Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Danutė Gasiūnienė ir Danutė Milašienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų A. U. ir R. S. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimo, kuriuo ieškinys atmestas, civilinėje byloje Nr. 2-496-622/2013 pagal ieškovo AS „Parex banka“ ieškinį atsakovams A. U. , R. S. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Kaip žinoma, CPK 263 straipsnis reikalauja, kad teismo sprendimas būtų teisėtas ir pagrįstas, tai yra priimtas tiksliai nustačius faktines bylos aplinkybes ir atitiktų materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą pagal apeliacinių skundų faktinį bei teisinį pagrindą, privalo patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 320 str.).

Byla nagrinėjama neperžengiant apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, tačiau visais atvejais patikrinama, ar nėra CPK 329 straipsnio antrojoje dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliantų atsakovų R. S. ir A. U. apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 2 d., 329 str.).

Teisėjų kolegija sprendžia, jog prieš pradedant nagrinėti apeliacinio skundo argumentus, yra tikslinga dar kartą pažymėti aktualias pirmosios instancijos teismo nustatytas bei kitas bylos faktines aplinkybes, kuriomis teisėjų kolegija remiasi spręsdama dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

AB „Parex bankas“ ir UAB „Alrivo prekyba“ 2005-08-25 sudarė kreditavimo sutartį Nr. KS/14/512 dėl 211 522,78 EUR kredito suteikimo, sutarties įvykdymui užtikrinti banko naudai įkeistas įmonės nuosavybės teise priklausantis turtas.

AB „Parex bankas“ ir UAB „Alrivo prekyba“ 2007-08-22 sudarė kreditavimo sutartį Nr. KS/14/210 dėl 700 000 Lt kredito suteikimo.

2007-08-22 laidavimo sutartimis R. S. ir A. U. , akcininkai, turintys po 50 procentų įmonės akcijų (brolis ir sesuo), įsipareigojo atsakyti už kredito gavėją visu savo turtu, jeigu jis neįvykdys bankui visų ar dalies savo prievolių pagal prieš tai nurodytą kredito sutartį.

AB „Parex bankas“ ir UAB „Alrivo prekyba“ 2008-09-22 pasirašė susitarimą dėl paminėtų 2005-08-25 bei 2007-08-22 kreditavimų sutarčių apjungimo ir sąlygų pakeitimo, kuriuo buvo padengtas įmonės įsiskolinimas, susidaręs pagal 2007-08-22 kreditavimo sutartį, o 2005-08-25 kreditavimo sutartis buvo išdėstyta nauja redakcija. Šalys susitarė, kad skola bankui yra 377 576,61 EUR. Sutartyje nurodyta, kad už šios sutarties UAB „Alrivo prekyba“ prievolių tinkamą įvykdymą laiduoja R. S. ir A. U. .

2008-09-22 Laidavimo sutartimis R. S. ir A. U. įsipareigojo atsakyti už kredito gavėją visu savo turtu, jeigu jis neįvykdys bankui visų ar dalies savo prievolių pagal prieš tai nurodytą kredito sutartį.

R. S. 2009-02-17 sutartimi pardavė jai priklausančias 50 procentų UAB „Alrivo prekyba“ akcijas A. U. .

Klaipėdos apygardos teismas 2009 m. balandžio 21 d. nutartimi UAB „Alrivo prekyba“ iškėlė bankroto bylą, teismo 2009 m. liepos 8 d. nutartimi patvirtintas AB „Parex bankas“ 1 362 947,18 Lt kreditorinis reikalavimas.

Apeliantai šių paminėtų aplinkybių neginčija, tačiau teigia, kad R. S. nepasirašė 2008-09-22 laidavimo sutarties, o jos parašas yra suklastotas, nurodo, kad teismas neteisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias laidavimo pabaigą, be pagrindo neatsižvelgė į tai, jog pats Bankas neįvertino atsakovų finansinių galimybių vykdyti savo įsipareigojimus pagal laidavimo sutartis ir grąžinti suteiktą kreditą, nebendradarbiavo su UAB „Alrivo prekyba“ ir elgėsi nesąžiningai, o tai sudaro pagrindą atleisti laiduotojus nuo atsakomybės.

Dėl laidavimo sutarties suklastojimo

Apeliantai teigia, kad teismas nepagrįstai priteisė skolą iš laiduotojos R. S. , nes 2008-09-22 laidavimo sutartis yra suklastota. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantų argumentais.

Kaip minėta, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme būtent atsakovų R. S. ir A. U. iniciatyva buvo paskirta rašysenos ekspertizė (2 t., b. l. 4), ją atlikti buvo pavesta ekspertui A. B. , kurį pasiūlė patys atsakovai (1 t., b. l. 183-184). 2012-09-19 Ekspertizės akte Nr. 20120919/01 ekspertas pateikė išvadą, jog į teismo užduotą klausimą ,,ar 2008-09-22 laidavimo sutartyje pasirašė pati R. S. ar kitas asmuo?“ nėra galimybės atsakyti, nes parašas yra trumpas, paprastos sandaros, mažai informatyvus (2 t., b. l. 11).

Kaip žinoma, civiliniame procese šalių ginčui išspręsti tiriami ir vertinami šalių pateikti bei teismo iniciatyva surinkti įrodymai, kurių pagrindu teismas daro išvadą dėl aplinkybių, susijusių su ginčo dalyku, egzistavimo ar neegzistavimo (CPK 176 str. 1 d.). Taigi įrodymai yra pagrindinė priemonė teismo įsitikinimui dėl tam tikrų reikšmingų faktų civilinėje byloje buvimo ar nebuvimo pasiekti. Baigtinis įrodymų sąrašas CPK nėra nustatytas, taigi jais civilinėje byloje gali būti bet kokie faktiniai duomenys, kurie patvirtina ar paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 177 str. 1 d., 180 str.).

Viena iš CPK įtvirtintų įrodymų rūšių – eksperto išvada (CPK 212-219 str.). Ji pateikiama tada, kai byloje kyla klausimų, reikalaujančių specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių. Ekspertizės išvada pateikiama ir išdėstoma raštu ekspertizės, atliktos kompetentingo subjekto (eksperto), akte. Pažymėtina, kad ekspertizės išvada neturi didesnės įrodomosios galios, nei kiti įrodymai byloje – ji teismui neprivaloma ir vertinama pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Teismas gali nesutikti su eksperto išvada, tokio nesutikimo motyvus išdėstydamas bylos sprendime arba nutartyje (CPK 218 str.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad nesutikimo su eksperto išvada ar abejojimo jos patikimumu priežasčių gali būti įvairių: išvados neišsamumas, neaiškumas, tam tikrų reikšmingų faktorių neįvertinimas, prieštaravimas kitai ekspertizės išvadai ar kitiems byloje esantiems leistiniems įrodymams, faktų, keliančių abejonių eksperto nešališkumu, kvalifikacija ar kompetencija, paaiškėjimas ir kt. Tokiu atveju teismas gali arba atitinkamas išvadas daryti kitų pakankamų įrodymų pagrindu, arba skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2011; 2011 m. lapkričio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2011 ir kt.).

Taigi, kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju ekspertas negalėjo nustatyti, ar parašas yra atsakovės, todėl kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties turinio, spręsdamas dėl laidavimo sutarties sudarymo, tai yra dėl atsakovės R. S. valios sudaryti tokią sutartį, etc., teismas pagrįstai vadovavosi įrodymų pakankamumo bei tikėtinumo taisyklėmis ir rėmėsi byloje nustatytomis reikšmingomis aplinkybėmis: R. S. buvo net penkiasdešimties procentų skolininko UAB „Alrivo prekyba“ akcijų turintis asmuo; ji vieną kartą jau buvo laidavusi už įmonės prievoles, kurių refinansavimui ieškovas AB „Parex bankas“ suteikė dalį ginčo skolos; ši įmonė siekė gauti kreditą verslo vystymui; abiejų įmonės akcininkų laidavimas buvo įprasta banko praktika. Pabrėžtina tai, jog šių faktų bei argumentų atsakovė neginčijo ir neginčija.

Pažymėtina tai, kad kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, jog bendrovės akcininkai (t. y. juridinio asmens dalyviai), priimdami sprendimus, privalo veikti bendrovės naudai, užtikrinti, kad priimami sprendimai būtų protingi. Taip pat kasacinis teismas yra nurodęs bendrovės akcininkų pareigą elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims. Ši pareiga atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2009, 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2011 ir kt.). Bankas yra kredito įstaiga, todėl vienas jo tikslų – pelno siekimas teikiant finansines paslaugas. Bendriausia prasme kreditavimo sutartimi Bankas įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas (CK 6.881 str.). Taigi kredito gavėjo ekonominis interesas yra gauti, naudotis lėšomis ir už naudojimąsi jomis iki jų grąžinimo mokėti kuo mažesnes palūkanas, o Banko interesas – paskolinti savo lėšas kredito gavėjui už kuo didesnes palūkanas.

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, apeliantė laidavimo sutarties sudarymo metu buvo akcininkė, turinti net 50 procentų visų įmonės akcijų, taigi ji privalėjo ir galėjo aktyviai dalyvauti ne tik įmonės veikloje, bet ir priimant atitinkamus sprendimus. Todėl akivaizdu, pati buvo suinteresuota tiek šios bendrovės veiklos vystymu, tiek, esant būtinybei, kredito gavimu, tiek laidavimu, etc. Taip pat akivaizdu, jog ji, kaip asmuo, valdantis tokio dydžio akcijų paketą, taigi iš esmės strategiškai valdantis šią įmonę – žinojo/privalėjo žinoti apie visas įmonės ūkines finansines operacijas, tarp jų – ir dėl kredito refinansavimo sudaromas sutartis, jų tiek bendras sąlygas, tiek sąlygas, susijusias su jos kaip akcininkės laidavimu (CPK 185 str.). Tuo tarpu apeliantų nurodoma aplinkybė, jog atsakovė R. S. nedalyvavo įmonės veikloje, jos valdymą buvo patikėjusi kitam akcininkui, tai yra savo broliui, nepaneigia jos pačios kaip akcininkės pareigų ir iš to kylančios atsakomybės, apie ką ne kartą yra nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimuose tokiu klausimu (CPK 178 str.). Teisėjų kolegijos nuomone, tokios išvados nepaneigia apeliantų nurodoma aplinkybė, jog atsakovė buvo atsisakiusi sudaryti šią laidavimo sutartį, nes visų pirma apeliantai nepateikė tai patvirtinančių įrodymų, antra, atsakovei priklausančios akcijos buvo parduotos apytiksliai tik po pusės metų nuo šios sutarties sudarymo. Be to, kaip teisingai atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė ieškovas, iš 2008-09-22 kredito sutarties specialiosios dalies 4.9 ir 4.10 punktų, kurie atsakovei R. S. buvo/turėjo būti žinomi, matyti, jog 2007-08-22 kredito sutartis buvo refinansuota pačios įmonės prašymu su sąlyga, jog akcininkai ir toliau laiduos už įmonės priimamas prievoles (1 t. b. l. 9-12). Apeliantė nurodo, jog su banku 2006-10-11 buvo sudariusi kredito gavimo sutartį asmeniniais tikslais, kurioje buvo įsipareigojusi nelaiduoti trečiųjų asmenų naudai, tačiau pažymėtina, kad nepaisant šio įsipareigojimo, už minimos įmonės įsipareigojimų vykdymą ji jau buvo laidavusi 2007-08-22 sutartimi, be to, kredito sutartis asmeniniais tikslais sudaryta su tuo pačiu AB ,,Parex banku“.

Pažymėtina tai, kad byloje nėra duomenų, jog apeliantė iki ieškovo ieškinio pareiškimo šioje byloje būtų ginčijusi minėtą laidavimo sutartį ar reiškusi reikalavimus dėl jos pripažinimo negaliojančia. Apeliantai, atstovaujami profesionalaus atstovo – advokato, nagrinėjamoje byloje taip pat neprašė skirti naujos ar papildomos ekspertizės, be to, nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos, kuri, kaip žinia, yra fakto instancija, teismams nepateikė jokių objektyvių duomenų ar įrodymų sprendimui, kad laidavimo sutartis yra suklastota (CPK 178 str.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismo išvadą, jog nėra objektyvių duomenų apie laidavimo sutarties suklastojimą, taip pat netiesiogiai patvirtina tai, kad atsakovų apeliaciniame skunde bei kituose procesiniuose dokumentuose nurodomi motyvai dėl šios sutarties pripažinimo pasibaigusia, taip iš esmės pripažįstant, kad sutartis sudaryta. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantei manant, jog laidavimo sutartį pasirašė ne ji, o kitas asmuo, ji gali kreiptis į atitinkamas instancijas baudžiamojo proceso tvarka, kad būtų pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl jos minimų faktų. Bylos duomenimis, tokia procesine teise ji iki šiol nėra pasinaudojusi (CPK 185 str.). Kaip žinia, nustačius, jog toks nusikaltimas yra padarytas, atsakovė R. S. turėtų galimybe siekti proceso atnaujinimo šioje byloje (CPK 366 str.).

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir tinkamai ištyrė, įvertino byloje esančius įrodymus, aplinkybes, o teismo išvadų, susijusių su 2008-09-22 R. S. laidavimo sutartimi, apeliantai nepaneigė (CPK 178 str.).

Dėl laidavimo sutarčių pabaigos

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantai neteisingai aiškindami laidavimo pabaigos terminus, be pagrindo teigia, jog ieškovui nepareiškus ieškinio dėl skolos iš laiduotojų priteisimo per 3 mėnesius nuo Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutarties iškelti UAB „Alrivo prekyba“ bankroto bylą, jų laidavimas pasibaigė (CK 6.88 str. 1 d., 185 str.).

Iš tiesų, pagal Įmonių bankroto įstatymo 16 straipsnį nuo bankroto bylos iškėlimo dienos laikoma, kad visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai yra pasibaigę, o pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatą, kai buvo laiduota tik tam tikram laikui arba užtikrinta terminuota prievolė, laidavimas baigiasi, jeigu kreditorius per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią suėjo laidavimo terminas ar prievolės įvykdymo terminas, nepareiškia laiduotojui ieškinio.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kasacinis teismas yra ne kartą išaiškinęs laidavimo terminų pabaigą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2009 m. gegužės 18 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009, siekdama užtikrinti vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant CK 6.88 straipsnį, kuriame reglamentuojama terminuoto laidavimo pabaiga, išaiškino, kad tuo atveju, kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo (analogiška nuostata įtvirtinta šios bylos šalių laidavimo sutartyse), tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Kasacinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija pažymėjo, kad tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas, todėl priešingai nei teigia apeliantai, toks laidavimo instituto aiškinimas nesuteikia teisės kreditoriui piktnaudžiauti savo teise (CK 1.136, 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip akcesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2009 pateiktų išaiškinimų kasacinis teismas laikosi ir vėlesnėse bylose, kuriose keliamas klausimas, ar šalys, sudarydamos laidavimo sutartis, kuriose įtvirtinta analogiška sąlyga, susitarė dėl laidavimo termino (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012, 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459/2012, 2013 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2013 ir kt.). Taigi šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių.

Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantai, neteisingai aiškindami laidavimo pabaigą, be pagrindo remiasi tomis teismų nutartis, kurių faktinės bylos aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių. Kasacinis teismas yra ne kartą nurodęs, kad nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (lot. – iš anksto; nepatikrinus), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-186/2009, 2014 m. kovo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-175/2014 ir kt.). Tuo tarpu apelianto nurodomų bylų ir šios nagrinėjamos bylos aplinkybės nesutampa, todėl apeliantai be pagrindo teigia, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos (CPK 178 str.).

Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, ieškovo ir atsakovų sudarytose laidavimo sutartyse 9.1 šalys susitarė, jog tokia sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo momento ir galioja iki visiško prievolių bankui pagal kreditavimo sutartis įvykdymo. Taigi, ši sutarties sąlyga suponuoja išvadą, kad laidavimas nebuvo apibrėžtas konkrečiu terminu, todėl nėra pagrindo jį laikyti terminuotu ir reiškia, kad toks įsipareigojimas galioja tol, kol bus įvykdyta visa užtikrinta prievolė, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Taigi, nors UAB „Alrivo prekyba“ prievolių terminai ir pasibaigė po bankroto bylos iškėlimo, byloje nustatyta, kad įmonė savo prievolių pagal kredito sutartis neįvykdė, šalys to neginčija, taigi teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantai be pagrindo remiasi CK 6.89 straipsnio 1 dalimi ir teigia, kad laidavimas yra pasibaigęs (CK 6.87 str. 1 d., CK 6.123 str. 1 d., CPK 185 str.).

Dėl apeliantų argumentų, susijusių su banko atsakomybe ir laiduotojų atleidimu nuo atsakomybės

Apeliantai taip pat teigia, jog pats bankas kaltas dėl kilusių nuostolių, todėl jie turi būti atleisti nuo civilinės atsakomybės, nes bankas neįvertino jų finansinių galimybių realiai įvykdyti laidavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų, taigi bankas veikė savo rizika, be to, elgėsi nesąžiningai, nebendradarbiavo, nesuteikė leidimo parduoti bankui įkeisto nekilnojamojo turto, kuris UAB „Alrivo prekyba“ bankroto proceso metu buvo parduotas už nepagrįstai mažą kainą ir kt.

Teisėjų kolegija pažymi, kad civilinių teisinių santykių subjektai (tiek fiziniai, tiek juridiniai) patys sprendžia, sudaryti jiems konkrečią sutartį ar nesudaryti, kuri nuo sudarymo momento šalims įgyja įstatymo galią, jei sudaryti – tai kokiomis sąlygomis (CK 6.156 str. 1 d., 6.189 str. 1 d.). Tačiau teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsižvelgiant į sandorių prigimtį, šalis bei jų sudarymo aplinkybes, patys paskoliniai santykiai savo esme visada yra siejami su tam tikra ne tik banko, kuris vertina kliento kreditingumą, bet ir kredito gavėjo, ir asmenų, kurie imasi užtikrinti kredito grąžinimą (laidavimas, garantija, hipoteka ir t. t.) rizika. Akivaizdu, jog kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl kredito gavimo/suteikimo, aktyviai veikia ne tik bankas, bet ir pats kreditą siekiantis gauti asmuo. Tuo tarpu banko veiklos rizikos prisiėmimas negali būti vertinamas kaip aplinkybė, atleidžianti padariusį žalą asmenį nuo civilinės atsakomybės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2013; 2011 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2011 ir kt.).

Kaip jau buvo paminėta, nagrinėjamu atveju laiduotojai buvo įmonės akcininkai, turintys po 50 procentų įmonės akcijų. Apeliantė R. S. , kaip matyti iš bylos medžiagos, VĮ Klaipėdos greitosios medicininės pagalbos stotyje užimanti viešųjų pirkimų specialistės pareigas, taigi turinti atitinkamą išsilavinimą, darbinę patirtį, apeliantas A. U. yra ilgametis įmonės vadovas, atsižvelgiant į jų amžių, socialinę padėtį, sveikatą, leidžia spręsti, kad nėra pagrindo apeliantus traktuoti kaip silpnąją teisinių santykių pusę, kuri visiškai nesuprato esamos situacijos ir negalėjo suvokti prisiimamų įsipareigojimų esmės bei masto, todėl turi būti atleisti nuo prievolių vykdymo (CPK 185 str.). Kartu pažymėtina ir tai, jog apeliantai, pasirašydami laidavimo sutartis ir prisiimdami tokio masto įsipareigojimus, tuo pačiu patvirtino, kad patys yra pajėgūs laiduoti ir įvykdyti prievolę už skolininką.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad šiuo atveju apeliantai patys valdė įmonę ir priėmė sprendimus tiek dėl jos veiklos, tiek dėl įmonės plėtros, finansinių įsipareigojimų apimties. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad protingas ir apdairus asmuo nelaiduotų už asmenį, su kuriuo jis visiškai nesusijęs, gerai nežino apie jo pajėgumą įvykdyti prisiimtas prievoles, neturi galimybių nuolat gauti patikimą informaciją iš asmens, už kurį laiduojama, dėl pajėgumo įvykdyti prievolę pasikeitimo. Laidavimo teisinis reglamentavimas, įtvirtinantis laiduotojo teises ir jo atsakomybę pagal laidavimo sutartį bei praktikoje paprastai egzistuojantys laiduotojo ir asmens, už kurį laiduojama, ryšiai suponuoja laiduotojo pareigą pačiam aktyviai veikti, užtikrinant, kad jo interesai nukentėtų kuo mažiau (CK 6.80 str. 1 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56/2014 ir kt.). Atsižvelgiant į solidariojo laiduotojo prisiimamus įsipareigojimus, solidariosios laidavimo prievolės prisiėmimas laikytinas didesnio laiduotojo pasitikėjimo asmeniu, už kurį laiduojama, artimesnių ryšių su juo išraiška, nes šie jų ryšių bruožai svarbūs laiduotojo teisėtų interesų apsaugai, kuria savarankiškai privalo rūpintis laiduotojas, o ne skolininko kreditorius (CK 6.6 str. 4 d.).

Be to, teisėjų kolegija, vertindama apeliantų teiginius dėl ieškovo pareigos patikrinti laiduotojų finansines galimybes įvykdyti laidavimo sutartį, pažymi, kad jie, remdamiesi Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktais, teisingai nurodo, jog bankas turi pareigą, prieš priimant sprendimą skolinti, įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, jog jis sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Pagal Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, finansų įstaigos klientas – tai asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas. Tačiau teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog šio įstatymo normų sisteminė analizė nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad paminėtos įstatymo normos turi būti taikomos ir finansų įstaigai sudarant laidavimo sutartį, kuria užtikrinamas finansų įstaigos ir jos kliento (nagrinėjamu atveju – kredito gavėjo) sudarytos sutarties tinkamas įvykdymas. Šioje normoje nėra imperatyvo finansų įstaigai atlikti Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus veiksmus laiduotojo atžvilgiu. Nors laiduotojo turtinė padėtis yra svarbus laidavimo instituto aspektas, vertinant iš laidavimą priimančio subjekto pozicijų, finansų įstaiga yra suinteresuota, kad laiduotojas turėtų pakankamai galimybių vykdyti prievoles, o laidavimas palengvintų išieškojimo galimybes (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-138/2014; 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2005/2013 ir kt.). Taigi šiuo atveju svarbu atkreipti apeliantų dėmesį į tai, kad ieškovas teikė finansines paslaugas ne laiduotojams, o pagrindiniam skolininkui, tai yra UAB ,,Alrivo prekyba“, todėl apeliantų argumentai dėl ieškovo pareigos įvertinti jų kaip laiduotojų finansines galimybes įvykdyti laidavimo sutartis nevykdymo nagrinėjamu atveju iš esmės nėra reikšmingi.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, jog bankas nebendradarbiavo su UAB ,,Alrivo prekyba“ ir sudarė kliūtis parduoti bankui įkeistą turtą. Visų pirma, kaip matyti iš bylos medžiagos, bankas, priešingai nei teigia apeliantai, bendravo su kredito gavėju (1 t., b. l. 113-1140, antra, bankas buvo suteikęs leidimą parduoti įkeistą turtą, tačiau su tam tikromis sąlygomis, kurios buvo įtvirtintos 2008-09-22 kredito pagal 2005-08-25 ir 2007-08-22 sutartis refinansavimo sutarties 6.2 punkte, tai yra, dar 2008-09-22 sutartyje šalys susitarė, jog bankas suteikia leidimą parduoti įkeistą turtą su sąlyga, kad ne mažesnė kaip 80 procentų pardavimo kainos be PVM, bet ne mažiau kaip 2 700 už kv. m., bus nekreipta kredito grąžinimui banke. Tuo tarpu UAB ,,Alrivo prekyba“ šios sąlygos netenkino ir turtą ketino parduoti mažesnėmis kainomis. Pažymėtina tai, kad UAB ,,Alrivo prekyba“ turto pardavimo kainos, tvarka ir aplinkybės bankroto proceso metu nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ir neturi teisinės reikšmės sprendžiant kilusį ginčą, nes apeliantai, nesutikdami su turto pardavimo tvarka, turėjo teisę naudotis proceso teisėmis ir ją ginčyti bankroto bylos metu (skųsti kreditorių susirinkimo nutarimus ir kt.).

Pažymėtina tai, kad apeliantai neginčija to, kad UAB ,,Alrivo prekyba“ neįvykdė savo prievolių ieškovui pagal kredito sutartis, skolos dydžio neneigia, tuo tarpu remdamasi paminėtu, teisėjų kolegija sprendžia, jog apeliantai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad skola ieškovui priteistina iš laiduotojų (CPK 185 str.).

Vadovaudamasi prieš tai nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas ieškovo AS ,,Parex banka“ ieškinį, atskleidė bylos esmę, ištyrė visas svarbias bylai nagrinėti aplinkybes, tinkamai aiškino bei taikė materialinės bei proceso teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliantų atsakovų R. S. ir A. U. apeliacinį skundą atmeta, nenagrinėdama kitų juose nurodytų argumentų, kaip neturinčių reikšmės teisingam bylos išsprendimui, o skundžiamą teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str.). Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.