Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1220-254/2018

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-09-27
Bylos Nr.: e2A-1220-254/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-19110-2017-2
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bartninkas, Mindaugas Šimonis, Dalė Burdulienė
Ieškovas: A. K.
Atsakovas: Kauno rajono savivaldybės administracijai
Trečiasis asmuo: Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. P., A. A., I. J.

Civilinė byla Nr. e2A-1220-254/2018Teisminio proceso Nr. 2-69-3-19110-2017-2Procesinio sprendimo kategorija: (S) 2.6.16.8 ; 2.6.11.1.; 3.3.1.14.

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. rugsėjo 27 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Mindaugo Šimonio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1975-587/2018 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei Kauno rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, A. P., A. A. ir I. J., dėl įmokėtų įmokų paskirstymo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti negaliojančiu atsakovės Kauno rajono savivaldybės administracijos atliktą nuomos mokesčio paskirstymą, kuriuo A. K. 2017 m. liepos 4 d. sumokėtas 34,51 Eur žemės nuomos mokestis paskirstytas kaip žemės nuomos mokestis, sumokėtas už sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), skirtą pastatų esančių (duomenys neskelbtini) eksploatavimui; 2) įpareigoti atsakovę Kauno rajono savivaldybės administraciją neskaičiuoti A. K. žemės nuomos mokesčio už sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), skirtą pastatų esančių (duomenys neskelbtini), eksploatavimui, nuo 2012 m. liepos 20 d. Mainų sutarties registro Nr. R1-4937 sudarymo dienos; 3) priteisti iš atsakovės ieškovui jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovui laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 3 d. iki 2012 m. liepos 20 d., t. y. Mainų sutarties sudarymo dienos, nuosavybės teise priklausė ¼ dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), su dalimi kitų ūkinių pastatų. Ieškovui taip pat nuosavybės teise priklauso turtas, esantis (duomenys neskelbtini). 2017 m. liepos 24 d. Kauno rajono savivaldybės administracijos raštu Nr. SD-1573 A. K. informuotas, kad jo 2017 m. liepos 4 d. sumokėtas 34,51 Eur žemės nuomos mokestis už sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo įskaitytas jo skolai už namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), dengti. Ieškovas nesutiko su atliktu skolos įskaitymu. Pažymėjo, kad 2012 m. liepos 20 d. Mainų sutartimi (registro Nr. R1-4937) jam priklausančių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), dalį ieškovas perleido A. P., A. A., I. J.. Nuo 2012 m. liepos 20 d. ieškovas nėra minėto žemės sklypo naudotojas, todėl iš jo nepagrįstai reikalaujama mokėti nuomos mokestį už sklypą, kuriuo jis nesinaudoja. Be to, nurodė, kad juridinis faktas apie mainų sutarties sudarymą viešame registre yra įregistruotas, todėl sandoris yra išviešintas.

Atsiliepimas

3. Atsiliepimais į ieškinį atsakovė Kauno rajono savivaldybės administracija ir trečiasis asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono skyrius su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti iš ieškovo atsakovei Kauno rajono savivaldybės administracijai jos turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad pagal CK 6.393 straipsnio 3 dalį prieš trečiuosius asmenis nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis gali būti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. Ieškovo minima 2012 m. liepos 20 d. mainų sutartis (registro Nr. R2-4937) įstatymų nustatyta tvarka nėra įregistruota viešame registre. Tuo tarpu viešame registre notaro pranešimu registruotas juridinis faktas, susijęs su daiktinėmis teisėmis, nėra tinkamas CK 6.393 straipsnio 3 dalies įgyvendinimas, todėl ieškovas negali būti atleidžiamas nuo atsakomybės mokėti mokesčius atsakovei, tačiau gali regreso tvarka reikalauti asmenų, kuriems ši prievolė faktiškai kyla, atlyginti jo patirtus nuostolius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė iš ieškovo A. K. atsakovei Kauno rajono savivaldybės administracijai 508,20 Eur išlaidas advokato pagalbai apmokėti, o valstybei – 4,53 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.

5. Teismas nustatė, kad ieškovui laikotarpiu nuo 2009 m. lapkričio 3 d. iki 2012 m. liepos 20 d. Mainų sutarties sudarymo, nuosavybės teise priklausė ¼ dalis gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), su dalimi kitų ūkinių pastatų. Ieškovui taip pat nuosavybės teise priklauso turtas, esantis (duomenys neskelbtini). 2012 m. liepos 20 d. Mainų sutartimi, registro Nr. R1-4937, savo turimų pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), dalį ieškovas perleido tretiesiems asmenims A. P., A. A., I. J.. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, notaras 2012 m. liepos 20 d. pranešė VĮ Registrų centrui apie sudarytą Mainų sutartį, kuri VĮ Registrų centre įregistruota tik 2018 m. sausio 3 d. ir 22 d. Atsakovė ieškovui už 2017 metus iš viso paskaičiavo 229,67 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio už sklypų adresu (duomenys neskelbtini) (16.29) 0,6000 ha bendro ploto ir adresu (duomenys neskelbtini) (16.3) 0,0575 ha ploto nuomą. 2017 m. liepos 3 d. mokėjimo nurodymu ieškovas atsakovei sumokėjo 34,51 Eur valstybinės žemės nuomos mokesčio, įmokos kodas 3111, mokėjimo paskirtis mokėjime nenurodyta. 2017 m. liepos 4 d. pranešimu dėl sumokėto nuomos mokesčio, adresuotu atsakovei ir trečiajam asmeniui, ieškovas pranešė, kad 2017 m. liepos 3 d. mokėjimu buvo sumokėtas tik sklypo adresu (duomenys neskelbtini), žemės nuomos mokestis, kuris nėra skirtas dengti žemės nuomos mokesčio skolų už nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini). 2017 m. liepos 24 d. Kauno rajono savivaldybės administracija raštu Nr. SD-1573 informavo ieškovą, kad jo 2017 m. liepos 4 d. sumokėtas 34,51 Eur žemės nuomos mokestis už sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), buvo įskaitytas jo skolai už namų valdos žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) dengti, su kuo ieškovas nesutikdamas pateikė ieškinį teismui.

6. Teismas pažymėjo, kad 2012 m. liepos 20 d. Mainų sutarties 4.1. punktu šalys patvirtino, kad joms yra išaiškintas CK 6.393 ir CK 6.398 straipsnių turinys. Tačiau Mainų sutartimi įgyto nekilnojamojo turto jo nauji savininkai viešajame registre neįregistravo teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. tinkamai neįvykdė pareigos išviešinti sudarytą sandorį. Ieškovui ši aplinkybė buvo žinoma nuo 2014 m., tačiau ieškovas nuo to momento nerealizavo veiksmų, numatytų Mainų sutarties 4.1. punkte bei CK 6.393 straipsnio 4 dalyje. Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog ieškovas Mainų sutartį pateikė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, taip pat informavo Kauno rajono savivaldybės administraciją apie tai, kad jam nepagrįstai skaičiuojamas žemės prie pastatų, kurie pareiškėjui nebepriklauso nuosavybės teise, nuomos mokestis šiuo atveju nėra pakankamas sandorio išviešinimas CK 6.393 straipsnio prasme.

7. Teismas konstatavo, kad atsakovė, apskaičiuodama ir nustatydama žemės nuomos mokestį bei naudotoją, pagrįstai vadovavosi VĮ Registrų centras duomenimis, kuriuose nurodyta, jog pastatų, esančių ant valstybei priklausančio ginčo žemės sklypo, savininkas, o tuo pačiu ir žemės naudotojas, ginčo laikotarpiu buvo ieškovas ir nuo 2012 m. liepos 20 d. iki šio sandorio įregistravimo viešame registre momento A. K. pagrįstai skaičiavo žemės nuomos mokestį už sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), skirtą pastatams, esantiems (duomenys neskelbtini), eksploatuoti.

8. Teismas pastebėjo, kad ieškovas neginčija aplinkybės, kad jo 2017 m. liepos 3 d. mokėjimo nurodymu atsakovei sumokėtas 34,51 Eur valstybinės žemės nuomos mokestis buvo paskirstytas pažeidžiant Kauno rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. TS-253 patvirtintas Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisykles, todėl teismas nepasisakė dėl šios įmokos paskirstymo teisėtumo.

9. Teismas pažymėjo, kad bylos proceso eigoje tretieji asmenys A. P., I. J. ir A. A. teisės aktų nustatyta tvarka VĮ Registrų centras įregistravo ginčo sandorį ir nuosavybės teises į šiuo sandoriu įgytą nekilnojamąjį turtą. Todėl neliko teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę neskaičiuoti ieškovui žemės nuomos mokesčio už ginčo žemės sklypą nuo 2012 m. liepos 20 d. Mainų sutarties registro Nr. R1-4937 įregistravimo viešame registre momento.

10. Įvertinęs bylos duomenis, teismas sprendė, kad ieškovo byloje pateikti duomenys nepatvirtinta, jog atsakovės veiksmai buvo neteisėti, todėl laikė ieškinį nepagrįstu ir jį atmetė kaip neįrodytą.

11. Atmetus ieškinį, teismas iš ieškovo atsakovei priteisė jos patirtas 508,20 Eur atstovavimo išlaidas bei 4,53 Eur išlaidų valstybei, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

12. Apeliaciniu skundu ieškovas A. K. prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti; priteisti ieškovui iš atsakovo išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

12.1. Teismas nepagrįstai atmetė ieškinį tuo pagrindu, kad ieškovas tinkamai neišviešino tarp ieškovo ir trečiųjų asmenų sudarytos Mainų sutarties, dėl ko atsakovė, skaičiuodama nuomos mokestį už naudojimąsi žeme, turėjo vadovautis viešo registro duomenimis. Apelianto nuomone, teismas teisę taikė pernelyg formaliai, neatsižvelgdamas nei į byloje esančius įrodymus, nei į bylos faktines aplinkybes, taip pažeisdamas LR Konstitucijos ginamą teisę į teisingumą. Pažymi, kad atsakovė skaičiavo nuomos mokestį už naudojimąsi žeme, vadovaudamasi 2003 metų lapkričio 10 d. LR Vyriausybės nutarimu Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ (aktuali nutarimo redakcija nuo 2010-07-25), kuris žemės nuomos mokesčio mokėtojus įvardina sklypų naudotojus, o ne statinių savininkus. Todėl ieškovui nesant žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), naudotoju, nebuvo pagrindo skaičiuoti nuomos mokestį už jo nenaudojamą žemės sklypą. Be to, Kauno rajono savivaldybės taryba 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. TS-253 yra patvirtinusi Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisykles, kuriomis atsakovė privalo remtis nustatydama žemės sklypo naudotojus ir skaičiuoti jiems nuomos mokestį. Minėtos taisyklės taip pat sieja nuomos mokesčio mokėjimo klausimą su faktiniu žemės naudojimu (Taisyklių 4.3, 4.5, 4.6 punktai), kurių nuostatos turėjo būti taikomos ir šiuo atveju, kadangi ieškovas savo turimus pastatus, kuriems eksploatuoti yra reikalingas valstybinis žemės sklypas, buvo išmainęs, todėl nebeturėjo būti laikomas valstybinės žemės nuomos mokėtoju. Tretiesiems asmenims, įgijusiems nuosavybės teises į pastatus, kurių eksploatavimui yra naudojamas valstybinis žemės sklypas, perėjo ir visos teisės bei pareigos, susijusios su žemės sklypu, įskaitant ir pareigą mokėti nuomos mokestį už naudojimąsi valstybine žeme.

12.2. Teismas, priimdamas sprendimą, neatsižvelgė į ieškovo nurodytą precedentą, suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 metų gegužės 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016, kuriame teismas, esant panašioms faktinėms aplinkybėms, nurodė, kad tiek pagal įstatymą, tiek pagal savivaldybės patvirtintas nuomos mokesčio mokėjimo taisykles, pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį visų pirma siejama su faktiniu jos naudojimu. Pažymi, kad minėtoje byloje asmuo taip pat buvo informavęs savivaldybę apie tai, kad nėra pastatų, kurių eksploatacijai yra naudojamas žemės sklypas, savininku.

12.3. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovės informavimas apie sudarytą Mainų sutartį ir sutarties pateikimas Nacionalinei žemės tarnybai nėra pakankamas jos išviešinimas CK 6.393 straipsnio prasme. Teismas nepagrįstai ignoravo faktą, kad viešame registre yra įregistruotas juridinis faktas apie Mainų sutarties sudarymą. Be to, notarinės sutarties pateikimas institucijai, kuri skaičiuoja nuomos mokestį, laikytinas sandorio išviešinimu. Todėl, nuomotojas, turėdamas tokią informaciją, ir toliau skaičiuodamas nuomos mokestį, veikė nesąžiningai.

12.4. Teismas, nurodydamas, kad atsakovė, kaip viešo administravimo įstaiga, priimdama sprendimus turi vadovautis pagrįstais faktais, duomenimis, o esant nesutapimų tarp ieškovo paaiškinimų ir viešų registro duomenų, atsakovė privalėjo vadovautis pagrįstais ir įstatymiškai nenuginčytais duomenimis, padarė bylos faktinėms aplinkybėms prieštaraujančią išvadą. Atsakovei buvo pateikti ne ieškovo paaiškinimai, o Mainų sutartis, bei viešo registro duomenys apie mainų sutarties sudarymo fakto įregistravimą, todėl jokių nesutapimų tarp ieškovo paaiškinimų ir viešo registro duomenų nebuvo. Pažymi, kad nuosavybės teisę sukuria ne teisinė registracija, nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o atliekant teisinę registraciją yra tik įregistruojami ir išviešinami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1158/2003, 2016 m. liepos 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-346-684/2016).

12.5. Teismas nepagrįstai formaliai vertino atsakovės, kaip viešo administravimo subjekto pareigas, nurodydamas, kad ji privalėjo remtis tik faktu, kad viešame registre pastatų savininku buvo nurodytas ieškovas. Toks aiškinimas neatitinka LR Viešojo administravimo nuostatų, nei gero administravimo principo sampratos, kuri inter alia apima teisėtumo, objektyvumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, asmens dalyvavimo priimant atitinkamus sprendimus, skaidrumo ir kitus reikalavimus, teisėtų lūkesčių principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

12.6. Teismo sprendimas prieštarauja LR CK normoms, reglamentuojančioms nuomos teisinius santykius (CK 6.477 straipsnis, 6.487 straipsnis), kurios numato, jog nuomos mokestis mokamas už naudojimąsi daiktu. Todėl šiuo atveju nebuvo pagrindo skaičiuoti nuomos mokestį ieškovui, kuris nesinaudojo daiktu, t. y. valstybiniu žemės sklypu.

12.7. Teismas nepagrįstai nurodė, kad neliko teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę Kauno rajono savivaldybės administraciją neskaičiuoti A. K. žemės nuomos mokesčio už ginčo žemės sklypą nuo 2012 m. liepos 20 d., kadangi tretieji asmenys 2018-01-03 ir 2018-01-22 įregistravo savo daiktines teises į statinius. Apelianto nuomone, atsižvelgiant į tai, kad ieškinio reikalavimas buvo suformuluotas dėl nuomos mokesčio neskaičiavimo nuo 2012-07-20 dienos, o tretieji asmenys savo daiktines teises į statinius įregistravo tik 2018 metais, teismas turėjo nagrinėti šį reikalavimą ir spręsti dėl jo pagrįstumo. To nedarydamas, teismas pažeidė CPK 260 straipsnio reikalavimus.

12.8. Teismas nepagrįstai nurodė, kad ieškovas neginčijo aplinkybės, jog jo 2017-07-03 mokėjimo nurodymu atsakovei sumokėtas 34,51 Eur valstybinės žemės nuomos mokestis buvo paskirstytas pažeidžiant Kauno rajono savivaldybės tarybos 2010 metų rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. TS-253 patvirtintas Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisykles, todėl teismas nepasisakė dėl šio paskirstymo teisėtumo. Pažymi, kad šiuo atveju nebuvo pagrindo skaičiuoti įsiskolinimą už nuomos mokestį už turtą, kurio naudotoju ieškovas nebuvo, todėl nurodytų Kauno rajono savivaldybės tarybos 2010 metų rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. TS-253 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių 25 punktas ieškovo atžvilgiu buvo taikytas be teisinio pagrindo.

Atsiliepimas

13. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos Kauno skyrius prašo teismo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

13.1. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad žemės nuomos mokesčio mokėtojas yra sklypo naudotojas, o ne statinių savininkas. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, jog ta aplinkybė, kad valstybei priklausantis žemės sklypas yra užimtas asmeniui nuosavybės teise priklausančiais pastatais, patvirtina faktinę aplinkybę, kad asmuo faktiškai naudojasi žemės sklypu ir patvirtina asmens pareigą mokėti nuomos mokestį už jam priklausančiais statiniais užimtą žemę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437/2009; 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2010).

13.2. Trečiojo asmens nuomone, tai, kad apeliantas apie mainų sutarties sudarymą informavo atsakovę ir trečiąjį asmenį, nelaikytina tinkamu CK 6.393 straipsnio 3 dalies nuostatų įgyvendinimu, kadangi 2012-07-20 Mainų sutartis (registro Nr. R2-4937) įstatymų nustatyta tvarka buvo įregistruota tik civilinės bylos proceso eigoje.

14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė Kauno rajono savivaldybės administracija prašo teismo apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti iš apelianto atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

14.1. Apeliantas yra pasirinkęs netinkamą savo pažeistų teisų gynimo būdą, kadangi 2012 m. liepos 20 d. Mainų sutarties 4.1. punkte nurodyta, kad prieš trečiuosius asmenis ši sutartis gali būti panaudota ir sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešajame registre. Jei viena šalis vengia įregistruoti nuosavybės perėjimo faktą, tai kitos šalies prašymu teismas gali priimti sprendimą dėl sutarties įregistravimo. Šalis, nepagrįstai vengusi įregistruoti nuosavybės teisės perėjimą, turi atlyginti kitai šaliai dėl to patirtus nuostolius. Ieškovas byloje neįrodė ir neįrodinėjo, kad ėmėsi Mainų sutartyje nurodytų priemonių, jog būtų pasiekti Mainų sutarties 4.1 punkte nurodyti tikslai. Šiuo atveju ieškovas vietoje to, kad atliktų Mainų sutarties 4.1 punkte nurodytus veiksmus ir pareikalautų teismo sprendimu įregistruoti sutartį viešajame registre bei pareikalautų atlyginti su tuo susijusias tiesiogines ir netiesiogines išlaidas iš Mainų sutartį sudariusių šalių, reikalavimą nukreipė į atsakovę ir reikalauja neskaičiuoti nuomos mokestį nuo Mainų sutarties sudarymo dienos, nors nėra realizavęs visų savo teisių ir pareigų, kylančių iš Mainų sutarties. Todėl atsakovės atžvilgiu ieškinys pareikštas pažeidžiant CK 1.137 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas pareigas gerbti bendro gyvenimo taisykles ir geros moralės principus bei veikti sąžiningai, laikytis protingumo ir teisingumo principų.

14.2. Atsakovės nuomone, apeliantas nepagrįstai apeliacinį skundą grindžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 metų gegužės 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016 kaip precedentu, kadangi paminėtos ir nagrinėjamos bylų faktinės aplinkybės yra visiškai skirtingos. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 metų gegužės 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016, nuosavybės teisės buvo perleistos ir jų perleidimo faktas išviešintas/įregistruotas nekilnojamojo turto registre, priešingai nei šioje civilinėje byloje, kur Mainų sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre ir nebuvo tinkamai išviešinta.

14.3. Atmestinas kaip nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad atsakovė nepagrįstai ieškovui paskaičiavo žemės nuomos mokestį. Pažymi, kad teisės aktai įpareigoja atsakovę žemės nuomos mokestį skaičiuoti pagal iš Registrų centro turto registro gautus duomenis, todėl tinkamai neįregistravus Mainų sutarties Registrų centro turto registre ir neišviešinus Pastatų savininko (-ų) pasikeitimo, atsakovė pagrįstai ir teisėtai ieškovui skaičiavo žemės nuomos mokestį už ginčo žemės sklypą. Vien tai, kad Registrų centro turto registre buvo įregistruotas juridinis faktas, patvirtinant Mainų sutarties sudarymą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad mainų sutartis buvo išviešinta CK 6.393 straipsnio 3 dalyje nurodyta tvarka, kadangi toks išviešinimas Registrų centro turto registre nepakeitė ginčo sklype esančių pastatų savininkų. Kartu pažymi, kad ieškovas nepateikė teismui jokių duomenų ir įrodymų, kad atsakovė būtų buvusi supažindinta su mainų sutartimi ir turėtų patvirtintą bei galiojančią mainų sutarties kopiją.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

16. Byloje ginčas kilo dėl atsakovės teisės ieškovo sumokėtą valstybinės žemės nuomos mokestį paskirstyti Kauno rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. TS-253 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių nustatyta tvarka.

17. Ieškovas ieškinio pirmuoju reikalavimu prašė teismo pripažinti negaliojančiu atsakovės Kauno rajono savivaldybės administracijos atliktą ieškovo 2017 m. liepos 4 d. sumokėto 34,51 Eur žemės nuomos mokesčio paskirstymą. Ieškovas nurodė, kad sumokėjo žemės nuomos mokestį už žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame yra ieškovui priklausantys statiniai, o atsakovė nepagrįstai šį mokėjimą priskyrė už žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), skirtą pastatų (duomenys neskelbtini) eksploatavimui. Nurodė, kad ieškovas 2012 m. liepos 20 d. Mainų sutartimi (registro Nr. R1-4937) jam priklausančių pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), ¼ dalį perleido A. P., A. A. ir I. J., todėl nuo šios sutarties sudarymo dienos nebuvo žemės sklypo naudotoju ir neturėjo mokėti valstybinės žemės mokesčio už sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

18. Taigi, nagrinėjamu atveju sprendžiant pareikšto ieškinio pagrįstumo klausimą, pirmiausia buvo svarbu nustatyti, kas turi pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį, kas turėjo jį paskaičiuoti, pateikti duomenis, reikalingus valstybės žemės nuomos mokesčiui apskaičiuoti bei nustatyti, ar atsakovė nepažeidė Kauno rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. TS-253 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių reikalavimų dėl žemės nuomos mokesčio įskaitymo, kuomet ieškovas 2017 m. liepos 4 d. mokėjimo nurodyme Nr. 2733 nenurodė už kokį žemės sklypą moka 34,51 Eur žemės nuomos mokestį.

19. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 22 straipsnio 2 dalis numato, kad valstybinės žemės sklypų naudotojai, kuriems žemės sklypai suteikti teisės aktų nustatyta tvarka arba kuriems žemę administruojančių institucijų sprendimais leista žeme naudotis žemės reformos metu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka už naudojimąsi žeme iki nuomos ar pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo moka žemės nuomos mokestį, išskyrus už žemę, perduotą naudotis panaudai. Atitinkamos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003-11-10 nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 1 punkte. Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punktą, žemės naudotojas – tai žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu. Teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga pastatams ir statiniams eksploatuoti, teisės aktuose nustatyta tvarka ją nuomoti ar pirkti yra įstatyminė teisė (Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 1 punktas, 10 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas vienareikšmiškai yra pasisakęs, kad ta aplinkybė, jog valstybei priklausantis žemės sklypas yra užimtas asmeniui nuosavybės teise priklausančiais pastatais, patvirtina faktinę aplinkybę, kad asmuo faktiškai naudojasi žemės sklypu ir patvirtina asmens pareigą mokėti nuomos mokestį už jam priklausančiais statiniais užimtą žemę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-377/2010).

21. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 10 d. nutarimo Nr. 1387 „Dėl žemės nuomos mokesčio už valstybinės žemės sklypų naudojimą“ 5 punktas numato, kad savivaldybės, kurios teritorijoje yra naudojami valstybinės žemės sklypai, vykdomoji institucija apskaičiuoja fiziniams asmenims žemės nuomos mokesčio dydį ir apie tai juos informuoja iki kalendorinių metų lapkričio 1 dienos. Nutarimo 9 punkte nurodyta, kad kadastro duomenys apie naudojamus valstybinės žemės sklypus pateikiami savivaldybėms ir juridiniams asmenims Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 4 d. nutarimo Nr. 1373 „Dėl Kadastro duomenų, kurių reikia nekilnojamojo turto mokesčiams apskaičiuoti ir kitiems tikslams, rengimo, teikimo ir atsiskaitymo už juos taisyklių patvirtinimo“ (Žin., 2003, Nr. 105-4717) nustatyta tvarka. Minėto Nutarimo 2 punktas numato, kad savivaldybių institucijoms Nekilnojamojo turto registre įregistruotų nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis valstybės įmonė Registrų centras teikia iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko Nekilnojamojo turto registro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 (Žin., 2002, Nr. 72-3077), nustatyta tvarka. Tai, kad fizinių asmenų, naudojančių valstybinę žemę, valstybinės žemės nuomos mokestį apskaičiuoja Kauno rajono savivaldybės administracija vadovaujantis viešojo registro duomenimis patvirtina ir Kauno rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. TS-253 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių (toliau ir Taisyklės) reikalavimų dėl žemės nuomos mokesčio įskaitymo 7 ir 10 punktų nuostatos. Tai, kad savivaldybė turi teisę gauti valstybinės žemės nuomos mokestį, leidžia daryti išvadą, kad kontroliuoti šio mokesčio sumokėjimą, o taip pat ir reikalauti, kad jis būtų sumokėtas, turi ta institucija, kuriai turi būti mokamas mokestis.

22. Nagrinėjamu atveju nekilo ginčo, kad ieškovui priklausę nuosavybės teise pastatai, kurių dalis 2012 m. liepos 20 d. Mainų sutartimi buvo perduota tretiesiems asmenims, buvo pastatyti ant valstybinės žemės, todėl vadovaujantis šios nutarties 19-21 punktuose nurodytu teisiniu reglamentavimu, šio žemės sklypo naudotojai turėjo pareigą mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį.

23. Apeliaciniu skundu ieškovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju neįregistravus 2012 m. liepos 20 d. Mainų sutarties VĮ Registrų centre, t. y. neišviešinus nekilnojamojo turto savininkų kartu ir žemės naudotojų pasikeitimo, atsakomybė dėl valstybinės žemės nuomos mokesčio sumokėjimo teko ieškovui. Apelianto nuomone, nuo 2012 m. liepos 20 d. Mainų sutarties sudarymo, valstybinės žemės sklypo naudotojais tapo tretieji asmenys (statinių įgijėjai), kuriems ir teko pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį atsakovei.

24. Pagal CK 6.432 straipsnio 2 dalies nuostatas, Mainų sutarčiai taikomos pirkimo–pardavimo sutartis reglamentuojančios teisės normos (6 knygos XXIII skyrius), jeigu tai neprieštarauja šio skyriaus normoms ir mainų esmei. CK 6.394 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartį pirkėjui kartu su nuosavybės teise į tą daiktą pardavėjas perduoda ir šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytas teises į tą žemės sklypo dalį, kurią tas daiktas užima ir kuri būtina jam naudoti pagal paskirtį. Pagal CK 6.394 straipsnio 3 dalį, kai nekilnojamasis daiktas, esantis ne jo savininko žemės sklype, parduodamas, pirkėjas įgyja teisę naudotis atitinkama žemės sklypo dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip nekilnojamojo daikto pardavėjas. Minėtas teisinis reglamentavimas tik patvirtina, kad teisė naudotis valstybine žeme, reikalinga statiniams eksploatuoti, visų pirma kyla iš įstatymo. Todėl pastato, įrenginio ar kitokio nekilnojamojo daikto nuosavybės teisės pasikeitimas privalo būti įregistruotas įstatymų nustatyta tvarka.

25. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantu, kad valstybinės žemės nuomos mokesčio mokėtojai yra valstybinės žemės sklypų naudotojai. Nuomos mokesčio mokėjimą su faktiniu žemės naudojimu sieja ir minėtų Taisyklių 4.3, 4.5, 4.6 punktų nuostatos. Tačiau šiuo atveju yra svarbu tai, kad prieš trečiuosius asmenis nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis gali būti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre (CK 6.393 straipsnio 3 dalis). Nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pirkėjui pereina nuo daikto perdavimo. Šis faktas turi būti įformintas šio kodekso 6.398 straipsnio nustatyta tvarka. Jeigu viena šalis vengia įregistruoti nuosavybės teisės perėjimo faktą, tai kitos šalies prašymu teismas gali priimti sprendimą dėl sutarties įregistravimo. Šiuo atveju sutartis registruojama teismo sprendimo pagrindu. Šalis, nepagrįstai vengusi įregistruoti nuosavybės teisės perėjimą, turi atlyginti kitai šaliai dėl to patirtus nuostolius (CK 6.393 straipsnio 4 dalis).

26. Nagrinėjamu atveju 2012 m. liepos 20 d. Mainų sutarties 4.1. punktu šalys patvirtino, kad joms yra išaiškintas CK 6.393 ir CK 6.398 straipsnių turinys. Tačiau Mainų sutartimi įgytą nekilnojamąjį turtą nauji savininkai viešajame registre įregistravo teisės aktų nustatyta tvarka, t. y. tinkamai įvykdė pareigą išviešinti sudarytą sandorį, tik bylos nagrinėjimo teisme metu – 2018 m. sausio 3 d. ir 22 d. Atsižvelgiant į tai, Kauno rajono savivaldybės administracija valstybinės žemės nuomos mokestį skaičiavo vadovaujantis viešųjų registrų duomenimis pagrįstai.

27. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad vien tai, kad notaras, 2012 m. liepos 20 d. patvirtinęs sudarytą Mainų sutartį, apie jos sudarymo faktą pranešė VĮ Registrų centrui, kad ieškovas 2014 m. lapkričio 5 d. Mainų sutartį pateikė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, taip pat Kauno rajono savivaldybės administraciją informavo apie tai, kad jam nepagrįstai skaičiuojamas žemės prie pastatų, kurie pareiškėjui nebepriklauso nuosavybės teise, šiuo atveju nėra pakankamas sandorio išviešinimas CK 6.393 straipsnio prasme. Pažymėtina, kad viešajame registre 2012 m. liepos 20 d. įregistruotas juridinis faktas pagal notaro pranešimą Nr. 1003680445 apie Mainų sutarties sudarymą, kuriame net nėra informacijos apie pačios sutarties sudarymo datą, nepanaikino įrašo apie mainų sutartimi perleisto turto teisinį statusą ir įrašas apie ieškovo nuosavybės teisės įregistravimą nebuvo pakeistas. Todėl atsakovė, skaičiuodama valstybinės žemės nuomos mokestį nutarties 21 punkte nustatyta tvarka, neturėjo teisinio pagrindo nelaikyti ieškovą žemės sklypo naudotoju.

28. Ieškovas nurodo, kad 2012 m. liepos 20 d. Mainų sutartį jis 2014 m. lapkričio 5 d. pateikė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, todėl atsakovė buvo informuota apie jos sudarymą. Teisėjų kolegija šios nutarties 21 punkte detaliai nurodė teisinį reglamentavimą, pagal kurį žemės mokestį apskaičiuoja ir teisę jį gauti turi Kauno rajono savivaldybės administracija, o ne Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Ieškovas nepateikė teismui jokių duomenų ir įrodymų, kad atsakovė būtų buvusi supažindinta su 2012 m. liepos 20 d. Mainų sutartimi iš karto po jos sudarymo, ar vėliau, turėtų patvirtintą bei galiojančią šios sutarties kopiją. Todėl aptariamų duomenų pateikimas ne tai institucijai, kuriai šie duomenys turėjo būti pateikti, dargi, po daugiau negu dviejų metų nuo jos sudarymo, ieškovo siekiamų teisinių pasekmių negalėjo jam sukurti ir ieškovo pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį išliko iki minėtos sutarties apie pastatų dalies perleidimą tretiesiems asmenims įregistravimo VĮ Registrų centre.

29. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai nesirėmė teisės išaiškinimai, išdėstytais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 metų gegužės 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016. Kasacinis teismas, anot apelianto, esant panašioms faktinėms aplinkybėms, nurodė, kad tiek pagal įstatymą, tiek pagal savivaldybės patvirtintas nuomos mokesčio mokėjimo taisykles, pareiga mokėti valstybinės žemės nuomos mokestį visų pirma siejama su faktiniu jos naudojimu. Apeliantas pažymėjo, kad minėtoje byloje asmuo taip pat buvo informavęs savivaldybę apie tai, kad nėra pastatų, kurių eksploatacijai yra naudojamas žemės sklypas savininku.

30. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai pasisakoma, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, negalima suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Vadovautis teismų praktika teismai turi ne a priori (lot. iš anksto), bet atsižvelgdami į konkrečioje nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių kontekstą, reikia remtis tik tokiomis teisės aiškinimo taisyklėmis, kurios išdėstytos ankstesniuose teismų sprendimuose, priimtuose analogiškose bylose, t. y. jų faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos aplinkybes, abiejose bylose turi būti taikoma ta pati teisė (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2013; 2018 m. birželio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-220-403/2018 35 punktą).

31. Nagrinėjamu atveju apelianto nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 metų gegužės 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-280-611/2016 buvo sprendžiamas ginčas dėl žemės nuomos mokesčio priteisimo, tačiau faktinės bylos aplinkybės yra netapačios su nagrinėjama byla. Kasacinėje byloje buvo sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių valstybinės žemės nuomos pabaigą ir nuomos mokesčio mokėjimą, aiškinimo ir taikymo, kuomet atsakovė buvo sudariusi valstybinės žemės nuomos sutartį jai nuosavybės teise priklausiusiems statiniams eksploatuoti. Tačiau statiniai buvo perleisti (2007 ir 2008 metais) kitiems asmenims ir nuosavybės teisės perėjimas buvo įregistruotas Registrų centre, todėl teismas preziumavo, kad ši aplinkybė mokestį surenkančiai institucijai buvo žinoma. Nagrinėjamoje byloje 2012 m. liepos 20 d. Mainų sutartis nebuvo įregistruota viešajame registre ir nebuvo tinkamai išviešintas statinių dalies savininko pasikeitimas. Sutartis taip pat nebuvo pateikta atsakovei, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo remtis nurodytoje kasacinio teismo nutartyje suformuluotais išaiškinimai.

32. Apeliantas nurodo, kad Nekilnojamojo turto registro paskirtis – teisinių duomenų apie nekilnojamuosius daiktus registravimas ir viešinimas. Teisėjų kolegija neturi pagrindo su tokiais apelianto argumentais nesutikti. Kasacinio teismo praktikoje dėl nuosavybės įgijimo pagrindo ir teisinės registracijos santykio išaiškinta, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, kaip toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47 straipsnis). Ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o atliekant teisinę registraciją yra tik įregistruojami ir išviešinami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1158/2003). Tačiau nagrinėjamu atveju byloje buvo sprendžiamas ginčas dėl žemės nuomos mokesčio apskaičiavimo ir paskirstymo, t. y. ar atsakovė ieškovo sumokėtą žemės nuomos mokestį teisingai paskirstė pagal Kauno rajono savivaldybės tarybos 2010 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. TS-253 patvirtintas Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisykles, kuomet pagal viešus registrus, kuriais teisėtai naudojosi atsakovė paskaičiuodama mokestį, atsakovas buvo dviejuose žemės sklypuose esančių pastatų savininkas, todėl pagal įstatymą ir žemės sklypų naudotojas.

33. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas neginčijo aplinkybės, jog jo 2017 m. liepos 3 d. mokėjimo nurodymu atsakovei sumokėtas 34,51 Eur valstybinės žemės nuomos mokestis buvo paskirstytas pažeidžiant Kauno rajono savivaldybės tarybos 2010 metų rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. TS-253 patvirtintas Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisykles. Apeliantas nurodo, kad sumokėta įmoka buvo paskirstyta nepagrįstai, kadangi nebuvo pagrindo skaičiuoti įsiskolinimą už nuomos mokestį už turtą, kurio naudotoju ieškovas nebuvo. Todėl nurodytų Kauno rajono savivaldybės tarybos 2010 metų rugpjūčio 26 d. sprendimu Nr. TS-253 patvirtintų Valstybinės žemės nuomos mokesčio administravimo taisyklių 25 punktas ieškovo atžvilgiu buvo taikytas be teisinio pagrindo.

34. Minėtų Taisyklių 25 punkte įtvirtinta, kad mokesčio mokėtojas neturi teisės be kreditoriaus sutikimo skirti įmokas mokesčio prievolei, kurios įvykdymo terminas dar nesuėjęs, vietoj įmokos pagal mokesčio prievolę, kurios įvykdymo terminas suėjęs. Kai yra kelios skolos, kurių grąžinimo terminai suėję, ir nė viena iš jų nėra užtikrinta, laikoma, kad grąžinta seniausia skola. Pirmiausiai yra padengiamas valstybinės žemės nuomos mokesčio įsiskolinimas, likusi nepanaudota įmokų dalis skiriama delspinigių padengimui.

35. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad iki 2012 m. liepos 20 d. Mainų sutarties tinkamo išviešinimo, t. y. sutarties įregistravimo VĮ Registrų centre, ieškovas buvo pagrįstai laikomas valstybinio sklypo, esančio Kauno r. sav., Raudondvario sen., Šilelio km., naudotoju, todėl mokesčių administratorius – Kauno rajono savivaldybės administracija turėjo teisę, vadovaujantis Taisyklių 25 punkto nuostatomis, 2017 m. liepos 4 d. ieškovo sumokėtą 34,51 Eur žemės nuomos mokestį panaudoti seniausiai skolai dengti, tuo labiau, kad ieškovas, sumokėdamas 34,51 Eur valstybinės žemė nuomos mokestį, mokėjimo paskirtyje nenurodė konkretaus žemės klypo, už kurį moka valstybinės žemės nuomos mokestį.

36. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo ieškinio reikalavimo įpareigoti atsakovę Kauno rajono savivaldybės administraciją neskaičiuoti A. K. žemės nuomos mokesčio už sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), skirtą pastatų esančių (duomenys neskelbtini), eksploatavimui, nuo 2012 m. liepos 20 d. Mainų sutarties (registro Nr. R1-4937) sudarymo dienos. To nedarydamas, teismas pažeidė CPK 260 straipsnio reikalavimus. Su šiuo apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti.

37. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo žemės sklypo savininku, o tuo pačiu ir žemės naudotoju laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 20 d. iki šio sandorio įregistravimo viešame registre momento buvo nurodomas ieškovas A. K., sprendė, kad atsakovė pagrįstai skaičiavo žemės nuomos mokestį už sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), skirtą pastatams esantiems (duomenys neskelbtini), eksploatuoti. Todėl teismas, nustatęs, kad tretieji asmenys 2018 m. sausio 3 d. ir 2018 m. sausio 22 d. įregistravo savo daiktines teises į statinius, esančius ginčo žemės sklype, darė išvadą, jog neliko teisinio pagrindo įpareigoti atsakovę Kauno rajono savivaldybės administraciją neskaičiuoti A. K. žemės nuomos mokesčio už ginčo žemės sklypą nuo 2012 m. liepos 20 d. Šie pirmosios instancijos teismo motyvai sudaro pagrindą nesutikti su apeliantu, kad teismas byloje išsprendė ne visus pareikšto ieškinio reikalavimus. Pažymėtina, kad teismas nenustatė atsakovės neteisėto veikimo, paskirstant ieškovo sumokėtą 34,51 Eur valstybinės žemės nuomos mokestį iki 2012 m. liepos 20 d. Mainų sutarties įregistravimo VĮ Registrų centre, todėl nebuvo pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimą ir įpareigoti atsakovę neskaičiuoti šio mokesčio už žemės sklypą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) nuo 2012 m. liepos 20 d. – Mainų sutarties sudarymo dienos.

Dėl bylos procesinės baigties

38. Šioje nutartyje išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių, tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialiosios teisės ir procesinės teisės normas bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

39. Apeliacinį skundą atmetus, ieškovo patirtos ir prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).

40. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą suformulavo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir 2018 m. rugpjūčio 28 d. pateikė bylinėjimosi išlaidų detalų paskaičiavimą su klientui išrašyta PVM sąskaita faktūra 484 Eur sumai. Po bylos išnagrinėjimo iš esmės, teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimų kambarį priimti procesinį sprendimą, buvo gautas atsakovės prašymas atnaujinti terminą įrodymui apie 484 Eur bylinėjimosi išlaidų sumokėjimą pateikti. Prašyme nurodyta, kad pagal Teisinių paslaugų teikimo sutarties Nr. S-1240, sudarytos tarp atsakovės ir Advokatų profesinės bendrijos Černiauskas ir partneriai, 5.1 punktą, atsakovė įsipareigojo pateiktą PVM sąskaitą faktūrą apmokėti per 30 dienų po jos pateikimo.

41. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dėl išlaidų advokato (advokato padėjėjo) pagalbai apmokėti priteisimo to pageidaujanti šalis turi teismui raštu pateikti prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas dėl jų priteisimo ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Kaip nurodoma teismų praktikoje, toks reglamentavimas nustatytas, siekiant užtikrinti proceso operatyvumą ir koncentruotumą (CPK 7 straipsnis) bei pašalinti galimybę piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-378-701/2017). Minėtas įstatyminis draudimas priteisti bylinėjimosi išlaidas, į bylą laiku nepateikus jų faktą bei dydį pagrindžiančių įrodymų, kasacinio teismo praktikoje aiškinamas kaip nepaneigiantis asmens, kurio naudai priimtas sprendimas, teisės gauti jo patirtų bylinėjimosi išlaidų, be kita ko, išlaidų advokato pagalbai, atlyginimą ir pasibaigus procesui byloje, kurioje teikta teisinė pagalba, jeigu jis neturėjo galimybės patirtų išlaidų įrodymus pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Priešingu atveju, pagal kasacinio teismo išaiškinimus, būtų pažeisti bendrieji teisingumo ir protingumo principai bei CPK 2 straipsnyje įtvirtintas civilinio proceso tikslas ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-207-313/2015).

42. Teisėjų kolegija nustatė, kad atsakovė iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos į bylą pateikė tiek prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, tiek atliktų darbų ataskaitą bei PVM sąskaitą faktūrą 484 Eur sumai, išrašytą atsakovei už suteiktas teisines paslaugas nagrinėjamoje byloje. Todėl vadovaujantis 41 punkte nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju būtų teisinga pripažinti atsakovės teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsakovės prašomos priteisti 484 Eur atstovavimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą 8.11 punkte numatyto maksimalaus dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą paregimą (895,20x1,3 = 1163,76 Eur), todėl šios išlaidos priteistinos iš ieškovo atsakovei (CPK 93, 98 straipsniai).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei Kauno rajono savivaldybės administracijai, į. k. 188756386, 484 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Marius BartninkasDalė BurdulienėMindaugas Šimonis