Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Godos Ambrasaitės - Balynienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Virginijos Čekanauskaitės ir Dalios Kačinskienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2191-794/2016 dalies, kuria buvo atmestas ieškovės ieškinys atsakovams A. J. ir G. J. B. dėl žalos atlyginimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė Valstybinės mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) kreipėsi į teismą, prašydama solidariai iš atsakovų A. J. ir G. J. B. priteisti jos naudai 92 500,74 EUR žalos atlyginimo.Paaiškino, kad atsakovas A. J. nuo 2012 m. rugpjūčio 14 d. iki 2014 m. birželio 3 d. buvo UAB „Signum socium“ vadovu, o šios įmonės akcininku nuo 2005 m. gruodžio 29 d. iki 2014 m. spalio 27 d. buvo atsakovas G. J. B..Vilniaus apskrities VMI 2014 m. lapkričio 11 d. patikrinimo aktu buvo apskaičiuotas UAB „Signum socium“ mokėtinas pridėtinės vertės mokestis (toliau – PVM) 92 500,74 EUR sumai, kurią sudaro 68 208,99 EUR mokestis, 20 020,95 EUR bauda ir 4 270,8 EUR delspinigiai. UAB „Signum socium“ yra išregistruota iš Juridinių asmenų registro. A. J. nevykdė įstatymų jam, kaip įmonės vadovui, nustatytų pareigų, t. y. laiku ir teisingai deklaruoti bei mokėti mokesčius – nepateikė PVM mokesčio deklaracijos ir nesumokėjo į valstybės biudžetą PVM. Dėl šių neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovei buvo padaryta žala. Ieškovė, kaip mokesčių surinkimą užtikrinanti institucija, civilinės teisės požiūriu laikytina kreditoriumi, o ieškinys pareikštas viešajam interesui ginti.Ieškovė paaiškino, kad Vilniaus apskrities VMI, atlikusi UAB „Signum socium“ PVM mokestinį tyrimą, surašė 2014 m. vasario 10 d. mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitą, kurioje nustatė, kad UAB „Signum socium“ 2013 m. gegužės 17 d. pirkimo – pardavimo sutartimi A. Z. už 393 014,36 EUR pardavė žemės sklypą su senais pastatais ir statiniais ((duomenys neskelbtini)), kuris Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 32 straipsnio 2 dalies prasme yra laikomas „žeme statyboms“, tačiau nepriskaičiavo pardavimo PVM. Bendrovei buvo pasiūlyta pateikti patikslintą 2013 m. gegužės mėnesio deklaraciją. Bendrovės vadovas A. J. tris kartus prašė pratęsti terminą patikslinimų pateikimui, nurodydamas, kad konsultuojasi su auditoriais ir laukia jų išvadų dėl mokestinių normų taikymo, taip pat laukia centrinio mokesčio administratoriaus išaiškinimo. 2014 m. birželio 17 d. centrinis mokesčių administratorius išaiškino, jog žemės sklypo su statiniais pardavimo sandoris PVM tikslais gali būti laikomas vienu žemės statyboms tiekimo sandoriu ir nuo visos sandorio vertės turėtų būti skaičiuojamas PVM mokestis. Atsižvelgiant į tai, terminas patikslintai deklaracijai pateikti buvo pratęstas iki 2014 m. liepos 7 d., tačiau įmonės vadovas net po centrinio mokesčių administratoriaus 2014 m. birželio 17 d. išaiškinimo neįvykdė pareigos pateikti patikslintą deklaraciją. 2014 m. birželio 17 d. UAB „Signum socium“ buvo pradėta bankroto ne teismo tvarka procedūra. Įmonės bankroto administratoriui 2014 m. spalio 22 d. pasirašytinai buvo įteiktas įpareigojimas iki 2014 m. spalio 30 d. pateikti dokumentus mokestiniam patikrinimui. Tačiau administratorius dokumentų nepateikė, o 2014 m. spalio 27 d. UAB „Signum socium“ buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro. Per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2014 m. birželio 17 d. vieninteliam bendrovės akcininkui G. J. B. buvo išmokėta 314 816,95 EUR suma, mokėjimo paskirtyse nurodant: paskolos grąžinimas, kapitalo mažinimo lėšų išmokėjimas ir kt. Šios akcininkui pervestos lėšos galėjo būti panaudotos įsiskolinimui valstybei padengti. Atsakovas A. J., žinodamas apie pareigą pateikti patikslintas deklaracijas, prašydamas pratęsti terminą joms pateikti ir vilkindamas jų pateikimą, iš anksto numatė, jog nesilaikys Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnyje nustatyto atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo. Tokiu būdu buvo sumažintas įmonės mokumas prieš pat bankroto bylos iškėlimą, įmonė sąmoningai valdyta blogai, kas nulėmė jos bankrotą. Šie įmonės vadovo veiksmai yra nesąžiningi ir neteisėti, neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams. Įmonės vadovo atlikti mokėjimai, ieškovės vertinimu, taip pat patvirtina akcininko – atsakovo G. J. B., nesąžiningumą, nes jam buvo suteikta pirmenybė kitų kreditorių atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, kad 2014 m. birželio 17 d. bendrovei buvo pradėta bankroto procedūra, akcininkas lėšų pervedimo metu žinojo arba turėjo žinoti, kad jo sprendimai pažeis kitų kreditorių teises. Atlikti mokėjimai buvo nenaudingi įmonei, neprotingi, neteisėti, nesąžiningi bei tyčiniai, jais siekta padaryti įmonę nemokia, paliekant neįvykdytas mokestines prievoles. Bendrovė mokestinių prievolių neįvykdė dėl nesąžiningų atsakovų veiksmų, todėl už žalą jie yra atsakingi solidariai.Atsakovas G. J. B. prašė ieškovės ieškinį atmesti. Paaiškino, kad UAB „Signum socium“ mokestinis patikrinimas buvo pradėtas bendrovei jau esant bankrutavusiai (2014 m. spalio 16 d.), o užbaigtas – bendrovei esant pasibaigusiai ir išregistruotai iš Juridinių asmenų registro (2014 m. lapkričio 11 d.). Su pavedimu tikrinti, patikrinimo rezultatus įforminusiu dokumentu ir jį patvirtinusiu mokesčių administratoriaus sprendimu nei atsakovas, nei kiti įmonės valdymo organai, nei, vėliau, bankroto administratorius, supažindinti nebuvo. Mokestinio patikrinimo aktas bei sprendimas dėl patikrinimo akto patvirtinimo neteisėti, kadangi mokesčių administratorius padarė tiek procedūrinius, tiek mokesčių įstatymų taikymo pažeidimus.Atsakovo teigimu, ieškovė nepagrįstai teigia, kad 2013 m. gegužės 17 d.pirkimo – pardavimo sutartis PVM įstatymo prasme yra laikoma „žemės statyboms“ tiekimo sandoriu, kuris yra apmokestinamas PVM. UAB „Signum socium“ ir A. Z. 2012 m. gruodžio 3 d. buvo sudarę susitarimą dėl statinių – gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kitų kiemo statinių (šulinio, tvoros, kiemo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei po jais esančio žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavimo. Gyvenamasis namas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo nugriautas. Realizuojant susitarimo nuostatas, 2013 m. gegužės 17 d. buvo sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis, pagal kurią pirkėjas nupirko likusius statinius bei žemės sklypą. UAB „Signum socium“ neatliko jokių veiksmų su parduodamu žemės sklypu: detalusis planas nebuvo rengiamas, kitų statinių projektai parengti nebuvo, jokie leidimai rekonstrukcijai ar naujai statybai parduotame žemės sklype nebuvo rengiami ir nebuvo gauti. Sklypo užstatymo plotas, intensyvumas, aukštingumas nebuvo keičiamas. Sklypą įsigijo fizinis asmuo, ne PVM mokėtojas, kuris nurodė, kad nori investuoti į nekilnojamąjį turtą „krizės laikotarpiu“, kol yra patrauklios kainos. Sutartis buvo sudaryta dėl senų pastatų su žemės sklypu pardavimo. Taigi ieškovė nepagrįstai sutartį pripažino „žemės statyboms“ tiekimo sandoriu. Mokestinio patikrinimo rezultatų nepagrįstumas savaime paneigia ieškovės patirtą žalą.Atsakovas taip pat pažymėjo, kad 2013 m. gegužės 17 d. pirkimo – pardavimo sutartimi buvo parduotas tiek žemės sklypas, tiek statiniai. Turtas parduotas kaip vientisas turtinis vienetas už bendrą 1 357 000 Lt kainą. Taigi, net tuo atveju, jei žemės sklypas būtų priskiriamas „žemei statyboms“, PVM galėtų būti skaičiuojamas tik nuo žemės sklypo pardavimo kainos. Tokį išaiškinimą 2014 m. birželio 17 d. buvo pateikusi pati ieškovė. Tačiau PVM paskaičiuotas nuo viso komplekso kainos, atitinkamai neteisingai paskaičiuota bauda ir delspinigiai.Skiriant bendrovei baudą nebuvo atsižvelgta į baudos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes bei neargumentuota, kodėl buvo paskirta būtent 30 proc. dydžio bauda. UAB „Signum socium“ visuomet bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi visais mokesčių apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo klausimais bei atliko beveik visus nurodytus patikslinimus, išskyrus 2013 m. gegužės mėnesio PVM deklaracijos patikslinimą, kadangi nebuvo aišku, kokio dydžio PVM turėtų būti deklaruojamas. Dalis atsakovui G. J. B. laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2014 m. birželio 17 d. išmokėtų lėšų buvo įstatinio kapitalo mažinimo lėšos, kita dalis – atsakovo bendrovei suteiktų paskolų grąžinimas. Kai atsakovui buvo išmokėtos lėšos, dar nebuvo žinoma, ar įmonė turi kokią nors mokestinę prievolę, o jei turi, tai kokio dydžio. Galutinai mokestinės prievolės faktas paaiškėjo tik 2014 m. lapkričio 11 d., ieškovei surašius patikrinimo aktą. Mokestinio tyrimo procedūros metu bendrovei nebuvo priskaičiuotos jokios į valstybės biudžetą mokėtinos sumos. Mokestinio tyrimo rezultatų ataskaitoje taip pat nebuvo nurodyta, kaip turi būti skaičiuojamas nuo sutarties mokėtinas PVM, ar kokia yra sandorio apmokestinamoji vertė. Be to, laikotarpiu, kai atsakovui buvo išmokėtos piniginės lėšos, įmonė buvo moki ir vykdė įprastinę ūkinę –komercinę veiklą. Akcininko sprendimas sumažinti bendrovės įstatinį kapitalą 626 000 Lt buvo priimtas dar 2014 m. vasario 3 d. ir buvo sąlygotas tuometinės bendrovės finansinės būklės. Ši procedūra buvo realizuota Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) nustatyta tvarka. Įmonė su atlikto mokestinio tyrimo rezultatais buvo supažindinta 2014 m. vasario 25 d., kai įmonės įstatinio kapitalo mažinimo procedūra jau buvo užbaigta. Atsakovas paaiškino, kad jis laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. įmonei paskolino iš viso 366 900 Lt sumą, t. y. įmonė liko skolinga atsakovui ir jis jokios faktinės naudos iš atgautų paskolų neturėjo (likęs bendrovės 2 646,45 Lt skolos likutis). UAB „Signum socium“ bankroto procesas buvo užbaigtas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka ir nei kreditoriai, nei bankroto administratorius atsakovui atliktų mokėjimų neginčijo. Lieka neaišku, kodėl ieškovė, jei laikė save įmonės kreditore, neprašė nei bankroto administratoriaus, nei teismo sustabdyti UAB „Signum socium“ bankroto procedūras, neskundė kreditorių priimtų sprendimų. Atsakovas A. J. prašė ieškinį atmesti. Paaiškino, kad mokesčių administratoriui vienašališkai įvertinus aplinkybes, susijusias su 2013 m. gegužės 17 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymu ir apmokestinimu, atlikto mokestinio patikrinimo rezultatai negali būti laikomi išsamiais, teisingais ir pagrįstais. Ieškovė nepriėmė atsakovo skundo dėl patikrinimo pažymos, kuria ieškovė grindžia atsakovų civilinę atsakomybę, todėl patikrinimo pažymos teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nagrinėtinas šioje civilinėje byloje. Ieškovės, kaip mokesčių administratorės, nurodomi valdingi įgalinimai yra taikytini santykiuose su mokesčių mokėtojais, o ne juridinių asmenų vadovais (dalyviais), todėl ieškinio nėra pagrindo vertinti kaip pareikšto viešajam interesui ginti.Teismų praktikoje nurodoma, kad, sprendžiant klausimą, ar pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVMĮ) 32 straipsnio 2 dalį žemė turėtų būti laikoma PVM apmokestinamu objektu, reikėtų vadovautis šiais kriterijais: teisės aktuose nustatyto subjekto sprendimo dėl paskirties pakeitimo priėmimu; detaliojo plano patvirtinimu; detaliajam planui prilyginto teritorijų planavimo dokumento, kuriame nustatyta galimybė užstatyti sklypą bei sklypo užstatymo sąlygos, patvirtinimu; duomenų dėl žemės paskirties, naudojimo būdo ar pobūdžio, įrašymu į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą; bendrojo ar specialiojo teritorijų planavimo dokumento patvirtinimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. nutartis Nr. A602-200/2012). Ginčo atveju UAB „Signum socium“ neatliko jokių veiksmų su parduodamu žemės sklypu, sutartis buvo sudaryta dėl senų pastatų su žemės sklypu pardavimo. Be to, net jei žemės sklypas būtų pripažintas PVM objektu, sklypas buvo parduotas su senais pastatais, kurie nėra PVM objektas.Atsakovas jokių neteisėtų veiksmų neatliko, kadangi buvo įsitikinęs, jog tokios pirkimo –pardavimo sutarties sudarymas nėra priskiriamas PVM apmokestinamai veiklai, todėl 2013 m. gegužės mėnesio PVM deklaracijoje pagal 2013 m. gegužės 17 d. pirkimo – pardavimo sutartį gautos lėšos buvo deklaruotos kaip neapmokestinami tiekimai. Faktą, jog pirkimo – pardavimo sutarties apmokestinimo PVM klausimas nėra vienareikšmis ir aiškus, patvirtina pačios ieškovės išaiškinimas, jog tuo atveju, jei kiemo statiniai nėra skirti nugriovimui, žemės sklypo ir statinių pardavimo sandorį būtų galima laikyti atskirais sandoriais ir apmokestinti PVM atsižvelgiant į kiekvienam sandoriui galiojančias PVM įstatymo nuostatas – žemės sklypo pardavimas apmokestinamas PVM, o senų pastatų ar statinių pardavimas PVM neapmokestinamas. Žemės sklypas su statiniais buvo parduotas kaip bendras turtinis vienetas, neišskiriant kiekvieno objekto kainos, todėl net ir po centrinio mokesčių administratoriaus išaiškinimo buvo neaišku, kaip turi būti skaičiuojamas pardavimo PVM. Mokėtinas PVM buvo priskaičiuotas tik po atliktos mokestinio patikrinimo procedūros, tačiau taip pat neteisingai. Iki pat bendrovės mokestinio patikrinimo procedūros užbaigimo nebuvo aišku, ar bendrovė apskritai yra skolinga valstybės biudžetui.Nesant mokesčių administratoriaus reikalavimo dėl apskaičiuotų mokesčių sumokėjimo, ieškinyje nurodytų mokėjimų bendrovės akcininkui atlikimo metu objektyviai negalėjo būti pažeista atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais tvarka. Be to, įmonė tuo laikotarpiu vykdė savo įsipareigojimus ir kitiems kreditoriams: UAB „Swedbank lizingas“ pervesta 341 673,79 Lt suma, kredito unijai „Vilniaus taupomoji kasa“ – 658 000 Lt, UAB „Open 24“ – 100 000 Lt. Akcininkui atliktų pavedimų metu įmonė neturėjo ženklių skolų kreditoriams, o bankroto procesas įmonei inicijuotas, kai atsakovas A. J. jau nebebuvo įmonės direktoriumi. Ieškovė reikalavimą priteisti žalą iš atsakovo A. J., kaip buvusio bendrovės vadovo, grindžia CK 2.87 straipsnio 7 dalimi, tačiau pagal šią teisės normą juridinio asmens vadovas turi pareigą atlyginti pačiam juridiniam asmeniui, o ne kreditoriams, padarytą žalą. Nei įmonės bankroto administratorius, nei kreditoriai neįžvelgė pagrindo iš atsakovo reikalauti žalos atlyginimo, o ieškovė savo teisių bendrovės bankroto procese taip pat negynė. Priešieškiniu atsakovas A. J. prašė pripažinti, kad UAB „Signum socium“ nekilo pareiga deklaruoti ir mokėti PVM nuo 2013 m. gegužės 17 d. pirkimo – pardavimo sutartimi parduoto turto; pripažinti negaliojančia ir panaikinti Vilniaus apskrities VMI 2014 m. lapkričio 19 d. patikrinimo pažymą Nr. (4.65)-FR0681-76. Paaiškino, kad žalos faktas yra grindžiamas patikrinimo pažyma, kurios nuginčyti administracine tvarka galimybės nėra, todėl, siekiant išvengti atsakomybės, patikrinimo pažyma yra ginčijama priešieškiniu. Atsakovo vertinimu, paaiškėjus, kad įmonė pasibaigė ir buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro, nesant jos teisių ir pareigų perėmimo, įmonės mokestinis patikrinimas turėjo būti nutrauktas. Mokestinio patikrinimo tęsimas ir užbaigimas sąlygojo tai, kad mokestinio patikrinimo metu objektyviai nebuvo užtikrintos suinteresuotų asmenų teisės teikti pastabas ir paaiškinimus dėl patikrinimo akto. Be to, patikrinimo pažyma buvo ne tik patvirtintas mokestinės prievolės dydis, bet ir buvo paskirta bauda bei apskaičiuoti delspinigiai. Taigi, administracinė nuobauda ir prievolės užtikrinimo priemonė buvo paskirtos subjektui, kuris jų priėmimo metu nebeegzistavo nei kaip ūkio subjektas, nei kaip mokesčių mokėtojas. Ieškovė VMI prašė atsakovo A. J. priešieškinį atmesti. Paaiškino, kad atsakovų argumentai dėl PVM tarifu apmokestinimo objekto, papildomai priskaičiuotų mokesčių bei baudų dydžio ir kt. nenagrinėtini Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka. Vilniaus apskrities VMI 2014 m. lapkričio 19 d. patikrinimo pažyma buvo patvirtintas 2014 m. lapkričio 11 d. UAB „Signum Socium“ patikrinimo aktas. Patikrinimo pažyma nebuvo apskųsta mokestiniams ginčams taikoma tvarka, todėl tai yra galiojantis dokumentas ir objektyvus pagrindas atsiradusiai žalai konstatuoti. Atsakovas patikrinimo pažymos apskundimo procedūrą pradėjo tik gavęs VMI ieškinį, o atsakovo atlikti veiksmai nepatvirtina, kad atsakovas išnaudojo visas galimybes ginti pažeistas teises administracine tvarka. Atsakovas nenurodo aplinkybių, kodėl, būdamas įmonės direktoriumi, neskundė pažymos joje nustatyta tvarka. Ieškovės teigimu, teisės aktai nedraudžia atlikti juridinio asmens išregistruoto iš Juridinių asmenų registro patikrinimą. Be to, patikrinimas buvo pradėtas įmonei dar nesant išregistruotai, o tai, kad įmonė buvo išregistruota, nepriklausė nuo mokesčių administratoriaus valios. Atsakovas G. J. B. prašė priešieškinį tenkinti. Paaiškino, kad pats mokesčių administratorius leidinyje „Žemės ir kito nekilnojamojo turto apmokestinimas pridėtinės vertės mokesčiu (PVM)“ yra išaiškinęs, jog, jeigu parduodant seną pastatą kartu su žeme šio tiekimo momentu buvo atlikta tik dalis pastato griovimo darbų, tačiau pastatas dar bent iš dalies buvo naudojamas kaip pastatas (nesvarbu, kad po šio tiekimo pirkėjas prireikus visiškai užbaigs griovimo darbus), tai PVM tikslais laikoma, kad sudaromas seno pastato, perduodamo kartu su žeme, tiekimo sandoris, kuris PVM neapmokestinamas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. spalio 3 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmetė; bylos dalį pagal atsakovo A. J. priešieškinį nutraukė; priteisė iš ieškovės VMI atsakovui A. J. 2 452 EUR, o atsakovui G. J. B. – 1 000 EUR bylinėjimosi išlaidų.Teismas nustatė, kad atsakovas A. J. savo pareigą teikti deklaracijas, tarp jų ir už 2013 m. gegužės mėnesį, buvo įvykdęs, tačiau pateikta deklaracija buvo su trūkumais. Tarp šalių nėra ginčo, kad įmonė visus mokestinio tyrimo metu nustatytus trūkumus ištaisė, išskyrus 2013 m. gegužės mėnesio patikslintos PVM deklaracijos pateikimą. Minėtos deklaracijos pateikimas užtruko, kadangi įmonei nebuvo aišku, kokio dydžio pardavimo PVM už žemės sklypo su statiniais pardavimą turėjo būti deklaruojamas, todėl įmonės vadovas tris kartus (2014 m. kovo 17 d., 2014 m. balandžio 16 d. ir 2014 m. gegužės 20 d.) prašė pratęsti terminą patikslintos deklaracijos pateikimui, kadangi konsultavosi su auditoriais bei centriniu mokesčių administratoriumi. Bylos medžiaga patvirtina, kad buvęs įmonės vadovas buvo kreipęsis į auditorių bei gavęs atsakymą, kad sandoris neapmokestinamas PVM, bei į centrinį mokesčių administratorių su prašymais išaiškinti, ar 2013 m. gegužės mėnesį sudarytas sandoris yra apmokestinamas PVM. Audito bendrovė UAB „Patikimas auditas“ savo išvadą pateikė 2014 m. balandžio 16 d., tuo tarpu centrinis mokesčių administratorius – 2014 m. birželio 17 d. Teismas pažymėjo, kad paprastai įmonės vadovui apie įmonės pareigą laiku ir tinkamai mokėti mokesčius valstybei turėtų būti žinoma anksčiau, nei įmonei įteikiamas atlikto mokestinio tyrimo pranešimas, ar tuo labiau mokestinio patikrinimo aktas, kuris dėl įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro nebuvo įteiktas. Tačiau, teismo vertinimu, šiuo atveju, jei mokesčių administratorius būtų visiškai įsitikinęs savo reikalavimo pateikti patikslintą deklaraciją pagrįstumu, t. y. būtų įsitikinęs įmonės 2013 m. gegužės mėnesį atlikto sandorio apmokestinimu PVM, jis termino trūkumams pašalinti net tris kartus nebūtų pratęsinėjęs, o būtų nedelsdamas pradėjęs mokestinį patikrinimą. Be to, byloje atliktos ekspertizės išvadose teismo ekspertas konstatavo, kad įmonės atliktas sandoris neapmokestinamas PVM. Nustatytos aplinkybės rodo, kad buvęs įmonės vadovas turėjo pagrįstą pagrindą abejoti sandorio apmokestinimu, o siekdamas išsiaiškinti sandorio apmokestinimo pagrįstumą veikė išimtinai įmonės interesais. Teismas taip pat nustatė, kad terminas patikslintai deklaracijai pateikti buvo pratęstas iki 2014 m. liepos 7 d., tuo tarpu atsakovas A. J. nuo 2014 m. birželio 4 d. nebebuvo UAB „Signum socium“ vadovas. Atsižvelgdamas į tai teismas sprendė, kad pareiga pateikti mokesčių administratoriui patikslintą deklaraciją pirmiausia kilo įmonei ir jos vadovui, o ne atsakovui, kaip fiziniam asmeniui, kuris įmonėje tuo metu jau nedirbo. Įmonės vadovo pareigas nuo 2014 m. birželio 4 d. iki 2014 m. liepos 22 d. ėjo P. J., todėl būtent jis, kaip įmonės vadovas, turėjo pareigą pateikti patikslintą deklaraciją. Įmonės bankroto procesas ne teismo tvarka buvo pradėtas 2014 m. birželio 17 d., t. y. atsakovui A. J. jau nebesant įmonės vadovu, todėl konstatuoti, kad patikslintos deklaracijos nepateikimas bei mokestinės nepriemokos nepadengimas yra atsakovo A. J. tyčinio neveikimo, nukreipto į ieškovę, rezultatas, nėra pagrindo.Vadovaudamasis UAB „Signum socium“ sąskaitos išrašu už 2013 m. sausio 1 d. – 2014 m. spalio 23 d. laikotarpį teismas nustatė, kad 314 816,95 EUR suma įmonės akcininkui buvo išmokėta ne laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2014 m. birželio 17 d., kaip teigia ieškovė, o nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2014 m. kovo 18 d. Sąskaitos išraše nurodytos mokėjimo paskirtys rodo, jog akcininkui išmokėtą 314 816,95 EUR sumą sudarė 181 302,13 EUR kapitalo mažinimo lėšos ir 133 514,82 EUR paskolos grąžinimas. Akcininko sprendimas dėl įstatinio kapitalo mažinimo priimtas 2014 m. vasario 3 d. ir viešam registrui pateiktas 2014 m. vasario 6 d., o įregistruotas 2014 m. vasario 10 d., t. y. iki tol, kol Vilniaus apskrities VMI 2014 m. vasario 25 d. pranešė įmonei apie atlikto mokestinio tyrimo rezultatus. Be to, sprendimą dėl įstatinio kapitalo mažinimo priėmė ne įmonės vadovas, o vienintelis akcininkas, taigi įmonės vadovas nėra atsakingas už akcininko priimtą sprendimą.Tas pats sąskaitos išrašas bei G. J. B. pateiktas kasos pajamų orderis patvirtina, jog akcininkas laikotarpiu nuo 2013 m. gruodžio 5 d. iki 2014 m. gegužės 6 d. paskolino įmonei iš viso 116 398,29 EUR, iš jų net 97 109,59 EUR 2014 m. sausio 29 d., t. y. tuo metu, kai įmonei jau buvo žinoma apie jos atžvilgiu atliekamą mokestinį patikrinimą. Aplinkybę, kad įmonė vykdė veiklą tiek iš turimų, tiek iš skolintų lėšų patvirtina Vilniaus apskrities VMI 2014 m. vasario 10 d. mokestinio tyrimo ataskaitoje ir pranešime apie atliktą tyrimą nurodyta informacija. Lėšų judėjimas įmonės banko sąskaitoje rodo, kad įmonė ir po 2014 m. kovo 18 d. vykdė įprastą ūkinę – komercinę veiklą, t. y. apmokėdavo sąskaitas, mokėjo darbo užmokestį darbuotojams, gaudavo lėšas iš kontrahentų, įmonės akcininkas skolino lėšas įmonei. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog nei bankroto administratorius, nei įmonės kreditoriai nenustatė bei nesikreipė į teismą dėl priešingų įmonės veiklai sudarytų sandorių nuginčijimo ar įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, tokių aplinkybių nenustatė ir teismas iš teismų informacinės sistemos duomenų. Nustatytos aplinkybės, teismo vertinimu, leidžia spręsti, jog atsakovo A. J. įmonės vadovavimo laikotarpiu ieškovės nurodyti įmonės mokėjimai akcininkui nepažeidė kreditorių interesų. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Vilniaus apskrities VMI UAB „Signum socium“ mokestinį patikrinimą pradėjo tik 2014 m. spalio 16 d., nors terminas patikslintai deklaracijai pateikti baigėsi dar 2014 m. liepos 7 d. Pranešimas apie įmonės mokestinį patikrinimą bankroto administratoriui buvo įteiktas 2014 m. spalio 22 d. Nors ieškovei apie UAB „Signum socium“ bankroto procedūras buvo žinoma, tačiau ieškovė jokių aktyvių veiksmų dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo ar bankroto procedūrų sustabdymo, iki kol paaiškės jos kreditorinio reikalavimo dydis, nesiėmė. Šios aplinkybės, teismo vertinimu, patvirtina, kad iš esmės iki 2014 m. lapkričio 11 d., t. y. iki patikrinimo akto surašymo, ieškovė nebuvo visiškai įsitikinusi mokestinės nepriemokos egzistavimu.Teismas nurodė, kad už įmonės paskolos grąžinimą akcininkui yra atsakingas įmonės vadovas, todėl šiuo atveju akcininkui negali kilti atsakomybė už tai, jog jam skolininkas grąžino skolą. Teismas nesutiko, jog įmonės akcininkas atliko nesąžiningus veiksmus kreditorių ar ieškovės atžvilgiu, priimdamas įmonės grąžinamą paskolą. Teismas nustatė, kad UAB „Signum socium“ kapitalo mažinimo procedūra buvo užbaigta iki Vilniaus apskrities VMI 2014 m. vasario 25 d. pranešimo įmonei apie atlikto mokestinio tyrimo rezultatus bei iki konkrečių mokestinių nepriemokų sumų nustatymo. Įmonė ir po 2014 m. vasario 25 d. akcininkui pervestų įstatinio kapitalo mažinimo lėšų vykdė įprastą ūkinę – komercinę veiklą, t. y. apmokėdavo sąskaitas, mokėjo darbo užmokestį darbuotojams, gaudavo lėšas iš kontrahentų, įmonės akcininkas skolino įmonei. Taigi, įmonės akcininko priimtas sprendimas dėl įstatinio kapitalo mažinimo įmonės kreditorių interesų nepažeidė. Spręsdamas dėl atsakovo priešieškinio teismas pažymėjo, kad UAB „Signum socium“ iš Juridinių asmenų registro buvo išregistruota 2014 m. spalio 27 d., todėl jos prievolės kreditorių atžvilgiu baigėsi. Atsakovas nėra UAB „Signum socium“ teisių ir pareigų perėmėju, todėl priešieškiniu keliamų reikalavimų tenkinimas nesukeltų atsakovui jokių materialinių teisinių pasekmių. Teismo vertinimu, Vilniaus apskrities VMI 2014 m. lapkričio 19 d. patikrinimo pažyma yra tik vienas iš įrodymų, kuriais ieškovė šioje byloje grindė atsakovo neteisėtus veiksmus bei žalos dydį, tačiau įrodymų nuginčijimas savaime negali sukelti materialiųjų teisinių padarinių. Atsižvelgdamas į tai teismas civilinę bylą dalyje pagal atsakovo A. J. priešieškinį nutraukė CPK 293 straipsnio 1 punkto pagrindu, kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria teismas atmetė ieškovės ieškinį dėl žalos atlyginimo, pareikštą pasibaigusios ir iš Juridinių asmenų registro išregistruotos bendrovės vadovui bei šios įmonės akcininkui, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėja laikydamasi apeliacinio skundo ribų. Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas kolegija nenustatė (CPK 320 straipsnis). Ieškovės ieškiniu reikalaujamą priteisti žalą sudaro Vilniaus apskrities VMI 2014 m. lapkričio 11 d. patikrinimo aktu UAB „Signum socium“ apskaičiuotas 68 208,99 EUR pridėtinės vertės mokestis, 20 020,95 EUR bauda ir 4 270,8 EUR delspinigiai. Ieškinys dėl nurodytos sumos priteisimo reiškiamas solidariai abiems atsakovams. Ieškovės teigimu, atsakovo A. J. (buvusio UAB „Signum socium“ vadovo) neteisėti veiksmai pasireiškė įstatymų jam, kaip įmonės vadovui, nustatytų pareigų, konkrečiai – pareigos pateikti PVM mokesčio deklaraciją bei sumokėti į valstybės biudžetą PVM už bendrovės 2013 m. gegužės 17 d. pirkimo – pardavimo sutartimi parduotą nekilnojamąjį turtą netinkamu vykdymu, bei tuo, kad per laikotarpį nuo 2014 m. sausio 6 d. iki 2014 m. birželio 17 d. bendrovės akcininkui G. J. B. buvo išmokėta 314 816,95 EUR suma, tokiu būdu sumažinat bendrovės mokumą prieš pat bankroto bylos iškėlimą ir bendrovės akcininkui suteikiant pirmenybę prieš kitus bendrovės kreditorius (CK 6.930¹ straipsnis). Pastaruoju pagrindu grindžiamas ir ieškovės ieškinys bendrovės akcininko – atsakovo G. J. B., atžvilgiu.

Dėl bylai reikšmingų faktinių aplinkybių

Dėl teisės ginčyti mokesčių administratoriaus veiksmus ir sprendimus civilinėje byloje

Apeliantės teigimu, Vilniaus apskrities VMI 2014 m. lapkričio 19 d. pažyma ir kiti mokesčių administratoriaus veiksmai ir sprendimai negali būti ginčijami bendrosios kompetencijos teisme, kadangi įstatymai mokestiniams ginčams nagrinėti numato specialią tvarką, todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas apeliantės veiksmų teisėtumą, peržengė savo kompetencijos ribas. Kolegija su šiais apeliantės argumentais nesutinka. Pagal Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 2 straipsnio 22 dalį, mokestiniai ginčai – tai ginčai, kylantys tarp mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus dėl sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo ar kito panašaus pobūdžio sprendimo, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis, taip pat dėl mokesčių administratoriaus sprendimo atsisakyti grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą). Ginčams, nepatenkantiems į mokestinių ginčų sąvoką, MAĮ nuostatos, nustatančios mokestinių ginčų nagrinėjimo tvarką, nėra taikomos. Nagrinėjamoje byloje kilęs ne mokestinis ginčas tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčio mokėtojo, o civilinis ginčas dėl žalos atlyginimo. Mokesčių administravimo teisiniai santykiai ieškovės ir nagrinėjamos bylos atsakovų nesieja. Atsakovai neturi teisinio pagrindo ieškovės veiksmus ir priimtus sprendimus dėl UAB „Signum socium“ ginčyti mokestiniams ginčams nagrinėti nustatyta tvarka, kadangi mokesčių mokėtoja šiuo atveju yra pasibaigusi UAB „Signum socium“, o ne nagrinėjamos bylos atsakovai. Mokesčių administratoriaus sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo, jei jis nėra panaikintas mokestiniams ginčams nagrinėti nustatyta tvarka, yra privalomas mokesčių mokėtojui ir jo teisių perėmėjui. Tačiau šio sprendimo teisinė galia nesaisto trečiųjų asmenų, kadangi sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra individualaus pobūdžio administracinis aktas. Dėl šios priežasties nepagrįstais pripažintini apeliantės teiginiai, kad atsakovai nagrinėjamoje byloje negalėjo ginčyti, o pirmosios instancijos teismas vertinti Vilniaus apskrities VMI 2014 m. lapkričio 19 d. pažymoje nurodytų aplinkybių dėl to, jog minėtas sprendimas nėra įstatymų nustatyta tvarka nuginčytas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, kurioje reiškiamas reikalavimas tretiesiems asmenims, Vilniaus apskrities VMI 2014 m. lapkričio 19 d. pažyma yra vienas iš įrodymų, kuriuo grindžiamas ieškovės pareikštas reikalavimas. Šis įrodymas atitinka CPK 197 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą oficialaus rašytinio įrodymo sąvoką ir gali būti ginčijamas civilinėje byloje laikantis taisyklių, nustatytų oficialių rašytinių įrodymų ginčijimui.

Dėl kreditoriaus teisės reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovui (dalyviui)

Aktualioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais. Pirma, tiesioginis ieškinys gali būti reiškiamas CK 6.263 straipsnio pagrindu tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui, jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Tokiam individualiam kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą. Antra, kreditoriai turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį įmonės vadovui ir (ar) dalyviui tais atvejais, kai įmonės bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad veiksmai, kurie buvo pagrindas pripažinti bankrotą tyčiniu, pažeidžia ne konkretaus kreditoriaus teises, o visų kreditorių teises tokiu būdu, jog lemia įmonės negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais. Dėl šios priežasties, pripažinus bankrotą tyčiniu, turi būti sudaryta galimybė kiekvienam kreditoriui atskirai reikšti reikalavimą dėl žalos, kurią sudaro bankroto procese jo nepatenkintų reikalavimų dalis, atlyginimo, nereikalaujant įrodyti prieš konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017). Pasibaigus įmonės bankroto bylai, jos kreditoriui teisė reikalauti nuostolių atlyginimo ir tiesiogiai iš buvusio įmonėms vadovo išlieka, bet tik tuo atveju, jeigu šis padarė tiesioginę žalą konkrečiam kreditoriui (toks ieškinys turėtų būti reiškiamas CK 6.263 straipsnio pagrindu), o ne išvestinę žalą visiems tokios įmonės kreditoriams, kaip interesų grupei, dėl netinkamo įmonės valdymo (CK 2.87 straipsnis) ar dėl to, kad laiku nebuvo iškelta bankroto byla (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Ieškovas, nepareiškęs reikalavimo įmonės bankroto byloje, neturi teisės reikšti ieškinio įmonės vadovui pagal CK 2.87 straipsnio 7 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014, 2017 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-32-421/2017).Atsižvelgdama į aptartą kasacinio teismo praktiką, taip pat į tą aplinkybę, kad UAB „Signum socium“ yra pasibaigusi ir išregistruota, o apeliantė reikalavimo UAB „Signum socium“ bankroto byloje nebuvo pareiškusi, taip pat į tai, kad UAB „Signum socium“ bankrotas nėra pripažintas tyčiniu, kolegija daro išvadą, kad apeliantės reikalavimas atsakovams nagrinėjamoje byloje galėjo būti reiškiamas tik CK 6.263 straipsnio pagrindu, t. y. pagal bendrąsias deliktinės atsakomybės taisykles, ir teismo tenkintas tik tuo atveju, jei ieškovė būtų įrodžiusi konkrečiai į ją nukreiptų nesąžiningų atsakovų veiksmų, lėmusių žalos atsiradimą, atlikimą. Ieškovė, prašydama priteisti žalą iš atsakovų, šioje byloje, be kita ko, rėmėsi CK 6.930¹ straipsnyje nustatytos atsiskaitymų su kreditoriais tvarkos pažeidimu prieš pat bankroto bylos iškėlimą vieninteliam įmonės akcininkui – atsakovui G. J. B., pervedus 314 816,95 EUR sumą bei tokiu būdu sumažinus bendrovės mokumą. Kadangi ieškovės nurodomos dėl CK 6.930¹ straipsnio pažeidimų neva atsiradusios pasekmės (bendrovės mokumo sumažėjimas) yra susijusios ne individualiai su ieškove, o su visais bendrovės kreditoriais, ir todėl negali būti ieškovės šioje byloje reiškiamo tiesioginio ieškinio pagrindu, teisėjų kolegija dėl šių apeliantės skundo argumentų, taip pat kitų argumentų, susijusių su CK 2.87 straipsnio 7 dalies taikymu, plačiau nepasisakys bei jų nevertins.

Dėl atsakovų solidariosios atsakomybės

Kolegija pažymi, kad pagal bendrąją taisyklę, esant skolininkų daugetui, jų pareiga kreditoriui yra dalinė (CK 6.5 straipsnis). Toks teisinis reglamentavimas pagrįstas principu, kad kiekvienas asmuo privalo atlyginti tik tą žalą, kurią savo veiksmais sukėlė. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad juridinio asmens dalyvio ir valdymo organo nario civilinė atsakomybė yra individuali, todėl jų bendra solidarioji atsakomybė juridiniam asmeniui ar juridinio asmens kreditoriams galima tik išimtiniais atvejais, kai juridinio asmens dalyvis ir valdymo organo narys (veikdami kaip tokie) bendrais neteisėtais veiksmais, pažeisdami jiems nustatytas pareigas, padaro žalos minėtiems subjektams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015). Šiuo atveju ieškovė, reikšdama solidarų reikalavimą dėl žalos atlyginimo, tik abstrakčiai nurodo, kad žala padaryta atsakovų bendrais veiksmais, tačiau ieškovės byloje įrodinėjami konkretūs atsakovų neteisėti veiksmai yra skirtingi – įmonės vadovui nustatytų pareigų, t. y. laiku ir teisingai deklaruoti bei mokėti mokesčius nevykdymas (atsakovo A. J. atžvilgiu) ir piniginių sumų atsakovui G. J. B. išmokėjimas nesilaikant atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo (abiejų atsakovų atžvilgiu). Atsižvelgdama į tai kolegija sprendžia, kad ieškovė šioje byloje neįrodė atsakovų solidarios atsakomybės pagrindų.

Dėl atsakovo G. J. B. civilinės atsakomybės

Kolegija, pritardama atitinkamoms pirmosios instancijos teismo išvadoms, pažymi, kad ieškovė neįrodė neteisėtų atsakovo G. J. B. veiksmų, nukreiptų tiesiogiai į ieškovę. G. J. B. išmokėtų sumų priėmimas tokiais veiksmais negali būti laikomas, kadangi byloje nenustatyta, jog priimdamas šias sumas atsakovas G. J. B. būtų siekęs išvengti UAB „Signum socium“ mokestinių prievolių vykdymo. Apeliantės argumentai, susiję su šio atsakovo pareiga žinoti bendrovės finansinę padėtį ir vengti galimo kitų kreditorių interesų pažeidimo sumažinant bendrovės mokumą, kaip jau minėta, nėra pakankami individualaus ieškovės ieškinio tenkinimui, kadangi bendras bendrovės mokumo sumažinimas, net jei būtų nustatytas, nelaikytinas konkrečiai į ieškovę nukreiptu neteisėtu atsakovo veiksmu. Be to, ieškovė, nepareiškusi kreditorinio reikalavimo UAB „Signum socium“ bankroto byloje, neturi pagrindo teigti, kad tokiu UAB „Signum socium“ mokumo sumažinimu konkrečiai jai buvo padaryta žala, t. y. išnyko ar sumažėjo galimybė gauti savo reikalavimo patenkinimą iš UAB „Signum socium“.

Dėl atsakovo A. J. civilinės atsakomybės

Kaip jau minėta, pareikšdamas tiesioginį ieškinį įmonės vadovui kreditorius turi įrodyti, kad įmonės vadovo neteisėtu veiksmu buvo siekiama padaryti žalos konkrečiai jam, o ne visiems bendrovės kreditoriams, tiesiog sumažinant bendrovės turto masę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017). Atsižvelgdama į tai kolegija sprendžia, kad ieškovės įrodinėjami atsakovo A. J. neteisėti veiksmai, išmokant atsakovui G. J. B. atitinkamas pinigų sumas, taip pat negali būti pagrindu ieškovės šioje byloje pareikšto individualaus ieškinio tenkinimui.Kolegija taip pat nesutinka su apeliantės teiginiais, kad atsakovas A. J., teikdamas prašymus pratęsti patikslintos deklaracijos pateikimo terminą, sąmoningai vilkino deklaracijos pateikimo procesą, tokiu būdu siekdamas padaryti žalą ieškovei, kadangi byloje surinkti įrodymai šių apeliantės teiginių nepatvirtina. Byloje nustatyta, kad atsakovas A. J., gavęs 2014 m. vasario 10 d. Vilniaus apskrities VMI pranešimą apie tai, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), PVMĮ 32 straipsnio 2 dalies taikymo prasme laikomas žeme statyboms ir apmokestinamas PVM, taikant standartinį PVM tarifą, bei Vilniaus apskrities VMI pasiūlius per 20 dienų nuo pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą gavimo dienos Vilniaus apskrities VMI pateikti patikslintą 2013 m. gegužės mėnesio PVM deklaraciją, už parduotą žemės sklypą priskaičiuoti pardavimo PVM ir jį sumokėti į biudžetą, kreipėsi į auditorius bei 2014 m. kovo 17 d. prašymu – į Vilniaus apskrities VMI, prašydamas papildomam 30 dienų terminui pratęsti pranešime apie atliktą mokestinį tyrimą nustatytiems patikslinimams atlikti. Atsakovas nurodė, kad prieš sandorio sudarymą bendrovės finansininkė konsultavosi viešu VMI konsultacijų telefonu ir jai buvo paaiškinta, kad toks sandoris, koks buvo sudarytas 2013 m. gegužės 17 d., nėra apmokestinamas PVM mokesčiu pagal PVMĮ 32 straipsnį, todėl bendrovė taikė minėtą PVMĮ straipsnį bei laikė, kad sandoris PVM neapmokestinamas. Atsakovas taip pat nurodė, kad bendrovė, atsižvelgdama į sandorio sudėtingumą, nevienareikšmį teisės normų aiškinimą bei taikymą, konsultuojasi su auditoriais bei laukia jų išvadų dėl mokestinių normų taikymo. Vilniaus apskrities VMI tiek šį, tiek 2014 m. balandžio 6 d. prašymą dėl nustatyto termino pratęsimo iki 2014 m. gegužės 9 d. tenkino. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, net ir gavęs 2014 m. balandžio 16 d. auditoriaus atsakymą, jog 2013 m. gegužės 17 d. pirkimo – pardavimo sandoris neturėtų būti apmokestinamas PVM, atsakovas dėl šio sandorio kreipėsi ir į centrinį mokesčių administratorių, siekdamas išsiaiškinti, ar parduodant nurodytą turtą reikėjo skaičiuoti PVM, taip pat, jei PVM turėjo būti skaičiuojamas, tai nuo kokios nekilnojamojo turto objektų vertės. Atsakovas 2014 m. gegužės 19 d. prašymu taip pat dar kartą kreipėsi į Vilniaus apskrities VMI, prašydamas terminą patikslinimams pateikti pratęsti iki kol bus gautas centrinio mokesčių administratoriaus (VMI) išaiškinimas dėl 2013 m. gegužės 17 d. sandorio, pažymėdamas, kad auditoriai vienareikšmiško atsakymo dėl minėto sandorio nepateikė. Vilniaus apskrities VMI ir šį atsakovo prašymą tenkino, terminą pratęsdama iki 2014 m. liepos 7 d. Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovo A. J. veiksmai, t. y. aktyvus bendradarbiavimas su mokesčių administratoriumi, kilus abejonėms dėl bendrovės mokestinės prievolės, negali būti vertinami kaip pažeidžiantys MAĮ 40 straipsnį, nesąžiningi ar neatitinkantys rūpestingo, apdairaus vadovo elgesio standartų. Atsakovo A. J. sąžiningumą ieškovės atžvilgiu, bendradarbiavimą su ieškove, kolegijos vertinimu, iš dalies patvirtina ir pačios apeliantės apeliaciniame skunde nurodomi argumentai, kad atsakovas laiku pašalino visus kitus mokestinio tyrimo metu nustatytus trūkumus.Kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pati ieškovė, tenkindama atsakovo A. J. prašymus dėl nustatyto termino įpareigojimams vykdyti pratęsimo, tokiu būdu iš esmės įvertino kaip pagrįstus atsakovo veiksmus kilus abejonėms dėl bendrovės mokestinės prievolės kreiptis dėl mokestinių normų taikymo į auditorius bei, vėliau, ir į centrinį mokesčių administratorių. Apeliantės teiginys, kad po pranešimo apie atliktą mokestinį tyrimą gavimo atsakovas per jame nustatytą terminą turėjo atlikti mokesčių administratoriaus nurodytus veiksmus, prieštarauja pačios ieškovės veiksmams, tenkinant atsakovo prašymus dėl termino nustatytiems trūkumams pratęsimo. Aplinkybę, kad atsakovui abejonės dėl bendrovės mokestinės prievolės galėjo kilti, patvirtina ne tik 2014 m. balandžio 16 d. auditoriaus atsakymas, kuriame nurodoma, jog 2013 m. gegužės 17 d. pirkimo – pardavimo sandoris neturėtų būti apmokestinamas, bet ir byloje atliktos ekspertizės aktas, kuriame konstatuota, kad 2013 m. gegužės 17 d. pirkimo – pardavimo sutartimi atliktas nekilnojamojo turto perleidimas pagal PVMĮ 32 straipsnio 2 dalį yra neapmokestinamas PVM. Tuo tarpu apeliantės teiginiai, kad atsakovas A. J., teikdamas prašymus dėl termino patikslintos deklaracijos pateikimui pratęsimo, sąmoningai klaidino apeliantę, siekdamas išvengti prievolės vykdymo, nėra pagrįstas jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas byloje atliktos ekspertizės aktą vertino kaip neginčijamą įrodymą, kadangi iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo daryti išvadą, jog ekspertizės akto išvadoms buvo suteikta didesnė įrodomoji galia, nei kitiems bylos įrodymams. Pirmosios instancijos teismas savo procesiniame sprendimuose aptarė ir įvertino ne tik ekspertizės aktą, bet ir kitus byloje esančius įrodymus, o sprendimą priėmė remdamasis šių įrodymų visuma.Atsižvelgdama į tai, kad pareiga pateikti patikslintą deklaraciją tenka mokesčių mokėtojui, t. y. UAB „Signum socium“, o terminas šiai deklaracijai pateikti pačios ieškovės sprendimu buvo pratęstas iki 2014 m. liepos 7 d., kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsakovo A. J. veiksmų nėra pagrindo pripažinti neteisėtais ir dėl tos priežasties, kad jam nustojus eiti UAB „Signum socium“ vadovo pareigas šis terminas dar nebuvo pasibaigęs, t. y. atsakovui esant UAB „Signum socium“ vadovu pareiga pateikti patikslintą deklaraciją pažeista nebuvo. Be to, centrinis mokesčių administratorius atsakymą į 2014 m. gegužės 19 d. atsakovo paklausimą pateikė 2014 m. birželio 17 d. t. y. tuo metu, kai UAB „Signum socium“ jau buvo pradėta bankroto ne teismo tvarka procedūra ir A. J. nebebuvo UAB „Signum socium“ vadovu. Kolegijos vertinimu, ieškovės šioje byloje įrodinėjama žala, t. y. galimybės atgauti atitinkamas mokesčių sumas praradimas, atsirado ne dėl ieškovės įrodinėjamo patikslintos mokesčių deklaracijos nepateikimo, o dėl to, jog UAB „Signum socium“ mokestinis patikrinimas buvo užbaigtas tuo metu, kai UAB „Signum socium“ jau buvo išregistruota iš Juridinių asmenų registro, kadangi būtent dėl šios priežasties ieškovė neteko galimybės išsiieškoti nurodytas sumas iš pačios UAB „Signum socium“. Tuo tarpu ieškovė neįrodinėjo ir byloje nenustatyta, kad UAB „Signum socium“ nemokumas, lėmęs šios įmonės veiklos pabaigą, būtų atsakovo A. J. neteisėtų veiksmų rezultatas, kad atsakovas būtų kokiu nors būdu įtakojęs UAB „Signum socium“ bankroto procedūras, trukdęs mokestiniam patikrinimui, ar kitu būdu prisidėjęs prie ieškovės galimybių atgauti nurodytas sumas iš UAB „Signum socium“ sumažėjimo. Priešingai, apeliantė iš esmės neneigia, kad jai buvo žinoma apie UAB „Signum socium“ pradėtas bankroto procedūras, tačiau mokestinis patikrinimas UAB „Signum socium“ atžvilgiu buvo pradėtas tik 2014 m. spalio 16 d., t. y. praėjus trims mėnesiams po termino patikslintos deklaracijos pateikimui pabaigos. Esant tokioms aplinkybėms konstatuotina, kad tarp ieškovės įrodinėjamų atsakovo neteisėtų veiksmų ir reikalaujamos priteisti žalos nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė apeliantės ieškinį, nenustatęs atsakovų civilinės atsakomybės sąlygų. Apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo nepaneigia. Kiti apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl teisėjų kolegija jų nevertina bei plačiau dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetus ieškovės apeliacinį skundą iš jos atsakovo A. J. naudai priteisiamos jo bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos ­– 900 EUR (CPK 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsakovo A. J. naudai 900 EUR bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.