Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus (kolegijos pirmininkas), Vilijos Valantienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. V. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-26-322/2013 pagal ieškovės V. V. ieškinį atsakovui A. V. ir atsakovo A. V. priešieškinį ieškovei V. V. dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei ir santuokoje įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Skųsdamas Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimą, apeliantas (atsakovas) A. V. prašo panaikinti teismo sprendimą dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nenustačius absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, pakeisti sprendimą ir atmesti ieškovės reikalavimą dėl 50 000 Lt piniginės kompensacijos priteisimo, tenkinti jo priešieškinio reikalavimus priteisti iš ieškovės 4000 Lt piniginę kompensaciją ir reikalavimą pripažinti, kad santuoka nutrūko dėl ieškovės kaltės. Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas (2 tomas, 156–168 b. l.). Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas ir dispozityvumo principą, ir buvo šališkas. Apelianto manymu, ieškovė turėjo įrodyti, kad ginčo nekilnojamasis turtas buvo pagerintas. Tvirtina, kad teismas nustatinėjo ne apeliantui priklausiusio turto esminius pagerinimus. Pasak apelianto, teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir neteisingai įvertino liudytojų parodymus. Pažymėjo, kad teismas sprendimo rezoliucinėje dalyje neišsprendė visų byloje pareikštų reikalavimų. Mano, kad teismas buvo pernelyg aktyvus. Be to, neteisingai paskirstė šalims bylinėjimosi išlaidas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apelianto (atsakovo) A. V. apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl sutuoktinių kaltės iširus santuokai

Kasacinis teismas, aiškindamas ir taikydamas nurodytas CK normas, konstatavo, kad įstatyme sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo apibrėžiama kaip sutuoktinių pareigų pažeidimas iš esmės (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-6/2007; 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2011; kt.). Sutuoktinio pareigos nustatytos CK 3.26–3.30, 3.35–3.36, 3.85, 3.92 straipsniuose. Tai – lojalumo, tarpusavio pagalbos ir moralinės bei turtinės paramos, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima bei kitos įstatyme nustatytos pareigos. Lojalumo pareiga reiškia, kad sutuoktinis visada tiek šeimoje, tiek už jos ribų turi veikti kito sutuoktinio, visos šeimos interesais, negali supriešinti savo asmeninių ir kito sutuoktinio ar šeimos interesų. Abipusės pagarbos pareiga reiškia, kad sutuoktiniai turi paisyti vienas kito nuomonės, būti vienas kitam ištikimi, visus šeimos gyvenimo klausimus spręsti abipusiu susitarimu. Moralinė ir turtinė parama reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010; kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sutuoktinių kaltės dėl santuokos iširimo nustatymo klausimas spręstinas taikant proceso teisės normas dėl įrodymų įvertinimo (CPK 185 str.), kadangi teismui nustatant, kokios priežastys lėmė santuokos iširimą, turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius, įvertinta jų visuma, kiekvieno iš sutuoktinių elgesys dėl santuokos išsaugojimo tarpusavio santykių pablogėjimo metu ir kitos reikšmingos objektyvios ir subjektyvios aplinkybės.

Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad teismas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, kuriuos nustatė iš šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų. Teismas, be kita ko, sprendė, kad apeliantas nuolat dirbdamas jo mamos ūkyje buvo nepakankamai dėmesingas ieškovei. Apeliantas iš esmės neginčijo šių aplinkybių, nurodydamas, kad labai daug dirbo (dieną ir naktį), siekdamas užtikrinti šeimos gerbūvį, o motinai padėdavo, nes ši duodavo maisto (pvz., 2013-05-17 teismo posėdžio protokolas, 2 tomas, 97 b. l.). Teisėjų kolegijos vertinimu, bylos duomenų visuma leido daryti išvadą, kad dėl ginčo šalių santuokos iširimo buvo kalti abu sutuoktiniai, netinkamai atlikę sutuoktinių pareigas, nesiėmę visų reikiamų priemonių santuokai išsaugoti.

Dėl turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kuriame nustatyta, kad turtas, kuris buvo sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, pripažįstamas asmenine vieno iš sutuoktinių nuosavybe. Sprendžiant sutuoktinių ginčą dėl turto, priklausančio asmeninės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui (teismui, pirmiausia, nustačius, kad turtas yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė), pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, būtina vadovautis CK 3.90 straipsnio 1 dalyje nustatytomis taisyklėmis – santuokos metu šis turtas turi būti iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita).

Apeliacinio skundo turinys patvirtina, kad apeliantas mano, jog nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), yra jo asmeninė nuosavybė, kadangi šis turtas iki 2003-10-05 priklausė jo dėdei, o šiam mirus, pagal 2009-09-16 dovanojimo sutartį apelianto mamos buvo padovanotas apeliantui, todėl ieškovė prisidėjo ne prie jam priklausiusio turto pagerinimo, ir pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar turtas iš esmės buvo pagerintas nuo momento, kai turtas atiteko apeliantui.

Kolegija negali sutikti su apelianto skundo teiginiais ir pažymi, kad kasacinis teismas iš esmės analogiškoje savo teisine problematika byloje išaiškino, jog turto gerinimas vieno iš sutuoktinių lėšomis, darbu ar bendromis šeimos lėšomis iki turto perleidimo kitam sutuoktiniui asmeninės nuosavybės teise momento yra galimas ir nėra pripažintinas sąlyga, užkertančia kelią taikyti CK 3.90 straipsnio 1 dalį (pripažinti tokį turtą jungtine sutuoktinių nuosavybe). Nustačius CK 3.90 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų visumą, turtas, nors ir pradėtas gerinti bendromis sutuoktinių lėšomis, vieno sutuoktinio lėšomis ar darbu iki perleidimo kitam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise momento, tačiau perleistas su atliktu pagerinimu ir po perleidimo toliau gerinamas sutuoktiniams gyvenant santuokoje (šeimos bendromis lėšomis ar vieno iš sutuoktinių lėšomis, darbu), gali būti pripažintas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2012).

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė prašė nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, ūkinį pastatą, šulinį, esantį (duomenys neskelbtini), pripažinti jos ir apelianto bendrąja jungtine nuosavybe, šį turtą palikti apeliantui, o jai priteisti 50 000 Lt piniginę kompensaciją.

Byloje nustatyta, kad šalių santuoka buvo sudaryta 1991 m. (1 tomas, 9 b. l.). Apeliantas pats nurodė, kad po santuokos sudarymo šalys pradėjo įrenginėti 1980 m. statybos jo dėdei S. S. priklausiusį namą (1 tomas, 25 b. l., 2 tomas, 98 b. l.). Mirus apelianto dėdei, ginčo turtą paveldėjo apelianto motina, ir ji 2009-09-16 dovanojimo sutartimi turtą padovanojo apeliantui (1 tomas, 17 b. l.).

Taigi nustatęs, kad ginčo nekilnojamasis turtas pagal dovanojimo sutartį asmeninės nuosavybės teise (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas) buvo padovanotas apeliantui, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, ar šis vienam iš sutuoktinių šiuo metu asmeninės nuosavybės teise priklausantis turtas gali būti pripažintas jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Taigi pats apeliantas patvirtino, kad gyvenant santuokoje ginčo turtas buvo šalių pagerintas. Kolegija pažymi, kad iki turto perdavimo pagal dovanojimo sutartį atliktas turto pagerinimas vertintinas kaip bendros nuosavybės su turto savininkais kūrimas, tačiau esminė aplinkybė yra ta, jog pagerintas objektas, perduotas su visu pagerinimu vienam iš sutuoktinių, gerinusių objektą iki jo perdavimo už bendras šeimos lėšas.

Byloje nėra ginčo ir dėl to, kad bylos šalys gyvenamajame name gyveno iki 2012 m. liepos pabaigos (1 tomas, 3 b. l., 2 tomas, 97 b. l.). Įvertindama prieš tai minėtas aplinkybės, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė ir apeliantas turto pagerinimus iš bendrų šeimos lėšų atliko ne apelianto dėdei ar jo motinai, tačiau sau, siekdami pagerinti savo gyvenimo sąlygas, ir šiais pagerinimais patys nuolat naudojosi. Be to, ir po 2009-09-16 dovanojimo sutarties sudarymo, pagal kurią turtas buvo padovanotas apeliantui, ginčo turtas buvo toliau gerinimas. Pats apeliantas nurodė, kad iš bendrų šeimos lėšų 2011 m. vyko namo pamatų apšiltinimo darbai, aplink namą buvo sudėtos trinkelės ir pan. (2 tomas, 100 b. l.).

Pirmosios instancijos teismas byloje nustatęs, kad abiejų sutuoktinių lėšomis pagerintas turtas buvo perleistas nuosavybės teise apeliantui, pagrįstai sprendė kompensacijos ieškovei priteisimo klausimą, kurios dydį nulemia atliktų pagerinimų apimtis.

Šiuo metu pagerinto turto vertė siekia 170 000 Lt (2 tomas, 3 b. l), pradinė turto vertė (be atliktų pagerinimų) nenustatyta. Tačiau, bylos duomenimis, iki pagerinimo turto vertė neviršijo 70000 Lt, kadangi 2003 m. iš dalies pagerinto turto vidutinė rinkos vertė sudarė 25 166 Lt, 2004 m. – 37 692 Lt, 2005 m. – 56 789 Lt (2 tomas, 40–48 b. l.). Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei pusės pagerinimų vertės kompensaciją (50 000 Lt).

Kolegija nesutinka su apelianto skundo teiginiais, kad teismas, priimdamas ieškovės įrodymus ir paaiškinimus dėl ginčo turto pagerinimo, pažeidė dispozytivumo principą.

Pagal CPK 13 straipsnį šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio Kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. CPK 42 straipsnyje, be kita ko, įtvirtintos šalių teises teikti įrodymus, dalyvauti juos tiriant ir duoti teismui paaiškinimus.

Kolegija, įvertindama tai, kad pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje ir teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes bei priimti teisingą sprendimą, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas ieškovės įrodymus, paaiškinimus, patikslinimus, nepažeidė procesinės teisės normų.

Dėl įrodymų vertinimo

Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; ir kt.). Vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; ir kt.). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Kitaip tariant, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu.

Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad apeliantas nenurodė konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus, o, nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog pareiškė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo ir siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi atsakovas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra nepagristas, ar to, kad teismas nevisapusiškai įvertino bylos aplinkybes.

Minėta, kad apeliantas priešieškiniu taip pat prašė pripažinti 20264 Lt laikomas ieškovės asmeninėse sąskaitose ir paimtas bei išleistas ne šeimos interesais bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir priteisti iš ieškovės 10132 Lt piniginę kompensaciją.

Pirmosios instancijos teismas atmetė šį apelianto reikalavimą, nurodydamas, kad apeliantas neįrodė, jog šios piniginės lėšos buvo panaudotas ne šeimos poreikiams.

Apelianto vertinimu, teismas netinkamai įvertino įrodymus dėl 4000 Lt pervedimo A. Š. ir lėšų pervedimo O. E..

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ieškovė nurodė, kad pervedimą A. Š. atliko, siekdama apginti šeimos garbę, kadangi A. Š. turėjo artimų ryšių su apeliantu ir jį šantažavo (2 tomas, 97, 122 b. l.). Apeliantas šių aplinkybių neneigė, skunde pažymėdamas, kad nežinojo apie šį pervedimą. Kolegija, atsižvelgdama į prieš tai nurodytas aplinkybes ir įvertindama CK 3.27 straipsnio 1 dalį, pagal kurią sutuoktiniai privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti ir remti moraliai, sprendžia, jog nėra pagrindo nagrinėjamu atveju sutikti su apeliantu dėl lėšų panaudojimo ne šeimos poreikiams.

Ieškovė paaiškino, kad pervedimai O. E. buvo atlikti, siekiant nemokėti banko komisinio mokesčio dėl pinigų išgryninimo limito viršijimo ir pinigai buvo panaudoti ieškovei gydyti. Apeliantas skunde nepaneigė ir neginčijo ieškovės parodymų, taip pat nepateikė įrodymų, paneigiančių ieškovės parodymus (CPK 178 str., 306 str. 1 d. 4 p.), todėl nėra pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis.

Teisėjų kolegija plačiau neanalizuoja apelianto skundo teiginių dėl ieškovės motinos nekilnojamojo turto, kadangi tai nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.

Dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

Apeliantas mano, kad skundžiamas teismo sprendimas yra absoliučiai negaliojantis pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą, kadangi teismas neišsprendė visų ieškovės reikalavimų.

Pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 7 punktą absoliučiu sprendimo negaliojimo pagrindu yra pripažįstamas toks atvejis, kai pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Teisėjų kolegija nesutinka su šiuo apeliacinio skundo argumentu, nes ieškovės reikalavimas pripažinti jos ir apelianto bendrąja jungtine nuosavybe ginčo turtą buvo teismo išspręstas, tai patvirtina sprendimo motyvuojamoji dalis, iš kurios matyti, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl kiekvieno šalių pareikšto reikalavimo ir pateikė argumentuotus motyvus.

Dėl teismo vaidmens byloje

Apeliantas teigia, kad teismas buvo per aktyvus ir gynė išimtinai ieškovės interesus.

CPK 376 straipsnyje įtvirtinta teismo pareiga šeimos bylose būti aktyviu. Kolegija pažymi, kad teismo pareigą būti aktyviam lemia siekis teisingai išspręsti bylą. Todėl tai, kad ieškovės ieškinys buvo patenkintas didesne apimtimi, nei atsakovo priešieškinis, nereiškia, jog buvo pažeisti lygiateisiškumo, rungimosi ir dispozityvumo principai.

Dėl pirmosios instancijos teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalį, jeigu ieškinys patenkintas iš dalies bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, įvertino ne tik tai, jog ieškovės reikalavimai buvo patenkinti 98 proc., bet ir tai, kad apelianto priešieškinio reikalavimai tenkinti 46 proc., taigi nėra pagrindo teigti, jog bylinėjimosi išlaidos buvo paskirstytos nepagrįstai.

Kolegija taip pat nesutinka su apeliantu, kad ginčo turto įvertinimo išlaidos – 500 Lt (2 tomas, 115–116 b. l.) – nepriskirtinos būtinoms išlaidoms.

Pagal CPK 88 straipsnio 1 dalies 9 punktą prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos būtinos ir pagrįstos išlaidos.

Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovė rėmėsi turto vertės nustatymo pažyma nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, šiuo vertinimu įrodinėjo šiam ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, todėl kolegija neturi pagrindo išvadai, kad patirtos išlaidos nebuvo būtinos.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Apeliacinį skundą atmetus, iš apelianto ieškovei priteistinos 700,00 Lt advokato pagalbos išlaidos už atsiliepimo į apeliacinį skundą paruošimą (CPK 98 str. 1 d.) (3 tomas, 12–13 b. l.). Pažymėtina, kad šios išlaidos neviršija rekomenduojamo priteisti užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (8.11 punktas).

Kiti skundo teisiniai, įvertinant jų esmę, šios bylos kontekste neturi teisinės reikšmės.

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2013 m. birželio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei V. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) iš atsakovo A. V. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 700,00 Lt advokato pagalbos išlaidas.