Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovo E. L. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 2 d. nutarties, kuria teismas panaikino 2023 m. gruodžio 21 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovo E. L. prevencinį ieškinį atsakovui M. K. dėl veiksmų uždraudimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, likviduojama dėl bankroto uždaroji akcinė bendrovė „Laugina“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas, gavęs atskirąjį skundą, pasinaikino savo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartį, kuria pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis ieškovo atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra pagrindo peržengti atskirojo skundo pagrindais apibrėžtų bylos nagrinėjimo ribų.

Dėl LUAB „Laugina“ pateiktų naujų įrodymų (ne)priėmimo

12. Pagal CPK 314 straipsnyje įtvirtintą proceso normą apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50-1075/2019, 29 punktas).

13. Kasacinis teismas, aiškindamas dėl CPK 314 straipsnio taikymo, yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus, kadangi teismas turi taikyti įstatymus tik patikimais duomenimis nustačius bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatinėjamas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015).

14. Atsižvelgdamas į nurodytą teisinį reglamentavimą ir kasacinio teismo išaiškinimus, į tai, kad byloje keliamas klausimas, ar Aplinkos apsaugos departamentas yra priėmęs privalomus nurodymus dėl atliekų, esančių LUAB „Laugina“ veiklos vykdymo vietos žemės sklype ir patalpose, sutvarkymo, į trečiojo asmens argumentus, kuriais įrodinėjama, jog pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis užkertamas kelias bendrovei įvykdyti privalomus Aplinkos apsaugos departamento nurodymus, teismas priima ir su kita bylos medžiaga vertina trečiojo asmens papildomai pateiktus duomenis – 2023 m. rugpjūčio 25 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą; Aplinkos apsaugos departamento 2023 m. lapkričio 9 d. patikrinimo aktą Nr. PA-5109, kaip naujus įrodymus. Teismo vertinimu, naujų įrodymų priėmimas neprieštarauja proceso teisės normoms. Pateikti nauji įrodymai susiję su faktinėmis aplinkybėmis, dėl kurių egzistavimo jau buvo keliamas klausimas pirmosios instancijos teisme (ar žemės sklype LUAB „Laugina“ veiklos vykdymo vietoje ir jos patalpose yra atliekų, dėl kurių sutvarkymo buvo pateikti privalomi nurodymai bendrovės bankroto administratoriui).

15. Teismas atsisako priimti trečiojo asmens pateiktą dokumentą – LUAB „Laugina“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties. Nurodytas atskirasis skundas yra Kauno apygardos teismo nagrinėjamos civilinės bylos Nr. e2-369-638/2024 medžiagoje (dokumento registracijos Nr. DOK-15); esant poreikiui, teismas gali naudotis Lietuvos teismų informacinėje sistemoje „LITEKO“ esančiais duomenimis (CPK 179 straipsnio dalis).

Dėl apeliacinės instancijos teisme gautų apelianto papildomų paaiškinimų ir įrodymų (ne)priėmimo

16. Bylos pagal ieškovo atskirąjį skundą nagrinėjimo teismo posėdyje dieną, t. y. 2024 m. kovo 21 d., buvo gauti apelianto (ieškovo) papildomi paaiškinimai su naujais įrodymais (teismui prašymas priimti naujus įrodymus su paaiškinimais pateiktas 2024 m. kovo 20 d. 23:33 val.). Teikiamu paaiškinimu papildomi (praplečiami) atskirojo skundo dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 2 d. nutarties argumentai, jiems pagrįsti teikiami papildomi duomenys: antstolio Rimanto Vižainiškio 2024 m. kovo 5 d. pažyma apie vykdymo eigą; 2024 m. kovo 12 d. prašymas (priedas Nr. 1); 2023 m. birželio 23 d., 2023 m. birželio 25 d. ir 2023 m. gruodžio 26 d. lėšų pervedimo nurodymai (priedas Nr. 2); LUAB „Laugina“ sąskaitos išrašas (priedas Nr. 3). Apelianto manymu, teikiami paaiškinimai bei papildomi duomenys patvirtina atsakovo M. K. nesąžiningus veiksmus bei būtinumą palikti galioti Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

19. Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka paskirtis – neperžengiant apeliacinio skundo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šio apeliaciniam procesui keliamo tikslo įgyvendinimas būtų apsunkintas arba netgi apskritai taptų neįmanomas, jeigu dalyvaujantys byloje asmenys turėtų neribotą procesinę galimybę teikti apeliacinės instancijos teisme naujus įrodymus ir jais remtis. Todėl, siekiant pašalinti (ar sumažinti) tokių padarinių atsiradimo galimybę, proceso įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas draudimas teikti, o kartu ir priimti naujus įrodymus. Šis draudimas užtikrina ir teisinį tikrumą bei apibrėžtumą, nes užkertant kelią remtis tokiais įrodymais, kurie nefigūravo pirmosios instancijos teisme, pašalinama (ar sumažinama) procesinės staigmenos sukūrimo dalyvaujantiems byloje asmenims galimybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-349-248/2019 19 punktas).

Dėl nutarties apskundimo teisės

21. Atsakovas M. K. ir trečiasis asmuo LUAB „Laugina“ atsiliepimuose į atskirąjį skundą, be kita ko, prašo nutraukti apeliacinį procesą pagal ieškovo atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 2 d. nutarties. Jų nuomone, CPK nenumato galimybės skųsti teismo nutartį, kuria teismas, remdamasis CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir sutikdamas su atskiruoju skundu, pats pasinaikina pirmiau priimtą nutartį (vėlesnė nutartis neužkerta kelio tolimesniam bylos nagrinėjimui).

22. Vadovaujantis CPK 334 straipsnio 1 dalies normomis, pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo tik CPK nustatytais atvejais (CPK 334 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei tuo atveju, kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai (CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taigi teismo nutarčių, neatitinkančių bent vienos iš nurodytų sąlygų, negalima skųsti paduodant atskirąjį skundą.

23. CPK 334 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, gavęs atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas: 1) sutikdamas su atskiruoju skundu, jeigu jis paduotas ne dėl nutarčių, priimtų šio Kodekso 293 straipsnyje numatytais atvejais, rašytinio proceso tvarka per tris darbo dienas nuo atskirojo skundo gavimo pats panaikina skundžiamą nutartį ir šiuo klausimu priimtos nutarties patvirtintą kopiją išsiunčia byloje dalyvaujantiems asmenims; 2) nesutikdamas su atskiruoju skundu arba kai skundas paduotas dėl šio Kodekso 293 straipsnyje nurodytų nutarčių, nustatyta tvarka per tris darbo dienas nuo atskirųjų skundų dėl teismo nutarties ir atsiliepimų į atskiruosius skundus padavimo terminų pabaigos išsiunčia bylą su atskiruoju skundu ir atsiliepimais į atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui.

24. Sutiktina su atsakovo ir trečiojo asmens argumentu, kad CPK nenumato galimybės skųsti teismo nutartį, kuria pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 334 straipsnio 2 dalies 1 punktu, sutikdamas su atskiruoju skundu, pasinaudoja teise pats pasinaikinti pirmiau priimtą nutartį. Nutartis (jos dalis) pasinaikinti pirmiau priimtą nutartį neužkerta kelio tolesnei bylos eigai, o tai reiškia, jog ši nutartis (jos dalis) neskundžiama (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. gegužės 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-497-943/2019). Tačiau analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismas 2024 m. sausio 2 d. nutartimi ne tik pasinaikino ankstesnę nutartį, kuria buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (2023 m. gruodžio 21 d. nutartį), bet ir išsprendė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, t. y. atmetė ieškovo prašymą taikyti tokias priemones.

25. CPK 151 straipsnis, reglamentuojantis nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių apskundimą, nustato, kad visas CPK V skirsnio nustatyta tvarka priimtas pirmosios instancijos teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių dalyvaujantys byloje asmenys atskiruoju skundu gali skųsti aukštesnės instancijos teismui, išskyrus šio Kodekso numatytus atvejus (CPK 151 straipsnio 1 dalis). Remdamasis išdėstytu teisiniu reglamentavimu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nutartis, kuria išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, gali būti skundžiama aukštesnės instancijos teismui bendra tvarka. todėl ir šiuo atveju Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 2 d. nutartis yra apeliacijos objektas.

Dėl sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones (ne)egzistavimo

26. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, laikinosios apsaugos priemonės civilinėse bylose taikomos tuo atveju, kai įvykdomos šios sąlygos: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, pagrindžiama, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Šios sąlygos yra kumuliacinės. Tai reiškia, kad jeigu bent viena iš sąlygų neegzistuoja, atsakovo teisės ir interesai laikinųjų apsaugos priemonių forma negali būti suvaržomi (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą praktiką).

27. Pažymėtina, kad, vertindamas, ar egzistuoja poreikis laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, pirmosios instancijos teismas atskirai dėl pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtino ieškinio pagrįstumo – skundžiamoje nutartyje nepasisakė. Nurodytu klausimu buvo pateiktas vertinimas Kauno apygardos teismo 2023 m. gruodžio 21 d. nutartyje ir šiuo aspektu (dėl teismo netinkamai vertinto ieškinio tikėtino pagrįstumo) ginčo šalys teismo išvadų nekvestionavo nei atskirajame skunde dėl 2023 m. gruodžio 21 d. nutarties, nei atskirajame skunde dėl teismo 2024 m. sausio 2 d. nutarties. Atsižvelgdamas į tokią aplinkybę, apeliacinės instancijos teismas dėl pirmiau nurodytos laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos plačiau nepasisako, nurodydamas, kad, susipažinus su ieškiniu, nėra objektyvių prielaidų manyti, jog ieškovo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, ar kad jis pasirinko neleistiną, aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą.

28. Pirmosios instancijos teismas ieškovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė, nurodęs, kad tokiomis priemonėmis būtų uždraudžiama LUAB „Laugina“ bankroto administratoriui ne tik atlikti įstatymo jam pavestas funkcijas (užtikrinti bendrovės atliekų sutvarkymą), bet ir įsiterpiama į įstatymo normų reglamentuojamas bankroto procedūras.

29. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su civilinės bylos medžiaga ir šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytomis aplinkybėmis, laikosi nuostatos, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

30. Skundžiama nutartis priimta civilinėje byloje, iškeltoje pagal ieškovo prevencinį ieškinį, kuriuo prašoma uždrausti LUAB „Laugina“ bankroto administratoriui atsakovui M. K. bei LUAB „Laugina“ naudoti bendrovės lėšas, prisiimti įsipareigojimus dėl bet kokių naujų ir (ar) papildomų išlaidų naudojimo, išskyrus kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimą, iki bus nustatyta (patikslinta) bendrovės administravimo išlaidų sąmata, kreditoriams leidus didinti išlaidas. Šių reikalavimų įvykdymo užtikrinimui ieškovas prašė uždrausti atsakovui M. K. prisiimti ar vykdyti bet kokius įsipareigojimus bei sutartis dėl atliekų tvarkymo, taip pat uždrausti atsakovui M. K. bei LUAB „Laugina“ naudoti bendrovės lėšas, prisiimti įsipareigojimus dėl bet kokių naujų ir (ar) papildomų išlaidų.

31. Teismų praktikoje pažymima, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymu neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos reikėtų atsakyti galutiniame teismo sprendime, išnagrinėjus bylą iš esmės. Vis dėlto Lietuvos apeliacinio teismo yra išaiškinta, kad prevencinio ieškinio specifika lemia, jog laikinoji apsaugos priemonė ir ieškinio dalykas, taip pat būsimo teismo sprendimo turinys gali visiškai ar iš dalies sutapti. Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.255 straipsnio 1 dalis). Taigi pripažįstama, kad reiškiant reikalavimą uždrausti atlikti veiksmus, dėl kurių ateityje gali kilti žalos, šio reikalavimo įvykdymo užtikrinimui tapačios reiškiamam reikalavimui laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-123-178/2016; 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-837-407/2017; 2019 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-206-516/2019).

32. Kita vertus, pirmiau nurodytoje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad galimybė laikinosiomis apsaugos priemonėmis spręsti klausimus, kurie bus išsprendžiami teismo galutiniu sprendimu, išnagrinėjus bylą iš esmės, turėtų būti išimtinė. Pažymėtina, kad tik kreipimasis į teismą ir reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo kitos šalies atžvilgiu ir savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Taigi, būtent prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškęs asmuo turi pareigą įrodyti tokių priemonių taikymo būtinybę konkrečioje byloje, nurodyti išimtines aplinkybes, dėl kurių teismas turėtų tenkinti tokį prašymą, ir pagrįsti jas.

33. Analizuojamu atveju apeliantas laikinųjų apsaugos priemonių poreikį grindžia atsakovo tariamai atliekamais neteisėtais veiksmais, pasireiškiančiais papildomų finansinių įsipareigojimų prisiėmimu, kas lemia naujas ir (ar) papildomas išlaidas LUAB „Laugina“ bankroto procese.

34. Apeliacinės instancijos teismas, pasisakydamas dėl šių ieškovo argumentų pagrįstumo, visų pirma, atkreipia dėmesį į tai, kad įmonei iškėlus bankroto bylą, būtent paskirtam nemokumo (bankroto) administratoriui yra pavedama administruoti visą bankroto procesą (JANĮ 34 straipsnio 1 dalis), šių pareigų įgyvendinimui jis naudoja bankroto proceso administravimo išlaidoms skirtas lėšas (JANĮ 73 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Remiantis JANĮ nuostatomis, nemokumo administratorius neturi teisės viršyti patvirtintos bankroto proceso administravimo išlaidų sąmatos ir (ar) juridinio asmens vardu prisiimti šią sąmatą viršijančių įsipareigojimų, išskyrus atvejus, kai dėl atsiradusių naujų aplinkybių būtina imtis skubių priemonių, siekiant apsaugoti juridinio asmens ir jo kreditorių interesus (JANĮ 75 straipsnio 4 dalis). Taigi įstatymas aiškiai numato atvejus, kuomet nemokumo administratorius gali viršyti administravimo išlaidų sąmatą. Be to, administratorius, prisiimdamas papildomus, išlaidų sąmatoje nenumatytus finansinius įsipareigojimus, veikia savo rizika, kadangi būtent administratoriui tenka pareiga pagrįsti savo atitinkamus veiksmus ir lėšų panaudojimą (patirtas išlaidas).

35. Šiuo atveju aktualu ir tai, kad ieškovo prašomu veiksmų uždraudimu (laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būdu) būtų iš esmės trikdoma bankroto proceso eiga, būtų taikomas draudimas ir tokių veiksmų, kuriuos atlikti bankrutuojančios bendrovės nemokumo administratorių įpareigoja tiek įstatymas, tiek privalomieji valstybės institucijų nurodymai.

36. JANĮ 66 straipsnio 1 dalies 15 punkte nustatyta, kad nemokumo administratorius organizuoja atliekų, užteršto dirvožemio ir grunto sutvarkymą. Šių darbų atlikimo išlaidos priskiriamos prie bankroto proceso administravimo išlaidų (JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 5 punktas), be to, nesant pažymos apie atliekų sutvarkymą, nėra galimybės priimti sprendimą dėl įmonės pabaigos, kai tokiam sprendimui priimti egzistuoja visos kitos sąlygos (JANĮ 100 straipsnis).

37. Aplinkos apsaugos departamento atlikto planinio patikrinimo akte nurodyta, kad žemės sklype, esančiame LUAB „Laugina“ veiklos vykdymo vietoje, taip pat jos patalpose nustatyta potenciali žala gamtai dėl netvarkomų atliekų, todėl 2023 m. rugpjūčio 26 d. buvo priimtas privalomasis nurodymas Nr. PN-702, kuriuo LUAB „Laugina“ bankroto administratorius įpareigotas parengti bendrovės veiklos vykdymo metu susidariusių atliekų tvarkymo planą. 2023 m. lapkričio mėn. patikrinimo akto duomenimis, privalomieji nurodymai buvo įvykdyti, todėl, teismo vertinimu, apie nesąžiningus ir LUAB „Laugina“ bei jos kreditorių interesus pažeidžiančius administravimo veiksmus, kaip sąlygą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nėra pagrindo teigti. Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad bendrovės bankroto administratorius atlieka įstatymo jam pavestas pareigas bei atitinkamų valstybės institucijų privalomuosius nurodymus, o juos vykdant atsirandančios išlaidos, remiantis JANĮ 73 straipsnio 2 dalies 5 punkto nuostatomis, apmokamos iš bendrovės bankroto administravimui skiriamų lėšų. Akivaizdu, kad bankroto administratoriaus atžvilgiu pritaikytomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis uždraudus veiksmų, susijusių su LUAB „Laugina“ atliekų sutvarkymu, atlikimą, būtų nepagrįstai sutrikdytos bendrovės bankroto procedūros.

38. Pritardamas pirmosios instancijos teismo procesiniam sprendimui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad bankroto (nemokumo) procesas turi būti operatyvus ir sklandus, o sprendžiant dėl taikymo laikinųjų apsaugos priemonių, kurios siejasi su bankroto procedūrų vykdymu, būtina vadovautis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais bei viešuoju interesu. Teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų neigiamos pasekmės galėtų viršyti jų teikiamą naudą ar stabdytų, iš esmės varžytų bankroto procedūras. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, teismas laikosi pozicijos, kad ieškovo nuogąstavimas, jog bendrovės bankroto administratoriui atliekant įstatymo jam pavestas funkcijas gali atsirasti papildomų administravimo išlaidų poreikis (kas yra gana įprasta vykdant juridinių asmenų bankroto procedūras), nesant duomenų, kurie pagrįstų prašomų laikinųjų apsaugo priemonių taikymo objektyvų poreikį, nėra pagrindas taikyti tokias priemones.

39. Atskirajame skunde apeliantas teigia, kad vos tik teismui pasinaikinus pirmiau priimtą nutartį, bankroto administratorius išsimokėjo lėšas. Teismas pažymi, kad aplinkybė, jog bendrovės bankroto administratorius tikėtinai panaudojo (išmokėjo) atitinkamas pinigines sumas iš bendrovės administravimui skirtų lėšų, pirmiau aptartų motyvų kontekste (žr. nutarties 29 punktą) savaime nepatvirtina jo nesąžiningo veikimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.

40. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, konstatuojama, kad nėra pagrindo pripažinti antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui – egzistavimo. Apeliacinės instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad LUAB „Laugina“ bankroto byloje (Kauno apygardos teismo civilinė byla Nr. eB2-11-555/2024) ją nagrinėjantis teismas 2023 m. gruodžio 28 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis bankroto administratoriui uždrausta prisiimti ir vykdyti bet kokius įsipareigojimus dėl atliekų tvarkymo bei uždrausta prisiimti įsipareigojimus dėl bet kokių naujų ir (ar) papildomų išlaidų. Bendrovės bankroto byloje pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės šalina net teorinę galimybę, kad LUAB „Laugina“ bankroto administratorius atliks veiksmus, kurie turės esminės įtakos būsimo teismo sprendimo pagal ieškovo pareikštą prevencinį ieškinį įvykdymo apsunkinimui.

41. Apibendrindamas nurodytas aplinkybes ir remdamasis išdėstytais motyvais, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė laikinąsias apsaugos priemones reguliuojančias proceso teisės normas, atsižvelgė į šio instituto normų aiškinimą teismų praktikoje, todėl atsisakydamas taikyti ieškovo prašytas laikinąsias apsaugos priemones priėmė teisingą procesinį sprendimą.

42. Atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą nutartį, todėl ji paliekama nepakeista, o ieškovo atskirasis skundas atmetamas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

43. Atsakovas ir trečiasis asmuo atsiliepimuose į atskirąjį skundą prašo priteisti iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

44. Apeliacinės instancijos teismas išaiškina, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas išsprendžiamas užbaigiant bylos nagrinėjimą sprendimu ar nutartimi, atsižvelgiant į visos bylos baigtį, bet ne į atskiro procesinio veiksmo byloje rezultatą. Tokios pozicijos laikomasi kasacinio teismo praktikoje. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kol nėra išnagrinėta civilinė byla ir nėra priimtas sprendimas nė vienos iš šalių naudai, t. y. kol teismas dėl ginčo esmės nėra priėmęs teismo procesinio sprendimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kuri šalis laimėjo ginčą byloje, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą pagal atskirąjį skundą dėl pirmosios instancijos teismo nutarties tarpiniu procesiniu klausimu, kol bylos nagrinėjimas iš esmės nėra baigtas, neturi pagrindo skirstyti bylinėjimosi išlaidų remdamasis CPK 93 straipsnio 1 dalimi. Šis klausimas spręstinas teismui priimant bylos nagrinėjimo baigiamąjį teismo aktą (baigiamąjį teismo procesinį sprendimą) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018 20 punktas; 2022 m. birželio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-165-943/2022 48 punktas). Dėl to bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžiamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2024 m. sausio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.