- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-07-16
- Bylos Nr.
- 2A-964-560/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-10656-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dainius Rinkevičius
- Pareiškėjas
- A. S.
- Kategorijos
- 3.4.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
teismo posėdyje vienasmeniškai apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas paveldėjimo teisės tikslu prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K. po tėvo I. K. mirties priėmė paveldimą turtą pradėdamas jį faktiškai valdyti.
2. Nurodė, kad V. K. tėvai buvo I. K. (mirė (duomenys neskelbtini).) ir A. K. (mirė (duomenys neskelbtini).). Tėvo mirties momentu V. K. buvo penkerių metų amžiaus, tačiau sulaukęs pilnametystės naudojosi žeme, ją dirbo, o tai reiškia, jog palikimą, atsiradusį po tėvo mirties, priėmė. 1980-07-03 testamentu V. K. gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esantį (duomenys neskelbtini), paliko žmonai S. K., o jei ji mirs anksčiau, tada pareiškėjo motinai I. S.. 1982-10-27 Vilniaus miesto valstybinės notarinės kontoros notarė paliudijo, jog V. K. turto, nurodyto testamente, paveldėtoja yra I. S.. Kadangi žemė 1940 metais buvo nacionalizuota, V. K. ja negalėjo disponuoti, t. y. palikti testamentu.
Atsiliepimas
3. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos pateiktame atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas pateiktu pareiškimu iš esmės nori įrodyti turto valdymo faktą. Pažymėjo, kad iki 1940 m. nacionalizacijos 3 dešimtines žemės buvusiame L. rėžiniame kaime valdė V. K. I. (gimęs (duomenys neskelbtini), miręs (duomenys neskelbtini)) motina A. K. (gimusi (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini)). Apie V. K. I. turėtą žemę buvusiame L. kaime duomenų nėra. Vilniaus-Trakų apskrities seniūnijos archyviniame fonde, Vilniaus-Trakų apskrities Lentvario valsčiaus L. kaimo žemės sklypų 1923 m. sąraše 51 numeriu įrašyta K. A., turėjusi 3 dešimtines žemės bei Vilniaus-Trakų apskrities Lentvario valsčiaus piliečių sąrašų byloje esančio L. kaimo gyventojų 1925 m. sąraše 1345 numeriu įrašyta namų šeimininkė K. A., turėjusi 3 dešimtines žemės paveldėtas po vyro I. mirties. Taip pat 1346 numeriu įrašytas sūnus V. K., gyvenantis su motina ir nuosavybės teise žemės neturėjęs. Remiantis archyvine dokumentacija iki 1940 m. nacionalizacijos L.rėžiniame kaime žemės savininkas buvo ne V. K. I., o jo motina A. K., todėl prašomas nustatyti juridinis faktas, kad V. K. po tėvo K. I. mirties atsiradusį palikimą priėmė paveldimą turtą pradėdamas faktiškai jį valdyti, yra nepagrįstas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018-09-17 sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad iki 1940 m. nacionalizacijos 3 dešimtines žemės buvusiame L. rėžiniame kaime valdė A. K.. V. K. I. žemės buvusiame L.kaime neturėjo. Atsižvelgiant į tai, kad iki 1940 m. nacionalizacijos L. rėžiniame kaime žemės savininkas buvo ne V. K., o jo motina A. K., į tai, kad V. K. testamentu paliko konkretų turtą, kurį paveldėjo po savo tėvų mirties, todėl nepaliktas testamentu turtas testamentinei paveldėtojai I. S. (bei jos įstatyminiams įpėdiniams) nepriklauso, o jeigu toks turtas ir būtų nustatytas, jis galėtų priklausyti tik V. K. paveldėtojams pagal įstatymą, kuriais nei I. S., nei pareiškėjas A. S. nėra, todėl prašomas nustatyti juridinis faktas nesukurs pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Sprendžiant, ar asmuo priėmė palikimą pradėdamas faktiškai jį valdyti, būtina nustatyti, ar buvo atlikti aktyvūs veiksmai, patvirtinantys, jog asmuo siekė valdyti paveldėtą turtą kaip šio savininkas. Tokių aplinkybių pareiškėjas nenurodė, o teismas nenustatė. Nėra pagrindo daryti išvadą, kad V. K. priėmė palikimą po tėvo I. K. mirties pradėdamas faktiškai turtą valdyti, todėl teismas pareiškimą atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
5. Pareiškėjas A. S. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018-09-17 sprendimą ir pareiškimą patenkinti. Nurodo, kad V. K. tėvo I. K. mirties dieną buvo mažametis – penkerių metų amžiaus, todėl savarankiškai palikimo priimti negalėjo. Tačiau tapęs pilnamečiu tėvo nuosavybės teise turėta žeme naudojosi, ją valdė. Taigi palikimą jis priėmė faktiškai pradėdamas turtą valdyti ir juo naudotis. Teismas nepagrįstai testamento aiškinimui taiko 1964 m. CK. Minėto testamento sudarymo metu žemė buvo visaliaudinė nuosavybė, ji nebuvo ir negalėjo būti civilinių teisių objektu, todėl V. K. negalėjo testamentu palikti žemės, kaip civilinių teisių objekto, kitiems asmenims. Įstatymų leidėjas numatė galimybę atkurti nuosavybės teises į žemę, jei testamente ir nebuvo nurodytas žemės palikimo testamentu faktas. Pirmosios instancijos teismas 1980 m. testamentą aiškino naudodamas pažodinį sandorio aiškinimo metodą. Prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
6. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodė, kad teismas pagrįstai atmetė pareiškimą. Vien tik ta aplinkybė, kad skundžiamo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra neaptarti visi pareiškėjo pirmos instancijos teismo posėdžio metu nurodyti teiginiai, argumentai, savaime nereiškia, jog skundžiamas sprendimas yra netinkamai motyvuotas arba kad pirmosios instancijos teismas neįvertino visų byloje esančių įrodymų bei pareiškėjo nurodytų argumentų. Galimas tik visiškas paveldimo turto ir turtinių teisių priėmimas, negali būti paveldimas tik konkretus tam tikras turtas ar turtinės teisės, priėmus dalį palikimo, laikoma, kad įpėdinis priėmė palikimą visa apimtimi. Pareiškėjas pateiktu pareiškimu iš esmės nori įrodyti turto valdymo faktą bei tai, kad po nacionalizacijos valdytas žemės sklypas testamentu buvo paliktas žmonai K. S. F., gimusiai (duomenys neskelbtini) o jei ji mirtų anksčiau už testatorių, t. y. K. V. I., tai aukščiau nurodytą žemės sklypą paliko S. I. I.. Remiantis archyvine dokumentacija iki 1940 m. nacionalizacijos L. rėžiniame kaime žemės savininkas buvo ne V. K. I., o jo motina A. K., todėl prašomas nustatyti juridinis faktas, tai, kad V. K. po tėvo K. I. mirties atsiradusį palikimą priėmė paveldimą turtą pradėdamas faktiškai jį valdyti, yra nepagrįstas. Pareiškėjo pateikta Vilniaus apskrities archyvo 2013-06-17 pažyma „Dėl V. K., J. turėtos žemės L. kaime“ liudija, kad V. K. L. kaimo žiniaraštyje įrašytas 1948-10-28, t. y. jau po įvykusios nacionalizacijos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkinamas.
7. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas konstatuoja, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka
8. Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad apeliacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Įstatymu taip pat nustatyta teismo diskrecijos teisė nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, kai tai yra būtina (CPK 322 straipsnis). Šalis gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis teismui nėra privalomas. Būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą egzistavimo aspektu įvertinusi nagrinėjamą bylą bei šioje byloje pateiktą nurodytą ieškovo prašymą, teisėjų kolegija pažymi, kad toks būtinumas nenustatytas. Pirmosios instancijos teismas užtikrino dalyvaujančių byloje asmenų teisės būti išklausytiems įgyvendinimą bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka bei šalims teikiant procesinius dokumentus. Apeliantas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka motyvuoja tuo, jog pirmosios instancijos teismas neįsiklausė ir neišgirdo pareiškėjo argumentų, jų neanalizavo. Apelianto prašymas yra deklaratyvus, nėra grindžiama, kokių argumentų, apelianto teigimu, teismas neišgirdo. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatuoja, kad būtinumo skirti žodinį bylos nagrinėjimą nėra, bei, jog dalyvaujančių byloje asmenų teisės būti išklausytiems pakankamu įgyvendinimu bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme traktuotina šalių galimybė teismui teikti procesinius dokumentus. Dėl to nurodytas apelianto prašymas atmetamas, byla pagal CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę apeliaciniame teisme nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
9. Bylos duomenimis nustatyta, kad iki 1940 m. nacionalizacijos 3 dešimtines žemės buvusiame L. rėžiniame kaime valdė A. K. (gimusi (duomenys neskelbtini), mirusi (duomenys neskelbtini)). V. K. I. žemės buvusiame L. kaime neturėjo. Po V. K. mirties likęs konkretus turtas: gyvenamasis namas, ūkinis pastatas ir kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
10. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė materialinių ar procesinių teisės normų, nenukrypo nuo teismų formuojamos praktikos, apeliaciniuose skunduose išdėstyti teiginiai nepaneigia skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
11. Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti tik tada, kai yra tam tikrų aplinkybių visuma: 1) prašomas nustatyti faktas turi būti juridiškai reikšmingas, t. y. nuo šio fakto priklauso asmenų asmeninių ir turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga (Lietuvos Respublikos CPK 444 straipsnio 1 dalis); 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (Lietuvos Respublikos CPK 445 straipsnis), o tam, kad asmens asmeninės ar turtinės teisės atsirastų, pasikeistų ar pasibaigtų, reikalinga turėti ir pateikti atitinkamus faktus patvirtinančius dokumentus.
12. Vienas iš juridinę reikšmę turinčių faktų yra palikimo priėmimas (CPK 444 str. 2 d. 8 p.). Palikimo priėmimu įgyvendinami paveldėjimo teisiniai santykiai, kurių metu mirusio fizinio asmens turtinės teisės, pareigos ir kai kurios asmeninės neturtinės teisės pereina jo įpėdiniams. Palikimo priėmimo faktai nustatomi vadovaujantis palikimo atsiradimo momentu (palikimo atsiradimo laiku laikomas palikėjo mirties momentas) paveldėjimo santykius reglamentavusiais įstatymais. Mirus fiziniam asmeniui, atsiranda paveldėjimo teisiniai santykiai. Jeigu fizinis asmuo savo turto arba jo dalies nepalieka testamentu, tada atsiranda paveldėjimas pagal įstatymą, kada įpėdiniais ipso jure pagal įstatyme nustatytą eilę tampa asmenys, turintys tokią teisę palikimo atsiradimo momentu (CK 5.2 straipsnio 1, 2 dalys, 5.11-5.14 straipsniai). Tam, kad įpėdinis įgytų palikimą, jis turi jį priimti. Palikimo priėmimas yra aktyvūs valiniai įpėdinio veiksmai, kuriais įpėdinis išreiškia savo valią įgyti nuosavybės teisę į visą palikimą, o esant įpėdinių daugetui – į įpėdiniui tenkančią visą jo palikimo dalį sudarantį turtą (t. y. turtą, turtines teises, pareigas ir kai kurias asmenines neturtines palikėjo teises). Palikimo priėmimas faktiškai pradėjus valdyti paveldimą turtą – tai įpėdinių valios išreiškimas aktyviais veiksmais, patvirtinantis įpėdinių interesus įgyvendinti teises į visą palikimą. Faktinis palikimo priėmimas reiškia, kad įpėdinis atlieka veiksmus, kuriais parodo, jog siekia priimti palikimą ir turėti į jį nuosavybės teises.
13. Šioje byloje pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog V. K. po tėvo I. K. mirties atsiradusį palikimą priėmė paveldimą turtą pradėdamas faktiškai valdyti. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjo pareiškimą atmetė nepagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas su tokia pareiškėjo pozicija nesutinka. Pareiškėjas, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog V. K. po tėvo I. K. mirties priėmė paveldimą turtą pradėdamas jį faktiškai valdyti, turi įrodyti kokį turtą I. K. turėjo nuosavybės teise. Bylos duomenų visuma patvirtina, kad žemes L. kaime valdė A. K., duomenų apie I. K. priklausantį turtą byloje nėra. Šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Apeliantas nurodo, jog V. K. tėvo mirties dieną buvo mažametis, tačiau tapęs pilnamečiu tėvo nuosavybės teise turėta žeme naudojosi, ją valdė, tačiau, kaip jau minėta, jis nepateikia į bylą jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo reikalavimas, kuris iš esmės yra siekis A. K. priklausantį turtą sutapatinti su I. K. turtu, nėra pagrįstas.
14. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas neanalizavo pareiškėjo argumentų. Pažymėtina, jog teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-01-02 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014; 2015-07-15 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016-04-01 nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016; kt.). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas įvertino ir ištyrė į bylą pateiktus įrodymus tinkamai, visapusiškai ir išsamiai, nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Tai kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nepasisakė dėl visų apelianto argumentų ir pateiktų įrodymų, nereiškia, jog teismas šių aplinkybių neanalizavo. Apeliantas, siekdamas, jog jo pareiškimas būtų patenkintas, turi įrodyti aplinkybes, kurias teigia.
15. Apeliantas teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė 1964 m. CK normas. Apeliacinės instancijos teismas su šiuo argumentu nesutinka ir pažymi, jog teismas pagrįstai taikė palikimo atsiradimo metu galiojusį 1964 m. CK, kurio 587 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog laikoma, kad įpėdinis palikimą priėmė, kai jis faktiškai pradėjo paveldimą turtą valdyti arba kai jis padavė palikimo atsiradimo vietos notariniam organui pareiškimą apie palikimo priėmimą, o to paties straipsnio 3 dalyje – kad šiame straipsnyje nurodyti veiksmai turi būti atliekami per šešis mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Apeliantas nesutinka su šio teisės akto taikymu, tačiau jo nesutikimas yra deklaratyvus, nėra pagrįstas jokiais nesutikimo motyvais.
16. Dėl kitų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie nedaro įtakos skundžiamo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06- 01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
17. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, sprendžia, jog pagrindo tenkinti ieškovės apeliacinį skundą bei panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą šio apeliacinio skundo motyvais nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Apelianto A. S. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.