Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Laima Gerasičkinienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjo A. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, suinteresuotasis asmuo byloje – Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pareiškėjas prašė nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad V. K. priėmė I. K. palikimą, faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti, ir, kad V. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusį ir po jos naudotą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), testamentu paliko sutuoktinei S. K., o jei ji mirtų anksčiau už jį, – I. S.. Juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymas pareiškėjui reikalingas, tam, kad jis galėtų paveldėti jo mirusiai motinai I. S. priklausiusį turtą.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 11 d. nutartimi pareiškimo dalį dėl reikalavimo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusį ir po jos naudotą žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), testamentu paliko sutuoktinei S. K., o jei ji mirtų anksčiau už jį, – I. S., atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka. Pareiškėjui A. S. nustatė 7 dienų terminą nuo nutarties patvirtintos kopijos gavimo dienos nutartyje nurodytiems trūkumams pašalinti.Teismas nustatė, jog pareiškėjas siekia paveldėti V. K. žemės sklypą. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (galiojusio nuo 1980 m. vasario 1 d. iki 1983 m. gruodžio 11 d.) (toliau – 1964 m. CK) 575 straipsnio 1 dalies pagrindu kiekvienas pilietis gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį (neišskiriant ir įprastinio namų apstatymo bei apyvokos reikmenų) vienam ar keliems asmenims, tiek priklausantiems prie įstatyminių įpėdinių rato, tiek ir nepriklausantiems prie jo, taip pat valstybei arba atskiroms valstybinėms, kooperatinėms ir visuomeninėms organizacijoms. Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad testatorius gali sudaryti testamentą tik pats.Kasacinio teismo išaiškinta, jog testamentas yra asmeninis testatoriaus sandoris (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-57-687/2018), kuriam sudaryti būtina ir pakanka vienos šalies (testatoriaus) valios (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-451-421/2016). Šiame kontekste paminėtinas mutatis mutandis (su atitinkamais pakeitimais) CK 5.16 straipsnis, kurio pagrindu neišlikusio testamento turinio negalima nustatyti teismo tvarka (3 dalis). Testatorius neturi teisės pavesti kitam asmeniui po testatoriaus mirties nustatyti ar keisti testamento turinį (4 dalis).Teismas išaiškino, jog 1980 m. liepos 3 d. testamentą galėjo sudaryti tik pats V. K., todėl teismo tvarka jo turinio keisti – šiuo atveju nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K. žemės sklypą testamentu paliko sutuoktinei S. K., o jei ji mirtų anksčiau už jį, – I. S. – negalima. Todėl reikalavimas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka ir šią pareiškimo dalį atsisakytina priimti.1964 m. CK 578 straipsnio pagrindu testatoriaus turto dalis, kuri lieka testamentu nepaskirta, padalijama tarp įstatyminių įpėdinių, šaukiamų paveldėti pagal šio kodekso 573 ir 574 straipsniuose nustatytas taisykles (1 dalis). Prie šių įpėdinių priklauso ir tie įstatyminiai įpėdiniai, kuriems kita turto dalis palikta testamentu, jeigu testamente nenumatyta ko kita (2 dalis). Jeigu žemės sklypas priklausė V. K., šis turtas, kaip likęs nepaskirstytas testamentu, būtų padalytas tarp įstatyminių įpėdinių, kurie (ar jų palikimą priėmę asmenys) turėtų teisę prašyti teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad V. K. priėmė I. K. palikimą faktiškai pradėjęs paveldimą turtą valdyti. Todėl teismas įpareigojo pareiškėją pateikti įrodymus, kad jo motina S. K. buvo įstatyminė V. K. įpėdinė ir priėmė jo palikimą sudarančią turto dalį, kuri liko testamentu nepaskirstyta, ir nurodyti kitus V. K. įstatyminius įpėdinius, kuriems testamentu nepaskirstyta turto dalis būtų padalyta.

Atskirojo skundo argumentai

Pareiškėjas A. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta priimti pareiškėjo prašymo dalį dėl juridinę reikšmę turinčio fakto, jog V. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusį žemės sklypą testamentu paliko sutuoktinei S. K., o jei ji mirtų anksčiau už jį – I. S., nustatymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais: Teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą, privalo nurodyti, į kurią instituciją ar teismą pareiškėjui reikia kreiptis, jei byla nenagrinėtina teisme (CPK 137 straipsnio 3 dalis). Šis reikalavimas teismui yra imperatyvus bei privalomas vykdymui. To nepadarius, negalima pripažinti procesinio sprendimo teisėtu ir pagrįstu.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, argumentai ir išvados

Apeliacijos objektu yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo atsisakyta priimti dalį pareiškimo reikalavimų, kaip nenagrinėtinų teisme, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis atskirojo skundo ribų ir ex officio (lot. pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė. Pagal CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas atsisako priimti ieškinį (pareiškimą), jeigu ginčas nenagrinėtinas teisme civilinio proceso tvarka. Teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą, priima dėl to motyvuotą nutartį. Nutartyje teismas privalo nurodyti, į kurią instituciją ar teismą reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla nenagrinėtina teisme ar neteisminga tam teismui, arba kaip pašalinti aplinkybes, kliudančias priimti ieškinį (CPK 137 straipsnio 3 dalis).Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus. Juridiniai faktai – tai įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, taip pat kitos aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar baigiasi subjektinės teisės ir pareigos. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta galimybe kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti tam tikrą juridinį faktą (CPK 444, 445 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535-969/2015).Juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą. Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai).Taigi teismas, priimdamas pareiškimą, pasirengdamas bylos nagrinėjimui, nagrinėdamas bylą ar priimdamas sprendimą, privalo išsiaiškinti, koks teisės aktas prašomam nustatyti faktui suteikia juridinę reikšmę. Kai iš paduoto pareiškimo matyti, kad pareiškėjo prašomas nustatyti faktas nesukurs teisinių padarinių (asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo), arba kai įstatymų nustatyta neteisminė šių faktų nustatymo tvarka, teismas atsisako priimti tokį pareiškimą kaip nenagrinėtiną teisme (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jeigu jis priimtas, – bylą nutraukia (CPK 293 straipsnio 1 punktas). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog V. K. po žemės nacionalizacijos naudotą žemės sklypą (duomenys neskelbtini) paliko žmonai S. K., o jei ji mirtų anksčiau už testatorių, tai nurodytą žemės sklypą paliko I. S.. Pareiškėjas yra pateikęs teismui išlikusį notaro patvirtintą V. K. 1980 m. liepos 3 d. sudarytą testamentą, kuriuo testatorius gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esantį (duomenys neskelbtini), paliko žmonai S. K., o jei ji mirs anksčiau už testatorių, tai nurodytą namą ir ūkinius pastatus paliko I. S.. Nurodytos aplinkybės patvirtina, jog yra išlikęs mirusiojo V. K. testamentas, kuriame aiškiai išreikšta testatoriaus valia ir aiškiai apibrėžtas turtas, kurį jis paliko nurodytiems testamentiniams įpėdiniams. Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išaiškino pareiškėjui, jog pagal 1964 m. CK 578 straipsnį testatoriaus turto dalis, kuri lieka testamentu nepaskirta, padalijama tarp įstatyminių įpėdinių. Todėl V. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise priklausiusį sklypą gali paveldėti tik mirusiojo įstatyminiai, o ne testamentiniai įpėdiniai. Teismas negali nustatyti tokių juridinę reikšmę turinčių faktų, kurie prieštarautų įstatyminiam reglamentavimui. Nors CPK 137 straipsnio 3 dalyje ir nurodyta, jog teismas, atsisakydamas priimti ieškinį, privalo nurodyti, į kurią instituciją ar teismą reikia pareiškėjui kreiptis, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipiasi dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, kurie nagrinėjami pagal ypatingąją teiseną reglamentuojančias, tai yra specialiąsias CPK normas. Pirmos instancijos teismas išaiškino pareiškėjui, jog pagal 1964 CK bei šiuo metu galiojančio CK nuostatas testamentą sudaryti ir jo turinį pakeisti gali tik pats testatorius. Po testatoriaus mirties testamento turinys negali būti keičiamas, o nustačius egzistuojant testamentu nepalikto mirusiajam priklausiusio turo, šis turtas paveldimas pagal įstatymą. Taigi paaiškėjus, jog V. K. turėjo testamentu nepaskirto turto – žemės sklypą – šis turtas gali būti paveldėtas tik pagal įstatymą, tai yra jo įstatyminių įpėdinių. Todėl paveldėti šį sklypą pareiškėjas galėtų tik tokiu atveju, jeigu jo motina ar jis pats būtų V. K. įstatyminiais įpėdiniais. Nagrinėjamu atveju žemės sklypo paveldėjimo klausimas yra sureguliuotas įstatymais, o testamento turinio keitimas ypatingosios teisenos tvarka nėra galimas. Šiuo atveju nėra jokios kitos institucijos, kuri galėtų keisti mirusio testatoriaus testamento turinį, todėl egzistuojančios teisinės situacijos ir jos reglamentavimo išaiškinimas pripažintinas tinkamu CPK 137 straipsnio 3 dalyje nurodytos pareigos įvykdymu.Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę, nei 3,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnį ir 96 straipsnio 6 dalį bei teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 315 straipsnio 5 dalimi, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. nutartį palikti nepakeistą.