- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-01-29
- Bylos Nr.
- 2K-46/2008
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Rimantas Baumilas (pirm.), Alvydas Pikelis, Pranas Kuconis (pran.)
- Nuteistasis
- M. K., ir R
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Prano Kuconio,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. kasacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 1 dalį: už sukčiavimą, sudarant išperkamosios nuomos sutartį O. A. A. vardu, laisvės atėmimu vieneriems metams šešiems mėnesiams; už sukčiavimą, sudarant išperkamosios nuomos sutartį D. P. vardu, laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams; už sukčiavimą, sudarant išperkamosios nuomos sutartį S. P. vardu, laisvės atėmimu vieneriems metams penkiems mėnesiams; už sukčiavimą, sudarant išperkamosios nuomos sutartį J. B. vardu, laisvės atėmimu vieneriems metams keturiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams. M. K. pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už sukčiavimą, sudarant išperkamosios nuomos sutartį P. R. S. vardu, ir už sukčiavimą, sudarant išperkamosios nuomos sutartį R. S. vardu, išteisintas, nenustačius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.
Taip pat skundžiamas Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 19 d. nuosprendis, kuriuo nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmestas bei panaikinta Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 2 d. nuosprendžio dalis, kuria M. K. buvo išteisintas, ir priimtas naujas nuosprendis: M. K. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 1 dalį už sukčiavimą, sudarant išperkamosios nuomos sutartį P. R. S. vardu, ir paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams; už sukčiavimą, sudarant išperkamosios nuomos sutartį R. S. vardu, ir paskirtas laisvės atėmimas vieneriems metams šešiems mėnesiams; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams.
Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 2 d. ir Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 19 d. nuosprendžiais nuteistas ir R. E., tačiau ši nuosprendžių dalis kasacine tvarka neapskųsta.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, gynėjo, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio nuteistojo M. K. kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu M. K. nuteistas už tai, kad:
2005 m. birželio 23 d., Šilutėje, Lietuvininkų g. 68, UAB „Topo technika“ parduotuvėje „Topo centras“, apgaule prisistatęs verslininku, prekiaujančiu buitine technika, ir įtikinęs O. A. A. savo vardu sudaryti išperkamosios nuomos sutartį, sumokėjęs pradinę 324 Lt įmoką už prekes bei pažadėjęs toliau kas mėnesį mokėti įmokas, įgijo 656,78 Lt vertės televizorių „Philips 21PT5409/01“, 338,14 Lt vertės DVD grotuvą, 422,88 Lt vertės magnetolą „JVC KD-G20“, 219,49 Lt vertės gartraukį, 719,49 Lt vertės viryklę „Beko E5604GIS“, 117,80 Lt vertės TV laikiklį ir 278,81 Lt vertės mikrobangų krosnelę „Daewoo“, tačiau už prekes pagal numatytą mokėjimo grafiką nemokėjo, taip padarydamas UAB „SNORO lizingas“ bendrą 2429,39 Lt turtinę žalą;
2005 m. birželio 27 d., Šilutėje, Lietuvininkų g. 12, kooperatinės bendrovės „Šilutės prekyba“ parduotuvėje „Elektromarkt“, apgaule prisistatęs verslininku, prekiaujančiu buitine technika, ir įtikinęs D. P. savo vardu sudaryti išperkamosios nuomos sutartį, sumokėjęs pradinę 132,97 Lt įmoką už prekę bei pažadėjęs toliau kas mėnesį mokėti įmokas, įgijo 1107,63 Lt vertės šaldytuvą „Snaigė RF360-1501A”, tačiau už prekę pagal numatytą mokėjimo grafiką nemokėjo, taip padarydamas UAB „SNORO lizingas“ 974,66 Lt turtinę žalą;
2005 m. birželio 28 d., Šilutėje, Lietuvininkų g. 12, kooperatinės bendrovės „Šilutės prekyba“ parduotuvėje „Elektromarkt“, apgaule prisistatęs verslininku, prekiaujančiu buitine technika, įtikinęs S. P. savo vardu sudaryti išperkamosios nuomos sutartį bei pažadėjęs toliau kas mėnesį mokėti įmokas, įgijo 1258,47 Lt vertės televizorių „JVC AV-29FT1SUG“, 363,56 Lt vertės DVD grotuvą „Philips DVD634“, 761,86 Lt vertės televizorių „Philips“, tačiau už prekes pagal numatytą grafiką nemokėjo, taip padarydamas UAB „SNORO lizingas“ bendrą 2383,89 Lt turtinę žalą;
2005 m. birželio 28 d., Šilutėje, Lietuvininkų g. 12, kooperatinės bendrovės „Šilutės prekyba“ parduotuvėje „Elektromarkt“, apgaule prisistatęs verslininku, prekiaujančiu buitine technika, įtikinęs J. B. savo vardu sudaryti išperkamosios nuomos sutartį, sumokėjęs pradinę 134,90 Lt įmoką bei pažadėjęs toliau kas mėnesį mokėti įmokas, įgijo 1143,22 Lt vertės montuojamą orkaitę ir paviršių „Indesit“, tačiau už prekę numatytu mokėjimo grafiku nemokėjo, taip padarydamas UAB „SNORO lizingas“ 1008,32 Lt turtinę žalą.
Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 19 d. nuosprendžiu M. K. nuteistas dar ir už tai, kad:
Žemesnės instancijos teismas
2005 m. liepos 13 d., Šilutėje, Lietuvininkų g. 68, UAB „Topo technika“ parduotuvėje „Topo centras“, veikdamas bendrininkų grupe su R. E., pastarajam įtikinus P. R. S., jog M. K. yra verslininkas, prekiaujantis buitine technika, paprašius sudaryti išperkamosios nuomos sutartį ir pažadėjus kas mėnesį mokėti įmokas už prekes, P.R. S. pasirašius sutartį, įgijo procesorių „AMD Athlon A64“, tačiau už prekę numatytu mokėjimo grafiku nemokėjo, taip padarydamas UAB „SNORO lizingas“ 2227,73 Lt turtinę žalą;
2005 m. liepos 13 d., Šilutėje, Lietuvininkų g. 68, UAB „Topo technika“ parduotuvėje „Topo centras“, veikdamas bendrininkų grupe su R. E., pastarajam įtikinus R. S., jog M. K. yra verslininkas, prekiaujantis buitine technika, ir paprašius sudaryti išperkamosios nuomos sutartį bei pažadėjus kas mėnesį mokėti įmokas už prekes, sumokėjus pradinę 559,80 Lt įmoką ir R. S. pasirašius sutartį, įgijo 2372,03 Lt vertės nešiojamąjį kompiuterį HP 6110, tačiau už prekę numatytu mokėjimo grafiku nemokėjo, taip padarydamas UAB „SNORO lizingas“ 1812,23 Lt turtinę žalą.
Šalies argumentai
Nuteistasis M. K. kasaciniu skundu prašo apeliacinės instancijos teismo nuosprendį panaikinti, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti, pripažinti, kad jis padarė vieną nusikalstamą veiką ir sušvelninti paskirtą bausmę. Kasatorius nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jo padaryta veika be pagrindo kvalifikuota kaip keturios atskiros nusikalstamos veikos, nes jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką, susidedančią iš keturių tapačių veikos epizodų, nukreiptų į vieningą objektą, apimamų vieninga tyčia, padarytų analogišku būdu, iš esmės tuo pat metu, iš to paties šaltinio. Be to, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas, nors nuosprendyje konstatavo, jog dėl jų padarymo prisipažino visiškai. Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, padarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. M. K. skunde nurodo, kad nei jam pareikštame kaltinime, nei apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje dėl sukčiavimų sudarant išperkamosios nuomos sutartis P. R. S. ir R. S. vardu nenurodyta, kokiu būdu jis apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgijęs svetimą turtą ir kuo pasireiškė apgaulė, todėl jis neturėjęs galimybės gintis nuo pareikšto kaltinimo. Nuteistojo nuomone, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.2, 3.1.3, 3.1.8, 3.1.9 punktuose išdėstytus išaiškinimus. Kasatorius pateikia apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio citatą ir teigia nesuprantąs, kodėl buvo atmestas jo apeliacinis skundas. Be to, kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus, nes neanalizavo teismo posėdyje gynėjo išdėstytų argumentų dėl veikos pripažinimo tęstine nusikalstama veika, nors, vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 8 punktu, privalėjo tai daryti. Skunde taip pat nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas naują nuosprendį, turėjo išankstinę nuomonę, t. y. buvo šališkas, o tai prieštarauja BPK 44 straipsnio 5 dalies nuostatoms, nes posėdis prasidėjo 11.00 val., o baigėsi 11.45 val. paskelbiant naują apkaltinamąjį nuosprendį, susidedantį iš dešimties lapų, taigi per tokį trumpą laiką kolegija negalėjo objektyviai apsvarstyti visų bylos aplinkybių ir surašyti nuosprendį.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. K. kasacinis skundas atmestinas.
Dėl tęstinės nusikalstamos veikos
Kasacinio argumentai, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu kasatoriaus padaryta veika be pagrindo kvalifikuota kaip keturios atskiros nusikalstamos veikos, nes jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką, yra nepagrįsti. Tęstine nusikalstama veika laikoma tokia veika, kuri susideda iš kelių tapačių ar vienarūšių veiksmų, kiekvienas iš kurių atskirai paėmus atitinka vieno ir to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius ir yra pagrindas kvalifikuoti veiką kaip atskirą nusikaltimą, bet visus veiksmus jungia vieningas sumanymas (vieninga tyčia). Nusikaltimų nuosavybei bylose paprastai teismai kaip tęstinę nusikalstamą veiką kvalifikuoja tokią veiką, kurią sudaro keli tapatūs veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, dėl to paties nusikaltimo dalyko, grobimo atveju turtą grobiant iš to paties šaltinio ir žalą padarant tam pačiam savininkui, esant tarp veiksmų nedideliems laiko tarpams. Tačiau atskirų kategorijų bylose priklausomai nuo nusikaltimo pobūdžio tęstinėms veikoms gali būti taikomi papildomi reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 14 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-27/2006, 2006 vasario 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-26/2006).
Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad M. K. veikų padarymo būdas yra tapatus: prisistatęs verslininku, įtikindavo asmenis savo vardu sudaryti išperkamosios nuomos sutartis, sumokėdavo pradinę įmoką už prekes, žadėdavo kas mėnesį toliau už jas mokėti, įgydavo buitinę techniką, tačiau toliau už prekes nemokėdavo. Šiomis veikomis žala padaryta vienam ir tam pačiam subjektui – UAB „SNORO lizingas“, veikos padarytos per trumpą laiką – 2005 metų birželio 23–28 dienomis. Tačiau šie bendri veikų požymiai neduoda pagrindo M. K. padarytas veikas laikyti vienu tęstiniu nusikaltimu, nes kiti veikų požymiai skiriasi: M. K. kiekvieną kartą apgaudavo skirtingus asmenis, buvo sudaromos atskiros išperkamosios nuomos sutartys, įgyjamos skirtingos prekės, skirtingose parduotuvėse. Be to, svarbus tęstinio nusikaltimo požymis yra vieningos tyčios buvimas kaltininko ar kaltininkų veikose Būtina nustatyti vieningos tyčios buvimą dėl padarytų veikų. Vieninga tyčia sukčiavimo atveju yra tada, kai asmuo žino, kokį konkretų turtą jis apgaule įgys dar iki savo nusikalstamų veiksmų darymo pradžios arba sužino darydamas pirmą nusikalstamą veiksmą. Vieningo sumanymo versija turi kilti iš paties kaltinamojo. Teismas klausimą dėl tęstinio nusikaltimo svarsto tik esant duomenų dėl galimos vieningos kaltininko tyčios. Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu M. K. neparodė, kad jis veikė vieninga tyčia, t. y. buvo iš anksto suplanavęs savo nusikalstamą veiką tęsti ateityje ir keliais analogiškais veiksmais apgaule įgyti konkrečių prekių ar prekių už konkrečią sumą. Pirmą kartą apie vieningą M. K. tyčią apgaule užvaldyti svetimą turtą pasisakė M. K. gynėjas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje M. K. parodė, kad vienas prekes paėmė savo pažįstamo asmens, vardu G., prašymu ir atidavė jam, kitomis – naudojosi pats. Taigi byloje nustatyta, kad M. K. neturėjo vieningos tyčios apgaule įgyti tam tikrų konkrečių prekių ar prekių už konkrečią sumą: sėkmingai atlikus sukčiavimo veiksmus, kildavo sumanymas pakartoti nusikalstamus veiksmus, t. y. jo tyčia apgaule įgyti svetimą turtą kiekvieną kartą formuodavosi iš naujo. Dėl to M. K. veikos teisingai kvalifikuotos kaip atskiri nusikaltimai ir šias veikas vertinti kaip vieną nusikaltimą nėra teisinio pagrindo.
Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo
Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje konstatuota, kad M. K. dėl pareikštų kaltinimų kaltu prisipažino visiškai, tačiau ši aplinkybė nepripažinta jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad toks pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, nes pirmųjų apklausų metu M. K. kaltu neprisipažino, o parodymus davė tik surinkus jo kaltės įrodymus. Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, prisipažinimo padarius nusikalstamą veiką nepripažindamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas. Šie kasacinio skundo argumentai nepagrįsti.
Teismai, vadovaudamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktu, pripažįsta tik vieną atsakomybę lengvinančią aplinkybę, esant bent vienam iš trijų alternatyvių pagrindų: 1) kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi; 2) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką; 3) kaltininkas prisipažino ir padėjo išaiškinti nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis (Teismų praktikos skiriant bausmes (BK 54 – 64 straipsniai) apžvalga // Teismų praktika, Nr. 27, 2007, p. 270–319). Taigi vien tos aplinkybės, kad kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką, neužtenka, kad būtų konstatuota BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Tam reikalingos papildomos sąlygos, kurių M. K. elgesyje nekonstatuota. Dėl šių priežasčių nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK bendrosios dalies normas.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasaciniame skunde nuteistasis M. K. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė BPK 320 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus. Šioje dalyje numatyta galimybė švelninti nuosprendį nuteistiesiems, nepadavusiems apeliacinių skundų, tuo atveju, kai nuosprendis švelninamas nuteistiesiems, kurie nuosprendį apskundė ar dėl kurių nuosprendis apskųstas, ir jeigu švelninimo pagrindai taikytini ir kitiems nuteistiesiems. Apeliacine tvarka byla buvo nagrinėjama pagal Šilutės rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro ir nuteistojo M. K. apeliacinius skundus. Prokuroras apeliaciniu skundu prašė pabloginti nuteistojo M. K. ir išteisintojo R. E. padėtį, o nuteistasis M. K. prašė sušvelninti jam paskirtą bausmę. Taigi išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka niekaip negalėjo susiformuoti situacija, kurioje M. K. galėjo būti pritaikyta BPK 320 straipsnio 5 dalis. Sprendžiant pagal kasacinio skundo argumentus, M. K. teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nesilaikė bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribų, todėl kasacinės instancijos teismas patikrina, ar nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nebuvo pažeisti BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatyti reikalavimai.
Apeliaciniame skunde nuteistasis M. K. teigė, kad jam paskirta per griežta bausmė ir nurodė aplinkybes, į kurias, jo nuomone, teismas, skirdamas bausmę, neatsižvelgė. Taigi apeliaciniu skundu labai aiškiai apibrėžtos bylos nagrinėjimo ribos – paskirtos bausmės dydis. Apeliaciniu skundu nebuvo ginčijamas teismo išvadų atitikimas bylos aplinkybėms, veikos kvalifikavimo teisingumas, nebuvo nurodomi baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo bylą tiek, kiek to buvo prašoma nuteistojo apeliaciniame skunde, t. y. patikrino, ar bausmė M. K. buvo paskirta laikantis baudžiamojo įstatymo reikalavimų. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato galimybės pakeisti arba papildyti paduotą apeliacinį skundą, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo nuteistojo gynėjo baigiamojoje kalboje išsakytų argumentų dėl tęstinės nusikalstamos veikos ir veikos kvalifikavimo teisingumo. Nuosprendžio pakeitimus, susijusius su baudžiamojo įstatymo taikymu, tačiau nenurodytus apeliaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas galėtų padaryti tik nustatęs aiškią baudžiamojo įstatymo taikymo klaidą, dėl kurios reikia priimti BPK 451 straipsnyje numatytą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas tokio atvejo nenustatė, taip pat nekonstatavo esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, todėl, neišplėsdamas bylos nagrinėjimo ribų, BPK 320 straipsnio 3 dalyje numatytų reikalavimų nepažeidė.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 26 naujoji redakcija) 8 punkte išaiškinta BPK 320 straipsnio 5 dalyje vartojama sąvoka „švelninti nuosprendį“. Tai reiškia, kad šis išaiškinimas gali būti pritaikytas tik švelninant nuosprendį jo neapskundusiems nuteistiesiems ir negali būti pritaikytas apeliacinį skundą padavusiam asmeniui (apeliantui).
Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies ir 331 straipsnio taikymo
Nuteistasis M. K. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad jam pareikštame kaltinime ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje dėl sukčiavimų sudarant išperkamosios nuomos sutartis P. R. S. ir R. S. vardu nenurodyta, kokiu būdu jis apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgijęs svetimą turtą ir kuo pasireiškė apgaulė, todėl jis neturėjęs galimybės gintis nuo pareikšto kaltinimo. Tiek pranešime apie įtarimą, tiek kaltinamajame akte, tiek apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, kuriuo M. K. buvo nuteistas už sukčiavimus sudarant išperkamosios nuomos sutartis P. R. S. ir R. S. vardu, aprašomojoje dalyje sukčiavimo esmę sudarantys apgaulės veiksmai aprašyti lygiai taip pat, kaip ir veikų, už kurias M. K. buvo nuteistas Šilutės rajono apylinkės teismo 2007 m. gegužės 2 d. nuosprendžiu, atvejais. Skirtumas tarp šių veikų yra tik tas, kad sukčiavimų sudarant išperkamosios nuomos sutartis P. R. S. ir R. S. vardu atvejais M. K. veikė kartu su R. E., kai tuo tarpu kitais atvejais – vienas. Nurodytuose procesiniuose dokumentuose sukčiavimai sudarant išperkamosios nuomos sutartis P. R. S. ir R. S. vardu aprašyti nurodant, kaip kiekvienas bendrininkas dalyvavo darant nusikalstamą veiką: sukčiavimo esmę sudarančius veiksmus atliko R. E., o svetimą turtą įgijo M. K.. Nors šiais atvejais M. K. tiesiogiai apgaulės nenaudojo, tačiau jis veikė bendrai su R. E. ir pats atliko dalį veiksmų, sudarančių sukčiavimo sudėtį. Tokiais atvejais kaltininkai atsako už visų bendravykdytojų padarytus veiksmus, kuriuos apėmė jų tyčia. Taigi veikos, už kurias M. K. buvo nuteistas apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, procesiniuose dokumentuose aprašytos nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų.
Pažymėtina, kad apie netinkamą sukčiavimų sudarant išperkamosios nuomos sutartis P. R. S. ir R. S. vardu aprašymą procesiniuose dokumentuose ir apie suvaržytą galimybę gintis M. K. pirmą kartą nurodo tik kasaciniame skunde. Nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos teismo posėdžiuose, nei apeliaciniame skunde šios aplinkybės jis nenurodė. Tai reiškia, kad M. K. suprato, kuo yra kaltinamas, ir turėjo realią galimybę gintis nuo pareikšto kaltinimo.
Kasaciniame skunde nuteistasis M. K. teigia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.2, 3.1.3, 3.1.8, 3.1.9 punktuose išdėstytus išaiškinimus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimai yra vienodos teismų praktikos formavimo forma. Juose aiškinamos tam tikros įstatymų ar kitų teisės aktų normos. Pats savaime Senato nutarimų nuostatų nesilaikymas, prieš tai nekonstatavus atitinkamų teisės normų pažeidimo, nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindas. Be to, BPK normų, reglamentuojančių nuosprendžio surašymą, pažeidimas galėtų būti tik esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, dėl kurio byla būtų grąžinta į ankstesnę teismo instanciją, bet ne pagrindas panaikinti apeliacinės instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį, kaip to prašo kasatorius. Nekonstatavus BPK normų, reglamentuojančių apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio surašymą, pažeidimų, nėra pagrindo konstatuoti, kad surašant šį nuosprendį buvo pažeisti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarime Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išdėstyti išaiškinimai.
Nuteistasis M. K. kasaciniame skunde cituoja apeliacinės instancijos teismo teiginį: „Apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo abejoti, kad nuteistojo M. K. apeliacinio skundo argumentai dėl aiškiai per griežtos bausmės yra pagrįsti“, ir teigia nesuprantąs, kodėl jo skundas atmestas. Pripažintina, kad pacituotas nuosprendžio teiginys nėra lingvistiškai nepriekaištingas, jį galima traktuoti dviprasmiškai, todėl tokio pobūdžio teiginių procesiniuose dokumentuose reikėtų vengti. Tačiau toks teiginys nėra ir negali būti nuosprendžio panaikinimo pagrindas, nes visas kitas nuosprendžio tekstas aiškus ir suprantamas. Nuosprendyje išdėstyti motyvai, paaiškinantys, kodėl nuteistojo M. K. apeliacinis skundas atmetamas.
Dėl kasacinio skundo argumentų apie apeliacinės instancijos teismo šališkumą
Kasaciniame skunde nuteistasis M. K. neteisingai nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo posėdis prasidėjo 11.00 val., o baigėsi 11.45 val. Pranešimuose proceso dalyviams apie apeliacinės instancijos teismo posėdžio vietą ir laiką nurodyta, kad byla paskirta nagrinėti 2007 m. liepos 19 d. 10.30 val. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokole nurodyta, kad posėdis pradėtas 10.30 val. Pastabų teismo posėdžio protokolui proceso dalyviai BPK nustatyta tvarka nepareiškė, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad posėdis buvo pradėtas 11.00 val.
Antra vertus, kasaciniame skunde teisingai nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo paskutinį žodį, išėjo į pasitarimų kambarį, o grįžusi – paskelbė visą nuosprendį. Akivaizdu, kad nuosprendžio projektas buvo surašytas iš anksto, nes per vieną valandą penkiolika minučių nėra jokios galimybės išklausyti proceso dalyvių kalbų, priimti sprendimą svarstomais klausimais ir surašyti nuosprendį, susidedantį iš dešimties lapų. Faktą, kad nuosprendžio projektas buvo surašytas iš anksto, patvirtina ir ta aplinkybė, kad nuosprendyje nenurodyti išteisintojo R. E. ir jo gynėjos prašymai, nors šie asmenys dalyvavo posėdyje ir pasakė baigiamąsias kalbas, o nuosprendyje yra eilutė: „išteisintasis ir jo gynėjas prašo ...“ (T. 3, b. l. 186).
Aptariamą situaciją vertinant iš teismo nešališkumo principo pozicijų darytina išvada, kad nurodyti apeliacinės instancijos teismo veiksmai nerodo šio teismo šališkumo. Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Daktaras prieš Lietuvą (Daktaras v. Lithuania, No. 42095/98, judgement of 10 October 2000, § 30) konstatavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas bešališkumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai bešališkas, t. y. nė vienas teismo narys neturi asmeniškai turėti išankstinio nusistatymo ar būti tendencingas. Asmeninis bešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Antra, teismas turi būti bešališkas objektyviąja prasme, t. y. jis turi pateikti pakankamas garantijas, pašalinančias bet kokią su tuo susijusią abejonę.
Byloje nėra jokių duomenų, rodančių konkrečių apeliacinės instancijos teismo teisėjų asmeninį tendencingumą.
Vertinant objektyviuosius aspektus konstatuotina, kad tokie apeliacinės instancijos teismo veiksmai neprieštaravo bylos nagrinėjimo ir nuosprendžio priėmimo metu galiojusiam baudžiamojo proceso įstatymui. BPK 324 straipsnio 9 ir 11 dalyse (2002 m. kovo 14 d. įstatymo redakcija) buvo numatyta, kad po baigiamųjų kalbų ir paskutinio žodžio teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti nuosprendžio ar nutarties, o priėmęs nuosprendį ar nutartį, teismas grįžta į posėdžių salę ir kolegijos pirmininkas ar kitas teisėjas nuosprendį ar nutartį paskelbia. Būtent taip ir elgėsi apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje. BPK 323 straipsnyje, kuriame reglamentuotas bylos parengimas nagrinėti teismo posėdyje, numatyta, kad visi kolegijos teisėjai susipažįsta su apeliaciniu skundu, atsikirtimais į jį ir byla. Natūralu, kad susipažinę su visa medžiaga, teisėjai susidaro preliminarią nuomonę dėl paduotų apeliacinių skundų ir paruošia sprendimo projektą. Jeigu bylos nagrinėjimo metu nepaaiškėja naujų aplinkybių, pasitarimo kambaryje apsvarstę sprendimo projektą teisėjai priima galutinį sprendimą, jį pasirašo ir BPK nustatyta tvarka paskelbia. Pagal apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolą matyti, kad posėdyje jokių naujų aplinkybių, dėl kurių reikėtų išplėsti bylos nagrinėjimo ribas, nepaaiškėjo, todėl pasitarimo kambaryje teisėjai priėmė galutinį sprendimą dėl paduotų kasacinių skundų, jį pasirašė ir paskelbė. Taigi priimant ir paskelbiant apeliacinės instancijos teismo nuosprendį BPK numatyti reikalavimai, taip pat ir teismo nešališkumo principo reikalavimai nebuvo pažeisti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,
nutaria:
Nuteistojo M. K. kasacinį skundą atmesti.