- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-06-30
- Bylos Nr.
- e2A-1089-480/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-09956-2019-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Albina Rimdeikaitė, Lina Žemaitienė
- Atsakovas
- M. Š., E. Š.
- Ieškovas
- G. L., Š. D.
- Trečiasis asmuo
- L. B.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Egidijaus Tamašausko ir Linos Žemaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų M. Š. ir E. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-166-955/2020 pagal ieškovų G. L. ir Š. D. ieškinį atsakovams M. Š. ir E. Š. dėl avansinės įmokos, sumokėtos pagal preliminarią namo su sklypu pirkimo–pardavimo sutartį, sugrąžinimo ir nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo byloje – L. B..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai G. L. ir Š. D. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydami iš atsakovų M. Š. ir E. Š. priteisti 6 000 Eur sumą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovai ir atsakovai 2018 m. gruodžio 3 d. sudarė preliminariąją sutartį, pagal kurią atsakovai įsipareigojo iki 2019 m. kovo 1 d. už 104 000 Eur sumą parduoti ieškovams turtą: namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Turtą ieškovai ketino pirkti savo asmeninėms reikmėms, t. y. gyvenimui. Pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo data sutartyje buvo numatyta 2019 m. kovo 1 d. Preliminariosios sutarties 5.1 punkto pagrindu ieškovai sumokėjo 3 000 Eur sumą, kuri yra įskaičiuojama į bendrą sutarties 3.3 punkte nurodytą nekilnojamojo turto kainą. Pinigines lėšas ieškovai pervedė į atsakovo M. Š. atsiskaitomąją sąskaitą. Namo įsigijimui ieškovai kreipėsi į Lietuvoje veikiančius bankus dėl paskolos suteikimo. Kreipęsi dėl finansavimo turto įsigijimui, ieškovai gavo bankų atsakymus, kad dauguma bankų turto įsigijimo nefinansuos, o sutinkantys finansuoti bankai nurodė, kad finansuotų mažesnę dalį nei įprasta gyvenamojo būsto įsigijimo atveju. Ieškovams pradėjus aiškintis tokių bankų atsakymų priežastis, paaiškėjo, kad ieškovai buvo suklaidinti dėl sutarties ir būsimos pirkimo–pardavimo sutarties dalyko, t. y. iki sutarties pasirašymo ir sprendimo pirkti turtą priėmimo jie nebuvo informuoti apie tai, kad namas yra ūkininko sodyba, sklypo paskirtis nėra namų valdos, o žemės ūkio, sklypo dydis yra ne 50 arų, kaip nurodyta sutarties 3.1 punkte, o iš viso beveik 1 ha (0,9591 ha). Dėl atsakovų tyčinių veiksmų, t. y. viešoje ofertoje paskelbtos klaidinančios informacijos ir melagingo sutarties dalyko nurodymo sutartyje, ieškovai buvo suklaidinti, dėl apgaulės sumokėjo avansą turtui įsigyti ir galiausiai vis tiek negalėjo įsigyti turto, kadangi toks sutarties dalykas, koks nurodytas sutarties 1 punkte (namas 50 arų dydžio sklype), neegzistuoja. Atsakovai į siūlymą geranoriškai grąžinti avansą ir sumokėti pagal sutartį mokėtiną baudą (remiantis sutarties 6.2 punktu, kai pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis nesudaroma dėl pardavėjo kaltės, pastarasis pirkėjams sumoka 3 000 Eur sumą), nesureagavo. Dublike papildomai nurodė, kad žemės ūkio paskirties sklypo įsigijimas ir pardavimas yra apribotas ne vienos sąlygos, o dėl atsakovų apgaulės, neva sklypo plotas yra 50 arų, ieškovai būtų privalėję tapti sklypo bendrasavininkais su atsakovais. Negana to, kad ieškovai prarado pasitikėjimą atsakovais, kurie nuo pat sutartinių santykių pradžios siekė nuslėpti esmines būsimo turto pardavimo sandorio aplinkybes, susijusias su turto pagrindinėmis savybėmis, ieškovai ir atsakovai sklypą būtų privalėję valdyti bendrai, t. y. būtų sukurta bendra dalinė nuosavybė. Pažymėjo, kad atsakovai sutarties 3.2 punkte patvirtino, kad nėra jokių turto naudojimo ir / ar disponavimo apribojimų, o sutarties 4.1 punkte patvirtino, kad nėra jokių kitų apribojimų, nenurodytų sutarties 3.2 punkte. Atsakovai, suklaidindami ieškovus dėl parduodamo turto paskirties ir dydžio, ne tik siekė apsunkinti ieškovams (ar kitiems potencialiems pirkėjams) turto įsigijimo procesą, bet ir iš dalies apriboti ieškovų, kaip turto savininkų, galimybes laisvai disponuoti turtu ateityje: jeigu sklypas būtų ne žemės ūkio paskirties, jam nebūtų taikomi imperatyvūs ribojimai. Tikėtina, kad tai, jog atsakovai siekė parduoti ne tokį patrauklų ribotos apyvartos objektą, būtent ir paskatino juos nuslėpti esminę informaciją apie turto teisinį režimą.
Atsiliepimas
3. Atsiliepime į ieškinį atsakovai M. Š. ir E. Š. nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, ir prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime bei triplike nurodė, kad ieškovai laiko, jog pagrindinė turto pirkimo–pardavimo sutartis iki sutartyje numatyto termino buvo nesudaryta dėl ieškovų kaltės. Ieškovai nurodė, jog dėl neva nuslėptų aplinkybių negavo paskolos turtui įsigyti, todėl ir negalėjo sudaryti pagrindinės nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties. Atsakovai mano, jog šie teiginiai yra nepagrįsti, nes ieškovai, sudarydami sutartį, pareiškė, jog yra pajėgūs sumokėti sutartyje nurodytą turto kainą, todėl negalėdami sudaryti pagrindinės turto pirkimo–pardavimo sutarties dėl lėšų neturėjimo, ieškovai laikytini kaltais dėl sutarties nesudarymo. Sutartyje nėra numatyta jokių išlygų, jog ieškovai pirks turtą tik, jei gaus banko paskolą. Šiuo atveju ieškovai elgėsi neprotingai, neatsakingai, nerūpestingai, t. y. pirkėjai (ieškovai) būdami protingi, elgdamiesi sąžiningai ir rūpestingai, prieš sudarydami sutartį turėjo domėtis parduodamu turtu, susipažinti su perkamo turto dokumentais. Ieškovams to nepadarius, jų nurodomi teiginiai, kad jie suklydo dėl sutarties dalyko, yra nepagrįsti. Nei parduodamo turto skelbime, nei sutartyje nėra nurodyta, kad atsakovai parduoda namų valdos sklypą. Priešingai nei teigia ieškovai, namas yra skirtas gyvenimui, o ne žemės ūkio darbams vykdyti (ne kitos paskirties pastatas: fermų, ūkio, šiltnamių, kaimo turizmo). Šiuo atveju, statybos leidimas buvo išduotas ūkininko sodybai statyti, kadangi pastatas buvo statomas žemės ūkio paskirties žemėje. Atsakovas M. Š. neturi ūkininko pažymėjimo, nėra registravęs ūkio, tačiau tai jam netrukdė nuosavybės teise valdyti parduodamą turtą. Ieškovai, sudarydami preliminarią pirkimo–pardavimo sutartį, tinkamai neįvertino perkamo turto dokumentų, nesidomėjo kokias teisines pasekmes sukels sutarties pasirašymas, neįvertino to, kad negalės įgyvendinti sutartimi prisiimtų įsipareigojimų (nes negali sumokėti turto kainos), kas suponuoja, jog ieškovai elgėsi neprotingai, neatsakingai ir nerūpestingai, todėl negalima laikyti, kad jie suklydo dėl sutarties dalyko. Kadangi ieškovai laikomi kaltais dėl to, kad nesudaryta pagrindinė nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis, atsakovai elgėsi sąžiningai ir vadovaujantis sutarties nuostatomis, pagrįstai pasiliko ieškovų sumokėtą 3000 Eur avansą.
4. Trečiasis asmuo L. B. atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apylinkės teismas 2020 m. kovo 24 d. sprendimu ieškinį tenkino, priteisė iš atsakovų 6 000 Eur sumą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. birželio 11 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ieškovų naudai; priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų ieškovų patirtas bylinėjimosi išlaidas (po 67,50 Eur žyminio mokesčio ir 980 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti) ieškovų naudai; priteisė lygiomis dalimis iš atsakovų 16,27 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei (iš M. Š. – 8,14 Eur, iš E. Š. – 8,13 Eur).
6. Teismas, įvertinęs ieškovų veiksmus nuo pat preliminariosios sutarties pasirašymo momento, padarė išvadą, kad ieškovai nagrinėjamu atveju ikisutartiniuose santykiuose buvo sąžiningi.
7. Teismas sprendė, kad visi ieškovų veiksmai patvirtino jų ketinimą sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį.
8. Teismas konstatavo, kad ieškovams sužinojus aplinkybes dėl turto, ieškovai dėjo visas pastangas, jog sandoris būtų sudarytas.
9. Teismas sprendė, kad ieškovai buvo finansiškai pajėgūs užtikrinti atsakovus, jog 104 000 Eur sumą turto pirkimui jie būtų gavę.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu atsakovai M. Š. ir E. Š. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius įrodymus, nevertino įrodymų viseto, visiškai ignoravo įrodymus, patvirtinančius ieškovų nesąžiningumą ikisutartiniuose santykiuose, todėl neturėjo pagrindo padaryti išvados, jog ieškovai ikisutartiniuose santykiuose buvo sąžiningi ir siekė sudaryti pagrindinę sutartį.
10.2. Pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino aplinkybių, kad ieškovams prieš pasirašant sutartį buvo pateiktas žemės sklypo planas bei kiti turto dokumentai.
10.3. Po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, atsakovams tapo žinoma, jog ieškovė G. L. turi teisinį išsilavinimą, todėl ieškovams turėjo būti taikomi net aukštesni profesionalumo, atidumo ir rūpestingumo standartai.
10.4. Teismas išvada, jog atsakovai laikytini nesąžiningais, nes G. L. neva nebuvo išaiškinta visa informacija, pažeidė ikisutartiniuose santykiuose galiojančius sutarties laisvės ir lygiateisiškumo principus, kadangi teismas laikė, jog viena iš sutarties šalių sudarydama sutartį turi teisę nesirūpinti savo teisėmis ir pareigomis.
10.5. Pirmosios instancijos teismas byloje nenustatė, jog atsakovai būtų siekę nuslėpti kokią nors informaciją ar ją būtų atsisakę pateikti ieškovams, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovų veiksmai buvo nesąžiningi.
10.6. Laikytina nepagrįsta teismo išvada, jog atsakovai turėjo įrodyti ieškovų nesąžiningus veiksmus, t. y. teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovams. Šiuo atveju būtent ieškovams kilo pareiga įrodyti nesąžiningus atsakovų veiksmus.
Atsiliepimas
11. Ieškovai G. L. ir Š. D. pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Šalies argumentai
11.1. Atsakovai apeliacinį skundą grindžia naujais pirmosios instancijos teisme nenagrinėtais argumentais, kurie apeliacinės instancijos teisme nenagrinėtini. Apeliaciniame skunde atsakovai nurodo visiškai naują argumentą, kad ieškovų kaltė dėl preliminarios sutarties nesudarymo pasireiškia praleistu terminu pagrindinei sutarčiai sudaryti, kadangi ieškovai tariamai tik 2019 m. kovo 14 d., t. y. jau po preliminarios sutarties termino pabaigos, atsakovams atsiuntė pasiūlymą dėl ginčo sprendimo. Šis argumentas ir atsakovų pozicijos pagrindas nebuvo nurodytas pirmosios instancijos teisme, taigi ir nebuvo tirtas bei nagrinėtas bylos nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme metu.
11.2. Apeliaciniame skunde atsakovai nurodo visiškai naują argumentą, kad ieškovų kaltė dėl preliminarios sutarties nesudarymo pasireiškia praleistu terminu pagrindinei sutarčiai sudaryti, kadangi ieškovai tariamai tik 2019 m. kovo 14 d., t. y. jau po preliminarios sutarties termino pabaigos, atsakovams atsiuntė pasiūlymą dėl ginčo sprendimo. Šis argumentas ir atsakovų pozicijos pagrindas nebuvo nurodytas pirmosios instancijos teisme, taigi ir nebuvo tirtas bei nagrinėtas bylos nagrinėjimo iš esmės pirmosios instancijos teisme metu.
Žemesnės instancijos teismas
11.3. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, jog ieškovai buvo sąžiningi ikisutartiniuose santykiuose ir siekė bei turėjo rimtus ketinimus sudaryti pagrindinę turto pirkimo–pardavimo sutartį.
11.4. Atsakovai sąmoningai nebuvo suinteresuoti atskleisti visą ir teisingą informaciją apie turtą ir jo pardavimo sąlygas ir tinkamai įgyvendinti savo, kaip žemės sklypo pardavėjų, pareigas. Atsakovai, nesiimdami veiksmų atskleisti teisingą ir esminę informaciją apie turtą, lemiančią apsisprendimą dėl turto įsigijimo, pažeidė sąžiningumo, teisingumo, atidumo ir rūpestingumo pareigas, o taip pat sutarties šalių interesų pusiausvyros, teisėtų interesų ir teisėtų lūkesčių pusiausvyros principus. Aplinkybė, kad atsakovai nuo ieškovų nuslėpė esminę reikšmę turinčią informaciją apie turtą (jo savybes ir pardavimo sąlygas), yra akivaizdi ir pačių atsakovų neneigiama (apeliaciniame skunde patvirtinama, kad ši informacija ieškovams nebuvo atskleista, tačiau ieškovai kaltinami patys šios informacijos nesusirinkę) negali būti panaudojama prieš sąžiningus ieškovus, kurie pasitikėjo atsakovais ir juos atstovaujančia savo srities profesionale.
11.5. Sutartinių santykių eiga bei susiklosčius ginčui ieškovų vestos tolimesnės derybos dėl sutarties išsaugojimo ir pagrindinės turto pirkimo sutarties sudarymo aiškiai patvirtina apie jų siekį ir galimybes sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį. Tuo tarpu atsakovų argumentas, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutartis liko nesudaryta dėl tariamo finansinio ieškovų nepajėgumo, atsirado tik ginčui jau patekus į teismą kaip siekis išvengti atsakovams taikytinos atsakomybės. Kaip teisingai pažymėjo sprendime teismas, objektyvūs duomenys (ieškovams faktiškai išduota kur kas didesnio dydžio paskola, ieškovų elgesys siekiant sudaryti pagrindinę sutartį bei ginčo šalių susirašinėjimai) aiškiai patvirtina apie ieškovų siekį sudaryti pagrindinę sutartį ir galimybių tam turėjimą.
Atsiliepimas
12. Trečiasis asmuo L. B. pateikė atsiliepimą į atsakovų apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad su Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimu nesutinka. Nurodo, kad su ieškovais bendravo atvirai ir sąžiningai. Prieš preliminariosios sutarties pasirašymą namą ieškovui važiavo aprodyti 6–7 kartus, supažindino su dokumentais, įteikė valstybės įmonės Registrų centro išrašą, rekomendavo eiti pas specialistus pasikonsultuoti dėl namo įsigijimo galimybių. Visada palaikė draugiškus santykius ir jokio ketinimo apgauti neturėjo. Ieškovams atsisakius pirkti namą, buvo bandyta gražiuoju susitarti dėl avanso grąžinimo, tačiau ieškovas iš atsakovų reikalavo ne tik avanso, bet baudos, nepaisant to, kad ieškovo prašymu buvo laukta, kol sandoris įvyks, net 3 mėnesius ir namas tiek laiko nebuvo reklamuojamas bei parduodamas kam nors kitam.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai
13. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinio skundo ribų.
14. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, konstatuoja, jog nenustatyta būtinybė apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321 ir 322 straipsniai).
15. Atsakovai M. Š. ir E. Š. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus rašytinius įrodymus – informaciją apie G. L. iš socialinio tinklo „Facebook“, ir prašo prijungti ją prie bylos.
16. Ieškovai G. L. ir Š. D. su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė naujus rašytinius įrodymus – elektroninį susirašinėjimą tarp šalių, 2020 m. gegužės 12 d. Vilniaus universiteto akademinę pažymą Nr. 160677, ir prašo prijungti prie bylos.
17. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu būtina atsižvelgti ir į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui. Naujų įrodymų priėmimas yra apeliacinės instancijos teismo diskrecija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017).
18. Atsižvelgdamas į tai, kad šalių pateikti nauji įrodymai taip pat gali turėti reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui, apeliacinės instancijos teismas priima atsakovų su apeliaciniu skundu, ieškovų su atsiliepimu į apeliacinį skundą teikiamus rašytinius įrodymus bei vertina juos kitų byloje esančių įrodymų kontekste (CPK 314 straipsnis).
19. Apeliacinėje byloje kilo ginčas dėl procesinės teisės normų, reglamentuojančių įrodymų vertinimą (CPK 185 straipsnis).
20. Šioje byloje nustatyta, kad 2018 m. gruodžio 3 d. tarp šalių buvo sudaryta preliminari sutartis, kurios pagrindu atsakovai M. Š. ir E. Š. (toliau abu kartu – atsakovai arba apeliantai) įsipareigojo parduoti, o ieškovai G. L. ir Š. D. (toliau – ieškovai) – nupirkti turtą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) (toliau – Turtas), už 104 000 Eur, o pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį sudaryti iki 2019 m. kovo 1 d. Mokėjimo nurodymu Nr. 195 Š. D. pervedė 3 000 Eur avansą pagal preliminarią sutartį M. Š..
21. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovų nesąžiningų veiksmų neatskleidžiant pirkėjams duomenų apie turtą, ieškovams pasiūlius pasirašyti preliminariąją turto pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje taip pat nepateikta pagrindinė ir esminė informacija apie turtą. Atsakovai (toliau – apeliantai) argumentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nevertino įrodymų viseto; visiškai ignoravo įrodymus, patvirtinančius ieškovų nesąžiningumą ikisutartiniuose santykiuose, nenustatė, kad atsakovai būtų siekę nuslėpti kokią nors informaciją ar ją būtų atsisakę pateikti ieškovams, todėl padarė nepagrįstą išvadą, jog atsakovų veiksmai buvo nesąžiningi.
22. Teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos įstatymo ir išplėtotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.
23. Civiliniame procese galiojančios bendrosios taisyklės įpareigoja teismą, vertinantį įrodymus, patikrinti kiekvieno jų sąsajumą, leistinumą, ryšį su kitais įrodymais, taip pat tai, ar nėra tarp jų prieštaravimų; teismas privalo įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai patikimi. Teismai turi vertinti įrodymus, vadovaudamiesi nurodytomis įrodinėjimo taisyklėmis ir logikos dėsniais, pagal savo vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368-611/2017).
24. Vienas iš esminių sąžiningo elgesio ikisutartiniuose santykiuose pasireiškimo elementų yra šalių pareiga atskleisti viena kitai joms žinomą informaciją, turinčią esminės reikšmės sutarčiai sudaryti (CK 6.163 straipsnio 4 dalis). CK 6.158 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas civilinių teisinių santykių dalyvių sąžiningo elgesio ir sąžiningos dalykinės praktikos principas. Civilinėje apyvartoje dalyvaujančių subjektų sąžiningo elgesio principas visa apimtimi taikytinas ir esant ikisutartiniams santykiams (CK 6.163 straipsnio 1 dalies nuostata). Derybas dėl sutarties sudarymo vedančios šalys turi abipusę pareigą elgtis sąžiningai ir tai įtvirtinta CK 1.5, 6.4, 6.158, 6.163 straipsniuose. Teisminėje praktikoje suformuotos nuostatos, kad sąžiningumas ikisutartiniuose santykiuose apima keletą svarbių pareigų. Pirma, šalis neturėtų vesti derybų, jeigu ji apskritai neketina sudaryti sutarties. Antra, nors ir nėra šalių pareigos sudaryti sutartį, tačiau sąžiningumas reikalauja, kad toli pažengusios derybos nebūtų nutrauktos be pakankamos priežasties, nes tokiose derybose viena ar kita šalis jau turi visiškai pagrįstą pagrindą tikėtis, jog priešingos šalies ketinimai yra rimti ir sutartis tikrai bus sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006 ir kt.). Pagrindinis civilinių santykių principas – sutarties laisvės principas yra reikšmingas ta prasme, kad derybos dėl sutarties sudarymo gali būti bet kada nutrauktos, tačiau laikantis Lietuvos Respublikos CK 1.5, 6.4, 6.158 ir 6.163 straipsnių nuostatų, kad derybose dėl sutarties sudarymo šalys, kaip nurodyta aukščiau, privalo elgtis sąžiningai.
25. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad ieškovai nagrinėjamu atveju, ikisutartiniuose santykiuose, buvo sąžiningi, ir tokią išvadą darė įvertinant ieškovų veiksmus nuo pat preliminarios sutarties pasirašymo momento. Kad ieškovai turėjo rimtą ketinimą sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį įrodo elektroninis šalių susirašinėjimas, kuriuose ieškovai derino su atsakovais situacijos sprendimo sąlygas, ieškovai siūlė sklypą atidalinti, taip pat mažinti turto kainą, ieškovai netgi svarstė galimybes tapti ūkininkais, taip pat ieškovai siūlė ir nutraukti susitarimą. Byloje surinkti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog ieškovai kreipėsi į Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, kurioje aiškinosi ūkininko ūkio įsigijimo klausimus ir galimybes. Visi šie ieškovų veiksmai patvirtina jų ketinimą sudaryti pagrindinę pirkimo–pardavimo sutartį.
26. Sprendžiant klausimą dėl atsakovų sąžiningumo iksutartiniuose santykiuose, pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teismo posėdyje apklausta turto prekybos agentė patvirtino, jog tiek išviešindama informaciją apie Turtą, tiek teikdama informaciją ieškovams, teikė tą informaciją, kokią buvo gavusi iš atsakovų. Iš nekilnojamojo turto skelbimų portalo www.aruodas.lt paskelbtos informacijos, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad šiame skelbime nėra atskleista jokia informacija apie tai, jog parduodamas žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties, nenurodyta, jog 50 arų sklypas yra ne savarankiškas turto objektas ir kad jis yra dalis sklypo kitame apie 1 ha ploto žemės sklype, apie žemės sklype įregistruotą ūkininko ūkį taip pat nenurodoma. Bylos duomenimis nustatyta, jog ieškovams sužinojus aplinkybes dėl Turto, ieškovai dėjo visas pastangas, jog sandoris būtų sudarytas, tą patvirtina į bylą pateiktas šalių elektroninis susirašinėjimas. Ieškovai siūlė atsakovams klausimą spręsti trimis būdais, tačiau kaip matyti šalys kompromiso nepasiekė. Teismas atmetė kaip nepagrįstus atsakovų argumentus, kad sandoris neįvyko dėl ieškovų kaltės, kadangi jie negavo iš kredito įstaigų reikiamos kredito sumos. Byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog ieškovai bylos nagrinėjimo metu iš AB SEB banko gavo netgi ženkliai didesnę kredito sumą, t. y. 124 950 Eur, kito nekilnojamojo turto įsigijimui. Taigi teismas turėjo pagrindą spręsti, kad ieškovai buvo finansiškai pajėgūs užtikrinti atsakovus, jog 104 000 Eur sumą Turto pirkimui jie būtų gavę.
27. Teisėjų kolegija mano, kad apeliantų nurodomos aplinkybės, jog ieškovai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį, jos nesudarė nustatytu terminu, taip pat nepagrindžia ieškovų kaltės dėl sandorio nesudarymo.
28. Ieškovų kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateiktas el. susirašinėjimas tarp šalių patvirtina, kad šalys dėl preliminarios sutarties pratęsimo iki 2019 m. kovo 15 d. susitarė 2019 m. vasario 26 d., t. y. anksčiau, nei pasibaigė sutartyje numatytas terminas pagrindinei pirkimo–pardavimo sutarčiai sudaryti. Kreipdamasis į atsakovų atstovę (nekilnojamojo turto agentę) ieškovas nurodė, kad jie buvo suklaidinti dėl Turto paskirties, yra suinteresuoti šiuo turto įsigijimu ir mano, kad yra priemonių sutartį užbaigti abi jos šalis tenkinančiu būdu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas 2019 m. kovo 14 d. parašė atsakovams elektroninį laišką, kuriame nurodė, kad ieško būdų, jog būtų kiek įmanoma greičiau sudaryta pirkimo–pardavimo sutartis. Paaiškino, kad pavyko išsiaiškinti, jog didžioji dalis bankų žemės ūkio paskirties sklypų apskritai nefinansuoja, o likusi dalis reikalauja įsigyjant tokį sklypą turėti ūkininkų pažymėjimus. Kadangi tokie pažymėjimai neišduodami per dieną, tai reikės pratęsti terminą. Be to, ieškovas nurodė, kad bandė sužinoti, kokios būtų sklypo paskirties keitimo galimybės ir perspektyvos, kad Kauno rajono savivaldybėje nurodė, jog sklypas yra neatidalintas, o agentės pateiktas sklypo planas nereiškia, kad padalijimas yra įteisintas. Ieškovas pateikė atsakovams galimus sprendimo būdus: 1) ieškovai tvarkosi ūkininkų pažymėjimus ir perka visą neatidalintą sklypą už Sutartyje nurodytą kainą; 2) ieškovai tvarkosi ūkininkų pažymėjimus, o atsakovai oficialiai įteisina sklypo padalijimą ir pirkimo–pardavimo sutartį sudaro tik tada, kai pateikia tai patvirtinančią pažymą; 3) atsakovai grąžina ieškovams sumokėtą 3 000 Eur avansą bei Sutarties 6.2. punkte avansui lygią sumą ieškovų nuostoliams padengti. Pažymėtina, kad patys atsakovai, ar jų atstovė jokių pasiūlymų dėl sutarties išsaugojimo neteikė.
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovai nebuvo atsisakę ketinimų sudaryti pagrindinę sutartį ir ieškojo būdų tai padaryti, paaiškėjus anksčiau nežinomoms aplinkybėms dėl preliminarioje sutartyje numatyto Turto paskirties, nuosavybės teisinio režimo, sklypo dydžio, todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovai iki numatyto pagrindinės sutarties sudarymo buvo nesąžiningi ar kad ieškovai atsisakė sudaryti pagrindinę sutartį.
30. Byloje nustatytos aplinkybės paneigia atsakovų apeliacinio skundo argumentus, jog nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog atsakovai laikytini nesąžiningais.
31. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad tik tada, kai bankai atsisakė suteikti nurodyto dydžio kreditą ir ieškovams ėmus gilintis į to priežastis, tapo žinoma, jog atsakovų parduodamas Turtas yra laikomas ūkininko ūkiu.
32. Byloje nėra jokių objektyvių įrodymų, tokios aplinkybės nepatvirtina ir trečiojo asmens – nekilnojamo turto agentės L. B. paaiškinimai (išklausytas 2020 m. kovo 4 d. teismo posėdžio garso įrašas), kad ieškovams Turto Nekilnojamojo turto išrašas buvo pateiktas iki preliminarios sutarties pasirašymo. Nekilnojamo turto agentės ieškovams atsiųstame plane yra du atskiri sklypai; vienas iš kurių yra 50 arų dydžio, jame stovi namas, o gretimas sklypas yra mažesnis. Tačiau šiame plane nėra visų Turtą identifikuojančių duomenų (kadastrinis numeris, esminės savybės ir kt.). Toks planas savaime nereiškia, kad padalijimas yra įteisintas ar yra nustatyta naudojimosi sklypu tvarka. Turto pardavimo skelbime buvo nurodyta, kad „parduodamas išskirtinis, aukštos kokybės namas beveik Kaune, ... sklypas 50 arų ploto, yra galimybė įsigyti dar 46 arus žemės sklypo“. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šiame skelbime nėra atskleista jokia informacija apie tai, kad parduodamas žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties, nenurodyta, jog 50 arų sklypas yra ne savarankiškas turto objektas ir kad jis yra dalis sklypo kitame apie 1 ha ploto žemės sklype, apie žemės sklype įregistruotą ūkininko ūkį taip pat nenurodoma. Nagrinėjant bylą teisme nekilnojamojo turto agentė paaiškino, kad sudaryta preliminarioji turto pirkimo sutartis yra tipinio pobūdžio, ją ruošė pati agentė ir sutartis galimai yra su trūkumais. Pirmosios instancijos teismas sprendime pažymėjo, jog sprendžiant klausimą dėl atsakovų sąžiningumo ikisutartiniuose santykiuose svarbu tai, kad teismo posėdyje apklausta turto prekybos agentė patvirtino, jog tiek išviešindama informaciją apie Turtą, tiek teikdama informaciją ieškovams, teikė tą informaciją, kokią buvo gavusi iš atsakovų.
33. Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių įrodinėti nereikia (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo pareiga pagal šias taisykles tenka tam, kas teigia. Atsižvelgiant į tai, būtent atsakovams kilo pareiga įrodyti nesąžiningus ieškovų veiksmus ikisutartiniuose santykiuose, o faktinės byloje nustatytos aplinkybės pagrįstai leido pirmosios instancijos teismui spręsti, kad atsakovams neįrodžius ieškovų nesąžiningų veiksmų ikisutartiniuose santykiuose, atsisakymo, vengimo dėl ieškovų kaltės vykdyti sutartį, ieškovams negali būti taikoma sutartinė atsakomybė.
34. Atskleisdamas konsensualizmo principo esmę ir jo taikymą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė, kad sutartinių santykių teisiniam reguliavimui būdingas minimalus šalių valios varžymas, todėl šalys gali laisvai nusistatyti tarpusavio teises bei pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 6 d. nutartis c. b. Nr. 3K-3-26-686/2015). Asmens veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Atsižvelgiant į tai, kiekviena iš sutarties šalių, jeigu ji nėra tikra, kad sutarties sąlygos atitinka jos valią, turi teisę sutarties nepasirašyti, taip pat pasinaudoti specialistų pagalba tam, kad išsiaiškintų sutartį.
35. Teisėjų kolegija iš esmės sutinka su atsakovų argumentais, kad ieškovai būdami protingi, sąžiningi ir atsakingi turėjo domėtis perkamu nekilnojamuoju turtu, tačiau neturi pagrindo pritarti likusiems atsakovų argumentams, kad dėl ieškovės G. L. turimo teisinio išsilavinimo jiems (t. y. ieškovams) turėjo būti taikomi aukštesni profesionalumo, atidumo ir rūpestingumo standartai. Dar kartą pažymėtina, kad byloje nustatyta, jog atsakovai arba nekilnojamo turto agentė tiek skelbime išviešindama duomenis apie parduodamą Turtą, tiek teikdama informaciją apie tą turtą bei parengdama preliminarią sutartį, pateikė klaidinančią informaciją dėl sutarties dalyko. Jau po skundžiamo sprendimo priėmimo apeliantams paaiškėjęs faktas apie G. L. turimą teisinį išsilavinimą, kurio nepatvirtina Vilniaus universiteto išduota akademinė pažyma, iš kurios matyti, kad G. L. tik nuo 2017 m. vasario 4 d. iki 2017 m. gegužės 25 d. studijavo Vilniaus universitete pagal vientisųjų studijų teisės studijų krypties Teisės programą, nesudaro pagrindo vertinti, kad ieškovė yra teisės profesionalė ir sudarant sandorius jai taikytini aukštesni profesionalumo reikalavimai ir įtakos sprendimo teisėtumui neturi.
36. Išanalizavusi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo turinį, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, faktinius bylos duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, iš esmės kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu faktinės aplinkybės būtų nustatytos kitaip, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas, kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio ir vertinimo neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantų nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.
37. Kiti apeliantų skundo argumentai iš esmės nėra teisiškai reikšmingi ir todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010 ir kt.).
38. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės materialinės ir procesinės teisės normas, tinkamai vertino bylos įrodymus, dėl to nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
39. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
40. Atmetus apeliacinį skundą, atsakovų apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
41. Iš apeliantų ieškovei G. L., apmokėjusiai išlaidas, vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalies bei CPK 98 straipsnio 3 dalies nuostatomis, priteistinos advokato teisinės pagalbos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme (t. y. už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą) – po 375 Eur iš kiekvieno, kurių dydis neviršija Rekomendacijų 8.11 punkte nustatyto maksimalaus dydžio, yra pagrįstos, atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2020 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovei G. L., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš atsakovų M. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 375 Eur (tris šimtus septyniasdešimt penkis eurus) iš kiekvieno advokato teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.