Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Josifo Tomaševičiaus, Rimanto Baumilo ir pranešėjo Viktoro Aiduko,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo P. M. gynėjo advokato Lino Stanislavo Bagdono kasacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. birželio 17 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio bei pagal nuteistojo E. S. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 11 d. nuosprendžio.

Vadovaujantis BK 63 straipsniu, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsniu, prie šios bausmės pridėta dalis neatliktos bausmės pagal Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 30 d. nuosprendį ir galutinė bausmė P. M. paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams.

Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2009 m. lapkričio 17 d. iki 2010 m. birželio 11 d.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteista E. S., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, šios bausmės subendrintos iš dalies sudedant su bausme, paskirta skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už 2009 m. liepos 20 d. nusikalstamą veiką, ir paskirta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams dešimčiai mėnesių. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šios bausmės pridėta neatliktos bausmės dalis pagal Lazdijų rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 30 d. nuosprendį ir galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas penkeriems metams šešiems mėnesiams.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo gynėjo, prašiusio skundą tenkinti, prokuroro, prašiusio skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kasatorius pažymi, kad dėl 2009 m. liepos 20 d. ir 2009 m. rugpjūčio 17 d. nusikalstamų veikų P. M. prisipažino. Nuteistasis nurodė, kad 2009 m. liepos 20 d. pardavė liudytojui Nr. 1 heroino, kurį buvo įgijęs savo reikmėms iš nenustatytų asmenų, o ne iš E. S.. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad P. M. įgijo narkotinę medžiagą iš E. S., pagrįsta tik prielaida. Ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme nesurinkta įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę, nes nei E. S., nei liudytojas Nr. 1 to nematė, jie patvirtino tik patį susitikimo faktą. Todėl P. M. prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką (išskyrus tai, kad narkotinę medžiagą įgijo iš E. S.) apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai laikė daliniu ir nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Be to, P. M. gali būti pripažinta atsakomybę lengvinančia aplinkybe ir kita, BK 59 straipsnio 1 dalyje nenurodyta, aplinkybė (BK 59 straipsnio 2 dalis) – kad nusikalstamos veikos padarytos liudytojo Nr. 1 iniciatyva, t. y. šiam prašant ir provokuojant (Europos žmogaus teisių teismo 2008 m. liepos 1 d. sprendimas Malininas prieš Lietuvą). Kasatoriaus įsitikinimu, yra sąlygos taikyti BK 62 straipsnio 2 dalies 4 punktą ir paskirti P. M. švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nes P. M. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi, be to, nusikalstami veiksmai nutrūko pasikėsinimo stadijoje.

Kasaciniame skunde taip pat nurodoma, kad visais atvejais P. M. narkotines medžiagas asmeniui, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitavimo modelį, pardavė ne savo iniciatyva, o šio prašomas ir provokuojamas. Byloje nesurinkta duomenų, patvirtinančių, kad P. M. prekiavo narkotinėmis medžiagomis ir iš to vertėsi. Taigi nusikalstamos veikos aplinkybės objektyviai nebuvo tikros – jos nuo pradžios iki pabaigos buvo kontroliuojamos teisėsaugos pareigūnų, dėl to reali grėsmė nusikaltimo objektui – visuomenės saugumui ar žmonių sveikatai – nebuvo iškilusi. Esant tokioms aplinkybėms, kasatoriaus manymu, P. M. nusikalstamos veikos turi būti kvalifikuojamos pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 260 straipsnio 1 dalį, kaip pasikėsinimas parduoti narkotines ir psichotropines medžiagas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-47/2004).

Kasatoriaus teigimu, atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes, taip pat į tai, kad P. M. turi nuolatinę gyvenamąją vietą, išlaiko sergančią motiną, žala nusikaltimu nepadaryta, jam yra galimybė skirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę (E. S. už analogišką nusikaltimą tokia bausmė ir paskirta).

Apeliacinės instancijos teismas neištaisė pirmosios instancijos teismo klaidų dėl veikų kvalifikavimo ir bausmės skyrimo, dėl šių argumentų ir kitų išdėstytų aplinkybių, kurie buvo nurodyti apeliaciniame skunde, nepasisakė, apsiribojo formaliu konstatavimu, kad nuteistojo gynėjo skundas atmetamas.

Kasaciniu skundu nuteistasis E. S. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamąjį nuosprendį.

Kasatorius E. S. nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas dėl jo apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminių BPK pažeidimų, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės; šie pažeidimai sukliudė teismui išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, prielaidomis, o ne neginčytinais įrodymais grįsdamas jo kaltę dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pažeidė BPK 331 straipsnio 2 dalies reikalavimus bei nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimų. Kasatoriaus įsitikinimu, apeliacinės instancijos teismas, nevertindamas surinktų įrodymų, neatlikdamas įrodymų tyrimo ir tik formaliai tenkindamas prokuratūros skundą, buvo akivaizdžiai šališkas. Teismo šališkumą, pasak kasatoriaus, rodo ir paskirta bausmė. Kasatorius E. S. kitoje byloje Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu yra nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį ir 259 straipsnio 1 dalį už veikas, padarytas nuo 2009 m. liepos 15 d. iki rugpjūčio 24 d., už kurias BK 63 straipsnio pagrindu jam paskirta subendrinta ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Nors apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje ir nurodė, kad kasatorius anksčiau teistas, tačiau, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pagal BK 260 straipsnio 1 dalį bei paskirdamas dvejų metų laisvės atėmimo bausmę, visiškai nepasisakė dėl šios bausmės ir bausmės paskirtos 2010 m. balandžio 28 d. nuosprendžiu, subendrinimo, taip pažeisdamas BPK 331 straipsnio 4 dalies nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo P. M. gynėjo ir nuteistojo E. S. kasaciniai skundai tenkintini iš dalies.

Dėl BPK 331 straipsnio taikymo

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų nuosprendžiai prieštaringi. Išanalizavus Kauno miesto apylinkės teismo nuosprendžio turinį matyti, kad nuosprendžio aprašomojoje dalyje konstatuojama, jog P. M. dėl 2009 m. liepos 29 d. veikos išteisintinas, neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), o dėl 2009 m. rugpjūčio 17 d. veikos – pripažintinas kaltu; tuo tarpu rezoliucinėje dalyje priešingai – dėl 2009 m. liepos 29 d. veikos P. M. pripažįstamas kaltu ir nuteisiamas, o dėl 2009 m. rugpjūčio 17 d. veikos – išteisinamas, neįrodžius, kad dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką. Apeliacinės instancijos teismas laikė, kad P. M. dėl šių abiejų veikų pirmosios instancijos teismo buvo išteisintas, ir padarė išvadą, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas, dėl to panaikino pirmosios instancijos nuosprendžio dalį ir priėmė naują nuosprendį – pripažino jį kaltu pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dėl 2009 m. liepos 29 d. ir 2009 m. rugpjūčio 17 d. veikų.

Tuo pačiu nuosprendžiu apeliacinės instancijos teismas panaikino pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį dėl E. S. išteisinimo ir jį pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dėl 2009 m. liepos 20 d. veikos pripažino kaltu bei pakeitė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomąją dalį, nurodydamas, kad 2009 m. liepos 20 d. P. M. narkotinę medžiagą įgijo ne iš nenustatytų asmenų, o iš E. S., ir tai, kad E. S. 2009 m. liepos 29 d. narkotinę medžiagą įgijo iš P. M. bei atidavė jam už šią narkotinę medžiagą gautus 50 Lt.

Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio turiniui keliami reikalavimai nustatyti BPK 331 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, surašydamas nuosprendį, turi laikytis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiui keliami tokie patys bendri reikalavimai kaip ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui, tik ypatumas yra toks, kad jame turi būti papildomai nurodomi duomenys apie apskųstą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliaciniu skundu ginčijamos aplinkybės ir skundo esmė. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, nurodo apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus (BPK 331 straipsnio 2 dalis). Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalį apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyta įrodyta pripažintos nusikalstamos veikos aplinkybės (nurodyta jos padarymo vieta, laikas, būdas ir kitos svarbios aplinkybės), įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmeta kitus įrodymus, nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai ir išvados, bausmės, baudžiamojo poveikio priemonės ar auklėjamojo poveikio priemonės skyrimo motyvai. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas tiksliai laikantis BPK reikalavimų, keliamų jo struktūrai ir turiniui – sudedamosios dalys išdėstomos įstatymo nustatytu eiliškumu, jose išsamiai ir tiksliai nurodomi visi būtini duomenys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, priimdamas naują nuosprendį, šių reikalavimų nesilaikė, nes nuosprendžio aprašomojoje dalyje neišdėstė P. M. ir E. S. įrodytomis pripažintų jų nusikalstamų veikų aplinkybių (nenurodė jų padarymo vietos, laiko, būdo ir kitų svarbių aplinkybių). Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl P. M. ir E. S. dalyvavimo padarant veikas, dėl kurių pirmosios instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį, iš pradžių nurodė, kuo jie buvo kaltinami, po to pateikė dėl šių veikų įrodymų vertinimo motyvus ir konstatavo, kad P. M. padarė 2009 m. liepos 29 d., o E. S. – 2009 m. liepos 20 d. nusikalstamas veikas, ir nusprendė pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomąją dalį, nurodydamas, kad P. M. narkotinę medžiagą įgijo ne iš nenustatytų asmenų, o iš E. S., ir tai, kad E. S. narkotinę medžiagą, kurią pardavė liudytojui Nr. 1, įgijo iš P. M.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, surašydamas nuosprendį, pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies ir 331 straipsnio reikalavimus ir šie padaryti Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai yra esminiai, nes dėl jų buvo suvaržytos įstatymų garantuotas kaltinamųjų P. M. ir E. S. teisės ir sukliudyta teismui priimti teisingą nuosprendį. Dėl minėtų nuosprendžio trūkumų kasacinės instancijos teismas negali visapusiškai patikrinti priimtų teismų sprendimų teisėtumo pagal nuteistojo P. M. gynėjo ir nuteistojo E. S. paduotus kasacinius skundus, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis naikintinas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad šis esminis BPK pažeidimas taip pat susijęs su nuteistąja E. S., dėl kurios nuosprendis kasacine tvarka neapskųstas. Panaikinus pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria P. M. buvo išteisintas dėl 2009 m. liepos 29 d. veikos, ir dėl šios dalies priėmus naują apkaltinamąjį nuosprendį, apeliacinės instancijos teismas pakeitė ir nuteistajai E. S. priimtą nuosprendį – teismas nusprendė pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodyti, kad E. S. 2009 m. liepos 29 d. narkotinę medžiagą įgijo iš P. M. bei jam atidavė už šią narkotinę medžiagą gautus 50 Lt. Panaikinus apeliacinės instancijos teismo priimtą naują apkaltinamąjį nuosprendį dėl P. M. ir E. S., negalima palikti galioti ir apeliacinės instancijos teismo padarytų pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio pakeitimų dėl E. S.. P. M. ir E. S. pareikšti kaltinimai tarpusavyje susiję, todėl naikintinas visas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

nutaria:

Panaikinti Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 11 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.