Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-138/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-02-12
Bylos Nr.: 2A-138/2014
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Virginija Čekanauskaitė, Nijolė Piškinaitė, Donatas Šernas
Atsakovas: H. P.
Ieškovas: akcinės bendrovės SEB banko

Kategorijos

36.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-138/2014Procesinio sprendimo kategorija 36.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. vasario 12 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Nijolės Piškinaitės ir Donato Šerno (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo H. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-784-538/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės SEB banko ieškinį atsakovui H. P. dėl prievolės tinkamo įvykdymo, ir atsakovo H. P. priešieškinį ieškovui akcinei bendrovei SEB bankui dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, J. V. reikalavimą ieškovui akcinei bendrovei SEB bankui, atsakovui H. P., trečiajam asmeniui bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos aktima“ dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas AB SEB bankas kreipėsi į Klaipėdos apygardos teismą su ieškiniu atsakovui H. P., prašydamas iš atsakovo priteisti 11 283 905,08 Lt pagal laidavimo sutartį, 30 000 Lt žyminio mokesčio bei 5 procentus metinių palūkanų, skaičiuojant nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Nurodė, kad 2005 m. liepos 11 d. su UAB „Baltijos aktima“ sudarė kreditavimo sutartį, pagal kurią AB SEB bankas įsipareigojo suteikti kreditą, o kredito gavėjas įsipareigojo sutartyje numatytomis sąlygomis kreditą grąžinti. Siekiant garantuoti tinkamą skolininko prievolės įvykdymą, buvo pasirašyta laidavimo sutartis su atsakovu H. P., kuria atsakovas įsipareigojo skolininkui UAB „Baltijos aktima“ tinkamai neįvykdžius prievolės, ją įvykdyti. Ieškovas nurodė, kad ne kartą kreipėsi į UAB „Baltijos aktima“ su prašymu įvykdyti prievolę, tačiau jis prievolės neįvykdė, be to, 2010 m. sausio 11 d. teismas skolininkui iškėlė bankroto bylą. Teismas 2010 m. rugsėjo 27 d. nutartimi patvirtino ieškovo finansinį reikalavimą 11 283 905,08 Lt sumai. Ieškovas pažymėjo, kad prievolės per nustatytą terminą taip pat neįvykdė ir atsakovas laiduotojas H. P..

Atsakovas pareiškė priešieškinį, kurį patikslinęs, prašė 2005 m. liepos 11 d. tarp H. P. ir AB SEB banko sudarytą laidavimo sutartį pripažinti niekine ir negaliojančia, remiantis CK 1.86 straipsniu (kaip sudarytą dėl akių), arba, atsisakius tenkinti šį ieškinio reikalavimą, pripažinti 2005 m. liepos 11 d. tarp H. P. ir AB SEB banko sudarytą laidavimo sutartį pasibaigusia, taip pat priteisti visas bylinėjimosi išlaidas.

Atsakovas laidavimo sutarties tariamumą įrodinėjo šioms aplinkybėmis: 1) laidavimo sutarties sudarymo metu buvo žinoma, kad ši sutartis realiai niekada negalės būti įvykdyta, nes H. P. turtinė padėtis nesudarė jokių prielaidų jam prisiimti turtinę atsakomybę už UAB „Baltijos aktima“ prisiimtus įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį su jos pakeitimais; 2) kredito gavėjo prievolės buvo visiškai užtikrintos pakankamomis ir perteklinėmis kredito grąžinimo rizikos užtikrinimo priemonėmis, susijusiomis su nekilnojamojo turto ir kitų turtinių teisių įkeitimu, todėl banko reikalavimas galėjo būti visiškai patenkintas iš įkeisto nekilnojamojo turto ir kredito gavėjui priklausančių turtinių teisių; 3) bankas, pasirinkdamas fizinio asmens laidavimą, kaip prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonę, nevertino laiduotojo H. P. finansinių galimybių realiai įvykdyti pasirašomą laidavimo sutartį, kaip to reikalauja Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 1 ir 3 dalys; 4) sudarant laidavimo sutartį, bankas nereikalavo atsakovo H. P. sutuoktinės sutikimo su sudaromu sandoriu, nors laidavimo sutartimi atsakovas įsipareigojo atsakyti visu savo esamu ar būsimu turtu, kuris visas po santuokos sudarymo (2000-08-12) priklausė jam kartu su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 3.87 str. 1 d.) ir sutuoktiniai turi juo naudotis, jį valdyti ir juo disponuoti tik bendru sutarimu (CK 3.92 str. 1 d.); 5) papildomos kredito dalies išmokėjimas, nereikalaujant pasirašyti laidavimo sutarties pakeitimo, patvirtina, kad sandorio šalys iš tiesų nesiekė užtikrinti UAB „Baltijos aktima“ prievolių bankui įvykdymo H. P. laidavimu. Anot atsakovo, laidavimas yra pasibaigęs, remiantis CK 6.88 straipsnio 1 dalimi. Jis laidavimu užtikrino terminuoto UAB „Baltijos aktima“ suteikto kredito grąžinimą. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 11 d. nutartimi UAB „Baltijos aktima“ iškėlus bankroto bylą, visi skolų mokėjimo terminai, įskaitant ir viso kredito grąžinimo bankui terminą, laikomi pasibaigusiais nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Su teismo nutarties dėl bankroto bylos UAB „Baltijos aktima“ iškėlimo įsiteisėjimu siejama CK 6.88 straipsnyje nustatyto termino eigos skaičiavimo pradžia. Tačiau bankas ieškinį laiduotojui pateikė tik 2011 m. rugsėjo 12 d., t. y. praleidus įstatyme nustatytą 3 mėnesių terminą.

Trečiasis asmuo J. V. pareiškė ieškinį, kuriuo prašė 2005 m. liepos 11 d. tarp ieškovo AB „SEB bankas“ ir atsakovo H. P. pasirašytą laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teigė, kad sudarant laidavimo sutartį, nebuvo gautas jos sutikimas, nors turtas, kuriuo laidavimo sutartimi atsakovas H. P. įsipareigojo atsakyti, yra įgytas po santuokos ir yra bendroji jungtinė jos ir atsakovo nuosavybė. Pažymėjo, kad sandorio pasekmės turi įtakos jos teisėtiems interesams, laidavimo sutartimi buvo pažeistos imperatyvios naudojimosi tokiu turtu tvarką nustatančios normos. Teismo nutarties pagrindu yra areštuotas sutuoktiniams jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. spalio 22 d. sprendimu ieškovo AB SEB banko ieškinį patenkino visiškai ir priteisė iš atsakovo H. P. ieškovui 11 283 905,08 Lt pagal laidavimo sutartį, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo 2011 m. rugsėjo 19 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos, 30 000 Lt žyminio mokesčio. Šiuo sprendimu teismas atsakovo priešieškinį ir trečiojo asmens ieškinį atmetė.

Teismas sprendė, kad Įmonių bankroto įstatymo 16 straipsnio teisinis reglamentavimas leidžia pagrįstai teigti, jog, kredito gavėjui UAB „Baltijos aktima“ iškėlus bankroto bylą, atsakovui atsirado pareiga įvykdyti skolinius įsipareigojimus. Nustatęs, jog ieškovas ne kartą kreipėsi į atsakovą su reikalavimu įvykdyti prievolę, kylančia iš laidavimo sutarties, o atsakovas nevykdė savo prievolės, teismas pripažino ieškovo reikalavimą dėl skolos priteisimo pagrįstu. Teismas taip pat laikė pagrįstu ieškovo reikalavimą iš atsakovo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas, skaičiuojant nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Teismas, atsižvelgęs į laidavimo sutarties 2.1. ir 4.1. punktus, pripažino, kad atsakovo turtinė atsakomybė prilyginama kredito gavėjo turtinei atsakomybei, todėl pradinio kredito sutarties dalyko (kredito sumos) padidėjimas, anot teismo, nėra aplinkybė, reiškianti, jog laiduotojas nesutinka su naujomis sąlygomis. Teismas sprendė, kad byloje surinkti duomenys patvirtina, jog atsakovas sutiko su naujais kredito sutarties pakeitimais, šias kredito sutarties pakeitimo sąlygas pasirašė, taip išreikšdamas savo valią. Kadangi atsakovas yra fizinis asmuo, verslininkas, buvęs įmonės direktorius bei kitose įmonėse užėmęs atsakingas, vadovaujančias pareigas, teismas sprendė, kad jis turėjo ir privalėjo įsigilinti į laidavimo sutarties sąlygas. Ta aplinkybė, jog laidavimo sutarties pasirašymo metu atsakovo turto vertė buvo žymiai mažesnė negu kredito dydis, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad sutartis buvo pasirašyta, nesiekiant sukurti teisinių pasekmių. Pažymėjo, kad bankas yra finansines paslaugas teikiantis juridinis asmuo, todėl laidavimo sutarties pasirašymas su atsakovu, anot teismo, laikytinas ieškovo prisiimama rizika, kurios teismas nenagrinėja ir dėl jos nepasisako.

Teismas, atsižvelgęs į kad laidavimo sutarties 4.7 punkte nuostatą, jog sutartis įsigalioja nuo jos pasirašymo dienos ir galioja iki kredito gavėjas pilnai įvykdys įsipareigojimus bankui pagal kreditavimo sutartį, o pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudenciją, nustačius, kad šalių laidavimo sutartis galioja iki visiško prievolės pagal kredito sutartį įvykdymo, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas nėra taikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio mėn. 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012), atsakovo priešieškinį pripažino nepagrįstu ir jį atmetė.

Teismas pripažino nepagrįstu ir trečiojo asmens J. V. ieškinį, kuriuo ji prašė tarp ieškovo AB SEB banko ir atsakovo H. P. pasirašytą laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia, motyvuojant tuo, kad ji nedavė sutikimo šiam sandoriui sudaryti. Teismas nurodė, kad laidavimo sutartimi nėra suvaržoma bendroji jungtinė nuosavybė, todėl šiam sandoriui negali būti taikomos CK 3.92 straipsnio 4 dalies nuostatos, kurios numato atvejus, kada privalomas abiejų sutuoktinių sutikimas. Taip pat pažymėjo, kad laidavimo sutartimi atsakovas įsipareigojo atsakyti tik savo turtu. Todėl teismas sprendė, kad ieškovas ir atsakovas, sudarydami laidavimo sutartį, J. V. interesų nepažeidė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas H. P. prašo Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, o atsakovo patikslintą priešieškinį tenkinti visiškai. Apeliacinį skundą grindžia tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai sutapatino apeliantą, kaip UAB „Baltijos aktima“ vadovą ir kaip laiduotoją, dėl ko nepagrįstai išplėtė apelianto, kaip laiduotojo, atsakomybę. Apelianto vertinimu, tai, kad jis, kaip UAB „Baltijos aktima“ vadovas, sutiko su kreditavimo sutarties pakeitimais, t. y. UAB „Baltijos aktima“ finansinių įsipareigojimų padidinimu nuo 4 080 000 Lt iki 12 399 860 Lt plius 118 800 EUR, nereiškia ir negali reikšti, kad apeliantas sutiko su savo, kaip laiduotojo, prievolių padidinimu.Apeliantas, UAB „Baltijos aktima“ vardu sudarydamas kreditavimo sutarties pakeitimus, neišreiškė savo, kaip laiduotojo, valios, nes laiduotojo valia yra reiškiama tik rašytinėmis laidavimo sutartimis. Kredito sutarties pakeitimo Nr. 4 2.3.4.1.2 punktas patvirtina, kad ir paties ieškovo valia buvo, jog laiduotojo atsakomybė didėtų tik rašytiniais laiduotojo įsipareigojimais (ar esamų įsipareigojimų pakeitimais), bet ne automatiškai UAB „Baltijos aktima“ pasirašant kreditavimo sutarties pakeitimus, kaip konstatavo teismas.Aplinkybė, kad apeliantas, kaip laiduotojas, davė išankstinį pritarimą kreditavimo sutarties keitimams, negali būti vertinama taip, lyg tokiu būdu apeliantas sutiko su automatiniu ir neribotu jo asmeninės atsakomybės didinimu. Anot apelianto, laidavimo sutartyje nėra aiškiai išreikšto jo sutikimo dėl jo atsakomybės didinimo, didėjant UAB „Baltijos aktima“ prievolėms. Be to, automatinis laiduotojo prievolių didinimas aptariamu atveju buvo negalimas vien todėl, kad tokiu atveju atsirastų absoliučiai neprotingo dydžio disproporcija tarp apelianto, kaip laiduotojo, turimo turto ir apelianto, kaip laiduotojo, automatiškai kilusių prievolių.Yra pagrindas apelianto laidavimą laikyti pasibaigusiu, remiantis CK 6.87 straipsnio 4 dalimi, nes kreditavimo sutarties pakeitimais piniginė prievolė buvo pakeista iš esmės, t. y. padidinta beveik tris kartus, o šis pakeitimas buvo visiškai nepalankus apeliantui.Ieškovas praleido terminą ieškiniui pareikšti. Anot apelianto, jis laidavimu užtikrino terminuoto UAB „Baltijos aktima“ suteikto kredito grąžinimą. Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 11 d. nutartimi UAB „Baltijos aktima“ iškėlus bankroto bylą, visi jo skolų mokėjimo terminai, įskaitant ir viso kredito grąžinimo bankui terminą, laikomi pasibaigusiais nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Su teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimu siejama CK 6.88 straipsnyje nustatyto termino eigos skaičiavimo pradžia. Nepaisant to, ieškovas ieškinį laiduotojui pareiškė tik 2011 m. rugsėjo 12 d., praleidęs ieškinio terminą.Teismas nepagrįstai laikė, kad ieškovo ir apelianto pasirašyta laidavimo sutartis nėra tariama: 1) teismas be pagrindo visiškai nenagrinėjo ir nepasisakė dėl laidavimo sutartimi ieškovo prisiimtos rizikos, nes tai leistų nustatyti, ar ieškovas ir apeliantas laidavimo sutartimi iš tiesų siekė sukurti teisines pasekmes, kadangi prievolės tinkamo įvykdymo esminė sąlyga yra prievolę turinčio asmens finansinis pajėgumas vykdyti prisiimtą prievolę; ieškovas, pažeisdamas Finansų įstaigų 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimus, buvo visiškai abejingas už trečiąjį asmenį UAB „Baltijos aktima“ laidavusio apelianto nemokumui; bankas buvo abejingas, kad apeliantas jam jau buvo skolingas 600 000 Lt pagal kitą kreditavimo sutartį; 2) trečiojo asmens prievolių pagal kreditavimo sutartį vykdymas buvo pakankamai užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu, todėl tiek bankas, tiek apeliantas, pasirašydami laidavimo sutartį, iš tiesų neketino sukurti realių teisinių laidavimo pasekmių ir jų nesiekė; 3) ieškovas nereikalavo atsakovo sutuoktinės sutikimo dėl sudaromo sandorio, nors laiduotojas sutartimi įsipareigojo atsakyti visu savo esamu ir būsimu turtu, kuris po santuokos sudarymo (2010-08-12) jam priklausė kartu su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 3.87 str. 1 d.) ir sutuoktiniai šiuo turtu galėjo naudotis, jį valdyti ir juo disponuoti tik bendru sutarimu (CK 3.92 str. 1 d.); 4) tai, kad šalys nesiekė, kad apeliantas asmeniškai užtikrintų daugiau nei 12 mln. reikalavimo tinkamą vykdymą, patvirtina šalių elgesys po laidavimo sutarties pasirašymo – kredito suma pagal visus kreditavimo sutarties pakeitimus buvo išmokėta kredito gavėjui UAB „Baltijos aktima“ nepaisant to, kad atsakovas taip ir nesudarė laidavimo sutarties pakeitimų.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas AB SEB bankas prašo apeliacinį skundą atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą grindžia tokiais argumentais:

Atsakovas savo apeliaciniame skunde kelia reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant pirmosios instancijos teisme: prašo ginčo laidavimą pripažinti pasibaigusia, remiantis CK 6.87 straipsnio 4 dalimi, o tai prieštarauja CPK 312 straipsnio nuostatoms. Kita vertus apelianto motyvai, susiję su CK 6.87 straipsnio 4 dalimi, yra nepagrįsti, nes laidavimo sutarties 1.1 ir 4.1 punktai patvirtina, kad priimant papildomus susitarimus dėl kreditavimo sutarties pakeitimo, atskiri laidavimo sutarties pakeitimai nebuvo reikalingi, nes šalys susitarė ne dėl konkrečios laidavimo užtikrinimo sumos, o kad laiduotojas laiduoja už visą kredito sutartį, įskaitant jos tolimesnius papildymus ir pakeitimus.Nagrinėjamu atveju laidavimas negali būti laikomas terminuotu, nes laidavimo sutartyje nurodyta, kad laidavimas galioja iki įsipareigojimų pagal kredito sutartį įvykdymo. Todėl CK 6.88 straipsnio 1 dalis netaikytina.Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde apeliantas neįrodė pagrindų, kuriuos būtina nustatyti, pripažįstant sandorį tariamu, egzistavimo. Vien faktas, kad atsakovas tvirtina neketinęs įgyti teisių ir pareigų bei sukurti teisinių santykių pagal galiojančią laidavimo sutartį, nesudaro pagrindo teigti, kad šalys nesiekė sukurti realaus teisinio santykio. Be to, tiek kredito sutartis, tiek laidavimo sutartis buvo ne tik pasirašytos, bet ir vykdomos, sandorio šalys realiai įgijo civilines teises ir pareigas.Byloje pateikta įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovas turėjo ir turi turto.Priešingai, nei teigia atsakovas, ta aplinkybė, kad siekiant užtikrinti kreditavimo sutarties įvykdymą, yra įkeičiamas didelės vertės nekilnojamasis turtas, neužkerta teisės kreditoriui pasirašyti papildomų užtikrinimo priemonių.Tai, kad bankas nereikalavo sutuoktinės sutikimo laidavimo sutarčiai sudaryti, patvirtina, jog bankas nesiekė sutuoktinės atsakomybės už kredito gavėjo skolinius įsipareigojimus, ir ši aplinkybė neįrodo laidavimo sutarties tariamumo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas, Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

Bylos duomenų pagrindu nustatyta, kad 2005 m. liepos 11 d. kreditavimo sutartimi bei visais vėlesniais jos pakeitimais ir papildymais ieškovas AB SEB bankas (kredito davėjas) įsipareigojo suteikti kreditą UAB „Baltijos aktima“ (kredito gavėjui), o kredito gavėjas įsipareigojo sutartyje numatytomis sąlygomis ir tvarka kreditą grąžinti bei mokėti sutartyje numatyto dydžio palūkanas ir delspinigius (9-72 b. l., 1 t.), tuo tarpu atsakovas H. P. (laiduotojas) 2005 m. liepos 11 d. laidavimo sutarties pagrindu įsipareigojo už kredito gavėjo prievoles atsakyti kredito davėjui visu savo esamu ir būsimu turtu, jeigu kredito gavėjas neįvykdys visų savo prievolių ar jų dalies pagal kredito sutartį (77 b. l., 1 t.).

Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 11 d. nutartimi UAB „Baltijos aktima“ iškelta bankroto byla. Taip pat nustatyta, kad laidavimo sutarties pagrindu įgytos turtinės prievolės atsakovas nevykdo, į ieškovo reikalavimus nereaguoja. Ieškovo teigimu, įsiskolinimą, susidariusį UAB „Baltijos aktima“ nevykdant įsipareigojimų pagal kredito sutartį ir kurį pagal laidavimo sutartį turi padengti atsakovas, kaip laiduotojas, sudaro 11 283 905,08 Lt. Būtent šią sumą pareikštu ieškiniu ieškovas ir prašė priteisti iš atsakovo. Tuo tarpu atsakovas neigia esant jo atsakomybei pagal laidavimo sutartį, nes, anot jo, tarp jo ir ieškovo 2005 m. liepos 11 d. sudaryta laidavimo sutartis yra negaliojanti, nes ji buvusi sudaryta tik dėl akių (CK 1.86 str. 1 d.), taip pat, jo nuomone, ši sutartis yra pasibaigusi pagal CK 6.88 straipsnio 1 dalies nuostatą.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo H. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų Civilinio proceso kodekso 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

Apelianto įsitikinimu, Klaipėdos apygardos teismas nepagrįstai laikė, kad ginčo laidavimo sandoris nėra tariamas. Anot jo, šios sutarties tariamumą įrodo šios aplinkybės: 1) laidavimo sutartimi prisiimtos rizikos vertinimas leistų nustatyti, ar ieškovas ir apeliantas iš tiesų siekė sukurti laidavimo sutarties teisines pasekmes, kadangi prievolės tinkamo įvykdymo esminė sąlyga yra prievolę turinčio asmens finansinis pajėgumas vykdyti prisiimtą prievolę; ieškovas, pažeisdamas Finansų įstaigų 31 straipsnio 3 dalies 2 punkto reikalavimus, buvo visiškai abejingas už trečiąjį asmenį UAB „Baltijos aktima“ laidavusio apelianto nemokumui, kad apeliantas jam jau buvo skolingas 600 000 Lt pagal kitą kreditavimo sutartį; 2) trečiojo asmens prievolių pagal kreditavimo sutartį vykdymas buvo pakankamai užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu, todėl tiek bankas, tiek apeliantas, pasirašydami laidavimo sutartį, iš tiesų neketino sukurti realių teisinių laidavimo pasekmių ir jų nesiekė; 3) ieškovas nereikalavo atsakovo sutuoktinės sutikimo dėl sudaromo sandorio, nors laiduotojas sutartimi įsipareigojo atsakyti visu savo esamu ir būsimu turtu, kuris po santuokos sudarymo (2010-08-12) jam priklausė kartu su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 3.87 str. 1 d.) ir sutuoktiniai šiuo turtu galėjo naudotis, jį valdyti ir juo disponuoti tik bendru sutarimu (CK 3.92 str. 1 d.); 4) tai, jog šalys nesiekė, kad apeliantas asmeniškai užtikrintų daugiau nei 12 mln. reikalavimo tinkamą vykdymą, patvirtina šalių elgesys po laidavimo sutarties pasirašymo – kredito suma pagal visus kreditavimo sutarties pakeitimus buvo išmokėta kredito gavėjui UAB „Baltijos aktima“ nepaisant to, kad atsakovas taip ir nesudarė laidavimo sutarties pakeitimų.

Pagal CK 1.86 straipsnio 1 dalies nuostatą, tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais būtina išsiaiškinti, ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas bei kokia buvo tikroji sandorio šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-28/2011, kt.). Pagal susiformavusią teismų praktiką, bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008; 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-418/2008).

Pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad tarp ieškovo ir atsakovo sudarytą laidavimo sutartį, kurios pagrindu ieškovas reiškia savo ieškininius reikalavimus, pripažinti negaliojančia CK 1.86 straipsnio 1 dalies pagrindu, t. y. kaip sudarytą dėl akių, nėra teisinio pagrindo. Laidavimo sutarties tariamumo atsakovas neįrodė ir apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjų kolegija, vertindama apelianto teiginius dėl ieškovo pareigos patikrinti laiduotojo finansines galimybes įvykdyti laidavimo sutartį nevykdymo, pažymi, kad Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų esmė yra įtvirtinti finansų įstaigos pareigą, prieš priimant sprendimą skolinti ar prisiimti įsipareigojimus už savo klientą, įsitikinti, kad kliento finansinė bei ekonominė būklė ir jos prognozės leidžia tikėtis, jog klientas sugebės įvykdyti įsipareigojimus. Pagal Finansų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, finansų įstaigos klientas - tai asmuo, kuriam finansų įstaiga teikia finansines paslaugas. Taigi, šio įstatymo normų sisteminė analizė nesudaro pagrindo daryti išvadą, jog Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktai turi būti taikomi ir finansų įstaigai sudarant laidavimo sutartį, kuria užtikrinamas finansų įstaigos ir jos kliento (nagrinėjamu atveju – kredito gavėjo) sudarytos sutarties tinkamas įvykdymas. Šioje normoje nėra imperatyvo finansų įstaigai atlikti Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus veiksmus laiduotojo atžvilgiu. Be to, kai finansų įstaiga sudaro laidavimo sutartį, nesilaikydama Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktų reikalavimų, nėra pagrindo konstatuoti, kad sudarytas sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.). Nors laiduotojo turtinė padėtis yra svarbus laidavimo instituto aspektas, vertinant iš laidavimą priimančio subjekto pozicijų, finansų įstaiga yra suinteresuota, kad laiduotojas turėtų pakankamai galimybių vykdyti prievoles, tačiau šiuo atveju svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad ieškovas teikė finansines paslaugas ne laiduotojui, o pagrindiniam skolininkui (kredito gavėjui), laidavimo tikslas yra tik palengvinti išieškojimo galimybes, jeigu pagrindinis skolininkas nevykdo prisiimtų prievolių. (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2005/2013)

Apeliacinės instancijos teismas taip pat yra išaiškinęs, kad ieškovo nerūpestingumą ir neatidumą, kaip pagrindą jo kaltei konstatuoti, galima būtų tik tuo atveju, jei tarp ieškovo, kaip kreditoriaus, veiksmų (neveikimo) ir skolininko negalėjimo įvykdyti prievolės egzistuotų priežastinis ryšys. Toks ryšys nagrinėjamoje byloje nenustatytas. Be to, finansinio lizingo teikimas visada siejamas su tam tikra ne tik finansų institucijos, bet ir jos kliento (šiuo atveju – kredito gavėjo), taip pat asmenų, užtikrinančių skolininko prievolių vykdymą (nagrinėjamu atveju – laiduotojo), rizika. (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 8 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-961/2013)

Taigi apelianto argumentai dėl ieškovo pareigos įvertinti jo, kaip laiduotojo, finansines galimybes įvykdyti laidavimo sutartį nevykdymo nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi. Todėl pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas atskirai nenagrinėti šių atsakovo argumentų, įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų nepažeidė.

Nėra pagrindo sutikti su apeliantu, kad ginčo laidavimo sutartimi nebuvo siekiama sukurti realių teisinių pasekmių, nes trečiojo asmens prievolių pagal kreditavimo sutartį vykdymas buvo pakankamai užtikrintas nekilnojamojo turto įkeitimu.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kreditorius gali pasirinkti keletą prievolių įvykdymo užtikrinimo būdų, todėl kreditoriaus nesaisto įkeitimo lakšto turėjimas ir jis gali kreiptis į laiduotoją dėl skolininko neįvykdytos prievolės įvykdymo dar nerealizavus įkeisto turto (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis, civilinės bylos Nr. 3K-7-364/2010). Taigi, kasacinio teismo išaiškinimas leidžia spręsti, jog nors nagrinėjamu atveju buvo įkeistas didelės vertės turtas, tai nesudaro pagrindo teigti, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, nes ieškovas savo reikalavimus gali patenkinti, pasinaudodamas bet kuria prievolių įvykdymo užtikrinimo priemone. Šiuo atveju prievolių pagal kreditavimo sutartį įvykdymą ieškovas užtikrino keliomis priemonėmis, tokiu būdu sumažindamas prievolių jam neįvykdymo riziką.

Kasacinis teismas, formuodamas praktiką bylose dėl laidavimo teisinių santykių, taip pat yra pažymėjęs, kad laidavimas dėl jo asmeninio pobūdžio sieja kreditorių su įsipareigojimą patenkinti laidavimu užtikrintą reikalavimą prisiėmusiu subjektu (laiduotoju), bet ne konkrečiu turtu, o kreditoriaus reikalavimas skolininkui gali būti patenkinamas iš viso laiduotojo turto. Tais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys savo prievolės, kito sutuoktinio sutikimas nėra privalomas. Tokiu atveju skolininkui laiku neįvykdžius pagrindinės prievolės, skolininkas ir laiduotojas atsakys kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai (CK 6.81 str. 1 d.), o kitam sutuoktiniui nekils pareigos atsakyti savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte už sutuoktinio asmeninę prievolę. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad vykdant laidavimo sutartį, jeigu laiduoja vienas iš sutuoktinių savo turtu, išieškojimas pirmiausia nukreipiamas į jo asmeninės nuosavybės teise turimą turtą ir, tik jeigu tokio turto nepakaks kreditoriaus reikalavimams patenkinti, skola išieškoma iš bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančios laiduojančio sutuoktinio dalies (2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2013).

Nagrinėjamu atveju laidavimo sutarties pagrindu laidavimo teisiniai santykiai susiklostė tarp banko ir atsakovo, todėl atsakomybė už laidavimo sutartimis prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą kyla atsakovui ir tai yra jo asmeninė prievolė, o jo sutuoktinei pareiga atsakyti savo asmeniniu turtu arba savo dalimi bendrame turte už sutuoktinio asmeninę prievolę nekils, todėl nėra pagrindo laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia ir dėl to, kad laidavimas buvo sudarytas be atsakovo sutuoktinės sutikimo.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į laidavimo sutarties 2.1 ir 4.1 punktų turinį, padarė išvadą, kad logiška teigti, kad atsakovo turtinė atsakomybė prilyginama kredito gavėjo turtinei atsakomybei, todėl pradinio kredito sutarties dalyko (kredito sumos) padidėjimas nėra aplinkybė, reiškianti, kad laiduotojas nesutinka su naujomis sąlygomis. Taip pat teismas pripažino, kad atsakovas sutiko su naujais kredito sutarties pakeitimais, šias kredito sutarties pakeitimo sąlygas pasirašė, taip išreikšdamas savo valią.

Apeliantas, nesutikdamas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, teigia, kad pasirašyta laidavimo sutartimi jis įsipareigojo užtikrinti tik 4 080 000 Lt dydžio UAB „Baltijos aktima“ piniginės prievolės tinkamą įvykdymą, ir tik už šios prievolės tinkamą įvykdymą jis, kaip laiduotojas, įsipareigojo atsakyti ieškovui visu savo esamu ir būsimu turtu. Apelianto vertinimu, tai, kad jis, kaip UAB „Baltijos aktima“ vadovas, sutiko su kreditavimo sutarties pakeitimais, t. y. UAB „Baltijos aktima“ finansinių įsipareigojimų padidinimu nuo 4 080 000 Lt iki 12 399 860 Lt plius 118 800 EUR, nereiškia ir negali reikšti, kad jis tokiu būdu sutiko su savo, kaip laiduotojo, prievolių padidinimu atitinkama suma. Pažymi, jog jis, UAB „Baltijos aktima“ vardu sudarydamas kreditavimo sutarties pakeitimus, nebuvo išreiškęs savo, kaip laiduotojo, valios, nes laiduotojo atsakomybė turėjo didėti tik rašytiniais laiduotojo įsipareigojimais, tačiau ne automatiškai, kai UAB „Baltijos aktima“ pasirašė kreditavimo sutarties pakeitimus, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Tai, anot apelianto, įrodo ir kreditavimo sutarties pakeitimo Nr. 4 2.3.4.1.3 punktas, numatantis, kad papildomai suteikto kredito dalis bus išmokėta pateikus H. P. laidavimą padidintai kredito sumai ir laikotarpiui.

CK 6.87 straipsnio, reglamentuojančio laidavimo pabaigą, 4 dalyje nustatyta, kad laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės, išskyrus atvejus, kai laidavimo sutartis numato ką kita.

Teisėjų kolegija, įvertinusi laidavimo sutarties sąlygas, sprendžia, jog aplinkybė, kad ieškovas su atsakovu nebuvo sudaręs papildomų rašytinių susitarimų (laidavimo sutarties papildymo/pakeitimo) dėl atsakovo, kaip laiduotojo, atsakomybės padidėjimo, trečiajam asmeniui sudarius kreditavimo sutarties pakeitimus, kuriais buvo padidinta kredito gavėjo įsipareigojimų apimtis, šiuo atveju nepaneigia fakto, kad atsakovas yra įsipareigojęs atsakyti bankui ir už trečiojo asmens prisiimtus įsipareigojimus pagal kreditavimo sutarties papildymus ir pakeitimus. Apelianto teiginius paneigia laidavimo sutarties 1.1 punktas, kuriuo apeliantas įsipareigojo atsakyti bankui ta pačia apimtimi, kaip ir UAB „Baltijos aktima“ visu savo esamu ir būsimu turtu, jeigu kredito gavėjas, už kurį laiduojama, neįvykdys visų savo prievolių ar jų dalies pagal 2005 m. liepos 11 d. kredito sutartį Nr. 0460504201722/03 su visais tolimesniais papildymais ir pakeitimais. Taigi laidavimo sutartyje buvo aiškiai išreikšta laiduotojo valia atsakyti už trečiojo asmens prisiimtus įsipareigojimus ir pagal kreditavimo sutarties papildymus ir pakeitimus ir ši valia buvo išreikšta rašytine forma. Kadangi, kaip pagrįstai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovas yra verslininkas, buvęs įmonės direktorius ir kitose įmonėse užėmęs atsakingas, vadovaujančias pareigas, jis turėjo ir privalėjo įsigilinti į laidavimo sutarties sąlygas. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo manyti, jog minėta sutarties sąlyga buvo laiduotojui neaiški.

Tai, kad kreditavimo sutarties pakeitimo Nr. 4 2.3.4.1.3 punkte šalys atskirai nurodė, kad papildomai suteikto kredito dalis bus išmokėta pateikus H. P. laidavimą padidintai kredito sumai ir laikotarpiui, nepaneigia aukščiau padarytų išvadų, nes ši kreditavimo sutarties pakeitimo nuostata iš esmės yra įgyvendinta anksčiau sudarytos laidavimo sutarties 1.1 punktu. Kadangi kreditavimo sutarties pakeitimus UAB „Baltijos aktima“ vardu pasirašė H. P., o jis tuo pačiu yra ir laiduotojas, teisėjų kolegijos vertinimu, jis turėjo suprasti, kad pakeitus kreditavimo sutarties sąlygas (padidinus trečiojo asmens įsipareigojimus bankui), automatiškai padidėja ir jo, kaip laiduotojo, atsakomybė, nes tai nulemia laidavimo sutarties 1.1 punkto nuostata. Tuo labiau, kad laidavimo sutarties 4.1 punktu laiduotojas sutiko, kad banko ir kredito gavėjo papildomais susitarimais gali būti papildomos ir keičiamos kredito sutarties sąlygas. Todėl aplinkybė, kad esminės prievolės pasikeitimas šiuo atveju nebuvo palankus apeliantui, nesudaro pagrindo aiškinti laidavimo sutarties nuostatas ieškovo nenaudai. Be to, atsakovas, nesutikdamas su savo, kaip laiduotojo, atsakomybės padidėjimu, susijusiu su trečiojo asmens prisiimtų įsipareigojimų pagal kreditavimo sutartį padidėjimu, turėjo teisę reikalauti ieškovo pakeisti sudarytos laidavimo sutarties sąlygas taip, kad jo prisiimti pagal laidavimo sutartį įsipareigojimai neapimtų kreditavimo sutarties pakeitimų. Tačiau duomenų, įrodančių, kad pakeitus kreditavimo sutartį, atsakovas būtų ėmęsis tokių veiksmų, byloje nėra pateikta, todėl yra pagrindas daryti išvadą, kad su laidavimo apimties padidėjimu atsakovas sutiko. Taigi, pirmosios instancijos teismo išvados, kad kredito sumos padidėjimas nėra aplinkybė, reiškianti, kad laiduotojas nesutinka su naujomis sąlygomis, yra teisingos. Taip pat nėra pagrindo spręsti, jog atsakovo atsakomybė pagal laidavimą padidėjo nesant jo pritarimui.

Pripažinus, kad sudaryta laidavimo sutartimi atsakovas sutiko atsakyti bankui ir už trečiojo asmens UAB „Baltijos aktima“ prisiimtus papildomus įsipareigojimus, sudarant kredito sutarties papildymus ir pakeitimus, laidavimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nustatytu sandorių negaliojimo pagrindu ir dėl to, kad ieškovas su atsakovu atskirai nesudarė rašytinių susitarimų dėl laidavimo sutarties pakeitimo, kredito gavėjui padidinus savo įsipareigojimus bankui, nėra pagrindo.

Atsakovas teigia, jog laidavimo sutartis yra pasibaigusi ir dėl to, kad ieškovas praleido terminą ieškiniui pareikšti. Anot atsakovo, jis laidavimu užtikrino terminuoto UAB „Baltijos aktima“ suteikto kredito grąžinimą. Kadangi Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. sausio 11 d. nutartimi UAB „Baltijos aktima“ buvo iškelta bankroto byla, visi skolų mokėjimo terminai, įskaitant ir viso kredito grąžinimo SEB bankui terminą, laikomi pasibaigusiais nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Todėl būtent su teismo nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimu siejama CK 6.88 straipsnyje nustatyto termino eigos skaičiavimo pradžia, tačiau ieškovas ieškinį laiduotojui pateikė tik 2011 m. rugsėjo 12 d., todėl, apelianto teigimu, ieškovas praleido ieškinio senaties terminą.

Su tokiu vertinimu sutikti nėra pagrindo. Pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada, kad CK 6.88 straipsnio nuostatos šiuo atveju netaikytinos.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau - ĮBĮ) 16 straipsnį visi bankrutuojančios įmonės skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigusiais nuo bankroto bylos iškėlimo dienos, kuri suprantama kaip nutarties dėl bankroto bylos iškėlimo įsiteisėjimo diena (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-553/2008). Taigi ĮBĮ įtvirtintas teisinis reglamentavimas lemia, kad, iškėlus pagrindiniam skolininkui bankroto bylą, visi jo skolų mokėjimo terminai yra laikomi pasibaigę nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos, todėl atsiranda pareiga laiduotojui įvykdyti savo akcesorinę, iš laidavimo sutarties kylančią prievolę. Tokiu atveju, esant terminuotam laidavimui, CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas trijų mėnesių terminas kreditoriui pareikšti reikalavimą laiduotojui skaičiuotinas nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-2011).

Taigi apelianto teiginiai, kad UAB „Baltijos aktima“ iškėlus bankroto bylą, visi skolų mokėjimo terminai laikomi pasibaigę, yra iš esmės teisingi. Tačiau šiuo atveju yra aktuali kita kasacinio teismo suformuota praktika CK 6.88 straipsnio taikymo klausimais.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad kai paskolos ar kreditavimo sutartyje nustatytu terminu prievolė neįvykdyta, o laiduotojas ir kreditorius yra susitarę, jog laidavimas galioja iki visiško paskolos grąžinimo, tai CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas laidavimo pabaigos terminas netaikomas. Tokia laidavimo sutartyje nustatyta sąlyga neprieštarauja CK nuostatoms, yra teisėta, todėl, atsižvelgiant į sutarties laisvės ir šalių dispozityvumo principą, sutarties šalims sukuria atitinkamas teises ir pareigas (CK 1.136, 6.3 str., 6.70 str. 1 d., 6.156 str. 4, 5 d.). Be to, laidavimo galiojimo iki visiško užtikrintos prievolės įvykdymo nustatymas atitinka laidavimo kaip aksesorinės (papildomos, šalutinės ir nuo pagrindinės prievolės priklausančios) prievolės pobūdį. Aptariama sutarties sąlyga vertintina kaip įstatymo neuždraustas kitoks šalių susitarimas. Šiuo atveju CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nustatytas prievolės pabaigos terminas nebus taikomas, bet prievolės įvykdymo užtikrinimo priemonė galios tol, kol bus grąžinta visa paskola, nes laiduotojas laisva valia siekė tokių teisinių padarinių. Toks šalių susitarimas atitinka Konstitucijos 46 straipsnyje nustatytą asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principą.(žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-285/2012)

2005 m. liepos 11 d. tarp H. P. ir AB SEB banko sudarytos laidavimo sutarties 4.7 punkte nustatyta, kad ši sutartis įsigalioja jos pasirašymo dieną ir galioja iki kredito gavėjas pilnai įvykdys įsipareigojimus bankui pagal 2005 m. liepos 11 d. kreditavimo sutartį Nr. 0460504201722/03. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs minėtą laidavimo sutarties sąlygą, pagrįstai rėmėsi minėta kasacinio teismo suformuota praktika ir pagrįstai pripažino, kad taikyti CK 6.88 straipsnio 1 dalyje nurodytą ieškinio senaties terminą nagrinėjamu atveju nėra pagrindo.

Apeliaciniu skundu ieškovo prašomos priteisti įsiskolinimo sumos pagrįstumo atsakovas atskirai neginčija. Atsakovas taip pat neįrodė, jog sudaryta laidavimo sutartimi nebuvo siekiama sukurti realių teisinių pasekmių ar kad ji yra pasibaigusi. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, remdamasis laidavimo sutartimi bei CK nuostatomis, reglamentuojančiomis laidavimą, iš atsakovo ieškovui pagrįstai priteisė trečiojo asmens UAB „Baltijos aktima“ nesumokėtas bankui skolas.

Šioje nutartyje išdėstytų aplinkybių bei argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino faktinius bylos duomenis ir tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, bei, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, t. y. bylą iš esmės išnagrinėjo teisingai ir ieškinį patenkino pagrįstai. Todėl skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas .

Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas AB SEB bankas prašo priteisti iš atsakovo visas bylinėjimosi išlaidas, tačiau jų faktą ir dydį patvirtinančių įrodymų nepateikė (143 b. l., 4 t.). Todėl pagrindo priteisti ieškovui bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme, nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. spalio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Virginija ČekanauskaitėNijolė PiškinaitėDonatas Šernas