Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Benedikto Stakausko ir pranešėjo Egidijaus Bieliūno,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, nuteistojo G. S. ir jo gynėjo kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 10 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nuosprendžio.

G. S. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Pritaikius įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, neatliktoji laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu.

V. V. B. buvo nuteista pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Pritaikius minėto amnestijos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punktą, neatliktoji laisvės atėmimo bausmė sumažinta vienu penktadaliu. Baudžiamasis procesas dėl kaltinimo pagal BK 289 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. redakcija) nutrauktas pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas A. J. ir buvo nuteista J. P., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalis dėl G. A., V. J., A. M., V. J., J. P., V. V. B. nuteisimo panaikinta ir šie asmenys priimtu nauju nuosprendžiu išteisinti, neįrodžius jų dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 24 straipsnio 6 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, o J. P. baudžiamasis procesas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį nutrauktas suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Kita Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalis pakeista: G. S. nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl 447253 Lt užvaldymo sukčiaujant laisvės atėmimu penkeriems metams ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl 241957 Lt užvaldymo sukčiaujant laisvės atėmimu ketveriems metams ir šešiems mėnesiams. Šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams ir trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Pritaikius įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies 2 punktą, neatliktoji laisvės atėmimo bausmės dalis sumažinta vienu šeštadaliu. Apygardos teismo nuosprendis pakeistas ir dėl A. J., tačiau ši apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą patenkinti, o nuteistojo G. S. ir jo gynėjo skundus atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio jo ir jo ginamojo skundus patenkinti bei išteisintųjų ir jų gynėjų, prašiusių prokuroro skundą atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2005 m. birželio 29 d. nuosprendžiu pakeitė Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalį dėl neteisingai paskirtos bausmės G. S., taip pat panaikino šio nuosprendžio dalį dėl V. V. B., G. A., V. J., A. M. ir V. J. nuteisimo ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo išteisino minėtus asmenis, neįrodžius jų dalyvavimo padarant nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 str. 6 d., 182 str. 2 d.; taip pat paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 10 d. nuosprendžio dalį dėl S. Ž. išteisinimo pagal BK 24 str. 6 d., 182 str. 2 d. ir dėl baudžiamojo proceso, kaltinant S. Ž., V. V. B., G. A., V. J., A. M. ir V. J. pagal BK 289 str. (1994 m. liepos 19 d. įst. redakcija), nutraukimo, pasibaigus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui.

Kasaciniais skundais nuteistasis G. S. ir jo gynėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 10 d. bei Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nuosprendžius ir baudžiamąją bylą G. S. nutraukti, nesant jo veikoje jam inkriminuojamų nusikaltimų sudėties.

Nuteistasis G. S. kasaciniame skunde taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teisme pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis ir BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktai, nes 2005 metų birželio 1, 3 ir 29 dienomis teisėjas V. Kažys dalyvavo visų trijų, o teisėjas A. Bielskis dviejų atskirų baudžiamųjų bylų, kuriose kasatorius G. S. kaltintas ir pripažintas kaltu pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, nagrinėjime apeliacine tvarka. Nors yra suformuotos atskiros bylos, tačiau kasatoriaus teigimu, jos yra identiškos pagal nusikaltimo schemą ir atliktas veikas, susideda iš tapačių veiksmų, padarytos esant vieningai tyčiai ir siekiant vieningo rezultato, dėl jų pateikti tie patys įrodymai, kaltinant jį visose trijose bylose. Todėl kasatoriaus manymu, po 2005 m. birželio 1 d. apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio, priimto dalyvaujant teisėjams V. Kažiui ir A. Bielskiui, 2005 m. birželio 29 d. nagrinėjant skundą dėl šioje byloje priimto nuosprendžio teisėjai jau turėjo savo nuomonę dėl jo kaltumo, įtvirtintą procesiniu dokumentu. Kasatorius nurodo, kad taip buvo pažeistas subjektyvus teismo nešališkumo aspektas, apie kurį Europos Žmogaus Teisių Teismas pažymėjo 2000 m. spalio 10 d. sprendime priimtame byloje H. Daktaras prieš Lietuvą dėl Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies pažeidimo.

Nuteistasis G. S. ir jo gynėjas kasaciniuose skunduose nurodo, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t.y. BK 2 straipsnio 6 dalį, pažeidė Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalį, bei pateikia iš esmės analogiškus argumentus. Kasatorių teigimu, Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gruodžio 8 ir 15 d. nuosprendžiais ir šioje byloje skundžiamu 2005 m. kovo 10 d. nuosprendžiu, bei apeliacine tvarka, išnagrinėjus skundus dėl išvardintų nuosprendžių, Lietuvos apeliacinio teismo priimtais nuosprendžiais pripažintų įrodytais faktų analizė rodo, kad G. S. pripažintas kaltu padaręs veiką, kurios subjektyvieji požymiai: vieninga tyčia ir tikslas siekti vieningo rezultato – užvaldyti PVM permoką, objektyvieji požymiai: veikimas tapačiu užvaldymo būdu (schema) – steigiant fiktyvias įmones, nuolatos klastojant eksporto deklaracijas ir kitus dokumentus, pateikiant dokumentus mokesčių inspekcijai, veikiant tų pačių asmenų pagalba nuo 1995 m. pabaigos iki 1997 m. pradžios, periodiškai atliekant tapačius veiksmus, būtinus tikslo pasiekimui – PVM permokos užvaldymui per kelis kartus. Tokia veika turi būti vertinama kaip vienas tęstinis nusikaltimas. Ne vieno, o kelių nuosprendžių priėmimas turi esminės įtakos kasatoriaus bausmės skyrimui. Pagal dabar priimtus nuosprendžius už atskirus epizodus paskirtos bausmės turės būti bendrinamos vadovaujantis BK 63 straipsniu jas iš dalies sudedant. Nuosprendžius vykdant, teismas bus priverstas prie jau dalinio sudėjimo būdu subendrintų bausmių pagal atskirus epizodus dar kartą dalinio sudėjimo būdu subendrinti atskirais nuosprendžiais paskirtas bausmes. Be to, teisingos BK numatytos bausmės paskyrimas turi įtakos ir 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ nuostatų taikymui. Kasatoriai pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas iš esmės vertino G. S. veiką kaip vieną dviejų epizodų nusikaltimą, bet neišdėstė dėl to motyvų, o apeliacinės instancijos teismas apsiribojo bendro pobūdžio teiginiu, kad „G. S. yra pripažintas kaltu už atskiras nusikalstamas veikas, o ne už tą pačią vieną tęstinę nusikalstamą veiką“. Todėl apeliacinės instancijos teismas ne tik padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, bet ir nesilaikė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. vasario 26 d. nutartimi byloje Nr. 2K–188/2002 m., 2004 m. gegužės 25 d. nutartimi byloje Nr. 2K–307/2004 m., patvirtintos susiformavusios praktikos dėl tęstinio nusikaltimo.

Nuteistojo G. S. gynėjas papildomai nurodo, kad skundžiamuose nuosprendžiuose neišdėstytas būtinas nusikaltimo kvalifikavimo požymis – kuo pasireiškia jo ginamojo G. S. tyčia padaryti ne vieną, o kelis nusikaltimus. Taip padaryti BPK 305 straipsnio 1 dalies, 332 straipsnio 5 dalies pažeidimai, kurie laikytini esminiais šio kodekso pažeidimais. Gynėjas taip pat nurodo, kad teismai pažeidė BPK 1 straipsnį, BK 1 straipsnio 2 dalies 2 punktą, 54 straipsnį, 61 straipsnio 2 dalį ir jo ginamajam G. S. netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes paskyrė neteisėtą bausmės dydį, o apeliacinės instancijos teismas dar ir nepagrįstai susiaurino apeliacinio nagrinėjimo ribas, nes pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą patikrino tik dėl to, ar G. S. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta. Kasatorius nurodo, kad nesant sunkinančių ar lengvinančių G. S. atsakomybę aplinkybių, jam turėjo būti paskirta ne griežtesnė už sankcijos vidurkį bausmė. Šis pažeidimas turi tiesioginės įtakos galutinės bausmės jo ginamajam paskyrimui, nes nuo paskirtos bausmės dydžio priklauso, kuris 2002 m. lapkričio 7 d. įstatymo „Dėl amnestijos pažymint Lietuvos Respublikos Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ 4 straipsnio 2 dalies punktas - 1 ar 2 - bus taikomas.

Motyvuojamoji dalis

Kasaciniai skundai atmestini.

Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo kasacinio skundo.

Šiame skunde iškeliami trys esminiai argumentai, kuriais grindžiama teismų sprendimų kritika: tyčios, bendrininkavimo ir apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties neteisingas, kasatoriaus nuomone, interpretavimas ir dėl to netinkamas BK 15 straipsnio 2 dalies, 24 straipsnio 6 dalies, 25 straipsnio 2 dalies, 95 straipsnio taikymas.

Dėl BK 15 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

Skunde teisingai išdėstomi tam tikri baudžiamojoje teisėje svarbūs tyčios teorijos momentai, ypač atkreipiant dėmesį į tuos iš jų, kuriais apibūdinama tiesioginė neapibrėžta (nekonkretizuota) tyčia. Kasatoriaus manymu, apeliacinės instancijos teismas, šių momentų tinkamai neįvertinęs ir į juos neatsižvelgęs, neteisingai konstatavo, kad V. V. B., G. A., A. M., V. J., S. Ž. ir V. J. veikose nėra tiesioginės tyčios padėti apgaulės būdu įgyti svetimą turtą. Tyčios buvimą, kaip teigiama skunde, rodo daugelis aplinkybių: veikimas pagal iš anksto gerai apgalvotą schemą, trijų skirtingų valstybės institucijų pareigūnų veiksmų derinimas, bendros pastangos užvaldyti valstybės lėšas, daugkartinis, intensyvus ir ilgalaikis oficialių dokumentų klastojimas tose pačiose institucijose, pareigūnų kvalifikuotumas, tarpusavio pažintis, daromų veiksmų reikšmės suvokimas ir t.t. Visa tai turėjo būti vertinama kaip veikimas nekonkretizuota (neapibrėžta) tyčia. Ši kasatoriaus pozicija kasacijos požiūriu nėra tvirta. Ji grindžiama perkėlimu akcentų nuo teisės interpretavimo ir taikymo nustatytiems faktams prie pačių faktų vertinimo, savaip traktuojant bylos aplinkybių visetą. Tokios traktuotės nuodugni analizė išeina už bylos kasacinio nagrinėjimo ribų, kurias apibrėžia BPK 376 straipsnio 1 dalis. Pagal tas faktines aplinkybes, kurias nuosprendyje nustatė apeliacinės instancijos teismas, baudžiamasis įstatymas, reglamentuojantis kaltės klausimus, pritaikytas tinkamai. Nuosprendyje konstatuota, kad V. J., S. Ž., V. V. B., G. A., V. J., A. M. veiksmai sudarė prielaidas G. S. ir jo bendrininkams neteisėtai sukčiavimo būdu užvaldyti didelės vertės valstybės turtą, kad šie veiksmai yra priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis – valstybės turto pagrobimu. Tačiau minėtų asmenų atsakomybei būtinas požymis – kaltė gali būti nustatyta tik įrodžius, kad jie dokumentuose tikrovės neatitinkančius duomenis įrašė tyčia, sąmoningai, turėdami tikslą padėti G. S. ir jo bendrininkams padaryti sukčiavimą. Apeliacinės instancijos teismas aptarė šiam požymiui nustatyti reikšmingus duomenis ir jų pagrindu padarė kategorišką išvadą, kad byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, leidžiančių manyti, kad V. V. B., G. A., V. J., A. M., V. J. ir S. Ž. veikė siekdami padėti G. S. ir jo bendrininkams, t. y. nėra įrodyta, kad jų padarytose veikose yra sukčiavimui būtinas tiesioginės tyčios požymis. Todėl nėra pagrindo pripažinti juos kaltais dėl padėjimo sukčiauti.

Dėl BK 24 straipsnio 6 dalies ir 25 straipsnio 2 dalies nuostatų taikymo

Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK normas, reglamentuojančias baudžiamąją atsakomybę bendrininkavimo atvejais, kai nusikaltimus padaro bendrininkų grupė, turinti ir padėjėjų. Muitinės ir pasienio policijos pareigūnams nebuvo inkriminuotas dalyvavimas bendrininkų G. S., Ž. P. grupėje, nes tarp jų nebuvo išankstinio susitarimo. Tačiau, kaip teigia kasatorius, buvo abipusis žinojimas, kad pareigūnai prisideda prie bendrininkų grupės nusikalstamos veiklos. Tai kvalifikuotina kaip padėjimas šiai grupei padaryti sukčiavimą.

Šie kasatoriaus teiginiai nepagrįsti. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje bendrininkavimo klausimas aptartas ir objektyviuoju, ir subjektyviuoju aspektais. Subjektyviuoju aspektu padaryta motyvuota išvada, kad pareigūnų kaltė dėl bendrininkavimo su G. S. ir kitais asmenimis neįrodyta. Dėl jos, susijusios su BK 15 straipsnio 2 dalies taikymu, šioje nutartyje jau pasisakyta. Objektyviuoju aspektu nuosprendyje nustatyta, kad G. S. duotus dokumentus Ž. P. perduodavo pats arba per savo pažįstamą K. U. muitinės pareigūnui A. J. ir tą pačią arba kitą dieną atsiimdavo iš A. J. tuos pačius, jau suklastotus, dokumentus. Kokiu būdu A. J. bendrininkavo su muitininkais ir pasienio policininkais byloje nenustatyta. Nėra duomenų, ar A. J. buvo iš anksto susitaręs su minėtais pareigūnais dėl dokumentų suklastojimo, ar juos suklaidindavo pasinaudodamas jų, kaip kolegų, pasitikėjimu; ar tikrovės neatitinkantys duomenys pareigūnų buvo įrašyti sąmoningai, tyčia, piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, ar dėl aplaidumo, ar dėl kitų priežasčių. Konstatavęs tokias faktines bylos aplinkybes, teismas visiškai logiškai eliminavo galimybę pripažinti V. V. B., G. A., V. J., A. M., V. J. ir S. Ž. padaryto sukčiavimo bendrininkais, kvalifikuojant jų veikas pagal BK 24 straipsnio 6 dalį ir 182 straipsnio 2 dalį.

Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties taikymo

Prokuroro kasaciniame skunde teigiama, kad, šioje baudžiamojoje byloje nutraukus baudžiamąjį procesą V. V. B., G. A., A. M., V. J., S. Ž. ir V. J. dėl suėjusio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino, neteisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, nes jų veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip dviejų nusikaltimų - tarnybinio suklastojimo ir padėjimo sukčiauti idealioji sutaptis. Senaties terminas paminėtiems asmenims dėl abiejų nusikaltimų turi būti skaičiuojamas pagal sunkesnį iš jų - padėjimą sukčiauti, dėl kurio senaties terminas nėra suėjęs. Toks kasatoriaus nurodomas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino skaičiavimo būdas neparemtas įstatymais ir naująjį BK taikant susiklosčiusia teismų praktika. Laikantis kasatoriaus pozicijos, minėtų asmenų nusikaltimai, padaryti 1996 m. gegužės-birželio mėnesiais, turėtų būti kvalifikuoti pagal senojo BK 289 straipsnį (1994 m. liepos 19 d. įstatymo redakcija) ir naujojo BK 24 straipsnio 6 dalį bei 182 straipsnio 2 dalį. Nei senojo BK 49 straipsnyje, nei naujojo BK 95 straipsnyje senaties klausimai nusikaltimų idealios sutapties atvejams nėra reglamentuojami juos kaip nors specialiai išskiriant. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso, patvirtinto 2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymu Nr. VIII-1968, Baudžiamojo proceso kodekso, patvirtinto 2002 m. kovo 14 d. įstatymu Nr. IX-785, ir Bausmių vykdymo kodekso, patvirtinto 2002 m. birželio 27 d. įstatymu Nr. IX-994, įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 13 straipsnyje, kuriame išdėstytos baudžiamosios atsakomybės senaties taikymo taisyklės, pagal kurias parenkami atitinkami senaties terminai konkuruojant senajam ir naujajam BK, šių terminų eigos ir trukmės nusikaltimų idealios sutapties atveju taip pat atskirai nereglamentuoja. Čia nurodytų baudžiamosios teisės šaltinių visuma sudaro pagrindą išvadai, kad įsigaliojus naujajam BK yra taikoma ne patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, bet apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis, o jos eiga skaičiuojama dėl kiekvienos nusikalstamos veikos atskirai, prireikus atsižvelgiant į paminėto Įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos įstatymo 13 straipsnio nuostatas. Taigi senatis, atimanti galimybę priimti apkaltinamąjį nuosprendį, dėl skirtingų kategorijų nusikaltimų, nors ir sudarančių sutaptį, gali sueiti skirtingu laiku. Šioje konkrečioje baudžiamojoje byloje būtent taip ir yra. Todėl teismai, taikydami įstatymą, reglamentuojantį apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatį, klaidos nepadarė.

Dėl nuteistojo G. S. ir jo gynėjo kasacinių skundų. Juose svarbiausi iškeliami klausimai yra susiję su galimybe padarytus nusikalstamus veiksmus traktuoti kaip pavienę tęstinę nusikalstamą veiką, su bausmės dydžiu, įrodymų vertinimu, nuosprendžių surašymu, apeliacinio skundo išnagrinėjimo apimtimi ir teismo nešališkumu.

Dėl padaryto sukčiavimo vertinimo pagal veikos tęstinumo kriterijų

Kasatoriai tvirtina, kad viena iš šioje baudžiamojoje byloje padarytų įstatymo taikymo klaidų yra susijusi su netinkamu tęstinės nusikalstamos veikos traktavimu. Jų nuomone, visi G. S. veiksmai, tiek jam inkriminuoti šioje byloje, tiek ir kitose bylose, yra šio kaltinamojo vieningo sumanymo įgyvendinimas ir turėtų būti kvalifikuojami kaip vienas tęstinis nusikaltimas, o ne nusikaltimų daugetas su visais iš to išvedamais kaltinamajam nepalankiais juridiniais sprendimais.

Dalis šiai pozicijai pagrįsti naudojamų argumentų nesudaro bylos kasacinio nagrinėjimo dalyko ir dėl to paliktini nenagrinėti. BPK 376 straipsnio 1 dalis nustato, kad nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Todėl argumentai, nurodantys ne į skundžiamus Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 10 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nuosprendį, bet į kitus teismų sprendimus, taip pat iškeliantys tokius faktus, dėl kurių pasisakoma ne šioje, bet kitose bylose, išeina už teismo įgaliojimų nagrinėjant šią kasacinę bylą ribų.

Kita dalis argumentų susijusi su apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu, kuriame, pakeitus pirmosios instancijos teismo nuosprendį, G. S. padaryti veiksmai kvalifikuoti kaip du atskiri sukčiavimai ir už kiekvieną iš jų paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu. Šie argumentai reikalauja atsakymo, ar apeliacinės instancijos teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

BK 63 straipsnio, reglamentuojančio bausmės skyrimą už kelias nusikalstamas veikas, 10 dalis įtvirtina tęstinės nusikalstamos veikos sąvoką, tačiau šios dalies tekste jos turinys detaliau nėra aprašomas. Pabrėžiamas bausmės skyrimui svarbus momentas: nelaikoma, kad asmuo padarė kelias veikas, jeigu jis padarė tęstinę nusikalstamą veiką. Esant tokiai įstatymo formuluotei didelę svarbą įgauna baudžiamojo įstatymo interpretavimas, atskleidžiantis tęstinės nusikalstamos veikos esmę, atkreipiantis dėmesį į tuos kriterijus, pagal kuriuos įmanoma atskirti pavienę tęstinę nusikalstamą veiką nuo realios nusikalstamų veikų sutapties. Susiklosčiusioje teismų praktikoje dėl tokių kriterijų yra pasisakyta. Tęstine nusikalstama veika laikoma tokia, kuri susideda iš dviejų ar daugiau tapačių ar vienarūšių veiksmų, kiekvienas iš kurių, vertinamas atskirai, atitinka to paties BK specialiosios dalies straipsnyje numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius, tačiau jie visi yra jungiami vieno sumanymo (vieningos tyčios). Teismų praktikoje dažnai veikos tęstinumo aspektu analizuojami nusikaltimai nuosavybei. Tęstiniu nusikaltimu pripažįstami keli tapatūs laiko požiūriu vienas nuo kito nenutolę veiksmai, padaryti analogišku būdu, analogiškomis aplinkybėmis, įgyvendinant vieną sumanymą dėl to paties dalyko, grobiant turtą iš to paties šaltinio, padarant žalą tam pačiam savininkui. Tačiau priklausomai nuo veikos specifikos jos tęstinumui vertinti gali būti keliami ir papildomi ar kitokie reikalavimai.

Veikos tęstinumo aspektu šioje baudžiamojoje byloje nustatytos faktinės aplinkybės buvo tirtos ir vertintos. G. S. apeliaciniame skunde ginčijo tik tai, kad, jo tvirtinimu, už vieną daugiaepizodį nusikaltimą yra nepagrįstai nuteistas keliais nuosprendžiais. Kadangi Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 10 d. nuosprendžiu jis buvo nuteistas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį už vieną, o ne du nusikaltimus, savo apeliaciniame skunde veikos tęstinumo požiūriu dėl šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių klausimo nekėlė. Šį klausimą apeliaciniame skunde kėlė prokuroras, prašydamas G. S. nuteisti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį atskirai už 447.253 Lt užvaldymą, paskiriant laisvės atėmimo penkeriems metams bausmę, už 241.957 Lt užvaldymą, paskiriant ketverių metų ir šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir, jas subendrinus, paskirti laisvės atėmimą šešeriems metams ir šešiems mėnesiams. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies tenkino šį prašymą, lakoniškai motyvuodamas, kad G. S. padarė dvi nusikalstamas veikas, už kurias turi būti paskirtos atskiros bausmės, po to jas subendrinant. Tokia išvada atitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių visumą. Kaltinamajame akte, kaip ir nuosprendžiuose, nusikalstamas 447.253 Lt ir 241.957 Lt užvaldymas aiškiai atskirtas. Dėl kiekvienos iš šių veikų detaliai aprašytos visos aplinkybės, rodančios, kad kiekvienos iš šių sumų pagrobimas buvo organizuojamas ir įgyvendinamas atskirai: įsteigtos skirtingos UAB, sąskaitos atidarytos skirtinguose bankuose, panaudoti skirtingi dokumentai, nusikaltimo dalyką sudaro skirtingos pinigų sumos, buvo siekta kiekvienos iš jų, jos užvaldytos skirtingais veiksmais, skirtingu laiku ir t.t. Nepaisant to, kad abiejų veikų padarymas turi tam tikrų bendrų bruožų, šiuo konkrečiu atveju juos nusveria visuma šioms veikoms būdingų skirtumų. Todėl jų vertinimas kaip realiosios nusikaltimų sutapties su visais iš tokios kvalifikacijos sekančiais juridiniais padariniais atitinka baudžiamojo įstatymo nuostatas. Kasatorių teiginiai, kad pažeistas draudimas bausti antrą kartą už tą pačią nusikalstamą veiką, įtvirtintas BK 2 straipsnio 6 dalyje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 7 protokolo 4 straipsnio 1 dalyje, nepagrįsti.

Dėl bausmės dydžio

Nuteistojo gynėjas skunde taip pat nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai paskyrė neteisėtą bausmės dydį, nes nesant sunkinančių ar lengvinančių G. S. atsakomybę aplinkybių, jam turėjo būti paskirta ne griežtesnė už sankcijos vidurkį bausmė.

Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 4 punktą reikalaujama nuosprendyje nurodyti bausmės parinkimo motyvus. Vilniaus apygardos teismo 2005 m. kovo 10 d. nuosprendyje yra išdėstyti bausmės skyrimo G. S. motyvai. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, bet nenustatė ir kitų BK 61 straipsnio 4 dalyje nurodytų sąlygų, kurioms esant skiriama ne didesnė kaip straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytos bausmės vidurkis laisvės atėmimo bausmė. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad bausmė G. S. paskirta nepažeidžiant BK 41, 54, 58 straipsnių nuostatų, tačiau nustatė BK 63 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimą ir jį ištaisė. Atitinkamos išvados yra motyvuotos. Šio teismo nuosprendyje konstatuota, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino G. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimo padarius nusikaltimą ir nuoširdaus gailėjimosi. Todėl nėra pagrindo pripažinti pagrįstais gynėjo kasacinio skundo argumentus, kad bausmė pernelyg griežta, nes paskirta pažeidžiant įstatymo reikalavimus, ir kad apeliacinės instancijos teismas netikrino baudžiamojo įstatymo taikymo, skiriant bausmę G. S., teisingumo.

Dėl BPK 305 ir 332 straipsnių taikymo

Kasatorių teiginiai, kad šioje baudžiamojoje byloje skundžiami pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiai neatitinka BPK 305 straipsnio reikalavimų, nėra pagrįsti. Nuosprendžių aprašomosiose dalyse yra išdėstyti kiekvienos padarytos ir įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos požymiai, taip pat ir G. S. tyčios turinys. Nuoroda į BPK 332 straipsnio 5 dalyje nustatytų reikalavimų pažeidimą yra netiksli. Apeliacinės instancijos teismas nuteistojo G. S. apeliacinį skundą atmetė ne nutartimi, o nuosprendžiu, kurio surašymo reikalavimus nustato BPK 331 straipsnis. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas laikantis BPK 305 ir 331 straipsnių reikalavimų.

Dėl G. S. apeliacinio skundo išnagrinėjimo

Lietuvos apeliacinio teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nuosprendyje išdėstytos motyvuotos išvados dėl nuteistojo G. S. apeliacinio skundo esmės. Tai visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimo „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punkte pateiktą išaiškinimą. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus įrodymus ir padarytas išvadas pripažino, kad G. S. kaltė įrodyta ir nėra pagrindo kitaip vertinti apskųsto nuosprendžio įrodymus. Kasatoriaus subjektyvia nuomone paremtas nepritarimas nuosprendyje išdėstytoms teismo išvadoms nėra pagrindas pripažinti BPK reikalavimų pažeidimą, o nuosprendžių ir nutarčių pagrįstumas, jeigu jis nesusijęs su esminiais baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimais, nagrinėjant bylą kasacine tvarka netikrinamas. Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį kasacinės instancijos teismas nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 276 straipsnio 1 dalies taikymo

Kasatorius nurodo BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimą, kurį jis laiko esminiu, nes teismai neišsamiai ir šališkai ištyrė bylos aplinkybes dėl R G. vadovaujančio vaidmens inkriminuojamų nusikaltimų padaryme, dėl Ž. P. parodymų pripažinimo tinkamu įrodymu. Tai prieštarauja bylos medžiagos turiniui. Šie kasatoriaus argumentai buvo nurodyti ir jo apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas dėl jų pateikė motyvuotas išvadas, be to, 2005 m. birželio 29 d. priėmė nutartį pranešti prokurorui apie tai, kad R. G. gali būti padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 2 dalyje.

Dėl BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 ir 3 punktų taikymo

BPK 58 straipsnio 2 dalyje numatytos papildomos aplinkybės, kurioms esant teisėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą. Įstatymas teisėjui numato daugiau aplinkybių, draudžiančių dalyvauti procese, nei kitiems proceso dalyviams. Pagal BPK 58 straipsnio 2 dalies 2 punktą teisėjui neleidžiama procese vykdyti ikiteisminio tyrimo teisėjo funkcijų, o vėliau tapti bylą kurioje nors teisminėje stadijoje nagrinėjančiu teisėju. Šioje baudžiamojoje byloje nėra duomenų apie tai, kad teisėjai A. Bielskis ar V. Kažys sprendė įtariamojo G. S. suėmimo ar suėmimo pratęsimo klausimą, sankcionavo procesinių prievartos priemonių taikymą arba nagrinėjo proceso dalyvių (G. S., jo gynėjo) skundus toje pačioje byloje. BPK 58 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas du kartus nagrinėti tą pačią bylą. Jeigu teisėjas priėmė nuosprendį pirmosios instancijos teisme, tai negali nagrinėti tos pačios bylos apeliacine ir kasacine tvarka, taip pat iš naujo nagrinėti tą bylą pirmosios instancijos teisme tuo atveju, kai panaikintas jo priimtas nuosprendis. Teisėjai A. Bielskis ir V. Kažys nepadarė tokio apribojimo pažeidimų. Priimant Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. birželio 29 d. nuosprendį, kuriuo nuteistas G. S., jie bylos nagrinėjime dalyvavo pirmą kartą. Įstatymas nedraudžia tam pačiam teisėjui nagrinėti keletą bylų dėl to paties asmens padarytų nusikaltimų. Tokiais atvejais teisėjo šališkumas galėtų būti kvestionuojamas ne objektyviuoju, bet subjektyviuoju aspektu, iškeliant argumentų dėl teisėjo asmeninio suinteresuotumo bylos baigtimi. Šiuo konkrečiu atveju tokių argumentų nėra. Nuteistojo G. S. kasacinio skundo argumentas, kad buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata, yra nepagrįstas ir deklaratyvus. Remtis Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimu byloje Daktaras prieš Lietuvą nėra pagrindo, nes šioje byloje teismo šališkumo klausimas buvo spręstas kitais aspektais.

Dėl skundų kitų argumentų

Pasisakius dėl kasaciniuose skunduose išdėstytų esminių argumentų ir juos atmetus kaip nepagrįstus, šiuos argumentus detalizuojantys bei jiems subordinuoti skundų teiginiai atskiro aptarimo nebereikalauja.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojo, nuteistojo G. S. ir jo gynėjo kasacinius skundus atmesti.