš atsakovės 2016-03-21 buvo imamas interviu, kurio metu ji teigė, kad „smurtas buvo reiškia toks, kad viena mergaitė, jinai (direktorė) jai nešė vaistus ir ta mergaitė tuos vaistus išspjovė. Tai jinai (direktorė) jai trenkė per veidą“. Atsakovė melagingai teigė, kad (duomenys neskelbtini) direktorė R. A. naudojo smurtą prieš darželio auklėtinę. 2016-06-30 (duomenys neskelbtini) televizijai buvo pateiktas prašymas panaikinti (duomenys neskelbtini) tinklapyje patalpintą reportažą, tačiau ši atsisakė tai padaryti. Teigė jog atsakovė, turėdama tikslą, tiesiogiai per masinio informavimo priemonę paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją apie ieškovę, jog neva ši smurtavo prieš darželio auklėtinę, taip pažemindama ieškovę bei pakirsdama pasitikėjimą ja, kaip tinkama darželio direktore, dėl ko visuomenėje susiformavo neigiamas požiūris į ją. Teigė, jog atsakovė dar nuo 2013 m. stengėsi pakenkti ieškovės reputacijai, teikdama skundus bei raštus įvairioms institucijoms, kuriuose teigė apie ieškovės smurtą prieš vaikus. Dėl minėto reportažo ieškovė sulaukė neigiamų komentarų, aplinkinių pasmerkimo, buvo sumenkintas ieškovės, kaip aukštos kvalifikacijos specialistės, vardas bei įvaizdis, ji nuolat patiria stresą, pablogėjo jos sveikatos būklė, todėl laikė, jog patyrė 3 000,00 EUR dydžio neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (CPK 320 straipsnio 2 dalis).Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas apeliaciniu skundu.Išnagrinėjusi šią bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, privalo patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, išsiaiškino visas aktualaus klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes ir ar teisingai taikė tuo metu galiojusius teisės aktus.Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai įpareigojo atsakovę paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis.Asmens garbė ir orumas, vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsniu, ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).Apeliantės įsitikinimu, interviu metu ji išreiškė nuomonę ne dėl paties 2011-11-10 buvusio įvykio, o savo pasvarstymus, ar sudavimas vaikui per veidą yra laikytinas smurtu. Teisėjų kolegija, išklausiusi į bylą pateiktą vaizdo įrašą, sprendžia, kad atsakovė interviu su žurnaliste metu pateikė informaciją apie ieškovės galimai atliktus veiksmus auklėtinės atžvilgiu, tvirtindama, kad tai yra objektyviai egzistavę faktai. Nustatyta, kad atsakovė aiškiai, nedviprasmiškai ir be jokių dvejonių interviu metu nurodė, jog ieškovė bandė nepilnametei mergaitei sugirdyti vaistus, o kuomet ji tuos vaistus išspjovė - trenkė mergaitei per veidą. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog atsakovė per visuomenės informavimo priemonę paskleidė konstatuojamojo pobūdžio žinias apie ieškovę.Apeliantė skunde teigia, kad ieškovė neįrodė jai priklausančių įrodyti CK 2.24 straipsnio sudėties sąlygų – esą ieškovė nepaneigė fakto, jog jos atžvilgiu atsakovės išsakyti teiginiai neatitiko tikrovės. Teisėjų kolegija vertina, kad šie apeliantės argumentai yra visiškai nepagrįsti, nes minėto CK 2.24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Taigi, ne ieškovė R. A. turi įrodyti, jog atsakovės I. S. paskleista informacija neatitinka tikrovės, tačiau būtent atsakovė I. S. turi įrodyti, kad jos teiginiai, jog ieškovė trenkė auklėtinei per veidą, jai išspjovus vaistus, atitinka tikrovę.Pažymėtina, kad žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas, todėl atsakovė, siekdama įrodyti paskleistų duomenų atitiktį tikrovei, teismui turėjo pateikti pakankamai su įrodinėjimo dalyku susijusių, patikimų, nedviprasmiškai vertinamų ir leistinų įrodymų.Apeliantė nesutinka su teismo sprendime nurodytu įpareigojimu paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, motyvuodama tuo, kad jos išsakyta informacija apie ieškovę buvo pagrįsta įrodymais, esą įvykis 2011-11-10 buvo realus ir tai patvirtina privataus kaltinimo byloje duoti liudytojų parodymai, t.y. prejudicinis faktas. Be kitų argumentų, kurie yra susiję su baudžiamosios bylos Nr. PK-368-271/2014 pagal T. P. privataus kaltinimo skundą R. A. įrodymų vertinimu, apeliantė skunde taip pat nurodo, kad teismas nepagrįstai netenkino apeliantės prašymo iškviesti ir liudytojais apklausti tiesiogiai įvykį mačiusius asmenis.CPK 182 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad prejudiciniai faktai yra asmens nusikalstamų veikų padariniai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padariniai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo nutarimu. Šių aplinkybių bylos šalims įrodinėti nereikia.Kasacinis teismas savo praktikoje yra pasisakęs, kad prejudicinę galią turi visų rūšių teismo nuosprendžiais (apkaltinamuoju, išteisinamuoju, taip pat nuosprendžiu, kuriuo baudžiamoji byla nutraukiama) nustatytos nusikalstamų veiksmų pasekmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Be to, kasacinis teismas, aiškindamas minėtą proceso teisės normą, ne kartą konstatavo, kad teismo nuosprendžiu nustatyti faktai turi ribotą prejudicinę galią civilinėje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008; 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje3K-3-378/2009; kt.), nes teisiamojo veiksmai baudžiamojoje byloje tiriami ir vertinami baudžiamojo proceso ir baudžiamųjų įstatymų taikymo aspektu, o to paties asmens veiksmai civilinėje byloje – pagal civilinio proceso ir civilinių įstatymų nuostatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-684/2017 27 punktą).Kasacinio teismo konstatuota, kad baudžiamosiose bylose nustatyti faktai civilinėje byloje turi ribotą prejudicinę galią. Į įrodinėjimo dalyko sudėtį civilinėje byloje įeina, pavyzdžiui, nusikalstama veika padarytos žalos pobūdis ir dydis, nusikaltimo tiesioginės pasekmės (fizinio asmens mirtis, kūno sužalojimai, turto sunaikinimas ir sugadinimas) ir t. t. Šios aplinkybės, nustatytos teismo nuosprendyje, civilinėje byloje turi prejudicinę galią ir negali būti iš naujo įrodinėjamos. Taigi pagal CPK 182 straipsnio 3 punktą teismas, nagrinėdamas civilinę bylą, neprivalo iš naujo nustatyti teismo nuosprendžiu konstatuotų nusikalstamų veiksmų bei jų civilinių teisinių pasekmių, taip pat to, ar juos padarė asmuo, dėl kurio priimtas teismo nuosprendis, tuo tarpu kiti teismo nuosprendžiu nustatyti faktai prejudicinės galios civilinėje byloje neturi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2008; 2017 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-969/2017, 16 punktas).Pagal kasacinio teismo praktiką išteisinamasis nuosprendis absoliučiai visais atvejais negali būti pripažįstamas prejudicinę galią turinčiu ir eliminuojančiu išteisinto asmens civilinės atsakomybės taikymo galimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. gegužės 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-525/2001). Kasacinio teismo praktikoje yra pasisakyta, kad išteisinamajame nuosprendyje nustatytos aplinkybės tiek, kiek jos susijusios su nusikalstamos veikos vertinimu ir inkriminavimu baudžiamosios teisės prasme, neturi prejudicinės galios civilinėje byloje, nes skiriasi šių bylų įrodinėjimo dalykas bei žalą padariusio asmens veiksmų neteisėtumo vertinimo kriterijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009). Remiantis kasacinio teismo praktika, teismo nuosprendžiai, kuriais nustatyti faktai civilinio ginčo teisiniame santykyje nėra prejudiciniai, vertintini kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2008).Įvertinus nutarties 20 – 23 punktuose išdėstytas teisės normas ir teismų praktiką, teisėjų kolegija daro išvadą, kad apeliantės argumentai, jog liudytojų parodymai, duoti minimoje baudžiamojoje byloje, yra prejudiciniai faktai, nėra pagrįsti, nes jie nėra nustatyti įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu ir galėtų būti vertinami kaip rašytiniai įrodymai pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles.Nustatyta, kad 2016-12-15 vykusio teismo posėdžio metu atsakovė pateikė prašymą kviesti ir liudytojais apklausti T. P., N. L. ir Ž. J.. Teismas šio prašymo netenkino, motyvuodamas tuo, jog nurodyti asmenys jau buvo apklausti baudžiamojoje byloje bei, ką patvirtino ir pati atsakovė, esą jau pasisakė dėl tų pačių aplinkybių, kuriomis remiamasi nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti apeliantės prašymą iškviesti ir liudytojais apklausti asmenis, kurie, atsakovės teigimu, tiesiogiai matė smurto prieš nepilnametę atveją. Atsisakydamas iškviesti ir liudytojais apklausti atitinkamus asmenis teismas užkirto kelią atsakovei I. S. įstatymo nustatyta tvarka vykdyti įrodinėjimo pareigą, realizuoti savo teisę užduoti liudytojoms klausimus, kuriuos ji manė esant reikšmingais ginčo išsprendimui. Nors liudytojos buvo apklaustos baudžiamojoje byloje, tačiau tai nereiškia, kad jos parodymus davė ta pačia apimti, kaip galėjo būti apklausiamos civilinėje byloje, ir kad atitinkamai surinkti įrodymai galėtų būti vertinami kaip liudytojų parodymai, surinkti CPK nustatyta tvarka. Papildomai pažymėtina, kad ir pats pirmosios instancijos teismas, ištyręs baudžiamosios bylos medžiagą, vertino, kad baudžiamosios bylos dalykas yra visiškai skirtingas ir tyrimas joje tiesiogiai neapėmė aptariamo smurto prieš auklėtinę atvejo. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą ir spręsdamas, kad atsakovė nepaneigė prezumpcijos, jog jos paskleista žinia neatitinka tikrovės, rėmėsi baudžiamosios bylos medžiaga. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, netenkinęs atsakovės prašymo dėl liudytojų apklausos, nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų.Apeliacinės instancijos teismas, sprendžia, kad pirmos instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, tinkamai neištyrė bei neišnagrinėjo bylai reikšmingų aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės. Teismas, atsižvelgdamas į šioje byloje neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, naujų įrodymų gavimo būtinybę, sprendžia, jog šiuo atveju bylos išnagrinėjimas iš esmės apeliacinės instancijos teisme nėra galimas, todėl byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 21 d. sprendimą dalyje dėl įpareigojimo atsakovei paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis panaikinti ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Kitoje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.