Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Čėsnienės, Andriaus Veriko ir Renatos Volodko (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantų (ieškovės) užsienio bendrovės OOO „Favorit-M“ ir (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Inlogo“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės užsienio bendrovės OOO „Favorit – M“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Inlogo“ dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys - uždaroji akcinė bendrovė ,,Inlogo Cargo“, uždaroji akcinė draudimo brokerių bendrovė ,,Aon Lietuva“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

I. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

17. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

18. Absoliučių skundžiamo teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

19. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria pirmosios instancijos teismas priteisė ieškovei OOO „Favorit – M“ iš atsakovės UAB ,,Inlogo“ 3 454,87 Eur skolą už krovinio pervežimą, 203,69 Eur palūkanas, 40 Eur išieškojimo išlaidų kompensaciją, 8 proc. metines procesines palūkanas ir, proporcingai pagal patenkintų/atmestų reikalavimų procentinę išraišką, paskirstė bylinėjimosi išlaidas - priteisė ieškovei iš atsakovės 1 264,28 Eur bylinėjimosi išlaidų sumą, taip pat kuria atmetė likusią ieškovės reikalavimų dalį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Faktinės bylos aplinkybės bei teisinis santykių reglamentavimas

25. Vežimo sutartiniai teisiniai santykiai bendriausia prasme yra reglamentuoti CK šeštosios knygos IV dalies XL skyriaus normomis (CK 6.807–6.823 straipsniai). Krovinio vežimo sutarties samprata yra atskleista CK 6.808 straipsnio 1 dalyje. Ši materialiosios teisės norma nurodo, jog pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.

26. Pažymėtina, jog tais atvejais, jeigu krovinio vežimo teisiniams santykiams būdingi tokie požymiai, kad, pirma, krovinys vežamas kelių transporto priemone už užmokestį, antra, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų šalių teritorijose, trečia, krovinio išsiuntimo ir (ar) gavimo valstybės yra CMR konvencijos narės, vežimo sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų, be to, ir atsakomybės, klausimams spręsti taikytinas specialusis tarptautinės teisės aktas – CMR Konvencija (šios Konvencijos 1 straipsnio 1 punktas).

27. CMR Konvencijai būdingas griežto reguliavimo efektas, t. y. laikoma, kad klausimai, patenkantys į šios tarptautinės sutarties reglamentavimo sritį, inter alia (liet. be kita ko), vežimo sutarties šalių civilinė atsakomybė, yra išsamiai sureguliuoti ir nėra galimi jokie nukrypimai nuo šio reglamentavimo. Toks aptariamoje konvencijoje nustatyto teisinio reguliavimo pobūdis suponuoja nacionalinės teisės subsidiarumą klausimams, susijusiems su tarptautinio pervežimo teisiniais santykiais, spręsti – nacionalinės teisės normos taikomos tik tiek, kiek atitinkamas teisės klausimas nėra tiesiogiai sureguliuotas CMR Konvencijos nuostatomis. Tokie šios Konvencijos taikymo bendriausi ypatumai yra išskirti kasacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2009). Pažymėtina, kad tiek, kiek susiję su tarptautinio vežimo sutarties šalių civiline atsakomybe, išsamus teisinis reglamentavimas pasireiškia ir atsakomybės sąlygų, ir atsakomybės ribų požiūriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2008).

Dėl tinkamo atsakovo

28. Atsakovė UAB „Inlogo“ tiek ieškinyje, tiek apeliaciniame skunde laikėsi pozicijos, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, ir akcentavo, kad sutartis su UAB ,,Inlogo“ nebuvo vykdoma, kadangi sutarties šalimi iš tikrųjų buvo trečiasis asmuo UAB ,,Inlogo Cargo“.

29. Pagal kasacinio teismo jurisprudenciją, kai kyla ginčas dėl konkrečios sutarties turinio, jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes. Sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Be to, aiškinant sutartį, būtina vadovautis ir CK1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais. Reikšminga CK 6.193 straipsnio 5 dalyje nustatyta bendroji taisyklė, kad sutarties aiškinimui svarbu ir faktinės aplinkybės, susijusios su sutarties sudarymu, vykdymu, kitokiais šalių veiksmais, nes faktiniai šalių veiksmai reikšmingi siekiant nustatyti tikruosius šalių ketinimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-120/2013; 2011 m. kovo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2011; 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nrt. 3K-3-288/2010, kt.).

30. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas itin detaliai ir nuodugniai analizavo visas abiejų ginčo šalių nurodomas aplinkybes ir niuansus, spręsdamas dėl tinkamo atsakovo byloje ir vertindamas, su kuriuo iš dviejų tarpusavyje glaudžiai susijusių, tuo pačiu adresu veikiančių, tų pačių fizinių asmenų atstovaujamų, juridinių asmenių ieškovę siejo sutartiniai teisiniai santykiai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog būtent atsakovė UAB „Inlogo“ laikytina užsakovu ir tinkamu atsakovu nagrinėjamoje byloje.

31. Rašytinė 2018 m. liepos 17 d. Krovinio vienkartinio pervežimo sutartis Nr. E001281 (KR0001853), kurią ieškovė pasirašė, sudaryta būtent su atsakove UAB “Inlogo”, tačiau ne su UAB “Inlogo Cargo”, ir šios sudarytos sutarties atsakovė neginčija. Nors atsakovė ir nurodo, kad sutartis buvo sudaryta nesąžiningai spaudžiant atsakovę ir grasinant nepristatyti krovinio, tačiau pažymėtina, jog atsakovė nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei atskiroje civilinėje byloje, nereiškė ieškinio/priešieškinio dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, jokių savo nurodomas aplinkybes galinčių patvirtinti įrodymų neteikė, todėl nesant ieškinio atskiroje civilinėje byloje ar priešieškinio nagrinėjamoje byloje, taip pat jokių duomenų ir įrodymų dėl galimo nesąžiningo ieškovės elgesio sutarties sudarymo metu, klausimas dėl sandorio negaliojimo teismas ex officio nesprendžia. Konstatavus faktą, kad vežimo sutartį su ieškove sudarė būtent atsakovė, ir nesant/nebuvus reikalavimo spręsti jos pripažinimo negaliojančia klausimą, teismas neturi pagrindo nesivadovauti būtent minėtąja 2018 m. liepos 17 d. Krovinio vienkartinio pervežimo sutartimi Nr. E001281 (KR0001853), sudaryta tarp ieškovės ir atsakovės UAB “Inlogo”.

32. Atsakovės atsikirtimus dėl netinkamos šalies paneigia ir kitų byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir juos pagrindžiančių rašytinių įrodymų analizė: užsienio kompanija AD „Agrolozar“ užsakymą dėl krovinio pervežimo pateikė būtent UAB „Inlogo“, o ne UAB „Inlogo Cargo“; pretenzija dėl nuostolių atlyginimo ieškovei buvo reiškiama būtent atsakovės UAB ,,Inlogo“, o ne trečiojo asmens UAB ,,Inlogo Cargo“; DPS ataskaitoje Nr. RSP/22818/LVI/md UAB ,,Inlogo Cargo“ neminima, vežėju pagal Sutartį nurodyta būtent atsakovė UAB ,,Inlogo“, o faktiniu vežėju nurodyta ieškovė; atsakovė UAB ,,Inlogo“, reikšdama prieštaravimus dėl 2019 m. spalio 8 d. teismo įsakymo, nėra nurodžiusi argumento dėl netinkamos atsakovės (skolininkės), šį argumentą paminėjo tik atsiliepime į ieškinį; už identišku laikotarpiu suteiktas tarptautinio krovinių vežimo paslaugas iš Šiaurės Makedonijos Respublikos į Rusijos Federaciją, tik į kitus, nei pagal ginčo sutartį, miestus (Maskvą ir Niznij Novgorodą) pagal ieškovės išrašytas sąskaitas su ja atsiskaitė būtent atsakovė UAB „Inlogo“, o ne UAB „Inlogo Cargo“, ir sutartys – užsakymai buvo sudaryti būtent su UAB „Inlogo“; 2018 m. liepos 15 d. sąskaitą faktūrą už suteiktas krovinio pervežimo paslaugas ieškovė išrašė būtent UAB „Inlogo“, ir nėra duomenų bei įrodymų, kad po sąskaitos išrašymo atsakovė būtų reiškusi pretenzijas tuo pagrindu, kad sąskaita pateikta netinkamam asmeniui (užsakovui), būtų atsisakiusi ją priimti, grąžinusi ieškovei ir apskritai kėlusi klausimą dėl netinkamo subjekto, turinčio pareigą atsiskaityti; pretenziją dėl atsiskaitymo už paslaugas ieškovė pateikė būtent UAB „Inlogo“, ir pastaroji šią pretenziją nagrinėjo, neperadresavo UAB „Inlogo Cargo“, nekėlė klausimo dėl netinkamo pretenzijos subjekto; būtent atsakovė UAB „Inlogo“ sąskaitą priėmė ir būtent ji, o ne UAB „Inlogo Cargo“ pradėjo reikšti ieškovei pretenzijas dėl netinkamo sutarties vykdymo, tokiu būdu savo konkliudentiniais veiksmais išreikšdama ir patvirtindama, jog laiko save atitinkamą reikalavimo teisę į ieškovę turinčia sutarties šalimi. Išdėstytų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti priešingą, nei pirmosios instancijos teismo padarytą, išvadą dėl atsakovės UAB „Inlogo“, kaip tinkamos šalies (atsakovės) byloje.

Dėl neteisėtų ieškovės veiksmų

34. Teisėjų kolegija pažymi, kad krovinio vežėjo atsakomybė bendriausia prasme yra reglamentuota CMR Konvencijos 17 straipsnyje. Šio straipsnio pirmajame punkte nustatyta, kad vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šioje konvencijos normoje įtvirtinta griežtoji (objektyvioji) vežėjo sutartinė atsakomybė: vežėjas joje nustatytais pagrindais atsako visais atvejais, jeigu neįrodo jo atsakomybę šalinančių aplinkybių, nurodytų 17 straipsnio 2 punkte (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2019; 2013 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2013).

35. CMR Konvencijos 17 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vežėjas neatsako už krovinio praradimą, jo sugadinimą ar pavėlavimą pristatyti, jei tai įvyko ne dėl vežėjo, o dėl kroviniu disponuojančio asmens kaltės, kaip jo nurodymų pasekmė, dėl krovinio defektų ar aplinkybių, kurių pasekmių vežėjas negalėjo išvengti. CMR Konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunkčio prasme vežėjas atleidžiamas nuo atsakomybės tais atvejais, jeigu krovinys prarandamas ar sugadinamas dėl ypatingos rizikos, pasireiškusios dėl tos priežasties, kad krovinį pakrovė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas, gavėjas ar trečiasis asmuo, veikiantis siuntėjo ar gavėjo vardu. Pagal CMR Konvencijos 18 straipsnio 2 punkto nuostatas, jei vežėjas įrodo, jog, susidarius aplinkybėms, krovinys prarastas ar sugadintas dėl vieno ar kelių 17 straipsnio 4 punkte nurodytų rizikos veiksnių, tai manoma, kad nuostoliai dėl to ir buvo patirti. CMR Konvencijos 17 straipsnio 5 punkte nustatyta, kad tais atvejais, kai pagal šio straipsnio reikalavimus vežėjas neatsako už kai kurias aplinkybes, dėl kurių atsirado nuostoliai, jam tenkanti atsakomybė apribojama tokia dalimi, kuria aplinkybės, nurodytos šiame straipsnyje, nulėmė nuostolių atsiradimą.

36. Kasacinis teismas, aiškindamas pirmiau nurodytas CMR Konvencijos nuostatas, yra konstatavęs, jog vežėjas turi pagrįstai nurodyti, kad kuri nors iš aplinkybių, esanti ypatingos rizikos veiksniu, egzistavo vežant krovinį, bei įrodyti galimybę (tikėtiną priežastinį ryšį), kad krovinio praradimas arba sugadinimas galėjo atsirasti būtent dėl šio veiksnio. Jeigu vežėjas įrodinėja, kad krovinį netinkamai paruošė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas arba gavėjas, arba trečiasis asmuo siuntėjo arba gavėjo pavedimu (CMR Konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktis), jis turi įrodinėti tikėtiną priežastinį ryšį tarp siuntėjo, gavėjo ar trečiųjų asmenų veiksmų ir atsiradusios žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2007).

37. Civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąją tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013).

38. Nagrinėjamu atveju, įvertinęs bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje yra pakankamai įrodymų, kurie leido pirmosios instancijos teismui, remiantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo civiliniame procese taisyklėmis, daryti pakankamai aukšto tikėtinumo ir nagrinėjamu atveju visiškai pagrįstą išvadą, jog krovinio dalies sugadinimą, dėl kurio fakto taip pat nekyla abejonių, šiuo atveju lėmė būtent ieškovės, kaip vežėjos, veiksmai neužtikrinus reikalaujamo, aiškiai vežimo sutartyje ir ją lydinčiuose dokumentuose įtvirtinto temperatūros lygio ir režimo laikymosi vykdant pervežimą.

39. Nors ieškovė akcentavo, jog ginčo krovinio temperatūra jo pakrovimo momentu nesiekė tos ribos, kuri turėjo būti palaikoma iki pat krovinio pristatymo momento, tačiau pažymėtina, jog šios ieškovės aplinkybės byloje nėra įrodytos. Pažymėtina, kad kasacinis teismas, aiškindamas CMR konvencijos nuostatas dėl atleidimo nuo atsakomybės už krovinio praradimą/sugadinimą, yra konstatavęs, jog vežėjas turi pagrįstai nurodyti, kad kuri nors iš aplinkybių, esanti ypatingos rizikos veiksniu, egzistavo vežant krovinį, bei įrodyti galimybę (tikėtiną priežastinį ryšį), kad krovinio praradimas arba sugadinimas galėjo atsirasti būtent dėl šio veiksnio; jeigu vežėjas įrodinėja, kad krovinį netinkamai paruošė, perkrovė, sudėjo ar iškrovė krovinio siuntėjas arba gavėjas, arba trečiasis asmuo siuntėjo arba gavėjo pavedimu (CMR Konvencijos 17 straipsnio 4 punkto c papunktis), jis turi įrodinėti tikėtiną priežastinį ryšį tarp siuntėjo, gavėjo ar trečiųjų asmenų veiksmų ir atsiradusios žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2007). Taigi, būtent vežėjui tenka šių sąlygų, sudarančių atleidimo nuo atsakomybės turinį, įrodinėjimo našta.

40. CMR Konvencijos 8 straipsnio 1 punkto b papunkčio prasme vežėjas, priimdamas krovinį, privalo patikrinti krovinio ir pakuotės išorinę būklę. Šio straipsnio antrajame punkte, be kita ko, nurodyta, jog vežėjas privalo motyvuotai pagrįsti visas pastabas apie krovinio ir pakuotės būklę. CMR konvencijos 9 straipsnio 2 punkte yra reglamentuota šios pareigos nevykdymo pasekmė – vežėjui važtaraštyje neįrašius motyvuotų pastabų dėl krovinio ir pakuotės būklės, iki priešingo įrodymo laikoma, kad krovinio ir pakuotės išorė priėmimo metu buvo tinkamos būklės. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad pakrovus krovinį į ieškovės transporto priemonę, jokių pastabų dėl krovinio ir jo pakuotės nei viena iš šalių neturėjo, jokių pastabų krovinio važtaraštyje šalys (tame tarpe ir ieškovės atstovas) nepadarė, todėl pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog krovinys ieškovės dispozicijon perėjo be jokių trūkumų.

41. Nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, kad CMR Konvencijoje nėra įtvirtina vežėjo pareiga patikrinti priimamo vežti krovinio temperatūrą, tačiau šis argumentas teisėjų kolegijos vertintinas kritiškai. Nors formaliai expressis verbis (liet. tiesiogiai) nėra numatyta pareigą patikrinti krovinio temperatūrą, bet įtvirtinta pareiga patikrinti bendrą priimamo vežti krovinio pakuotę, būklę, taip pat egzistuoja bendrasutartinė kiekvienos iš šalių pareiga vykdyti savo sutartines prievoles atidžiai, kruopščiai, rūpestingai, o nagrinėjamos bylos kontekste, turint omenyje, kad šiuo atveju šalių buvo susitarta ir sutartį lydinčiuose dokumentuose aiškiai įtvirtinti tam tikri temperatūros reikalavimai krovinio vežimui bei ieškovės įsipareigojimas juos užtikrinti, taip pat turint omenyje, kad buvo vežtas specifinis krovinys – greitai gendantys, jautrūs temperatūrai vaisiai - persikai, krovinys vežtas karštu vasaros sezono metu (liepos mėnesį) per pietinės Europos valstybes, ieškovei, kaip profesionalei, turėjo protingai kilti pareiga pasirūpinti prisiimtų įsipareigojimų šiuo aspektu užtikrinimu, be kita ko, įsitikinti, kad priimamas krovinys yra reikalingos temperatūros, kad būtų saugiai pervežtas iki paskirties taško. Ieškovės atstovas turėjo imtis visų būtinų priemonių, kad įsitikintų, jog krovinys yra tinkamai paruoštas vežti ir priimti krovinį neabejodamas dėl jo kokybės ir paruošimo pervežimui, ir jeigu jam kilo abejonių dėl tinkamo krovinio paruošimo pervežimui, turėjo pareikalauti, kad krovinio siuntėjas įrodytų, jog krovinys yra tinkamai paruoštas transportavimui, patikrintų krovinio temperatūrą ar atliktų kitus veiksmus, kurie išsklaidytų abejones dėl krovinio paruošimo pervežimui.

42. Taigi, šių argumentų pagrindu teisėjų kolegija pažymi, jog tiesioginės vežėjo pareigos patikrinti tam tikrą krovinio parametrą nebuvimas, nepaneigia vežėjo, kaip savo srities profesionalo, pareigos, atsižvelgiant į krovinio specifiką ir nustatytas nestandartines, išskirtines, ypatingas jo vežimo sąlygas, imtis visų įmanomų priemonių ir veiksmų kuo tinkamesniam savo sutartinių įsipareigojimų įvykdymui užtikrinti. Pažymėtina, kad CMR Konvencijos 18 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad vežėjas, vežantis krovinį specialia transporto priemone, specialiai įrengta apsaugoti krovinį nuo karščio, temperatūros svyravimų ar oro drėgmės poveikio, atleidžiamas nuo atsakomybės tik tuo atveju, jeigu įrodys, kad tomis aplinkybėmis jis panaudojo visas reikiamas priemones, pasirinkdamas, prižiūrėdamas ir panaudodamas specialią įrangą, ir veikė pagal jam duotas specialias instrukcijas.

43. Be to, itin svarbu pažymėti, kad ieškovės neteisėti veiksmai nagrinėjamoje byloje siejami ne (tiek) su priimamo krovinio temperatūros nepatikrinimu, tačiau su sutartimi sulygto ir CMR važtaraštyje nurodyto krovinio vežimo metu temperatūros režimo neužtikrinimu, t. y. ieškovės neteisėtus veiksmus didžiąja dalimi apima ne krovinio būklė jo priėmimo vežti metu, o krovinio būklė ir jos tinkamumo neužtikrinimas būtent krovinio vežimo metu.

44. Pervežimo metu ieškovė turėjo laikytis sutartimi sulygto ir CMR važtaraštyje nustatyto +2/+4 °C temperatūrinio režimo ir krovinio pristatymo metu pateikti tai pagrindžiančius įrodymus, tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, pagrindžiančių, jog transporto priemonės įrenginys krovinio vežimo metu veikė tokiu būdu, kad būtų užtikrinta CMR važtaraštyje nurodyta, ir kurią ieškovė įsipareigojo palaikyti krovinio gabenimo metu, temperatūra.

45. Kritiškai vertintinas apeliacinio skundo argumentas, kad ieškovės pareiga apsiribojo vien +2/+4 °C temperatūros nustatymu vežėjo šaldymo įrenginyje, o ne apskritai tokios temperatūros užtikrinimu priekaboje, kurioje buvo tiek šaldymo įranga, tiek pats krovinys. Pažymėtina, jog ieškovė nepateikė termogramos, nors tokią sutartinę pareigą turėjo, tuo tarpu automobilio priekaboje sumontuoti davikliai iš esmės nuo pat krovinio vežimo pradžios rodė ženkliai aukštesnę temperatūrą priekaboje, nei buvo sulygta sutartimi. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, temperatūros daviklių, sumontuotų automobilio priekaboje, kurioje buvo tiek šaldymo įranga, tiek pats krovinys, duomenys, kaip pirminiai įrodymai, krovinio gavėjo CJSC „RVI (Russian Venture Investment)“ 2018 m. liepos 14 d. krovinio kokybės patikros aktas, DSP galutinės žalos tyrimo ataskaita Nr. RSP/22818/LVI/md ir UAB „Smart Claims“ ataskaita, kaip išvestiniai įrodymai yra pakankami konstatuoti, kad ieškovė neužtikrino nustatyto greitai gendančio krovinio gabenimo temperatūros režimo, kurio palaikymas buvo būtinas, kad būtų saugiam krovinio (persikų) transportavimui visą gabenimo terminą: Krovinio gavėjo krovinio kokybės patikrinimo akte konstatuota, kad visose patikrintose dėžėse (33 paletės) yra sugedusios produkcijos; atvykus buvo tikrinamos visos paletės, atskirose paletėse susidarė nuo 2,1 iki 37,4 proc. kokybės reikalavimų neatitinkantis prekių kiekis, iš viso dėl puvimo ir pernokimo buvo sugadinta 16,75 proc. krovinio; priimtų prekių temperatūra +10 °C; DPS ataskaitoje konstatuota, kad žalos priežastis gali būti netinkamas krovinio šaldymas transportavimo pirminiame sunkvežimyje/ priekaboje Nr. AO 3186 BO/AO 2533 XT metu, kuomet vaisiai buvo veikiami aukštesnės nei reikia oro temperatūros; UAB „Smart Claims“ 2021 m. vasario 15 d. ataskaitoje konstatuota, kad 2018 m. liepos 14 d. pristačius krovinį į paskirties vietą Sankt Peterburge, buvo nustatyta aukštesnė nei reikalaujama krovinio temperatūra bei padarytas tokio turinio įrašas CMR važtaraščio 24 grafoje: „Grąžinimas, nebuvo laikomasi temperatūros režimo“; netinkamos kokybės prekės atskirose paletėse sudarė nuo 2,1 proc. iki 37,4 proc., bendras kokybės reikalavimų neatitinkančių prekių kiekis sudarė 16,75proc. viso krovinio kiekio, priimtų prekių temperatūra +10°C.

46. Visuose minėtuose rašytiniuose įrodymuose konstatuotas didesnės, nei buvo reikalaujama, temperatūros lygis: transporto priemonės daviklių duomenys rodo, kad transporto priemonės priekaboje vežimo pradžioje temperatūra nuosekliai palaipsniui mažėjo (daugiausiai laikėsi tarp +7 °C ir +12 °C, t. y. viršijo CMR važtaraštyje nurodytą reikiamą gabenimo temperatūrą (+2/+4 °C), vėliau pradėjo kilti, o atvykus į vietą, krovinio temperatūra buvo +10 °C; buvo konstatuotas temperatūros režimo pažeidimas. Šių rašytinių įrodymų pagrindu galima daryti pagrįstą išvadą, jog nebuvo užtikrintas nustatyto temperatūros režimo palaikymas, todėl egzistuoja pagrindas preziumuoti žalos dėl krovinio sugadinimo faktą. Šiuo atveju ieškovė iš esmės nepateikė į bylą jokių įrodymų, kurie paneigtų aukščiau nurodytuose įrodinėjimo šaltiniuose esančius duomenis, faktines aplinkybes, kurie leistų pagrįstai jais suabejoti bei daryti labiau tikėtiną – priešingą išvadą dėl jokių ieškovės neteisėtų veiksmų nebuvimo, t. y. kurie paneigtų CMR važtaraštyje įtvirtintą vežėjo griežtą sutartinę civilinę atsakomybę už bet kokią žalą kroviniui ar jo daliai, atsiradusią nuo jo priėmimo vežti momento (šiuo atveju 2018 m. liepos 7 d.) iki jo perdavimo momento (šiuo atveju 2018 m. liepos 14 d.), kurie leistų spręsti apie vienokių ar kitokių vežėjo atsakomybę šalinančių aplinkybių buvimą bei ieškovės pareigos įrodyti tokias aplinkybes įgyvendinimą. Vien apeliaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad ir kiti į kitus miestus pagal kitas sutartis to paties siuntėjo išsiųsti kroviniai buvo gavėjų nepriimti, nei patvirtina, nei paneigia ieškovės atsakomybę šalinančių aplinkybių (ne)buvimą, nes pati savaime, nesant byloje kitų duomenų ir įrodymų, negali būti laikoma patvirtinančia, jog būtent siuntėjas AD „Agrolazar“ pateikė netinkamas prekes vežti.

47. Visų šių nurodytų aplinkybių kontekste darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime itin kruopščiai, sistemiškai ir detaliai išanalizavo visas abiejų ginčo šalių nurodomas aplinkybes, įvertino šalių pateiktus įrodymus, įskaitant ir liudytojų parodymus, pasisakė dėl ginčo santykiams taikytinų teisės normų, įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklių ir aktualios teismų praktikos ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog ginčo krovinys, tikėtina, buvo gabenamas nesilaikant tinkamo temperatūros režimo, ir pristatytas konstatuojant temperatūros režimo pažeidimus, o ieškovė, būdama savo srities profesionalė, žinodama ir turėdama žinoti apie nustatytus reikalavimus jautriam temperatūrai kroviniui, savo pačios transporto priemonėje esančios šaldymo/temperatūros palaikymo įrangai keliamus priežiūros reikalavimus (matydama daviklių duomenis), nebuvo tiek atidi ir rūpestinga, kiek nagrinėjamoje situacijoje buvo būtina, dėl to atsiranda pagrindas spręsti apie ieškovės neteisėtus veiksmus vykdant sutartį.

Dėl atsakovės pareigos atsiskaityti su ieškove

48. Teisėjų kolegija nurodo, jog, kaip jau buvo konstatuota, ieškovė iš tikrųjų tinkamai neįvykdė visų prisiimtų sutartinių įsipareigojimų, o sutarties pažeidimas lėmė jos atsakomybę dėl dalies krovinio sugadinimo. Kita vertus, kasacinio teismo yra išaiškinta, jog CMR konvencijos taikymo prasme tai nereiškia, kad šalis, nors ir pažeidė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, visiškai prarado teisę reikalauti atlygio už vežimo paslaugą. Šiuo aspektu pažymėtinas CMR konvencijos 23 straipsnio 4 punktas, į kurio taikymą nukreipia ir 25 straipsnio 1 punktas. Ši konvencijos nuostata, be kita ko, nurodo, jog turi būti kompensuojamas visas užmokestis už vežimą, muitų rinkliavas ir mokesčius bei kitos su krovinio vežimu susijusios išlaidos, jeigu prarastas visas krovinys, ir proporcingai nuostolio dydžiui, praradus dalį krovinio. Pažodinis šios nuostatos aiškinimas sudaro pagrindą konstatuoti, kad subjektas, reikalaujantis taikyti vežėjui atsakomybę už krovinio (jo dalies) praradimą ar sugadinimą, turi teisę, priklausomai nuo prarastos ar sugadintos krovinio dalies, prašyti kompensuoti, inter alia, vežėjui sumokėtą užmokestį už vežimo paslaugą. Pasitelkus loginį CMR konvencijos 23 straipsnio 4 punkto nuostatos aiškinimo metodą, darytina išvada, kad tais atvejais, jeigu krovinys nėra visiškai prarastas ar sugadintas, vežėjas, kuris nėra gavęs užmokesčio už vežimo paslaugą, turi teisę reikalauti užmokesčio už suteiktą (nors ir nevisiškai tinkamai) paslaugą dalies, proporcingos neprarastai ar nesugadintai krovinio daliai (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-262-969/2019, 65 punktas).

49. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą bei šiuo klausimu susiformavusią teismų praktiką, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino atitinkamas CMR Konvencijos nuostatas, susijusias su pareiga atsiskaityti už paslaugas dalinio krovinio sugadinimo atveju, ir nei ieškovė, nei atsakovė savo apeliaciniuose skunduose šiuo aspektu teismo išvadų iš esmės nekvestionavo.

50. Teismas tinkamai, įrodymų vertinimo prasme, nesant byloje absoliučiai tiksliems ir pakankamiems duomenims bei juos pagrindžiantiems įrodymams, sprendė dėl to, jog byloje įrodytas tik 16,75 proc. krovinio dalies sugadinimo faktas jo pristatymo ir perdavimo metu, tuo tarpu kita dalis krovinio sugadinimo patvirtinama įrodymais, kuriuose fiksuojami vėlesnėmis datomis buvę duomenys, kuomet krovinys jau nebebuvo ieškovės dispozicijoje ir atitinkamai negalėjo būti ieškovės įtakojamas ir veikiamas. Kaip matyti iš bylos medžiagos ir kaip neginčijo šalys, po faktinio krovinio pristatymo iki didesnio procento krovinio sugadinimo fakto nustatymo buvo praėjusios net kelios dienos, ir byloje nėra duomenų, kur, kaip, kokiomis sąlygomis krovinys buvo laikomas visą šį laiką. Kokių nors objektyvių bei pakankamų duomenų ir įrodymų, kad būtent dėl ieškovės veiksmų buvo sugadinta didesnė dalis krovinio, byloje nėra, kas savo ruožtu sudaro pagrindą atmesti atsakovės apeliacinio skundo argumentus šiuo klausimu. Vien tai, kad viso krovinio pervežimo metu ieškovė, tikėtina, nesilaikė nustatyto vežimo temperatūrinio režimo, nesudaro pagrindo išvadai, kad dėl tokių ieškovės veiksmų sugedo/neabejotinai galėjo sugęsti visas krovinys ir kad net dalis vežtų produktų (vaisių) negalėjo būti pristatyta tinkamos kokybės. Vien tai, kad gavėjas atsisakė priimti visą krovinį, taip pat nesudaro pagrindo spręsti, kad jis visas pilna apimtimi ir buvo sugadintas, nes pats gavėjas, patikrinęs krovinį, konstatavo, kad yra sugadinta tik 16,75 jo procento, net nepaisant tos aplinkybės, kad kiekvienoje iš 33 palečių (dėžių) buvo tam tikrų sugadintų krovinio dalių. Jeigu, kaip teigiama apeliaciniame skunde, pristatymo metu būtų 24,6 proc. supuvusių persikų, tą gavėjas galėjo vizualiai nustatyti bei nurodyti didesnį sugadinto krovinio dalies procentą /kiekį.

51. Pažymėtina, kad nors ieškovė apeliaciniame skunde nurodo, jog yra leidžiamas tam tikras atliekų procentas, t. y. leidžiamas tam tikras krovinio sugadinimas, ir jis nelaikomas sutarties pažeidimu, tačiau tokios deklaratyvios išvados nepagrindžia nei CMR Konvencijoje pateikta krovinio sugadinimo sąvoka, pagal kurią krovinio sugadinimas – tai krovinio savybių pablogėjimas, nulemiantis jo vertės sumažėjimą, arba tai, kad jis tampa nebetinkamas naudoti, nei šalių sutarties sąlygos (nesusitarta dėl leistinos krovinio sugadinimo „paklaidos“), nei jokie norminiai aktai, reglamentuojantys atitinkamų krovinių vežimą, produktų saugą ir pan. Vien tai, kad krovinio gavėjo CJSC „RVI (Russian Venture Investment)“ 2018 m. liepos 14 d. susirašinėjime su atsakove nurodyta, kad buvo viršytas leidžiamas atliekų procentas, atsižvelgiant į teismo aukščiau pateiktus argumentus, nesudaro pagrindo spręsti, kad tas procentas yra būtent 16,75, ir kad ieškovė galėjo sugadinti tiek krovinio, ir jog tai neturėjo būti laikoma krovinio sugadinimu ir sutarties pažeidimu.

52. Vadovaujantis išdėstytu, teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog ieškovės reikalavimas dėl atlyginimo už suteiktas vežimo paslaugas yra pagrįstas iš dalies, todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovės naudai 83,25 proc. atlygio nuo Sutartimi sulygtos 4 150 Eur sumos, t. y. 3 454,87 Eur, už suteiktą vežimo paslaugą.

54. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CMR Konvencijos 4 straipsnį važtaraščio nebuvimas neturi įtakos nei sutarčiai, nei sutarties vykdymui. Ši Konvencijos nuostata iš esmės reiškia, kad nei vežimo užmokesčio mokėjimas, nei atitinkamų procesinių palūkanų skaičiavimas negali būti siejamas su važtaraščio pateikimu, tam tikrais jo trūkumais ir pan. Jei nėra ginčo dėl krovinio pristatymo datos (o jo šiuo atveju nėra), tiek ikiteisminės, tiek procesinės palūkanos priteistinos nuo skolos atsiradimo momento, t. y. nuo sąskaitos pateikimo momento, suėjus sutartam atsiskaitymo terminui.

56. Taip pat atsakovė apeliaciniame skunde nurodo, kad procesinės palūkanos gali būti skaičiuojamos nuo pačios prievolės, kurios mokėjimo terminas yra praleistas, tačiau jos negali būti skaičiuojamos nuo procesinių palūkanų, kurios yra priskaičiuotos iki ieškinio pateikimo teisme dienos bei nuo baudos, skirtos išieškojimo išlaidoms kompensuoti, todėl šioje dalyje teismo turėjo būti nustatyta, kad ieškovei priteistinos 8 proc. metinės procesinės palūkanos nuo priteistos 3 454,87 Eur sumos.

57. Nagrinėjamu atveju ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovės 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas nuo priteistos jai sumos, kurias nustato CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnis. Pagal CK 6.261 straipsnį, praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Be to, kreditorius, įrodęs kitus nuostolius, turi teisę ir į jų atlyginimą. CK 6.210 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, tai už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Šiuo atveju Lietuvos Respublikos mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymas yra specialusis įstatymas, turintis pirmenybę prieš CK 6.210 straipsnį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2011; 2010 m. gruodžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-505/2010), todėl teismas turi taikyti šio įstatymo nustatytas palūkanas, t. y. ieškovei turi būti priteistos 8 proc. metinės palūkanos. Procesinės palūkanos priteistinos nuo visų priteistų ieškovei sumų, kadangi skolininkui (šiuo atveju atsakovei) pažeidus prievolę atsiskaityti su ieškove, atsiranda ir pareiga sumokėti paskaičiuotas palūkanas, o šios prievolės nevykdant – procesinės palūkanos atlieka skatinamąją funkciją.

58. Todėl nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, esant ieškovės prašymui ir įvertinęs tai, kad abi sutarties šalys yra privatūs juridiniais asmenys, pagrįstai iš atsakovės priteisė 8 procentų dydžio procesines palūkanas nuo visos priteistos sumos (3 698,56 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2019 m. spalio 8 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl ieškinio senaties termino

59. Nagrinėjamu atveju atsakovė tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde prašė teismų vadovautis CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punktu ir taikyti standartinį vienerių metų ieškinio senaties terminą bei atmesti ieškinį, kadangi reikalavimų teisme pareiškimo metu ieškinio senaties terminas jau buvo praleistas. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo atveju ieškinio senaties terminas yra treji metai, nes atsakovė neatsiskaitė su ieškove tyčia, todėl konstatavo, kad ieškovė ieškinio senaties termino nepraleido. Kaip minėta, pagrindiniai atsakovės procesiniuose dokumentuose nurodyti teisiniai argumentai iš esmės yra susiję su CMR konvencijos 32 straipsnio, reglamentuojančio ieškinio senaties terminus, taikymu.

60. CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad bendrasis ieškinio senaties terminas pagal šią Konvenciją yra vieneri metai, o tyčinių veiksmų atveju arba kaltinimo, kuris pagal teismo, nagrinėjančio šį atvejį, taikomus įstatymus prilygsta tyčiniams veiksmams, atveju – treji metai. Teismui konstatavus, kad sutarties šalies veiksmai prilygintini tyčiniams, šis netenka teisės gintis nuo jam pareikšto ieškinio remdamasis vienerių metų ieškinio senaties termino pasibaigimu ir prašyti taikyti CK 1.131 straipsnyje nustatytus padarinius. To paties straipsnio 2 dalis numato, jog pretenzijų pateikimas raštu pristabdo senaties termino veikimą iki tos dienos, kai vežėjas raštu atmeta pretenziją ir grąžina prie jos pridėtus dokumentus. Taigi, CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto nuostata dėl trejų metų ieškinio senaties termino aiškintina, kaip taikytina tiek tyčinio neteisėto veikimo, tiek tyčinio neteisėto neveikimo, pripažįstamų tyčiniais neteisėtais veiksmais pagal CK 6.246 ir CK 6.248 straipsnius, atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. sausio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2009). Pagal paminėtą kasacinio teismo praktiką, sąmoningas vengimas atsiskaityti CMR konvencijos 32 straipsnio 1 punkto taikymo prasme vertintini kaip tyčinis neveikimas ir yra pagrindas taikyti Konvencijoje nustatytą trijų metų ieškinio senaties terminą.

61. Nagrinėjamu atveju krovinys buvo pristatytas gavėjui 2018 m. liepos 14 d., todėl šiuo atveju, vadovaujantis CMR Konvencijos 32 straipsnio 1 dalies a punktu, senaties terminas ieškiniui paduoti baigtųsi 2019 m. liepos 15 d. Tačiau, kaip matyti, ieškovė OOO „Favorit – M“ 2019 m. vasario 4 d. atsisakė patenkinti atsakovės UAB „Inlogo“ 2018 m. lapkričio 13 d. pretenziją dėl nuostolių atlyginimo bei tuo pačiu pateikė pretenziją dėl atlyginimo už suteiktas krovinio pervežimo paslaugas sumokėjimo, kas to paties CMR Konvencijos 32 straipsnio 2 dalies pagrindu reiškia, jog pretenzijos pateikimas pristabdo senaties termino veikimą iki tos dienos, kol pretenzija bus atmesta. Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog faktinei vežėjai OOO „Favorit – M“ būtų pareikštas ieškinys dėl nuostolių atlyginimo, taip pat nėra duomenų, jog ieškovės OOO „Favorit – M“ 2019 m. vasario 4 d. pretenziją atsakovė UAB „Inlogo“ būtų atmetusi. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog tokie bylos duomenys teikia pakankamą pagrindą konstatuoti, kad atsakovė tokiu savo elgesiu pripažino savo prievoles ieškovei, ir tokie jos veiksmai nutraukė ieškinio senaties termino eigą.

62. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas atsakovės veiksmus pagrįstai vertino kaip tyčinius, kadangi buvo atsižvelgta ne vien į tai, kad atsakovė atsisakė apmokėti ieškovės pateiktą sąskaitą faktūrą, tačiau ir į tai, kad ieškovei atsisakius tuo metu tenkinti pačios atsakovės pretenziją dėl krovinio sugadinimo, atsakovė po to nesiėmė jokių veiksmų kilusiam ginčui ir situacijai išspręsti nei ieškovei palankia, nei nepalankia linkme – nei atsiskaitė pagal sąskaitą faktūrą, nei taikė priešpriešinių reikalavimų įskaitymą, nei kreipėsi į teismą dėl nuostolių, padarytų neteisėtais ieškovės veiksmais, atlyginimo. Todėl teismas pagrįstai taikė CMR konvencijos 32 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų metų ieškinio senaties terminą ir sprendė, kad ieškinį dėl praleisto ieškinio senaties termino nėra pagrindo atmesti.

Dėl bylos baigties

63. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytų argumentų visuma, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių, nebuvo nukrypta nuo teismų praktikos, todėl naikinti jo, remiantis apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais arba sprendimą keisti nėra pagrindo, todėl apeliaciniai skundai iš esmės atmetami (materialieji apeliacinių skundų reikalavimai), o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

64. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme

65. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliaciniame skunde nurodytu argumentu, jog pirmosios instancijos teismas, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas, nepagrįstai sprendė, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos sudarė tik 1 613 Eur sumą. Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, 1 613 Eur suma yra ieškovės patirtos teisinės (advokato) pagalbos išlaidos, į kurią yra įskaičiuotos ir dokumentų vertimo išlaidos. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas neįvertino kitų į bylą pateiktų rašytinių įrodymų, pagrindžiančių ieškovės sumokėtą 100 Eur žyminio mokesčio sumą (24 Eur už pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir 76 Eur už ieškinio pateikimą), taip pat 560 Eur eksperto (UAB „Smart Claims“) pasitelkimo išlaidų (360 Eur pagal 2021 m. vasario 12 d. sąskaitą faktūrą Serija SC2102 Nr. 020; ir 200 Eur pagal 2021 m. kovo 31 d. sąskaitą faktūrą Serija SC2103 Nr. 037) ir atitinkamai jų nepaskirstė.

66. Pagal CPK 93 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Jeigu ieškinys patenkinamas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos šalims proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai. Patenkinus šalių reikalavimus iš dalies, nustatytina procentinė priteistinų bylinėjimosi išlaidų išraiška.

67. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme patyrė viso 2 273 Eur (1 613 Eur + 100 Eur + 560 Eur) bylinėjimosi išlaidų ir įvertinus tai, kad pirmosios instancijos teismo buvo patenkinta 83,25 proc. ieškovės reikalavimų, ieškovei iš atsakovės atitinkamai turėjo būti priteista 1 892,27 Eur bylinėjimosi išlaidų suma, iš kurios atėmus atsakovei priteistą 78,54 Eur sumą, ieškovei galutinai turėjo būti priteista 1 813,73 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į nurodytą, pirmosios instancijos teismo sprendimas, dalyje dėl paskirstytų ir priteistų bylinėjimosi išlaidų, tikslintinas, nurodant, kad ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 1 813,73 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

68. Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas iš esmės paliktas nepakeistas, t. y. abiejų šalių apeliaciniai skundai materialiąja prasme atmetami, o ieškovės patenkintas procesinis reikalavimas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, priteisimo neįtakoja abiejų šalių byloje pareikštų ir patenkintų turtinių reikalavimų, šios sprendimo dalies tikslinimas nėra sąlygotas atsakovės veiksmų, todėl kiekvienai šaliai paliekamos jos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliančių (ieškovės) užsienio bendrovės OOO „Favorit-M“ ir (atsakovės) uždarosios akcinės bendrovės „Inlogo“ apeliacinius skundus atmesti.

Patikslinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. balandžio 16 d. sprendimą dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, nurodant ieškovei užsienio bendrovei OOO „Favorit – M“, juridinio asmens kodas 329227007132, iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Inlogo“, juridinio asmens kodas 300066074, priteisti 1 813,73 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus trylika eurų 73 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.