Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Telksnienės, Eglės Venckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Pauliaus Veršekio,

asmeniui, kuriam baudžiamoji byla nutraukta, M. Š., jo gynėjui advokatui Vyteniui Dziegoraičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Juliaus Gelumbausko (toliau – ir vyriausiasis prokuroras) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 15 d. nuosprendžio, kuriuo M. Š., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, laiduotoja paskiriant I. G. ir baudžiamoji byla nutraukta, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą be užstato.

M. Š. paskirta BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – 1 (vieneriems) metams uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. spalio 14 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 1, 5 dalimis, paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, iš M. Š. valstybės naudai išieškant dalį automobilio „Volkswagen e-UP“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertės atitinkančią pinigų sumą – 4 000 Eur (keturi tūkstančiai eurų).

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, specialiosios teisės sustabdymą ir dokumento – vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), paėmimą, vairuotojo pažymėjimą perduoti akcinei bendrovei (toliau – ir AB) „Regitrai“.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. M. Š. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo už tai, kad jis 2024 m. spalio 12 d. apie 09.11 val., Vilniuje, ties Studentų gatvėje esančiu pastatu Nr. 45, vairavo automobilį „Volkswagen e-UP“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu jam nustatė 2,39 promilių neblaivumą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį bei apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, taip pat pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio argumentus, sprendžia, kad skundžiamame nuosprendyje tinkamai neįvertintos aplinkybės, reikšmingos baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones ir turto konfiskavimui (išieškant dalį konfiskuotino turto vertės) skyrimui. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas uždrausti naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones minimaliam baudžiamajame įstatyme numatytam vienerių metų terminui bei išieškoti dalį automobilio vertės atitinkančią pinigų sumą, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendis keistinas (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas, 328 straipsnio 1 punktas).

Dėl BK 68 straipsnio nuostatų taikymo

7. Skundo nagrinėjimo kontekste atkreiptinas dėmesys, kad siekiant, jog asmens atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atitiktų šio instituto paskirtį, neprieštarautų teisingumo, protingumo, proporcingumo reikalavimams, asmeniui, taikant šį institutą, svarbu tinkamai parinkti baudžiamojo poveikio priemones (jei tai yra būtina). Tai, kad asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, savaime nereiškia, jog išnyksta pagrindas taikyti baudžiamojo poveikio priemones. Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės ir kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, tokiais atvejais sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Įstatymas nenustato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą, proporcingumo principo įgyvendinimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-104-1073/2019).

9. Šioje byloje ginčo dėl pačios baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones pritaikymo atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui M. Š. nėra. Vyriausiasis prokuroras nesutinka tik su pirmosios instancijos teismo nustatytu šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo terminu. Vyriausiojo prokuroro nuomone, vienerių metų šešių mėnesių uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones terminas labiau atitiks visuotinai svarbius tikslus ir nesuvaržys M. Š. teisių labiau nei tai reikalinga šiems tikslams pasiekti. Teisėjų kolegija sutinka su tokia vyriausiojo prokuroro pozicija.

10. BK 68 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis (teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones, teise laikyti ir nešioti ginklą, teise medžioti, teise žvejoti ir pan.) tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas uždraudžia naudotis specialiomis teisėmis nuo vienerių iki penkerių metų. Baudžiamojo poveikio priemonės parinkimas ir jos termino nustatymas yra viena iš baudžiamojo poveikio priemonės individualizavimo proceso sudėtinė dalis. Teismų praktikoje uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai yra skiriamas nustačius, kad kaltininkas Kelių eismo taisykles pažeidė itin šiurkščiai ar jas toliau sistemingai pažeidinėja. Be to, svarstant uždraudimo vairuoti transporto priemones skyrimo klausimą asmeniui, padariusiam BK 281¹ straipsnyje numatytą nusikaltimą, itin svarbu įvertinti ir prevencinį šios baudžiamojo poveikio priemonės tikslą – užkirsti kelią kaltininkui toliau vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Pažymėtina, jog automobilio vairavimas esant neblaiviam neabejotinai kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, tačiau ir asmenų gyvybei, sveikatai bei turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą arba praktinio vairavimo mokymą, apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjo kraujyje nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, įtvirtino baudžiamąją atsakomybę.

12. Teisėjų kolegija, pritardama apeliacinio skundo argumentams, pirmiausiai atkreipia dėmesį, kad M. Š. yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jam nustatytas laidavimo terminas pagal BK 40 straipsnio 4 dalį yra minimalus, laidavimas paskirtas be užstato, taigi iš esmės jis nepatyrė jokių griežtesnių suvaržymų. Sutiktina su vyriausiojo prokuroro pozicija, jog paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnyje, taikymo terminas yra ne tik ženkliai per trumpas ir neproporcingas, bet ir nepakankamai efektyvus, siekiant paveikti M. Š., kad jis ir ateityje laikytųsi įstatymų normų ir daugiau nenusikalstų. Nustačius minimalų uždraudimo naudotis specialia teise terminą, nebūtų pasiektas aptariamos baudžiamojo poveikio priemonės prevencinis tikslas – sulaikyti kaltininką ir kitus asmenis vairuoti transporto priemones esant neblaiviam. Pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirtas teisės vairuoti transporto priemones atėmimo minimalus terminas neatitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, numatančios, kad bausmės (baudžiamojo poveikio priemonės), skiriamos už nusikaltimo padarymą, savo dydžiu neturi būti mažesnės nei taikomos už žymiai lengvesnius – administracinius nusižengimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje 2K-85/2010).

13. Vertinant M. Š. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, pavojingumą, pažymėtina, kad jis padarė vieną pavojingiausių ir šiurkščiausių Kelių eismo taisyklių pažeidimų – vairavo transporto priemonę būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai jo iškvėptame ore nustatyta 2,39 promilių etilo alkoholio koncentracija. Nepaisant to, kad skundžiamame nuosprendyje ir apeliaciniame skunde nurodoma, kad M. Š. vairavo automobilį, kai jam nustatytas sunkus girtumo laipsnis, tačiau šioje dalyje pažymėtina, kad sunkus neblaivumo laipsnis yra nuo 2,51 promilės, tačiau šis netikslumas neturi esminės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikacijai, kadangi M. Š. nustatytas neblaivumo laipsnis ir taip beveik 6 kartus viršija įstatymu nustatytą leistiną ribą. Iš baudžiamosios bylos aplinkybių matyti, kad M. Š., būdamas neblaivus, už automobilio vairo sėdo sąmoningai, nesant išskirtinio būtinumo. Nors atsiliepime M. Š. akcentuoja, kad niekas nenukentėjo ir nebuvo sužalotas, tačiau šiuo aspektu pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas, BK 281¹ straipsnio 1 dalyje kriminalizuodamas transporto priemonių vairavimą, kai nustatyta 1,51 ir daugiau promilės neblaivumas, jokių šios nusikalstamos veikos padarinių nenumatė ir padariniai nėra būtinasis šiame straipsnyje įtvirtinto nusikaltimo požymis, o kilę padariniai gali užtraukti administracinę atsakomybę arba baudžiamąją atsakomybę pagal kitus BK straipsnius. Akivaizdu, kad net ir neišvažiuodamas į intensyvų eismą, o pariedėdamas nedidelį atstumą, tokiu sąmoningai neatsakingu savo elgesiu M. Š., vairuodamas transporto priemonę šeštadienio rytą automobilių aikštelėje, kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir savo bei kitų eismo dalyvių sveikatai, gyvybei ar turtui, kadangi kaip matyti, tik ne nuo jo valios priklausančių veiksmų, o automobiliui atsitrenkus į turėklą, šis sustojo. Juolab, sprendžiant dėl paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės termino, atsižvelgtina ir paties M. Š. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus apie tai, kad jis ketino važiuoti namo. Tačiau kaip jau buvo minėta, M. Š., būdamas neblaivus, automobilį užvedė, vairavo, kol atsirėmė į aikštelėje esančius turėklus, užmigo, neužgesinęs variklio, ir tik atsitiktinumo dėka buvo išvengta didesnių tokio neatsakingo vairavimo pasekmių.

14. Vertinant M. Š. asmenybę, jį charakterizuojančias aplinkybes, į kurias atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas ir kurios aptartos šio nuosprendžio 11 dalyje, kurių apeliacinės instancijos teismas nebekartoja, kartu atsižvelgiant ir į 13 dalyje nurodytas aplinkybes, pažymėtina, kad nors M. Š. asmenybė charakterizuojama teigiamai, tačiau šios aplinkybės gali būti reikšmingos tik sprendžiant klausimą dėl jam skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės – teisės vairuoti transporto priemones atėmimo BK 68 straipsnyje įtvirtintos sankcijos ribose. Atsižvelgiant į nusikalstamos veikos pavojingumą bei M. Š. asmenybę apibūdinančias aplinkybes, pritartina vyriausiojo prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytai pozicijai, kad ilgesnis nei minimalus specialios teisės atėmimo terminas yra būtinas, siekiant užtikrinti prevencinius tikslus ir atgrasyti M. Š. nuo panašaus pobūdžio veikų darymo. Teisėjų kolegijos nuomone, priešingas teismo sprendimas formuotų asmens nebaudžiamumo nuotaikas ir nepagarbą baudžiamajam įstatymui bei sudarytų sąlygas pakartotiniam nusikalstamas veikas padariusio asmens nusikalstamumui, tokiu būdu neužtikrinant prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių pobūdžio.

15. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme M. Š. nurodytos aplinkybės, susijusios su šeimos narių poreikiais, nelemia būtinybės skirti uždraudimą naudotis specialiąja teise BK 68 straipsnyje įtvirtintam minimaliam vienerių metų laikotarpiui. Teisėjų kolegija sutinka, kad teisės vairuoti transporto priemones laikinas netekimas ilgesniam negu skundžiamu nuosprendžiu paskirtam vienerių metų laikotarpiui sukels pažeidėjui tam tikrų nepatogumų, tačiau aplinkybės, susijusios su sunkumais, patiriamais nesinaudojant specialiąja teise ar su apsunkintu judėjimu vietovėse be transporto priemonės, paprastai yra nustatomos daugumoje šios kategorijos baudžiamųjų bylų, ir nėra laikytinos išskirtinėmis.

16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, paliekant galioti apylinkės teismo nustatytą uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą, būtų pažeistas teisingumo principas, asmeniui galimai susiformuotų tam tikras nebaudžiamumo jausmas. Šios bylos kontekste yra svarbus ir visuomenės interesas bei siekis užtikrinti, kad šiurkščius ir pavojingus Kelių eismo taisyklių pažeidimus darantiems asmenims kuo ilgiau būtų apribota teisė naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones bei uždrausta dalyvauti eisme, taip siekiant apsaugoti kitų asmenų turtą, sveikatą ir gyvybę.

17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad teismai, spręsdami bylas, turi atsižvelgti į kasacine tvarka priimtose nutartyse ir kitų aukštesnės instancijos teismų priimtuose procesiniuose sprendimuose esančius teisės taikymo išaiškinimus, jeigu jie turi reikšmės atitinkamam teismui sprendžiant analogišką bylą, taip pat į savo pačių teisės taikymo praktiką. Teismo išaiškinimas yra privalomas žemesniesiems teismams (vertikalusis poveikis) ir pačiam jį suformulavusiam teismui (horizontalusis poveikis) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008). Taigi Vilniaus apygardos teismas pirmiausia yra saistomas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sukurtų precedentų. Nors gynėjas atkreipė dėmesį į Vilniaus apygardos teismo praktikos atvejus, kai skiriamas minimalus baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones terminas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog bylose, kai asmuo vairuoja trumpą atstumą, esant nustatytam panašaus laipsnio apsvaigimui nuo alkoholio, sprendžiant baudžiamojo poveikio priemonių individualizavimo klausimus, matyti, kad įprastai baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones terminas nustatomas ilgesniam nei minimalus terminui. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-49-489/2025 (asmuo, važiuodamas iš aikštelės, kliudė kitą automobilį, nustatytas 2,80 promilių neblaivumas, baudžiamojo poveikio priemonė skirta 1 metų 6 mėnesių laikotarpiui); Vilniaus apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-251-885/2023 (asmuo išvažiuojant iš kiemo susidūrė su kitu automobiliu, nustatytas 2,08 promilių neblaivumas, baudžiamojo poveikio priemonė skirta 2 metų laikotarpiui); Kauno apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-233-634/2023 (asmuo vairavo automobilį daugiabučio namo kieme, kai jam nustatytas 1,68 promilių neblaivumas, baudžiamojo poveikio priemonė paskirta 2 metų laikotarpiui); Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-196-1036/2023 (asmuo, vairuodamas automobilį stovėjimo aikštelėje, atsitrenkė į kitą automobilį, nustatytas 2,08 promilių neblaivumas, baudžiamojo poveikio priemonė paskirta 2 metų 6 mėnesių laikotarpiui); Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-155-468/2023 (asmuo, norėdamas priparkuoti automobilį, nuvažiavo nedidelį atstumą ir kliudė kitą automobilį, nustatytas 2,94 promilių neblaivumas, baudžiamojo poveikio priemonė paskirta 2 metų laikotarpiui).

18. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes bei Lietuvos Aukščiausiojo teismo formuojamą praktiką, teisėjų kolegija sutinka su vyriausiojo prokuroro apeliacinio skundo argumentu, kad paskirta minimali baudžiamosios poveikio priemonės trukmė nėra proporcinga padarytos veikos ir M. Š. asmenybės pavojingumui, todėl turėtų būti griežtinama. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones vienerių metų šešių mėnesių terminui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aplinkybių, apibūdinančių tiek padarytą nusikalstamą veiką, tiek ir charakterizuojančių M. Š. asmenybę visuma leidžia pagrįstai manyti, kad BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonių paskirtis ir prevenciniai tikslai bus pasiekti paskyrus didesnį nei minimalų terminą, t. y. uždrausti naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 1 (vienerių) metų 6 (šešių) mėnesių terminui, kuris nebus pernelyg griežtas ir nepagrįstai nevaržys M. Š. teisių labiau, negu tai būtina baudžiamojo įstatymo tikslams pasiekti.

Dėl turto konfiskavimo

19. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas išieškoti iš M. Š. tik dalį konfiskuotino turto (automobilio) vertės. Vyriausiasis prokuroras nurodo, kad nenustatyta aplinkybių, kad visos transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas būtų aiškiai neproporcingas. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie argumentai pagrįsti.

20. BK 72 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

21. Nagrinėjamoje byloje keliamo klausimo aspektu yra aktualus turto konfiskavimo tikslas – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, o ne jį nubausti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-91-303/2021). Teismų praktikoje nurodoma, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019). Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, o jos vertę atitinkančią pinigų sumą, užtikrinami prevenciniai tikslai, t. y. kad kiti asmenys susilaikytų nuo panašaus pobūdžio nusikalstamų veikų ir kad nebūtų bandoma nusikalstamais tikslais panaudoti kitiems asmenims priklausančius daiktus, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Tokiu atveju aktualu apsvarstyti konfiskuotinos priemonės vertės išieškojimo proporcingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195-788/2019, 2K-72-489/2020). Kasacinės instancijos teismo praktikoje pasisakyta, kad, sprendžiant konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos išieškojimo klausimą proporcingumo principo taikymo kontekste, reikia vertinti visas byloje esančias reikšmingas aplinkybes, tai yra atsižvelgti tiek į padaryto nusikaltimo aplinkybes, tiek į nusikaltimą padariusį asmenį apibūdinančius duomenis ir kitas šiam klausimui išspręsti turinčias reikšmės aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018, 2K-72-489/2020). Tačiau teismų praktikoje labai aiškiai yra nurodyta, kad įrankių (priemonių) vertės išieškojimu, be kita ko, siekiama, kad nebūtų sąmoningai panaudoti kitiems asmenims priklausantys daiktai, taip išvengiant jų konfiskavimo rizikos. Įgyvendinant šiuos baudžiamojo poveikio priemonės tikslus, svarbu yra tai, kad automobilio rinkos vertė ir išieškotina pinigų suma sutaptų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-12-495/2020). Taigi, konfiskuojamo turto vertės dalies klausimas yra labiau išimtis nei taisyklė ir ji turi būti taikoma aiškiai motyvuojant tokio teismo sprendimo priežastis. Formalus ir deklaratyvus įprastinių gyvenimiškų situacijų vertinimas kaip leidžiančių taikyti šią išimtį negali būti pripažįstamas pakankama motyvacija.

22. Pažymėtina, kad įstatymai nereglamentuoja ir teismų praktikoje nėra išaiškinta, kokia turto vertės dalis konfiskuotina, – tai sprendžia teismas konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečias aplinkybes. Kartu pažymėtina, kad konfiskuotino turto vertės dalies dydis yra daugiau fakto, o ne teisės klausimas, todėl tai yra sritis, kurioje savo kompetenciją įgyvendina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, privalo patikrinti, ar teismai, nuspręsdami konfiskuoti tam tikrą dalį konfiskuotino turto vertės, remdamiesi konkrečiomis byloje nustatytomis aplinkybėmis, tinkamai aiškino proporcingumo principo turinį toje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-250-976/2020).

23. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. Š. nusikalstamą veiką padarė vairuodamas automobilį „Volkswagen e-UP“, todėl nekyla abejonių, kad šis automobilis kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonė pagal BK 72 straipsnį laikytinas konfiskuotinu turtu. Kadangi minėtas automobilis priklauso ne M. Š., o trečiajam asmeniui – UAB „(duomenys neskelbtini)“, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė taikyti BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas. Sprendimą išieškoti iš M. Š. ne visą kelių transporto priemonės vertinimo ataskaitoje nurodytą sumą (9 440 Eur), o dalį automobilio vertės atitinkančios pinigų sumos – 4 000 Eur pirmosios teismas priėmė atsižvelgdamas į M. Š. parodymus apie aplinkybes iki nusikalstamos veikos padarymo ir jos padarymo metu byloje užfiksuotus duomenis, asmenybę ir jo požiūrį į padarytą nusikalstamą veiką, t. y. M. Š. iki įvykio visur vyko naudodamasis taksi paslaugomis, bet jau būdamas visiškai neblaivus išsinuomojo automobilį, kurio nesuvaldęs atsirėmė į atitvarą ir palikęs įjungtą pavarą užmigo iki tol, kol atvyko policijos ekipažas, viso proceso metu pripažino kaltę, nuoširdžiai gailėjosi, praeityje nebuvo teistas ir už vairavimą būnant neblaiviam administracine tvarka nebaustas, sumokėjo transporto priemonės savininko nurodytą pinigų sumą dėl sutarties pažeidimo ir automobilio vertės. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad visos automobilio vertės išieškojimas iš M. Š. šiuo atveju būtų neproporcingas.

24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta byloje nustatytomis aplinkybėmis bei paremta formaliu ir deklaratyviu bylos aplinkybių vertinimu. Viena vertus, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės įvertino nusikalstamą veiką apibūdinančias aplinkybes ir M. Š. teigiamą charakteristiką, kita vertus, teismas visiškai neatsižvelgė į M. Š. turtinę padėtį ir nenurodė jokių aplinkybių, kad visos transporto priemonės vertinimo ataskaitoje nurodytos transporto priemonės vertę dydžio pinigų sumos konfiskavimas iš kaltininko pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas šį sprendimą, iš esmės vertino tas pačias aplinkybes dėl kurių buvo priimtas sprendimas atleisti M. Š. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, tačiau visiškai nevertino aplinkybių, reikšmingų sprendžiant turto konfiskavimo klausimą. Nors M. Š. tiek pateiktame atsiliepime apeliacinės instancijos teismui, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teigė, jog turi studento paskolą ir moka nuomą, tačiau duomenų, pagrindžiančių apie turimus finansinius įsipareigojimus, nepateikė. Taigi, pirmosios instancijos teismas nepateikė jokių motyvų, kodėl nusprendė, kad visos automobilio vertės išieškojimas iš M. Š. būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė.

25. Nagrinėjamu atveju, patikrinus Sodra informacinėje sistemoje apie M. Š. gaunamas išmokas matyti, kad jo pajamos neatskaičius mokesčių sudaro apie 3 000 Eur per mėnesį, o nesant pateiktų duomenų apie turimus finansinius įsipareigojimus, spręsti, kad visos automobilio vertės išieškojimas iš M. Š., įvertinus jo asmenybę, kaip jis nurodė pirmosios instancijos teisme, nėra vedęs, neturi vaikų, šiuo metu gyvena vienas, taigi neturi jokių išlaikytinių, būtų nepagrįsta finansinė našta, nėra pagrindo. Turto konfiskavimas, kaip ir bet kuri kita baudžiamojo poveikio priemonė, gali sukelti tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui, tačiau vien tai savaime nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo principui. Pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, kad visos automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas būtų neproporcinga baudžiamojo poveikio priemonė, neatitinkanti teisingos viešojo intereso poreikių ir asmens teisių pusiausvyros, varžanti jį labiau, negu reikia visuotinai svarbiems tikslams pasiekti.

26. Šių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad paskyrus aptariamą baudžiamojo poveikio priemonę, skirtingai nei baudos bausmės atveju, asmuo nėra įpareigojamas sumokėti nurodytą išieškotiną sumą per tam tikrą terminą. Nors Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatomis (toliau – CPK). CPK 624 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu skolininkas per raginime įvykdyti sprendimą nustatytą terminą teismo sprendimo neįvykdo, antstolis ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos dienos, kurią pasibaigė terminas įvykdyti sprendimą, pradeda jį vykdyti priverstinai. Tačiau įstatymas numato, jog antstolis gali spręsti dėl vykdymo veiksmų atidėjimo ir vykdomosios bylos sustabdymo, tokiu būdu asmuo, kuriam skirtas turto konfiskavimas, neturėdamas galimybės iš karto sumokėti visos iš jo priteistos konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos, turi galimybę kreiptis į antstolį dėl atitinkamų sprendimų priėmimo, taip pat ir dėl skolos mokėjimo išdėstymo bei grafiko vykdomojoje byloje.

27. Nagrinėjamos bylos aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad M. Š. paskyrus baudžiamojo poveikio priemones – uždraudimo naudotis specialia teise minimaliam terminui ir išieškant tik dalį transporto priemonės vertės atitinkančią pinigų sumą, jis iš esmės nepatyrė jokių griežtesnių suvaržymų – M. Š. yra atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, taigi, asmuo laikomas neteistu, nustatytas minimalus laidavimo terminas, laidavimas paskirtas be užstato. Teisėjų kolegijos vertinimu, palikus galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nebūtų pasiektas aptariamų baudžiamojo poveikio priemonės prevencinis tikslas – sulaikyti kaltininką ir kitus asmenis vairuoti transporto priemones esant neblaiviam bei formuojamas nebaudžiamumo jausmas. Teisėjų kolegija, įvertinusi aukščiau išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą išieškoti dalį transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos, netinkamai taikė BK 72 straipsnio nuostatas, todėl vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas ir šioje dalyje tenkintinas bei skundžiamas nuosprendis keistinas.

28. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad BK 281¹ straipsnio dispozicija yra blanketinė, todėl inkriminuojant atitinkamą straipsnį, būtina kartu nurodyti ir konkretų KET punktą, kurio reikalavimai yra pažeisti. KET 14 punkte numatyta, kad draudžiama vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims. Atsižvelgiant į tai, patikslinamos byloje inkriminuojamos faktinės aplinkybės, nustatant, kad „M. Š. 2024 m. spalio 12 d. apie 09.11 val., Vilniuje, ties Studentų gatvėje esančiu pastatu Nr. 45, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Volkswagen e-UP“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu jam nustatė 2,39 promilių neblaivumą.“

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nusprendžia:

Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro Juliaus Gelumbausko apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 15 d. nuosprendžio tenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 15 d. nuosprendį dalyje dėl M. Š. paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių pakeisti.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti 1 (vienerius) metus 6 (šešis) mėnesius naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, šį terminą skaičiuojant nuo 2024 m. spalio 14 d.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72 straipsnio 1, 5 dalimis, paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą, iš M. Š. valstybės naudai išieškant automobilio „Volkswagen e-UP“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vertę atitinkančią pinigų sumą – 9 440 Eur (devyni tūkstančiai keturi šimtai keturiasdešimt eurų).

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. sausio 15 d. nuosprendžiu nustatytas faktines aplinkybės, konstatuojant, kad „M. Š. 2024 m. spalio 12 d. apie 09.11 val., Vilniuje, ties Studentų gatvėje esančiu pastatu Nr. 45, pažeisdamas Kelių eismo taisyklių 14 punkto reikalavimus, numatančius draudimą vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Volkswagen e-UP“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas neblaivus, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu jam nustatė 2,39 promilių neblaivumą.“

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.