Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Jurgitos Mačionytės,

atleisto nuo baudžiamojosios atsakomybės O. V. (O. V.) gynėjai Jolantai Teresei Litvinskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal pagal atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės O. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-11-29 nuosprendžio, kuriuo jis, padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį laiduotojos O. K. atsakomybei pagal laidavimą 1 metams be užstato ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutraukta.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu, O. V. uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones 2 metams, terminą skaičiuojant nuo 2022-07-22.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, konfiskuotas O. V. priklausantis automobilis „Volvo V60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. O. V. 2022-07-19, apie 9.29 val., Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punktą, kuriame numatytas draudimas vairuoti transporto priemonę neblaiviems asmenims, vairavo automobilį „Volvo V60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kai policijos pareigūnai tikrinimo metu nustatė, kad jo iškvėptame ore yra 2,94 promilės etilo alkoholio koncentracija. Šiais veiksmais O. V. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

4. Teismo posėdžio metu atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės O. V. gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados

Atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės O. V. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Iš atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės O. V. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nėra ginčijama jo kaltė ir nusikalstamos veikos kvalifikavimas. Apeliantas nesutinka su paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – specialiosios teisės atėmimo terminu, prašo jį sutrumpinti, taip pat neskirti automobilio konfiskavimo ir vietoj jo paskirti įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą arba išieškoti tik dalį konfiskuotino turto vertės atitinkančią sumą.

6. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą nuosprendį bei pateiktą O. V. apeliacinį skundą, konstatuoja, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai įvertinęs visus byloje esančius duomenis, susijusius su apelianto padarytu nusikaltimu jam paskyrė proporcingas baudžiamojo poveikio priemones, jos nėra laikytinos per griežtomis ir negali būti švelninamos arba keičiamos kitomis. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog iš esmės visi su šiais klausimais susiję O. V. argumentai buvo išsamiai išnagrinėti apylinkės teismo ir dėl jų pasisakyta skundžiamu nuosprendžiu, o tai, kad apeliantas su tokiu teismo vertinimu subjektyviai nesutinka, nori, kad jam būtų taikomos švelnesnės teisinio poveikio priemonės, nedaro skundžiamo nuosprendžio neteisėtu ar nepagrįstu.

Dėl specialiosios teisės atėmimo termino

7. BK 67 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. BK 68 straipsnyje nustatyta viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise, tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Remiantis kasacine praktika, BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281¹ straipsnyje numatytas nusikaltimas, svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą (kasacinės nutartys Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009, 2K-366/2008). ???Ši baudžiamojo poveikio priemonė gali būti skiriama nuo 1 iki 5 metų.

8. Apylinkės teismas spręsdamas taikomos baudžiamojo poveikio priemonės trukmės klausimą O. V. nurodė, kad nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės bei kaltinamojo asmenį charakterizuojantys duomenys (nusikalto pirmą kartą, nėra padaręs ir kitokio pobūdžio teisės pažeidimų, susijusių su girtavimu) sudaro pagrindą uždrausti 2 metus naudotis teise vairuoti visų rūšių transporto priemones. Tokia priemonė, apylinkės teismo vertinimu, atitinka teisingą pusiausvyrą ir nagrinėjamu atveju bus išlaikytas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisių. Apeliantas O. V. su tokiu teismo sprendimu nesutinka, nurodo, kad jo darbas buvo tiesiogiai susijęs su transporto priemonių vairavimu, teko palikti darbovietę, neteko piniginių pajamų, šiuo metu yra bedarbis, turi neįgalumą, serga vėžiu, jam teisė vairuoti transporto priemones yra labai reikalinga, gailisi dėl padaryto nusikaltimo, išklausė kursus apie alkoholio žalą, prašo sutrumpinti baudžiamojo poveikio priemonės terminą iki 1 metų arba 1 metų 6 mėnesių. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pakartotinai įvertinusi aplinkybes, reikšmingas specialiosios teisės atėmimo 2 metų laikotarpiui proporcingumui/neproporcingumui O. V. veiksmams, konstatuoja, jog nors jo apeliaciniame skunde nurodyti duomenys jį teigiamai charakterizuoja ir yra reikšmingi jo atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta, tačiau negali būti laikomos išskirtinėmis aplinkybėmis, dėl kurių asmeniui būtų taikomos tik minimalios teisinio poveikio priemonės.

9. Vadovaujantis konstituciniais teisingumo, teisinės valstybės principais, už teisės pažeidimus taikomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas) (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-79-511/2018). Vis dėlto, paskirtų bausmės ir (ar) baudžiamojo poveikio priemonių proporcingumas padarytai nusikalstamai veikai reiškia ne tik tai, kad teismas privalo skirti ne per griežtą teisinio poveikio priemonę, bet ir užtikrinti, tai, kad ji paveiktų nusikalstamą veiką padariusį asmenį, t. y. kad jomis bus pasiekti bausmės tikslai – paskirta teisinio poveikio priemonė padės nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, paveiks jį, kad laikytųsi įstatymų, sulaikys jį nuo nusikalstamų veikų darymo, atims ar apribos galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas bei užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą.

10. Apygardos teismas konstatuoja, kad nenustačius tam tikrų išskirtinių aplinkybių, O. V. interesai savaime negali būti svarbesni už visos visuomenės viešąjį interesą užtikrinti saugumą keliuose ir iš jų eliminuoti neblaivius vairuotojus. Pažymėtina, kad O. V., kaip asmuo turintis ilgą transporto priemonių vairavimo stažą (b. l. 109), neabejotinai žinojo, kad prieš vairuodamas automobilį negali vartoti alkoholinių gėrimų ar net turi pasitikrinti savo blaivumą, laikytis saugumo reikalavimų ir nekelti pavojaus nei sau, nei kitiems eismo dalyviams, tačiau sąmoningai pasirinko šių nuostatų nesilaikyti, todėl jam turi būti taikomos atitinkamos poveikio priemonės. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, O. V. nusikalto veikdamas tyčia, vairavo automobilį būdamas neblaivus dienos metu, jam buvo nustatytas 2,94 promilės neblaivumas, o tai net septynis kartus viršijo leistiną normą, tokiais veiksmais jis neabejotinai kėlė didelį pavojų ne tik eismo saugumui, bet ir kitų eismo dalyvių bei savo paties sveikatai ar net gyvybei, sukėlė eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas kitam asmeniui priklausantis automobilis, jo nusikalstami veiksmai nutrūko tik todėl, kad netoliese gyvenantis M. N. įtardamas jo galimą neblaivumą iškvietė policijos pareigūnus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nėra pagrindo konstatuoti, kad vien todėl jog asmuo pripažino savo kaltę ir anksčiau nebuvo teistas/baustas administracine tvarka už tokius teisės pažeidimus, yra pagrindas jam taikyti švelniausias įmanomas teisinio poveikio priemones.

11. Iš bylos medžiagos matyti, kad O. V. buvo atleistas pagal laidavimą minimaliam 1 metų terminui be užstato, teismas jam paskyrė itin švelnias poveikio priemones – turto konfiskavimą ir trumpesnio nei vidurkis termino baudžiamojo poveikio priemonę – atėmimą teisės vairuoti transporto priemonę 2 metams. Kolegijos nuomone, dar švelnesnės poveikio priemonės konkrečioje situacijoje nebūtų pakankamos siekiant užtikrinti prevencinius tikslus ir atgrasyti jį nuo panašaus pobūdžio veikų darymo ateityje. Nors tokios trukmės specialiosios teisės atėmimas neabejotinai pakeis įprastą O. V. asmeninį bei visuomeninį gyvenimą, tai yra neišvengiamos baudžiamojo poveikio priemonės pasekmės, dėl kurių atsiradimo yra kaltas jis pats. Įstatymų leidėjas nustatydamas teisinio poveikio priemones aukščiau iškelia visuomenės interesą, saugumą, o ne asmens, padariusio nusikalstamą veiką, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu nusikaltimu.

12. Skiriama poveikio priemonė turėtų nubausti teisės pažeidėją, sukelti jam atitinkamas neigiamas pasekmes, atgrasyti nuo kitų nusikalstamų veikų darymo, o tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą bausmę ar baudžiamojo poveikio priemonę, nes neigiami padariniai yra natūralus nusikalstamos veikos rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto, įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Pažymėtina, kad O. V. ir iki nusikalstamos veikos padarymo žinojo, kad automobilio vairavimas jam yra reikalingas darbinėms funkcijoms atlikti, bei aplinkybę, jog gaunamas darbo užmokestis yra šeimos pajamos, tačiau akivaizdu, jog šios aplinkybės nebuvo pakankamos, kad sulaikytų jį nuo pavojingo nusikaltimo padarymo. O. V. yra vis dar darbingo amžiaus asmuo, kuris turi galimybę susirasti kitą darbą, nesusijusį su transporto priemonių vairavimu, todėl negalima teigti, kad specialiosios teisės atėmimas jį eliminuoja iš darbo rinkos ir kad dėl šios priežasties tokios priemonės taikymas negalimas ar neproporcingas.

Dėl turto konfiskavimo

13. Apeliaciniu skundu O. V. taip pat nesutinka su apylinkės teismo sprendimu konfiskuoti jam priklausantį automobilį, pažymi, kad transporto priemonės įsigijimui pasiėmė vartojimo paskolą, yra išmokėjęs tik jos dalį, todėl ir netekus automobilio, toliau turės mokėti įmokas. Mano, kad atsižvelgiant į šią susiklosčiusią situaciją turto konfiskavimas yra neadekvati ir neproporcinga priemonė, galėtų būti skiriama įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą arba priteisiama dalį konfiskuotino automobilio vertės atitinkanti piniginė suma. Teisėjų kolegijos vertinimu, apelianto nurodomos aplinkybės, susijusios su jo turimais finansiniais įsipareigojimais nėra laikytinos išskirtinėmis, dėl kurių turėtų būti nesilaikoma nuoseklios teismų praktikos, pagal kurią automobiliai, panaudoti darant BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, yra konfiskuojami kaip nusikaltimo padarymo priemonė.

14. Iš bylos aplinkybių matyti, kad nusikalstamą veiką O. V. padarė vairuodamas automobilį „Volvo V60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), todėl jis laikytinas nusikaltimo, numatyto BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo priemone, nustatyta, kad transporto priemonė nuosavybės teise priklauso pačiam O. V. Remiantis BK 72 straipsnio 3 dalimi, kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas – nusikalstamos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas – privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Taigi, transporto priemonės konfiskavimas už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą yra imperatyvus, išskyrus atvejus, kai yra nustatytos akivaizdžiai išskirtinės aplinkybės, kurios leistų spręsti, kad transporto priemonės konfiskavimas nagrinėjamu atveju būtų neproporcinga poveikio priemonė.

15. Kriminalizavus vairavimą esant neblaiviam, kai nustatytas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, įstatymų leidėjas numatė, kad transporto priemonės, su kuriomis padarytos nusikalstamos veikos, turi būti konfiskuojamos, kadangi tai yra būtina priemonė siekiant užtikrinti eismo saugumą ir užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems KET pažeidimams, o šių tikslų įgyvendinimas, netaikant transporto priemonės, kurią vairuojant ir buvo padaryta nagrinėjama nusikalstama veika, konfiskavimo, nėra įmanomas. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, todėl ši baudžiamojo poveikio priemonė negali būti tiesiog keičiama švelnesne, pavyzdžiui, įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, vien todėl, kad ji sukelia tam tikrų nepatogumų nusikaltusiam asmeniui, kadangi kita priemone nebus pasiekti siekiami tikslai.

16. Apeliantas taip pat prašo apsvarstyti galimybę jam paskirtą transporto priemonės konfiskavimą pakeisti į dalį automobilio vertės atitinkančios pinigų sumos išieškojimą. Tam, teisėjų kolegijos vertinimu, taip pat nėra jokio teisinio pagrindo. Remiantis kasacinio teismo praktika, nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims, todėl taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet išieškant jos vertę atitinkančią pinigų sumą, turėtų būti apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, taip pat įvertinamas tokio išieškojimo proporcingumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-119-976/2018, 2K-315-303/2018).

17. Pažymėtina, kad BK 72 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamą veiką padariusio asmens turto konfiskavimas ir šio straipsnio 5 dalyje įtvirtintas konfiskuotino turto vertę atitinkančios sumos išieškojimas nėra alternatyvios baudžiamojo poveikio priemonės, skirtinos pasirinktinai teismo diskrecija. Iš BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatų turinio matyti, kad ši norma taikytina tik nustačius tam teisinį pagrindą – tada, kai yra aiškiai nustatyta, kad konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių. Byloje nustatyta, kad O. V. automobilis „Volvo V60“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nėra paslėptas, nepriklauso tretiesiems asmenims, taip pat nenustatyta jokių priežasčių, dėl kurių šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga.

18. Nors, apelianto vertinimu, transporto priemonės konfiskavimas itin apsunkina jo finansinę padėti, kadangi jis netenka automobilio, bet toliau turės mokėti paskolos įmokas, apygardos teismas konstatuoja, kad nenustačius tam tikrų išskirtinių aplinkybių, dėl kurių turėtų būti nukrypstama nuo imperatyvaus turto konfiskavimo taikymo, O. V. interesai savaime negali būti svarbesni už visos visuomenės viešąjį interesą užtikrinti saugumą keliuose ir iš jų eliminuoti neblaivius vairuotojus. Kaip ir minėta, transporto priemonė gali būti nekonfiskuojama tik ypatingais, išimtiniais atvejais, aplinkybės, dėl kurių tokia priemonė būtų per griežta, neproporcinga, negali būti būdingos daugeliui bylų, neypatingos, įprastos. Priešingu atveju, netaikant BK 72 straipsnio 3 dalies be aiškaus pagrindo, toks taikymas taptų taisykle, o ne išimtimi, ir taip būtų iškreipiama šios normos paskirtis. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad nors, apelianto O. V. teigimu, jis įsipareigoja sumokėti konfiskuotino turto vertės dalį atitinkančią pinigų sumą, iš bylos medžiagos matyti, kad jis šiuo metu nedirba, duomenų apie jo turimą turtą ar pajamas, iš kurių galėtų įvykdyti tokią prievolę, teismui nėra pateikta, todėl, teismo vertinimu, paskyrus automobilio vertės išieškojimą, tik dar labiau apsunkintų jo finansinę padėtį ir teismo paskirtų sankcijų vykdymą.

19. Atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos aplinkybes, automobilio konfiskavimas, įvertinus ir kitas taikomas poveikio priemones, yra ne tik tikslingas, bet ir proporcingas O. V. padarytam nusikaltimui, o priešingas teismo sprendimas, teisėjų kolegijos vertinimu, formuotų asmens nebaudžiamumo nuotaikas bei nepagarbą baudžiamajam įstatymui bei sudarytų sąlygas pakartotiniam nusikalstamas veikas padariusio asmens nusikalstamumui, tokiu būdu neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių pobūdžio. Naujų, objektyviais duomenimis patvirtintų ir dar neįvertintų aplinkybių, turinčių reikšmės O. V. skiriamoms baudžiamojo poveikio priemonėms baudžiamojoje byloje nėra, jų nenurodė ir apeliantas ar jo gynėjas. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas bei pagrįstas, todėl jį keisti ar naikinti dėl apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atleisto nuo baudžiamojosios atsakomybės O. V. (O. V.) apeliacinį skundą atmesti.