Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-383-1120/2020

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-06-04
Bylos Nr.: e2A-383-1120/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-01585-2016-3
Bylos rūšis: civilinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas, o skundas atmestas

Teisėjai: Agnė Tikniūtė (pirm.), Gintaras Pečiulis, Rasa Gudžiūnienė
Atsakovas: V. S.
Ieškovas: Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija

Kategorijos

2.6.10.5.2.18pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. e2A-383-1120/2020Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01585-2016-3Procesinio sprendimo kategorija 2.6.10.5.2.18 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. birželio 4 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Agnės Tikniūtės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-489-467/2019 pagal ieškovės Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškinį atsakovui V. S. dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Vilniaus apskr. VMI) 2016 m. rugpjūčio 5 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo V. S. (toliau – ir atsakovas) 96 890,84 Eur dydžio žalos atlyginimą.

2. Vilniaus apskr. VMI paaiškino, kad 2015 m. rugpjūčio 26 d. atliko UAB „Geluda“ (toliau – ir Bendrovė) (šiuo metu – išregistruota), kurios vadovas nuo 2005 m. spalio 12 d. buvo V. S., patikrinimą ir nustatė, kad Bendrovė deklaravo 4 028 059 Lt mažiau pajamų. Tikrintas pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) ir gyventojų pajamų mokesčio laikotarpis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d. bei pelno mokesčio laikotarpis nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Pagal ieškovei pateiktą ataskaitą už 2014 m., 100 proc. Bendrovės akcijų priklauso atsakovui.

3. Vilniaus apskr. VMI nuomone, Bendrovė pažeidė Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 71 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes Bendrovės pajamos per metus viršijo įstatyme numatytą ribą, tačiau Bendrovė nepateikė prašymo įregistruoti ją PVM mokėtoja. Bendrovė, neskaičiuodama ir nemokėdama PVM pažeidė PVMĮ 89 straipsnio 1 dalies ir 92 straipsnio 1 dalies nuostatas. Tikrinamuoju laikotarpiu Bendrovė iš viso turėjo sandorių už 1 954 919 Eur sumą, iš kurios 1 615 636 Eur sudarė PVM apmokestinamoji vertė ir 339 283 Eur mokėtinas pardavimo PVM. Be to, tikrinamuoju laikotarpiu Bendrovė įsigijo prekių ir paslaugų iš viso už 1 576 113 Eur, nustatytas atskaitomas pirkimo PVM – 269 597 Eur. Taigi, Bendrovei papildomai apskaičiuota 69 686 Eur mokėtino PVM suma. Vilniaus apskr. VMI 2016 m. liepos 21 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo apskaičiuota 18 785,43 Eur PVM delspinigių suma, kuri patikslinta 2016 m. liepos 28 d. sprendimu, apskaičiuojant 27 204,84 Eur PVM delspinigių sumą.

4. Pasak Vilniaus apskr. VMI, šiuo atveju žala valstybės biudžetui padaryta dėl Bendrovės vadovui (atsakovui) priskirtų funkcijų nevykdymo, t. y. dėl to, jog atsakovas nustatyta tvarka nepateikė prašymo įregistruoti Bendrovę į PVM mokėtojų registrą. Tai lėmė, kad Bendrovė neapskaičiavo, nedeklaravo ir į valstybės biudžetą nesumokėjo 69 686 Eur PVM. Atsakovas savo neveikimu ir pareigų nevykdymu padarė valstybės biudžetui turtinę žalą. Vilniaus apskr. VMI nuomone, atsakovas elgėsi nesąžiningai, nes, būdamas Bendrovės vadovo pareigose, žinojo arba turėjo žinoti, kad Bendrovės pajamos per metus viršijo PVMĮ numatytą ribą, todėl turėjo pateikti prašymą įregistruoti Bendrovę PVM mokėtoja. Įmonės vadovo civilinę atsakomybę lemia tiek jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas, tiek fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas.

5. Vilniaus apskr. VMI nurodė, kad Bendrovė neturi nekilnojamojo turto, taip pat neturi transporto priemonių, 2010 m. pelno mokesčio deklaracijoje Bendrovė deklaravo 1 700 Lt nuostolį, 2011 m. – 620 Lt pelną, 2012 m. – 750 Lt pelną, 2013 m. – 1 050 Lt pelną, o 2014 m. – 2 230 Lt pelną. 2015 m. Bendrovė deklaravo 8 685 Eur nuostolį, o valstybės įmonei Registrų centrui pateiktoje pelno (nuostolio) ataskaitoje už 2015 m. nurodė 5 609 Eur nuostolį. Vilniaus apygardos teisme yra priimtas atsakovo pareiškimas dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo (civilinė byla Nr. B2-5279-562/2016). Vilniaus apskr. VMI nuomone, Bendrovė nepajėgi sumokėti papildomai apskaičiuoto PVM bei PVM delspinigių ir nėra galimybės nurodytų sumų (iš viso 96 890,84 Eur) išieškoti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka.

Atsiliepimas

6. Atsakovas V. S. atsiliepime prašė ieškovės Vilniaus apskr. VMI ieškinį atmesti kaip nepagrįstą ir neteisėtą.

7. Atsakovas nurodė, kad dėl Vilniaus apskr. VMI 2016 m. liepos 21 d. sprendimo (ir jo patikslinimo) vyksta mokestinis ginčas. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Bendrovė 2007 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į Vilniaus apskr. VMI su prašymu įtraukti Bendrovę į PVM mokėtojų registrą.

8. Dublike Vilniaus apskr. VMI papildomai pažymėjo, kad tais atvejais, kai kreditoriaus reikalavimo teisė kildinama iš delikto, skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento. Atsakovas nurodė, kad Bendrovės vyr. finansininkė pasiaiškino, jog 2007 m. gruodžio 14 d. kreipėsi į Vilniaus apskr. VMI ir pateikė užpildytą deklaraciją FR0608. Tai vertintina kritiškai, nes elektroninio deklaravimo sistemos duomenimis, Bendrovė nurodytos formos dokumento nėra pateikusi. Be to, FR0608 forma nepagrįstai tapatinama su prašymu įregistruoti į PVM mokėtojų registrą.

9. Triplike atsakovas nurodė, kad Bendrovei papildomai apskaičiuoti mokesčiai už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d., t. y. dalis reikalavimų dėl žalos atlyginimo kildinama iš papildomai apskaičiuotų mokesčių, kuri apskaičiuoti už ilgesnį nei trejų metų terminą, nors pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalį, reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad pareiga registruotis į PVM mokėtojų registrą buvo Bendrovei, o ne atsakovui, t. y. prašymą turėjo pateikti Bendrovė, o ne atsakovas, kuris kaip Bendrovės vadovas vykdė savo pareigas, numatytas teisės aktuose. Pasak atsakovo, Vilniaus apskr. VMI už tą pačią veiką, t. y. Bendrovės laiku neapskaičiuotą ir nesumokėtą PVM mokestį, reikalauja 27 204,84 Eur PVM delspinigių tiek iš Bendrovės, tiek ir iš atsakovo. Papildomai apskaičiuoto PVM mokesčio Vilniaus apskr. VMI reikalauja iš Bendrovės, o tuo pačiu šios sumos, kaip žalos atlyginimo, reikalauja ir iš atsakovo. Atsakovo nuomone, pažeidžiamas draudimas už tą patį bausti du kartus.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

10. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. birželio 26 d. sprendimu ieškovės Vilniaus apskr. VMI ieškinį atmetė.

11. Teismas nustatė, kad mokestinė byla dėl Vilniaus apskr. VMI 2016 m. liepos 21 d. sprendimo ir jį patvirtinusio VMI 2016 m. spalio 17 d. sprendimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartimi buvo nutraukta, atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė (pareiškėja administracinėje byloje) buvo likviduota dėl bankroto. Teismas taip pat nustatė, kad Bendrovė iš Juridinių asmenų registro buvo išregistruota 2018 m. birželio 25 d.

12. Teismas nurodė, kad pagal kasacinio teismo praktiką, žala CK 6.249 straipsnio 1 dalies prasme nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, nes jos yra būtinosios veiklos išlaidos, atsirandančios nepriklausomai nuo vadovo veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013). Teismas pastebėjo, kad nagrinėjamu atveju ieškinį pateikė vienas iš Bendrovės kreditorių, tačiau kreditorius teisę kreiptis į teismą įgyja tik tada, kai tokios pareigos neįgyvendina bankroto administratorius, ir tik su netiesioginiu ieškiniu.

13. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apskr. VMI neįrodinėjo ir neįrodė, kad atsakovas padarė jai tiesioginę žalą (CK 6.263 straipsnio pagrindu). Priešingai, Vilniaus apskr. VMI nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovo neteisėti veiksmai yra bendras pareigos Bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas ir nėra nukreiptas į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, t. y. atsakovo veiksmų galimas neteisėtumas nepasireiškia specifiškai tik vieno kreditoriaus (Vilniaus apskr. VMI) atžvilgiu, bet, akivaizdu, vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek ir kitus Bendrovės kreditorius (sprendimo dėl įmonės pabaigos priėmimo dienai nepatenkintų finansinių reikalavimų suma iš viso sudarė 158 293,50 Eur). Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad tiesioginis ieškinys buvusiam Bendrovės vadovui negali būti tenkinamas.

14. Teismas pažymėjo, kad Bendrovė šiuo metu yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro ir visos šios Bendrovės mokestinės prievolės yra pasibaigusios. Be to, teismas pastebėjo, kad Vilniaus apskr. VMI atliko ne vieną Bendrovės kontrolės veiksmą, tačiau pretenzijų dėl Bendrovės registracijos į PVM mokėtojų registrą nebuvo pateikta. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad Vilniaus apskr. VMI iš esmės nepagrįstai pareiškė tiesioginį ieškinį ir jo nepagrindė tinkamais ir pakankamais įrodymais, todėl teismas sprendė, kad ieškinys atmestinas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15. Ieškovė Vilniaus apskr. VMI apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – Vilniaus apskr. VMI ieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1. Atsakovas nuo Bendrovės įregistravimo buvo vienintelis Bendrovės akcininkas ir vadovas. CK 2.87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys turi veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens atžvilgiu. Už fiduciarinių pareigų pažeidimą vadovas atsako pagal civilinės atsakomybės taisykles (CK 2.87 straipsnio 7 dalis). Tačiau vadovas privalo ne tik atsakingai vykdyti savo pareigas įmonei, bet ir užtikrinti maksimalaus rūpestingumo standartų laikymąsi santykiuose su įmonės kreditoriais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-9-19/2012). Byloje ieškinio teisinį faktinį pagrindą sudaro civilinė deliktinė atsakomybė. Pagal generalinio delikto taisyklę, pareigos elgtis rūpestingai ir atidžiai, kad kitam asmeniui nebūtų padaryta žalos, pažeidimas reiškia neteisėtus veiksmus (CK 263 straipsnio 1 dalis ir 6.246 straipsnio 1 dalis).

15.2. Nagrinėjamu atveju žala atsirado dėl atsakovo neveikimo, neužtikrinus, kad jo vadovaujamos Bendrovės veikla būtų organizuojama pagal imperatyvius norminių teisės aktų reikalavimus, be to, buvo pažeisti PVMĮ 71 straipsnio 1 ir 2 dalyse, 89 straipsnio 1 dalyje ir 92 straipsnio 1 dalyse įtvirtinti reikalavimai. Kai pažeidžiamos specialiuosiuose įstatymuose nustatytos pareigos, vadovui taikoma civilinė deliktinė atsakomybė.

15.3. Tinkamas mokesčių apskaičiavimas ir jų mokėjimas yra siejamas su vadovo pareiga tinkamai organizuoti vadovaujamos įmonės finansinę veiklą. Mokesčiai yra viena pagrindinių valstybės gyvavimo sąlygų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 9 d. nutarimas). Be to, vieniems ūkinės veiklos subjektams nemokant mokesčių, kiti jos subjektai – sąžiningi mokesčių mokėtojai atsiduria jiems nepalankioje padėtyje, pažeidžiami esminiai laisvosios rinkos, besiremiančios sąžininga konkurencija, principai. Tai, kad nagrinėjamu atveju valstybė patyrė turtinių praradimų, kuriuos sudaro Vilniaus apskr. VMI 2016 m. liepos 21 d. ir 2016 m. liepos 28 d. sprendimuose nurodyto dydžio PVM ir PVM delspinigiai, yra neginčijamai įrodyta. Minėtuose sprendimuose priskaičiuotos sumos nėra nuginčytos.

15.4. Kreditorius gali tiesiogiai nukreipti savo reikalavimą į juridinio asmens dalyvį ar vadovą, kai žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014). Atsakovas, būdamas atsakingas už Bendrovės veiklos organizavimą (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 1 punktas), buvo nesąžiningas – jo neveikimas, t. y. Bendrovės neįregistravimas PVM mokėtojų registre, PVM neapskaičiavimas ir nesumokėjimas nulėmė ne tik PVM, bet ir PVM delspinigių atsiradimą.

15.5. Pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai konstatuojamas atsakovo veiksmų neteisėtumo konkretaus kreditoriaus (ieškovės) atžvilgiu nebuvimas. 2015 m. rugpjūčio 26 d. operatyvaus patikrinimo metu palyginus 2007–2014 m. kasos aparatų žurnalo duomenis su pateiktų Metinių pelno mokesčio deklaracijų duomenimis, nustatyta, kad Bendrovė deklaravo 4 028 059 Lt mažiau pajamų, taip pat nustatyta, kad Bendrovės gautos pajamos per metus viršijo 100 000 Lt ribą, o Bendrovė nepateikė prašymo ją įregistruoti PVM mokėtoja, neskaičiavo ir nemokėjo PVM. Atsižvelgiant į tai, inicijuotas Bendrovės mokestinis patikrinimas. Taigi, atsakovas dar iki mokestinio patikrinimo pradžios žinojo apie tai, kad jo vadovaujama Bendrovė privalo registruotis PVM mokėtoja, tačiau to nedarė. Šiuos veiksmus taip pat jis galėjo atlikti nelaukdamas mokestinio patikrinimo pabaigos, tačiau to nepadarė ir dėl tokio tyčinio neveikimo valstybės biudžetui buvo padaryta turtinė žala. Taigi, atsakovo veiksmai buvo neteisėti konkretaus kreditoriaus (ieškovės) atžvilgiu ir lėmė tiesioginės turtinės žalos ieškovei padarymą CK 6.263 straipsnio pagrindu. Dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) Lietuvos valstybė patyrė 96 890,84 Eur turtinę žalą, kurią pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo – atsakovas.

Atsiliepimas

16. Atsakovas V. S. atsiliepime prašo ieškovės Vilniaus apskr. VMI apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Pagal kasacinio teismo praktiką, žala nepripažįstamos bendrovės mokestinės prievolės, bendrovės patirta žala laikytina tik paskirtos baudos ir delspinigiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-624/2013). Šiuo atveju ieškinį buvusiam vadovui pareiškė ne pati Bendrovė, bet vienas iš jos kreditorių, tačiau teisę kreiptis į teismą kreditorius įgyja tik tada, kai tokios pareigos neįgyvendina bankroto administratorius, ir tik su netiesioginiu ieškiniu. Priešingas aiškinimas prieštarautų bankroto teisės paskirčiai. Kreditoriaus tiesioginio ieškinio tenkinimui turi būti nustatyti į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimas ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusi žala, o ne bendro juridinio asmens nemokumo sukėlimas ar mokumo sumažėjimas, kuris vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek ir visus likusius juridinio asmens kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014).

16.2. Vilniaus apskr. VMI neįrodinėja ir neįrodo, kad atsakovas padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui – ieškovei (CK 6.263 straipsnio pagrindu). Priešingai, Vilniaus apskr. VMI nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad atsakovo neteisėti veiksmai yra bendros pareigos Bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas ir nėra nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, t. y. atsakovo veiksmų galimas neteisėtumas nepasireiškia specifiškai tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, bet, akivaizdu, vienodai paveikia tiek ieškinį pareiškusį kreditorių, tiek ir kitus Bendrovės kreditorius. Vadinasi, tiesioginis ieškinys buvusiam Bendrovės vadovui negali būti tenkinamas.

16.3. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė šiuo metu yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro, visos Bendrovės mokestinės prievolės yra pasibaigusios. Be to, CK 6.253 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė netaikoma, taip pat asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo civilinės atsakomybės dėl nukentėjusio asmens veiksmų, t. y. veiksmų, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai. Vilniaus apskr. VMI ne kartą atliko Bendrovės kontrolės veiksmus, tačiau pretenzijų dėl Bendrovės registracijos PVM mokėtojų registre nebuvo pateikta. Bendrovė teikė Pelno mokesčio deklaracijas, kuriose matėsi Bendrovės apyvarta, todėl Vilniaus apskr. VMI turėjo pareigą patikrinti, ar nėra prievolės Bendrovei registruotis į PVM mokėtojų registrą, tačiau Vilniaus apskr. VMI šios pareigos neatliko.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl teisinių pagrindų reikšti bendrovės vadovui ieškinį dėl žalos atlyginimo

18. Nagrinėjamoje byloje yra pareikštas tiesioginis ieškovės Vilniaus apskr. VMI ieškinys atsakovui – UAB „Geluda“ (šiuo metu – išregistruota) vadovui. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditoriaus tiesioginis ieškinys bendrovės vadovui gali būti pareikštas trimis atvejais – pirma, kai žala padaryta individualiam kreditoriui konkrečiai į jį nukreiptais neteisėtais veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014); antra, Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, kai vadovas yra kaltas dėl tyčinio bankroto ir aišku, kad su kreditoriais bendrovė nebeatsiskaitys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017); trečia, kai vadovas padaro žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018).

19. Nagrinėjamoje byloje ieškovė teigia, kad atsakovui tiesioginė atsakomybė turėtų būti taikoma CK 6.263 straipsnio pagrindu, nes žala padaryta individualiai kreditorei konkrečiai į ją nukreiptais neteisėtais veiksmais. Kasacinis teismas savo praktikoje išaiškino, kad jeigu bendrovės vadovas padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui, o ne išvestinę žalą dėl netinkamo įmonės valdymo CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu, kreditorius, siekdamas pareikšti tiesioginį ieškinį CK 6.263 straipsnio 2 dalies pagrindu, nėra saistomas bankroto proceso stadijos, be to, kreditoriui teisė reikalauti nuostolių atlyginimo tiesiogiai iš buvusio įmonės vadovo išlieka ir po bendrovės likvidavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014, 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-421/2017).

20. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime darė išvadą, kad Vilniaus apskr. VMI reikalavimas atsakovui galėtų būti pareikštas tik CK 6.263 straipsnio pagrindu, tačiau ieškovė šio pagrindo neįrodė. Su šia pirmosios instancijos teismo išvada sutiktina. Nagrinėjamu atveju nebuvo iškelta byla dėl tyčinio Bendrovės bankroto, todėl negalimas tiesioginis ieškinys ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies pagrindu, taip pat nėra duomenų apie atsakovui taikytą atsakomybę BK pagrindu, taigi, ieškovės faktinis reikalavimo pagrindas vertintinas tik CK 6.263 straipsnio aspektu.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

21. Vilniaus apskr. VMI 2015 m. rugsėjo 22 d. pradėjo Bendrovės mokestinį patikrinimą ir 2016 m. birželio 15 d. surašė patikrinimo aktą, kuriuo papildomai apskaičiavo Bendrovei 70 380 Eur mokesčių, iš jų 69 686 Eur PVM (1 t., b. l. 20–32). Bendrovės vienintelis akcininkas ir vadovas buvo V. S. (atsakovas). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų matyti, kad V. S. 2016 m. liepos 11 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl bankroto bylos Bendrovei iškėlimo. VMI 2016 m. liepos 21 d. sprendimu patvirtino 2016 m. birželio 15 d. patikrinimo aktą ir patvirtino delspinigių bei baudų sumas (1 t., b. l. 41–43). 2016 m. rugpjūčio 5 d. Vilniaus apskr. VMI kreipėsi į teismą dėl 96 890,84 Eur žalos iš Bendrovės vadovo priteisimo.

22. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5279-562/2016 iškėlė Bendrovei bankroto bylą, o 2017 m. sausio 24 d. nutartimi pripažino Bendrovę bankrutavusia. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 21 d. nutartimi, be kita ko, patvirtintas VMI 135 900,18 Eur dydžio finansinis reikalavimas, kuris buvo patikslintas Vilniaus apygardos teismo 2017 m. spalio 13 d. nutartimi, nurodant, kad VMI finansinis reikalavimas yra 122 557,32 Eur (iš jų 47 695,70 Eur delspinigiai ir netesybos). Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. B2-2137-640/2018 Bendrovė pripažinta pasibaigusi. Pagal viešai skelbiamus valstybės įmonės Registrų centro duomenis, Bendrovė iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2018 m. birželio 25 d.

Dėl tiesioginio kreditoriaus ieškinio bendrovės vadovui CK 6.263 straipsnio pagrindu

23. CK 1.137 straipsnyje įtvirtinta viena iš principinių civilinių santykių reglamentavimo nuostatų: asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į teisminę gynybą. Pagal šį principą civilinių santykių subjektai yra laisvi spręsti dėl civilinių teisių įgijimo, jų įgyvendinimo bei jų gynybos. Laisvas teisės į pažeistų civilinių teisių gynybą įgyvendinimas reiškia ir gynybos būdų pasirinkimą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad galimybė įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą ir ginčo išsprendimo rezultatas priklauso nuo pasirinkto teisių gynybos būdo veiksmingumo konkrečioje situacijoje, dėl to kiekvienu atveju ieškovo turi būti įvertintos ginčo aplinkybės, šalių santykių specifika, šalis siejančios teisės ir pareigos ir šių duomenų kontekste – pasirinkto teisių gynimo būdo tinkamumas. CK 1.138 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos, šiame straipsnyje nurodytais ir kitais įstatymų nustatytais būdais. Toks teisinis reglamentavimas suponuoja bylą nagrinėjančio teismo pareigą įvertinti, ar ieškovo pasirinktas teisių gynybos būdas atitinka įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, be kita ko, ar toks būdas gali būti taikomas konkretaus teisių pažeidimo atveju, ar egzistuoja alternatyvūs teisių gynybos būdai, ar įstatyme neįtvirtinta konkretaus teisių gynybos būdo taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-357-313/2019).

24. Vilniaus apskr. VMI ieškinyje nurodė, kad atsakovas buvo vienintelis Bendrovės akcininkas ir vadovas, todėl jo nesąžiningi veiksmai (neorganizuojant prašymo įrašyti Bendrovę į PVM mokėtojų registrą pateikimo, atitinkamai, neapskaičiuojant PVM ir jo nemokant) buvo nukreipti tiesiogiai į žalos valstybės biudžetui padarymą, todėl Bendrovės vadovui kyla deliktinė atsakomybė. Taigi, nagrinėjamu atveju byloje kyla teisės klausimas, ar Bendrovės mokestinės prievolės netinkamas vykdymas (PVM neskaičiavimas ir nemokėjimas) gali būti faktiniu pagrindu reikšti tiesioginį ieškinį pagal CK 6.263 straipsnį mokesčio mokėtojo vadovui ir vienasmeniam akcininkui.

25. Kaip minėta, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad toks ieškinys galimas, kai vadovas padaro žalą valstybės finansams nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018). Nagrinėjamoje byloje atsakovui netaikyta baudžiamoji ar administracinė atsakomybė, todėl spręstina tik dėl civilinės atsakomybės taikymo.

26. Kasacinis teismas suformulavo bendrą taisyklę dėl tiesioginio kreditoriaus ieškinio akcininkui ir valdymo organo nariui CK 6.263 straipsnio pagrindu: toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigų bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017).

27. Pagal bendrą taisyklę, įtvirtintą kasacinio teismo praktikoje, įmonės veiklos teisėtumo, taip pat ir mokestinių prievolių vykdymo srityje, užtikrinimas yra vadovo fiduciarinės rūpestingumo pareigos elementas, nes vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014; 2016 m. birželio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016). Taigi, tinkamas mokesčių apskaičiavimas ir jų mokėjimas siejamas su platesne vadovo pareiga tinkamai organizuoti finansinę apskaitą. Mokestinių prievolių valstybei vykdymas priskiriamas prie bendrovės vadovo pareigų, jam veikiant vidiniuose santykiuose su bendrove (Akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 1 punktas, Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis).

28. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje VMI nėra vienintelis Bendrovės kreditorius, kurio reikalavimas liko nepatenkintas likvidavus ir išregistravus Bendrovę. Iš minėto Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 7 d. sprendimo matyti, kad likusi nepatenkintų finansinių reikalavimų suma yra 158 293,50 Eur. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl ieškovės, kaip viešojo administravimo subjekto vykdomos mokesčių priežiūros funkcijos, žala jos atžvilgiu visada yra specifinė ir skiriasi nuo kitiems kreditoriams padarytos žalos, bet tai nereiškia, kad ši žala nekyla iš CK 2.87 straipsnyje numatytų vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimo.

29. Vilniaus apskr. VMI ieškinyje nurodė, jog atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad Bendrovė, kurios vadovu buvo atsakovas, nesikreipė su prašymu dėl jos įrašymo PVM mokėtoja, todėl neskaičiavo ir nemokėjo šio mokesčio. Atitinkamai, Bendrovės į valstybės biudžetą nesumokėti mokesčiai ir su jais susijusios sumos ir yra Bendrovės vadovo padaryta žala. Tomis pačiomis aplinkybėmis Vilniaus apskr. VMI įrodinėjo ir priežastinio ryšio buvimą. Šioms aplinkybėms pagrįsti Vilniaus apskr. VMI prie ieškinio pridėjo VMI 2016 m. liepos 21 d. priimtą sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo buvo patvirtintas 2016 m. birželio 15 d. patikrinimo akte Bendrovei apskaičiuotas PVM bei kuriuo buvo apskaičiuoti PVM delspinigiai bei skirta PVM bauda.

30. Vilniaus apskr. VMI apeliaciniame skunde pažymėjo, kad 2016 m. birželio 15 d. patikrinimo aktas ir jį patvirtinęs VMI 2016 m. liepos 21 d. sprendimas nėra nuginčyti. Nors CPK 197 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad valstybės institucijų išduoti dokumentai laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią, tačiau minėtus rašytinius įrodymus (patikrinimo aktą ir jį patvirtinusį sprendimą) išdavusi valstybės institucija nagrinėjamu atveju yra bylos šalis (ieškovė), todėl šie dokumentai šiuo atveju vertinami tik kaip vieni iš įrodymų, kuriais grindžiamas pareikštas reikalavimas. Be to, mokesčių administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra privalomas mokesčių mokėtojui ir jo teisių perėmėjui, tačiau šio sprendimo teisinė galia nesaisto trečiųjų asmenų (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-334-823/2017). Vilniaus apskr. VMI atliktu patikrinimu vertinta Bendrovės veikla apskaičiuojant, deklaruojant ir sumokant PVM, t. y. atsakovo konkretūs neteisėti veiksmai ar jo neveikimas minėtu patikrinimu nebuvo vertinti (vertintas mokesčių mokėtojas – Bendrovė). Administracinė atsakomybė atsakovui nebuvo taikyta. Mokesčių administravimo teisiniai santykiai VMI ir nagrinėjamos bylos atsakovo nesieja.

31. Pažymėtina, kad ginčui aktualioje ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtintas specialus bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindas, kuriame nurodyta, kad bankrotas yra tyčinis, kai mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (5 punktas). Viena iš bankroto pripažinimo tyčiniu procesinių pasekmių – kreditoriaus teisė likvidavus įmonę dėl bankroto, kuris buvo pripažintas tyčiniu, reikalauti atlyginti žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriui (kreditoriams) prievolės tiesiogiai iš tyčinį bankrotą sukėlusio asmens (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis). Ieškovė, disponuodama įrodymais dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytos tyčinio bankroto sąlygos buvimo, pasirinko nesikreipti dėl Bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, todėl prarado teisę į tiesioginį ieškinį ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalies pagrindu.

32. Atkreiptinas dėmesys, kad žinodama faktines aplinkybes dėl netinkamo mokesčių planavimo, pažeidžiančio įstatymuose (šiuo atveju – PVMĮ) numatytus imperatyvus, ieškovė papildomai galėjo reikšti netiesioginį ieškinį CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu ar CK 2.50 straipsnio 3 dalies pagrindu, tačiau šiais gynimo būdais nesinaudojo.

33. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai. Jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017). Kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, pažymi, kad VMI sprendime dėl patikrinimo akto patvirtinimo nurodytos aplinkybės dėl tikrinamuoju laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 31 d.) Bendrovės pažeistų PVMĮ nuostatų, neįrodo pareikšto ieškinio specifinio pagrindo, t. y. būtent atsakovo į Vilniaus apskr. VMI nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo, lėmusių ieškinyje nurodytą ir prašomą priteisti žalą. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad vienasmenio akcininko ir vadovo veikla buvo nukreipta išimtinai į žalos VMI padarymą (kilo ne dėl rūpestingumo pareigos pažeidimo netinkamai atliekant valdymo funkciją).

34. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškinį, nenustatęs atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų. Apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo nepaneigia. Kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui (šiuo atveju nebegali daryti įtakos bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui), todėl teisėjų kolegija jų nevertina bei plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrinusi apskųstą procesinį sprendimą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėGintaras PečiulisAgnė Tikniūtė