Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka vienasmeniškai išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų D. D. ir Ž. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-13476-466/2019 pagal ieškovo sodininkų bendrijos (toliau – SB) „Geologas“ ieškinį atsakovams D. D. ir Ž. D. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

11. Pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovo apeliacinio skundo motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

12. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (LAT 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl apeliacinės instancijos teismas apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 str.).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

15. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovo teikiami nauji įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Nepaisant šių aplinkybių, apeliacinės instancijos teismas prijungia prie bylos ieškovo kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikiamus įrodymus, nes jų pateikimo būtinybė iškilo po apeliacine tvarka skundžiamos sprendimo priėmimo. Pirmosios instancijos teismas iš esmės sprendė atsakovų ginčijamą mokėtiną sumą bendrijai, pagal jų pateiktą atsiliepimą į ieškinį, kuriame atsakovai savo nesutikimą siejo išimtinai tik su naryste bendrijoje. Atsakovai tik apeliaciniame skunde teigia, kad ieškovas neteisėtai tvarko kelius ir jų apšvietimą, todėl ieškovas siekia paneigti atsakovų argumentus ir šiuo tikslu pateikė papildomus įrodymus.

16. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CPK 314 straipsnyje įtvirtintas ribojimas nėra absoliutus ir pirmiausia nukreiptas prieš nesąžiningus proceso dalyvius, piktnaudžiaujančius procesu ir nesilaikančius CPK 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pareigos rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu bei teikti teismui savo reikalavimus ir atsikirtimus pagrindžiančius įrodymus ir argumentus rūpestingai ir laiku. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 52 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

17. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad naujai teikiamais įrodymais ieškovas atsikerta į atsakovų apeliacinio skundo argumentus, kuriuos nurodo jam buvus netikėtais, į naujai teikiamų įrodymų pobūdį ir apimtį, taip pat į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių spręsti, kad ieškovas piktnaudžiauja naujų įrodymų teikimo teise, o atsakovai su naujai teikiamais įrodymais yra susipažinę ir turėjo galimybę į juos atsikirsti (atsakovai ir jų atstovė yra Lietuvos elektroninių paslaugų portalo (EPP) vartotojai), ieškovo naujai teikiamus įrodymus priima ir juos vertina kartu su kitais bylos įrodymais.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

18. Bylos duomenimis nustatyta, kad atsakovams D. D. ir Ž. D. nuosavybės teise priklauso po ½ dalį 0,05 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis atsakovų žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – žemės ūkio, o žemės sklypo naudojimo būdas – mėgėjų sodo žemės sklypai (I tomas, b. l. 10-12). D. D. nuo 2016-04-05 buvo SB „Geologas“ nariu (I tomas b. l. 13). 2017-06-05 D. D. pateikė bendrijai prašymą nuo 2017-06-05 laikyti jį išstojusiu iš SB „Geologas“ (I tomas b. l. 39). Ieškovas SB „Geologas“ 2016-09-13 išrašė D. D. sąskaitą faktūrą 17,37 EUR sumai, kurioje nurodyta, kad mokėtiną sumą sudaro 2,90 EUR metinis nario mokestis, 14,47 EUR metinis mokestis už turimą sklypo plotą už 2016 m. 2017-06-04 išrašė sąskaitą faktūrą 49,90 EUR sumai, kurioje nurodyta, kad mokėtiną sumą sudaro 17,47 EUR metinis mokestis už turimą sklypo plotą už 2017 m. ir 32,44 EUR tikslinis avansinis mokestis 2017 m. 2018-05-14 išrašė sąskaitą faktūrą 117,27 EUR sumai, kurioje nurodyta, kad mokėtiną sumą sudaro 17,47 EUR metinis mokestis už turimą sklypo plotą už 2018 m., 32,44 EUR tikslinis avansinis mokestis 2018 m., 17,47 EUR skola už 2016 m. ir 49,90 EUR skola už 2017 m. (I tomas b. l. 4-6). 2019-01-29 mokėjimo nurodymu atsakovai sumokėjo SB „Geologas“ 25,32 EUR mokėjimo paskirtyje pažymėdami, jog sumoka skolą už 2016 ir 2017 m. (I tomas b. l. 36).

19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas priteisė ieškovui SB „Geologas“ iš atsakovų skolą, pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl skolos dydžio

21. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.).

22. Apeliantų nesutikimas su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesudaro pagrindo abejoti priimtu sprendimu. Apeliaciniame skunde nėra pagrįstai nurodyta kodėl byloje esančių įrodymų visuma turėtų būtų vertinama kitaip nei ją vertino pirmosios instancijos teismas ar kuo pirmosios instancijos teismo pateiktas įrodymų vertinimas yra netinkamas. Apeliantas nesutinkantis su ieškovo nurodyto skolos dydžiu, apsiriboja tik deklaratyviais teiginiais ir jokių skunde nurodytas aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikia. Apeliacinės instancijos tesimo vertinimu, atsakovai privalėjo pateikti ar nurodyti kitokius paskaičiavimus, kurie paneigtų ieškovo nurodytą skolos sumą (CPK 178 straipsnis). Tačiau nei savo atsiliepime į ieškinį, nei pirmosios instancijos teismo posėdžio metų, nei apeliaciniame skunde atsakovai to nepadarė.

23. Atsakovų apeliaciniame skunde iš esmės pateikiamas subjektyvus byloje esančių įrodymų vertinimas, kuris teismui nėra privalomas, kaip jau minėta, galutinį įrodymų vertinimą atlieka teismas, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė, jog pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas būtų netinkamas. Nors atsakovai teigia, jog ieškovo pateikti įrodymai nesudaro pagrindo patenkinti ieškovo reikalavimų, tačiau atsakovai nepagrindė, kodėl pirmosios instancijos teismas turėjo atmesti ieškovo reikalavimus visiškai. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliantų skundo teiginiais, kadangi jie deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti įrodymais, iš dalies kartojami atsiliepime į ieškinį nurodyti argumentai, į kuriuos atsakovams jau atsakė pirmosios instancijos teismas. Dėl nurodytų aplinkybių, konstatuotina, kad apeliantų skundo argumentai nesudaro pagrindo abejoti priimto sprendimo teisėtum ir pagrįstumu.

24. Sodininkų bendrijų įstatymo (toliau tekste – SBĮ) 2 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog mėgėjų sodo teritorija, tai savivaldybės ar jos dalies bendrojo plano sprendiniuose pažymėta, išskyrus atvejus, kol savivaldybės ar jos dalies bendrasis planas nėra parengtas, teisės aktu mėgėjų sodininkystei skirta teritorija, suformuota pagal žemės valdos projektą ar teritorijų planavimo dokumentą ir suskirstyta į sodininkų ir kitų asmenų nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomus sodo sklypus ir bendrojo naudojimo žemę (rekreacijai ir kitoms reikmėms). Remiantis SBĮ 6 straipsnio 1 dalimi, mėgėjų sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų, įsigijusių mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjų sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą žemės valdos projektą ar teritorijų planavimo dokumentą. Pagal SBĮ 7 straipsnio 1 dalį, sodininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso sodininkų bendromis lėšomis ar bendromis sutelktomis jėgomis pastatyti, įrengti ar kitaip įsigyti bendrojo naudojimo objektai: bendrojo naudojimo žemė su bendrojo naudojimo pastatais ir įrenginiais (tvoros, vartai, poilsio aikštelės, pliažai, miškai, vandens telkiniai ir kt.); bendroji inžinerinė įranga – vandentiekio, kanalizacijos, dujų, elektros, telekomunikacijų ir rodmenų tinklai, melioracijos įrenginiai, keliai, tiltai, lieptai, vamzdynai ir angos, elektros skydai ir kita bendrojo naudojimo inžinerinė techninė įranga, esanti bendrojo naudojimo teritorijose bei patalpose ar konstrukcijose, taip pat šie objektai, įrengti sodo sklypuose, jeigu jie susiję su visos mėgėjų sodo teritorijos inžinerinės techninės įrangos veikimu ir jeigu jie nėra kitų asmenų nuosavybė.

25. SBĮ 15 straipsnio 1 dalies 15 punktas numato, kad sodininkų bendrijos narių susirinkimas turi teisę spręsti mėgėjų sodo teritorijos kraštovaizdžio tvarkymo ir priežiūros, užstatymo ir kitus teritorijos planavimo, infrastruktūros plėtros ir bendrijos bendrojo naudojimo turto naudojimo, tvarkymo ir pardavimo klausimus. Sodininkų bendrijos vidaus tvarkos taisyklės yra privalomos visiems asmenims, įsigijusiems mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą (SBĮ 7 straipsnio 6 dalis, 12 straipsnio 4 dalis). Pagal SBĮ 7 straipsnio 5 dalį, asmenys, kurie mėgėjų sodo teritorijoje įsigyja žemės sklypą ir nepageidauja tapti bendrijos nariais, išstoję iš bendrijos arba iš jos pašalinti, taip pat juridiniai asmenys, kurie įsigyja žemės sklypą mėgėjų sodo teritorijoje, už visas paslaugas ir naudojimąsi bendrojo naudojimo objektais atsiskaito pagal bendrijos pateiktas sąskaitas. Pagal SBĮ 22 straipsnio 1 dalį, asmenys, kurie mėgėjų sodo teritorijoje įsigyja žemės sklypą ir nepageidauja tapti bendrijos nariais, išstoję iš bendrijos arba iš jos pašalinti, taip pat juridiniai asmenys, kurie įsigyja žemės sklypą, turi vienodas pareigas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomų bendrojo naudojimo objektų naudojimu ir priežiūra, kaip ir bendrijos nariai. Remiantis SBĮ 22 straipsnio 5 dalimi, kiti asmenys turi pareigą nustatyta tvarka atsiskaityti už jiems teikiamas paslaugas, mokėti infrastruktūros ir jos priežiūros (aplinkos tvarkymo) mokestį.

26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. gruodžio 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-499-706/2016 nurodyta, kad visi sodininkai ir kiti asmenys, įsigiję mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, privalo atlikti pareigas, kylančias iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo, įskaitant pareigą mokėti įmokas, reikalingas šių objektų įrengimo ir eksploatavimo išlaidoms padengti, tačiau mokesčiai turi būti sodininkų bendrijos bendrojo naudojimo objektų priežiūros išlaidos. Sodininkų bendrija turi pareigą atskleisti žemės sklypo esančio bendrijos teritorijoje savininko prievolės bendrijai turinį.

27. Kaip minėta, byloje nustatyta, jog atsakovai bendrosios dalinės nuosavybės teise t. y. po ½ dalį turi 0,05 ha žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), SB „Geologas“ teritorijoje.

28. Apeliantų teigimu, pirmosios instancijos teismas neįsigilino ir neįvertino apskaičiuotų mokesčių pagrįstumą, skaičiavimo teisingumą ir kitas reikšmingas aplinkybes. Tačiau apeliacinės instancijos teismas tokius apeliantų teiginius vertina kritiškai, kadangi, visų pirma, atsakovai nepateikė jokių įrodymų (paskaičiavimų), kurie patvirtintų, jog atsakovams tenka mokėti kitokio dydžio įsiskolinimą, nors civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), be kita ko, suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes.

29. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju itin svarbi nustatyta aplinkybė yra tai, jog SB „Gelologas“ taikomas mokestis yra vienodas visiems žemės sklypų savininkams, nepriklausiamai nuo narystės bendrijoje, o sodininkų bendrijos vidaus tvarkos taisyklės yra privalomos visiems asmenims, įsigijusiems mėgėjų sodo teritorijoje sklypą, ką patvirtina ir 2017-05-07 priimtas bendrijos nutarimas, taikyti vienodo dydžio mokestį, t. y. 3,50 EUR už arą, dėl to apeliantų argumentai, susiję su skirtingais mokesčiais taikomais bendrijos nariams ir žemės sklypų savininkams, nesantiems bendrijos nariais yra visiškai nepagrįsti, dėl to atmestini. Taigi, atsakovams nepateikus savo detalaus paskaičiavimo, apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog atsakovų skolą sudaro 117,27 EUR suma, susidaranti pagal ieškovo pateiktas sąskaitas faktūras, atimant 25,32 EUR sumą, kurią atsakovai sumokėjo 2019-01-29 mokėjimo nurodymu. Tačiau skirtingai nei nurodė apylinkės teismas, įsiskolinimo sumą sudaro 91,95 EUR (117,27 – 25,32 = 91,95), o ne 91,85 EUR kaip nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime ir ieškovo ieškinyje. Tačiau, įvertinus tai, jog ieškovas taip pat prašė priteisti būtent 91,85 EUR įsiskolinimo sumą, šios sumos neginčija ir atsiliepime į apeliacinį skundą, atsižvelgiant, jog ši suma yra mažesnė, apeliacinės instancijos tesimas nesprendžia klausimo dėl šios sprendimo dalies pakeitimo ar tikslinimo, nes apeliacinės instancijos tesimas negali priimti blogesnio, negu yra skundžiamas, sprendimo (CPK 313 straipsnis).

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

30. Atsakovų teigimu, ieškovas nepateikė įrodymų apie tai, kad keliai priklauso bendrijai, nepateikė jokių dokumentų, patvirtinančių Vilniaus miesto savivaldybės sutikimą, kad su jos nuosavybės/patikėjimo teise valdomais objektas būtų atliekami kokie nors darbai, tiek patvirtinančio savivaldybės ketinimą investuoti į šiuos darbus tam tikrą pinigų sumą, taip pat nėra duomenų apie tai, kad keliai bus įsigyti bendrijos nuosavybėn ir bus eksploatuojami išimtinai kaip bendrojo naudojimo objektai.

31. Apeliacinės instancijos teismas atmeta šiuos atsakovų argumentus. Pirmiausia, atsakovai atsiliepime į ieškinį tokių klausimų nekėlė, nes atsakovai savo nesutikimą su įsiskolinimu išimtinai grindė tik su naryste bendrijoje, prašymų išreikalauti nurodomus įrodymų neteikė ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, apylinkės teismas to nesprendė, dėl to atsakovai neturi teisės remtis šiais argumentai teikdami apeliacinį skundą (CPK 312 straipsniai). Antra, atsakovų nurodomi įrodymai, kuriuos neva nepateikė ieškovas, nagrinėjamu atveju neturi jokios esminės teisinės reikšmės, nes visi mokesčiai, kuriuos proporcingai turi sumokėti ir atsakovai, kaip žemės sklypų savininkai (kaip ir visi kiti žemės sklypų savininkai), yra nustatyti išimtinai SB „Geologas“ sprendimais, priimtais visuotiniame narių susirinkime, kuriame be kita ko dalyvavo ir pat atsakovas D. D. (I tomas b. l. 117). Kaip minėta, visi sprendimai yra privalomi visiems savininkams, todėl nenuginčijus priimto sprendimo, netenka prasmės analizuoti aplinkybių, susijusių su kelių priklausomybe bendrijai ir kitų susijusių aplinkybių (SBĮ 7 straipsnio 6 dalis, 12 straipsnio 4 dalis).

32. Apeliantų teigimu, SB „Geologas“ esantys keliai priklauso savivaldybei. Dėl to ieškovas, pateikęs teismui projektavimo darbų sutartį ir darbų priėmimo - perdavimo aktą, ir nepateikus jokių dokumentų, patvirtinančių Vilniaus miesto savivaldybės sutikimą, kad su jos nuosavybės/patikėjimo teise valdomais objektas būtų atliekami kokie nors darbai, neturi teisės reikalauti išlaidų iš atsakovų, kaip žemės sklypų savininkų.

33. Pagal SBĮ 2 straipsnio 5 dalies nuostatas, mėgėjų sodo teritorija – savivaldybės ar jos dalies bendrojo plano sprendiniuose pažymėta, išskyrus atvejus, kol savivaldybės ar jos dalies bendrasis planas nėra parengtas, teisės aktu mėgėjų sodininkystei skirta teritorija, suformuota pagal žemės valdos projektą ar teritorijų planavimo dokumentą ir suskirstyta į sodininkų ir kitų asmenų nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomus sodo sklypus ir bendrojo naudojimo žemę (rekreacijai ir kitoms reikmėms).

34. Taigi, ginčo santykius reglamentuojantis specialus įstatymas priskyrimo mėgėjų sodo teritorijai nesieja su teritorijos ribų įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Atsakovų argumentus, jog ieškovas neteisėtai tvarko kelius ir jų apšvietimą, paneigia ir naujai į ieškovo pateikti įrodymai - 1995 m. kovo 23 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkis, 1999 m. rugpjūčio 16 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutartis, 1999 m. Žemės ir kito nekilnojamojo turo kadastro ir registro valstybės įmonės pažymėjimas, patvirtinantys, jog SB „Geologas“ teisėtai valdo bendro naudojimo žemę, kelius ir kt. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas skundžiamame teismo sprendime pagrįstai konstatavo, kad kelių bendrijoje asfaltavimas, gatvių apšvietimo įrengimas reiškia, kad bus pagerintas visų bendrijos teritorijoje esančių žemės sklypų savininkų gerbūvis, tarp jų ir atsakovų. Todėl net ir nustačius, kad SB „Geologas“ teritorijoje esantis kelias nėra įregistruotas kaip bendrijos nuosavybė, tai nepaneigia fakto, kad bendrija nusprendė pagerinti žemės sklypų savininkų turimo turto būklę, priėmusi sprendimą rinkti tam reikalingas lėšas, kurios, renkamos proporcingai savininko turimai nuosavybės daliai. Pagal SBĮ 24 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktus bendrijos lėšas gali sudaryti bendrijos tiksliniai įnašai, infrastruktūros ir jos priežiūros (aplinkos tvarkymo) mokestis. Šiuo atveju atsakovų pareiga proporcingai prisidėti prie apmokėjimo išlaidų, susijusių su bendrijos bendrojo naudojimo objektų išlaikymu, pagerinimu kyla iš SBĮ 7 straipsnio 1 ir 5 dalies, 22 straipsnio 1 ir 5 dalies, CK 4.76 straipsnio nuostatų. Sodininkų bendrijos „Geologas“ narių 2017-05-07 susirinkimo nutarimai nėra nuginčyti. Atitinkamas teisinis reglamentavimas reiškia tai, kad nors vienas iš atsakovų atsakovas D. D. išreiškė valią išstoti iš SB „Geologas“, tai savaime nereiškia, kad atsakovai neliko teisinių santykių, susijusių su bendrosios dalinės nuosavybės teisių įgyvendinimu, subjektais.

35. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl procesinės bylos baigties

36. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino bei taikė materialines teisės normas, reglamentuojančias sodo žemės sklypų savininkų pareigas, ir priėmė teisėtą bei pagrįstą procesinį sprendimą, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Dėl nurodytų motyvų apeliacinės instancijos teismas atsakovų apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

37. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, ieškovas turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų atlyginimą.

38. Ieškovas SB „Geologas“ turėjo 240,00 EUR bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme už advokato padėjėjos pagalbą parengiant atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą (II tomas b. l. 12-13). Šių išlaidų dydį vertinant pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau - Rekomendacijos) (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.) 8.11 punktą, rekomenduojamas priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalus dydis apskaičiuojamas taikant 1.3 koeficientą, kurio pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) – už 2019 m. I ketvirtį buvo 1.262,70 EUR. Atmetus atsakovų apeliacinį skundą, ieškovui priteisiamos 240,00 EUR bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos, iš kiekvieno atsakovo po 120,00 EUR, nes jos neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių (1.262,70 EUR x 1,3 = 1.641,51 EUR) (CPK 98 straipsnis).

39. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui SB „Geologas“ iš atsakovų D. D. ir Ž. D. 240,00 EUR (du šimtai keturiasdešimt eurų 00 ct), iš kiekvieno atsakovo po 120,00 EUR (vienas šimtas dvidešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.