- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-09
- Bylos Nr.
- e2A-419-794/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-15284-2017-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vaclovas Paulikas, Alvydas Barkauskas, Rūta Petkuvienė
- Atsakovas
- O. F.
- Ieškovas
- ERGO Insurance SE, Lietuvoje
- Trečiasis asmuo
- AAS „BTA Baltic Insurance Company“
- Kategorijos
- 3.3.1.13pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.1.14Apeliacinis bylos nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
- 3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas
- 2.6.39.2.5.1.1Gyvenamųjų pastatų draudimas
- 2.6.39.2.6.5Kiti civilinės atsakomybės draudimo atvejai
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Barkausko, Vaclovo Pauliko (pirmininkas ir pranešėjas) ir Rūtos Petkuvienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo O. F. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančio per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ieškinį atsakovui O. F. dėl nuostolių atlyginimo subrogacijos tvarka, trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo O. F. 4.199,93 EUR dydžio nuostolių atlyginimą subrogacijos tvarka, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad ieškovas ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, su draudėja E. V. sudarė draudimo sutartį Nr. 990-0040967, kuria buvo apdraustas (duomenys neskelbtini), esantis butas. Draudimo sutarties pagrindu ieškovas kompensavo draudėjai 4.707,91 EUR dydžio nuostolius, kuriuos draudėja patyrė dėl 2016-07-18 atsakovui O. F. nuosavybės teise priklausančiame bute įvykusios vandentiekio avarijos, kurios metu truko karšto vandens žarnelė ir apliejo žemiau esantį draudėjos butą. Butas, kuriame gyvena atsakovas, yra virš draudėjos buto, todėl ieškovas, įgyvendindamas savo regreso teisę (CK 6.1015 straipsnį), bei vadovaudamasis CK 6.263 ir CK 6.266 straipsnio 1 dalies nuostatomis prašo priteisti iš atsakovo O. F. 4.199,93 EUR dydžio nuostolių atlyginimą subrogacijos tvarka, kadangi dalį (t. y. 508,52 EUR) atlygino atsakovo civilinės atsakomybės draudikas.
Atsiliepimas
3. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad su ieškovo reikalavimais sutinka iš dalies. Atsakovo teigimu, nagrinėjamoje byloje ieškovas yra nukentėjusiojo nuo vandentiekio avarijos asmens (buto) draudikas, kuris išmokėjo draudimo išmoką. Byloje nėra pateikta žalos apimties vertinimo įrodymų, o tik yra konstatuojama, kad draudikas (ieškovas) išmokėjo tam tikrą pinigų sumą. Be to, ieškovas nepateikė teismui jokių įrodymų apie tai, kad ieškovas būtu kreipęsis į atsakovo draudiką, ir jam buvo atsisakyta atlyginti žalą, tokiu būdu galima konstatuoti, kad ieškovo ieškinys atsakovui dėl žalos atlyginimo turi būti atmestas.
4. Atsakovas taip pat pažymėjo, jog žalos ieškovui faktas įrodomas išmokėta išmoka, tačiau paties išmokos sumokėjimas neįrodo žalos dydžio ir išmokėtos sumos pagrįstumo. Taigi atsakovo vertinimu, ieškovas turi pateikti teismui ne tik dokumentus, iš kurių būtu galimą nustatyti kokia žala yra atlyginta, bet ir įrodymus, kurių pagrindu būtu galima pripažinti ir konstatuoti atliktos išmokos pagrįstumą. Tokių įrodymų teismui ieškovas nepateikė, todėl nėra pagrindo atsakovui sutikti ir su tuo, kad ieškovo padarytą išmoka yra teisinga, kadangi tokiu būdu galimas ne tik nepagrįstas praturtėjimas ,bet ir piktnaudžiavimas teise, nes negali būti atlyginama daugiau, nei iš tikrųjų patirta nuostolių. Ieškovas nukentėjusiajam asmeniui apmokėjo naujų baldų virtuvės bei WC baldų gamybą. Tačiau atsakovo nuomone, toks naujų virtuvės ir WC baldų gamybos apmokėjimas yra visiškai nelygus žalai atsiradusiai dėl iki įvykio buvusių virtuvės baldų sugadinimo. Minėtų baldų sugadinimo apimtis nurodoma UAB “Vizualūs sprendimai akte”, t. y. apie 3 kv. m. Vadinasi, žala turi būti skaičiuojama ne pagal naujų baldų gamybos vertę, bet pagal iki įvykio buvusio virtuvės komplekto vertę kartu su nusidėvėjimu perskaičiuojant (vertinant) sugadinto ploto kainą, todėl šioje dalyje reikalavimas atsakovui dėl 1790 EUR žalos atlyginimo ieškovui yra nepagrįstas ir atmestinas.
5. Trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje atsiliepime į ieškinį nurodė, kad 2016-07-07 su atsakovu O. F. sudarė gyventojų turto draudimo sutartį Nr. GT 243359. Šia sutartimi buvo apdraustas nekilnojamasis turtas - butas, esantis (duomenys neskelbtini) (draudimo suma - 34754,40 EUR), kilnojamasis turtas, esantis minėtame bute (draudimo suma - 10426,40 EUR) ir civilinė atsakomybė prieš trečiuosius asmenis (draudimo suma – 3.000,00 EUR). 2016-07-18 O. F. informavo draudimo bendrovę apie įvykį, kurio metu buvo užlietas jo ir trečiųjų asmenų turtas. 2016-08-08 draudėjas O. F. persiuntė trečiąjį asmenų apie jam skirtą draudimo bendrovės AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo pretenziją. AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas įvykio metu buvo apdraudusi butą, esantį (duomenys neskelbtini). Dėl 2016-07-18 įvykio, AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas savo draudėjui E. J. išmokėjo 2491,48 EUR draudimo išmoką dėl patirtų nuostolių. Trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje, atsižvelgdamas į AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo pateiktus dokumentus, 2016-08-25 išmokėjo 2491,48 EUR draudimo išmoką. 2017-04-27 atsakovas O. F. telefonu informavo trečiąją asmenį, kad gavo ieškinį iš draudimo bendrovės ERGO Insurance SE Lietuvos filialo (toliau - ERGO). Išnagrinėjus ERGO pateiktus dokumentus buvo priimtas sprendimas pripažinti įvykį draudiminiu ir išmokėti draudimo išmoką. Kadangi draudimo sutartimi Nr. GT 243359 civilinės atsakomybės draudimo suma yra 3.000,00 EUR, o 2.491,48 EUR suma jau buvo išmokėta AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui, ERGO draudimo bendrovei 2017-05-02 buvo išmokėta likusi draudimo suma - 508,52 EUR.
6. Trečiasis asmuo taip pat pažymėjo, jog civilinės atsakomybės draudimu yra draudžiama draudėjo civilinė atsakomybė, kuri kyla pagal galiojančius Lietuvos Respublikoje įstatymus už žalą, padarytą tretiesiems asmenims. Draudimo sutartimi buvo nustatyta 3000 EUR draudimo suma už tretiesiems asmenims padarytą žalą. Draudimo bendrovė atlygino 2491,48 EUR sumą draudimo bendrovei AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui, o likusią sumą, t. y. 508,52 EUR, išmokėjo draudimo bendrovei ERGO (t .y. ieškovui). Taigi bendroje sumoje trečiasis asmuo išmokėjo 100 procentų draudimo išmokos sumos - 3000 EUR. Vadinasi, draudimo bendrovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje visiškai įvykdė savo prievolę, todėl šios civilinės bylos išsprendimas neturės įtakos trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, teisėms ir pareigoms.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. vasario 8 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 3.349,93 EUR nuostolių atlyginimą subrogacijos tvarka, 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017-04-20) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 86,72 EUR bylinėjimosi išlaidų.
8. Teismas konstatavo, jog šioje byloje nėra pagrindo priteisti iš atsakovo ieškovo nurodytą pinigų sumą dėl to, kad nukentėjusioji E. V. pakeitė virtuvės baldus, išskyrus stalą ir WC spintelę naujais baldais. Nurodyti baldai buvo naudojami apie 10 metų, todėl jie buvo nusidėvėję, o sumokant draudimo išmoką ieškovas į tai neatsižvelgė. Atsakovas ir jį atstovavęs advokato padėjėjas, nesutikdami su tokia išmoka už naujus baldus, nepateikė jokių įrodymų, kokia nukentėjusiai priklausančiame bute apgadintų tokių naujų baldų kaina, koks galėjo būti tokių baldų nusidėvėjimas eksploatuojant juos apie 10 metų pagal galiojančius normatyvus (standartus). Ieškovas taip pat nepateikė įrodymų, kad tie baldai buvo unikalūs ir nors eksploatuoti apie 10 metų neprarado vertės (t. y. kainavo tiek, kiek pakeisti nauji). Nesant galimybės tiksliai nustatyti sugadintų ir pakeistų baldų nusidėvėjimo laipsnio, teismas sprendė 50 procentų sumažinti priteistinos sumos dalį už naujai pakeistus virtuvės ir WC baldus (t. y. 1 700:2). Kitą ieškovo regreso tvarka reikalaujamą priteisti pinigų sumą teismas laikė pagrįsta.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atsakovas O. F. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 vasario 8 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
10. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Teismas ieškovo reikalavimą turėjo atmesti, kadangi atsakovas O. F. civilinę atsakomybę buvo apsidraudęs draudimo bendrovėje BTA , todėl vadovaujantis CK 6.1015 str. 1 d., subrogacija netaikoma. Draudimas subrogacijai siejamas išskirtinai su civilinės atsakomybės draudimo buvimu ir niekaip neįtakojamas civilinės atsakomybės draudimo suma.
10.2. Byloje nėra konkrečių duomenų, koks buvo apgadintų patalpų bei virtuvės baldų nusidėvėjimo lygis, todėl taikant CK 6.249 str. nuostatą, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas. Tai reiškia, kad teismas vertindamas liudytojos E. V. parodymus ir konstatuodamas, kad nukentėjusioji E. V. sugadintus virtuvės baldus naudojo 10 metu iki jų dalies sugadinimo, turėjo pareigą nustatyti šių daiktų nusidėvėjimą, pritaikydamas pagal analogiją Ilgalaikio turto amortizacijos ar nusidėvėjimo normatyvus. Apeliantas taip pat nesutinka su teismo sprendimo išvada, kad atsakovas turėjo pareigą pateikti teismui duomenys apie baldų nusidėvėjimą. Apeliantas tokių duomenų turėti negali, nes pačių sugadintų virtuvės baldų nėra matęs, todėl teismas siekdamas nustatyti nuostolių dydį, turėjo tam taikyti visuotinai žinomą baldų (išskyrus viešbučių) nusidėvėjimo koeficientą - 6 proc. per metus ir byloje konstatuoti, kad E. V. virtuvės baldai įvykio dienai nusidėvėjo 60 proc. nuo pradinės pirkimo kainos. Apeliantas taip pat nesutinka ir su teismo išvada, kad nesant galimybės tiksliai nustatyti sugadintų ir pakeistų baldų nusidėvėjimo laipsnio teismas mažina priteistinos sumos dalį už naujai pakeistus virtuvės ir WC baldus 50 proc. (1 700:2). Atsakovo nuomone, teismas šioje dalyje neatskleidė bylos esmės ir nepagrįstai atsisakė nustatyti patirtos žalos apimtį. Atsakovo nuomone, reali žala sudaro: 1700,00 eurų * 60 proc. nusidėvėjimas, kas lygu 1020,00 eurų, vadinasi likutinė vertė visų baldų sudaro 1700,00 eurų - 1020,00 eurų, kas yra lygu 680,00 eurų. Taigi vienam kv. metrui sugadintų baldų atitenka 680,00 eurų : 15 kv. m.= 45.33 EUR, todėl reali žala už 3 kv. m. ploto sugadintus virtuvės baldus yra 3 kv. m. * 45,33 eurų =135,99 eurų. Būtent tokią patirtos žalos sumą apytiksliai ir turėjo nustatyti teismas. Teismas šioje dalyje neatskleidė bylos esmės, neteisingai nustatė patirtos atkuriamos žalos dydį bei mastą, todėl priimtas sprendimas šioje dalyje yra naikintinas.
10.3. Teismas priteisdamas iš apelianto 2.868, 90 EUR sumą už E. V. bute atliktus remonto darbus, nevertino, kad iš pateiktos sąskaitos- faktūros galima nustatyti atliktų remonto darbų apimtį bei turinį. Apelianto nuomone, atliekamo naujo remonto darbo piniginė išraiška negali būti lygi atsiradusiai atlygintinai žalai, todėl perkeldamas bendrus remonto statybos darbus į atlygintinos žalos apimtį, teismas neatskleidė bylos esmės ir dėl to priėmė nepagrįstą ir naikintiną šioje dalyje sprendimą.
Šalies argumentai
11. Ieškovas ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą apeliaciniu skundu prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.
12. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiuo pagrindiniu argumentu:
12.1. Byloje užteko įrodymų, įrodančių, kad dėl vandens pratekėjimo yra kaltas atsakovas. Be to, ieškovas pateikė tinkamus įrodymus, įrodančius ir pagrindžiančius žalos priežastį ir dydį, todėl ieškovo nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Tuo tarpu apeliantas pirmosios instancijos teisme nepateikė jokių įrodymų, įrodančių, kad ieškovas netinkamai paskaičiavo žalą. Atsakovas remiasi tik prielaidomis, tačiau ne įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas
Dėl apeliacinio skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės
13. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
14. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą apeliacinio skundo ribose, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.
15. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009 etc.).
16. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).
17. Nagrinėjamu atveju byloje kilo ginčas dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žalos, atsiradusios dėl buto užliejimo ir apgadinimo, atlyginimą, taip pat proceso teisės normų dėl įrodymų vertinimo aiškinimo ir taikymo. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovas ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiantis per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, su draudėja E. V. sudarė draudimo sutartį Nr. 990-0040967, kuria buvo apdraustas butas, esantis (duomenys neskelbtini). Draudimo sutarties pagrindu ieškovas kompensavo draudėjai 4707,91 EUR dydžio nuostolius, kuriuos draudėja patyrė dėl 2016-07-18 atsakovui O. F. nuosavybės teise priklausančiame bute įvykusios vandentiekio avarijos, kurios metu truko karšto vandens žarnelė ir apliejo žemiau esantį draudėjos butą. Butas, kuriame gyvena atsakovas, yra virš draudėjos buto, todėl ieškovas, įgyvendindamas CK 6.1015 straipsnyje įtvirtintą regreso teisę kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas priteisti iš atsakovo 4199,93 EUR nuostolių, kadangi likusią dalį (t. y. 508,52 EUR) nuostolių ieškovui atlygino atsakovo civilinės atsakomybės draudikas AAS „BTA Baltic Insurance Company“. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu ieškovo ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė ieškovui iš atsakovo 3 349,93 EUR nuostolių atlyginimą subrogacijos tvarka. Teismas pripažino, jog šioje byloje nėra pagrindo priteisti iš atsakovo visą sumą (t. y. 1.700,0 EUR) už naujai pakeistus virtuvės ir WC baldus. Nurodyti baldai buvo naudojami apie 10 metų, todėl jie buvo nusidėvėję, o sumokant draudimo išmoką ieškovas į tai neatsižvelgė. Nesant galimybės tiksliai nustatyti sugadintų ir pakeistų baldų nusidėvėjimo laipsnio, teismas sprendė 50 procentų sumažinti priteistinos sumos dalį už naujai pakeistus virtuvės ir WC baldus (t. y. 1 700/2=850 EUR). Kitą ieškovo regreso tvarka reikalaujamą priteisti pinigų sumą teismas laikė pagrįsta, todėl priteisė ieškovui iš atsakovo 3349,93 EUR (4199,93 EUR – 850 EUR) nuostolių. Apeliaciniu skundu atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimo dalį, kuria teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 3349,93 EUR nuostolių. Apelianto teigimu, teismas ieškovo reikalavimą turėjo atmesti, kadangi atsakovas O. F. civilinę atsakomybę buvo apsidraudęs draudimo bendrovėje BTA, todėl vadovaujantis CK 6.1015 str. 1 d., subrogacija netaikoma. Be to, teismas priteisdamas iš atsakovo 850 EUR už naujai pakeistus virtuvės ir WC baldus neatskleidė bylos esmės ir neteisingai nustatė patirtos žalos dydį bei mastą. Atsakovo nuomone, reali žala už 3 kv. m. ploto sugadintus virtuvės baldus yra 135,99 EUR. Teismas taip pat priteisdamas iš apelianto 2868, 90 EUR sumą už E. V. bute atliktus remonto darbus, nevertino, kad iš pateiktos sąskaitos - faktūros galima nustatyti atliktų remonto darbų apimtį bei turinį. Apelianto nuomone, atliekamo naujo remonto darbų piniginė išraiška negali būti lygi atsiradusiai atlygintinai žalai, todėl atsakovas apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Taigi apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 3349,93 EUR nuostolių, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl ieškovo (draudiko) subrogacijos teisės
18. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvada priteisti ieškovui iš atsakovo 3.349,93 EUR nuostolių atlyginimą subrogacijos tvarka, apeliantas visų pirma nurodo, jog teismas ieškovo reikalavimą turėjo atmesti, kadangi atsakovas O. F. civilinę atsakomybę buvo apsidraudęs draudimo bendrovėje AAS „BTA Baltic Insurance Company“, todėl vadovaujantis CK 6.1015 str. 1 d., subrogacija netaikoma. Apelianto teigimu, draudimas subrogacijai siejamas išskirtinai su civilinės atsakomybės draudimo buvimu ir niekaip neįtakojamas civilinės atsakomybės draudimo suma. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apeliacinio skundo argumentus, neturi pagrindo su jais sutikti dėl toliau nurodomų priežasčių.
19. Pagal CK 6.1015 straipsnio 1 dalį, jeigu draudimo sutartis nenustato ko kita, draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Tai reiškia, kad subrogaciniam reikalavimui taikomos tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje subrogacija apibūdinama kaip įstatymo pagrindu pereinanti draudikui draudėjo (naudos gavėjo) reikalavimo teisė asmeniui, atsakingam už atsiradusią žalą (nuostolius), kuri draudėjui buvo atlyginta draudimo sutarties pagrindu. Šią reikalavimo teisę, perimtą iš draudėjo, draudikas įgyvendina išmokėtos draudimo išmokos apimtimi. Būtent subrogacija užtikrina tai, kad tiek draudėjas, tiek draudikas žalos atlyginimo santykiuose nepatirtų nei praradimų, nei nepagrįstai praturtėtų, o atsakingam už žalos padarymą asmeniui išliktų teisinė prievolė atlyginti nuostolius nukentėjusiam asmeniui (draudėjui), o po subrogacijos įvykimo – draudikui pagal jo išmokėtos draudimo išmokos ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-415/2012).
20. Subrogacijos atveju žalos atlyginimo prievolė nepasibaigia, keičiasi tik prievolės šalis. Draudikui, atlyginusiam nukentėjusiam asmeniui šio patirtą žalą (išmokėjusiam draudimo išmoką), pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens, o jeigu šis apsidraudęs – iš jo draudiko. Byloje nustatyta, kad ieškovas (draudikas) turto draudimo sutartimi apdraudė draudėjos E. V. butą, kuris buvo užlietas vandeniu ir apgadintas dėl atsakovui nuosavybės teise priklausančiame bute įvykusios vandentiekio avarijos. Ieškovas įvykį pripažino draudžiamuoju ir išmokėjo draudėjai 4707,91 EUR draudimo išmoką. Ieškovas atlygino žalą nukentėjusiam asmeniui pagal turto draudimo sutartį, o šiai draudimo sutarties rūšiai CK 6.1015 straipsnio 1 dalis nenustato draudiko subrogacinio reikalavimo dėl draudimo išmokos sugrąžinimo iš žalą padariusio (atsakingo) asmens ir (ar) jo draudiko apribojimų. Taigi, pagal turto draudimo sutartį išmokėjęs draudimo išmoką ieškovas, vadovaujantis CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi, įgyja teisę reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens (atsakovo) ir (ar) jo draudiko.
21. Kai atsakingas už žalą asmuo yra apsidraudęs savo civilinę atsakomybę, sudarydamas civilinės atsakomybės draudimo sutartį, tokio asmens (draudėjo pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį) padarytą žalą atlygina draudikas pagal civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygas. Taigi nukentėjusiam asmeniui pagal turto draudimo sutartį išmoką sumokėjęs draudikas turi teisę nukreipti savo reikalavimą dėl draudimo išmokos grąžinimo atsakingo už žalą asmens draudikui pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Sprendžiant dėl šio draudiko atsakomybės apimties reikšmingos tampa civilinės atsakomybės draudimo sutarties nuostatos, apibrėžiančios draudiko atsakomybės ribas, t. y. nuostatos dėl draudžiamųjų ir nedraudžiamųjų įvykių, franšizės dydžio, draudimo sumos ir pan. Tiek, kiek draudimo išmokos pagal turto draudimo sutartį nepadengia draudimo išmoka pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį, tokią dalį draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui pagal turto draudimo sutartį, privalo atlyginti pats atsakingas už žalą asmuo (civilinės atsakomybės draudėjas).
22. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje 2016-07-07 su atsakovu O. F. sudarė gyventojų turto draudimo sutartį Nr. GT 243359. Šia sutartimi buvo apdraustas nekilnojamasis turtas - butas, esantis Fabijoniškių g. 43-48, Vilnius (draudimo suma - 34754,40 EUR), kilnojamasis turtas, esantis minėtame bute (draudimo suma - 10426,40 EUR) ir civilinė atsakomybė prieš trečiuosius asmenis (draudimo suma - 3000 EUR). 2016-07-18 O. F. informavo draudimo bendrovę apie įvykį, kurio metu buvo užlietas jo ir trečiųjų asmenų turtas. 2016-08-08 draudėjas (atsakovas) O. F. persiuntė trečiajam asmeniui apie jam skirtą draudimo bendrovės AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo pretenziją. AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas įvykio metu buvo apdraudusi butą, esantį (duomenys neskelbtini). Dėl 2016-07-18 įvykio, AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas savo draudėjui E. J. išmokėjo 2491,48 EUR draudimo išmoką dėl patirtų nuostolių. Trečiasis asmuo AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialas Lietuvoje, atsižvelgdamas į AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialo pateiktus dokumentus, 2016-08-25 išmokėjo šiai draudimo bendrovei 2491,48 EUR draudimo išmoką. Remiantis Gyventojų turto draudimo taisyklių, galiojančių nuo 2015-06-01 Nr. 039.1 (šios taisyklės skelbiamos puslapyje www.bta.lt) 1.11 punktu, draudimo suma - tai draudimo sutartyje nurodyta arba draudimo sutartyje nustatyta tvarka apskaičiuojama pinigų suma, kurios negali viršyti draudimo išmoka. Kadangi draudimo sutartimi Nr. GT 243359 buvo nustatyta 3000 EUR dydžio draudimo suma už tretiesiems asmenims padarytą žalą, o 2491,48 EUR suma jau buvo išmokėta draudimo bendrovei AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui, trečiasis asmuo (atsakovo draudikas) likusią sumą – 508,52 EUR – išmokėjo ieškovui (draudimo bendrovei ERGO).
23. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, jog trečiasis asmuo (atsakovo draudikas) išmokėjęs 3000 EUR (2491,48 EUR draudimo bendrovei AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialui ir 508,52 EUR ieškovei) draudimo išmoką už tretiesiems asmenims padarytą žalą, visiškai įvykdė savo prievolę pagal draudimo sutartį Nr. GT 243359. Tai reiškia, jog priešingai nei teigia apeliantas, ieškovas įgijo teisę reikalauti nukentėjusiam asmeniui išmokėtą draudimo išmoką iš atsakingo už padarytą žalą asmens (t. y. atsakovo), kadangi tiek, kiek draudimo išmokos pagal turto draudimo sutartį nepadengia draudimo išmoka pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kurią atsakovas sudarė su trečiuoju asmeniui draudimo bendrove AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialu Lietuvoje, tokią dalį draudikui (nagrinėjamu atveju ieškovui), išmokėjusiam draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui pagal turto draudimo sutartį, privalo atlyginti pats atsakingas už žalą asmuo (civilinės atsakomybės draudėjas), t. y. atsakovas. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis sprendžia, kad apelianto argumentai, jog ieškovas neturėjo teisės pareikšti ieškinį atsakovui, nes civilinės atsakomybės draudimo atveju subrogacija į draudėją negalima, atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
Dėl teismo priteistų 850,00 EUR dydžio nuostolių už naujai pakeistus virtuvės ir WC baldus ir 2.868,90 EUR nuostolių už atliktus buto remonto darbus
24. Apeliantas kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 850.00 EUR nuostolių už naujai pakeistus virtuvės ir WC baldus nurodo, jog teismas vertindamas liudytojos E. V. parodymus ir konstatuodamas, kad nukentėjusioji E. V. sugadintus virtuvės baldus naudojo 10 metų iki jų dalies sugadinimo, turėjo pareigą nustatyti šių daiktų nusidėvėjimą, pritaikydamas pagal analogiją Ilgalaikio turto amortizacijos ar nusidėvėjimo normatyvus. Atsakovo nuomone, teismas siekdamas nustatyti nuostolių dydį, turėjo tam taikyti visuotinai žinomą baldų (išskyrus viešbučių) nusidėvėjimo koeficientą - 6 proc. per metus ir byloje konstatuoti, kad E. V. virtuvės baldai įvykio dienai nusidėvėjo 60 proc. nuo pradinės pirkimo kainos, o reali žala už 3 kv. m. ploto sugadintus virtuvės baldus yra 135,99 EUR ( 1700 EUR – (1700,00 EUR * 60 proc. Nusidėvėjimas) = 680 EUR; 680,00 EUR /15 kv. m.= 45.33 EUR; 3 kv. m. * 45,33 EUR =135,99 EUR). Apelianto vertinimu, būtent tokią patirtos žalos sumą apytiksliai ir turėjo nustatyti teismas. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apeliacinio skundo argumentus, taip pat neturi pagrindo su jais sutikti.
25. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Taikant civilinę atsakomybę atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję priežastiniu ryšiu su neteisėtais skolininko veiksmais (CK 6.247 straipsnis). CK 6.251 straipsnio 1 dalis įtvirtina visišką nuostolių atlyginimo principą, kurio esmė – siekis grąžinti nukentėjusį asmenį į padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę atsakovo žalingų veiksmų. Civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl nustatant žalos dydį siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-266-611/2018, 52 punktas).
26. Žala kaip civilinės atsakomybės sąlyga ir jos dydis nėra preziumuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-314-378/2017, 50 punktas). Tuo atveju, kai šalis negali tiksliai įrodyti nuostolių dydžio, jų dydį nustato teismas (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas šią teisės normą, yra nurodęs, kad kai šalys nesutaria dėl nuostolių dydžio, konkretų jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010; 2018 m. birželio 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-611/2018, 46 punktas).
27. Teismų praktikoje taip pat yra išaiškinta, kad žalos dydis tokiuose ginčuose gali būti įrodinėjamas visais įstatymo reikalavimus atitinkančiais įrodymais (turto vertintojo pažymomis, sąmatomis, kt.), laikantis bendrųjų įrodinėjimo civiliniame procese taisyklių, kad nukentėjusio asmens patirtų turtinių netekimų dydis gali būti nustatytas nuostolius apskaičiuojant pagal prarasto turto atkuriamąją vertę. Atkuriamosios vertės (kaštų) nustatymas – vienas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nurodytų turto vertinimo metodų, jo pagrindas – skaičiavimai, kiek kainuotų atkurti esamos (sunaikinimo (sugadinimo) metu) fizinės būklės ir esamų (sunaikinimo (sugadinimo) metu) eksploatacinių bei naudingumo savybių objektus pagal vertinimo metu taikomas darbų technologijas bei kainas. Kaštai turi būti suskaičiuoti iki ribos, kuri atitinka esamą sugadinimo metu objekto fizinę būklę. Atkūrimo kaštai šiuo atveju turi rodyti išlaidas, kurios reikalingos atitinkamo nusidėvėjimo daiktui atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2012). Įrodinėjimo priemonės civiliniame procese yra šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai, rašytiniai įrodymai, daiktiniai įrodymai ir ekspertų išvados (CPK 177 straipsnis). Teismas sprendimą dėl žalos atlyginimo turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais.
28. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos duomenis nustatė, jog atsakovas, nesutikdamas su 1700 EUR dydžio išmoka už naujus baldus nebuvo pateikęs pirmosios instancijos teismui jokių įrodymų, kokia buvo apgadintų baldų kaina, neįrodinėjo koks galėjo būti tokių baldų nusidėvėjimas eksploatuojant juos apie 10 metų pagal galiojančius normatyvus (standartus). Ieškovas taip pat nebuvo pateikęs jokių duomenų ir įrodymų, kad tie baldai buvo unikalūs ir nors eksploatuoti apie 10 metų neprarado vertės (t. y. kainavo tiek, kiek pakeisti nauji). Taigi nesant galimybės tiksliai nustatyti sugadintų ir pakeistų baldų nusidėvėjimo laipsnio, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą 50 proc. sumažinti priteistinos sumos dalį už naujai pakeistus virtuvės ir WC baldus ir priteisti ieškovui iš atsakovo 850 EUR nuostolių. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks pirmosios instancijos teismo atliktas virtuvės ir WC baldų nusidėvėjimo skaičiavimas atitinka protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, kadangi teismas įvykdė viską, kas tokiu atveju buvo objektyviai įmanoma, siekiant tinkamai išspręsti kilusį ginčą. Kitaip tariant, pirmosios instancijos teismas pagrįstai visų bylos aplinkybių kontekste įvertino nukentėjusio asmens virtuvės ir WC baldų nusidėvėjimą laiko atžvilgiu ir atitinkamai sumažino priteistinos žalos dydį atsižvelgus į baldų nusidėvėjimą. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nagrinėjamu atveju ieškovui neįrodinėjant, kad baldai buvo unikalūs ir nors eksploatuoti apie 10 metų neprarado vertės, o atsakovui neteikiant jokių įrodymų, koks galėjo būti baldų nusidėvėjimas eksploatuojant juos apie 10 metų pagal galiojančius normatyvus (standartus), įvertinęs byloje esančius duomenis, ieškovo patirtos žalos dydį pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas. Išanalizavusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių taikymo aspektu, teisėjų kolegija jų pažeidimo nenustatė. Byloje esančius įrodymus vertinti kitaip, negu tai padarė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija neturi pagrindo, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su apelianto argumentais, jog pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir atsisakė nustatyti patirtos žalos apimtį, apsiribodamas naujai pagamintų baldų kainos dvigubu sumažinimu.
29. Pažymėtina, jog šios išvados nepaneigia ir apelianto teiginys, jog teismas, siekdamas nustatyti nuostolių dydį, turėjo taikyti visuotinai žinomą baldų (išskyrus viešbučių) nusidėvėjimo koeficientą - 6 proc. per metus ir byloje konstatuoti, kad E. V. virtuvės baldai įvykio dienai nusidėvėjo 60 proc. nuo pradinės pirkimo kainos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos Ekonomikos ministerijos ir Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos patvirtinti Ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) minimalūs ir maksimalūs ekonominiai normatyvai, kuriais remiasi atsakovas savo skunde, yra taikomas visų rūšių įmonių, įstaigų ir organizacijų balanse apskaitomam ilgalaikiam turtui (Normatyvų 3 punktas). Dėl to spręstina, jog apeliantas nepagrįstai remiasi šiame teisės akte nustatytais nusidėvėjimo (amortizacijos) koeficientais. Taigi apelianto skunde dėstoma pozicija, jog teismas byloje turėjo konstatuoti, kad E. V. virtuvės baldai įvykio dienai nusidėvėjo 60 proc. nuo pradinės pirkimo kainos atmestini kaip nepagrįsti ir neįrodyti.
30. Pastebėtina, jog apeliantas kvestionuodamas šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat remiasi byloje esančiais įrodymais, jog virtuvės baldų sugadintas paviršius sudaro 3 kv. m., ir realią žalą skaičiuoja tik už 3 kv. m. Tačiau apeliacinės instancijos teismas konstatuodamas, kad žala turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo, nesutinka su tokiu atsakovo pateiktu žalos skaičiavimu. Remiantis ieškovo į bylą pateikta 2016-09-30 UAB “Vizualūs sprendimai” baldų remonto darbų vertės nustatymo aktu nustatyta, jog virtuvės baldų sugadinimo laipsnis yra toks, kad nėra įmanoma atstatyti virtuvės baldų į buvusią būklę remontuojant (keičiant) atskiras baldų dalis, kadangi dėl apliejimo vandeniu yra stipriai pažeistos visos virtuvės baldų komplekto dalys (stalviršis, spintelių šonai), išsipūtė plokštė ir atšoko laminato danga. Be to, tokio tipo baldai, kokius turi užsakovė, šiuo metu jau nebegaminami. Kadangi nėra galimas esamo virtuvės baldų komplekto renovavimas, virtuvės baldų atstatymo darbai turi būti vertinami naujo daikto įsigijimo verte. Šiame UAB “Vizualūs sprendimai” baldų remonto darbų vertės nustatymo akte taip pat pažymėta, jog analogiška situacija yra ir WC spintelės atstatymu, kadangi įvertinus sugadintos spintelės būklę (pažeista plokštė ir laminatas), visiškai nėra tikslinga remontuoti esamą spintelę. Taigi įvertinus šias byloje nustatytas aplinkybes, akivaizdu, jog aplieti ir sugadinti virtuvės ir WC baldai turi būti atstatyti (t. y. pagaminti nauji) visos apimties, o ne tik tas jų plotas, kuris yra aplietas ir sugadintas, todėl priteistą žalos atlyginimą mažinti apelianto nurodytu būdu nėra jokio pagrindo.
31. Apeliantas skunde reiškia abejones ir dėl E. V. bute atliktų remonto darbų, t. y. dėl 2016-09-21 atliktų darbų akto. Atsakovo teigimu, atliekamo naujo remonto darbo piniginė išraiška negali būti lygi atsiradusiai žalai atlyginti.
32. Teisėjų kolegija, vertindama šiuos aukščiau paminėtus apelianto teiginius, visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovas prašomos priteisti turtinės žalos dydį už E. V. bute atliktus remonto darbus įrodinėjo 2016-09-21 Atliktų darbų aktu, 2016-09-21 PVM sąskaita – faktūra, išrašyta už remonto darbus 2868,91 EUR sumai, bei 2016-07-22 ieškovo eksperto surašytu defektinio aktu.
33. Išanalizavęs šiuos ieškovės į bylą pateiktus įrodymus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog lokalinėje sąmatoje nurodyti darbai yra susiję su padarytos žalos pašalinimu ir visi jie yra būtini. 2016-07-22 ieškovės defektiniame akte nurodyta, jog apžiūros metu ieškovės ekspertas nustatė, kad virtuvės, koridoriaus, kambario, bei WC kambario sienos, lubos, grindys (laminatas) yra su defektais, t. y. lubose ir sienose iššoko pūslės, yra dėmės, atšoko tapetai ir lubų dažai, o grindų laminatas yra pakitęs. 2016-09-21 Atliktų darbų akte aprašyti darbai, kuriuos E. V. bute atliko rangovas UAB “Lisnora”, t. y. senų tapetų nuplėšymas, parketinių grindų išardymas, lubų paviršių pagrindo gruntavimas, lubų dažymas nuvalant senus dažus ir glaistant, sienų vidinių paviršių pagrindo gruntavimas, sienų dažymas nuvalant senus dažus ir glaistant, apmušalų klijavimas, laminuotų grindlenčių danga. Taigi akivaizdu, jog ieškovo pateikta remonto darbų sąmata yra tinkamas įrodymas žalos dydžiui nustatyti, nes į ją įtraukti visi susiję su sugadinimų pašalinimu buto remonto darbai, o nurodytos išlaidos yra pagrįstos objektyviais duomenimis ir skaičiavimais. Tuo tarpu apeliantas nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teisme nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių apskaičiuotų išlaidų pagrįstumą, o tik deklaratyviai teigia, kad atliekamo naujo remonto darbo piniginė išraiška negali būti lygi atsiradusiai žalai atlyginti. Dėl to spręstina, jog pirmosios instancijos teismas, siekdamas neapriboti žalą patyrusio asmens teisės į kokybišką darbų atlikimą, turėjo pagrindą šias išlaidas pripažinti ieškovo patirta žala. Šių išdėstytų aplinkybių kontekste, apelianto argumentus, jog teismas perkeldamas remonto darbus į atlygintinos žalos dydį neatskleidė bylos esmės, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ir neįrodytus.
34. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, apeliacinio skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Atsakovas, nesutikdamas su teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Atsakovas iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia atsakovo nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis ieškovo byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, bei visa bylos medžiaga.
35. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog atsakovas pateikia savo subjektyvią nuomonę atskirai dėl kiekvieno įrodymo, kai įrodymų vertinimo proceso aiškinimas teismų praktikoje suponuoja tai, jog teismas iš pradžių kiekvieną įrodymą įvertina atskirai, o išvadas dėl įrodinėtų aplinkybių daro vertinant įrodymų visetą. Tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes. Kaip matyti iš apskųsto sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino šalių pateiktus įrodymus, pasisakė dėl visų esminių šalių argumentų. Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija laikosi nuostatos, jog aukščiau aptarti atsakovo skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos nagrinėdamas ginčą tinkamai vadovavosi civilinės atsakomybės bendrosiomis ir deliktinės atsakomybės bei žalos atlyginimo CK normomis, lemiančiomis, ne tik žalą patyrusio asmens pareigą įrodyti žalos dydį, bet ir už žalą atsakingo asmens pareigą atlyginti žalą, ir priteisė ieškovui iš atsakovo 3349,93 EUR dydžio nuostolius.
36. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, kiti skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
Dėl bylos procesinės baigties
37. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos rašytinių įrodymų visumą, šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai tinkamai atskleidė bylos esmę, nepažeidė procesinių įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 176, 177, 178, 185 str.), tinkamai taikė ir aiškino procesines, materialines teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Dėl to atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
38. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme, neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys).
39. Ieškovas įrodymų, pagrindžiančių jo apeliacinės instancijos teisme turėtas išlaidas, nepateikė, todėl klausimas dėl jų priteisimo nespręstinas.
40. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
atsakovo apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.