- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-07-03
- Bylos Nr.
- 1A-103-116-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-05-1-07023-2010-2
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- A. U., G. L., J. B., S. P.
- Kategorijos
- 1.1.4.4.3Organizatorius (BK 24 str. 4 d.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
gynėjams advokatams Lionei Musteikienei, Vyteniui Dziegoraičiui, Romaldui Briliui, Žilvinui Astrauskui,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. U., J. B., S. P. ir G. L. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendžio, kuriuo
pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5200 Lt) dydžio bauda,pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (dėl nešiojamojo kompiuterio „Samsung R522“) 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda, pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (dėl nešiojamojo kompiuterio „HP Pavilion DM3-1050EN“) 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda,pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (dėl kavos virimo aparato „ESAM 6600 DeLonghi“) 20 MGL (2600 Lt) dydžio bauda,pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (dėl nešiojamojo kompiuterio „HP 615 QL66“) 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda,pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (dėl televizoriaus „Samsung“) 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda,pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (dėl nešiojamojo kompiuterio „Dell Vostro 1015“) 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda,pagal BK 189 straipsnio 1 dalį (dėl nešiojamojo kompiuterio „HP Compaq CQ61-6602EN“) 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda,
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, prie griežčiausios bausmės, paskirtos už nusikaltimą, numatytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, iš dalies pridedant švelnesnes bausmes, ir galutinė bausmė A. U. paskirta bauda 55 MGL (7150 Lt) dydžio.
Į bausmės laiką įskaitytas A. U. laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. kovo 18 d. iki 2010 m. kovo 26 d. (9 paros), laikant, kad sumokėta 18 MGL (2340 Lt) baudos.
S. P. nuteistas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį areštu 25 (dvidešimt penkioms) paroms,
vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 9 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta dalinio sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 30 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme – 58 paromis arešto, prie Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 30 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirtos bausmės pridėjus dalį šiuo nuosprendžiu skiriamos bausmės, ir galutinė bausmė S. P. paskirta – areštas 78 (septyniasdešimt aštuonioms) paroms.
Į bausmės laiką įskaityta S. P. pagal Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. liepos 30 d. teismo baudžiamąjį įsakymą atlikta bausmė.
pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 228 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1233 redakcija) laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams,pagal BK 198 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams,pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams,pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams,pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 5 (penkiems) mėnesiams, pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviems) mėnesiams,pagal BK 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 2 (dviem) mėnesiams,pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams,
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės tarpusavyje subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams,
vadovaujantis BK 63 straipsnio 3 dalimi, 9 dalimi, 65 straipsnio 2 dalimi, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta visiško sudėjimo būdu su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme – 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda, ir galutinė bausmė G. L. paskirta laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams ir bauda 15 MGL (1950 Lt) dydžio.
Į bausmės laiką įskaitytas G. L. laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. kovo 18 d. iki 2010 m. rugsėjo 7 d. ir pagal Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. teismo baudžiamąjį įsakymą atlikta bausmė.
pagal BK 300 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams,pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams 2 (dviems) mėnesiams, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 8 (aštuoniems) mėnesiams,
vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, 6 dalimi, už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės tarpusavyje subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu ir galutinė bausmė J. B. paskirta laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.
Į bausmės laiką įskaitytas J. B. laikiname sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2010 m. kovo 18 d. iki 2010 m. birželio 18 d.
Aprašomoji dalis
nustatė:
G. L. nuteistas už tai, kad veikdamas bendrininkų grupėje su V. Š., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas išskirtas ir priimtas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-07-18 teismo baudžiamasis įsakymas (15 t., 165-170 b. l.), sukurstė pastarąjį piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, tai yra, neteisėtai, pažeidžiant teisės aktais nustatytą tvarką, prašė ir įkalbinėjo jį surinkti ir jam perduoti valstybinės mokesčių inspekcijos kompiuterinės duomenų bazėje esančius duomenis apie fizinių asmenų vardą, pavardę, asmens kodą, šeimyninę padėtį, išduotus asmens tapatybės dokumentus, užimtumą ir pajamas, o būtent, žinodamas, kad V. Š., būdamas valstybės tarnautoju – (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos operatyvios kontrolės skyriaus vyriausiuoju specialistu, turi tarnybinę prieigą prie valstybinės mokesčių inspekcijos kompiuterinės duomenų bazių ir gali matyti fizinių asmenų asmens duomenis, tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku nuo 2009 m. lapkričio 16 d. iki 2010 m. kovo 18 d., paskambinęs telefonu arba bendraudamas susitikimų metu, prašė ir įtikinėjo V. Š. pasinaudoti tarnybiniu kompiuteriu ir valstybinės mokesčių inspekcijos kompiuterinės duomenų bazėmis, tokiu būdu sukurstė V. Š. piktnaudžiauti tarnyba - pateikti jam duomenis apie fizinių asmenų vardą, pavardę, asmens kodą, šeimyninę padėtį, išduotus asmens tapatybės dokumentus, užimtumą ir pajamas, po ko, V. Š. (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) savo darbo kabinete Nr. (duomenys neskelbtini) tyrimo metu tiksliai nenustatytu laiku - nuo 2009 m. lapkričio 16 d. iki 2010 m. kovo 18 d., naudodamasis tarnybiniu kompiuteriu, neteisėtai, pažeisdamas:
LR Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (Žin. l996, Nr.63-1479; 2008, Nr. 22-804) 5 str.1 d. reikalavimus, numatančius teisėtus asmens duomenų tvarkymo kriterijus;
Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 5 ir 9 punktus;
Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsnio 2, 5 ir 6 punktus;
Valstybės tarnautojų veiklos etikos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 968, 2.1, 2.2, 2.3, 3.2, 3.3, 4.2 punktus;
Valstybinės mokesčių inspekcijos valstybės tarnautojo elgesio kodekso, patvirtinto Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2005 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. V-141 „Dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos valstybės tarnautojo elgesio kodekso patvirtinimo“, 15.3, 16.1, 26, 27, 28 ir 29 punktus;
(duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2009 m. birželio 5 d. įsakymo Nr. 1-184 „Dėl išorinių duomenų bazių naudojimo (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje“ 3.3, 3.5, 3.6, 3.7 punktus;
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos informacinių sistemų naudotojų administravimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-455 (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2009 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. V-330 redakcija), 18.2,18.4 punktus;
Kompiuterinės įrangos, sisteminės ir standartinės programinės įrangos naudojimo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2003 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. V-283 (2007 m. rugpjūčio 6 d. įsakymo Nr. V-294 redakcija) 13 punktą;
Kompiuterinės įrangos, sisteminės ir standartinės programinės įrangos naudojimo (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių, patvirtintų (duomenys neskelbtini) apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos viršininko 2008 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. 1-15, 13 punktą;
Mokesčių mokėtojų asmens duomenų tvarkymo Valstybinėje mokesčių inspekcijoje taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2008 m. balandžio 4 d. įsakymu Nr. V-130, 51 punktą,
iš minėtos duomenų bazės surinko asmens duomenis apie V. G., R. S. ir A. B.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis A. U. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – jį pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 189 straipsnio 1 dalį išteisinti.
Skunde apeliantas nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminius Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimus, t. y. pažeidė šiame kodekse įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles (BPK 20 straipsnis) – byloje buvo nustatytos klaidingos faktinės aplinkybės, turinčios esminės reikšmės bylai teisingai išspręsti, o po to jas teismas neteisingai įvertino ir dėl to netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Nuteistasis A. U. mano, kad jo padaryti veiksmai negalėjo būti kvalifikuoti pagal BK 222 straipsnio 1 dalį bei BK 189 straipsnio 1 dalį, ir jis dėl to negalėjo būti nuteistas, nes jis šių nusikalstamų veiksmų nepadarė. Teigia, kad jis turi būti išteisintas, nes byloje surinktais duomenimis neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamas veikas, o baudžiamasis procesas jo atžvilgiu turi būti nutrauktas (BPK 3 straipsnio1 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Skunde pažymima, kad vadovaujantis BPK 20 straipsnio 4 dalimi, įrodymais gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Be to, šio straipsnio penktoje dalyje įtvirtinta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi, būtina sąlyga vertinant įrodymus (BPK 20 straipsnio 5 dalis) – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Visos byloje įrodinėtinos aplinkybės turi būti nustatytos taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl įrodinėjamų faktų buvimo. Motyvai dėl įrodymų turi būti paremti argumentuota visų įrodymų analize ir turi atitikti bylos faktinius duomenis, kurie ištirti teisiamajame posėdyje, o išvados dėl kaltės turi būti pagrįstos ne atskirais įrodymais, o įrodymų viseto analize. Pagal įstatymo reikalavimus ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą teismų praktiką, nė vienam įrodymų šaltiniui ir duomenims, gautiems iš atskirų įrodymų šaltinių, negali būti skiriamas prioritetinis vaidmuo įrodymų vertinimo procese.
Pasak apelianto, šioje byloje, teismui vertinant įrodymus, nebuvo pagrindu objektyvi bylos medžiaga, patikrinta teisminio nagrinėjimo metu, o įrodymų vertinimas buvo sutapatintas su teisėjo vidine nuojauta, intuicija, asmeniniu noru. Vertinant įrodymus byloje nebuvo pasiekta, kad teisėjo vidinis įsitikinimas susiformuotų jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją ir ją tarpusavyje palyginus bei sugretinus. Teismas priėmė ir vertino tik tuos įrodymus, kurių pagrindu galėjo priimti apkaltinamąjį nuosprendį, ir tik tais įrodymais vadovavosi. Kitų įrodymų teismas nevertino, juos nepagrįstai ir nemotyvuotai atmetė. Teismas jų atžvilgiu pasielgė taip, lyg jų byloje nebūtų.
Nuteistasis taip pat pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (29 straipsnio 1 dalį, 30 straipsnio 1 dali, 31 straipsnio 2 dalį, 109 straipsnio 1 dalį), konstitucinius teisinės valstybės, asmenų lygybės prieš įstatymą, teisėtumo, teisingumo ir kitus principus teismai inter alia yra valstybės institucija, kuri, vykdydama teisingumą ir padėdama valstybei užtikrinti asmenų, visos visuomenės saugumą nuo nusikalstamų kėsinimųsi, kartu privalo apsaugoti asmens teises ir teisėtus interesus. Tai lemia ir tam tikrus teismo įgaliojimus baudžiamajame procese. Teismas baudžiamajame procese turi būti ir nešališkas arbitras, objektyviai vertinantis baudžiamojoje byloje esančius nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių duomenis (įrodymus) ir priimantis teisingą sprendimą dėl asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo, ir kartu teismas, siekdamas nustatyti objektyvią tiesą, turi aktyviai veikti baudžiamajame procese – apibrėžti baudžiamosios bylos nagrinėjimo ribas, nagrinėti baudžiamąją bylą taip, kad joje būtų nustatyta objektyvi tiesa ir teisingai išspręstas asmens, kaltinamo padarius nusikalstamą veiką, kaltumo klausimas. Teismas privalo būti ir lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d. ir kiti nutarimai).
Šalies argumentai
A. U. teigimu, šią konstitucinę teismo priedermę ir įrodymų vertinimo taisykles teismas grubiai pažeidė ir dėl šios priežasties jo atžvilgiu priėmė neteisėtą ir nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį, kuris turi būti panaikintas, o baudžiamasis procesas nutrauktas. Atkreipia dėmesį, kad BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte inter alia nustatyta, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodomi motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus. Šių BPK normų laikymasis garantuoja, kad bus užtikrintos tų BPK normų, kurios garantuoja asmens teisių apsaugą (BPK 44 straipsnio 5 ir 6 dalys), laikymasis. Dėl to, kad savo forma ir turiniu nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, ir dėl to, kad šių reikalavimų nesilaikymas yra esminis BPK pažeidimas, nes kliudo teismui, išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą, ne kartą pasisakyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. 2011 m. gegužės 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-202/2011). Be to, teismų praktikoje pripažinta, kad nuosprendis turi atitikti ir oficialiems dokumentams keliamus reikalavimus, turi būti surašomas taisyklinga kalba, tiksliai vartojant teisės terminus, turi būti įtikinamas, nekelti abejonių dėl jame padarytų išvadų pagrįstumo. Apelianto teigimu, minėtų reikalavimų Šiaulių apylinkės teismas nesilaikė. Nurodo, kad nuosprendyje iš esmės nėra įrodymų vertinimo, įrodymai tik išvardijami, be to, visiškai nemotyvuota, kodėl vienus įrodymus apkaltinamajame nuosprendyje teismas priima ir jais grindžia nuosprendį, o kitus atmeta. Pasak A. U., nuosprendis surašytas visiškai nesivadovaujant BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimais, ir šis esminis pažeidimas sukliudė teismui išsamiai bei nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Skunde taip pat nurodoma, kad baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį galima, kai nusikaltimo objektyviąją pusę sudaro bent vienas iš šių požymių: apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas, buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas, buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimas, buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimas.
Apeliantas pažymi, kad jam kaltinamajame akte ir nuosprendyje inkriminuotas tik vienas kvalifikuojantis požymis – tai apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas, kuris suprantamas kaip sąmoningas buhalterinės apskaitos nevedimas arba tokios apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, nuostatas. Pasak nuteistojo, norint teisingai įvertinti ir teisiškai kvalifikuoti jo veiksmus, buvo būtina išsiaiškinti ir nustatyti, ką teisine prasme reiškia „bendrovės turtas“ bei „įsipareigojimų dydis ir jų struktūra“. Teismas to nepadarė, todėl tai turėjo tiesioginės įtakos jo padarytų veiksmų neteisingam teisiniam kvalifikavimui.
Nuteistasis nurodo, kad pagal teisės doktriną ir teisminę praktiką „bendrovės turtas” yra materialios, nematerialios ir finansinės vertybės, kurias valdo ir naudoja, kuriomis disponuoja ūkio subjektas ir kurias naudodamas jis tikisi gauti ekonominės naudos. „Įsipareigojimai ir jų struktūra” – tai skoliniai įsipareigojimai kreditoriams, skolų apimtis, dydis, jų pobūdis, kreditorių tinklas, informacija apie kreditorius, t. y. asmenis, kuriems bendrovė yra įsipareigojusi.
Šalies argumentai
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad teismas nuosprendyje nurodė, jog „A. U. žinomai suklastotus tikrus dokumentus, tai pirkimo aktus Nr. 007 ir 010 įtraukė į UAB “T.” apskaitą ir dėl to negalima iš dalies nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 metus ir už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-02-18“. Teigia, kad teismas, įrašydamas šią frazę ir žodžius „žinomai suklastotus“ į nuosprendį, visiškai nemotyvavo ir nenurodė, iš kokių byloje esančių įrodymų teismas padarė tokią išvadą, t. y. išvadą, jog jis žinojo, kad šie dokumentai yra suklastoti. Teismas visiškai nekreipė dėmesio ir neanalizavo byloje esančio nustatyto fakto, kad 2009 m. gruodžio mėn. 14 d. nešiojamąjį kompiuterį atnešė jam parduoti į darbą du jaunuoliai. Pokalbio su jais metu jis išsiaiškino, kad vienas jų gyvena kaimynystėje su jo broliu S. P.. Jis savo pavardės nepasisakė. Nupirkdamas iš jų kompiuterį, jis dėl neatidumo nevisiškai užpildė pirkimo aktą Nr. 007. Vėliau pastebėjęs, kad aktas ne iki galo užpildytas, paprašė brolio nueiti pas kaimyną, kad jis įrašytų į aktą savo duomenis ir pasirašytų, nes sąžiningai galvojo, kad brolio pažįstamas kaimynas buvo šio kompiuterio pardavėjas. Grįžus S. P. į namus su užpildytu pirkimo aktu Nr. 007 jis suprato ir sužinojo, kad kompiuterio pardavėjas – M. B.. Brolis taip pat tik būdamas pas kaimyną dokumento užpildymo metu sužinojo šio kaimyno pavardę, nes jie vienas kitą pažinojo tik iš matymo. Kodėl brolis nuėjo pas M. B. užpildyti pirkimo akto, jo niekas ikiteisminio tyrimo metu bei teisme nepaklausė. Teigia, kad jis (A. U.) broliui pavardės B. nebuvo sakęs, nes jos nežinojo. Pastebi, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnams šios aplinkybės buvo žinomos, tačiau jie ikiteisminio tyrimo metu, vertindami, kad sandorio apskritai nebuvo, nepadarė jo ir M. B. atpažinimo siekiant nustatyti, ar tikrai M. B. su draugu atnešė parduoti kompiuterį. Teigia, kad tik vėliau išaiškėjo, jog M. B. nebuvo pas jį su draugu parduoti kompiuterio, buvo kažkoks kitas brolio kaimynas, kuris byloje nenustatytas, tačiau realiai jam kompiuterį pardavė. Apelianto įsitikinimu, esant tokioms aplinkybėms negalima daryti išvados, kad jis žinojo, jog 2009-12-14 pirkimo aktas Nr. 007 yra suklastotas, ir jį panaudojo buhalterinėje apskaitoje.
Iš bylos duomenų, A. U. teigimu, matyti, kad 2010-02-01 buvo sudarytas pirkimo aktas Nr. 010, pagal kurį jis nupirko 1 200 litų vertės nešiojamąjį kompiuterį. Prekės pardavėjas, prisistatęs A. M. vardu, nurodė savo asmens kodą, pateikė kompiuterį, jie susitarė dėl kainos, sudarė sandorį ir jį tuojau pat įvykdė. Pirkimo aktas atitinka visus dokumento reikalavimus ir dokumento rekvizitus, jame net nurodytas pardavėjo asmens kodas, kuris nėra privalomas. Specialistai dėl dokumentų rekvizitų nurodymo jam pretenzijų nepareiškė. Teigia, kad sudarant tokius sandorius joks norminis aktas jo neįpareigoja nustatinėti pardavėjo tapatybę, juo labiau, kad tokiai procedūrai reikalingos specialios žinios. Šį aktą jis įtraukė į buhalterinę apskaitą. Tai, kad ne A. M. pardavė jam kompiuterį, jis sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu. Dėl to mano, jog ir dėl šio akto teismas neturėjo pagrindo daryti išvados, kad jis (A. U.) žinojo, jog šis aktas yra suklastotas.
A. U. atkreipia dėmesį, kad minėtus kompiuterius jis, vykdydamas įmonės ūkinę-komercinę veiklą, pardavė. Teigia, kad teismas, vadovaudamasis bylos duomenimis, teisingai nustatė ir nuosprendyje konstatavo, jog „šių dviejų kompiuterių pardavimas įformintas 2009-12-31 PVM: sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) uždarajai akcinei bendrovei „D.“ už 3 800,00 Lt (3140,50 + 659,50 PVM) ir 2010-03-01 PVM sąskaita faktūra TEL0084 fiziniam asmeniui L. S.“. Pinigus pagal prekių pardavimo sandorius bendrovė gavo, visus mokesčius sumokėjo, VMI dėl jų pretenzijų ir civilinio ieškinio teisme nepareiškė. Tai patvirtino byloje apklausti specialistai J. Čepaitienė ir A.K.. Taigi, šie duomenys visiškai patvirtino, kad visi sandoriai, t. y. ūkinės operacijos, realiai įvyko.
Apeliantas pažymi, kad 2010-10-22 specialistės J. Čepaitienės išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), o taip pat ir iš jos paaiškinimų teisme matyti, jog pripažįstama, kad realiai 2009-12-14, 2010-02-01, 2009-12-31 ir 2010-03-01 sandoriai įvykę. Tačiau specialistė mano, kad, teismui nustačius, jog kompiuteriai nebuvo nupirkti iš M. B. ir A. M., o kitų asmenų, tai ,,...ūkines operacijos vyko ne apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis ir aplinkybėmis. Tai yra, apskaitos dokumentuose – kompiuterių pirkimo aktuose Nr. 007 ir Nr. 010 nurodyti rekvizitai nepatvirtina ūkinių operacijų tapatumo, nes juose nurodyti duomenys apie ūkinių operacijų turinį neatitinka tikrovės“. Pastebi, kad teismas nuosprendyje netyrė ir nepasisakė, ar ne tų pardavėjų pavardžių įrašymas į vertybių pirkimo aktus Nr. 007 ir 010, esant kitiems aktų tikriems (realiems) rekvizitams ir duomenims ir šių aktų įtraukimas į bendrovės buhalterinę apskaitą leido daryti išvadą, kad dėl to negalima iš dalies nustatyti bendrovės 2009 metų ir laikotarpio nuo 2010-01-01 iki 2010-03-18 turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Teismas, visiškai netirdamas ir nevertindamas nuosprendyje išdėstytų įrodymų, o tik apsiribodamas jų konstatavimu, nemotyvuotai, suteikdamas vieniems įrodymams prioritetą prieš kitus, vadovaudamasis specialistės J. Čepaitienės sąlygine išvada ir jos paaiškinimais teisme, padarė prieštaringą išvadą, jog „...minėtais pirkimo aktais buvo įforminti neįvykę sandoriai, t. y. pirkimo aktuose buvo įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie ūkinių operacijų turinį“. Pasak nuteistojo, ši teismo išvada prieštarauja anksčiau nuosprendyje padarytai išvadai, kad sandoriai realiai buvo įvykę.
Šalies argumentai
A. U. nurodo sutinkantis, kad pagal pirkimo aktus Nr. 007 ir Nr. 010 kompiuterius jis nupirko gal ir ne iš M. B. ir A. M., tačiau teigia, kad šiuose aktuose įrašytos žinios apie ūkinių operacijų turinį yra tikros ir teisingos: kompiuteriai realiai buvo nupirkti, užpajamuoti, jie parduoti, mokesčiai sumokėti. Šiuos faktus teismas nustatė ir konstatavo nuosprendyje.
Nurodo, kad iš 2012-10-12 specialisto A. K. išvados ir jo paaiškinimo teisme matyti, jog 2001-11-06 LR Buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. DC-574 13 straipsnio 1 dalis nusako privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus, kad jie yra privalomi ir pagal tyrimui pateiktus pirkimo aktus atitinka šio straipsnio nuostatas, t. y. visi išvardyti rekvizitai yra pirkimo aktuose Nr. 007 ir 010. Taip pat matyti, kad perkant prekes iš fizinių asmenų ir sudarant pirkimo aktus, duomenis nusako pirkėjui pats pardavėjas, kuriuo tenka pasitikėti. Be to, specialistas paaiškino, kad pagal apskaitos duomenis, esančius bendrovėje, galima spręsti, kad du iš fizinių asmenų nupirkti nešiojamieji kompiuteriai yra realizuoti, o tai rodo, kad galima nustatyti bendrovės 2009 metų ir laikotarpio nuo 2010-01-01 iki 2010-03-18 turtą, įsipareigojimų dydį ir struktūrą. Pirkimo aktuose ne realių pardavėjų pavardžių įrašymas, esant realioms ūkinėms operacijoms, nėra kliūtis visiškai ar iš dalies nustatyti bendrovės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
Nuteistojo teigimu, teismas tik konstatavo, kad tokia specialisto išvada byloje yra, tačiau jos visiškai nevertino, priimdamas nuosprendį ja nesivadovavo, motyvuotai jos neatmetė.
Taip pat skunde pabrėžiama, kad, vertindamas byloje esančius įrodymus, teismas visiškai nevertino specialisto A. K. paaiškinimo teisme dėl jo anksčiau duotos išvados. Specialistas teisme paaiškino, kad pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį yra nurodyta, kokie yra privalomi apskaitos dokumentų rekvizitai. Išrašytos sąskaitos (aktai) M. B. ir A. M. vardu atitinka šio straipsnio nuostatas. Šis įstatymas nenumato reikalavimo prašyti pateikti pardavėjo asmens kodo, o tai įpareigotų įsitikinti pardavėjo tapatumu, nors šiuose pirkimo aktuose yra nurodyti ir pardavėjų asmens kodai, o tai tik sustiprino A. U. tikėjimą, kad pardavėjai nurodyti aktuose yra tikri ir tapatūs. Pats pardavėjas nurodo savo rekvizitus pirkėjui. Įmonė, turėdama apskaitos dokumentą (aktą) bei faktiškai įsigytą turtą, jį privalo apskaitos registruose fiksuoti, įtraukti į konkretų apskaitos dokumentą, kaip tai numatyta Buhalterinės apskaitos Įstatymo 14 straipsnio 4 punkte. Šio turto realizavimas taip pat tinkamai užfiksuotas. A. U. teigimu, bendrovėje viskas buvo padaryta taip, kaip išvadoje ir paaiškinimuose teisme nurodė A. K.. Be to, specialistas A. K. teisme taip pat paaiškino, kad iš tyrimui pateiktos medžiagos nėra jokių duomenų, kad pats A. U. būtų suklastojęs šiuos apskaitos dokumentus (aktus Nr. 007 ir 010), dėl kurių kyla šis ginčas. Todėl A. K. savo pasisakyme ir nurodė, kad, jei būtų pateikti papildomi dokumentai, iš kurių matytųsi, kad pats A. U. yra suklastojęs apskaitos dokumentus (aktus Nr. 007 ir 010), arba būtų pateikti įrodymai, kad faktiškai prekių realiai nebuvo įsigyta (dviejų kompiuterių pagal aktus Nr. 007 ir 010)), tuomet jo, t. y. A. K., kaip specialisto, išvada būtų gal ir kitokia. Tik šiame kontekste teisme duodamas paaiškinimus specialistas A. K. pasakė, kad neturėdamas anksčiau nurodytų duomenų, davė teismui rašytinę išvadą. Jeigu jis būtų turėjęs duomenis, kad jis (A. U.) suklastojo aktus, nurodydamas, kad ūkinės-finansinės operacijos realiai neįvykusios, o pateikęs jas kaip įvykusias, tik tuo atveju jo išvada būtų kitokia. Pasak A. U., teismas šį A. K. pasisakymą iškreipė ir savaip interpretavo: „...kad jis tyrimo metu neturėjo visų tyrimui reikalingų duomenų, kad rėmėsi tik jam gynėjo pateiktais dokumentais, dėl ko jo išvada gali būti neišsami“. Pastebi, kad A. K. duoti išvadą buvo pateikta tokia pati ir tokios pačios apimties bylos medžiaga, kokia disponavo ir specialistė J. Čepaitienė, ir tai matyti iš jo rašytinės išvados. Teigia, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, specialisto A.K. išvados ir paaiškinimo nevertino ir nekreipė į tai dėmesio.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, apelianto teigimu, taip pat neatkreipė dėmesio į tai, kad specialistė J. Čepaitienė teisme neginčijo paties fakto, kad du kompiuteriai pagal aktus Nr. 007 ir Nr. 010 buvo realiai nupirkti ir kad jų įsigijimo dokumentai atitiko Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tačiau ji nesutiko su tuo, kad jie buvo nupirkti ne iš M. B. ir A. M., to jis kategoriškai neneigia dėl anksčiau skunde nurodytų priežasčių. Specialistės nuomone, M. B. ir A. M. pavardžių įrašymas į pirkimo aktus Nr. 007 ir Nr. 010 suponavo negalimumą iš dalies nustatyti nuosprendžiu nurodytą laikotarpio bendrovės turto, įsipareigojimo dydžio ir struktūros. Be to, nuteistojo teigimu, teismas savaip iškreipė ir interpretavo kitas specialisto A. K. išvadas ir teisme duotus paaiškinimus.
Šalies argumentai
Skunde pabrėžiama, kad specialistas savo išvadoje ir teisme duodamas paaiškinimus kategoriškai nurodė, jog esant realioms ūkinėms operacijoms, sandoriams, galima nustatyti bendrovės turtą nurodomu laikotarpiu, o pavardžių pirkimo aktuose nesutapimas su prekę realiai pardavusiais asmenimis neturi įtakos nustatant bendrovės turtą byloje analizuojamu laikotarpiu. Svarbiausia yra pati ūkinė operacija, ji turi būti teisinga, atitikti realybę. Pagrindinis akcentas, nustatant įmonės įsipareigojimo dydį, turtinę padėtį, yra realus sandorių buvimas. Pavardžių neatitikimas čia yra nereikšmingas. Šiuo atveju yra sandoris, kurį reikia įtraukti į apskaitą, o tai ir buvo padaryta. Šioje byloje sąskaitų aktyvumą lemtų, jeigu tų kompiuterių realiai nebūtų buvę ar sandoris nebūtų įvykęs. Specialistas A. K. nei savo raštu surašytoje išvadoje, nei duodamas paaiškinimus teisme nepatvirtino, kad pirkimo aktuose nurodžius pardavėjų M. B. ir A. M. pavardes vien dėl to jau negalima nustatyti bendrovės turto, įsipareigojimo dydžio, struktūros byloje tiriamu laikotarpiu. Tačiau teismas nuosprendyje teigia: „Iš abiejų specialistų paaiškinimų matyti, kad sutinkama dėl to, kad pripažinus 2010-02-01 A. M. vardu surašytą pirkimo aktą Nr. 010 ir 2009-12-14 M. B. vardu surašytą pirkimo aktą Nr. 007 esant suklastotus, negalima iš dalies nustatyti UAB “T.” turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2009 metus ir už laikotarpį nuo 2010-01-01 iki 2010-03-18, tačiau A. K. mano, kad neteisingos pavardės nurodymas nėra klastojimas“.
Nuteistojo A. U. teigimu, specialistas teisme taip neteigė ir negalėjo teigti, nes tokia jo pozicija teisme būtų prieštaravusi jo paties duotai rašytinei išvadai (išvados 2 punktas). Iš jo raštu duotos išvados ir žodinio paaiškinimo teisme darytina išvada, kad formalus pardavėjo netikros pavardės nurodymas pirkimo aktuose Nr. 007 ir Nr. 010 neturi įtakos nustatant bendrovės turtą, įsipareigojimus, nuosavybę, kad tai galima nustatyti cento tikslumu, nes problema yra tik keli realaus, užpajamuoto turto įsigijimo dokumentai, nors jie ir yra su kai kuriais trūkumais, kurie buhalterinei turto apskaitai jokios įtakos nedaro. Anot apelianto, specialisto A. K. teisme duotų parodymų esmės iškreipimas nuosprendyje turėjo esminę reikšmę nustatant tikrąsias bylos aplinkybes. Užuot byloje atsiradusius prieštaravimus pašalinęs BPK numatytomis procesinėmis priemonėmis, juos teismas iškreipė taip, kad galėtų priimti apkaltinamąjį nuosprendį. A. U. teigimu, teismas neteisingai nurodė, kad jis „nesutiko su specialistės J. Čepaitienės išvada, tačiau pakartotinio ar papildomo tyrimo neprašė skirti“. Su tokia teismo išvada nurodo negalintis sutikti. Sutinka su šia išvada tik tiek, kad jis niekada nesutiko ir nesutiks su tendencinga ir neobjektyvia specialistės J. Čepaitienės išvada. Dėl to jis ir kreipėsi į nepriklausomą specialistą A. K., kuris davė akivaizdžiai priešingą konsultacinę išvadą nei specialistė J. Čepaitienė. Pažymi, kad teisme jo advokato iniciatyva buvo iškviesti abu specialistai jų duotų išvadų prieštaravimų priežastims pašalinti. Teisme iš esmės kiekvienas specialistas pasiliko prie savų, anksčiau duotų išvadų. Apelianto įsitikinimu, esant tokiai situacijai, kai prieštaravimų negalima pašalinti apklausiant teisme specialistus, teismas savo iniciatyva privalėjo imtis reikiamų BPK numatytų priemonių.
Skunde pažymima, kad 2007 m. birželio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo „Baudžiamojo proceso kodekso normų, reguliuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje“ apžvalgoje teismams rekomenduojama: „...jeigu specialisto ar eksperto apklausa nepadeda išsiaiškinti, kuri išvada yra nepagrįsta, turi būti skiriama nauja ekspertizė. Tokiais atvejais ekspertizės darymas negali būti pavedamas asmeninis, jau atlikusiems byloje specialių žinių reikalaujančius tyrimus, tarp jų ir konsultacinę išvadą davusiam asmeniui (Lietuvos Respublikos teismo ekspertizės įstatymo 18 straipsnio 3 dalis). Teismų praktika, rodo, kad tokios nuostatos nesilaikant, t. y. naujos ekspertizės darymą pavedant specialisto išvadą davusiam ar ekspertizę atlikusiam ekspertui ir konsultacinę išvadą davusiam asmeniui, teismas paprastai gauna ekspertizės aktą su tomis pačiomis ankstesniuose dokumentuose išdėstytomis priešingomis išvadomis“. Teismas tokia suformuota teismų praktikos patirtimi nepasinaudojo, nors privalėjo tai padaryti ir paliko specialistų išvadose esančius prieštaravimus.
Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį, kad teismas nuosprendyje išdėstė 2011-02-28 ikiteisminio tyrimo metu specialaus liudytojo S. P. duotus parodymus, kuriuose nurodyta, kad „jo brolis A. U. jo paprašė, kad surastų pažįstamų draugų, kurie pasirašytų ant dokumentų, pagal kuriuos jie neva jam, A. U., parduoda daiktus“. Pažymi, kad teisme S. P. šiuos parodymus kategoriškai paneigė ir paaiškino, jog tokių parodymų nedavė, kad jo atžvilgiu buvo vartojamas psichologinis spaudimas, kad pareigūnai tokius parodymus surašė ir privertė pasirašyti protokolą. Parodė, kad jis reikalavo apklausos metu iškviesti advokatą, tačiau advokatas nebuvo pakviestas. A. U. teigimu, teismas šių S. P. parodymų nevertino, tačiau, kadangi teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, darytina išvada, kad jais vadovavosi. Be to, vertindamas 2011-02-28 ikiteisminio tyrimo metu specialaus liudytojo S. P. duotus parodymus teismas nesvarstė, ar, vadovaujantis BPK 20 straipsnio 4 dalies nuostatomis, jie yra patikimi, ar juos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, kokie kiti įrodymai patvirtina šiuos jo parodymus. Mano, kad šie parodymai negali būti laikomi įrodymais, nes jie nėra patikimi, jų nepatvirtina kiti byloje esantys įrodymai. Teigia, kad nuosprendyje visiškai nemotyvuotai vieniems įrodymams buvo suteiktas prioritetas prieš kitus ir tai sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą sprendimą. Pasak nuteistojo, šį jo teiginį pagrindžia ir ši nuosprendžio citata: „...kaltinamojo A. U. parodymai nėra nuoseklūs, išsamūs, neprieštaringi, jų nepatvirtino nei liudytojų parodymai, nei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, nei specialistų paaiškinimai, todėl darytina išvada, kad 2010-02-01 A. M. vardu surašytame pirkimo akte Nr. 010 ir 2009-12-14 M. B. vardu surašytame pirkimo akte Nr. 007 yra tikrovės neatitinkantys duomenys“. Apelianto vertinimu, teismas, teigdamas, kad jo (A. U.) parodymų nepatvirtina specialistų paaiškinimai, privalėjo šiuos jo parodymus gretinti su specialistų išvadomis, taip pat nurodyti ir „kitus byloje esančius rašytinius įrodymus“, kurie nepatvirtina jo parodymų. Tačiau teismas to nepadarė. Taip pat nurodo nesutinkantis su teismo išvada, kad jo parodymai nėra išsamūs. A. U. įsitikinimu, teismas, manydamas, kad jo parodymai neišsamūs, galėjo teisiamojo posėdžio metu užduoti jam klausimus ir išsiaiškinti visas svarbias aplinkybes. Dėl to nurodo darantis išvadą, kad byloje esančių ir jo skunde nurodytų bei išanalizuotų įrodymų pagrindu konstatuotina, jog formalaus netikrų materialinių vertybių pardavėjų pavardžių nurodymo aktuose Nr. 007 ir Nr. 010, o tai buvo padaryta nesant jo kaltės ir tyčios, jų įtraukimo į buhalterinę apskaitą, negalima laikyti Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies, 13 straipsnio 3 dalies, 14 straipsnio 2 dalies pažeidimu ir konstatavimu, kad tai lėmė negalimumą iš dalies nustatyti bendrovės 2009 metų ir laikotarpio nuo 2010-01-01 iki 2010-03-18 turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Dėl to mano, kad ši nuosprendžio dalus turi būti panaikinta, o baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.
Skunde apeliantas pažymi, kad jis taip pat nuteistas už tai, kad neįtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą keturių kompiuterių ir dėl to iš dalies negalima nustatyti bendrovės 2010 metų turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Mano, kad ir šis kaltinimas nepasitvirtino, todėl dėl jo jis taip pat turi būti išteisintas.
Pažymi, kad bylos duomenimis nustatyta, jog vienas iš šių keturių kompiuterių buvo jo asmeninis darbinis kompiuteris ir juo naudojosi tik jis vienas, jį visą laiką laikė prie savęs: namuose, darbe, automobilyje ir t. t. Tai – kompiuteris „HP Pavilion DM3-1O50EN“ Nr. (duomenys neskelbtini). Į šį kompiuterį buvo sukelta asmeninė jo informacija, asmeniniai failai. Vėliau pareigūnai leido pasidaryti jų kopijas, o jų originalai ir dabar yra šiame kompiuteryje. Nurodo, kad kompiuterį jis nusipirko iš G. L. savo poreikių tenkinimui už savo, o ne už bendrovės pinigus. Kadangi juo naudojosi asmeniškai, todėl jis nebuvo pagal panaudos sutartį perleistas naudotis bendrovei. Kratos metu kompiuteris buvo surastas jo darbo vietoje, kabinete, kadangi jis šį kompiuterį atsinešė iš automobilio. Nurodo, kad kompiuterį kratos metu jis gera valia padavė pareigūnams, jiems paklausus, ar dar daugiau yra bendrovės patalpose kompiuterių. Šis teiginys bylos duomenimis nenuneigtas. Todėl teismo išvada, kad jis buvo nupirktas perparduoti, anot nuteistojo, byloje surinktais įrodymais nepagrįsta. Nors jis, siekdamas patvirtinti šį teiginį, prašė teismo šį kompiuterį apžiūrėti, teismas jo neapžiūrėjo. Taip pat liko neapklausti pareigūnai, kurie leido jam pasidaryti iš šio kompiuterio asmeninių dokumentų ir kitos informacijos kopijas. Ši informacija iš kompiuterio nepaimta ir nepridėta prie bylos. Nors kratos metu pareigūnams jis tai aiškino ir prašė jo paaiškinimą dėl šio kompiuterio įrašyti į protokolą, tačiau jie to nepadarė. Kratos metu buvo taip pat buvo paimtas ir nešiojamasis kompiuteris „Sonny“, tai bendrovės kompiuteris, kurį vėliau pareigūnai sugrąžino.
Be to, apelianto teigimu, taip pat nenuneigtas jo paaiškinimas, kad kitus 3 kompiuterius: 1) „HP 615 QL66“ Nr. (duomenys neskelbtini), 2) „Dell Vostro 1015“ Nr. (duomenys neskelbtini) ir 3) „HP Compaq CQ61-330EN“ Nr. (duomenys neskelbtini), jis buvo nusipirkęs už savo asmeninius pinigus iš G. L. ir laikė bendrovės patalpose. Kadangi šie kompiuteriai geros kokybės, patikimų firmų, todėl galvojo, kur juos galės panaudoti: 1) kadangi bendrovės veikla plėtėsi, buvo reikalingi kompiuteriai naujiems bendrovės padaliniams, todėl juos galvojo panaudoti pagal panaudos sutartį bendrovės veikloje, arba 2) duoti naudotis broliams. Kadangi kompiuteriai prieš kelias dienas buvo nupirkti, todėl jam neapsisprendus dėl jų tolesnio likimo, kompiuteriai buvo padėti bendrovės prekybos patalpoje.
Teigia, kad kompiuterius „HP 615 QL66“ ir „Dell Vostro 1015“ jis 2010-03-13 nusipirko už savo pinigus, tiksliau, jo nurodymu jam nupirko K. M., nes jo (A. U.) tuo metu nebuvo (duomenys neskelbtini). Nurodo palikęs 2000 litų K. M. ir pastarasis už šiuos pinigus iš G. L. nupirko šiuos du kompiuterius. Kompiuterius G. L. atvežė į bendrovės prekybos patalpas, kur K. M. juos patikrino ir nupirko. Kadangi jo (A. U.) dėl didelio užimtumo nebuvo (duomenys neskelbtini), kompiuteriai buvo saugomi bendrovės patalpose, o padėti buvo ten, kur buvo surasta jiems padėti vieta, nes patalpos yra mažos. Teigia, kad kompiuteriai buvo sudėti į lentyną toje vietoje, kur pasideda atėjusieji klientai į prekybos saloną savo asmeninius daiktus. Jie nebuvo padėti prekybos vietoje greta kitų prekių.
Nuteistasis nurodo, kad negalima sutikti su specialistės J. Č. teiginiu, jog „A. U. davė 2000 Lt kompiuterių pirkimui, tačiau to neįformino“. Teigia, kad jis davė K. M. pinigus tam, kad pastarasis iš G. L. nupirktų du kompiuterius jam, o ne bendrovei. Pažymi, kad šiuo atveju jokio pirkimo dokumento įstatymas nereikalauja užpildyti.
Kompiuterį „HP Compaq CQ61-330EN“, A. U. teigimu, jis taip pat buvo nupirkęs prieš kelias dienas iki 2010-03-13, t. y. iki šių dviejų kompiuterių įsigijimo, ir jie visi trys buvo saugomi prekybos patalpose toje pačioje vietoje (šią aplinkybę patvirtino K. M.). Jeigu šie kompiuteriai būtų buvę skirti parduoti, tai jie būtų buvę išreklamuoti, padėti į vitrininę spintą, būtų nurodytos kainos ir t. t.
Pažymi, kad 2010-03-18 kratos protokole neužfiksuota, jog prie šių kompiuterių buvo nurodytos jų kainos bei parametrai. Tai teisingas, objektyviai surašytas kratos protokolas, išskyrus viena, kad kompiuteriai buvo sukrauti lentynoje, nes į vitriną, kaip nurodyta protokole, jie paprasčiausiai netilptų. Jeigu šie duomenys (padėkliukai) būtų buvę pridėti prie kompiuterių, tuomet pareigūnai būtų šiuos duomenis paėmę arba bent jau būtų nufotografavę ir pridėję prie bylos kompiuterių su kainomis fotonuotraukas, tai būtų tapę įrodymais byloje. A. U. teigimu, šis objektyvus kratos protokolas sutampa su liudytojo K. M. parodymais, kad „ant lentynų salėje prie kompiuterių buvo sudėjęs tik parametrus, kainų nebuvo sudėjęs, nes A. neliepė to daryti“. Mano, kad šiais duomenimis – kratos protokolu ir K. M. parodymais paneigiami liudytojo L. M. parodymai, kad „kratos metu prekybos salėje buvo rasti išdėlioti, kaip jie įtarė, parduoti, nauji kompiuteriai. Tai, kad jie nauji, nusprendė iš to, kad buvo užklijuoti plėvele ekranai, ir šalia minėtų kompiuterių buvo padėti kartoniniai padėkliukai, ant kurių buvo užrašytos techninės charakteristikos ir užrašyta kaina“. Taip pat liudytojas L. M. yra paaiškinęs, kad „kratos metu negvildeno tos temos, ar tie kompiuteriai buvo skirti pardavimui“, tačiau parodė „kad pardavimui skirti kompiuteriai nusprendė iš to, kad kompiuterių ekranai buvo užklijuoti plėvele, šalia buvo padėti kartoniniai padėkliukai, ant kurių buvo užrašytos techninės charakteristikos ir kainos. Viskas buvo surašyta viename lape, tai yra charakteristika ir kaina“.
Mano, kad tam, jog būtų nustatyta, ar šie kompiuteriai buvo skirti parduoti, pareigūnams reikėjo atlikti apsimestinį kompiuterių pirkimą, tačiau jie to nepadarė.
Šalies argumentai
A. U. taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad, jeigu bendrovė būtų nusipirkusi šiuos kompiuterius vykdydama savo veiklą, tai būtų finansiniai dokumentai (kasos išlaidų orderiai), patvirtinantys, kad paimti pinigai iš bendrovės kasos ir už juos nupirktos vertybės (pirkimo aktai). Tokių dokumentų dėl šių keturių kompiuterių pareigūnai bendrovėje nerado, jie nepaimti ir nepridėti prie bylos. Tokių dokumentų dėl šių keturių kompiuterių bendrovėje nėra ir negali būti, nes juos jis nusipirko už savas pinigines lėšas. Mano, kad šis faktas tik patvirtina jo teiginį, kad visi ginčo kompiuteriai buvo nupirkti už jo asmeninius pinigus ir jie priklauso jam asmeninės nuosavybės teise. Apelianto teigimu, teismo išvada, kad keturi kompiuteriai buvo nupirkti turint tikslą parduoti ir uždirbti pajamų, neįtraukus į bendrovės apskaitą, nepagrįsta byloje esančiais įrodymais. Teismas nenurodė konkrečių įrodymų, kuriais remdamasis padarė išvadą, kad kompiuteriai buvo nupirkti turint tikslą perparduoti ir užsidirbti pinigų. Atkreipia dėmesį, kad teismas sprendė, jog šie keturi kompiuteriai jam nepriklauso asmeninės nuosavybės teise, vertino, kad jie skirti perparduoti, neįtraukus į buhalterinę apskaitą. Mano, kad net ir sutinkant su tokia teismo išvada, būtina išsiaiškinti, kokius norminius aktus jis pažeidė, jeigu per kelias dienas šių kompiuterių neužpajamavo bendrovės balanse ir ar toks jo neveikimas gali būti kriminalizuotas. Teigia, kad nusipirkęs kompiuterius jis jų neužpajamavo dėl didelio savo užimtumo.
Apeliantas prašo atsižvelgti ir į tai, kad pagal specialisto A. K. paaiškinimą teisme, pagal tuo metu, t. y. 2010-03-18, galiojančius normatyvinius aktus (tuo laiku galiojusio Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 4 punkte nurodyta, kada įtraukti į apskaitą materialines vertybes: apskaitos registruose ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių duomenys užregistruojami ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio dieną arba iškart po to, kai yra galimybė tai padaryti.) buvo būtina užpajamuoti tada, kai įvyko ūkinė-finansinė operacija, o jeigu, dėl svarbių priežasčių, negalima to padaryti tuojau pat, todėl privalu materialines vertybes užpajamuoti kaip galima greičiau, atsiradus galimybei tą padaryti. Taip pat jis pabrėžė, kad šiuo metu ši taisyklė yra liberalesnė: dabar materialines vertybes būtina užpajamuoti bendrijos balanse per 4 mėnesius nuo jų įsigijimo. Šios teisės normos, jų teisinis aiškinimas ir teisingas taikymas paneigia teismo kaltinimą, kad kompiuteriai buvo nupirkti perpardavimo tikslu norint gauti neužpajamuotas pajamas.
Pažymi, kad specialistė J. Čepaitienė šio A. K. teiginio nepaneigė, teisme tik pasakė, kad „jis (jo patikslinimas – buhalterinės apskaitos dokumentas) neturi būti surašytas tą pačią minutę, bet jis turi būti surašytas“. Taigi, esant tokioms aplinkybėms, sutiktina su norminio akto aiškinimu, kad įsigytas bendrovėje materialines vertybes, jeigu dėl svarbių priežasčių negalima to padaryti tuojau pat, privalu užpajamuoti kaip galima greičiau, atsiradus galimybei tai padaryti.
Žemesnės instancijos teismas
Anot A. U., teismas, net nesvarstęs ir netyręs, ar jis turėjo techninę galimybę kompiuterius įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą, nusprendė, kad veikdamas tyčia jis „...neorganizavo keturių kompiuterių (...) įrašymo į bendrovės buhalterinę apskaitą...“. Kaip nustatyta, du kompiuterius jis įsigijo padedant K. M. 2010-03-13, o vieną kompiuterį – dviem dienom anksčiau iki šių kompiuterių įsigijimo. Nurodo, kad 2010-03-13 anksti ryte su D. D. jie išvyko iš (duomenys neskelbtini) asmeniniais reikalais ir grįžo į (duomenys neskelbtini) tik kratos dieną – 2010- 03-18. Jam vos tik atėjus į bendrovės patalpas, atvyko pareigūnai ir pradėjo daryti kratą. Pažymi, kad į šias aplinkybes teismas nekreipė dėmesio, jų nevertino. Mano, kad minėtos aplinkybės patvirtina, kad net manant, jog šie trys kompiuteriai buvo nupirkti bendrovei, dėl labai svarbių priežasčių jis negalėjo jų paversti bendrovės nuosavybe.
Šalies argumentai
Apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad nuosprendyje nurodyta, jog, neįtraukus keturių kompiuterių į bendrovės buhalterinę apskaitą, iš dalies negalima nustatyti UAB “T.” 2010 metų turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Anot A. U., visiškai neaišku, iš kokių oficialių duomenų, specialistų išvadų tokią išvadą padarė teismas ir tuo remdamasis pripažino jį kaltu. Pažymi, kad specialistės J. Čepaitienės 2010-10-22 išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) tokios išvados nėra. Mano, jog tam, kad būtų galima padaryti minėtą išvadą, teismui buvo būtina bent byloje dalyvavusiam specialistui (BPK 284–286 straipsniai) suformuluoti, užduoti, pateikti tyrimo objektą ir gauti atitinkamą išvadą. Dėl keturių kompiuterių neužpajamavimo bendrovėje ir, kad dėl to negalima iš dalies nustatyti bendrovės 2010 metų turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, specialistui ikiteisminio tyrimo metu net nebuvo pateikta užduotis ir nebuvo pateiktas tyrimo dalykas, buhalteriniai dokumentai, t. y. visiškai nebuvo atliktas specialisto tyrimas ir dėl to nebuvo surašyta specialisto išvada.
A. U. pastebi ir tai, kad byloje yra 2010-11-16 specialistės J. Čepaitienės paaiškinimas, kur ji nurodo (faktiškai davė išvadą, kuri buvo panaudota byloje), kad „Dėl LR Buhalterinės apskaitos Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies ir 2 straipsnio 1 dalies nevykdymo iš dalies negalima nustatyti asmens – UAB “T.” turto, įpareigojimų dydžio ir struktūros“. Pažymi, kad, nors BPK nenumato galimybės ikiteisminio tyrimo metu duoti specialistui paaiškinimus, byloje toks paaiškinimas yra. Jame net nenurodyta, kokiu teisiniu pagrindu vadovaujantis jis surašytas ir kas jį surašė. Šiame paaiškinime nurodoma, kad „Pasiūlius specialistui duoti paaiškinimą dėl to, kad ...“. Iš šio paaiškinimo pirmo sakinio darytina išvada, kad ne pati specialistė savarankiškai surašė savo paaiškinimą, o kažkas jai pasiūlė tai padaryti, suformulavo klausimus ir surašė paaiškinimą, kurį specialistė tik pasirašė. Šis dokumentas – ne savarankiškas specialisto paaiškinimas.
Skunde nurodoma, kad į teismo posėdį specialistai kviečiami (BPK 284 straipsnis) tik tuo atveju, jeigu jų parodymai būtini specialisto išvadai paaiškinti ir papildyti. Taigi, laikantis analogijos, tyrėjas ikiteisminio tyrimo metu tikriausiai galėjo apklausti specialistą dėl jo jau duotos išvados. Todėl apklausiant specialistą tyrėjas turėjo teisę surašyti specialisto apklausos protokolą ir išsiaiškinti išvados netikslumus, trūkumus. Šiuo atveju iš 2010-11-16 specialisto paaiškinimo matyti, kad jam buvo suformuluoti savarankiški klausimai, kurie nebuvo užduoti jam surašant specialisto išvadą, o specialistas užuot patikslinęs išvadą davė paaiškinime savarankišką, naują išvadą, kurią prokuroras panaudojo surašydamas kaltinamąjį aktą, o teismas – nuosprendį. Pasak nuteistojo, šis specialistės 2010-11-16 paaiškinimas – tai ne paaiškinimas ar papildymas savo jau duotos specialisto 2010-10-22 išvados Nr. (duomenys neskelbtini), o jau savarankiška išvada, surašyta neatlikus jokio tiriamojo darbo. Nurodo, kad specialisto paaiškinimas nėra specialisto išvada, jų sutapatinti negalima, nes jų kilmė ir teisinė reikšmė bei paskirtis visiškai skirtinga. Taigi, prokuroras ir teismas specialisto paaiškinimo negalėjo sutapatinti su jo išvada ir vadovautis surašydami atitinkamai kaltinamąjį aktą ir nuosprendį. 2010-10-22 specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nėra suformuluotos išvados, kad jis (A. U.) neįtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą keturių kompiuterių ir dėl to iš dalies negalima nustatyti bendrovės 2010 metų turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Apelianto įsitikinimu, jau vien dėl šios priežasties jis turi būti išteisintas pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo aktais, revizijos aktais, audito ataskaita, specialisto išvada, ekspertizės išvada, o ne specialisto paaiškinimu, juo labiau, duotu neatlikus specialaus tyrimo.
Be to, A. U. įsitikinimu, šioje dalyje jis turi būti išteisintas ir dėl to, kad bylos duomenimis nepaneigta, jog kompiuterius jis nusipirko asmeninės nuosavybės teise ir juos laikė bendrovės patalpose, o taip pat ir dėl to, kad bylos duomenimis teismas neįrodė, jog jis nusipirko kompiuterius tam, kad perpardavęs gautų nelegalias pajamas.
A. U. taip pat pažymi, kad jis yra nuteistas ir už tai, kad dėl jo nusikalstamų veiksmų iš dalies negalima nustatyti bendrovės 2009 m. ir laikotarpio nuo 2010-01-01 iki 2010-03-18 įsipareigojimų dydžio, jų struktūros. Mano, kad šią kaltinimo dalį teismas tik nurašė nuo kaltinamojo akto, nes byloje nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme visiškai netirti bendrovės skoliniai įsipareigojimai. Byloje net nėra kreditorių sąrašo, duomenų dėl kreditorių, jų skolų dydžio ir t. t. Be to, dėl šių aplinkybių net jis neapklaustas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme. Tokio tyrimo neatliko ir specialistė J. Čepaitienė. Esant tokioms aplinkybėms, t. y. atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenimis visiškai nenustatyti bendrovės skoliniai įsipareigojimai, nenustatyta, ar ji iš viso kam nors buvo įsiskolinusi, mano, kad ši kaltinimo dalis nepasitvirtino, taigi ir dėl to jis turi būti išteisintas. Remiantis tuo, kas išdėstyta, prašo jį pagal BK 222 straipsnio 1 dalį išteisinti, o šią bylos dalį nutraukti.
Šalies argumentai
A. U. taip pat nurodo nesutinkantis su tuo, kad teismas nesivadovavo K. M. parodymais, motyvuodamas tuo, jog pastarasis yra suinteresuotas duoti jam naudingus parodymus, nes jis yra K. M. darbdavys, taigi, pastarasis nuo jo priklausomas.
Pasak apelianto, su tokiais teismo motyvais negalima sutikti. Pagal Lietuvoje galiojančius BPK įstatymus, o konkrečiai, šio kodekso 20 straipsnio nuostatas, įrodymais baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys ir tik jais patvirtinamos arba paneigiamos aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti. Mano, kad teismas, atmesdamas K. M. parodymus, turėjo nuosprendyje nurodyti konkrečius įrodymus, atskleisdamas K. M. suinteresuotumą byloje. Tokių įrodymų teismas nenustatė ir nuosprendyje neišdėstė. Teismo teiginys, kad K. M. suinteresuotas dėl to, kad jis, t. y. A. U., kažkada buvo jo darbdavys, nepatvirtintas įrodymais. Tai tik teismo prielaida, manymas, kad taip galėjo būti.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, anot nuteistojo, teismas nuosprendyje pats sau užduoda klausimus, tačiau į juos neatsako, pvz., „...lieka neatsakyta į klausimą, kodėl 3 kompiuteriai buvo padėti parduotuvės lentynoje gerai pirkėjams matomoje vietoje su jų aprašymais, kodėl jie nebuvo nunešti į pagalbines parduotuvės patalpas?“. Iš šio teismo užduoto klausimo darytina išvada, kad bylos teisminis tyrimas atliktas labai paviršutiniškai, neišsamiai, nevisapusiškai, neobjektyviai, šališkai. Teismas, priimdamas nuosprendį, nežinojo ir neišsiaiškino, kokias patalpas bendrovė turėjo, kokio jos ploto, kiek patalpų, kaip išdėstyta prekybos salė, ar yra pagalbinės sandėliavimo patalpos, kokia prekių ekspozicija, kaip atrodo vitrinos, lentynos, kurioje prekybos salės vietoje jos yra ir kas jose išdėstyta ir t. t. Mano, kad teismas bylos nagrinėjimo metu privalėjo minėtas aplinkybes išsiaiškinti, o jų neišsiaiškinęs, neištyręs, negalėjo pradėti rašyti nuosprendžio.
Iš šio teismo klausimo, A. U. teigimu, matosi, kad jis, priimdamas nuosprendį, tik spėja, jog kompiuteriai buvo padėti lentynose, pirkėjams gerai matomoje vietoje, su jų aprašymais ir t.t. Nurodo, kad byloje nėra pridėti kompiuterių aprašymai, nuosprendyje įrodymais nenustatęs tokių aprašymų buvimo fakto teismas jų buvimą konstatavo kaip realų faktą, kaip „pirkėjams gerai matomoje vietoje“.
Skunde taip pat pažymima, kad pagal BK 189 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas įgijo, naudojosi arba realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. A. U. nurodo, kad jis nuteistas ir už tai, kad nuo 2010-01-27 iki 2010-03-18, dirbdamas bendrovės direktoriumi ir žinodamas, kad G. L. turtą gauna nusikalstamu būdu, iš jo įgijo penkis įvairios rūšies kompiuterius, televizorių ir kavos virimo aparatą, iš jų realizavo vieną kompiuterį, televizorių ir kavos virimo aparatą, o pasikėsino realizuoti keturis kompiuterius.
Apeliantas pabrėžia, kad nusikaltimo subjektyviosios pusės esminis požymis – kaltė, kuri pasireiškia tik tiesiogine tyčia. Pagal nuosprendį reiškia, kad jis suvokė, jog įgyja, naudoja arba realizuoja turtą, kuris gautas nusikalstamu būdu ir to nori. Pastebi, kad įstatymo leidėjas šioje BK 189 straipsnio 1 dalies dispozicijoje specialiai akcentuoja tai, kad kaltininkas (šiuo atveju jis) tikrai žino, kokį turtą įgyja, naudoja arba realizuoja, t. y. turtą, gautą nusikalstamu būdu. Mano, kad vien dėl kylančių įtarimų ar abejonių, kad jis (A. U.) žino, jog turtas įgytas nusikalstamu būdu, negalima asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn. Teigia, kad įstatymas nereikalauja, jog kaltininkas (šiuo atveju – jis) žinotų visas padaryto (G. L.) nusikaltimo aplinkybes. Užtenka bendro kaltininko (jo) supratimo apie (G. L.) padarytas nusikalstamas veikas, jų pobūdį, nusikalstamą turto gavimo būdą. Nurodo, jog svarbu tai, kad kaltininkas (jis) tikrai žino, jog turtą jam perduoda žmogus (G. L.), kuris gavo jį neteisėtai – padarydamas nusikalstamas veikas.
Atkreipia dėmesį, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme jis nurodė, kad nežinojo, iš kur ir kokiu būdu G. L. gauna techniką. Teigia, kad tai yra kiekvieno verslininko komercinė paslaptis ir tarp verslininkų nepriimta aiškintis materialinių vertybių gavimo šaltinių. Be to, jis parodė, kad visuose užfiksuotuose ir byloje esančiuose jo ir G. L. telefoniniuose pokalbiuose užfiksuotos derybos dėl kompiuterių, televizorių ir kitos technikos modelių bei kainos. A. U. teigimu, nei iš atskirų G. L. žodžių, nei frazių jis nesuprato, kad jo iš G. L. perkama technika yra jo įsigyta nusikalstamu būdu. Priešingu atveju jos nebūtų pirkęs.
Pažymi, kad G. L. teisme paneigė 2010-11-24 ir 2010-11-29 ikiteisminio tyrimo metu ir akistatos su juo (A. U.) 2010 m. gruodžio 14 d. protokoluose užfiksuotų parodymų dalis, kuriuose G. L. buvo nurodęs, kad jis (A. U.) galėjo suprasti iš jo žodžių ar atskirų frazių, kad jis prekes įsigyja nusikalstamu būdu. G. L. nurodė, kad jį (A. U.) apkalbėjo, nes jam buvo daromas didelis spaudimas, jis buvo suimtas. Teisme G. L. paaiškino, kad dabar duota teisingus parodymus, t. y. kad jis niekada jam (A. U.) nesakė, kokiu būdu įsigyja prekes.
A. U. įsitikinimu, išklausius jo ir G. L. telefoninių pokalbių įrašus, išanalizavus šių pokalbių turinio išklotines, akivaizdu, jog nė iš vieno pokalbio turinio negalima daryti net prielaidos, kad jis (A. U.) galėjo suprasti, jog G. L. įgyja materialines vertybes nusikalstamu būdu. Iš pokalbio turinio galima padaryti tik išvadą, kad G. L. konsultuojasi su juo (A. U.), kokių modelių ir parametrų kompiuterius ir kitą buitinę techniką jis, t. y. A. U., iš jo nupirktų ir už kokią sumą. Teigia tokio pobūdžio konsultacijų jis kasdien turintis dešimtimis ir su kitais materialinių vertybių pardavėjais, kurie jas parduoda, nes toks yra jo bendrovės darbo pobūdis, verslas, bendrovės verslo paskirtis yra nupirkti daiktą pigiau, parduoti brangiau ir iš to gauti pelną.
Nuteistasis nurodo, kad byloje nėra kitų įrodymų, kurie patvirtintų G. L. 2010-11-24 ir 2010-11-29 apklausos protokolų turinio teisingumą, taip pat 2010-12-14 akistatos tarp A. U. ir G. L. protokolo turinio teisingumą. Mano, kad šių duomenų negalima laikyti įrodymais ir jais negalima grįsti jo kaltės pagal BK 189 straipsnio 1 dalį. Teigia, kad teismas nepagrįstai grindė jo kaltę G. L. fraze, kad jis prekes įsigyja „lievu būdu“, t. y. neteisėtu būdu. Pažymi, kad nuosprendyje teismas net nenurodė, kada, kur ir kokioms aplinkybėms ši frazė atsirado byloje, kada ir kokioms aplinkybėms esant ji buvo G. L. panaudota. Šios frazės patikimumo BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka teismas nepatikrino.
Išanalizavus bylos medžiagą, A. U. teigimu, matyti, kad minėtą frazę G. L. pirmą ir paskutinį kartą panaudojo jo 2010-11-29 apklausos pabaigoje (16 t. 55–57 b. l.). Šiame ikiteisminio tyrimo metu surašytame protokole kažkodėl po kiekvieno G. L. atsakymo į tyrėjo klausimą buvo nurodoma, kad „...manau A. U. turėjo suprasti, kad (...) neteisėtu būdu paimtas iš parduotuvės“. G. L. šio protokolo pabaigoje nurodė ,,...aš A. U. sakiau, kad daiktai yra imami iš parduotuvių „lievu būdu“ ir, manau, jis turėjo suprasti, kad neteisėtu būdu, tačiau neaiškinau kokiu konkrečiai“. Vėliau šiuos savo parodymus G. L. paneigė. Nors G. L. akistatos metu į jo, t. y. A. U., gynėjo klausimą atsakė, kad frazė „lievu būdu“ buvo paminėta telefoninio pokalbio metu, atsakė: „Taip, ši frazė buvo pasakyta telefoninio pokalbio metu“, išklausius pokalbius, juos sugretinus su byloje esančiomis pokalbių tekstų išklotinėmis, nepavyko nustatyti, kad G. L. būtų panaudojęs pokalbiuose žodžius „lievu būdu“. Teismas šių prieštaravimų netyrė ir jų nepašalinęs padarė neteisingą išvadą.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, apelianto teigimu, teismas nenurodė jo ir G. L. pokalbių konkrečių datų bei pokalbių frazių, iš kurių padarė išvadą, jog „A. U. galėjo ne tik suprasti, kad daiktai, kuriuos jam perdavė G. L., yra įgyti nusikalstamu būdu, bet ir bent susidaryti nuomonę, kokia buvo naudojama nusikalstamos veikos schema...“. Išklausius teisme visus pokalbių įrašus, nepavyko išgirsti nė vieno žodžio, nė vienos frazės, iš kurios būtų galima padaryti tokią išvadą. Mano, jog būtina byloje esančiais įrodymais įrodyti, ar jis tada galėjo suprasti, suvokti, kad G. L. neteisėtai veikia ir neteisėtai įgyja prekes, kurias jis (A. U.) iš jo nuperka. Teigia, kad tuomet, bendraudamas su juo, G. L. veikė taip, kad tretieji asmenys nesužinotų apie jo ir J. B. nusikalstamą veiklą. Tada jie buvo visiškai nepažįstami ir vienas apie kitą nieko nežinojo, nepasitikėjo vienas kitu. G. L. buvo eilinis jo prekybos verslo klientas. Nurodo, kad pokalbių su G. L. metu jis nesuprato, kad pastarasis neteisėtu būdu įgyja vertybes, kurias jis (A. U.) iš jo nupirko.
Nuteistasis prašo atsižvelgti į tai, kad žodis „žmogiukai“, kuris labai dažnai naudotas nuosprendyje, paimtas iš 2010 m. kovo 10 d. 17.49 val. pokalbio tarp jo ir G. L., kai G. L. jam pasakė: „A girdi, jeigu paims tie žmogiukai teliką LED nu tą ploną, metras 2 Samsung penki septyni kainuoj už 3 paimsi?“. Teigia, kad tai vienintelis kartas, kai G. L. pasakė žodį „žmogiukai“. Šio pokalbio metu jis (A. U.) nesiaiškino, kas iš ko „paims“, kas tie „žmogiukai“, kokiu pagrindu įgyjamas televizorius ir t. t. Pastebi, kad tai kiekvieno verslininko veiklos baras, už kurį jis atsako. Nurodo, kad teismas nuosprendyje neatskleidė nusikalstamo ryšio tarp jo (A. U.) ir „žmogiukų“ veiksmų, o to nenustačius negalima sieti jo su „žmogiukų“ ir G. L. neteisėtais veiksmais.
Pasak apelianto, teismas nuosprendyje nenurodė įrodymų, kuriais vadovaudamasis padarė išvadą, kad jis kažkada, kažkokio pokalbio su G. L. metu suprato, jog jis patiria kažkokį nuostolį ir tą sumą atima iš jam parduodamos prekės kainos. Teigia, kad jis tik teisme suprato apie G. L. „išminusavimus“.
Šalies argumentai
A. U. teigimu, teismas taip pat nenurodė, kuo pasireiškė jo kaltė, jeigu G. L. negaudavo prekių, nes jie net nekaltinami bendrininkavimu darant nusikalstamas veikas. Jis apie G. L. nusikalstamas veikas nieko nežinojo, o jeigu teismas mano priešingai, jis privalėjo tai įrodyti pateikdamas konkrečius bendrininkavimo įrodymus. Teismo kaltinimas, kad nebuvo sudaromos prekių įsigijimo sutartys, peržengia teisminio nagrinėjimo ribas. Jam toks kaltinimas net nebuvo pareikštas.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, pasak apelianto, teismas taip pat neatskleidė motyvo „...G. L. neturėjo įmonės, kuri prekiautų buitine ar kompiuterine technika, ir A. U. tai žinojo...“ turinio ir nenurodė, kokią tai turi reikšmę įrodant jo kaltę. Teismo motyvo dalis – „...atsižvelgiant į A. U., kaip verslininko, patirtį, jis turėjo suvokti, kad nauji daiktai, mažesnėmis nei rinkos kainomis gauti iš asmens, kuris užsiima automobilių nuoma, yra gauti neteisėtu būdu“ – yra tik teismo emocijos, tik noras, kad taip būtų, tik prielaidos. Ši išvados dalis padaryta ne įvertinus byloje esančius įrodymus.
Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad teismas nuosprendyje teigia, jog jis (A. U.) supirko iš G. L. prekes žemesnėmis nei rinkos kainomis. Apelianto manymu, norint atlikti prekių kainų palyginamąjį veiksmą, teismui buvo būtina pasikvietus specialistus ar jiems pavedus nustatyti to laikmečio konkrečių prekių rinkos kainą ir tik tada jas palyginti. Teismas nėra rinkos kainų analizės centras ir jis negali nuspręsti, kokios tuo metu buvo vienų ar kitų prekių rinkos kainos.
Šalies argumentai
Apeliantas atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje teismas nurodė, jog spęsdamas jo kaltės klausimą pagal BK 189 straipsnį nesivadovauja jo parodymais, nes „...kaltinamųjų G. L. ir A. U. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje, yra nenuoseklūs, neišsamūs, prieštaringi, nelogiški, kad kai kurių frazių bei veiksmų jie negalėjo paaiškinti, kad jų duotų parodymų nepatvirtino liudytojų duoti parodymai bei kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai, todėl kaltinamųjų A. U. ir G. L. parodymai, kad neva A. U. G. L. niekada nebuvo užsiminęs, kokiu būdu jis įgijo prekes, kurias pardavė A. U., o šis – kitiems asmenims, vertintini kritiškai, kaip kaltinamųjų pasirinkta gynybos versija, ir atmestini“. Pasak A. U., iš šio motyvo negalima suprasti, kokia jo parodymų dalimi, kokia apimtimi teismas nesivadovavo. Nenurodomas parodymų nenuoseklumas, neišsamumas, prieštaringumas. Jeigu jie buvo, tuomet teismas privalėjo imtis BPK numatytų procesinių priemonių, kad pašalintų nurodomus trūkumus. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pats teismas savo nuosprendžiu atskleidžia teisminio nagrinėjimo trūkumus ir savo klaidas ir, iš esmės neišnagrinėjęs bylą, priima nuosprendį.
A. U. teigimu, teismas, konstatuodamas, kad jo parodymų nepatvirtino liudytojų parodymai, nekonkretizavo, apie kokius parodymus kalbama. Mano, kad, jeigu teismas būtų konkrečiai analizavęs jo ir liudytojų parodymus, juos sugretinęs, tik tuomet būtų galėjęs spręsti, ar parodymai sutampa, ar jie vieni kitų nepatvirtina. Nurodo, kad byloje nėra įrodymų analizės ir jų vertinimo motyvų. Teismas apsiribojo tik jų išvardijimu.
Apeliantas nurodo sutinkantis su teismo teiginiu, kad visus įrodymus būtina vertinti kritiškai, tačiau juos taip įvertinus, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas būtina motyvuoti, kodėl vienais įrodymais remiamasi nuosprendyje, o kiti atmetami. Pažymi, kad kaltinamasis turi teisę pasirinkti vieną ar kitą gynybos būdą, tačiau įstatymas nenumato galimybės ši būdą atmesti vien dėl to, kad jis toks yra ir nepatinka teismui.
A. U. pastebi, kad teisinėje doktrinoje ir teisminėje praktikoje nurodomi specifiniai atvejai, iš kurių turto įgijėjas gali suprasti, kad turtas įgytas nusikalstamu būdu: atkreipiamas dėmesys į įgyjamo turto ypatybes, jo ypatumus, specifiką, įgyjamo turto realizavimui specifines sąlygas, į specifinius daiktą parduodančio asmens duomenis, požymius, į jo specifinius, išskirtinius, neįprastus prašymus realizuojant vertybes, į tai, kad gal labai akivaizdžiai pigiai pasiūlė nupirkti daiktą, gal buvo konkretūs požymiai ant perkamo daikto, kurių buvimas aiškiai sako, jog jis įgytas nusikalstamu būdu. Teigia, kad šiuo atveju iš byloje esančių įrodymų nepavyko nustatyti minėtų požymių, kuriems esant būtų galima padaryti išvadą, jog jis iš šių požymių ir G. L. elgesio bei veiksmų buvimo suprato ar galėjo suprasti, jog G. L. vertybes įgyja nusikalstamu būdu.
Taip pat teigia, kad byloje nėra duomenų, jog jis būtų žinojęs apie perkamo iš G. L. turto neteisėtą kilmę. Nurodo, kad jis buvo įsitikinęs, jog parduodamą turtą G. L. yra įsigijęs teisėtai ir jį teisėtai realizuoja. Teigia nežinojęs apie G. L. nusikalstamus veiksmus ir jam jokių patarimų bei garantijų neteikęs. Tačiau, A. U. įsitikinimu, negalima sutikti su teismo išvada, kad jis, nupirkdamas iš G. L. materialines vertybes, jų pirkimo metu žinojo, kad jos įgytos nusikalstamu būdu. Tokia kaltinimo formuluotė tėra tik teismo prielaida, manymas, kad jis žinojo ar turėjo žinoti, kad G. L. realizuoja nusikalstamu būdu įgytas vertybes. Pažymi, kad prielaidomis nuosprendis negali būti grindžiamas.
Kadangi, apelianto teigimu, byloje nėra įrodymų, kad jis supirko (įgijo) iš G. L. materialines vertybes žinodamas, kad jas pastarasis gavo nusikalstamu būdu, todėl pagal BK 189 straipsnio 1 dalį turi būti išteisintas, o byla jo atžvilgiu nutraukta. Taip pat mano, kad jis turi būti išteisintas ir pagal kitus nusikalstamos veikos požymius „realizavimas“ ir „pasikėsinimas realizuoti“, nes kvalifikuojantis požymis „įgijimas“ šiuo atveju turi lemiamą reikšmę.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. B. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendžio dalį dėl jam paskirtos bausmės: pašalinus nuorodas, kad jo atsakomybę sunkina tai, kad jis veikė dėl savanaudiškų paskatų ir organizuota grupe bei ištaisius pirmosios instancijos teismo padarytus BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimus, sušvelninti jam pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtą 2 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę iki šio straipsnio sankcijoje numatytos minimalios bausmės, o pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir BK 214 straipsnio 1 dalį paskirti bausmes, nesusijusias su realiu laisvės atėmimu ir jas tinkamai subendrinus paskirti jam švelnesnę galutinę bausmę. Jei teismas nuspręstų, kad šis prašymas nepagrįstas, prašo pašalinus nuorodas, kad jo atsakomybę sunkina tai, jog jis veikė dėl savanaudiškų paskatų ir organizuota grupe bei ištaisius pirmosios instancijos teismo padarytus BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 1, 2 dalių pažeidimus, sušvelninti jam pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtą 2 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1, 2 punktais, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirtą švelnesnę bausmę apėmimo būdu subendrinus su bausmėmis, paskirtomis pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį, paskirti jam švelnesnę galutinę subendrintą bausmę.
Žemesnės instancijos teismas
Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nepagrįstai nustatė ir skirdamas jam bausmę atsižvelgė į atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte (veika padaryta organizuota grupe), taip pat į jo savanaudiškas paskatas, be to, netinkamai pritaikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias bendruosius bausmių skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnio 2 dalis), bausmės skyrimo asmeniui, teisiamam pirmą kartą, taisykles (BK 55 straipsnis) bei bausmės skyrimo, kai yra atsakomybę lengvinančių ir (ar) sunkinančių aplinkybių (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys) nuostatas ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį jam paskyrė akivaizdžiai per griežtą 2 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį neteisingai parinko bausmės rūšį – laisvės atėmimą.
Be to, J. B. įsitikinimu, teismas netinkamai pritaikė BK 63 straipsnio 4 dalies nuostatas ir jam pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį paskirtą subendrintą bausmę nepagrįstai subendrino dalinio sudėjimo būdu su bausme, paskirta pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, nors visas pagal pirmiau nurodytus BK straipsnius paskirtas bausmes, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktais, turėjo bendrinti apėmimo būdu.
Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės nustatymo ir jos bei savanaudiškų paskatų vertinimo skiriant bausmę
Skunde pažymima, kad pagal BK 182 straipsnio 2 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas apgaule savo ar kitų naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę arba didelės mokslinės, istorinės, ar kultūrinės reikšmės turinčias vertybes arba išvengė didelės vertės turtinės prievolės, arba ją panaikino, arba sukčiavo dalyvaudamas organizuotoje grupėje. Taigi, vienas iš BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto kvalifikuoto sukčiavimo objektyviųjų požymių yra veikimas organizuota grupe. Šiuo atveju iš apkaltinamojo nuosprendžio matyti, kad BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą veiką jis padarė veikdamas organizuota grupe su kitais nuteistaisiais. Organizuotos grupės požymis jam inkriminuotas ir aprašytas tiek nustatomojoje, tiek motyvuojamojoje nuosprendžio dalyse. Maža to, nuosprendžiu nustatyta, kad BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika kvalifikuota kaip padaryta idealiąja sutaptimi su BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyta nusikalstama veika, taigi, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė apima pagal BK 300 straipsnio 3 dalį paskirtą bausmę, todėl akivaizdu, kad organizuotos grupės požymis turėjo įtakos skiriant bausmes už šias abi nusikalstamas veikas. Nuteistasis nurodo, kad pagal BK 60 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas negali atsižvelgti į tokią atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kuri įstatyme numatyta kaip nusikaltimo sudėties požymis. Esant tokioms aplinkybėms, mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veiką padarė organizuota grupė (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir be pagrindo į ją atsižvelgė parinkdamas jam skirtinos bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, nes ši aplinkybė įvertinta kvalifikuojant jo veiką pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.
Šalies argumentai
Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog, be kitų aplinkybių, „...atsižvelgia į tai, kad visos nusikalstamos veikos buvo padarytos organizuota grupe tiesiogiai atliekant vykdytojo veiksmus, taip pat į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes“. Pasak J. B., įvertinus tai, kad nustatyta tik viena jo atsakomybę sunkinanti, BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, aplinkybė (veika padaryta organizuotos grupės), akivaizdu, kad teismas šią aplinkybę ne tik kad nustatė ir į ją atsižvelgė nepagrįstai, bet ją nepalankiai vertino du kartus.
Be to, pasak J. B., teismas, skirdamas jam bausmę, nurodė, kad įvertina ne tik tai, kad jis veikė organizuota grupe, bet ir tai, kad visi jo nusikaltimai padaryti dėl savanaudiškų paskatų. Atkreipia dėmesį į tai, kad BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika, už kurią paskirta bausmė turėjo esminę įtaką galutinės bausmės dydžiui, yra savanaudiškas nusikaltimas. BK 182 straipsnio 2 dalyje apibrėžta šios nusikalstamos veikos kvalifikuota dispozicija. Vienas iš kvalifikuoto sukčiavimo objektyviųjų požymių – svetimo turto įgijimas savo ar kitų naudai rodo, kad šio nusikaltimo paskatos yra savanaudiškos. Taigi, ir šiuo atveju aktualios BK 60 straipsnio 2 dalies nuostatos, todėl akivaizdu, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nepagrįstai atsižvelgė ne tik į organizuotos grupės požymį, bet ir į jo savanaudiškas paskatas, nepaisant to, kad tokios atsakomybę sunkinančios aplinkybės tiesiogiai nuosprendyje ir nenustatė. Pažymi, kad tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėse nutartyse, priimtose baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2013, 2K-412/2013 bei kt.
Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių apeliantas nurodo manantis, kad jam pagal BK 182 straipsnio 2 dalį paskirta 2 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri turėjo esminę įtaką galutinės subendrintos bausmės dydžiui, esmingai švelnintina, kartu švelnintina ir paskirta galutinė bausmė.
Motyvuojamoji dalis
Dėl BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio 1, 2 dalių taikymo
Skunde taip pat nurodoma, kad pagal BK 54 straipsnio 1 dalį teismas skiria bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Parinkdamas bausmės rūšį ir dydį, teismas taip pat vadovaujasi BK 54 straipsnio 2 dalies ir 61 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias privalu atsižvelgti skiriant bausmę, o BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Visos šios aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę, jas įvertinęs teismas motyvuotai parenka skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Žemesnės instancijos teismas
Nuteistojo teigimu, šioje byloje pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam laisvės atėmimo bausmę, mažesnę, negu jam inkriminuotuose BK straipsniuose nustatyti šių bausmių vidurkiai, ją iš dalies motyvavo, tačiau tik deklaratyviai išdėstė BK 54 straipsnio 2 dalyje nustatytas aplinkybes į kurias teismas turi atsižvelgti skirdamas bausmę. Teismas nurodė, kad atsižvelgia į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų stadiją, kaltinamojo asmenybę, į tai, kad visos nusikalstamos veikos buvo įvykdytos organizuota grupe esant vykdytoju, į atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Mano, kad teismas iš esmės šių aplinkybių nuosekliai neįvertino ir dėl jų išsamiau nepasisakė.
Skunde J. B. taipogi pažymi, kad pagal pirmosios instancijos teismo byloje nustatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, iš esmės galima spręsti, kad jos greičiau jam palankios ir, skiriant bausmę, leidžia taikyti BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatytą bausmės dydžio apskaičiavimo metodą jam palankia linkme. Pirmesniame šio skundo skyriuje išdėstytais argumentais paneigus byloje nustatytą jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat neatsižvelgiant į savanaudiškas paskatas (į tai atsižvelgta kvalifikuojant veiką), byloje neliktų jo padėtį sunkinančių aplinkybių. Tuo tarpu byloje esant jo atsakomybę lengvinančiai aplinkybei (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat atsižvelgus į teigiamai jo asmenybę apibūdinančius duomenis, indėlį į operatyvų nusikalstamų veikų atskleidimą ir tyrimą, antraeilį vaidmenį nusikalstamų veikų padaryme, vadovaudamasis BK 61 straipsnio nuostatomis teismas turėjo galimybę pagal BK 182 straipsnio 2 dalį skirti jam bausmę minimalią ar artimą minimaliai šio straipsnio sankcijoje numatytai laisvės atėmimo bausmei.
Kartu apeliantas pažymi, kad vadovaudamasis BK 55 straipsniu, kuriame nurodyta, jog asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, teismas jam pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį turėjo skirti su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes, arba itin preciziškai motyvuoti, kodėl tokių bausmių neskiria, tačiau to nepadarė. Mano, kad išvadą dėl švelnesnių bausmių skyrimo leidžia daryti byloje esantys iš esmės tik teigiamai jį apibūnantys duomenys: jis neteistas (18 t. 52–53 b. l., 23 t. 97–99 b. l.), administracine tvarka baustas, tačiau galiojančių nuobaudų neturi (18 t. 54–55 b. l.), dirbo (18 t. 56 b. l., 22 t. 176 b. l., 23 t. 73 b. l.), VšĮ (duomenys neskelbtini) centro poliklinikos Psichikos sveikatos centro psichikos ir priklausomybės ligų registre neįrašytas (18 t. 59, 62 b. l.), VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės filialo Psichiatrijos ligoninės pacientų registre nėra (18 t. 61, 63 b. l.), (duomenys neskelbtini) apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) miesto policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Centro policijos nuovados apibūdinamas teigiamai (18 t. 65, 66 b. l.). Be to, prokuroras taip pat pažymėjo, kad jis stengiasi taisytis, dirba. Atkreipia dėmesį, kad tik dirbdamas jis turės galimybę po truputį kompensuoti padarytą žalą, o realiai atliekama laisvės atėmimo bausmė tokias jo galimybes komplikuotų. Taip pat mano, kad to, jog už BK 300 straipsnio 3 dalyje, 214 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų padarymą jam turėtų būti paskirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, nepaneigia ir jam nepalankūs duomenys, kurie iš esmės susiję tik su dirbtinai išryškintu nusikalstamų veikų, už kurias jis teisiamas tik šioje byloje, pavojingumu. Pasak apelianto, skiriant jam už šių veikų padarymą laisvės atėmimo bausmes, iš esmės lieka neįvertinta tai, kad visas jo gyvenimas nebuvo orientuotas į nusikalstamų veikų darymą, kad jis yra apibūdinamas iš esmės tik teigiamai, išskyrus šį nelemtą įvykį. Būtent tai nuosekliai patvirtina iš esmės teigiamas jo elgesys iki nusikalstamų veikų padarymo ir po jų padarymo padedant ikiteisminiam tyrimui, taip pat tai, kad jo vaidmuo šių veikų padaryme buvo antraeilis, paveiktas kito asmens (BK 54 straipsnio 2 dalies 5, 6 punktai). Teigia, jog šią aplinkybę, patvirtino ir prokuroras, baigiamojoje kalboje nurodydamas, kad jo vaidmuo ir pavojingumas nėra toks reikšmingas, jis buvo tik vykdytojas, kuris pildė sumanymus.
Apibendrinus tai, kas išdėstyta, J. B. įsitikinimu, galima teigti, kad teismas iš esmės nesilaikė BK 55 straipsnyje nustatyto įpareigojimo ir apkaltinamajame nuosprendyje nenurodė motyvų, kurie leistų spręsti, kad jam pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį turi būti paskirta būtent laisvės atėmimo bausmė, o ne kitokios rūšies bausmės.
J. B. taip pat nurodo manantis, kad esant paminėtoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, skirdamas jam bausmę, netinkamai pritaikė BK 61 straipsnio 1, 2 dalių, 54 straipsnio 2 dalies, 55 straipsnio nuostatas ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį man paskyrė aiškiai per griežtą 2 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį nepagrįstai ir nemotyvuotai parinko bausmės rūšį – laisvės atėmimą.
Dėl paskirtų bausmių bendrinimo
Pasak apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bausmių bendrinimo taisykles ir bendrindamas jam pagal BK 300 straipsnio 3 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį paskirtą, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu subendrintą, bausmę su bausme, paskirta pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai taikė dalinio bausmių sudėjimo būdą (BK 63 straipsnio 4 dalis), nors turėjo taikyti BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte numatytą bausmių bendrinimo taisyklę.
Nurodo, jog konstatavimas, kad kelios nusikalstamos veikos sudaro idealią sutaptį, reiškia, kad asmuo iš esmės padarė vieną veiką, kuri tik dėl teisinio reguliavimo specifikos kvalifikuojama pagal kelis BK straipsnius. Tokiais atvejais teismas, bendrindamas pagal skirtingus BK straipsnius paskirtas bausmes, taiko apėmimo būdą (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Taip išvengiama kaltinamojo teisinės padėties dirbtinio apsunkinimo – kad iš esmės už vieną nusikalstamą veiką nebūtų paskirta kelių bausmių. Todėl realios ir idealios sutapties nustatymo klausimai turi didelę reikšmę vykdant teisingumą ir užtikrinant tinkamą baudžiamojo įstatymo taikymą.
Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas bendrindamas jam pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį paskirtas laisvės atėmimo bausmes pagrįstai taikė BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punkto nuostatas ir šias bausmes subendrino bausmių apėmimo būdu. Kartu mano, kad teismas, bendrindamas jam paskirtą pirmiau nurodytą subendrintą bausmę su bausme, paskirta pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, nepagrįstai taikė dalinį bausmių sudėjimo būdą (BK 63 straipsnio 4 dalis). Nurodo, kad teismas ir šiuo atveju turėjo bendrinti jam pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir 214 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes ne dalinio sudėjimo, bet apėmimo būdu, nes padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Nuteistasis J. B. atkreipia dėmesį, kad BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, o BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas yra apysunkis. Pagal BK 11 straipsnyje pateiktą klasifikaciją šie nusikaltimai priskiriami skirtingoms kategorijoms. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad vadovaudamiesi BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu bausmių apėmimą teismai taiko tais atvejais, kai nusikalstamos veikos pagal BK 11 straipsnį priskiriamos skirtingoms kategorijoms per vieną ar daugiau kategorijų. Teigia, kad tai nėra imperatyvi taisyklė. Nurodo, kad nei baudžiamasis įstatymas, nei teismų praktika nedraudžia bausmių apėmimo būdą taikyti ir tais atvejais, kai veikos priskiriamos gretimoms kategorijoms, tačiau tokiu atveju įpareigoja teismus itin preciziškai atsižvelgti ne tik į tai, kad veikos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms, bet ir į nusikalstamų veikų pavojingumo skirtumus. Tokiais atvejais šių veikų pavojingumus teismai palygina atsižvelgdami į kėsinimosi objektus, dalykus, padarymo būdus, sukeltus padarinius ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 28 d. Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54–64 straipsniai) apžvalgos išvadų 25 punktas).
Apeliantas taip pat pažymi, kad šiuo atveju jam inkriminuota, BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika buvo pasikėsinta į juridinių asmenų nuosavybę, padaryta didelė materialinė žala, nukentėjo net keletas juridinių asmenų, ši veika padaryta kaip vienas iš sukčiavimo būdų darant kitą nusikaltimą, t. y. klastojant vartojimo kredito sutartis ir jos pagrindu apgaule įgyjant svetimą turtą. O neteisėtas svetimų elektroninių mokėjimo priemonių įgijimas, laikymas ir perdavimas, t. y. BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas, buvo padarytas prieš finansų sistemą, tačiau iš esmės jokių neigiamų padarinių nei finansų sistemai, nei fiziniams ar juridiniams asmenims nesukėlė, elektroninės mokėjimo priemonės nebuvo panaudotos, be to, jis neteisėtai jomis disponavo tik kaip tarpininkas, nes jos buvo įgyjamos, naudojamos ir laikomos kito nuteistojo byloje iniciatyva bei galiausiai atsidurdavo pas šį asmenį ir tolesnis jų likimas jam nežinomas. Nuteistojo J. B. įsitikinimu, visos šios aplinkybės rodo, kad jo atveju BK 182 straipsnio 2 dalyje ir 214 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, be to, jos priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų kategorijoms. Teigia, kad ir pats pirmosios instancijos teismas šių nusikalstamų veikų pavojingumo skirtingumą įvertino paskirdamas jam už šias veikas ženkliai besiskiriančias bausmes, t. y. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį – 2 metų ir 2 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, o pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – beveik tris kartus mažesnę 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Dėl šių aplinkybių mano, kad pagal pirmiau nurodytus BK straipsnius jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės turėjo būti bendrinamos apėmimo būdu (BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. P. prašo panaikinti 2013 m. spalio 31 d. apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu ir priimti naują, išteisinamąjį nuosprendį, nesant jo veikoje nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties.
Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 6 dalyje, 300 straipsnio 1 dalyje
Nuteistojo S. P. teigimu, jis jokių įrašų akte Nr. 007 nepadarė. Laisvas grafas užpildė pasirašė M. B.. Ar M. B. pardavė kompiuterį, jis (S. P.) nežinojo, taip pat nežinojo, kokį dokumentą pastarasis pasirašė. Pažymi, kad jis turi tik pradinį išsilavinimą, niekada neturėjo savo įmonės ir nevykdė individualios veiklos, todėl neturi supratimo apie finansinius dokumentus ir jų pildymą, taigi, negalėjo įvykdyti intelektualinį dokumento klastojimą.
S. P. nurodo, kad ikiteisminiam tyrimui naudingi parodymai iš M. B. buvo išgauti neteisėtai: M. B. grįžus į Lietuvą, jam buvo pagrasinta, kad, jei jis neduos reikiamų parodymų, jam bus uždrausta grįžti į Švediją, o ten jis turėjo darbą. M. B. buvo apklaustas kaip liudytojas, bet ne kaip specialusis liudytojas, ir apklausos metu davė parodymus prieš save. Atkreipia dėmesį, kad, nors pirmųjų apklausų metu M. B. nurodė, jog jis įvykio metu buvo girtas ir nieko nepamena, vėliau, duodamas parodymus prieš save, prisiminė A. U. įmonę ir kompiuterio pavadinimą bei kitas aplinkybes. Tuoj po to jam buvo pareikštas įtarimas ir jis buvo apklaustas kaip įtariamasis, ir jam sutikus, kad už veiką, kurios aplinkybių jis anksčiau neprisiminė, jis būtų nubaustas baudžiamuoju įsakymu, jam buvo suteikta galimybė grįžti į Švediją. Šią aplinkybę M. B. patvirtino teisme.
Nuteistasis taip pat atkreipia dėmesį, kad teismas, priimdamas nuosprendį jo atžvilgiu, savo sprendimą motyvavo tuo, kad jis, t. y. S. P., dokumentą klastojo siekdamas padėti A. U. išvengti baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 222 straipsnyje, todėl jo (S. P.) veiksmai atitinka padėjėjo apibrėžimą, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje. Atkreipia dėmesį, kad šioje baudžiamojoje byloje A. U. nepareikštas kaltinimas pagal BK 24 straipsnio vieną iš dalių ir BK 300 straipsnio 1 dalį, jo atžvilgiu nepriimtas apkaltinamasis nuosprendis pagal BK 300 straipsnio 1 dalį. Pažymi, kad BK 24 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog, jeigu nusikalstamą veiką padarė keli asmenys kartu, tai kiekvienas jų laikomas vykdytoju. Esant tokioms aplinkybėms, anot S. P., nesuprantama, kodėl jis, neatlikęs nei materialinio, nei intelektualinio dokumento klastojimo, kaip padėjėjas nuteisiamas už dokumento klastojimą, o šio nusikaltimo organizatoriui, kaip nurodoma nuosprendžio aprašomojoje dalyje, A. U., nepateikiamas kaltinimas ir jis neteisiamas. Mano, jog tai susiję su įrodymų trūkumu. Esant tokioms aplinkybėms, apelianto įsitikinimu, ir jo atžvilgiu priimtas nuosprendis yra nepagrįstas jokiais neginčijamais įrodymais, kurie būtų patvirtinti bylos nagrinėjimo teisme metu.
Dėl paskirtos bausmės
S. P. teigimu, atsižvelgiant į tai, kad jis pagal savo išsilavinimą neturi žinių apie finansinių dokumentų pildymo tvarką, iš jo negalima reikalauti, kad jis žinotų, jog tarp M. B. ir A. U. nebuvo jokių pirkimo-pardavimo sandorių ir M. B. pateiktas popieriaus lapas yra dokumentas, kuris klastojamas. Teigia, kad esant tokioms aplinkybėms, jis negalėjo veikti tiesiogine tyčia. Taigi, jo veikoje nėra subjektyviojo nusikalstamos veikos požymio.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. L. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendį: jo veikas iš BK 24 straipsnio 4 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuoti į BK 182 straipsnio 1 dalį bei iš BK 24 straipsnio 4 dalies ir 300 straipsnio 3 dalies į BK 300 straipsnio 2 dalį, ir sušvelninti jam paskirtą 3 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę bei taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir bausmės vykdymą atidėti.
Dėl netinkamo nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnio 3 dalį
G. L. teigimu, byloje netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes jo nusikalstamos veikos kvalifikuotos ne pagal tas BK specialiosios dalies straipsnio dalis, kurias reikėjo pritaikyti. Atkreipia dėmesį, kad netgi pagal kaltinamajame akte nurodytas aplinkybes inkriminuojamos nusikalstamos veikos yra netinkamai kvalifikuotos. Teigia, kad kaltinamajame akte jo padarytos veikos be pagrindo kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip tęstinė nusikalstama veika, nors tai yra atskiros nusikalstamos veikos, t. y. nusikaltimų daugetas. Pažymi, kad tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš kelių tapačių ar vienarūšių veiksmų, kiekvienas iš kurių atskirai paėmus atitinka vieno ir to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaitimo sudėties požymius ir yra pagrindas kvalifikuoti veiką kaip atskirą nusikaltimą, bet visus veiksmus jungia vieningas sumanymas (vieninga tyčia). Nusikaltimų nuosavybei bylose paprastai teismai kaip tęstinę nusikalstamą veiką kvalifikuoja tokią veiką, kurią sudaro keli tapatūs veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, dėl to paties nusikaltimo dalyko, grobimo atveju turtą grobiant iš to paties šaltinio ir žalą padarant tam pačiam savininkui, esant tarp veiksmų nedideliems laiko tarpams. Tačiau atskirų kategorijų bylose atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį tęstinėms veikoms gali būti taikomi papildomi reikalavimai.
Pasak apelianto, dėl BK 182 straipsnio 2 dalies kvalifikuojančio požymio skundžiamame nuosprendyje pasisakyta lakoniškai. Subjektyvių požymių analizė apsiriboja vieninteliu sakiniu : „Abu veikė vieninga tyčia, turėdami vieną tikslą – apgaule įgyti kuo didesnės vertės svetimą turtą, per trumpą laiką padarė daug tapačių nusikalstamų veikų, apgaule pasikėsino įgyti ar įgijo svetimą turtą, nusikalstamus veiksmus atliko tol, kol jie buvo nutraukti teisėsaugos institucijų“.
G. L. nurodo, kad jis neneigia, jog jų su J. B. veikų padarymo būdas buvo panašus, tačiau pažymi, kad tam tikri bendri požymiai neduoda pagrindo padarytas veikas laikyti vienu tęstiniu nusikaltimu, nes kiti veikų požymiai skiriasi, buvo sudaromos atskiros išperkamosios nuomos sutartys, įgyjamos skirtingos prekės – nešiojamieji kompiuteriai, modemai, televizoriai, mobiliojo ryšio telefonai, kavos virimo aparatai ir t. t. Kiekvieną kartą jie apgaudavo vis kitus asmenis, skirtingose parduotuvėse ar prekybos salonuose („O.“, „E.“, „B.“, „A.“, “(duomenys neskelbtini)”, „C.“, “(duomenys neskelbtini)” ir t. t.), esančiuose skirtingose vietovėse ar miestuose (duomenys neskelbtini). Pastebi, kad ši aplinkybė iš dalies pripažįstama ir pačiame nuosprendyje: „Atlikdamas minėtus veiksmus, G. L. suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, t. y. kad J. B. suklaidinus parduotuvių, salonų ir pašto skyrių darbuotojus (...)“. 76584,93 Lt žala padaryta ne vienam nukentėjusiajam, o dideliam kiekiui įmonių – UAB „O.“, UAB „G. F.“, UAB “(duomenys neskelbtini)” ir UAB „Ū.“, pareiškusių byloje civilinius ieškinius. Tarp atskirų nusikalstamų veikų, įvykdytų nuo 2010 m. sausio 21 d. iki kovo 18 d., epizodų būdavo labai skirtingi laiko tarpai. Pavyzdžiui, 2010 m. sausio 27 d. inkriminuoti keturi baigti epizodai ir du pasikėsinimai, kovo 28 d. – keturi baigti epizodai ir trys pasikėsinimai, vasario 22 d. – keturi baigti epizodai ir keturi pasikėsinimai. Kita vertus, nuo 2010 m. sausio 28 d. iki vasario 4 d. (savaitė), nuo vasario 23 d. iki kovo 10 d. (18 dienų) ir pan. nusikalstamų veikų su J. B. jie nevykdė. Visa tai, apelianto teigimu, rodo, kad jų aktyviems neteisėtiems veiksmams buvo būdingas tam tikras periodiškumas, lemiamas įvairių subjektyvių aplinkybių, tačiau tai patvirtina bendro išankstinio plano dėl konkrečios vertės turto pagrobimo nebuvimą.
Apeliantas pažymi, kad, svarbiausias tęstinio nusikaltimo požymis yra vieningos tyčios buvimas kaltininko ar kaltininkų veikose, t. y. būtina nustatyti vieningos tyčios buvimą dėl padarytų veikų. Vieninga tyčia sukčiavimo atveju yra tada, kai asmuo žino, kokį konkretų turtą jis apgaule įgys dar iki savo nusikalstamų veiksmų darymo pradžios arba sužino darydamas pirmą nusikalstamą veiksmą. Vieningo sumanymo versija turi kilti iš paties kaltinamojo. Klausimas dėl tęstinio nusikaltimo svarstytinas tik esant duomenų dėl galimos vieningos kaltininko tyčios, o tokių aplinkybių šioje byloje nenustatyta. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu nei jis (G. L.), nei kiti nuteistieji neparodė, kad veikė vieninga tyčia, t. y. buvo iš anksto suplanavę savo nusikalstamą veiką tęsti ateityje ir pasikartojančiais analogiškais veiksmais apgaule įgyti konkrečių prekių ar prekių už konkrečią sumą. Kaltinime aptartas neteisėto veikimo modelis liudija, jog esminis dalykas neteisėtai užvaldant prekes būdavo žymiai neviršyti 5 000 litų ribos, nes kitaip turto įgijimas nebūtų įmanomas. Iš byloje užfiksuotų jo ir J. B. telefoninių pokalbių matyti, jog tam tikrose situacijose pardavėjai atsisakydavo išsimokėtinai ar lizingu parduoti prekes, kurių vertė viršija 3 000 litų. Taigi, byloje surinkti duomenys nepatvirtina, kad jis turėjo vieningą tyčią sukčiaudamas įgyti tam tikrų konkrečių prekių ar prekių už konkrečią sumą. Sėkmingai atlikus sukčiavimo veiksmus, kildavo sumanymas pakartoti nusikalstamus veiksmus, t. y. jo tyčia apgaule įgyti svetimą turtą kiekvieną kartą formuodavosi iš naujo. Įgydami konkrečią prekę už tam tikrą pinigų sumą, jie tiksliai nežinojo, kokią konkrečią prekę apgaule įgys kitą kartą ir kiek tokių procedūrų iš viso apskritai pakartos ateityje. Tai, G. L. vertinimu, rodo, kad kiekvienu sukčiavimo atveju susiformuodavo savarankiška kaltininkų tyčia.
Be to, apelianto teigimu, skundžiamame nuosprendyje iš esmės neanalizuojant bei nemotyvuojant atitinkamo turinio vieningos tyčios buvimo tik formaliai bei nepagrįstai konstatuota : „... J. B. apgaule savo ir G. L. naudai įgijo arba pasikėsino įgyti kaltinime nurodytą svetimą G. L. ir J. B. nepriklausantį didelės vertės turtą, kai atskirai įgyto (589,11 MGL) ir pasikėsinto įgyti (316,80 MGL) turto vertės viršija Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 190 straipsnio 1 dalyje nurodytą 250 MGL dydį“. G. L. nurodo, kad dėl to jo veikos konkrečioje nuosprendžio dalyje nesant teisinio pagrindo įvertintos kaip vienas nusikaltimas, nors turėjo būti kvalifikuotos kaip atskiri nusikaltimai. Būtent tokia praktika suformuota ne tik teisės doktrinoje, bet ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-27/2006, Nr. 2K-26/2006, Nr. 2K-46/2008 ir t. t.). Esant tokioms aplinkybėms mano, kad jo ir J. B. veiksmai iš BK 182 straipsnio 2 dalies perkvalifikuotini į to paties straipsnio 1 dalį.
Nuteistasis pažymi, kad kiekvienu atskiru sukčiavimo atveju panaudojant suklastotus dokumentus padaryta žala nesiekia įstatymų leidėjo nustatytos 250 MGL ribos. Todėl jam inkriminuota nusikalstama veika skundžiamame nuosprendyje be pagrindo kvalifikuota pagal BK 300 straipsnio 3 dalį. Byloje nesurinkta duomenų, kad kam nors iš nukentėjusiųjų būtų padaryta didelė žala. Nesant kvalifikuojančio požymio – didelės žalos padarymo, mano, kad nuteistųjų veiksmai turėtų būti perkvalifikuoti iš BK 300 straipsnio 3 dalies į to paties straipsnio 2 dalį.
Dėl neteisingai paskirtos bausmės
Nuteistojo G. L. teigimu, netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas turėjo įtakos jam paskiriant bausmę, nes BK 182 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos apatinė bei viršutinė ribos yra žymiai mažesnės negu to paties straipsnio 2 dalies sankcijoje. Mano, kad perkvalifikavus jo padarytas nusikalstamas veikas apeliaciniame skunde aptariamu būdu, jos būtų priskiriamos prie nesunkių ar apysunkių nusikalstamų veikų. Visos kitos nusikalstamos veikos, už kurias jis yra nuteistas (šios nuosprendžio dalies jis neskundžia), nėra priskiriamos sunkiems ar labai sunkiems nusikaltimams. Pažymi, kad vadovaujantis BK 55 straipsnio nuostata, asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Apelianto įsitikinimu, bausmės tikslai byloje būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo.
Žemesnės instancijos teismas
Atkreipia dėmesį, kad nuosprendyje nurodyta, jog jis ieškovams atlygino nemažą dalį žalos, iš viso – 27 400 Lt. Teismas tai pripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Mano, kad palyginus atlygintos žalos santykį su kaltinamųjų skaičiumi bei civiliniams ieškovams padarytos žalos dydžiu, jis vertintinas kaip itin didelis, nes niekas kitas išskyrus jį žalos neatlygino.
Be to, apelianto teigimu, nuosprendyje neatsižvelgta ir į jo prisipažinimą bei gailėjimąsi dėl padarytos nusikalstamos veikos. Pažymi, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai jis laisva valia pripažįsta padaręs baudžiamąją veiką, kritiškai vertina savo elgesį ir stengiasi sušvelninti nusikaltimo padarinius (teikia nukentėjusiajam materialinę pagalbą jo atsiprašo ir pan.). Kaltininko prisipažinimas padarius nusikaltimą yra esminių bylos aplinkybių pripažinimas duodant tyrimo ir teisingumo vykdymo institucijoms teisingus parodymus savo noru, o ne dėl surinktų įrodymų. Nuteistasis nurodo, kad nors ikiteisminio tyrimo ir teisminio bylos nagrinėjimo metu jis savo kaltę pripažino iš dalies, tačiau iš jo kaip įtariamojo apklausų bei atitinkamų teismo posėdžių protokolų matyti, jog duodamas paaiškinimus jis neneigė savo dalyvavimo bei kaltės dėl inkriminuojamų nusikaltimų. Visas svarbiausias pranešime apie įtarimą bei kaltinime nurodytas nusikaltimo aplinkybes jis patvirtino duodamas parodymus. Jo nevisišką kaltės pripažinimą sąlygojo tik tai, jog jis nesutiko, kad turėjo išankstinį sumanymą užvaldyti didelės vertės turtą. Taip pat atkreipia dėmesį, kad nukentėjusių bendrovių atstovų jis atsiprašė duodamas parodymus teisme bei suteikus jam paskutinį žodį. Dėl to nurodo negalintis sutikti su nuosprendžio apibendrinimu: „Kadangi neleistinas dalinis prisipažinimas kaltu, t. y. tik dėl dalies kaltinime nurodytų epizodų, todėl minėta aplinkybė nepripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe“. Mano, kad dėl jau aptartų priežasčių jo prisipažinimą bei gailėjimąsi dėl nusikalstamos veikos buvo galima laikyti nuoširdžiu ir, vadovaujantis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, šią aplinkybę buvo galima vertinti kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
Skunde G. L. taip pat teigia, kad vertindamas jo asmenybę, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog dėl turimos negalios jis yra netekęs net 50 procentų darbingumo, tačiau savo darbu įrodė, jog pasitaisė po padarytų nusikaltimų, t. y. uždirbo bei pasiskolino didelę sumą pinigų, skirtą nusikaltimais padarytai žalai atlyginti. Teismui pateikta sutartis patvirtina, jog šią sumą jis pasiskolino iš darbdavio UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir ją privalės sugrąžinti iki 2015 m. pabaigos. Nurodo esantis įsitikinęs, kad sudarius jam galimybę tęsti darbinę veiklą, jis ne tik sugrąžins nurodytą paskolą, bet ir toliau dalimis atlygins žalą nukentėjusiomis šioje byloje pripažintoms bendrovėms ar įmonėms. Priešingu atveju, t. y. pasiuntus jį atlikti laisvės atėmimo bausmę į pataisos namus, šis procesas nutrūktų ir tokiu būdu būtų pažeisti ieškovų interesai.
Apeliantas taip pat teigia, kad vertintina, kad praeityje jis nebuvo teistas, be to, byloje nėra jokių jį neigiamai charakterizuojančių duomenų. Mano, kad įvertinus jo asmenybę bei elgesį po nusikaltimų padarymo, taip pat atsakomybę lengvinančias aplinkybes, yra visos sąlygos ir pagrindai jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir sumažinus skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydį, atidėti jos vykdymą.
G. L. taipogi atkreipia dėmesį, kad skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta laisvės atėmimo bausmė subendrinta visiško sudėjimo būdu su Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bausme – 15 MGL (1950 Lt) dydžio bauda. Teigia, kad ši nuosprendžio dalis turi būti panaikinta, nes pirmosios instancijos teismui iki nuosprendžio priėmimo jis pateikė įrodymą, patvirtinantį šios baudos sumokėjimą. Pažymi, kad net pačiame nuosprendyje nurodyta, paskutinis sakinys, jog Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta bauda yra sumokėta. Taigi, pasak apelianto, nebuvo jokio teisinio pagrindo bendrinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę su minėta 1950 Lt bauda.
Teismo posėdyje nuteistieji ir jų gynėjai prašė apeliacinius skundus patenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.
Nuteistųjų J. B. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Nuteistųjų A. U., S. P. ir G. L. apeliaciniai skundai atmestini.
Dėl nuteistojo A. U. apeliacinio skundo
Skundžiamu nuosprendžiu A. U. nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 222 straipsnio 1 dalyje ir BK 189 straipsnio 1 dalyje, padarymą.
Pagal BK 222 straipsnį baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą apskaitos tvarkymą kyla tam, kas apgaulingai tvarkė teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą arba paslėpė, sunaikino ar sugadino apskaitos dokumentus, jeigu dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus.
Pagal teismų praktiką, BK 222 straipsnio dispozicija traktuojama kaip blanketinė, todėl nusikalstamos veikos požymiai nustatomi remiantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo ir kitų buhalterinės apskaitos tvarką nustatančių teisės aktų nuostatomis. Minėto įstatymo nuostatos įpareigoja į buhalterinę apskaitą įtraukti visas ūkines operacijas ir įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu (Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalis); visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais, surašomais ūkinės operacijos ir ūkinio įvykio metu arba jiems pasibaigus ar įvykus (Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis).
Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apskaitos dokumentas – popierinis arba elektroninis liudijimas, patvirtinantis ūkinę operaciją arba ūkinį įvykį ir turintis rekvizitus, pagal kuriuos galima nustatyti ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, taip pat šio įstatymo 13 straipsnio 7 dalyje nurodytas dokumentas. Pagal to paties įstatymo 13 straipsnio 3 dalį, įrašai apskaitos registruose daromi tik pagal apskaitos dokumentus, turinčius šiame straipsnyje nurodytus rekvizitus, išskyrus apskaitos dokumentus, gautus iš užsienio subjektų. Minėto įstatymo 14 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys.
Pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnį, už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas.
Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 222 straipsnį kyla tik tuo atveju, kai dėl straipsnio dispozicijoje išvardytų veikų padarymo negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros.
Byloje esantis daiktų pateikimo protokolas liudija, kad A. U. pateikė pirkimo aktus Nr. 010 ir Nr. 007 (3 t. 137 b. l.). Pirkimo akte Nr. 010 užfiksuota, kad A. U. firma “(duomenys neskelbtini)” iš A. M. 2010 m. vasario 1 d. už 1200 Lt pirko nešiojamąjį kompiuterį, o pirkimo akte Nr. 007 užfiksuota, kad A. U. firma “(duomenys neskelbtini)” 2009 m. gruodžio 14 d. už 335 Lt pirko nešiojamąjį kompiuterį iš M. B. (3 t. 138, 139 b. l.). Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad A. U. firmos “(duomenys neskelbtini)” pirkimo akte Nr. 007 rankraštinius įrašus M. B. vardu parašė ir pasirašė M. B. (3 t. 188–189 b. l.).
Iš A. U. firmos “(duomenys neskelbtini)” 2009 m. gruodžio 31 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad nuspręsta neribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį – individualią įmonę A. U. firmą “(duomenys neskelbtini)” – pertvarkyti į ribotos civilinės atsakomybės juridinį asmenį uždarąją akcinę bendrovę “T.” (4 t. 51 b. l.).
Apelianto skundo argumentą, kad jis nežinojo, jog pirkimo aktai Nr. 010 ir Nr. 007 yra suklastoti, paneigia byloje surinkti įrodymai. Teisiamojo posėdžio metu nuteistasis S. P. parodė, kad 2009 m. gruodžio mėnesį ar 2010 m. sausio mėnesį jo brolis A. U. paprašė nunešti kaimynui lapą, kuriame pastarasis pasirašytų „už kompiuterį“, nes broliui to reikėjo „dėl mokesčių“ (21 t. 192 b. l.). Ikiteisminio tyrimo metu S. P. parodė, kad 2009 m. gruodžio mėnesį jo brolis A. U. paprašė surasti pažįstamų ar draugų, kurie pasirašytų dokumentus, pagal kuriuos jie A. U. neva parduoda daiktus. Jo kaimynas M. B. įrašė reikiamus duomenis ir pasirašė. Patvirtino, kad Pirkimo aktas Nr. 007 yra būtent tas dokumentas, kurį jis padavė pasirašyti M. B. (17 t. 144–145 b. l., šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Nors, kaip teisingai skunde pažymėjo A. U., teisiamajame posėdyje S. P. nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu jis tokių parodymų, kokie yra užrašyti, nedavė, pareigūnai patys surašė parodymus, rašė, ką norėjo, šių aplinkybių nepatvirtina jokie bylos duomenys. Atkreipiamas dėmesys, kad S. P. 2011 m. vasario 28 d. specialaus liudytojo apklausos protokolą pasirašė, nurodydamas, kad jį perskaitė ir patvirtindamas, kad protokolas surašytas teisingai. Tai S. P. patvirtino ir teisme. Duomenų, kad pastarasis apklausos protokolą pasirašė dėl to, kad jam „buvo daromas didelis spaudimas“, taipogi nėra, todėl šis teiginys vertinamas kaip deklaratyvus. Be to, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas S. P. parodymais rėmėsi tiek, kiek juos patvirtino kiti byloje surinkti įrodymai, savo išvadas grindė byloje surinktų įrodymų visuma, kuri patikimumo ir pakankamumo prasme abejonių nekelia.
Teisiamajame posėdyje liudytojas M. B. patvirtino, kad jis S. P. prašymu pasirašė už kompiuterį, dokumentuose, t. y. pirkimo-pardavimo sutartyse, reikėjo įrašyti vardą, pavardę (21 t. 11 b. l.). Patvirtino ikiteisminio tyrimo metu (15 t. 176 b. l.) duotus parodymus (šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), kad S. P. paprašius pasirašyti pusiau užpildytus lapus ir paaiškinus, jog to reikia jo broliui, kad galėtų metų pabaigoje pateikti dokumentus dėl įgytų prekių, jis, gerai pažinodamas S. P. ir norėdamas padėti pastarojo broliui, pasirašė ant pateikto dokumento – parašė savo vardą, pavardę, asmens kodą ir pinigų sumą. Pamena, kad šis dokumentas buvo susijęs su kompiuterių pardavimu. S. P. atneštame dokumente buvo nurodyta, kad jis, t. y. M. B., parduoda nešiojamąjį kompiuterį. Iš tikrųjų jis jokio kompiuterio nepardavė, į dokumentą įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis. Byloje esanti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 18 d. teismo baudžiamojo įsakymo kopija liudija, kad M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2009 m. gruodžio mėnesį arba 2010 m. sausio mėnesį, S. P. prašymu suklastojo tikrą dokumentą – „Pirkimo aktą Nr. 007“, kuriame patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis, kad jis, M. B., parduoda nešiojamąjį kompiuterį A. U. firmai “(duomenys neskelbtini)” įrašydamas „M. B. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), TRYS ŠIMTAI TRISDEŠIMT PENKI LITAI M. B.“ ir pasirašydamas (15 t. 181–183 b. l.). Šis teismo baudžiamasis įsakymas yra įsiteisėjęs.
Nukentėjusysis A. M. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad jokių dokumentų nesirašė, byloje esančiame pirkimo akte esantis parašas yra ne jo, jis UAB “(duomenys neskelbtini)” kompiuterio nėra pardavęs, A. U. nepažįsta, su juo jokios sutarties nesudarinėjo, jokios sąskaitos nepasirašė (21 t. 4 b. l.). Be to, iš A. M. ir UAB “(duomenys neskelbtini)” vardu surašyto pirkimo akto Nr. 010 matyti, kad jame nurodyta surašymo data – 2010 m. vasario 1 d., o tuo metu UAB “(duomenys neskelbtini)” jau buvo pertvarkyta į UAB “T.”. Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad pats apeliantas savo skunde nurodė sutinkantis, kad pagal pirkimo aktus Nr. 007 ir Nr. 010 kompiuterius jis nupirko „gal ir ne iš M. B. ir A. M.“.
Taigi, akivaizdu, kad A. U. žinojo, jog pirkimo aktuose Nr. 007 ir Nr. 010 yra įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie ūkinių operacijų turinį, ir, priešingai, nei teigiama apelianto skunde, akivaizdu, jog šią išvadą pirmosios instancijos teismas padarė įvertinęs byloje surinktų, nuosprendyje išdėstytų ir išanalizuotų įrodymų visumą. Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, A. U. skundo argumentai, kad jam 2009 m. gruodžio 14 d. nešiojamąjį kompiuterį atnešė parduoti du jaunuoliai, tai, kad vieną iš kompiuterių jam pardavė ne A. M., jis sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu, dėl neatidumo jis (A. U.) ne iki galo užpildė pirkimo aktą Nr. 007, atmetami kaip nepagrįsti.
Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ūkinės finansinės veiklos tyrimo Šiaulių apskrities skyriaus specialistės J. Čepaitienės 2010 m. spalio 22 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad, jeigu bendrovė “T.” (buvusi A. U. firma „F.“) kompiuterį pagal surašytą pirkimo kvitą 2009 m. gruodžio 14 d. Nr. 007 pirko ne iš M. B., ir pinigus mokėjo ne M. B., o pagal pirkimo kvitą 2010 m. vasario 1 d. Nr. 010 kompiuterį pirko ne iš A. M. ir pinigus mokėjo ne A. M., tai kompiuterių pirkimo ir atsiskaitymo už juos ūkinės operacijos vyko ne apskaitos dokumentuose nurodytomis sąlygomis ir aplinkybėmis. Tai yra apskaitos dokumentuose – kompiuterių pirkimo kvituose Nr. 007 ir Nr. 010 nurodyti rekvizitai nepatvirtina ūkinių operacijų tapatumo, nes juose nurodyti duomenys apie ūkinių operacijų turinį neatitinka tikrovės. Dėl bendrovės “T.” išrašytų kompiuterių pirkimo aktų iš M. B. ir A. M., atitinkamai 2009 m. gruodžio 14 d. Nr. 007 dėl 335 Lt ir 2010 m. vasario 1 d. Nr. 010 dėl 1 200 Lt, kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie ūkinių operacijų turinį įrašymo į bendrovės “T.” (buvusios firmos „F.“) buhalterinę apskaitą nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 13 straipsnio 3 dalies nuostatų, iš dalies negalima nustatyti asmens – UAB “T.” 2009 metų ir laikotarpio nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 18 d. turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Minėtoje išvadoje taip pat nurodyta, kad bendrovės “T.” buhalterinėje apskaitoje laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 18 d. yra įregistruotos dviejų nešiojamųjų kompiuterių pirkimo, pardavimo ir atsiskaitymų už juos operacijos. Šių kompiuterių pirkimo, pardavimo ir atsiskaitymo už juos dokumentuose nenurodytos markės ar kiti kompiuterių identifikavimo duomenys. Kompiuterių pirkimas įformintas pirkimo aktais iš fizinių asmenų – iš M. B. pagal 2009 m. gruodžio 14 d. pirkimo aktą Nr. 007 335 Lt ir A. M. pagal 2010 m. vasario 1 d. pirkimo aktą Nr. 010 už 1200 Lt. Šių dviejų kompiuterių pardavimas įformintas 2009 m. gruodžio 31 d. PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) UAB „D.“ už 3800 Lt ir 2010 m. kovo 1 d. PVM sąskaita faktūra (duomenys neskelbtini) fiziniam asmeniui L. S.. Kompiuterių pardavimo PVM sąskaitose faktūrose nenurodyti kompiuterių identifikavimo duomenys – kompiuterio markė ir numeris. Bendrovės “T.” buhalterinėje apskaitoje nėra dokumentų, kuriuose būtų nurodyti nešiojamojo kompiuterio „Samsung NP-R522“ (duomenys neskelbtini), kurį, pagal liudytojo L. S. parodymus, jis įsigijo iš UAB “T.”, markė ir numeris.
Taigi specialistė J. Čepaitienė, įvertinusi visus jai pateiktus duomenis, konstatavo, kad dėl bendrovės “T.” išrašytų kompiuterių pirkimo iš M. B. ir A. M. kvitų Nr. 007 ir Nr. 010, kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie ūkinių operacijų turinį, įrašymo į bendrovės “T.” buhalterinę apskaitą nesilaikant Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 13 straipsnio 3 dalies nuostatų, iš dalies negalima nustatyti asmens – UAB “T.” 2009 metų ir laikotarpio nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 18 d. turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Atkreipiamas dėmesys, jog teisiamajame posėdyje atsakydama į advokato R. Briliaus klausimus specialistė J. Čepaitienė paaiškino, kad jeigu minėti du kompiuteriai buvo įgyti ne iš tų asmenų, kurių vardu įforminti, reiškia, kad buhalterinėje apskaitoje panaudoti dokumentai, kuriuose nurodyta informacija neatitinka tikrovės. Jeigu tame dokumente įrašyta informacija ne tokia, kokiomis sąlygomis vyko tos operacijos, tai informacija neatitinka tikrovės, tas dokumentas nepatvirtina ūkinės operacijos tapatumo. Paaiškino, kad pavardės pakeitimas dokumente nėra formalus pažeidimas (kaip kad skunde teigia A. U.), tokiu atveju negalima patikrinti tikrovės (21 t. 188–189 b. l.). Į A. U. gynėjo klausimus specialistė J. Čepaitienė taip pat atsakė, kad pats dokumentų turinys neatitinka tikrovės. Nežinoma, kas prieš tai buvo prekių savininkas, todėl negalima patikrinti, ar jam būtent tokia suma buvo sumokėta už parduotą prekę. Ar dokumentas suklastotas, nustato teismas. Kadangi buvo duomenų, kad dokumentuose gali būti tikrovės neatitinkanti informacija, todėl ji davė išvadą, kad galima nustatyti tik iš dalies. Dėl to išvadoje ir buvo parašytas žodis „jeigu“. Atlikdama tyrimą ji turėjo informacijos, kad kompiuteriai nėra pirkti iš M. B. ir A. M. (22 b. l. 182 b. l.). Į kaltinamojo A. U. klausimus specialistė atsakė, kad dėl to, jog yra operacijų, įformintų dokumentais, kuriuose informacija neatitinka tikrovės, ji negali nustatyti iš dalies nei veiklos, nei pelno, nei apyvartos (22 t. 42 b. l.).
Taigi, A. U. skunde nurodyta aplinkybė, kad kompiuteriai buvo parduoti UAB „D.“ ir L. S., pinigus bendrovė gavo, apelianto kaltės padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nepaneigia. Netikėti specialistės išvada ir pripažinti ją tendencinga bei neobjektyvia, kaip skunde nurodo A. U., nėra pagrindo – ją davė kompetentinga specialistė, būdama įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingos išvados pateikimą, duomenų, kad ji būtų suinteresuota bylos baigtimi, nėra. Sutikti su apelianto teiginiu, kad teismas, priimdamas jam apkaltinamąjį nuosprendį visiškai netyrė ir nevertino nuosprendyje išdėstytų įrodymų, vieniems įrodymams suteikė prioritetą prieš kitus, vadovavosi sąlygine specialistės J. Čepaitienės išvada ir jos paaiškinimais teisme, kolegija neturi jokio pagrindo. Pažymima, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso kodekse numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje byla yra. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnis). Baudžiamojo proceso įstatymas taip pat reikalauja, kad apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje būtų išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kartu pažymima, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs minėtų BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus byloje surinktų įrodymų visumą, o ne tik tuos įrodymus, kuriais remiantis buvo galima priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kaip nepagrįstai teigiama A. U. skunde. Apeliantas taip pat neteisus teigdamas, kad teismas vieniems įrodymams suteikė prioritetą prieš kitus – tokių duomenų byloje nėra. Šioje byloje BPK 20 straipsnio pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti sutrukdžiusiais teismui priimti teisingą sprendimą, taipogi nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei nurodė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus.
Nors, kaip teisingai savo skunde pažymėjo A. U., specialistas A. K. teisiamajame posėdyje nurodė, kad „pavardžių neatitikimas čia jau yra nereikšmingas“, atkreipiamas dėmesys, jog jis kartu pažymėjo, kad „jeigu įrašytos kitos pavardės, tai jau teisinis dalykas, kurį turi išsiaiškinti teisininkai“ (22 t. 179–180 b. l.). Be to, kaip jau minėta, specialistė J. Čepaitienė, kurios išvada netikėti nėra jokio pagrindo, nurodė, kad pavardės pakeitimas dokumente nėra formalus pažeidimas – tokiu atveju negalima patikrinti tikrovės, o M. B. anksčiau šiame sprendime paminėtu įsiteisėjusiu teismo baudžiamuoju įsakymu yra nuteistas būtent už 2009 m. gruodžio 14 d. pirkimo akto suklastojimą.
Kadangi skundžiamame nuosprendyje teismas įvertino ir specialisto A. K. pateiktą išvadą, apelianto skundo argumentas, kad teismas tik konstatavo, jog tokia išvada yra, tačiau jos visiškai nevertino, negali būti pripažįstamas teisingu. Nors specialisto A. K. išvadoje ir nurodyta, kad M. B. bei A. M. vardu išrašytuose pirkimo aktuose Nr. 007 ir Nr. 010 yra visi Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nurodyti rekvizitai, teismas, įvertinęs įrodymų visumą, pagrįstai konstatavo, kad minėtuose dokumentuose nurodyti duomenys neatitinka tikrovės apie ūkinių operacijų turinį. Taip pat pastebėtina, jog specialistas A. K. teisiamojo posėdžio metu pažymėjo, kad „jeigu teismas nustatytų, kad sandoris neįvykęs, fiktyvus, tada į buhalterinę apskaitą traukti šitų dokumentų negalima“. Tai, kad specialisto A. K. pateikta išvada yra priešinga specialistės išvadai, nėra pagrindas teigti, kad A. K. išvada yra teisinga. Įvertinus specialistų išvadas visų byloje surinktų įrodymų kontekste, yra pagrindas remtis nepriklausomos specialistės J. Čepaitienės, o ne specialisto A. K. duota išvada. Be to, pastebėtina, kad specialistas A. K. dirba privačioje įmonėje – UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir savo išvadą davė A. U. gynėjo advokato R. Briliaus prašymu, atsakydamas į advokato pateiktus klausimus, susijusius su FNTT Šiaulių apskrities specialisto 2010 m. spalio 22 d. išvada Nr. (duomenys neskelbtini) 22 t. 136–140, 179–180 b. l.). Taigi, teismas pagrįstai specialisto A.K. išvadą vertino kritiškai. Atsižvelgiant į tai, kad bylos duomenys liudija, jog A. U. neprašė teismo skirti naują ekspertizę, nesutikti su skundžiamame nuosprendyje išdėstytu teismo teiginiu, kad A. U. neprašė skirti buhalterinės ekspertizės, nėra pagrindo. Atsakant į apelianto argumentą, kad teismas, siekdamas pašalinti kilusius prieštaravimus, privalėjo skirti naują ekspertizę, pažymima, kad pagal BPK 208 straipsnį ekspertizė skiriama tais atvejais, kai teismas nusprendžia, kad nusikalstamos veikos aplinkybėms nustatyti būtina atlikti specialų tyrimą, kuriam reikalingos mokslo, technikos, meno ar kitos specialios žinos. Akivaizdu, kad šiuo atveju teismas nenustatė pagrindų skirti naujai ekspertizei. Siekiant pašalinti kilusius prieštaravimus į teisiamąjį posėdį buvo iškviesti abu specialistai, ir tiek kaltinamasis, tiek jo gynėjas turėjo teisę užduoti specialistams klausimus ir išsiaiškinti jiems kilusius neaiškumus. Teisiamojo posėdžio protokoluose užfiksuoti duomenys liudija, kad ir A. U., ir jo gynėjas šia teise pasinaudojo. Kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino specialistų išvadas, todėl sutikti su A. U. skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas paliko specialistų išvadose esančius prieštaravimus, nėra pagrindo.
2010 m. kovo 18 d. kratos protokole užfiksuoti duomenys liudija, kad atlikus kratą UAB “T.” , esančioje adresu: (duomenys neskelbtini) , be kitų daiktų, buvo rasti kompiuteriai: „HP Pavilion dM3-1050EN“ Nr. (duomenys neskelbtini), „HP Pressario CQ61-330EN“ Nr. (duomenys neskelbtini), „DELL Vostro 1015“ Nr. (duomenys neskelbtini), „HP Compaq 615 QL66“ Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t. 67, 68-69 b. l.). Šie kompiuteriai buvo apžiūrėti (2 t. 74–80 b. l.). Daiktų pateikimo protokolas liudija, kad A. U. pateikė minėtų kompiuterių įpakavimo dėžes, instrukcijas, elektros laidus, įkroviklius, kurie taip pat buvo apžiūrėti (2 t. 117, 118–121 b. l.).
Nors skunde A. U. nurodo, kad pas jį kratos metu rastas kompiuteris „HP Pavilion DM3-1050EN“ buvo jo asmeninis kompiuteris, ir jis juo naudojosi, kompiuterį iš G. L. pirko tik savo poreikiams tenkinti, o kitus tris kompiuterius jis galvojo panaudoti bendrovės veikloje arba duoti naudotis broliams, šie jo teiginiai vertintini kritiškai.
Iš liudytojo L. M. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, matyti, kad atliekant kratą UAB “T.”, prekybos salėje buvo išdėlioti nauji kompiuteriai, kaip įtarta, skirti parduoti. Kompiuterių ekranai buvo užklijuoti plėvele, šalia kompiuterių buvo padėti kartoniniai padėkliukai, ant kurių buvo užrašytos techninės charakteristikos ir kaina. Savininko paklausus, kieno tie nešiojamieji kompiuteriai, pastarasis atsakė, jog šie kompiuteriai gauti iš „(duomenys neskelbtini)“. Vitrinoje buvo trys kompiuteriai. Dar vieną naują kompiuterį A. U. atnešė iš pagalbinių patalpų, kiek pamena, A. U. nepateikė dokumentų, patvirtinančių, iš kokio asmens šis kompiuteris gautas, nors nurodė, jog kompiuterį įgijo iš fizinio asmens. Šiuo kompiuteriu, atneštu iš tarnybinių patalpų, nebuvo dirbta, jo ekranas buvo užklijuotas plėvele. Atsakydamas į kaltinamojo A. U. klausimus, liudytojas dar kartą patvirtino, kad prie kompiuterių buvo padėti padėkliukai, ant kurių buvo užrašytos techninės charakteristikos ir kainos. Viskas buvo viename lape – ir charakteristika, ir kaina (21 t. 48–49 b. l.).
Iš liudytojos L. V. parodymų matyti, kad ji, dirbdama UAB “T.” A. U. vardu buvo užsakiusi keturis kompiuterius į bendrovės patalpas (duomenys neskelbtini). Vienas iš šių kompiuterių buvo parduotas, o kiti grąžinti UAB „(duomenys neskelbtini)“. Kompiuterių į ofisą (duomenys neskelbtini) gatvėje nėra užsakinėjusi (2 t. 107–108 b. l., šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Teisiamajame posėdyje liudytoja L. V. patvirtino minėtus parodymus, taip pat paaiškino, kad kompiuteriai buvo gaunami tik iš “(duomenys neskelbtini)” atstovybės, iš privačių asmenų buvo superkami tik telefonai (21 t. 9–10 b. l.).
Liudytojas K. M. teisiamajame posėdyje paaiškino, kad vieną kartą kompiuterius tikrai atnešė G. L.. Galėjo atnešti 2–3 kompiuterius. Šiuos kompiuterius jis (K. M.) išėmė iš dėžių, sudėjo į lentynas salėje, įjungė, kad galėtų patikrinti, ar jų parametrai tokie, kaip nurodyta ant įpakavimų. Kompiuterius sudėjo salėje lentynoje atverstus, nes nebuvo kur jų daugiau padėti. Kompiuterius paėmė atvykę policijos pareigūnai. Jis buvo atspausdinęs kompiuterių parametrus ir užkišęs juos kompiuterių (21 t. 10–11 b. l.). Liudytojas K. M. patvirtino savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu (šie parodymai ištirti apylinkės teisme), kad A. U. jam pasakė, jog atėjus G. jis paduotų pastarajam, kiek pamena, apie 2000 Lt. Vėliau tą pačią dieną G. atnešė du nešiojamuosius kompiuterius, jis taip pat galėjo atnešti ir dar vieną nešiojamąjį kompiuterį. Kompiuteriai buvo nauji, jis (K. M.) šiuos tris kompiuterius išpakavo ir sudėjo į lentynas, o šalia padėjo popieriaus lapus su šių kompiuterių techniniais duomenimis. Kompiuteriai buvo sudėti parduoti, kad juos matytų pirkėjai (2 t. 110 b. l.).
Iš elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoto pokalbio (pokalbio Nr. 129) matyti, kad A. U. paskambinęs telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė: „susidėk į vitriną ir ten atnešiau tą irgi į vitriną pasidėk“ (4 t. 112–120 b. l.). Papildomos apklausos metu K. M. patvirtino, kad pokalbyje Nr. 129, protokole nurodytais data ir laiku – 2010 m. kovo 13 d. 10.21 val., – jis tikrai bendravo su A. U., kuris jam nurodė nebežiūrėti internete kompiuterių kainų, o juos išdėlioti lentynose, kur dedami kompiuteriai skirti parduoti, kad jie būtų matomi klientams. Pokalbio metu A. U. jam nurodė į lentyną padėti dar vieną nešiojamąjį kompiuterį, kuris buvo supakuotas dėžėje ir padėtas po prekystaliu (2 t. 111–112 b. l.). Parodymų patikrinimo vietoje metu K. M. parodė metalines lentynas, kuriose 2010 m. kovo 13 d. A. U. nurodymu išdėliojo tris nešiojamuosius kompiuterius, taip pat parodė vietą po prekystaliu, kur buvo padėtas supakuotas dėžėje naujas nešiojamasis kompiuteris (2 t. 113–116 b. l.).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su A. U. skundo argumentu, kad teismas nesivadovavo K. M. parodymais, nes bylos duomenys liudija priešingai – teismas nuosprendyje įvertino ir liudytojo K. M. parodymus, ir jais pagrįstai rėmėsi tiek, kiek šiuos parodymus patvirtino kiti byloje esantys įrodymai. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad K. M. dirbo A. U. įmonėje ir buvo pastarojo pavaldinys, padarė pagrįstą išvadą, kad K. M. buvo suinteresuotas duoti A. U. palankius parodymus.
Aplinkybę, kad jis pažinojo A. U. ir jam pasiūlė kompiuterius, kurie išvardyti kaltinime, teisiamajame posėdyje nurodė ir kaltinamasis G. L.. Jis taip pat nurodė, kad kompiuterius A. U. pasiūlydavo už pusę kainos. Patvirtino telefonu A. U. sakęs, kad prekes paima „lievu“ būdu. Šį būdą jis supranta kaip neteisėtą prekių paėmimo būdą. Kokius kompiuterius paimti, jis su A. U. nederino, nes žinojo, kokio modelio kompiuteriai yra paklausiausi (22 t. 40–42 b. l.). A. U. teisiamojo posėdžio metu patvirtino iš G. L. įgijęs nešiojamuosius kompiuterius „HP 615“ ir „DELL Vostro“ (21 t. 191 b. l.).
2010 m. spalio 22 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad bendrovės “T.” buhalterinėje apskaitoje nėra dokumentų, kuriuose būtų nurodytos nešiojamųjų kompiuterių markės ir numeriai: „HP Pressario CQ61“ Nr. (duomenys neskelbtini), „HP Pavilion dM3“ Nr. (duomenys neskelbtini), „Compaq 615“ Nr. (duomenys neskelbtini), „DELL Vostro 1015“ Nr. (duomenys neskelbtini), paimtų iš bendrovės “T.” kratos metu. Specialistės J. Čepaitienės 2010 m. lapkričio 16 d. paaiškinime nurodyta, kad pagal 9-ame verslo apskaitos standarto „Atsargos“ II dalyje pateiktas sąvokas, prekė yra įmonės turtas, pirkta perparduoti. Bendrovės “T.” prekybos vietoje rasti 4 nešiojamieji kompiuteriai ir yra prekės, nupirktos turint tikslą perparduoti ir uždirbti pajamų. Pagal Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr.IX-574): 6 straipsnio 2 dalies nuostatas – į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir kinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; 12 straipsnio 1 dalies nuostatas – visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Aplinkybė, kad bendrovėje “T.”, prekybos vietoje, kratos metu rasti 4 nešiojamieji kompiuteriai nebuvo įrašyti į bendrovės buhalterinę apskaitą, tai yra neužpajamuoti, leidžia teigti, kad bendrovė “T.” nevykdė Buhalterinės apskaitos įstatymo: 12 straipsnio 1 dalies nuostatų – apskaitos dokumentais, PVM sąskaitomis faktūromis ar kitais dokumentais, turinčiais buhalterinės apskaitos dokumentams privalomus rekvizitus (numatytus Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsniu), neįformino kompiuterių, tai yra prekių, skirtų perparduoti, įsigijimo operacijų; 6 straipsnio 2 dalies nuostatų – kompiuterių įsigijimo operacijų neįtraukė į bendrovės buhalterinę apskaitą. Dėl Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies ir 12 straipsnio 1 dalies nevykdymo, iš dalies negalima nustatyti asmens – UAB “T.” turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros (4 t. 13 b. l.).
Teisiamajame posėdyje specialistė J. Čepaitienė dar kartą pažymėjo, kad įmonės prekybos salėje rasti keturi kompiuteriai įmonėje užpajamuoti nebuvo, jei įmonė prekiavo kompiuteriais, kurie nebuvo užpajamuoti, vadinasi, nebuvo fiksuotos ūkinės operacijos. Prekybos įmonėje nebuvo įsigijimo dokumentų. Paaiškino, kad daiktas privalo turėti įsigijimo dokumentą. Taip pat nurodė, kad kompiuteriai nebuvo įtraukti į buhalterinę apskaitą. Jie į apskaitą šiuo atveju ir negalėjo būti įtraukti – pagrindinio daikto įsigijimo dokumento įmonėje nebuvo. Specialistė taipogi paaiškino, kad UAB ir fizinio asmens turtas yra griežtai atskirtas. Nagrinėjamu atveju buvo nefiksuotos operacijos – neįtrauktas į apskaitą turtas. Pirkimas turėjo būti įformintas įmonės vardu. Jeigu fizinis asmuo daro įnašą į įmonę, tai turi būti įforminta. A. U., duodamas 2000 Lt kompiuteriams pirkti, to neįformino. Atsakydama į advokato R. Briliaus klausimus, specialistė paaiškino, kad norminiai aktai nedraudžia savo asmeninį daiktą panaudoti įmonės veikloje, tačiau bet kuriuo atveju akcininkui darant įnašą į įmonę tai turi būti įforminta dokumentu. Jeigu įnešti pinigai, turi būti kasos pajamų orderis, turtinis perdavimas taip pat turi būti įformintas dokumentu.
Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo išvadai, kad visi keturi anksčiau minėti kompiuteriai buvo nupirkti turint tikslą juos perparduodant uždirbti pajamų, jie nebuvo įtraukti į buhalterinę apskaitą ir dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB “T.” 2010 metų turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Apelianto skundo argumento, kad kompiuteris „HP Pavilion dM3-1050EN“ Nr. (duomenys neskelbtini) buvo jo asmeninis darbinis kompiuteris, bylos duomenys nepatvirtina, priešingai, jį paneigia. Kaip jau minėta, liudytojas L. M. parodė, kad šiuo kompiuteriu, atneštu iš tarnybinių patalpų, nebuvo dirbta, jo ekranas buvo užklijuotas plėvele. Liudytojas parodymus davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, duomenų, kad jis būtų suinteresuotas apkalbėti A. L., nėra. Apelianto skundo argumentas, kad jis galvojo kompiuterius duoti naudotis broliams, įvertinus tai, kad šie kompiuteriai buvo padėti įmonės prekybos salėje, lentynose, kuriose dedamos parduoti skirtos prekės, prie jų buvo padėtos kortelės su jose nurodytais kompiuterių techniniais duomenimis, vertintinas kritiškai. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas A. U. teiginį, kad jis kompiuterius būtų panaudojęs bendrovės veikloje, teisingai pažymėjo, jog siekiant šiuos kompiuterius padaryti įmonės turtu, būtina sutvarkyti jų pirkimo-pardavimo dokumentus, kurių šiuo atveju nebuvo, bei juos įtraukti į įmonės buhalterinę apkaitą, to, akivaizdu, nesat minėtų dokumentų, ir nebuvo galima padaryti.
Esant byloje nustatytoms aplinkybėms, A. U. teiginiai, kad kompiuterius „HP 615“ ir „DELL Vostro 1015“ jo nurodymu už jo paliktus 2000 Lt jam nupirko K. M., pareigūnai neatliko „apsimestinio“ kompiuterių pirkimo, pastarojo kaltės padarius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką nepaneigia. Apelianto teiginį, kad kompiuteriai nebuvo padėti prekybos salėje greta kitų prekių, paneigia anksčiau išdėstyti įrodymai. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad pats apeliantas skunde nurodė, jog kratos protokole užfiksuoti duomenys yra iš esmės teisingi, jie sutampa su liudytojo K. M. parodymais, kad ant lentynų salėje prie kompiuterių jis buvo sudėjęs užrašus su jų parametrais. Taip pat pastebėtina, kad A. U. kaltė padarius nusikalstamą veiką yra įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma, o ne vien liudytojo L. M. parodymais, kuriuos kiti bylos duomenys, įskaitant ir kratos protokolą bei liudytojo K. M. parodymus, ne paneigia, o priešingai – patvirtina. Iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad jame aiškiai nurodyta, kokius norminius aktus A. U. pažeidė, todėl apelianto teiginys, kad teismas to nepadarė, negali būti pripažįstamas teisingu. A. U. kaltės nepaneigia ir jo paaiškinimas, kad nusipirkęs kompiuterius jis jų neužpajamavo dėl didelio užimtumo. Kolegija dar kartą atkreipia dėmesį, kad specialistė J. Čepaitienė paaiškino, jog kompiuterių įsigijimo dokumentų nebuvo, taigi, kompiuteriai ir negalėjo būti įtraukti į įmonės buhalterinę apskaitą. Dėl to teismas pagrįstai nesvarstė apelianto skunde keliamo kausimo, ar jis turėjo techninę galimybę kompiuterius įtraukti į buhalterinę apskaitą.
Neteisus apeliantas teigdamas, kad specialistui dėl keturių kompiuterių neužpajamavimo bendrovėje ikiteisminio tyrimo metu nebuvo pateikta užduotis. Iš 2010 m. spalio 22 d. specialisto išvadoje į antrą klausimą „Ar kratos metu iš UAB “T.” prekybos vietos išimti nešiojamieji kompiuteriai: „HP Pressario CQ61“ Nr. (duomenys neskelbtini), „HP Pavilion dM3“ Nr. (duomenys neskelbtini), „Compaq 615“ Nr. (duomenys neskelbtini), „DELL Vostro 1015“ Nr. (duomenys neskelbtini) yra užpajamuoti įmonės apskaitoje ir ar yra jų įsigijimo ir apmokėjimo dokumentai“, atsakyta, jog „bendrovės “T.” buhalterinėje apskaitoje nėra dokumentų, kuriuose būtų nurodytos nešiojamųjų kompiuterių markės ir numeriai: „HP Pressario CQ61“ Nr. (duomenys neskelbtini), „HP Pavilion dM3“ Nr. (duomenys neskelbtini), „Compaq 615“ Nr. (duomenys neskelbtini), „DELL Vostro 1015“ Nr. (duomenys neskelbtini), paimtų iš bendrovės “T.” kratos metu. Specialistui pasiūlius duoti paaiškinimą dėl to, ar aplinkybė, kad UAB “T.” kratos metu rasti ir paimti keturi nešiojamieji kompiuteriai buvo neužpajamuoti, tačiau buvo pardavinėjami, leidžia teigti, kad buvo pažeisti teisės aktai, specialistė paaiškino, jog pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2001-11-06 Nr. IX-574) 6 straipsnio 2 dalies nuostatas į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir kitus įvykius, susijusios su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu; aplinkybė, kad bendrovėje “T.” prekybos vietoje kratos metu rasti keturi nešiojamieji kompiuteriai nebuvo įrašyti į bendrovės buhalterinę apskaitą, t. y. neužpajamuoti, leidžia teigti, kad bendrovė “T.” nevykdė Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies ir 6 straipsnio 2 dalies nuostatų.
A. U. skundo argumentas, kad minėtas specialistės paaiškinimas yra surašytas ne jos pačios, ji šį paaiškinimą tik pasirašė, vertinamas kaip jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstas pamąstymas, deklaratyvi prielaida, ir atmetamas. Specialisto paaiškinimą laikyti nauja, savarankiška išvada nėra pagrindo ir teismas, priešingai nei teigiama skunde, specialisto paaiškinimo su jo išvada nesutapatino. Dėl A. U. veikos kilę padariniai apkaltinamajame nuosprendyje konstatuoti remiantis byloje surinktų įrodymų visumos tyrimu, ne tik pagal specialistės išvadas, jos paaiškinimus, o juos sugretinus su kitais bylos duomenimis. Be to, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas, remdamasis BPK 284 straipsnio nuostatomis, apklausė išvadą pateikusią specialistę J. Čepaitienę, kuri pagrindė savo pateiktas išvadas, o proceso dalyviai galėjo jai užduoti klausimus, t. y. bet kokie galimi neaiškumai dėl specialisto išvados išsamumo buvo pašalinti.
Atsakant į A. U. skundo argumentą, kad baudžiamojo proceso kodekse nenumatyta galimybė ikiteisminio tyrimo metu specialistui duoti paaiškinimus, atkreipiamas dėmesys, kad BPK 180 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog dalyvauti atliekant tyrimo veiksmus gali būti pasitelkiami specialistai. BPK 89 straipsnyje nurodyta, kad specialistas šaukiamas privalo atvykti pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą ir pateikti nešališką išvadą ar paaiškinimus jam pateiktais klausimais.
Nors, kaip skunde nurodo apeliantas, byloje nebuvo tirti bendrovės skoliniai įsipareigojimai, pastebėtina, kad specialistas A. K. teisiamojo posėdžio metu atsakydamas į prokuroro klausimus paaiškino, jog Valstybinė mokesčių inspekcija po nuosprendžio priėmimo gali imtis priemonių nesumokėtiems mokesčiams išieškoti.
Sutikti su A. U. skundo argumentu, kad teisminis tyrimas buvo atliktas paviršutiniškai, nevisapusiškai, šališkai, nes teismas uždavęs klausimą kodėl trys kompiuteriai buvo padėti parduotuvės lentynoje, o ne nunešti į pagalbines patalpas, į šį klausimą neatsakė, nesiaiškino, kokias bendrovė turėjo patalpas, kokia prekių ekspozicija ir pan., taip pat nėra pagrindo. Akivaizdu, kad iškeldamas šį klausimą, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad šios aplinkybės duoda pagrindą teigti, jog kompiuteriai lentynose buvo padėti turint tikslą juos parduoti, o tai patvirtina jau anksčiau išdėstyti liudytojų parodymai. Aplinkybė, kad kompiuteriai buvo padėti lentynose, pirkėjams gerai matomoje vietoje, nustatyta bylos duomenimis, tai nėra teismo spėjimas. Tai, kad teismas įrodymus įvertino ne taip, kaip pageidavo apeliantas, nėra pagrindas teigti, kad skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas.
Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog A. U., būdamas UAB “T.” direktoriumi ir būdamas atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą, tvarkymą bei buhalterinės apskaitos dokumentų išsaugojimą, apgaulingai organizavo UAB “T.” buhalterinės apskaitos tvarkymą, tyčia neorganizavo keturių nešiojamųjų kompiuterių įrašymo į bendrovės buhalterinę apskaitą, ir dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „T.” 2009 metų, laikotarpio nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2010 m. kovo 18 d. bei už 2010 metus turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros.
Pagal BK 189 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas įgijo, naudojosi arba realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu.
Šiame straipsnyje numatytas nusikaltimas reikalauja nustatyti aiškiai teisės normoje apibrėžtus nusikalstamos veikos požymius: 1) kaltininko įgyjamas turtas iki patekimo pas jį yra gautas nusikalstamu būdu, 2) kaltininkas, prieš įgydamas, naudodamas ar realizuodamas tokį turtą žino, kad turtas gautas nusikalstamu būdu. Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia ir jos turinį sudaro tai, kad kaltininkas žino, jog jis įgyja, naudoja arba realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą, ir nori taip veikti. Taigi šios nusikalstamos veikos atveju kaltininkas turi suvokti, kad jo įgyjamas, naudojamas ar realizuojamas turtas buvo gautas nusikalstamu būdu, t. y. padarius vagystę arba kitą savanaudišką nusikaltimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-185/2009, 2K-213/2013, 2K-7-88/2014) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-284/2014).
Kaip teisingai savo apeliaciniame skunde pažymėjo A. U., skundžiamu nuosprendžiu jis nuteistas už tai, kad nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2010 m. kovo 18 d., būdamas UAB “T.” direktoriumi ir žinodamas, kad G. L. turtą gauną nusikalstamu būdu, iš jo įgijo penkis nešiojamuosius kompiuterius, televizorių ir kavos virimo aparatą ir iš jų realizavo vieną kompiuterį, televizorių ir kavos virimo aparatą, o keturis kompiuterius pasikėsino realizuoti.
2010 m. kovo 18 d. kratos protokole užfiksuoti duomenys liudija, kad atlikus kratą UAB “T.” , esančioje adresu: (duomenys neskelbtini), be kitų daiktų buvo rasti kompiuteriai: „HP Pavilion dM3-1050EN“ Nr. (duomenys neskelbtini), „HP Pressario CQ61-330EN“ Nr. (duomenys neskelbtini), „DELL Vostro 1015“ Nr. (duomenys neskelbtini), „HP Compaq 615 QL66“ Nr. (duomenys neskelbtini) (2 t. 67, 68–69 b. l.). Iš daiktų apžiūros protokolo matyti, kad D. V. pateikė kavos virimo aparatą „DeLonghi ESAM 6600M“ (8 t. 56, 57–59 b. l.). Daiktų pateikimo protokoluose užfiksuoti duomenys taip pat liudija, kad L. S. pateikė kompiuterį „Samsung R 522“, o A. R. pateikė televizorių „Samsung UE32B7000 WWXBT“ ir jo dokumentus (9 t. 91, 92–94 b. l., 8 t. 131, 132–136 b. l.).
Nuteistasis A. U., prašydamas išteisinti jį dėl nusikaltimų, numatytų BK 189 straipsnio 1 dalyje, neginčija paties prekių iš G. L. įgijimo fakto, tik akcentuoja tai, kad byloje nėra įrodymų, jog jis iš G. L. įgijo materialines vertybes žinodamas, kad jas pastarasis gavo nusikalstamu būdu.
Kolegijos vertinimu, toks apelianto teigimas, kad jis nežinojo, jog G. L. prekes gauna neteisėtu, nusikalstamu būdu, nors tai patvirtina byloje surinktų įrodymų visuma, laikytinas jo siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės.
Iš nuteistojo G. L. parodymų, duotų pirmosios instancijos teisme matyti, kad jis suvokė, jog daro nusikalstamas veikas. Paaiškino, kad jis J. B. pasakė keturių kompiuterių markes ir pastarasis juos neteisėtu būdu paėmė. Jis taip pat nurodydavo J. B., kokį paimti televizorių. Pripažino, kad nurodė J. B. paimti kompiuterius, televizorių, kavos virimo aparatą. Paimtus daiktus jis realizuodavo. Pažinojo A. U. ir jam pasiūlė kompiuterius. Siūlė kompiuterius, kurie yra išvardyti kaltinime. A. U. kompiuterius pasiūlydavo už pusę kainos, jei pastarojo kaina netenkindavo, jis (A. L.) šią kainą sumažindavo. Nurodė A. U. telefonu sakęs, kad prekes paima „lievu“ būdu. G. L. paaiškino, kad prekių paėmimą „lievu būdu“ jis supranta kaip jų paėmimą neteisingu būdu. Sakydamas „lievu būdu“ A. U. norėjo pasakyti, kad „kažkas tai negerai“. Taip pat parodė, kad prekių paėmimo metu buvo skambinta A. U., galėjo pastarajam sakyti, kad „dabar bandau paimti prekę“. 2010 m. kovo 10 d. pokalbio metu sakydamas „jeigu paims tie žmogeliukai teliką LED“, norėjo pasakyti, kad jeigu kažkas paims tą televizorių, tai jis praneš A. U.. Apie tai, kad prekes gauna „neteisėtu būdu“, galėjo A. U. užsiminti, tačiau tik vieną kartą buvo kalbėta, kad „neteisėtu“ (22 t. 40–42 b. l.). Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo sutikti su A. U. skundo argumentu, kad G. L. teisme paaiškino niekada jam nesakęs, kokiu būdu įsigyja prekes.
Elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokole (4 t. 112–120 b. l.) užfiksuoti duomenys liudija, kad 2010 m. kovo 10 d. G. L. paskambinęs A. U. pasakė, jog „aš tau parašysiu ten tų atlenkiamų yra“, ir po kelių minučių parašė „HP PAVILLION DV-51010 EN/AMD?“. Po to vykusio pokalbio metu G. L. paklausė A. U.: „Agirdi, jeigu paims tie žmogiukai teliką LED nu tą ploną, metras 2 Samsungs penki septyni kainuoj už 3 pasiimsi?“, po to G. L. parašė SMS žinutes A. U.: HP (duomenys neskelbtini) AMD?“, LED LCD SAMSUNG UE 40 B 7000 VW XBT. (duomenys neskelbtini) CM“. Iš 2010 m. kovo 11 d. telefoninio pokalbio tarp G. L. ir A. U. matyti, kad G. L. pasakė: „Agirdi klausyk šiandien tau pasuksiu laike dviejų valandų bėgyje, ims tau teliką“, A. U. atsakė „o gerai“. Po to paskambinęs A. U. G. L. pasakė: „Nu teliks yra tau“, į tai A. U. atsakė: „Nu gerai super“. 2010 m. kovo 12 d. G. L. parašė A. U.: „tau yra del vostro ir hp compag 4gb ram, 320 gb, bet procas amd. Gal bus dar vienas ir teliks“, o A. U. parašė „OK“. Iš pokalbio Nr. 127 matyti, kad A. U. asmuo paskambinęs telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) pasakė, kad yra atėjęs žmogus, kuris nori pinigų už kompiuterius ir telefono, o A. U. pasakė pažiūrėti, kokie kompiuteriai ir kiek jie kainuoja. 2010 m. kovo 13 d. vykusio pokalbio metu G. L. pasakė A. U., kad kompiuteriai „Del Vostro“ ir už „XP“ kainuos po 1200 Lt, kad palieka garantinius lapus viduje, o kitką meta lauk. Taip pat pasakė, kad „darėm šimto litų įmoką“, „kadangi įmoka buvo šimtas litų“, dėl to „vieną du nor“. Tą pačią dieną A. U. paskambinęs telefonu Nr. (duomenys neskelbtini) pasakė: „Gaunas du vienas penkiasdešimt tiek jam duoti paduok ir viskas, nieka ten nebežiūrėk ir susidėk į vitriną ir ten atnešiau tą irgi į vitriną pasidėk gerai, kur yra pas tave“. Pokalbio, vykusio 2010 m. kovo 18 d., metu G. L. paklausė A. U.: „A girdi iš tų nešiojamų ką paimsi geriau ar „DEL VOSTRO“ ar „DEL INSPIRON“ ir A. U. atsakė: „tai dabar geriau „INSPIRON“, „VOSTRO“ jau turiu. Tą pačią dieną vykusio telefoninio pokalbio metu G. L. informavo A. U.: „Aš tau šiandien tą, tą didelį imam ims tą žinai teliką“. Iš kito tą pačią dieną vykusio pokalbio matyti, kad A. U. ir G. L. aptarė televizoriaus, kurį siūlė G. L., techninius duomenis, G. L. pasakė A. U., kad tai geriausias šioje parduotuvėje televizorius. Vėliau G. L. parašė A. U.: „Už valandos atvešiu iphone 900 ir kompa Samsung R522 už 1100. Skola 100 nuskaičiavau“, o A. U. atrašė „OK“.
Teisiamajame posėdyje perklausius prie bylos pridėtus garso įrašus, A. U. patvirtino, kad juose yra užfiksuoti jo ir G. L. pokalbiai, paaiškino, jog „atlenkiami“ reiškia atlenkiamą kompiuterį. G. L. į jam pateiktus klausimus atsakė, kad sakydamas „žmogiukai“ galvojo apie J. B., taip pat A. U. nurodė, kad televizorių žada imti iš „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat G. L. paaiškino, kad žodžiai „ein“ reiškia, kad paims J. B., o sakydamas „ims“ galvojo, kad paims prekę, kaip kad J. B. paimdavo daiktą.
Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu apie minėtus telefoninius pokalbius (16 t. 46–49, 55–57 b. l., parodymai ištirti apylinkės teisme) G. L. patvirtino, kad jis siūlė pirkti A. U. kompiuterius, parašydavo A. U. SMS, nurodydamas kompiuterių duomenis. Paaiškino, kad pasakydamas frazę „jeigu paims tie žmogiukai teliką LED“ norėjo pasakyti, kad žmogus neteisėtu būdu iš parduotuvės paims televizorių. A. U. jis aiškino, kad daiktai imami neteisėtu būdu ir tąkart norėjo pasakyti, kad televizorius bus paimtas tuo pačiu būdu. Nors jis A. U. neaiškino viso daiktų paėmimo mechanizmo, manė, kad A. U. turėjo suprasti, jog kompiuteriai paimti neteisėtu būdu. Manė, jog tai, kad kompiuteriai iš parduotuvių paimti neteisėtu būdu A. U. turėjo suprasti ir iš to, kad pokalbių metu jie derėdavosi dėl kainos, be to, tokių derybų metu jis A. U. pasakė frazę „nes įmoka buvo šimtas litų“. G. L., suvestas į akistatą su A. U., taip pat patvirtino, kad A. U. sakė, jog daiktus iš parduotuvių paima žmonės „lievu būdu“ ir nurodė manantis, kad A. U. suprato, kad daiktai, kuriuos iš jo (G. L.) perka, yra įgyti neteisėtu būdu. Taipogi nurodė, kad vieną kartą G. L. yra sakęs, jog jis būtų atsargus, kai iš jo nupirktus daiktus kam nors realizuos (16 t. 60 b. l.).
Taigi, akivaizdu, kad A. U., pats būdamas verslininkas, taip pat turėdamas pakankamai gyvenimiškos patirties, turėjo suprasti ir suprato, kad daiktai, kuriuos jis įsigijo iš G. L., yra gauti nusikalstamu būdu, juolab, kad minėtų telefoninių pokalbių metu G. L. sakė A. U., kad „žmogiukai“ „ims“ jam „teliką“, G. L. taip pat ne kartą patvirtino sakęs A. U., jog daiktus gauna „lievu būdu“, sakė, kad būtų atsargus šiuos daiktus realizuodamas. Be to, kaip teisingai nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, daiktų perdavimas nebuvo įformintas taip, kaip to reikalauja įstatymai, atsiskaitymai už daiktus vyko ne tarp įmonių, o tarp fizinių asmenų – G. L. ir A. U., A. U. žinojo, kad G. L. užsiima automobilių nuoma, o ne prekyba daiktais, kuriuos jis iš pastarojo įsigydavo. Atsižvelgiant į tai, kad G. L. telefoninių pokalbių metu A. U. aiškiai pasakydavo, jog „žmogiukai“ ims jam prekę, prekes jis pasiūlydavo už žymiai mažesnę negu rinkos kainą, apelianto skundo argumentas, kad iš telefoninių pokalbių turinio negalima daryti net prielaidos, kad jis (A. U.) galėjo suprasti, jog G. L. materialines vertybes įgyja nusikalstamu būdu, vertintinas kritiškai.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai apkaltinamąjį nuosprendį grindė G. L. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, taip pat ir akistatos metu, nes šiuos parodymus patvirtina ir G. L. teisiamajame posėdyje duoti parodymai bei elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės, fiksavimo ir kaupimo protokole užfiksuoti duomenys. Kaip jau minėta, G. L. ne kartą patvirtino A. U. sakęs, jog prekes įsigyja „lievu“ būdu, šią aplinkybę pastarasis patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu. Spręsdamas apelianto kaltės klausimą, teismas neprivalėjo nurodyti, „kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis ši frazė atsirado byloje“, nes tai reikšmės sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą neturi ir pastarojo kaltės nepaneigia. Kaip ir aplinkybė, ar žodžius „lievu būdu“ G. L. pasakė telefoninio ar netelefoninio pokalbio metu. Svarbu tai, kad G. L. patvirtino A. U. sakęs, jog prekes paima „lievu“, t. y. neteisėtu, būdu. Be to, iš A. U. skundo akivaizdu, kad minėtos aplinkybės jam yra puikiai žinomos. Atsakant į apelianto skundo argumentą, kad teismas nuosprendyje neatskleidė nusikalstamo ryšio tarp jo ir „žmogiukų“, pažymima, kad teismas tai padaryti neprivalėjo, nes jis (A. U.) tuo kaltinamas nebuvo.
Apelianto skundo argumentas, kad jis apie G. L. „išminusavimus“ suprato tik teisme, taipogi vertinamas kritiškai – šį argumentą paneigia anksčiau paminėti G. L. ir A. U. telefoniniai pokalbiai, bei G. L. 2010 m. lapkričio 29 d. apklausos metu duoti parodymai.
Kolegijos vertinimu, teismas, skundžiamame nuosprendyje nurodydamas, kad G. L. kartais daiktų gauti nepavykdavo, tuo nekonstatavo, kad G. L. ir A. U. veikė bendrininkų grupe, nes, kaip skunde teisingai pažymėjo apeliantas, tuo jis ir nebuvo kaltinamas, o šią aplinkybę vertino kaip vieną iš aplinkybių, patvirtinančių, kad A. U. suprato, jog G. L. prekes gauna neteisėtu būdu. Teismas, įvertinęs bylos duomenis, skundžiamame nuosprendyje padarė teisingą išvadą, kad A. U. prekes iš G. L. įsigijo mažesnėmis nei rinkos kainomis. Tokiai išvadai padaryti, priešingai, nei teigiama skunde, nebūtina kviesti į posėdį specialistus – informacija apie rinkos kainas yra prieinama visiems, ne tik specialistams.
Teisėjų kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad A. U. parodymai nėra nuoseklūs. Akivaizdu, kad teismas pagrįstai nesivadovavo tais A. U. parodymais, kurių nepatvirtino kiti įrodymai. Sutikti su apelianto teiginiu, kad byloje nėra įrodymų analizės ir jų vertinimo motyvų, nėra jokio pagrindo. Kaip jau buvo pažymėta anksčiau, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas tinkamai išanalizavo ir įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, motyvuotai nurodė, kodėl vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta.
Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog A. U. žinojo, kad iš G. L. įsigijo materialines vertybes, gautas nusikalstamu būdu ir dalį jų realizavo bei pasikėsino realizuoti, t. y. padarė visas BK 189 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Tenkinti apelianto skundą jame išdėstytais motyvais ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį nėra teisinio pagrindo.
Dėl nuteistojo J. B. apeliacinio skundo
Apeliaciniu skundu nuteistasis J. B. prašo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytus BK 54 straipsnio 2 dalies, 61 straipsnio 1 ir 2 dalių pažeidimus ir sušvelninti jam paskirtą bausmę.
Pažymima, kad teismas skiria bausmę pagal baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis baudžiamojo kodekso bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. B. bausmę, atsižvelgė į tai, kad jis, veikdamas tiesiogine tyčia, padarė du apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 3 dalyje ir BK 214 straipsnio 1 dalyje, bei vieną sunkų nusikaltimą, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje, visos veikos baigtos. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad J. B. neteistas (23 t. 97–99 b. l.), administracine tvarka baustas, tačiau galiojančių administracinių nuobaudų neturi (18 t. 54–55 b. l.), dirba (23 t. 73 b. l.), policijos nuovados charakterizuojamas teigiamai, (18 t. 65, 66 b. l.), Psichikos sveikatos centro psichikos ir priklausomybės ligų registre neįrašytas (18 t. 59, 62 b. l.), Psichiatrijos ligoninės pacientų registre nėra (18 t. 61, 63 b. l.). Taigi, teigti, kad teismas tik deklaratyviai išdėstė BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, nėra pagrindo. Akivaizdu, kad teismas įvertino ir tai, jog J. B. prisipažino kaltu padaręs visas jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, nuoširdžiai gailėjosi, taip pat padėjo atskleisti nusikalstamas veikas bei jose dalyvavusius asmenis, ir šias aplinkybes pagrįstai pripažino J. B. atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Pirmosios instancijos teismas, kaip teisingai pažymėta J. B. apeliaciniame skunde, jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe dėl visų nusikalstamų veikų padarymo pripažino tai, kad jis nusikalstamas veikas padarė veikdamas organizuotoje grupėje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su J. B. skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe dėl BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apelianto skunde teisingai nurodyta, kad organizuota grupė nėra sunkinanti aplinkybė tiems nusikaltimams, kuriems įstatymų leidėjas numatė šį požymį kaip kvalifikuojantį nusikalstamą veiką. Šiuo atveju vienas iš BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą kvalifikuojančių požymių, kurį skundžiamame nuosprendyje teisingai nustatė teismas, yra veikimas organizuotoje grupėje. Dėl to pirmosios instancijos teismo nuosprendis pakeistinas pašalinant minėtą J. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
Atsakant į nuteistojo J. B. skundo argumentą, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai vertino tai, jog visi nusikaltimai padaryti dėl savanaudiškų paskatų, pažymima, kad teismas pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę, nes visi apelianto padaryti nusikaltimai yra savanaudiški. Be to, kaip nurodyta ir apelianto skunde, savanaudiškų paskatų pirmosios instancijos teismas nepripažino jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Taigi, minėtą aplinkybę teismas pagrįstai įvertino kartu su kitomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis, nesuteikdamas jai išskirtinės reikšmės. Iš nuosprendyje išdėstytų bausmės skyrimo motyvų matyti, kad bausmės dydį nulėmė ne tai, kad nusikaltimai padaryti dėl savanaudiškų paskatų, o BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų visuma. Dėl to kolegija sprendžia, kad šalinti minėtą aplinkybę iš nuosprendžio nėra pagrindo.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad J. B. už padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės savo rūšimi ir dydžiu yra teisingos. Apeliantui už BK 300 straipsnio 3 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirta bausmė – laisvės atėmimas 1 metams, kai šios bausmės vidurkis yra 3 metai 1 mėnuo 15 dienų, pagal BK 182 straipsnio 2 dalį J. B. nuteistas laisvės atėmimu 2 metams 2 mėnesiams, kai šios bausmės vidurkis yra 4 metai 1 mėnuo 15 dienų, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį nuteistas laisvės atėmimu 8 mėnesiams, kai šios bausmės vidurkis – 3 metai 1 mėnuo 15 dienų. Taigi, akivaizdu, kad J. B. už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės nėra per griežtos. Dėl to tenkinti apelianto prašymą ir pašalinus iš nuosprendžio J. B. atsakomybę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo, sunkinančią aplinkybę, kad šią veiką jis padarė veikdamas organizuotoje grupėje, dar labiau švelninti jam paskirtą bausmę nėra pagrindo.
BK 55 straipsnis nustato, kad asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Skirdamas laisvės atėmimo bausmę, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. BK 55 straipsnyje vartojamas žodis „paprastai“ rekomenduoja teismui asmeniui, pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą, skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Tai reiškia, kad su laisvės atėmimu nesusijusi bausmė yra tipinė bausmė asmeniui, kuris yra pirmą kartą teisiamas už nesunkaus ar apysunkio nusikaltimo padarymą, leidžianti įgyvendinti BK 41 straipsnyje įtvirtintą bausmės paskirtį. Tuo tarpu laisvės atėmimo bausmė tokiam asmeniui skiriama tik motyvuojant sprendimą (BK 55 straipsnis). Teismo motyvacija turi būti pagrįsta aplinkybėmis, susijusiomis su padaryto nusikaltimo pavojingumu ir kaltininko asmenybe (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-138/2011, Nr. 2K-19/2013).
Teisėjų kolegijos vertinimu, nors teismas skundžiamame nuosprendyje atskirai nemotyvavo savo sprendimo J. B. už nusikaltimus, numatytus BK 300 straipsnio 3 dalyje ir BK 214 straipsnio 1 dalyje, skirti būtent laisvės atėmimo bausmes, šią bausmės rūšį nuteistajam parinko tinkamai. Bylos duomenys liudija, kad J. B. nusikalstamas veikas apibūdinantys požymiai rodo jų didesnį pavojingumą – minėtas nusikalstamas veikas J. B. padarė veikdamas organizuotoje grupėje, o pagal BK 58 straipsnio 2 dalies nuostatas organizuotos grupės nariams už nusikaltimo padarymą paprastai skiriama griežtesnė bausmė negu bendrininkų grupės nariams. J. B. padaryti nusikaltimai yra tyčiniai, baigti, iš anksto suplanuoti, J. B. veikė aktyviais veiksmais, buvo nusikalstamų veikų vykdytojas. Esant tokioms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad bausmės tikslai J. B. gali būti pasieti tik paskyrus už padarytus nusikaltimus laisvės atėmimo bausmes.
Sutikti su J. B. skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai subendrino jam paskirtas bausmes, nėra pagrindo. Akivaizdu, kad ir pats apeliantas sutinka, jog jam pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir BK 300 straipsnį paskirtos bausmės subendrintos teisingai, tik prašo bausmę, paskirtą pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, su kitomis bausmėmis bendrinti apėmimo, o ne dalinio bausmių sudėjimo būdu. Šis nuteistojo prašymas netenkinamas. Bylos duomenys liudija, kad šiuo atveju nėra BK 63 straipsnio 5 dalyje nustatytų sąlygų J. B. pagal BK 214 straipsnio 1 dalį paskirtą bausmę su kitomis bausmėmis bendrinti taikant bausmių apėmimą. Tokio pagrindo nesudaro ir apelianto skunde nurodytos aplinkybės. BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad bausmių apėmimą teismas taiko, kai padarytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą ir priskiriamos skirtingoms nusikalstamų veikų rūšims ar kategorijoms pagal BK 10 ar 11 straipsnius. Kaip teisingai pažymėjo J. B., BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, o BK 214 straipsnyje numatytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai. Teismų praktikoje sprendžiama, kad veikos labai skiriasi pagal pavojingumą tuomet, kai jos priskiriamos nusikalstamos veikos rūšims ar kategorijoms per vieną ar kelias grupes, pvz., nesunkus ir sunkus nusikaltimas. J. B. skundo argumentas, kad BK 182 straipsnio 2 dalyje ir BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą, nes BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas iš esmės jokių neigiamų padarinių nei finansų sistemai, nei fiziniams ar juridiniams asmenims nesukėlė, elektroninės mokėjimo priemonės nebuvo panaudotos, taip pat nėra pagrindas teigti, kad minėtos nusikalstamos veikos labai skiriasi pagal pavojingumą. Atkreipiamas dėmesys, kad BK 214 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis yra formali, t. y. straipsnyje nurodytų alternatyvių veiksmų atlikimas pripažįstamas baigtu nusikaltimu, šiuo atveju įstatymas neįpareigoja nustatyti nusikalstamos veikos padarinių. Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad J. B. paskirtos bausmės subendrintos teisingai, galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta.
Dėl nuteistojo S. P. apeliacinio skundo
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. P. prašė panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu ir priimti jam išteisinamąjį nuosprendį nesant jo veikoje nusikaltimo, numatyto BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, sudėties.
Pažymima, kad pagal BK 300 straipsnio 1 dalį atsako tas, kad pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo. Šioje BK 300 straipsnio dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra formali, o objektyvieji sudėties požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad asmuo atliktų bent vieną iš BK 300 straipsnio 1 dalies dispozicijoje išvardytų pavojingų veikų.
Pagal BK 24 straipsnio 6 dalį padėjėju laikomas asmuo, padėjęs daryti nusikalstamą veiką duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemones arba šalindamas kliūtis, saugodamas ar pridengdamas kitus bendrininkus, iš anksto pažadėjęs paslėpti nusikaltėlį, nusikalstamos veikos darymo įrankius ar priemones, šios veikos pėdsakus ar nusikalstamu būdu įgytus daiktus, taip pat iš anksto pažadėjęs realizuoti iš nusikalstamos veikos įgytus ar pagamintus daiktus. Padėjėjo pagalba visada nukreipta į konkrečios nusikalstamos veikos padarymą ir sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams. Padėjėjas padeda įvykdyti nusikalstamą sumanymą ir taip padėjėjo veiksmai prisideda prie bendros veiklos priežastinio ryšio su nusikalstamais padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-2-2014).
Nors S. P. neigia padaręs nusikalstamą veiką, už kurią yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jo kaltė įrodyta byloje surinktų įrodymų visuma. Liudytojas M. B. teisiamajame posėdyje nurodė pamenantis, kad 2009–2010 metais jam namuose kažką švenčiant, buvo atėjęs jo kaimynas S. P., kuris paprašė pasirašyti „už kompiuterį“ ir jis vienoje sutartyje pasirašė. Į advokato R. Briliaus klausimus atsakė, kad S. P. prašė pasirašyti pirkimo-pardavimo sutartį, buvo spausdintas blankas, kuriame reikėjo įrašyti vardą, pavardę. Jis įrašė savo vardą, pavardę, pasirašė. Realiai jis jokio kompiuterio tąkart nepardavė. (21 t. 11–12 b. l.). M. B. taip pat patvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad S. P. paprašius pasirašyti pusiau užpildytus lapus ir paaiškinus, jog to reikia jo broliui, kad galėtų metų pabaigoje pateikti dokumentus dėl įgytų prekių, jis, gerai pažinodamas S. P. ir norėdamas padėti pastarojo broliui, pasirašė pateiktame dokumente – parašė savo vardą, pavardę, asmens kodą ir pinigų sumą. Iš tiesų jis jokio kompiuterio nepardavė, į dokumentą įrašė tikrovės neatitinkančius duomenis. Netikėti minėtais liudytojo M. B. parodymais nėra pagrindo – juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai.
Iš byloje esančios Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. kovo 18 d. teismo baudžiamojo įsakymo kopijos (šis teismo baudžiamasis įsakymas yra įsiteisėjęs) matyti, kad M. B. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2009 m. gruodžio mėnesį arba 2010 m. sausio mėnesį, S. P. prašymu suklastojo tikrą dokumentą – „Pirkimo aktą Nr. 007“, kuriame patvirtino tikrovės neatitinkančius duomenis, kad jis, M. B., parduoda nešiojamąjį kompiuterį A. U. firmai “(duomenys neskelbtini)” įrašydamas „M. B. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), TRYS ŠIMTAI TRISDEŠIMT PENKI LITAI M. B.“ ir pasirašydamas (15 t. 181–183 b. l.).
Apelianto skundo argumentai, susiję su jo teiginiu, kad M. B. parodymai ikiteisminio tyrimo metu buvo išgauti neteisėtai, atmetami kaip nepagrįsti. Priešingai, nei teigiama skunde, M. B. teisiamojo posėdžio nurodė, kad jam policijoje niekas nesakė, kad jei jis neduos parodymų, negalės išvažiuoti į užsienį.
Pats nuteistasis S. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad 2009 m. gruodžio arba 2010 m. sausio mėnesį susitiko su broliu A. U., kuris paprašė nunešti kaimynui pasirašyti „už kompiuterį“. A. U. jam davė vieną lapą ir paprašė nueiti pas M. B., kad pastarasis pasirašytų. Jis (S. P.) nunešė A. U. paduotą lapą M. B. ir paprašė pasirašyti, o po to tą lapą atidavė broliui A. U. (21 t. 192 b. l.). Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu kaip specialusis liudytojas (šie parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme), S. P. nurodė, kad brolis A. U. jam padavė du lapus, kurie buvo tik iš dalies užpildyti, jis (S. P.) nuėjęs pas M. B. pastarojo paprašė pasirašyti, o jam sutikus, parodė, kur tiksliai dokumente reikia įrašyti reikiamus duomenis bei pasirašyti. Po to dokumentus grąžino savo broliui A. U.. Patvirtino, kad jam parodytas „Pirkimo aktas Nr. 007“ yra būtent tas dokumentas, kurį jis padavė pasirašyti M. B. (17 t. 144–145 b. l.). Pastebėtina, kad pats apeliantas savo skunde pažymėjo, jog tuščias grafas užpildė M. B..
Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl S. P. kaltės padarius BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Apelianto skundo argumentai, kad jis įrašų pirkimo akte Nr. 007 nepadarė, neturi jokio supratimo apie finansinius dokumentus ir jų pildymą, pastarojo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą nepaneigia. Pastebėtina, kad S. P. ir nebuvo kaltinamas dokumento suklastojimu – jam buvo pareikštas kaltinimas ir jis yra nuteistas už padėjimą suklastoti tikrą dokumentą. Atsakant į S. P. skundo argumentą, kad jo išsilavinimas tėra pradinis, jis neturi žinių apie finansinių dokumentų pildymo tvarką, taigi, iš jo negalima reikalauti, kad jis žinotų, jog tarp A. U. ir M. B. nebuvo jokių pirkimo-pardavimo sandorių ir kad M. B. pateiktas popieriaus lapas yra dokumentas, kuris klastojamas, pažymima, kad įstatymų laikymasis yra privalomas visiems, nepriklausomai nuo išsilavinimo, be to, įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnis). Tai, kad A. U. nebuvo pareikštas kaltinimas ir pastarasis nenuteistas pagal BK 24 straipsnio vieną iš dalių ir BK 300 straipsnio 1 dalį, S. P. kaltės taipogi nepaneigia.
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad bausmė S. P. paskirta teisingai, pastarasis jam paskirtos bausmės neginčijo.
Dėl nuteistojo G. L. apeliacinio skundo
Apeliaciniu skundu nuteistasis G. L. prašė perkvalifikuoti jo veikas iš BK 24 straipsnio 4 dalies ir 182 straipsnio 2 dalies į BK 182 straipsnio 1 dalį bei iš BK 24 straipsnio 4 dalies ir 300 straipsnio 3 dalies į BK 300 straipsnio 2 dalį, sušvelninti jam paskirtą 3 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmę, ir, pritaikius BK 75 straipsnio nuostatas, bausmės vykdymą atidėti.
Apelianto teigimu, jo veikos nepagrįstai kvalifikuotos pagal BK 182 straipsnio 2 dalį kaip tęstinė nusikalstama veika, nors tai yra atskiros nusikalstamos veikos, t. y. nusikaltimų daugetas.
Atsakant į šį skundo argumentą, pažymima, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje tęstine pripažįstama tokia nusikalstama veika, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, iš kurių kiekvienas, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo objektyviuosius požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieningos tyčios (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-412/2007, 2K-307/2007, 2K-743/2007, 2K-232/2010, 2K-474/2010, 2K-650/2010 ir kt.). Tęstinės veikos sampratai neprieštarauja ir tokie atvejai, kai pasikartojantys veiksmai nėra visiškai tapatūs ar vienarūšiai, tačiau jais įgyvendinamas tas pats veikos požymis (kasacinės nutartys Nr. 2K-84/2011, 2K-269/2011) arba alternatyvūs veikos požymiai (kasacinės nutartys 2K-124/2007, 2K-322/2008). Nusikalstama veika gali būti pripažinta tęstine ir tais atvejais, kai vienas ar keli atskiri veiksmai atitinka administracinės teisės pažeidimo požymius, tačiau jų visuma traktuotina kaip nusikalstama veika (kasacinė nutartis Nr. 2K-307/2004). Veikos pripažinimas arba nepripažinimas tęstine taip pat priklauso nuo rūšinių nusikalstamos veikos požymių, todėl atskirų kategorijų bylose gali būti atsižvelgta į skirtingas aplinkybes, pabrėžiančias arba paneigiančias veikos tęstinumą (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-267/2011, 2K-491/2010). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-48/2012).
Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas teisingai kvalifikavo G. L. veiksmus pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį kaip tęstinę veiką, ir, priešingai nei teigiama skunde, išsamiai, o ne lakoniškai motyvavo tokį nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Teismas teisingai nurodė, kad visos nusikalstamos veikos buvo daromos pagal tą pačią schemą, jos padarytos turint vieną bendrą tikslą – apgaule įgyti didelės vertės turtą, G. L. buvo nusikalstamų veikų organizatorius, jis ir J. B. veikė vieninga tyčia, turėdami vieną tikslą – apgaule įgyti svetimą turtą, per trumpą laiką padarė daug tapačių nusikalstamų veikų, nusikalstamus veiksmus atliko tol, kol jie buvo nutraukti teisėsaugos institucijų. Pastebėtina, kad apeliantas savo skunde nurodo neneigiantis, jog su J. B. padarytų nusikalstamų veikų padarymo būdas buvo panašus. Kitos J. L. nurodytos aplinkybės, kad buvo sudaromos atskiros išperkamosios nuomos sutartys, įgyjamos skirtingos prekės, apgaunami skirtingi asmenys ir pan., nėra pakankamas pagrindas G. L. veiką kvalifikuoti ne kaip tęstinę, o kaip atskirus nusikaltimus. Iš bylos medžiagos matyti, kad tarp padarytų veikų didelių laiko tarpų nebuvo, kaip jau minėta, jos padarytos turint vieningą tyčią, tą patį tikslą, buvo daromos tol, kol nusikalstamus veiksmus nutraukė teisėsaugos institucijos. Tai, kad nei apeliantas, nei kiti nuteistieji neparodė, kad veikė vieninga tyčia, taip pat G. L. teiginys, kad jo tyčia apgaule įgyti svetimą turtą kiekvieną kartą formuodavosi iš naujo, taipogi nėra pagrindas pripažinti, kad teismas pastarojo veiksmus kvalifikavo neteisingai ir juos, nesat tam teisinio pagrindo, kvalifikuoti taip, kaip pageidauja apeliantas. Kadangi byloje nustatyta, kad G. L. organizavo nusikalstamą veiką, kurios metu apgaule savo ir J. B. naudai įgijo, o J. B. savo ir G. L. naudai įgijo bei pasikėsino įgyti svetimą turtą, kurio vertė viršija 250 MGL dydžio sumą, šių nuteistųjų veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį ir negali būti perkvalifikuoti pagal to paties straipsnio 1 dalį. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nustatyta, jog G. L. organizavo didelio kiekio netikrų asmens tapatybės kortelių pagaminimą ir panaudojimą, jas įgijo, laikė ir realizavo, organizavo tikrų dokumentų suklastojimą, jo veiksmais taip pat teisingai kvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį ir negali būti perkvalifikuoti pagal BK 24 straipsnio 4 dalį ir 300 straipsnio 2 dalį.
BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų pagal įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes. Konkrečiu atveju teismas, atsižvelgdamas į minėtas turinčias reikšmės bausmei skirti aplinkybes, paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.
Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančius duomenis, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas G. L. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje. Teismas atsižvelgė į tai, kad G. L., veikdamas tiesiogine tyčia, padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 24 straipsnio 6 dalis ir 182 straipsnio 1 dalis), pasikėsino padaryti nesunkų nusikaltimą, numatytą BK 22 straipsnio1 dalyje ir 182 straipsnio 1 dalyje, padarė penkis apysunkius nusikaltimus, numatytus BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, 198 straipsnio 1 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 214 straipsnio 1 dalyje, 215 straipsnio 1 dalyje, bei vieną sunkų nusikaltimą, numatytą BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje. Teismas taip pat įvertino tai, kad septynios veikos yra baigtos, o viena nutrūko pasikėsinimo stadijoje, atsižvelgė, kad, nors šiuo metu G. L. yra teistas, nusikalstamas veikas jis padarė būdamas neteistas, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, dirba, policijos nuovados charakterizuojamas teigiamai. Akivaizdu, kad teismas įvertino ir tai, kad G. L. atlygino ieškovams nemažą dalį žalos, ir šią aplinkybę pripažino pastarojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Kadangi G. L. savo kaltę pripažino tik iš dalies, dėl kreditų įgijimo savo kaltės nepripažino, taip pat kaltę pripažino ne dėl visų daiktų įgijimo, pirmosios instancijos teismas BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės pagrįstai nepripažino G. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Nuteistojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 228 straipsnio 1 dalyje, taip pat BK 198 straipsnio 1 dalyje teismas pagrįstai pripažino tai, kad G. L. šias veikas padarė veikdamas bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 214 straipsnio 1 dalyje atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad minėtas veikas jis padarė veikdamas organizuotoje grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Tačiau kolegija sprendžia, kad BK 60 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą aplinkybę G. L. atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas nepagrįstai pripažino ir dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje. Dėl to nuosprendis pakeistinas pašalinant šią G. L. atsakomybę sunkinančią aplinkybę (BPK 328 straipsnio 1 punktas).
Teisėjų kolegijos nuomone, nors pirmosios teismas atskirai nemotyvavo savo sprendimo G. L. skirti būtent laisvės atėmimo bausmes (BK 55 straipsnis), šią bausmės rūšį nuteistajam parinko tinkamai. Teismas, skirdamas nuteistajam laisvės atėmimo bausmes, pagrįstai įvertino tai, kad nusikaltimai padaryti iš savanaudiškų paskatų, G. L. subūrė organizuotą grupę ir jai vadovavo, pagal BK 58 straipsnio 2 dalies nuostatas organizuotos grupės nariams už nusikaltimo padarymą paprastai skiriama griežtesnė bausmė negu bendrininkų grupės nariams, nusikaltimai tyčiniai, jais padaryta žala yra didelė. Taigi, darytina išvada, kad bausmės tikslai G. L. gali būti pasiekti tik paskyrus jam už padarytus nusikaltimus laisvės atėmimo bausmes.
Atsižvelgiant į tai, kad apeliantui už visus nusikaltimus paskirtos bausmės yra mažesnės negu straipsnių sankcijose numatyti laisvės atėmimo bausmių vidurkiai, teigti, kad šios bausmės per griežtos, nėra pagrindo. G. L. skunde nurodytos aplinkybės, kad jis yra tik iš dalies darbingas, pinigus žalai atlyginti pasiskolino ir juos privalės grąžinti nėra pakankamas pagrindas dar labiau švelninti paskirtas bausmes. Į kitas skunde nurodytas aplinkybes, t. y. tai, kad G. L. atlygino nemažą dalį žalos, dirba, veikų padarymo metu nebuvo teistas, kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė. Akivaizdu, kad už visas nusikalstamas veikas apeliantui paskirtos bausmės subendrintos teisingai. Kadangi nusikaltimus, už kuriuos yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, G. L. padarė iki Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. lapkričio 15 d. teismo baudžiamojo įsakymo priėmimo, teismas nauju ir ankstesniu nuosprendžiais paskirtas bausmes pagrįstai subendrino vadovaudamasis BK 63 straipsnio 9 dalies taisyklėmis, visiško sudėjimo būdu, ir į paskirtą bausmę įskaitė visą pagal minėtą teismo baudžiamąjį įsakymą atliktą bausmę.
Pažymima, kad vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, laisvės atėmimo bausmės vykdymas gali būti atidėtas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip ketveriems metams arba ne daugiu kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus. Atsižvelgiant į tai, kad G. L. skundžiamu nuosprendžiu yra nuteistas ir už sunkaus nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarytą, jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo klausimas nesvarstytinas.
Kolegija taip pat pažymi, kad, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,
nusprendž i a:
Pakeisti Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 31 d. nuosprendį.
Pašalinti J. B. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, jis padarė veikdamas organizuotoje grupėje.
Pašalinti G. L. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 4 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, jis padarė veikdamas organizuotoje grupėje.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nuteistųjų A. U., S. P. ir G. L. apeliacinius skundus atmesti.