Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos R. D. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. sausio 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. D. pareiškimą suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Turto bankui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

10. Byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino R. D. pareiškimo dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

11. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

12. Byloje nustatyta, kad pareiškėja R. D. ir P. D. buvo sutuoktiniai – susituokė (duomenys neskelbtini), pareiškėjos sutuoktinis mirė (duomenys neskelbtini) d. P. D. įpėdinei R. D. 2012 m. spalio 11 d. išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), savo gyvenamąją vietą deklaravo 1985 m. birželio 3 d. Iš (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymos apie faktinę gyvenamąją vietą matyti, kad P. D. ir R. D. nuo 1985 m. birželio 3 d. gyveno ir gyvena (duomenys neskelbtini).

13. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2022 m. spalio 20 d. išrašą (registro Nr. (duomenys neskelbtini)) nekilnojamieji daiktai – pastatai, – esantys adresu: (duomenys neskelbtini): gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 1A1p, statytas 1962 m.; plytinis; 3 kambarių; bendras plotas – 65,59 kv. m); viralinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėta 2I1m); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 3I1m); sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 4I1p); tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 5I1p); daržinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 6I1m); kiti inžineriniai statiniai (stoginė, tualetas, šulinys) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) registruoti (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės nuosavybės teise. Įregistravimo pagrindas – 1992 m. rugsėjo 29 d. Miesto (rajono) valdybos potvarkis Nr. 275. Nekilnojamojo turto registro išraše taip pat yra nurodyta pastaba, kad adresai objektams nesuteikti.

14. 1992 m. rugsėjo 23 d. (duomenys neskelbtini) miesto, rajono Tarybai pareiškėja su savo sutuoktiniu pateikė pareiškimą apie susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškimas įregistruotas notarinių veiksmų įrašų knygoje Nr. (duomenys neskelbtini). 1992 m. rugsėjo 23 d. (duomenys neskelbtini) ūkio įmonės vadovas A. J. pasirašė įsakymą Nr. 223, kuriuo nurodė vykdant butų privatizavimo įstatymą, parduoti gyvenamą namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkėje (duomenys neskelbtini) kaime, D. P. ir D. R.. Remiantis gyvenamojo namo, buto įkainojimo aktu, pirkėjai D. R. ir D. P., pardavėjas įmonės atstovas J. B., parduodamas namas – (duomenys neskelbtini); bendro naudingo ploto 117,3 kv. m; 4 žmonės; statybos metai 1962; sienų konstrukcijos lentų ir plytų; nustatyta kaina 3334 rubliai bei valstybinis mokestis 33 rubliai. Iš 1992 m. rugsėjo 30 d. mokėjimo pranešimo matyti, kad perkamo gyvenamojo namo su priklausiniais kaina yra 16 823 rubliai ir prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, turi būti sumokėtas 168 rublių valstybinis mokestis, perkamo namo dalis grynaisiais pinigais, t. y. 2052 rubliai ir 14 771 rublių mokama investiciniais čekiais ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis. Iš pateiktų taupomojo banko pranešimų apie nurašymus iš nebalansinių sąskaitų matyti, kad 1992 m. rugsėjo 30 d. P. D. nurašyta 7000 rublių suma privatizavimo skyriui už gyvenamą namą; 1992 m. rugsėjo 30 d. R. D. nurašyta 7771 rublių suma privatizavimo skyriui už gyvenamą namą. Iš kasos pajamų orderio Nr. 135148 matyti, kad už dokumentų sutvarkymą R. D. sumokėjo 150 rublių (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonei. Remiantis pateiktais mokėjimo kvitais, 1992 m. rugsėjo 30 d. R. D. sumokėjo 168 rublių valstybinį mokestį ir 2052 rublius už privatizuojamą namą.

15. Iš byloje esančios sutarties kopijos matyti, kad 1992 m. rugsėjo 30 d. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės atstovas B. J. (pardavėjas), veikiantis pagal (duomenys neskelbtini) rajono 1992 m. sausio 27 d. (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės vadovo įgaliojimą Nr. 18, ir P. D., R. D. (pirkėjų) sudarė sutartį <...>. Pateikta sutartis nėra pasirašyta nei pardavėjo, nei pirkėjų, taip pat ši sutartis nėra patvirtinta notaro, nėra registro numerio. Sutarties blanke nurodyta, kad Sutartis, pagal Butų privatizacijos įstatymo 11 straipsnį įsigalioja nuo jos patvirtinimo dienos ir registruojama Valstybiniame inventorizacijos, projektavimo ir paslaugų biure.

16. Remiantis (duomenys neskelbtini) regioninio valstybės archyvo Telšių filialo pateiktu atsakymu į prašymą dėl pirkimo-pardavimo sutarties kopijos, 1992 m. notarinių veiksmų registruose žinių apie sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį tarp (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės ir P. D. nerasta. VĮ Registrų centras, Juridinių asmenų registre, duomenų apie (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonę duomenų nėra.

17. Priešingai nei nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas taikė ginčui aktualias teisės normas. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (įstatymo redakcija galiojusi iki 1992 m. spalio 29 d.) 255 straipsnį nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per 3 mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Sutarties formos ir jos registravimo taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį darė negaliojančią (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 47 ir 255 straipsniai). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, apeliantės pateikta 1992 m. rugsėjo 30 d. sutartis nėra pasirašyta nei vienos šalies ir nėra notariškai patvirtinta. Byloje Nekilnojamojo turto registro duomenimis nustatyta, kad turtas nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonei pagal 1992 m. rugsėjo 29 d. Miesto (rajono) valdybos potvarkį Nr. 275.

18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad pastato valdymo nuosavybės teise faktas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitais CK 4.47 straipsnyje nustatytais pagrindais), 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę, 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka, 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-04-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010). Taigi, bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-12-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015-06-26 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-421/2015).

19. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjos R. D. nurodyti pastatai/nekilnojamieji daiktai (gyvenamasis namas, viralinė, malkinė, sandėlis, tvartas, daržinė ir kiti kiemo statiniai), esantys adresu: (duomenys neskelbtini), buvo sukurti (pastatyti) ir įforminti tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. buvo inventorizuoti ir registruoti Nekilnojamojo turto registre. Šiuos pastatus (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonė įgijo nuosavybės teise pagal 1992 m. rugsėjo 29 d. Miesto (rajono) valdybos potvarkį Nr. 275. (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės nuosavybės teisės į šiuos pastatus buvo registruotos Nekilnojamojo turto registre.

20. Remiantis bylos duomenimis, pareiškėjos R. D. ir jos sutuoktinio P. D. nurodyti (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės gyvenamasis namas su esančiais priklausiniais iki kolūkio likvidavimo nebuvo privatizuoti. Pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos R. D. ir jos sutuoktinio P. D. nurodyto gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų buvo pradėtas privatizavimo procesas, tačiau jis nebaigtas (teismui pateiktas (duomenys neskelbtini) miesto, rajono Tarybai 1992 m. rugsėjo 23 d. (duomenys neskelbtini) pareiškimas apie susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą ir (duomenys neskelbtini) ūkio įmonės vadovo A. J. įsakymo Nr. 223, pagal kurį P. D. ir R. D. leista parduoti (privatizuoti) gyvenamą namą iš ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini); pateiktas gyvenamojo namo įkainavimo aktas, mokėjimo kvitai, nepasirašyta pirkimo-pardavimo sutartis).

21. Pirmosios instancijos teismas teisingai nurodė, kad, nepaisant to, kad Gyvenamojo namo su priklausiniais pirkimo pardavimo sutartis 1992 m. rugsėjo 30 d. buvo parengta, tačiau nebuvo pasirašyta ir notariškai patvirtinta, kaip to reikalavo tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 255 straipsnis (nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per 3 mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje), o sutarties formos ir jos registravimo taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį darė negaliojančią (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 47 ir 255 straipsniai).

22. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai byloje rėmėsi Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo (įstatymo redakcija nuo 1991 m. gruodžio 20 d. iki 1992 m. spalio 10 d.) 10 straipsniu, pagal kurį gyvenamojo namo, buto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta; to paties įstatymo 11 straipsniu, kuriame nurodyta, kad pagal šį įstatymą sudaryta gyvenamojo namo, buto pirkimo-pardavimo sutartis įsigalioja nuo tos dienos, kai ji notariškai patvirtinta. Byloje nustatyta, kad teismui pateikta sutartis dėl gyvenamojo namo jo priklausinių nėra patvirtinta notaro, todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pateikta 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo pardavimo sutartis yra negaliojanti, todėl pareiškėja R. D. ir jos sutuoktinis P. D. nebuvo įgiję nuosavybės teisės ginčo nekilnojamąjį turtą – tuo metu galiojusių įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų nėra ir nebuvo, todėl jų ir negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka.

23. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ginčui aktualias teisės normas, tinkamai taikė kasacinio teismo praktiką dėl pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo. Pažymėtina, kad faktas, jog turto pardavėjas neginčija apeliantės (pirkėjos) reikalavimo šioje byloje, nesudaro teismui teisės netaikyti kasacinio teismo nurodytų pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo sąlygų. Pagal nustatytus bylos duomenis apeliantės reikalavimas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog pastatas, žemė ar miškas valdomas nuosavybės teise, negali būti tenkinamas.

24. Pirmosios instancijos teismas neteisingai nurodė, kad pareiškėja savo interesus gali ginti prašydama nustatyti nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą, kadangi viena iš būtinųjų nuosavybės teisės įgijimui įgyjamąja senatimi būtinų sąlygų – turtas nėra įregistruotas viešame registre kito asmens (ne valdytojo) vardu (CK 4.69 straipsnio 3 dalis).

25. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pareiškėja savo turtinius interesus gali ginti tik ginčo tvarka, reikšdama reikalavimą dėl 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo pardavimo sutarties pripažinimo sudaryta pirkėjams įvykdžius esmines sąlygas (apmokėjus už turtą) ir iš sutarties kilusias pareigas.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

26. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

27. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl atskirai dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

28. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis išdėstytu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantė šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2023 m. sausio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.