Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. M. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. eA2-6345-1051/2018, kuria atsisakyta atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-373-650/2015.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Pareiškėjas A. M. prašo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-373-650/2015 pagal ieškovės J. T. ieškinį atsakovui A. M. dėl žemės servitutų nustatymu atsiradusių nuostolių priteisimo, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. priimtą sprendimą už akių civilinėje byloje Nr. 2-373-650/2015 ir priimti naują sprendimą dalyje dėl ieškovės ieškinio reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo - ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies - priteisti ieškovei iš atsakovo A. M. 908,66 Eur, bei priteisti iš ieškovės atsakovo naudai visas atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismas, atlikęs formalų rašytinių įrodymų vertinimą, 2015 m. sausio 23 d. priėmė sprendimą už akių, atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį. Šioje byloje turi būti atnaujintas procesas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi paaiškėjo esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti nei atsakovui, nei teismui žinomos bylos nagrinėjimo metu. Ieškovė į bylą nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių ieškovės ieškinyje nurodomą nuostolių dydį, savo procesiniuose dokumentuose (pradiniame ir patikslintame ieškiniuose) nurodydama, kad patirtą nuostolį per metus iš 1 ha vertina 400 Lt (115,84 Eur).

Ieškovės nuosavybės teise valdomo žemės sklypo bendras plotas yra 3,45 ha, iš kurių 1,0300 ha yra žemės ūkio naudmenos, o 2,4200 ha - užstatyta teritorija. Taigi, visu ieškovės ieškinyje nurodytu laikotarpiu ieškovė dėl atsakovo naudojimosi jai nuosavybės teise priklausančiu žemės sklypu galėjo patirti ne didesnius nei 908,66 Eur nuostolius. Tuo tarpu prašomoje atnaujinti byloje teismas ieškovei iš atsakovo priteisė 1432,17 Eur dydžio nuostolius.

Be to, sprendžiant klausimą dėl ieškovės nuostolių dydžio už naudojimąsi jos žemės sklypo 2,4200 ha ploto užstatyta teritorija, buvo būtina remtis LR Vyriausybės 2004 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1541 patvirtinta Vienkartinės ar periodinės kompensacijos, mokamos už naudojimąsi administraciniu aktu nustatytu žemės servitutu, tarnaujančio daikto savininkui ar valstybinės žemės patikėtiniui apskaičiavimo metodika. Tokiu atveju būtų nustatyti dar mažesni ieškovės patiriami nuostoliai, tačiau šia metodika remtasi nebuvo. Tokiu būdu ieškovė, pasinaudodama sprendimo už akių priėmimo institutu, nepateikdama jokių rašytinių įrodymų apie savo patirtus nuostolius, nesąžiningai siekė praturtėti atsakovo sąskaita.

Prašomos atnaujinti civilinės bylos nagrinėjimo metu nei teismui, nei atsakovui nebuvo žinomos realios žemės ūkio paskirties žemės nuomos kainos Šiaulių rajone. Atsakovas šiomis kainomis nesidomėjo, kadangi jam nebuvo žinoma, kad ieškovė reikalauja iš jo nuostolių atlyginimo už naudojimąsi servitutu.

Atsiliepimu į A. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo suinteresuotas asmuo J. T. prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad nėra teisinio pagrindo šį pareiškimą tenkinti ir atnaujinti procesą civilinėje byloje, nes Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimas už akių yra teisėtas ir pagrįstas. Nėra jokio pagrindo sutikti su pareiškėjo teiginiu, jog A. M. tik 2018 m. sausio 16 d. tapo žinomos žemės nuomos ir žemės pardavimo kainos Šiaulių rajone, kadangi žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro interneto tinklalapyje viešai skelbiama informacija apie vidutines žemės nuomos ir žemės pardavimo kainas Lietuvos atskiruose rajonuose, ir toks pareiškėjo vėlesnis sužinojimas apie viešai skelbiamą informaciją nesudaro pagrindo atnaujinti civilinės bylos Nr. 2-373-650/2015 ir peržiūrėti įsiteisėjusio ir pareiškėjo jau įvykdyto teismo sprendimo.

J. T. teigimu, teismo sprendimas už akių įsiteisėjęs ir yra privalomas, jį Šiaulių apylinkės teismas buvo išsiuntęs A. M., toks sprendimas sukėlė teisines pasekmes. Priteistą lėšų sumą pareiškėjas jau sumokėjo, todėl proceso atnaujinimas pažeistų civilinių teisinių santykių stabilumo principą. Mano, kad pareiškėjo teiginiai, jog jam apie įsiteisėjusį Šiaulių apylinkės teismo sprendimą už akių tapo žinoma tik 2018 m. sausio 16 d., gavus Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, yra visiškai nepagrįsti, kadangi A. M. teismo pranešimai apie iškeltą civilinę bylą buvo įteikti tinkamai, jis savo teisės teikti atsiliepimą ir aktyviai dalyvauti civilinėje byloje neįgyvendino. Be to, iš pareiškėjo nurodyto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo matyti, kad antstolė V. Š. pareiškėjo turtui buvo uždėjusi areštą 2015 m. lapkričio 9 d.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmai 2018 m. birželio 6 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-373-650/2015.

Teismas konstatavo, jog pareiškėjo nurodomos žemės nuomos (žemės naudmenų, ariamos, pievų ir ganyklų) kainos, kaip nurodo ir pats pareiškėjas, buvo ir yra skelbiamos viešai, todėl apie jas buvo skelbiama viešai ir teismui priimant 2015 m. sausio 23 d. sprendimą už akių, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad apie jas pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinoma, o jos pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui.

Teismo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tarp bylos šalių teisme jau buvo nagrinėtas tapatus ginčas, tik buvo sprendžiami klausimai dėl kompensacijos priteisimo iš atsakovo už kitą laikotarpį, ieškinys buvo patenkintas, kas leidžia daryti išvadas, kad pareiškėjui (atsakovui) A. M. buvo žinoma apie jo pareigą mokėti ieškovei nuompinigius už naudojimąsi jai priklausančiu žemės sklypu, tuo pačiu šios nustatytos aplinkybės pagrindžia padarytas išvadas, jog pareiškėjui žemės nuomos kainos teismui priimant 2015 m. sausio 23 d. sprendimą už akių buvo ir turėjo būti žinomos.

Teismas konstatavo, kad priverstinis skolos išieškojimas iš atsakovo pagal 2015 m. sausio 23 d. sprendimą už akių buvo vykdomas 3 metus, pareiškėjas A. M. su išieškotoja J. T. pilnai atsiskaitė 2018 m. vasario 22 d., antstolė dar 2015 m. lapkričio 9 d. Turto arešto aktu, vykdydama skolos išieškojimą, areštavo pareiškėjo turtą, o 2018 m. vasario 20 d. Turto arešto aktas buvo išregistruotas. Teismas padarė išvadą, kad vėliausiai 2015 m. lapkričio 9 d. pareiškėjui turėjo būti žinoma, kad iš jo yra vykdomas išieškojimas pagal priimtą teismo sprendimą už akių.

Teismas konstatavo, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo teisme gautas 2018 m. balandžio 17 d., t. y. praleidus CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti. Be to, iš pareiškėjo nurodomų, neva, naujai paaiškėjusių aplinkybių, nėra pagrindo daryti išvados, kad jos galėtų sukelti pagrįstų abejonių dėl byloje esančių įrodymų patikimumo ir jų pagrindu priimto teismo sprendimo pagrįstumo.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas A. M. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: atnaujinti procesą Šiaulių apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-373-650/2015. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

Skundžiama nutartis yra grindžiama tuo, kad aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo prašymą atnaujinti procesą – viešai skelbiami duomenys apie žemės nuomos vidutines kainas – pareiškėjui turėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu. Šis skundžiamos nutarties argumentas yra nepagrįstas. Pareiškėjas nėra profesionalus žemės nuomos rinkos dalyvis, nežinodamas apie jo atžvilgiu iškeltą bylą, jis neturėjo poreikio ir pareigos rinkti duomenis ar domėtis žemės sklypų nuomos kainomis, todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu turėjo būti žinomos žemės sklypų vidutinės nuomos kainos.

Nors antstolė V. Š. pareiškėjui nuosavybės teise priklausiusius pastatus buvo areštavusi 2015-02-20 turto arešto aktu, kuris buvo įregistruotas tiek Turto arešto aktų registre, tiek Nekilnojamojo turto registre, tačiau teismui nėra pateikti jokie duomenys, kad antstolės patvarkymas bei Turto arešto aktas pareiškėjui buvo įteiktas anksčiau nei 2018-01-16 d. Pareiškėjas statinių pirkimo – pardavimo sandorį sudarė tik 2018 metais, todėl anksčiau neturėjo jokio poreikio ir pareigos tikrinti viešųjų registrų duomenis.

Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovė J. T. prašo A. M. atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą, Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą. Nurodė, kad pareiškėjas į bylą nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų Šiaulių apylinkės teismo 2018-06-06 nutartyje nurodytas aplinkybes, pagrįstų proceso atnaujinimo buvimą civilinėje byloje Nr. 2-373-650/2015 ar turėtų neabejotiną teisinę svarbą jau išnagrinėtos bylos baigčiai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nepakanka pateikti naujų dokumentų, kurių nebuvo pateikta nagrinėjant bylą, nors tokie dokumentai (įrodymai) visiems buvo žinomi, nes buvo skelbiami viešai ir pareiškėjui buvo prieinami. A. M. pastatai buvo pastatyti ant J. T. nuosavybės teise priklausančio 3,45 ha ploto žemės sklypo, kuriuo negalėjo nemokamai naudotis, todėl jis turėjo pagrindą pasidomėti žemės nuomos kainomis.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Apelianto A. M. atskirasis skundas netenkinamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis)). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Proceso atnaujinimo institutas – išimtinis įsiteisėjusių teismų sprendimų peržiūrėjimo būdas. Jį galima taikyti konstatavus vieną iš CPK 366 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, kurių sąrašas baigtinis. Kasacinis teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad šie proceso atnaujinimo pagrindai turi būti taikomi neformaliai, laikantis teisinio apibrėžtumo principo, todėl proceso atnaujinimas galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinamoms aplinkybėms. Proceso atnaujinimas neturi būti priemonė dar kartą pabandyti išspręsti ginčą savo naudai ar vilkinti teismų priimtų sprendimų vykdymą, todėl proceso atnaujinimo institutas turi būti derinamas su tokiais proceso teisės principais kaip ekonomiškumas, koncentruotumas, protingumas ir pan. Dažniausiai jis taikomas tada, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistas teises ir interesus kitais teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės instancinės sistemos būdais. Dėl to procesas privalo būti atnaujinamas, jeigu yra pagrindas manyti, kad dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, kurias jis įvardija kaip proceso atnaujinimo pagrindą, byloje priimti teismų procesiniai sprendimai gali būti neteisėti ir nepagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-468/2014).

Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti teisinių galimo neteisėto teismo sprendimo (nutarties) padarinių ir taip įvykdyti teisingumą, apginant ne tik privatų šalių, bet ir viešąjį interesą. Dėl to teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, o atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus. Bet kuris pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas privalo būti analizuojamas visų bylos aplinkybių kontekste, siekiant atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas leidžia protingai abejoti byloje priimtų teismo procesinių sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-31-916/2015).

Taikant proceso atnaujinimo institutą itin svarbios Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudencijoje formuluojamos taisyklės, kurios taikytinos šios bylos kontekste. EŽTT jurisprudencijoje pasisakant dėl proceso atnaujinimo civilinėse ir komercinėse bylose santykio su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje garantuojama teise į teisingą bylos nagrinėjimą, pažymėta, kad vienas esminių teisės viršenybės principo elementų – teisinio apibrėžtumo principas, kuris suponuoja pagarbą res judicata (galutinis teismo sprendimas) principui. Laikantis šio principo, teismams galutinai išsprendus ginčą, jų sprendimas neturėtų būti kvestionuojamas, taip užtikrinant santykių stabilumą. Remiantis šiuo principu, jokia proceso šalis neturėtų teisės siekti atnaujinti procesą tik dėl naujo bylos nagrinėjimo ir naujo sprendimo priėmimo. Nukrypimas nuo šio principo galimas tik esminėms klaidoms taisyti, esant svarbioms ir įtikinančioms aplinkybėms (EŽTT 1999 m. spalio 28 d. sprendimas byloje Brumarescu prieš Rumuniją, peticijos Nr. 28342/95; 2002 m. liepos 25 d. sprendimas byloje Sovtransavto Holding prieš Ukrainą, peticijos Nr. 48553/99; 2007 m. kovo 1 d. sprendimas byloje Sypchenko prieš Rusiją, peticijos Nr. 38368/04; 2007 m. kovo 15 d. sprendimas byloje Volkov prieš Rusiją, peticijos Nr. 8564/02).

Nagrinėjamoje byloje prašymas atnaujinti procesą grindžiamas CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, t. y. kai naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu.

Kasacinio teismo praktika dėl naujai paaiškėjusių esminių bylos aplinkybių kaip proceso atnaujinimo pagrindo (CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas) yra suformuota. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis pripažintinos tik tokios, kurios atitinka šiuos požymius: 1) egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant sprendimą; 2) pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinomos; 3) pareiškėjui tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui; 4) turi esminę reikšmę bylai, t. y. jeigu jos būtų buvusios žinomos nagrinėjant bylą, būtų priimtas visai kitas sprendimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. spalio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-686/2016).

Esminis naujos aplinkybės pobūdis turi būti suprantamas kaip žymus konkrečių faktinių duomenų skirtumas nuo anksčiau turėtųjų, kurį nustačius turėtų keistis priimtu ir įsiteisėjusiu teismo sprendimu jau konstatuotų faktų ir proceso šalių ginčijamo materialinio teisinio santykio teisinė kvalifikacija, o kartu ir įsiteisėjusio teismo sprendimo išvada, ją pagrindžiantys faktiniai ir teisiniai argumentai. Tai reiškia, kad dėl naujų duomenų gavimo būtų pagrindas panaikinti jau priimtus teismo sprendimus ir reikalavimus išspręsti kitaip: patenkintus reikalavimus atmesti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies), nepatenkintus reikalavimus patenkinti (visus ar keletą, visiškai ar iš dalies) arba teismo sprendimą pakeisti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-643-219/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas siekia atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-373-650/2015, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą už akių ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti iš dalies, priteisiant iš atsakovo 908,66 Eur nuostolių. Kaip naujai paaiškėjusią aplinkybę, turinčią reikšmės išnagrinėtai bylai ir įsiteisėjusiam teismo sprendimui, pareiškėjas nurodo tai, kad iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 2018-01-16 jam tapo žinoma apie žemės nuomos kainas Šiaulių rajone, todėl maksimalūs ieškovės patirti nuostoliai galėjo būti 908,66 Eur, o ne 1432,17 Eur, kuriuos teismas priteisė iš pareiškėjo.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos aplinkybes bei pareiškėjo argumentus, sprendžia, kad pareiškėjo nurodyti argumentai dėl aplinkybių naujumo yra nepagrįsti. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad susipažinus su viešai skelbiamomis žemės nuomos kainomis Šiaulių rajone, paaiškėjo, jog ieškovė J. T. dėl atsakovo naudojamo žemės sklypo galėjo patirti ne didesnius nei 908,66 Eur nuostolius, negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis, t. y. negalima pripažinti, kad jos nebuvo žinomos pareiškėjui nagrinėjant bylą iš esmės. Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nurodomos žemės nuomos kainos buvo ir yra viešai skelbiamos Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro (toliau – ir ŽŪMPRIS) internetinėje svetainėje, todėl jos buvo skelbiamos ir teismui priimant 2015 m. sausio 23 d. sprendimą už akių. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir priimant 2015 m. sausio 23 d. teismo sprendimą, todėl pareiškėjui galėjo būti žinomos. Pats pareiškėjas pripažino, kad informacija apie žemės nuomos kainas Šiaulių rajone yra skelbiama viešai, todėl apeliantas, būdamas rūpestingas ir atidus proceso dalyvis, šias žemės nuomos kainas turėjo galimybę žinoti jau 2015 m. sausio 23 d. sprendimo už akių priėmimo metu.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, kad pareiškėjas apie civilinę bylą sužinojo vėliausiai 2015-11-09.

Civilinės bylos Nr. 2-373-650/2015 duomenys patvirtina, kad teismo procesiniai dokumentai atsakovui A. M. buvo siunčiami ieškinyje nurodytu adresu (duomenys neskelbtini), tačiau atsakovas jų neatsiėmė. Teismo siųsti procesiniai dokumentai adresu (duomenys neskelbtini) taip pat grįžo neįteikti. Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 29 d. nutartimi procesiniai dokumentai A. M. įteikti viešo paskelbimo būdu, 2015 m. sausio 23 d. sprendimu už akių ieškovės J. T. ieškinys patenkintas visiškai. Prašyme dėl proceso atnaujinimo pareiškėjas A. M. savo gyvenamosios vietos adresą nurodė taip pat (duomenys neskelbtini).

Pažymėtina, kad įstatymas įpareigoja proceso dalyvius sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis (CPK 7 straipsnio 2 dalis). Šalys privalo domėtis nagrinėjamos bylos eiga ir rūpintis, kad byla būtų išnagrinėta greitai bei teisingai, bendradarbiauti tarpusavyje ir su teismu, kad teismas kuo greičiau išspręstų ginčą ir priimtų teisingą sprendimą (CPK 8 straipsnis, 42 straipsnio 5 dalis). Proceso dalyviams nevykdant įstatymu nustatytų pareigų, iš to kylančias neigiamas pasekmes turi prisiimti jie patys. Iš civilinės bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas A. M. nesidomėjo nagrinėjamos bylos eiga, nesirūpino bylos nagrinėjimu, neteikė atsiliepimo į ieškinį, nebendradarbiavo nei su ieškove, nei su teismu, ko pasekoje teismas priėmė sprendimą už akių.

Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apie 2015 m. sausio 23 d. priimtą teismo sprendimą už akių pareiškėjui tapo žinoma vėliausiai 2015 m. lapkričio 9 d., kuomet buvo areštuotas pareiškėjo turtas ir pradėtas priverstinis išieškojimas pagal Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą už akių.

Pareiškėjas nurodo, kad antstolė V. Š. pareiškėjui priklausiusius pastatus buvo areštavusi 2015-11-09 (nurodyta, jog 2015-02-20) turto arešto aktu, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad antstolės patvarkymas bei turto arešto aktas pareiškėjui buvo įteikti anksčiau nei 2018-01-16. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje (CPK 185 straipsnis). Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis tikėtinumo taisykle, įrodymų vertinimo taisyklėmis ir byloje surinktų įrodymų visuma, daro labiau tikėtiną išvadą, kad antstolės V. Š. turto arešto aktas pareiškėjui vėliausiai buvo įteiktas 2015 m. lapkričio mėnesį, todėl pareiškėjui nuo 2015 m. lapkričio mėnesio buvo žinoma apie Šiaulių apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. priimtą sprendimą už akių. Konstatavus, jog apie sprendimo už akių priėmimą pareiškėjui tapo žinoma vėliausiai 2015 m. lapkričio 9 d., o prašymą dėl proceso atnaujinimo pareiškėjui pateikus tik 2018 m. balandžio 17 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjas praleido CPK 368 straipsnio 1 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo pateikti.

Taigi, iš aukščiau nurodytų motyvų spręstina, kad pareiškėjo A. M. prašyme dėl proceso atnaujinimo nurodytos aplinkybės egzistavo nagrinėjant bylą iš esmės ir Šiaulių apylinkės teismui priimant 2015 m. sausio 23 d. sprendimą už akių, šios aplinkybės pareiškėjui galėjo būti žinomos, ir jos neturi esminės reikšmės priimto teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui, todėl, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, šios aplinkybės negali būti laikomos naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme. Atskirojo skundo argumentai neteikia pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo išvados padarytos netinkamai pritaikius materialiosios ir proceso teisės normas ar nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. birželio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.