Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-01-14 · Civilinė byla Nr. 2A-119-653/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-01-14
Bylos Nr.
2A-119-653/2015
Bylos rūšis
civilinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas
Teisėjai
Jelena Šiškina (pran.), Rūta Petkuvienė, Tatjana Žukauskienė
Ieškovas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Teisingumo ministerijos Panevėžio apygardos teismas
Kategorijos
  • 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.4.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 21.6pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 116.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-119-653/2015
Teisminio proceso 2-02-3-10282-2012-5
Procesinio sprendimo kategorija: 21.4.1.1; 21.4.2; 21.6; 116.1; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2015 m. sausio 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Jelenos Šiškinos, kolegijos teisėjų Tatjanos Žukauskienės, Rūtos Petkuvienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (ieškovo) A. B. apeliaciniu skundu dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3583-871/2013 pagal ieškovės ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neteisėto diskriminacijos vykdymo Panevėžio apygardos teisme civilinės bylos Nr. 2-849-278/2011 nagrinėjimo metu ir dėl to atsiradusios teisės į teisingą atlyginimą

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas: 1) pripažinti, kad atsakovas Panevėžio apygardos teismas ir teisėja B. V. pažeidė ieškovo teises ir vykdė diskriminaciją civilinės bylos Nr. 2-849-278/2011 nagrinėjimo metu bei 2) priteisti ieškovui iš atsakovo Lietuvos Respublikos 250 000 Lt teisingą atlyginimą už jo teisių pažeidimą ir diskriminacijos vykdymą jo atžvilgiu civilinės bylos Nr. 2-849-278/2011 nagrinėjimo metu, kurią sudaro 150 000 Lt turtinė žala ir 100 000 Lt neturtinė žala. Nurodė, kad 2011-05-01 ieškiniu atsakovui Lietuvos Respublikai ir tretiesiems asmenims Vilniaus apygardos teismui, Kauno miesto apylinkės teismui, Jonavos rajono apylinkės teismui ir antstolei R. M. dėl organizuoto neteisėto turto prievartavimo ir konstitucinių teisių pažeidimo bei dėl to atsiradusios teisės į teisingą atlyginimą ieškovas kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą. 2011-05-13 nutartimi Vilniaus apygardos teismas civilinėje byloje Nr. 2-5584-195/2011 nusišalino nuo ieškinio nagrinėjimo. 2011-05-23 nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas perdavė ieškinį nagrinėti atsakovui Panevėžio apygardos teismo teisėjai B. V.. 2011-08-30 nutartimi atsakovui Panevėžio apygardos teismui vykdžius šantažą suėmimu ir tokiu būdu suvaržius ieškovo teisę dalyvauti civilinės bylos Nr. 2-849-278/2011 nagrinėjime teismo posėdyje Panevėžio apygardos teisme, ieškovas 2011-10-17 ir 2011-11-11 pareiškimais pakartotinai kreipėsi į atsakovą Panevėžio apygardos teismą su prašymu atsiųsti ieškovui teismo šaukimą apie teismo posėdžio vietą ir laiką faksu ir išnagrinėti jo ieškinį ieškovui nedalyvaujant iš esmės, nepriklausomai, ar bus atsiųstas ar nebus faksu atsiųstas teismo šaukimas apie paskirto teismo posėdžio vietą ir laiką. Atsakovas Panevėžio apygardos teismas ir teisėja B. V. faksu ieškovui išsiuntė teismo šaukimą 2011-11-16 15.28 valandą, kai ieškovas buvo išvykęs į kitą Lietuvos miestą ir tą dieną negalėjo sužinoti apie paskirto teismo posėdžio vietą ir laiką 2011-11-17 9:00 val. Panevėžio apygardos teisme civilinėje byloje Nr. 2-849-27 8/2011. Atsakovas Panevėžio apygardos teismas ir teisėja B. V. ieškovo pareiškimo pagrindu neišnagrinėjo ieškinio iš esmės ieškovui nedalyvaujant, o neteisėtai paliko ieškinį nenagrinėtą 2011-11-17 nutartimi. Minėtais veiksmais Panevėžio apygardos teismas ir teisėja B. V. antrą kartą atsisakė išnagrinėti iš esmės jo ieškinį ir taip dengė nuo atsakomybės Vilniaus apygardos teismo, Kauno miesto apylinkės teismo, Jonavos rajono apylinkės teismo ir antstolės R. M. veiksmus dėl organizuoto turto prievartavimo ir konstitucinių teisių pažeidimo pripažinimo. Pirmą kartą atsakovas Panevėžio apygardos teismas ir teisėjas L. M. taip pat atsisakė išnagrinėti ieškinį iš esmės ir paliko nenagrinėtą organizuotai su Kauno rajono apylinkės teismo ir teisėjos V. M. ir Panevėžio miesto apylinkės teismo ir teisėjo D. J. šantažu dėl suėmimo baudžiamose bylose Nr. I-37-540/2011 ir Nr. l-l 0-768 2011. Nurodyti veiksmai patvirtina, kad atsakovas Lietuvos Respublika per savo institucijas ir atsakovą Panevėžio apygardos teismą organizuotai įtakoja neigiamus procesinius sprendimus ieškovo atžvilgiu, administracinės bylos Nr. A-442-60-12 eigą Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme ir baudžiamosios bylos Nr. l-152-840/2011 eigą Kaišiadorių rajono apylinkės teisme turėdami tikslą iš anksto nepripažinti neteisėtų Vilniaus apygardos teismo, Kauno miesto apylinkės teismo, Jonavos rajono apylinkės teismo ir antstolės R. M. veiksmų organizuotai prievartavus turtą ir pažeidus ieškovo konstitucines teises ir neatlyginti ieškovui padarytos žalos, kad trukdyti gintis ir suvaržyti ieškovo teises minėtose baudžiamosiose bylose. Minėtos aplinkybės įrodo, kad atsakovo institucijos organizuotai neteisėtai veikia ieškovo atžvilgiu, atsisakydamos išnagrinėti ieškovo ieškinius ir vykdo diskriminaciją ieškovo atžvilgiu, todėl atsakovas privalo ieškovui sumokėti teisingą atlyginimą už jo teisių pažeidimus ir diskriminacijos vykdymą. Žalą įrodo 2011-05-01 ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-849-278/2011 ir 100 000 Lt patirta neturtinė žala, kurią patvirtina civilinės bylos Nr. 2-849-278/2011 eiga ir ieškovo teisių į teisingą bylos nagrinėjimą, veiksmingą teisinę gynybą, diskriminacijos uždraudimą pažeidimai.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama LR teisingumo ministerijos, atsiliepimu į ieškovo ieškinį (b.l. 84-86) prašė ieškinio netenkinti. Nurodė, kad CK 6.272 str. 2 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civiline bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos - žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Pagal CK 6.272 str. 2 d. valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. CK 6.248 str. 3 d. nustatyta kaltės samprata. Siekiant įrodyti kaltę, reikia vertinti asmens jo elgesį remiantis apdairaus, rūpestingo, atidaus žmogaus elgesio standartu. CPK 178 str. nustato pareigą šaliai įrodyti aplinkybes, kuriomis šalis grindžia savo reikalavimus, t.y. pateikti įrodymus. Be to, LR Konstitucijos 111 str. įtvirtinta teismų sistema. Teismų kompetencija nustatyta kituose įstatymuose, pvz., Teismų įstatyme, CPK. CPK nustatyta sprendimų teisėtumo kontrolė, kuri reiškia, kad proceso dalyviai turi teisę, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas gali būti peržiūrimas aukštesnės instancijos teisme. Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, kad teismų instancijos paskirtis yra šalinti galimas žemesnių teismų klaidas, neleisti, kad būtų įvykdytas neteisingumas, ir šitaip apsaugoti visuomenės teises ir teisėtus interesus. Teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo instancinės kontrolės, o atskirais atvejais taikant ir proceso atnaujinimo institutą, nustatymas taip pat reiškia, jog neįmanoma visiškai išvengti teisingumo vykdymo klaidų, nes jas gali lemti tiek pažinimo ribos, tiek įstatymų netobulumas, jų nesuderinamumas, teisės ar įstatymo spragos, žmogaus realios galimybės žinoti viską, teisėjo subjektinės savybės ir daugelis kitų veiksnių.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013-09-10 nutartimi atsakovai Panevėžio apygardos teismas ir teisėja B. V. pašalinti iš proceso (b.l. 93). 2013-11-15 Vilniaus apygardos teismo nutartimi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. rugsėjo 10 d. nutartis palikta nepakeista (b.l. 131-133).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė.

Byloje bylos nagrinėjimo laikotarpiui ieškovo prašymu buvo išreikalauta Panevėžio apygardos teismo civilinė byla Nr. 2-849-278/2011 (2012 m. bylai suteiktas naujas numeris 2-590-227/2012). Iš bylos duomenų ir civilinės bylos Nr. 2-849-278/2011 (2012 m. bylos Nr. 2-590-227/2012) duomenų teismas nustatė, kad 2011-05-05 Vilniaus apygardos teisme buvo gautas ieškovo A. B. 2011-05-01 ieškinys atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretiesiems asmenims Vilniaus apygardos teismui, Kauno miesto apylinkės teismui, Jonavos rajono apylinkės teismui, antstolei R. M., kuriuo ieškovas prašė pripažinti, kad tretieji asmenys Kauno miesto apylinkės teismas ir antstolė R. M. neteisėtai prievartavo iš ieškovo 1 000 Lt baudą vykdomojo rašto Nr. 2-345/2007 pagrindu, o tretieji asmenys Jonavos Rajono apylinkės teismas ir Vilniaus apygardos teismas dengė jų neteisėtus veiksmus ir pažeidė ieškovo teisę į teisingą civilinių bylų Nr. 2-1455-660/2007, 2-1456-217/2007, 2-346-45/2008 nagrinėjimą, informacijos gavimą, veiksmingą teisinę gynybą, vykdė diskriminaciją bei taikė ieškovo atžvilgiu dvigubus teisingumo standartus; priteisti ieškovui iš atsakovo Lietuvos Respublikos 150 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už ieškovo konstitucinių teisių pažeidimą; sprendimo vykdymą pavesti atsakovo atstovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai. 2011 m. gegužės 23 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinė byla perduota nagrinėti Panevėžio apygardos teismui.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2011-05-30 nutartimi minėtas ieškovo ieškinys skirtas nagrinėti Panevėžio apygardos teismo teisėjai B. V..

Panevėžio apygardos teismas 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi ieškovo A. B. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretiesiems asmenims Vilniaus apygardos teismui, Kauno miesto apylinkės teismui, Jonavos rajono apylinkės teismui, antstolei R. M. dėl neturtinės žalos priteisimo ir kitų reikalavimų paliko nenagrinėtu CPK 246 str. 1, 4 dalių bei 296 str. 1 d. 5 ir 12 punktų pagrindu, nes ieškovas, kuriam apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo pranešta tinkamai, į teismo posėdį neatvyko, dokumentų, pateisinančių neatvykimą, nepateikė.

Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi panaikino Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį.

Ieškovo pirmasis ieškinio reikalavimas pripažinti, kad atsakovas Panevėžio apygardos teismas ir teisėja B. V. pažeidė ieškovo teises ir vykdė diskriminaciją civilinės bylos Nr. 2-849-278/2011 nagrinėjimo metu, išskyrus reikalavimą priteisti turtinę ir neturtinę žalą, nėra reikalavimas pripažinti ieškovui kokias nors teises ar ginti jo teises kuriuo nors kitu teisių gynimo būdu, nurodytu CK 1.138 str. ar kitame įstatyme. Toks reikalavimas negali būti laikomas atskiru materialiuoju teisiniu reikalavimu, tačiau aplinkybės, nurodytos minėtame reikalavime, gali būti pareikšto reikalavimo priteisti turtinę ir neturtinę žalą faktinis pagrindas. Lietuvos apeliacinis teismas 2013 m. liepos 11 d. nutartyje Nr. 2-1755/2013 yra pažymėjęs, kad pareikšti materialiniai reikalavimai dėl pripažinimo reiškia ne ką kitą, kaip faktų, kurie reikalingi ieškovo ginčui spręsti, pripažinimą, t. y. ieškovas prašo pripažinti egzistuojant jo reikalavimus dėl žalos priteisimo pagrindžiančias faktines aplinkybes. Tokio pobūdžio reikalavimas negali būti nagrinėjamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, šie faktai yra betarpiškai nagrinėjami ir nustatinėjami byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl teisės. Taigi nagrinėjamu atveju iš esmės yra pareikštas vienas materialinis reikalavimas – dėl žalos atlyginimo, nes reikalavimai dėl ieškovo nurodomų pažeidimų pripažinimo vertintinas kaip reikalavimo dėl žalos atlyginimo faktinis pagrindas.

Nagrinėjamu atveju ieškovas reikalauja 150 000 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos Respublikos, padarytos civilinę bylą Nr. 2-849-278/2011 pagal jo ieškinį nagrinėjusios Panevėžio apygardos teismo teisėjos B. V., neišnagrinėjusios ieškinio iš esmės, bet neteisėtai palikusios jo ieškinį nenagrinėtą, anot ieškovo, neteisėtais veiksmais. Tokią valstybės deliktinę civilinę atsakomybę reglamentuoja CK 6.272 str. 2 d., kuri nustato, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Tačiau pagal šią normą valstybei kyla civilinė atsakomybė tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos - žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Visas šias sąlygas privalo įrodyti ieškovas, neįrodžius bent vienos sąlygos, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Pagal CK 6.272 str. 2 d. valstybės atsakomybė atsiranda tik esant teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltei. Be to, tik tuo atveju, kai jie padaryti vykdant teisingumą (t.y. kai jis vykdomas pagal civilinio proceso normas), o ne už žalą, padarytą kitais teisėjo ar teismo pareigūnų veiksmais. Taigi, taikant valstybės atsakomybę, turi būti nustatyta teisėjo kaltė nagrinėjant civilinę bylą. Teisėjo (teismo) kaltė gali būti konstatuota padarius akivaizdžią ir šiurkščią teisės aiškinimo ir taikymo klaidą. Tai yra vertinamosios sąvokos. Vertinant klaidos akivaizdumą ir šiurkštumą gali būti atsižvelgta į taikytinos nuostatos vartojamų terminų suprantamumą, nuostatos tikslumą, įrodymų aiškumą, bylos aplinkybių sudėtingumą, ar teismui pagal aiškias bylos aplinkybes ir taikomą teisės nuostatą reikėjo tik ją pritaikyti ir kt. ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civ. byloje Nr.3K-3-207/2011).

Šalies argumentai

Ieškovas nurodė, jog atsakovas Panevėžio apygardos teismas ir teisėja B. V. ieškovo pareiškimo pagrindu neišnagrinėjo ieškinio iš esmės ieškovui nedalyvaujant, o neteisėtai paliko ieškinį nenagrinėtą 2011-11-17 nutartimi. Ieškovo teigimu, minėtais veiksmais atsakovas Panevėžio apygardos teismas ir teisėja B. V. antrą kartą atsisakė išnagrinėti iš esmės jo ieškinį ir taip dengė nuo atsakomybės Vilniaus apygardos teismo, Kauno miesto apylinkės teismo, Jonavos rajono apylinkės teismo ir antstolės R. M. veiksmus dėl organizuoto turto prievartavimo ir konstitucinių teisių pažeidimo pripažinimo. Tokie jo argumentai nepagrįsti. Ieškovo minėta Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis palikti ieškovo ieškinį nenagrinėtu ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartis, kuria buvo panaikinta 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis, nepatvirtina bylą nagrinėjusios teisėjos B. V. šiurkščios ir akivaizdžios teisės aiškinimo ir taikymo klaidos padarymo. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 185 str. įtvirtinta teismo diskrecijos teise vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kitaip įvertino bylos faktinius duomenis negu pirmosios instancijos teismas, tuo pačiu ir pažymėdamas, kad pats apeliantas (t.y. A. B.), kaip teisminį ginčą inicijavęs asmuo, privalėjo būti pakankamai atidus ir rūpestingas, o pats prašydamas teismo procesinius dokumentus siųsti jam faksu nurodytu numeriu, pasirūpinti ir užtikrinti tinkamą faksu siunčiamų procesinių dokumentų gavimą. Aplinkybė, kad apeliacinės teismas skirtingai negu pirmosios instancijos teismas (teisėja B. V.) vertino faktinius duomenis nesudaro pagrindo vertinti Panevėžio apygardos teismo ir teisėjos B. V. veiksmų kaip neteisėtų, nes apeliacinės instancijos nutartis nepatvirtina bylą nagrinėjusios teisėjos šiurkščios ir akivaizdžios teisės aiškinimo ir taikymo klaidos padarymo. Nesant neteisėtų teisėjos veiksmų, nekyla valstybės civilinė atsakomybė.

Nepagrįsti ieškovo argumentai, kad padarytą 150 000 Lt turtinę žalą patvirtina neišnagrinėtas 2011-05-01 ieškinys civilinėje byloje Nr. 2-849-278/2011. Iš prijungtos bylos medžiagos nustatyta, kad Lietuvos apeliaciniam teismui grąžinus civilinę bylą Nr. 2-849-278/2011 Panevėžio apygardos teismui, Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko 2012-04-30 nutartimi ieškovo ieškinys atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, tretiesiems asmenims Vilniaus apygardos teismui, Kauno miesto apylinkės teismui, Jonavos rajono apylinkės teismui, antstolei R. M. dėl organizuoto neteisėto turto prievartavimo ir konstitucinių teisių pažeidimo bei dėl to atsiradusios teisės į teisingą atlyginimą skirtas nagrinėti Panevėžio apygardos teismo teisėjai M. D.. Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimu ieškovo ieškinys atmestas. 2012-07-19 Panevėžio apygardos teisme gautas A. B. apeliacinis skundas dėl 2012-06-18 teismo sprendimo, kuris priimtas ir išsiųstas Lietuvos apeliaciniam teismui. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1059/2013 Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Taigi grąžinus bylą iš apeliacinės instancijos, ieškovo ieškinys buvo išnagrinėtas iš esmės kitos teisėjos, priimant 2012 m. birželio 18 d. sprendimą. Ieškovas realizavo savo teisę į gynybą pareikšdamas ieškinį, kuris buvo išnagrinėtas. Ieškovas nagrinėjamoje byloje nekėlė reikalavimų dėl teisėjos M. D. veiksmų, todėl jie nesudaro bylos nagrinėjimo dalyko. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes pripažintina, kad ieškovas neįrodė Panevėžio apygardos teismo ir teisėjos B. V. neteisėtų veiksmų, kaip būtinos sąlygos taikant civilinę atsakomybę, egzistavimo; neįrodė padarytos žalos priėmus Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-849-278/2011, nes Lietuvos apeliaciniam teismui ją panaikinus, byla išnagrinėta iš esmės priimant 2012 m. birželio 18 d. sprendimą, bei priežastinio ryšio tarp žalos ir teisėjos B. V. veiksmų.

Šalies argumentai

Ieškovo teiginiai, kad Panevėžio apygardos teismas ir teisėja B. V. antrą kartą atsisakė išnagrinėti iš esmės jo ieškinį ir taip dengė nuo atsakomybės Vilniaus apygardos teismo, Kauno miesto apylinkės teismo, Jonavos rajono apylinkės teismo ir antstolės R. M. veiksmus dėl organizuoto turto prievartavimo ir konstitucinių teisių pažeidimo pripažinimo, atmesti kaip neįrodyti (CPK 178 str.). Ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų buvus neteisėtus teismo ar teisėjos veiksmus - ieškovo abstraktūs teiginiai, kad jo neturtinę žalą patvirtina civilinės bylos Nr. 2-849-278/2011 eiga ir ieškovo teisių į teisingą bylos nagrinėjimą, veiksmingą teisinę gynybą, diskriminacijos uždraudimą pažeidimai, nedetalizuojant tokių teiginių konkrečiomis aplinkybėmis, negali būti vertinami kaip įrodymai, patvirtinantys ieškovo nurodytus jo teisių pažeidimus. Taip pat ieškovo į bylą pateikta Panevėžio apygardos teismo 2011-11-17 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-849-278/2011, Lietuvos apeliacinio teismo 2012-04-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-367/2012, nepatvirtina ieškovo ieškinio teiginių, kad atsakovas Lietuvos Respublika per savo institucijas ir atsakovą Panevėžio apygardos teismą organizuotai įtakoja neigiamus ieškovo atžvilgiu procesinius veiksmus ir administracinės bylos Nr. A-442-60-12 eigą Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme ir baudžiamosios bylos Nr. l-152-840/2011 eigą Kaišiadorių rajono apylinkės teisme turėdami tikslą iš anksto nepripažinti neteisėtų Vilniaus apygardos teismo, Kauno miesto apylinkės teismo, Jonavos rajono apylinkės teismo ir antstolės R. M. veiksmų organizuotai prievartavus turtą ir pažeidus ieškovo konstitucines teises ir neatlyginti ieškovui padarytos žalos, kad trukdyti gintis ir suvaržyti ieškovo teises minėtose baudžiamosiose bylose. Šių aplinkybių niekaip nepatvirtina ir ieškovo nurodomos 2010-11-11 nutartis, 2010-12-20 nutartis, 2011-01-13 nutartis. Ieškovas nepateikė įrodymų jo teiginiams pagrįsti, o ieškinio grindimą 2010-11-11 nutartimi, 2010-12-20 nutartimi, 2011-01-13 nutartimi, civilinės bylos Nr. 2-849-278/2011 nagrinėjimo eiga, teismas įvertina kaip abstraktaus pobūdžio ir teisiškai nepagrįstą. Ieškovas neįrodė, kad jo teisės civilinės bylos Nr. 2-849-278/2011 nagrinėjimo metu buvo pažeistos. Byloje nenustatyta akivaizdžių ir šiurkščių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų.

Ieškovas, pagrįsdamas neturtinės žalos dydį, nurodo, kad patirtą 100 000 Lt neturtinę žalą patvirtina civilinės bylos Nr. 2-849-278/2011 eiga ir ieškovo teisių į teisingą bylos nagrinėjimą, veiksmingą teisinę gynybą, diskriminacijos uždraudimą pažeidimai, kurie sukėlė ieškovui nepatogumus ginti interesus tiek civilinėse, tiek baudžiamosiose bylose ir tuo pačiu įrodyti, jog baudžiamąjį bylą Nr. I-15-831/2009 išnagrinėjo šališkas ir priklausomas Jonavos rajono apylinkės teismas (ieškinio 2 l., b.l. 1). Tačiau ieškovas įrodymų, pagrindžiančių ieškovo minimas aplinkybes, byloje nepateikė. Nesant tokių įrodymų valstybei negali kilti civilinė atsakomybė, o tuo pačiu pareiga atlyginti neturtinę žalą.

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovas kelia klausimą dėl žalos, padarytos teisėjo ir teismo veiksmais, nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-849-278/2011. CK 6.272 str. 2 d. nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą, atlygina valstybė visiškai, jeigu žala atsirado dėl teisėjo ar kito teismo pareigūno kaltės. Pagal šią įstatymo normą valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 str. ), neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Ieškovas, prašydamas priteisti jam turtinę ir neturtinę žalą, neįrodė nurodytų deliktinės atsakomybės sąlygų, dėl ko yra teisinis pagrindas ieškinį atmesti (CPK 178 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovas pateikė apeliacinį skundą (b.l.155-156), kuriuo prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir priimti naują sprendimą ieškinį tenkinti. Prašo CPK 314 str. pagrindu išreikalauti papildomą įrodymą – civilinę bylą Nr. 2-455-425/2011 iš Panevėžio apygardos teismo, kurioje ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu pirmą kartą ir CPK 324 str. pagrindu bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Nurodo, jog teismo sprendimas negalioja dėl absoliučių negaliojimo pagrindų, nes neteisėtai ir nepagrįstai atsisakyta išnagrinėti pirmą ieškinio reikalavimą pažeidus CK 1.138 str. Pagal CPK 24 str., jeigu ieškinyje sujungti keli reikalavimai, iš kurių nors vienas nagrinėtinas teisme, visi reikalavimai nagrinėtini teisme. Ieškinio priėmimo stadijoje CPK 137 str. 2 d.,3d. pagrindu nenustatyta, kad pirmas ieškinio reikalavimas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka ir nenurodyti motyvai į kurią instituciją kreiptis dėl pirmojo reikalavimo nagrinėjimo. Todėl abu reikalavimai turėjo būti išnagrinėti kartu. Pažymi, jog nepagrįstai vadovautasi Lietuvos apeliacinio teismo 2013-07-11 nutartimi civ. byloje Nr.2-1755/2013, nes kiekvienoje byloje skiriasi faktinės aplinkybės, ieškinio pagrindas ir dalykas.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo sprendime netinkamai taikomi CPK 179, 185, 270 straipsniai ir CK 6.250, 6.272 straipsniai nes nėra reikalavimų atmetimų argumentų.

Priešingai nei nurodė teismas, pats faktas, kad Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis palikti ieškovo ieškinį nenagrinėtu panaikinta Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi, įrodo bylą nagrinėjusios teisėjos B. V. šiurkščios ir akivaizdžios teisės aiškinimo ir taikymo klaidos padarymą. Sprendime nepagrįstai nurodoma, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartis nepatvirtina faktinių duomenų apie neteisėtus teisėjos B. V. veiksmus. Minėtoje Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartyje nurodyta, kad nebuvo pagrindo ieškovo ieškinį palikti nenagrinėtu, nes į teismo posėdį neatvyko abu šalys. Tokie teisėjos B. V. veiksmai sutrukdė apeliantui gintis administracinėje byloje Nr. A-442-60-12 Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme ir baudžiamojoje byloje Nr. l-152-840/2011 Kaišiadorių rajono apylinkės teisme. Tai buvo padaryta antrą kartą po to, kai Panevėžio apygardos teismas ir teisėjas L. M. taip pat atsisakė išnagrinėti ieškinį iš esmės ir paliko nenagrinėtą, siekiant trukdyti gintis ir suvaržyti ieškovo teises minėtose administracinėje ir baudžiamojoje bylose. Teismas nepagrįstai nurodė, kad minėti įrodymai – 2011-11-11, 2010-12-20, 2011-01-13 nutartys ir civilinės bylos Nr.2-849-278/2011 nagrinėjimo eiga yra abstraktaus pobūdžio ir teisiškai nepagrįsti. Todėl yra absoliutūs negaliojimo pagrindai ir atsižvelgiant į pateiktus įrodymus, ieškinys tenkintinas.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l.157-159) prašo apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, jog atsižvelgiant į Lietuvos apeliacinis teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartį civ. byloje Nr. 2-1755/2013 nagrinėjamu atveju pareikštas vienas materialinis reikalavimas – dėl žalos atlyginimo, nes reikalavimai dėl ieškovo nurodomų pažeidimų pripažinimo vertintinas kaip reikalavimo dėl žalos atlyginimo faktinis pagrindas.

Apeliantas į teismo posėdžius, apie kurių laiką ir vietą buvo informuotas tinkamai, neatvykdavo, todėl ieškovas galutinai nesuformulavo savo reikalavimų esmės. Šiuo atveju teismas priėmė ir įvertino visus apelianto pateiktus įrodymus, išklausė atsakovo argumentus, apie įrodymų įrodomąją reikšmę, svarbiausius rašytinius įrodymus žodžiu perskaitė teismo posėdyje. Dalyvaujantys byloje asmenys jokių pastabų bei pareiškimų dėl tiriamų įrodymų nepareiškė. Teismas vertino visus byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas procesinių įrodymų leistinumo ir sąsajumo taisyklių, savo sprendimą grindė išvadomis, pagrįstomis byloje nustatytų aplinkybių bei ištirtų įrodymų visetu, todėl naikinti pagrįsto skundžiamo sprendimo nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir papildomų įrodymų prijungimo

Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis, t. y. jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas. Byloje dalyvaujantys asmenys savo procesiniuose dokumentuose išdėstė savo motyvuotus ir išsamius argumentus, juos pagrindė. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, todėl apeliantams bei jų atstovui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių. Apeliantas yra pateikęs išsamų apeliacinį skundą, kuriame išdėstyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu argumentai. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes (pavyzdžiui, būtina apklausti specialistą, ekspertą, liudytojus ir pan.), dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2013). Byloje iš esmės nėra ginčo dėl faktinių aplinkybių, kurias reiktų papildomai aiškintis. Tuo tarpu tai, ar tinkamai teismas vertino faktines bylos aplinkybes, ar buvo atskleista bylos esmė ir tinkamai pritaikytos procesinės bei materialinės teisės normos, galima patikrinti ir rašytinio proceso tvarka. Todėl teisėjų kolegija neįžvelgia būtinybės nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka.

Apeliantas prašo CPK 314 str. pagrindu išreikalauti papildomą įrodymą – civilinę bylą Nr. 2-455-425/2011 iš Panevėžio apygardos teismo, kurioje ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu pirmą kartą. pažymėtina, jog galiojančios proceso įstatymo normos numato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 str.).

Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, pirmosios instancijos teismas įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes pareikštų ieškinio reikalavimų ribose pagal apeliantų teismui pateiktus atitinkamų institucijų ir teismo priimtus sprendimus, sprendžiant su apeliantų deklaruojamomis pažeistomis teisėmis susijusius klausimus. Taigi pirmosios instancijos teismui pakako byloje esančių duomenų, įvertinti apeliantų pareikštų reikalavimų pagrįstumą. Juolab, kad duomenys susiję su civilinių ir administracinių bylų nagrinėjimu yra teismams prieinamoje teismų informacinėje sistemoje LITEKO. Tuo tarpu apeliantas, prašydamas išreikalauti teismo nagrinėtą bylą, nenurodo, kokias konkrečiai teismo nenustatytas ar neteisingai nustatytas aplinkybes pačios bylos (kaip tokios) ar kita medžiaga galėtų patvirtinti ar paneigti. Pareiga nurodyti ir įrodyti neteisėtus veiksmus tenka apeliantui (CPK 178 str.). Taigi šiuo atveju apeliantui nenurodžius, kokias pirmosios instancijos teismo neištirtas ir neįvertintas ar netinkamai įvertintas aplinkybes išreikalautini duomenys galėtų patvirtinti ar paneigti, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo tenkinti šį prašymą nėra.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliantas apeliacinį skundą grindžia tais argumentais, kad skundžiamame sprendime nepagrįstai atsisakyta išnagrinėti pirmą ieškinio reikalavimą pažeidus CK 1.138 str., nes ieškinio priėmimo stadijoje CPK 137 str. 2 d.,3 d. pagrindu nenustatyta, kad pirmas ieškinio reikalavimas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka ir nenurodyti motyvai į kurią instituciją kreiptis dėl pirmojo reikalavimo nagrinėjimo. Todėl abu reikalavimai turėjo būti išnagrinėti kartu. Be to nepagrįstai vadovautasi Lietuvos apeliacinio teismo 2013-07-11 nutartimi civ. byloje Nr.2-1755/2013, nes bylose skiriasi faktinės aplinkybės, ieškinio pagrindas ir dalykas.

Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad CK 1.138 str. 1 p. nustatytas civilinių teisių gynimo būdas – pripažinimas civilinių teisių ir proceso šalies reikalaujamas pažeistų civilinių teisių konstatavimas yra ne tas pats, nes civilinių teisių pripažinimas sukuria asmenims civilines teisines pasekmes, materialinį teisinį rezultatą, o pažeistų teisių ir neteisėtų veiksmų konstatavimas yra viena iš civilinės atsakomybės sąlygų ir, neprašant CK 1.138 straipsnyje nurodytais būdais pažeistų teisių pašalinimo, materialinio teisinio rezultato nesukuria (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2008). Todėl šiuo atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje iš esmės yra pareikštas vienas materialusis reikalavimas – dėl žalos atlyginimo, nes ieškinyje suformuluoti reikalavimai dėl padarytų apeliantų nurodomų teisių pažeidimų yra vertintini ne kaip savarankiški (nepaisant, kad tokiais juos nurodo ieškinyje apeliantas), o kaip reikalavimo dėl žalos atlyginimo faktinis pagrindas ir viena iš civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.245 str., 6.246 str.). Todėl teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai teigia, jog skundžiamas teismo sprendimas negalioja dėl absoliučių negaliojimo pagrindų, nes neteisėtai ir nepagrįstai atsisakyta išnagrinėti pirmą ieškinio reikalavimą pažeidus CK 1.138 str.

Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2013-07-11 nutartimi civ. byloje Nr.2-1755/2013 taip pat buvo pareikštas reikalavimas dėl žalos atlyginimo CK 6.272 str. 2 d. pagrindu, faktinės aplinkybės taip pat buvo panašaus pobūdžio – dėl teisėjų procesinių sprendimų civilinėse bylose, todėl šiuo atveju nepagrįstai apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai vadovavosi minėta Lietuvos apeliacinio teismo 2013-07-11 nutartimi civ. byloje Nr.2-1755/2013.

CK 6.271 straipsnis numato atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais valdžios institucijų veiksmais. Pagal šią normą valstybės atsakomybė atsiranda be kaltės. Tuo tarpu CK 6.272 str. 2 d. yra speciali norma, nustatanti visišką valstybės civilinę atsakomybę už žalą, padarytą neteisėtais teisėjo ar teismo veiksmais nagrinėjant civilinę bylą, jeigu žala atsirado dėl teisėjo kaltės. Pagal CK 6.272 str. 3 d. nustatyta patyrusio žalą asmens teisė gauti ne tik turtinės, bet ir neturtinės žalos atlyginimą. Pagal CK 6.272 str. 2 d. valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos – žala ir nuostoliai (CK 6.249 str.), neteisėti veiksmai (CK6.246 str.), priežastinis ryšys (CK 6.247 str.) ir kaltė (CK 6.248 str.). Teismo sprendimo ar nutarties panaikinimo instancine tvarka faktas dar nėra neteisėtų veiksmų ir teisėjo kaltės įrodymas. Teisėjo kaltė yra tik tuomet, kai padaryta akivaizdžių teisės aiškinimo ir taikymo klaidų, kurių kvalifikuotas teisėjas ar kitas teismo darbuotojas neturėtų daryti (CK 6.248 str. 3 d.). Teisėjo kaltė taip pat yra, kai už įvairius pažeidimus, padarytus nagrinėjant konkrečią civilinę bylą ar vykdant teismo sprendimą, jam taikyta drausminė atsakomybė, į padarytus pažeidimus reaguota priimant atskirąją nutartį ir pan. Be to, šios teisės normos pagrindu valstybės atsakomybė atsiranda ne tik per se esant teisėjo ar teismo kaltei ir neteisėtiems veiksmams, bet ir tik tuo atveju, kai padaryti vykdant teisingumą neteisėti veiksmai yra priežastiniame ryšyje su patirta žala.

Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, šiuo atveju – apeliantams (ieškovams) (CPK 178 str.). Apeliantai, tvirtindami, kad patikslintame ieškinyje ir apeliaciniame skunde detaliai nurodyti teismų ir teisėjų priimti procesiniai sprendimai nagrinėtose civilinėse ir administracinėse bylose yra neteisėti veiksmai, lėmę žalos jiems atsiradimą, turėjo įrodyti ne tik šių veiksmų neteisėtumą, bet ir jų priežastinį ryšį su patirta žala. Civilinė atsakomybė negalima neįrodžius bent vienos iš šių sąlygų. Be to, kaip minėta, nagrinėjamu atveju sprendžiant dėl atsakovo atsakomybės pagal CK 6.272 str. 2 d., atsakovo (t.y. valstybės) kaltė nėra preziumuojama, todėl įrodyti atsakovo kaltę tenka šias aplinkybes teigiančiai šaliai, t.y. apeliantui (ieškovui), o ne jas neigiančiam, t.y. atsakovui. Taigi įrodinėjimo našta žalos atlyginimo dėl neteisėtų teisėjo ar teismo veiksmų, nagrinėjant civilinę bylą, bylose tenka ieškovui (t.y. šiuo atveju apeliantui), kuris turi pateikti įrodymus, patvirtinančius pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo rungtyniškumo principo. Todėl taikytina bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, t. y. kiekviena iš šalių turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 str.).

Iš apelianto ieškinio ir apeliacinio skundo matyti, kad apeliantas neteisėtus valstybės institucijų, teisėjo ir teismo veiksmus sieja su nagrinėtose civilinėse ir administracinėse bylose jam priimtais nepalankiais teismo sprendimais, t.y. ieškovas reikalauja 150 000 Lt turtinės ir 100 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos Respublikos, padarytos civilinę bylą Nr. 2-849-278/2011 pagal jo ieškinį nagrinėjusios Panevėžio apygardos teismo teisėjos B. V., neišnagrinėjusios ieškinio iš esmės, bet neteisėtai palikusios jo ieškinį nenagrinėtą, anot ieškovo, neteisėtais veiksmais. Pažymėtina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas negrįžtamai ir bylos šalys bei kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius, t. y. nebeturi teisės dėl to paties ginčo kreiptis į teismą ateityje (CPK 279 str. 4 d.). Todėl apelianto pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo dėl priimtų jam nepalankių teismų sprendimų nesudaro pagrindo, nagrinėjant bylą dėl žalos atlyginimo neteisėtais teismo ar teisėjo veiksmais, šiuos apelianto nurodomus sprendimus peržiūrėti, spręsti dėl jų pagrįstumo ir teisėtumo. Tuo tarpu vertinant, ar priimant apelianto nurodomus sprendimus nebuvo pažeistos apelianto teisės tokiu būdu, kad lėmė jo reikalaujamos žalos atlyginimą, teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, neturi pagrindo konstatuoti buvus tokių pažeidimų. Sutiktina su skundžiamo sprendimo argumentacija, jog aplinkybė, kad apeliacinės teismas skirtingai negu pirmosios instancijos teismas (teisėja B. V.) vertino faktinius duomenis nesudaro pagrindo vertinti Panevėžio apygardos teismo ir teisėjos B. V. veiksmų kaip neteisėtų, nes apeliacinės instancijos nutartis nepatvirtina bylą nagrinėjusios teisėjos šiurkščios ir akivaizdžios teisės aiškinimo ir taikymo klaidos padarymo.

Apelianto nurodoma Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartis palikti ieškovo ieškinį nenagrinėtu Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d. nutartimi buvo panaikinta 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi, ir, ieškovo ieškinį priėmus, Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimu ieškovo ieškinys atmestas (civilinės bylos Nr. 2-849-278/2011 (2012 m. bylos Nr. 2-590-227/2012 b.l. 155-159); Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1059/2013 Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimas paliktas nepakeistas (2012 m. bylos Nr. 2-590-227/2012 b.l. 191-198). Taigi iš esmės ta aplinkybė, kad ieškovo ieškinys minėta Panevėžio apygardos teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nutartimi nebuvo priimtas, nesuponuoja išvados, kad teisėjai B. V. ieškinį priėmus, apeliantas būtų galėjęs apginti savo neva pažeistas teises kitose bylose, t.y. administracinėje byloje Nr. A-442-60-12 Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme ir baudžiamojoje byloje Nr. l-152-840/2011 Kaišiadorių rajono apylinkės teisme, nes minėtose bylose apelianto teisėms ir pareigoms įtakos galėjo turėti tik išnagrinėto ieškinio Panevėžio apygardos teisme rezultatas, kuris kaip jau minėta nebuvo palankus apeliantui, nes Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimu ieškovo ieškinys atmestas (civilinės bylos Nr. 2-849-278/2011 (2012 m. bylos Nr. 2-590-227/2012); Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1059/2013 Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 18 d. sprendimas paliktas nepakeistas.

Byloje nėra duomenų, kad apelianto nurodoma žala galėjo būti patirta ir ji galėjo būti patirta dėl apelianto ieškinyje ir apeliaciniame skunde deklaruojamų teisėjos B. V. veiksmų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes bei į minėtus pareikštus reikalavimus dėl žalos atlyginimo ir jų pagrindą, spręsti, jog buvę nustatyti procesiniai pažeidimai lėmė apelianto prašomą atlyginti žalą, nėra. Todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 5 d.nutartis nepatvirtina bylą nagrinėjusios teisėjos B. V. šiurkščios ir akivaizdžios teisės aiškinimo ir taikymo klaidos padarymo.

Kaip minėta, pagal CK 6.272 str. 2 d. valstybės pareiga atlyginti žalą atsiranda tada, kai yra nustatytos visos deliktinės atsakomybės sąlygos, tuo tarpu nagrinėjamoje byloje šios sąlygos nebuvo nustatytos, todėl nėra pagrindo atsakovui taikyti civilinę atsakomybę.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, todėl jų nepakartoja.

Įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visus įrodymus, kurie buvo reikšmingi šioje byloje nagrinėjamam klausimui, motyvuojamojoje dalyje yra išdėstytos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės, faktiniai ir teisiniai argumentai, dėl ko nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad priimant skundžiamą sprendimą buvo pažeistos CK 1.138 str., 6.250, 6.272 ir CPK 178, 185 straipsnių nuostatos.

Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) išlaidų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teisme nėra.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Jelena ŠiškinaTatjana Žukauskienė Rūta Petkuvienė