Telšių apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos R. D. pareiškimą suinteresuotam asmeniui valstybės įmonei Turto bankui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Šalių reikalavimai ir atsikirtimai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

II. Teismo nustatytos bylos aplinkybės ir įrodymų vertinimas

Pareiškimas atmestinas.

1. Iš teismui pateiktų įrodymų bei teismo posėdžio metu duotais paaiškinimais nustatyta, kad pareiškėja R. D. ir P. D. buvo sutuoktiniai – susituokė (duomenys neskelbtini), pareiškėjos sutuoktinis mirė (duomenys neskelbtini) P. D. įpėdinei R. D. (duomenys neskelbtini) išduotas paveldėjimo teisės liudijimas, notarinio registro Nr. 1R12-3625. Pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), savo gyvenamąją vietą deklaravo 1985 m. birželio 3 d. Iš Mažeikių rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos pažymos apie faktinę gyvenamąją vietą matyti, kad P. D. ir R. D. nuo 1985 m. birželio 3 d. gyveno ir gyvena (duomenys neskelbtini).

2. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2022 m. spalio 20 d. išrašą (registro Nr. 97/53227) nekilnojamieji daiktai – pastatai, – esantys adresu: (duomenys neskelbtini): gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 1A1p, statytas 1962 m.; plytinis; 3 kambarių; bendras plotas – 65,59 kv. m); viralinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėta 2I1m); malkinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 3I1m); sandėlis (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 4I1p); tvartas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 5I1p); daržinė (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); plane pažymėtas 6I1m); kiti inžineriniai statiniai (stoginė, tualetas, šulinys) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) registruoti (duomenys neskelbtini) įmonės nuosavybės teise. Įregistravimo pagrindas – 1992 m. rugsėjo 29 d. Miesto (rajono) valdybos potvarkis Nr. 275. Nekilnojamojo turto registro išraše taip pat yra nurodyta pastaba, kad adresai objektams nesuteikti.

3. 1992 m. rugsėjo 23 d. Mažeikių miesto, rajono Tarybai pareiškėja su savo sutuoktiniu pateikė pareiškimą apie susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą esantį (duomenys neskelbtini). Pareiškimas įregistruotas notarinių veiksmų įrašų knygoje Nr. 1524. 1992 m. rugsėjo 23 d. (duomenys neskelbtini) įmonės vadovas A. J. pasirašė įsakymą Nr. 223, kuriuo nurodė vykdant butų privatizavimo įstatymą, parduoti gyvenamą namą ir ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), D. P. ir D. R.. Iš gyvenamojo namo, buto įkainojimo akto matyti, kad pirkėjai D. R. ir D. P., pardavėjas įmonės atstovas J. B., parduodamas namas – (duomenys neskelbtini); bendro naudingo ploto 117,3 kv. m; 4 žmonės; statybos metai 1962; sienų konstrukcijos lentų ir plytų; nustatyta kaina 3334 rubliai bei valstybinis mokestis 33 rubliai. Iš 1992 m. rugsėjo 30 d. mokėjimo pranešimo matyti, kad perkamo gyvenamojo namo su priklausiniais kaina yra 16 823 rubliai ir prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, turi būti sumokėtas 168 rublių valstybinis mokestis, perkamo namo dalis grynaisiais pinigais, t. y. 2052 rubliai ir 14 771 rublių mokama investiciniais čekiais ir kitomis tikslinėmis kompensacijomis. Iš pateiktų taupomojo banko pranešimų apie nurašymus iš nebalansinių sąskaitų matyti, kad 1992 m. rugsėjo 30 d. P. D. nurašyta 7000 rublių suma privatizavimo skyriui už gyvenamą namą; 1992 m. rugsėjo 30 d. R. D. nurašyta 7771 rublių suma privatizavimo skyriui už gyvenamą namą. Iš kasos pajamų orderio Nr. 135148 matyti, kad už dokumentų sutvarkymą R. D. sumokėjo 150 rublių (duomenys neskelbtini) įmonei. Iš pateiktų mokėjimo kvitų matyti, kad 1992 m. rugsėjo 30 d. R. D. sumokėjo 168 rublių valstybinį mokestį ir 2052 rublius už privatizuojamą namą.

4. Byloje pateikta atspausdinta sutarties kopija, iš kurios matyti, kad 1992 m. rugsėjo 30 d. (duomenys neskelbtini) įmonės atstovas B. J. (pardavėjas), veikiantis pagal Mažeikių rajono 1992 m. sausio 27 d. (duomenys neskelbtini) įmonės vadovo įgaliojimą Nr. 18, ir P. D., R. D. (pirkėjų) sudarė sutartį <...>. Pateikta sutartis nėra pasirašyta nei pardavėjo, nei pirkėjų, taip pat ši sutartis nėra patvirtinta notaro, nėra registro numerio. Sutarties blanke nurodyta, kad Sutartis, pagal Butų privatizacijos įstatymo 11 straipsnį įsigalioja nuo jos patvirtinimo dienos ir registruojama Valstybiniame inventorizacijos, projektavimo ir paslaugų biure.

5. Iš Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo pateikto atsakymo į prašymą dėl pirkimo-pardavimo sutarties kopijos matyti, kad 1992 m. notarinių veiksmų registruose žinių apie sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį tarp (duomenys neskelbtini) įmonės ir P. D. nerasta. VĮ Registrų centras, Juridinių asmenų registre, duomenų apie (duomenys neskelbtini) įmonę duomenų nėra.

6. Civiliniams teisiniams santykiams taikytini civilinių teisinių santykių atsiradimo metu galiojantys teisės aktai, t. y. teisme gali būti taikomos ir teisės normos, kurios bylos nagrinėjimo metu jau yra netekusios galios, tačiau kurios galiojo teisinių santykių atsiradimo metu.

7. Pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (įstatymo redakcija galiojusi iki 1992 m. spalio 29 d.) 255 straipsnį nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per 3 mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Sutarties formos ir jos registravimo taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį darė negaliojančią (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 47 ir 255 straipsniai). Pareiškėjos pateikta 1992 m. rugsėjo 30 d. sutartis nėra pasirašyta nei vienos šalies ir nėra notariškai patvirtinta. Pagal pareiškėją nurodytus pastatus jie kartu su sutuoktiniu įsigijo 1992 m. rugsėjo mėnesį. Nekilnojamojo turto registro duomenimis šie pastatai nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) įmonei pagal 1992 m. rugsėjo 29 d. Miesto (rajono) valdybos potvarkį Nr. 275.

8. Teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo tinkamai taikyti ir aiškinti įstatymus (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 2 straipsnis).

9. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius šalys/pareiškėjai privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). CPK 185 straipsnis nustato, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 176 straipsnis).

10. Nagrinėjamu atveju pareiškėja R. D. kreipėsi į teismą prašydama nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą – pastatų valdymo nuosavybės teise faktą (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Šį juridinę reikšmę turintį faktą pareiškėja prašo nustatyti nuosavybės teisės įgyvendinimo tikslu.

11. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad reikalavimas, pareikštas CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu dėl nekilnojamojo daikto valdymo nuosavybės teise, nustatomas, jeigu yra šios sąlygos: 1) pareiškėjas įgijo nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu (pagal sandorį, pagamindamas daiktą ar kitu įstatyme nustatytu pagrindu); 2) nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai buvo, tačiau šiuo metu jie yra dingę; 3) nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka; 4) nekilnojamasis daiktas buvo sukurtas ir įformintas įstatymų nustatyta tvarka.

12. Taigi bylos dėl juridinę reikšmę turinčio pastato valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo yra skirtos jau tam tikru pagrindu praeityje atsiradusiai pareiškėjo nuosavybės teisei į nekilnojamąjį daiktą konstatuoti, kai egzistavo dokumentai, patvirtinantys tokią pareiškėjo teisę, tačiau jie (dokumentai) yra prarasti ir kitokia tvarka, išskyrus teisminę, jų neįmanoma gauti arba atkurti. Teismui nustačius tokį juridinę reikšmę turintį faktą, pareiškėjas yra laikomas daikto savininku ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o nuo tada, kai daiktą tam tikru pagrindu įgijo praeityje, t. y. teismo sprendimu patvirtinama, kad pareiškėjas daiktą nuosavybės teise valdė visą laiką nuo tokios teisės atsiradimo pradžios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2010; 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-408-415/2015; Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje 2A-356-924/2022).

13. Įvertinus pareiškėjos R. D. pareiškime išdėstytus ir teismo posėdžio metu pareiškėjos ir jos atstovo palaikytus argumentus bei pateiktus paaiškinimus, taip pat bylos nagrinėjimo teisme metu ištirtus rašytinius įrodymus, teismas daro šias išvadas:

14. Neginčytinai įrodyta, kad pareiškėjos R. D. nurodyti pastatai/nekilnojamieji daiktai (gyvenamasis namas, viralinė, malkinė, sandėlis, tvartas, daržinė ir kiti kiemo statiniai), esantys adresu: (duomenys neskelbtini), buvo sukurti (pastatyti) ir įforminti tuo metu galiojusių teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. buvo inventorizuoti ir registruoti Nekilnojamojo turto registre. Šiuos pastatus (duomenys neskelbtini) įmonė įgijo nuosavybės teise pagal 1992 m. rugsėjo 29 d. Miesto (rajono) valdybos potvarkį Nr. 275. (duomenys neskelbtini) įmonės nuosavybės teisės į šiuos pastatus buvo registruotos Nekilnojamojo turto registre. Labai tikėtina, kad pareiškėjai ir jos šeimai buvo suteiktas gyvenamasis namas, nes kaip pareiškėja nurodė, ji kartu su savo sutuoktiniu tuo metu dirbo kolūkyje. Ar kokia sutartis egzistavo, leidžianti pareiškėjai ir jos šeimai gyventi nurodytame gyvenamajame name, byloje duomenų nėra.

15. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, vykdant ekonomikos reformą, kolūkiai galėjo būti pertvarkomi į žemės ūkio bendroves, privatizavus jų turtą pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Kolūkio, kaip žemės ūkio įmonės, turto privatizavimo santykius reglamentavo 1991 m. Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymas. Žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad privatizavimo objektą sudaro žemės ūkio įmonių turtas, išskyrus grąžinamą savininkams ir kitiems Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl piliečių nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ numatytiems asmenims. Pagal įstatymo 8 straipsnį privatizuojamos žemės ūkio įmonės administracija inventorizuoja ir perkainoja įmonės turtą. Įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad, privatizavus žemės ūkio įmonę, apylinkės agrarinės reformos tarnybos teikimu valstybinis valdymo organas, kurio reguliavimo sferoje buvo privatizuojama įmonė, priima sprendimą tokią įmonę likviduoti arba reorganizuoti įstatymų nustatyta tvarka, pavesdamas likvidacinės komisijos funkcijas apylinkės agrarinės reformos tarnybai. Pagal įstatymo 13 straipsnį privatizavimo metu nenupirktu turtu disponuoja vietos savivaldybė Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Atsižvelgus į tai, daryti išvada, kad nekilnojamieji daiktai, kaip kolūkio turtas, jeigu jis nebuvo privatizuotas, negalėjo likti kolūkio nuosavybė.

16. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos R. D. ir jos sutuoktinio P. D. nurodyti (duomenys neskelbtini) įmonės gyvenamasis namas su esančiais priklausiniais iki kolūkio likvidavimo nebuvo privatizuoti. Klaipėdos regioniniame valstybės archyvo Telšių filiale nebuvo rasta 1992 m. pirkimo-pardavimo sutarties kopija pasirašyta tarp (duomenys neskelbtini) įmonės ir D.. Byloje pateikti mokėjimo kvitai, taupomojo banko pranešimai apie nurašomas lėšas patvirtina pareiškėjos ir jos sutuoktinio atsiskaitymą privatizavimo skyriui dėl gyvenamojo namo, tačiau kodėl pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo užbaigtas ir kodėl sutartis nepasirašyta nei vienos iš šalių bei nepatvirtinta notariškai, nei pareiškime, nei teismo posėdžio metu pareiškėja negalėjo paaiškinti. Taip pat ir byloje apklaustas liudytojas B. J. negalėjo paaiškinti kodėl pirkimo pardavimo sandoris su D. nebuvo užbaigtas. Pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą nustatyta, kad po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, vykstant nuosavybės rūšių ir formų pertvarkymo procesams, pereinamuoju laikotarpiu valstybė ir savivaldybės nebuvo tinkamai apskaičiusios bei valdančios savo turtą, nepriėmusios sprendimo dėl jo perleidimo privačion nuosavybėn, tačiau tai nereiškia, kad neapskaitytas ir į balansą neįtrauktas teisės aktais valstybei ar savivaldybėms perduotas/ priskirtas turtas pradaro teisės aktais jam suteiktą teisinį statusą.

17. Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į teismui pateiktą Mažeikių miesto, rajono Tarybai 1992 m. rugsėjo 23 d. D. pareiškimą apie susitarimą pirkti privatizuojamą namą, namo dalį, butą ir (duomenys neskelbtini) įmonės vadovo A. J. įsakymo Nr. 223, iš kurių matyti, kad P. D. ir R. D. leista parduoti (privatizuoti) gyvenamą namą iš ūkinius pastatus, esančius (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į tai, taip pat į pateiktą gyvenamojo namo įkainavimo aktą, mokėjimo kvitus, nepasirašytą pirkimo-pardavimo sutartį, darytina išvada, jog labai tikėtina, kad pareiškėjos R. D. ir jos sutuoktinio P. D. nurodyto gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų buvo pradėtas privatizavimo procesas, tačiau jis nebaigtas. Gyvenamojo namo su priklausiniais pirkimo pardavimo sutartis 1992 m. rugsėjo 30 d. buvo parengta, tačiau nebuvo pasirašyta ir notariškai patvirtinta, kaip to reikalavo tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 255 straipsnis(nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per 3 mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje). Sutarties formos ir jos registravimo taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo pardavimo sutartį darė negaliojančią (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 47 ir 255 straipsniai).

18. Pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo (įstatymo redakcija nuo 1991 m. gruodžio 20 d. iki 1992 m. spalio 10 d.) 10 straipsnį gyvenamojo namo, buto pirkimo-pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta. Pagal to paties įstatymo 11 straipsnį, pagal šį įstatymą sudaryta gyvenamojo namo, buto pirkimo-pardavimo sutartis įsigalioja nuo tos dienos, kai ji notariškai patvirtinta.

19. Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, jog teismui pateikta sutartis dėl gyvenamojo namo jo priklausinių yra patvirtinta notaro (šio teismo sprendimo 5 punktas). Todėl, teismo vertinimu, pateikta 1992 m. rugsėjo 30 d. pirkimo pardavimo sutartis yra negaliojanti, todėl nesukelia ir negali sukelti jokių teisinių pasekmių.

20. Darytina išvada, kad nesant notarine tvarka sudarytos pirkimo pardavimo sutarties, kaip sutarties sudarymo metu reikalavo tuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, tiek ir specialus įstatymas dėl gyvenamojo namo privatizavimo, laikytina, kad pareiškėja R. D. ir jos sutuoktinis P. D. nebuvo įgiję nuosavybės teisės ginčo nekilnojamąjį turtą – tuo metu galiojusių įstatymų nustatyta tvarka ir pagrindu, nuosavybės teisę patvirtinančių dokumentų nėra ir nebuvo, todėl jų ir negalima gauti ar atkurti neteismine tvarka.

21. Pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kad gyvenamąjį namą su kitais pastatais nuo 1992 m. valdo kaip savo, juos prižiūri, moka mokesčius, taip pat tai, kad žemės sklypas, skirtas šiems statiniams eksploatuoti, nuosavybės teise priklauso pareiškėjai, ir niekas pretenzijų į šiuos pastatus nereiškė ir nereiškia, galimai yra reikšmingi sprendžiant ne valdymo nuosavybės teise fakto (CPK 444 straipsnio 2 dalies 5 punktas) nustatymo klausimą, o nagrinėjant bylą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo (CPK 530 – 533 straipsniai) (Kauno apygardos teismo 2022 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje 2A-356-924/2022).

22. Atsižvelgus į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, pareiškėjos R. D. pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio pastatų valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259 straipsniu, 265–270 straipsniais ir 444 straipsnio 2 dalies 5 punktu, teismas

nusprendžia:

R. D. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.