Vilniaus apygardos teismo sprendimas, e2A-682-661/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2019-04-30
Bylos Nr.: e2A-682-661/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-04180-2018-3
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Vaclovas Paulikas, Alvydas Barkauskas (pran.), Inga Staknienė
Ieškovas: BUAB „DaRoma“
Atsakovas: R. J., S. J., L. J.

Kategorijos

2.6.1.6.1Actio Pauliana

Civilinė byla Nr. e 2A-682-661/2019Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-04180-2018-3Procesinio sprendimo kategorija 2.6.1.6.1. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m balandžio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko ir pranešėjo Alvydo Barkausko, teisėjų Vaclovo Pauliko ir Ingos Staknienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantas (ieškovas) BUAB „DaRoma“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo BUAB „DaRoma“ ieškinį atsakovams R. J. (R. J.), S. J. (S. J.), L. J. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas BUAB „DaRoma“ prašė pripažinti negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento, 2015 m. sausio 13 d. dovanojimo sutartį Nr. 260, kuria R. J. perleido S. J. ir L. J. žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) ir 88/1059 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini); priteisti iš atsakovų 28849,29 Eur už neteisėtai perleistą turtą, palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Vilniaus apygardos teismo 2013 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5458-258/2013 bendrovei "DaRoma" iškelta bankroto byla ir bankroto administratoriumi paskirtas G. M.. 2014 m. gruodžio 3 d. ieškovas ieškiniu kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą prašydamas priteisti solidariai iš atsakovų R. B. ir R. J. 477.873,03 Eur (1.650.000,00 Lt) žalos, 5 procentų procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo pilno įvykdymo (civilinė byla Nr. e2-281- 560/2016). Lietuvos Apeliacinis Teismas 2017 m. birželio 22 d. galutiniu ir neskundžiamu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-345-196/2017, ieškovo ieškinį tenkino iš dalies ir iš minėtų atsakovų solidariai priteisė 376 506,02 Eur žalos atlyginimo. Vykdant teismo sprendimą paaiškėjo, kad išieškotojas neturi galimybės atgauti priteistų sumų, nes vienas iš skolininkų - R. J., didžiąją dalį nuosavybės teise turėto nekilnojamojo turto neatlygintinai perleido artimiems giminaičiams - tėvams S. J. ir L. J.. Toks sandoris pažeidė ieškovo interesus, nes pareiškus turtinio pobūdžio reikalavimus, skolininkas R. J. sąmoningai sumažino savo mokumą neatlygintinės sutarties pagrindu, perleisdamas didelės vertės valdytą nekilnojamąjį turtą.

Atsiliepimas

2. Atsakovai atsiliepime prašo ieškinį atmesti ir nurodo, kad ieškovas neįrodė, jog ginčijamo sandorio sudarymo momentu, jis (ieškovas) turėjo neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę vieno iš atsakovų atžvilgiu. Reikalavimo teisę į vieną iš atsakovų - R. J., ieškovas nurodo įgijęs 2017 m. birželio 22 d. Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus galutinę nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-345-196/2017. Tuo tarpu ginčijamas sandoris buvo sudarytas 2015 m. sausio 13 d., t.y. gerokai iki ieškovui įgyjant reikalavimo teisę. Ieškovas konkrečiai nenurodo, kada jis sužinojo apie ginčijamą sandorį. Nagrinėjamu atveju turi būti taikoma ieškinio senatis, nes įrašas apie ginčo sandorį viešame registre (jo duomenys visiems prieinami) atsirado 2014 m. gruodžio 5 d.. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad viešo registro duomenys jam nebuvo prieinami. Ginčo sandoriu perleistas nekilnojamasis turtas, nuo 2004 metų priklausė S. ir L. J., kurie ginčo turtą įsigijo siekdami padalinti jį mažesniais sklypais ir parduoti. Dalis turto neatlygintinai buvo perleista R. J., siekiant tokiu būdu sumažinti komunikacijų įvedimo į sklypus kaštus. Nebuvo tikslo nekilnojamąjį turtą galutinai perleisti sūnui R. J., t.y. buvo žodinis šalių susitarimas sūnui dovanotą turtą sugrąžinti tėvams.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas konstatavo, jog ieškovas neįrodė actio Pauliana sąlygų. Teismas sprendė, jog ginčijamas sandoris sudarytas 2015 m. sausio 13 d., o ieškovo reikalavimo teisė atsirado 2017 m. birželio 22 d., tai yra praėjus dvejiems su puse metams po ginčijamo sandorio sudarymo. Teismas pažymėdamas, jog actio Pauliana instituto taikymui yra taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas, nagrinėjamu atveju atkreipė dėmesį, kad ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad apie ginčijamą sandorį sužinojo vėliau ir nepraleido ieškinio senaties termino.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

4. Apeliantas (ieškovas) BUAB „DaRoma“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti visiškai. Ieškovas nesutinka su sprendimu dėl šių argumentų:

4.1. Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu spendimu nepagrįstai nukrypo nuo Kasacinio teismo suformuotos praktikos bei priėmė aiškiai nepagrįstą ir naikintiną Sprendimą. BUAB „DaRoma“ reikalavimo teisė atsirado, ne nuo Lietuvos Apeliacinio Teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-345-196/2017 priėmimo, o nuo žalos padarymo momento, t.y. nuo 2009-12-01, kuomet esant sunkiai bendrovės turtinei padėčiai, UAB „DaRoma“, atstovaujama direktoriaus R. B., 2009-12-01 sudarė Sutartį, kuria vienintelį savo nekilnojamąjį turtą, kurio pagrindu vykdė savo ūkinę veiklą, pardavė trečiajam asmeniui UAB „Extra servisas“ atstovaujamam Atsakovo R. J., kuris už šį turtą įsipareigojo sumokėti 1 650 000 Lt (477 873,03 Eur), šį atsiskaitymą išdėstant net iki 2012-12-31, tačiau nesumokėjo.

4.2. Skolininkas R. J. neturėjo pareigos sudaryti ginčijamą sandorį. Neegzistavo joks skolininko atžvilgiu taikomas teisės aktas (įstatymas), teismo sprendimas ar kt., kurio pagrindu imperatyviai kiltų pareiga sudaryti neatlygintiną nekilnojamojo turto perleidimo sandorį (dovanojimo sutartį), kuriuo 2015 m. sausio 13 d. artimiems giminaičiams skolininkas R. J. būtų privalėjęs perleisti asmeninės nuosavybės teise valdytą turtą. Atsakovai į bylą nėra pateikę jokių, priešingas aplinkybes pagrindžiančių, objektyvių įrodymų, todėl Ieškovo BUAB „DaRoma“ įsitikinimu ir ši actio Pauliana sąlyga yra įrodyta.

4.3. Atsakovas R. J. iki ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo su Atsakovais S. J. ir L. J. turėjo nekilnojamąjį turtą (žemės sklypus), kurio rinkos vertė yra 28.849,29 Eur (dvidešimt aštuoni tūkstančiai aštuoni šimtai keturiasdešimt devyni eurai, 29 ct). Po ginčijamos Sutarties sudarymo Atsakovas R. J. neturi jokio vertingo turto, kurio pakaktų patenkinti bent dalį Ieškovo turtinių interesų, todėl ginčijama, artimų giminaičių sudaryta dovanojimo sutartis akivaizdžiai pažeidė Ieškovo interesus, taigi laikytina, jog BUAB „DaRoma“ įrodė ir šią actio Pauliana taikymo sąlygą.

4.4. BUAB „DaRoma“ teismui pareikštu ieškiniu nurodė, jog Atsakovai buvo nesąžiningi, pagal CK 6.67 str. 1 dalies 1 punkte įtvirtintą nesąžiningumo prezumpcija, kuomet kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalys buvo nesąžiningos, jeigu skolininkas sudarė sandorį su savo sutuoktiniu, vaikais, tėvais ar kitais artimaisiais giminaičiais. Atsakovai nepaneigė šios prezumpcijos, taigi laikytina, jog ir šią actio Pauliana taikymo sąlygą Ieškovas įrodė.

4.5. BUAB „DaRoma“ nesutinka su bylą nagrinėjusio teismo nuomone, jog vis tik Ieškovas turėjo įrodinėti, kad nėra praleidęs ieškinio senaties termino, kuomet Atsakovai nebuvo išreiškę procesinio prašymo, taikyti ieškinio senatį byloje. BUAB „DaRoma“ yra įsitikinęs, jog teismas taikyti ieškinio senatį ex officio negali. Bylos nagrinėjimo metu Ieškovas pažymėjo, jog tik tada, kada vykdymui buvo perduotas 2017 m. liepos 18 d. išduotas vykdomasis raštas dėl 376 506,02 Eur žalos išieškojimo, kreditoriui BUAB „DaRoma“ iš antstolio D. B. ir tapo žinoma, kad skolininkas R. J. neturi realizuotino turto, iš kurio būtų įmanomas bent dalies kreditoriaus BUAB „DaRoma“ reikalavimų patenkinimas.

Atsiliepimas

5. Atsakovai R. J., S. J. ir L. J. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą. Su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovai nurodė, kad sandorio sudarymo metu ieškovas neturėjo neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės vieno iš atsakovų atžvilgiu, todėl nesant šios actio Pauliana sąlygos, ieškovo ieškinys negali būti tenkinamas. Procesiniuose dokumentuose ir teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu Ieškovas nenurodė, kada konkrečiai jis sužinojo apie ginčijamą sandorį. Šis momentas labai svarbus skaičiuojant ieškinio senatį, taikytiną actio Pauliana reikalavimams. Atsakovai nesutinka su Ieškovo teiginiais, kad atsakovai tariamai neprašė taikyti ieškinio senaties. Šią aplinkybė paneigia atsakovų pateikti dokumentai – atsakovų atsiliepimo 3 psl. priešpaskutinė pastraipa, el. bylos I tomo 49 psl., kuriame Atsakovai aiškiai prašė taikyti ieškinio senatį, nes įrašas apie ginčo sandorį viešame registre, kurio duomenys prieinami visiems, atsirado 2014-12-05 ir ieškovas neįrodė, kad viešo registro duomenys jam nebuvo prieinami ir kad apie juos jis nežinojo ar negalėjo žinoti anksčiau. Atsakovai taip pat nurodo, kad ginčo sandoriu perleistas nekilnojamasis turtas nuo 2004 metų priklausė S. ir L. J., kurie ginčo turtą įsigijo siekdami padalinti jį mažesniais sklypais ir parduoti. Dalis turto buvo neatlygintinai perleista R. J., siekiant tokiu būdu sumažinti komunikacijų įvedimo į sklypus kaštus, tačiau neturint tikslo nekilnojamąjį turtą galutinai perleisti sūnui R. J., t.y. buvo žodinis šalių susitarimas sūnui dovanotą turtą grąžinti atgal tėvams. Nepavykus pasiekti užsibrėžto tikslo, dovanojimo sandoriu jam laikinai perleistą turtą R. J. grąžino tėvams 2015 m. Tokiu būdu minėtais sandoriais iš viso nebuvo siekiama išvengti kokių nors prievolių vykdymo, o tik padėti tėvams gauti palankesnes komunikacijų atvedimo į dalinamus sklypus sąlygas, t.y. R. J. nuo pat nekilnojamojo turto padovanojimo jam momento žinojo, kad šis turtas nebus jo asmenine nuosavybe, o turės būti grąžintas tėvams. Juo labiau, kad kaip jau buvo nurodyta šiame atsiliepime, ginčo sandoris, kuriuo R. J. tariamai sumažino savo turto masę, įvyko 2015 m., t.y. prieš du metus iki kol ieškovas įgijo reikalavimo teisę į R. J.. Taigi, šiomis aplinkybėmis paneigiamas dar vienas ieškovų argumentas, kad sandorio sudaryti skolininkas neprivalėjo.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

6. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalies normą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas turi teisę peržengti apeliacinio skundo ribas tik tuo atveju, jeigu to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

7. Byloje sprendžiami actio Pauliano instituto taikymo klausimai. Ieškovas – bankrutuojanti įmonė ginčija tarp atsakovų sudarytą dovanojimo sutartį.

Dėl actio Pauliana instituto taikymo sąlygų

8. Kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių šis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana) (CK 6.66 str. 1 d.). Actio Pauliana institutas suteikia teisę ne sandorio šaliai – kreditoriui – ginčyti jo skolininko su trečiaisiais asmenimis sudarytus sandorius, todėl taikydami šią kreditoriaus teisių gynimo priemonę teismai turi užtikrinti kreditoriaus, skolininko ir jo turtą įsigijusio trečiojo asmens interesų pusiausvyrą.

9. CK 6.66 straipsnyje įtvirtintos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos tokios actio Pauliana ieškiniui patenkinti būtinosios sąlygos: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) nėra suėjęs vienerių metų ieškinio senaties terminas; 4) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 5) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 6) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas; 7) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2011). Įvertinus, kad actio Pauliana instituto taikymas susijęs su sutarčių laisvės ribojimu, bei siekiant, kad kreditorius nepiktnaudžiautų šiuo institutu ir nebūtų nepagrįstai suvaržytos skolininko teisės, sandorį pripažinti negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti jo teisinius padarinius galima tik esant pirmiau nurodytų sąlygų visetui, t. y. nenustačius bent vienos nurodytų sąlygų egzistavimo, nėra pagrindo taikyti CK 6.66 straipsnio ir pripažinti sandorį negaliojančiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-11-06 nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Dėl to ieškovas, teikdamas ieškinį actio Pauliana pagrindu, turi pagrįsti visų aptartų sąlygų buvimą, išskyrus preziumuojamų pagal įstatymą. Esant tokioms prezumpcijoms, jas paneigti pareiga jau kyla atsakovui.

10. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad sąlygų visumos Pauliano ieškiniui tenkinti nėra. Kolegija nesutinka su tokiu teismo sprendimu.

Dėl ieškinio senaties

11. Visų pirma teisėjų kolegija aptaria ieškinio senaties klausimą, teismui padarius išvadą, kad apeliantas yra jį praleidęs, o apeliantui šią išvadą kvestionuojant. CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kreditorius ginčyti skolininko sudarytus sandorius, pareikšdamas actio Pauliana dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, turi teisę per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o ši teisė atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d., 6.66 str. 3 d.).

12. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku. Kiekvienu konkrečiu atveju byloje svarbu įvertinti kreditoriaus, skolininko veiksmus nuo teisės pažeidimo iki kreditoriaus nurodomo sužinojimo momento, kitas reikšmingas aplinkybes, nulėmusias kreditoriaus sužinojimo arba turėjimo sužinoti apie jo teisės pažeidimą – skolininko sudarytą sandorį – laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-27 nutartis byloje Nr. 3K-3-362/2011; 2012-11-06 nutarimas byloje Nr. 3K-P-311/2012). Taigi šis terminas skaičiuojamas kiekvienoje konkrečioje byloje atsižvelgiant į buvusią situaciją, jos ypatumus ir kreditoriaus elgesį, siekiant laiku ir tinkamai ginti savo teises. Pažymėtina, kad informacijos apie sandorį apimtį sudaro dvi nuostatos: pirma, informacija apie skolininko sudarytą sandorį ir antra, informacija, kad šis sandoris pažeidžia kreditoriaus teises. Ieškinio senaties termino vienerių metų skaičiavimas pagal CK 6.66 straipsnio 3 dalį prasideda nuo tos dienos, kai kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie skolininko sudaryto sandorio faktą, taip pat aplinkybes, kad sudarytas sandoris pažeidžia jo, kaip kreditoriaus, teises. Vien paties sandorio fakto sužinojimas arba turėjimas galimybės sužinoti yra nepakankamas, kad būtų pradėtas ieškinio senaties termino skaičiavimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-05-17 nutartis byloje Nr. 3K-3-297/2013; 2014-02-21 nutartis byloje Nr. 3K-3-41/2014).

13. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ginčijamas sandoris sudarytas 2015 m. sausio 13 d., o ieškovo reikalavimo teisė atsirado 2017 m. birželio 22 d., tai yra praėjus dvejiems su puse metams po ginčijamo sandorio sudarymo ir tuo pagrindu nepagrįstai taikė ieškinio senatį.

14. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-5458-258/2013 iškėlė bankroto bylą BUAB „DaRoma“ ir bankroto administratoriumi paskyrė G. M.. Lietuvos Apeliacinio teismo 2017 m. birželio 22 d. galutiniu ir neskundžiamu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2A-345-196/2017 iš dalies patenkinus BUAB „DaRoma" ieškinį, iš atsakovų R. B. ir R. J. ieškovo naudai priteista 376 506,02 Eur žalos atlyginimo. R. J. 2015 m, sausio 13 d. Dovanojimo sutarties Nr. 260 pagrindu, padovanojo atsakovams S. J. ir L. J., 28 600 Eur vertės žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) ir 249,29 Eur vertės 88/1059 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini)

15. Siekiant nustatyti momentą, kada faktiškai bankroto administratorius turėjo ir galėjo sužinoti apie ginčijamą sandorį, pirmiausiai būtina nustatyti, kada jam tapo žinoma apie atsakovų skolą įmonei. Administratoriaus pareiga domėtis trečiųjų asmenų sudarytais sandoriais gali atsirasti tik tuo atveju, jeigu jų turtinė padėtis gali turėti įtakos tiek įmonės, tiek jos kreditorių interesams.

16. Ieškinys šioje byloje pareikštas 2018 m. vasario 8 d. Bylos nagrinėjimo metu Ieškovas įrodinėjo, jog jis apie ginčijamą sandorį sužinojo tik tada, kuomet vykdymui buvo perduotas 2017 m. liepos 18 d. išduotas vykdomasis raštas dėl 376 506,02 Eur žalos išieškojimo. Kreditorius BUAB „DaRoma“ iš antstolio D. B. sužinojo, kad skolininkas R. J. neturi realizuotino turto, iš kurio būtų įmanomas bent dalies kreditoriaus BUAB „DaRoma“ reikalavimų patenkinimas. Apeliantas, gavęs tokią informaciją, pasidomėjęs skolininko R. J. finansine būkle iki teisminių ginčų pradžios – 2017 m. spalio 9 d. iš VĮ Registrų centras Nekilnojamo turto registro duomenų sužinojo, kad tuo metu, kada BUAB „DaRoma“ kreipėsi į teismą dėl žalos atlyginimo iš Atsakovo R. J. civilinėje byloje Nr. e2-281-560/2016 BUAB „DaRoma“ – ieškinys pareikštas 2014-12-05, šis nedelsiant dovanojimo sutartimi perleido nekilnojamąjį turtą artimiems giminaičiams - tėvams. Taigi remiantis nurodytais faktais, iš pateikto VĮ Registrų centras Nekilnojamo turto registro matyti, jog išrašas gautas 2017 m. spalio 9 d. Kolegija konstatuoja, jog apeliantas įrodė, jog 2017 m. spalio 9 d. sužinojo apie ginčijamą sandorį ir ieškinio senaties termino nepraleido.

Dėl kreditoriaus neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės

17. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismui aiškinantis, ar kreditorius turi neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę skolininkui, svarbu nustatyti kreditorių ir skolininką siejančios prievolės atsiradimo momentą. Tai reikšminga, nes paprastai kreditoriaus teises ir interesus gali pažeisti tik tie sandoriai, kurie sudaryti po prievolės atsiradimo: skolininkas negali pažeisti būsimos prievolės, priešingu atveju netektų prasmės įstatymo nustatyta sąlyga dėl skolininko žinojimo apie kreditoriaus teisių pažeidimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012).

18. Sutartinių prievolių atsiradimo momentas paprastai siejamas su sutarties sudarymu (CK 6.181 straipsnis); ieškinio pareiškimo metu nereikalaujama, jog reikalavimo teisė būtų vykdytina, t. y. sprendžiant dėl kreditoriaus reikalavimo teisės egzistavimo, kaip pirmosios actio Pauliana sąlygos, neturėtų būti atsižvelgiama į terminuotos prievolės termino suėjimo faktą; galiojanti kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip savarankiška actio Pauliana sąlyga, nesietina ir negali būti tapatinama su prievolės (ir kreditoriaus teisių) pažeidimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Aptarti kasacinio teismo išaiškinimai leidžia teigti, kad kreditorius turi įrodyti neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsiradimą iki ginčijamo sandorio sudarymo.

19. Nagrinėjamu atveju taip pat aktuali Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/201, kurioje konstatuota, jog kai padaryta žala kildinama iš delikto, tai žalos atlyginimo momentas nustatytinas taikant deliktinę atsakomybę reglamentuojančias CK normas. CK 6.245 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais. CK 6.288 straipsnio, reglamentuojančio žalos atlyginimo mokėjimą, 1 dalyje nustatyta, kad žala atlyginama nuo jos padarymo dienos, o jeigu žala atsirado vėliau, – nuo žalos atsiradimo dienos. Taigi pagal įstatymą žalos atlyginimo prievolė siejama su jos padarymo (atskirais atvejais – atsiradimo, jeigu žala atsiranda vėliau nei ji padaroma) momentu; jokių šios normos išimčių įstatyme nenustatyta. Tai, kad skolininko prievolė atlyginti žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, papildomai patvirtina ir CK 6.288 straipsnio 2 dalies norma, pagal kurią ieškinio senaties termino pradžia reikalauti atlyginti žalą taip pat siejama su žalos padarymo momentu. Taigi nėra jokio teisinio pagrindo išvadai, kad žalos atlyginimo prievolė skolininkui atsiranda tik nuo jos konstatavimo teismo sprendimu momento. Teismo sprendimas priteisti žalos atlyginimą – tai tik kreditoriaus teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 31 d. nutartis, priimta civilinėje byloje P. G. A. v. G. Ž., Z. M., bylos Nr. 3K-3-424/2003). Aplinkybė, kad vyko skolininko ir kreditoriaus ginčas teisme dėl prievolės atlyginti žalą, tam tikrais atvejais gali būti reikšminga nustatant skolininko sąžiningumą (penktoji actio Pauliana sąlyga) byloje pagal kreditoriaus pareikštą Pauliano ieškinį, pvz., tais atvejais, kai įrodoma, jog skolininkas nežinojo apie savo prievolę iki tol, kol nebuvo kreiptasi į teismą dėl žalos atlyginimo ir teismo sprendimu nekonstatuota jo civilinė atsakomybė, arba sąžiningai klydo dėl savo atsakomybės apimties ir pan., tačiau tai nėra pagrindas konstatuoti, kad žalos atlyginimo prievolė (atitinkamai ir kreditoriaus reikalavimo teisė) apskritai neegzistavo iki tol, kol nebuvo priimtas ir neįsigaliojo teismo sprendimas, kuriuo kreditoriui iš skolininko priteistas žalos atlyginimas.

20. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog BUAB „DaRoma“ ginčijamas sandoris Atsakovų yra sudarytas 2015 m. sausio 13 d., o Ieškovo BUAB „DaRoma“ reikalavimo teisė atsirado 2017 m. birželio 22 d., tai yra tada, kada buvo priimtas Lietuvos Apeliacinio Teismo sprendimas civilinėje byloje Nr. e2A-345- 196/2017, kuriuo BUAB „DaRoma“ iš R. J. priteistas 376 506,02 Eur žalos atlyginimas.

21. Tačiau kolegijos nuomone BUAB „DaRoma“ neabejotina reikalavimo teisė atsirado, ne nuo Lietuvos Apeliacinio Teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. e2A-345-196/2017 priėmimo, o nuo žalos padarymo momento, t.y. nuo 2009-12-01, kuomet esant sunkiai bendrovės turtinei padėčiai, UAB „DaRoma“, atstovaujama direktoriaus R. B., 2009-12-01 sudarė Sutartį, kuria vienintelį savo nekilnojamąjį turtą, kurio pagrindu vykdė savo ūkinę veiklą, pardavė trečiajam asmeniui UAB „Extra servisas“ atstovaujamam Atsakovo R. J., kuri už šį turtą įsipareigojo sumokėti 1 650 000 Lt (477 873,03 Eur), šį atsiskaitymą išdėstant iki 2012-12-31, tačiau už parduotą turtą neatsiskaitė ( Lietuvos Apeliacinio Teismo sprendimą civilinėje byloje N r. e2A-345-196/2017). R. B. ir R. J. žala kilo iš delikto. Lietuvos Apeliacinio Teismo sprendimas 2017 m. birželio 22 d. civilinėje byloje Nr. e2A-345-196/2017, kuriuo nuspręsta priteisti žalos atlyginimą buvo konstatuotas kreditoriaus BUAB „DaRoma“ teisės apgynimas, o ne reikalavimo teisės, kaip tokios, atsiradimo pagrindas, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas skundžiamu spendimu nepagrįstai nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos bei priėmė aiškiai nepagrįstą ir naikintiną sprendimą.

Ginčijama sutartis pažeidė ieškovo teises

22. Viena iš actio Pauliana tenkinimui būtinų sąlygų yra kreditoriaus teisių pažeidimas. Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį sandoris pažeidžia kreditoriaus teises, jeigu dėl to skolininkas tampa nemokus arba būdamas nemokus suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės.

23. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012), kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina įvertinti ne tik tai, ar pažeistos atskiros skolininko ir kreditoriaus tarpusavio sutartinių santykių nuostatos, bet ir nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl jei skolininkas, sudaręs ginčijamą sandorį, vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016).

24. Nustatytiems faktams kvalifikuoti kaip kreditoriaus teisių pažeidimui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje formuluojami tokie kriterijai: kreditoriaus teisių pažeidimui konstatuoti neprivalo būti įrodytas skolininko nemokumas dėl jo sudaryto ginčijamo sandorio; pakanka įrodyti tai, kad ginčijamu sandoriu iš esmės sutrukdyta kreditoriui patenkinti reikalavimus iš skolininko turto, nes, sudarius ginčijamą sandorį, likusio skolininko turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriumi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-384-916/2015); kreditoriaus teisių pažeidimas konstatuotinas, kai bus nustatytos aplinkybės, kad dėl ginčijamo sandorio sudarymo skolininko prievolės kreditoriui nebus vykdomos ir skolininko galimybės jas įvykdyti ateityje pasikeis ne kreditoriaus naudai, ir toks skolininko mokumo sumažėjimas susijęs su ginčijamu sandoriu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2012); kitaip kreditoriaus teises gali pažeisti sandoriai, kurie nors ir nesukelia skolininko nemokumo, tačiau sumažina turto, į kurį galima būtų nukreipti kreditoriaus reikalavimo išieškojimą, vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2008; pirmiau nurodytas nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; kt.); kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės konstatuojamos nustačius, kad reali galimybė skolininkui atsiskaityti su kreditoriumi ir įvykdyti prievolę sumažėjo ar jos nebeliko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-314-706/2016; kt).

25. Nagrinėjamu atveju sutartis buvo sudaryta tuo metu, kai vienam iš Atsakovų R. J. jau buvo pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai teisme. LITEKO duomenimis 2014 m. gruodžio 5 d. buvo pareikštas ieškinys civilinėje byloje Nr. e2-281-560/2016, apie kurį atsakovas žinojo arba turėjo žinoti, tačiau Atsakovai sudarė ginčijamą 2015 m. sausio 13 d. nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį. Atsakovas R. J. iki ginčijamos dovanojimo sutarties sudarymo su Atsakovais S. J. ir L. J. turėjo nekilnojamą turtą (žemės sklypus), kurio rinkos vertė yra ne mažesnė kaip 28.849,29 Eur. Po ginčijamos Sutarties sudarymo Atsakovas R. J. neturi jokio vertingo turto, kurio pakaktų patenkinti bent dalį ieškovo turtinių interesų. Taigi ginčijamu sandoriu jis pažeidė kreditoriaus teises.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygos – skolininko prievolės sudaryti ginčijamą sandorį nebuvimo

26. Viena actio Pauliana taikymo sąlygų – skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio. Iš esmės ši sąlyga gali būti paaiškinama kaip teisinės prievolės neturėjimas sudaryti sandorį. Pažymėtina, kad actio Pauliana nesudaro teisinių prielaidų ginčyti sandorius, kurie jų sudarymo metu nebuvo draudžiami ir atitiko įprastą verslo praktiką, nepaisant to, kad jų sudarymo metu skolininkas turėjo įsipareigojimų ir kitiems kreditoriams, o vėliau jam buvo iškelta bankroto byla. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti dėl faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas, ir tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą tomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485/2010; 2013 m. kovo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-130/2013).

27. Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad privalėjimas sudaryti sandorį aiškinamas kaip vienas iš imperatyvų, ribojančių sutarčių sudarymo laisvę (CK 1.2 straipsnio 1 dalis, 6.156 straipsnis). Tokios būtinybės sudaryti sandorį pavyzdžiais gali būti ikisutartiniai susitarimai, viešas konkursas ir kiti iš įstatymų ar kitų pagrindų atsirandantys imperatyvai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 20 punktas).

28. Pareigos sudaryti sandorį atsiradimo pagrindas gali būti įstatymas, teismo sprendimas, taip pat tam tikros aplinkybės. Tam tikrais atvejais privalomumas skolininkui sudaryti sandorį gali kilti ir dėl susiklosčiusių faktinių aplinkybių, kurias kiekvienu konkrečiu atveju įvertina teismas. Tokiomis pripažintinos aplinkybės, kurioms esant ginčijamų sandorių sudarymas atitiktų protingo asmens, veikiančio skolininko kreditorių interesais, elgesio standartą. Taigi jeigu skolininkas privalėjo sudaryti ginčijamą sandorį, tai jo pripažinti negaliojančiu actio Pauliania pagrindu negalima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-119-421/2016, 22 punktas).

29. Nagrinėjamu atveju atsakovas R. J. neturėjo pareigos sudaryti ginčijamą sandorį. Neegzistavo joks skolininko atžvilgiu taikomas teisės aktas (įstatymas), teismo sprendimas ar kt., kurio pagrindu imperatyviai kiltų pareiga sudaryti neatlygintiną nekilnojamojo turto dovanojimo sutartį, kuriuo 2015 m. sausio 13 d. artimiems giminaičiams skolininkas R. J. būtų privalėjęs perleisti asmeninės nuosavybės teise valdytą turtą. Atsakovai į bylą nėra pateikę jokių, priešingas aplinkybes pagrindžiančių, objektyvių įrodymų, todėl ši actio Pauliana sąlyga yra laikytina įrodyta.

Dėl actio Pauliana taikymo sąlygų – trečiojo asmens nesąžiningumo

30. CK 6.66 straipsnyje įtvirtinta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriama actio Pauliana taikymo sąlyga yra ir trečiojo asmens nesąžiningumas, t. y. kreditoriaus teises pažeidžiantys sandoriai gali būti nuginčyti tik tuomet, kai nustatoma, kad ir trečiasis asmuo, sudarydamas atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas, t. y. žinojo arba turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.

31. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pažymima, kad sąžiningumas – tai teisinė ir faktinė kategorija, vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal objektyvųjį ir subjektyvųjį kriterijus. Objektyviuoju požiūriu sąžiningumas suprantamas kaip žmogaus elgesys, atitinkantis protingumo ir teisingumo principų reikalavimus, t. y. rūpestingas ir atidus elgesys; subjektyviuoju požiūriu jis nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje, atsižvelgiant į asmens amžių, išsimokslinimą, patirtį, faktines bylos aplinkybes. CK 6.66 straipsnio taikymo prasme ginčijamo sandorio šalys laikytinos nesąžiningomis, jeigu jos žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromi sandoriai pažeidžia kitų kreditorių teises (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-703-706/2015).

32. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.67 straipsnyje nustatytas skolininko ir trečiojo asmens nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas. Esant bent vienam šių atvejų trečiojo asmens nesąžiningumas preziumuojamas, o trečiajam asmeniui, norinčiam šią prezumpciją paneigti, tenka įrodinėjimo našta. Kitais atvejais įrodyti trečiojo asmens nesąžiningumo faktą yra sandorį actio Pauliana pagrindu ginčijančio kreditoriaus pareiga. Nesąžiningumo prezumpcijos atvejų sąrašas baigtinis, todėl, nenustačius byloje aplinkybių, įtvirtintų šio straipsnio dispozicijoje, jis netaikytinas. CK 6.67 straipsnyje įtvirtintos nesąžiningumo prezumpcijos negali būti aiškinamos plečiamai, nes jos nustato išimtį iš bendros taisyklės, kad skolininko nesąžiningumą turi įrodyti kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017, 64 punktas).

33. Nagrinėjamu atveju ginčijamą sutartį sudarę atsakovai yra susiję artimais giminystės ryšiais. Atsakovai yra deklaravę gyvenamąją vietą tuo pačiu adresu. Taigi atsakovai nėra pateikę jokių įrodymų, paneigiančių nesąžiningumo prezumpciją, todėl laikytina, jog atsakovai buvo nesąžiningi, sudarydami ginčijamą sandorį.

Dėl restitucijos taikymo

34. Pripažinus Sutartį negaliojančia actio Pauliana pagrindu (CK 6.66 str.), taikytina restitucija (CK 6.145 str.). Taikant restituciją konkrečiu atveju įstatyme nustatyta galimybė teismui išimtiniais atvejais pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų (CK 6.145 str. 2 d.). Kasacinis teismas yra nurodęs, jog CK 6.145 ir 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos, kurių esmė – užtikrinti sąžiningą ir pagrįstą šalių interesų pusiausvyrą. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra. Dėl to ir tais atvejais, kai dėl sandorio nuginčijimo kreipiasi bankrutuojančios įmonės administratorius, teismas atsižvelgia į ieškovės bankrutuojančios įmonės prašomą taikyti restitucijos būdą ir apimtį, bet nėra jų saistomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697-248/2015).

35. Nagrinėjamu atveju apeliantas prašo taikyti restituciją – grąžinti šalis į pradinę padėtį, buvusią iki neteisėto sandorio sudarymo. Teisminėje praktikoje, atsižvelgiant į tai, kad įmonei iškelta bankroto byla, teisinių padarinių klausimas sprendžiamas kitaip nei kitais atvejais taikant actio Pauliana institutą: CK 6.66 straipsnio nuostatos taikytinos kartu su ĮBĮ 35 straipsniu, reglamentuojančiu kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Skolininko (apelianto) nepagrįstai perleistas turtas (pinigai) grąžinamas bankrutuojančiai įmonei į bendrą turto masę ir naudojamas atsiskaityti su visais kreditoriais ĮBĮ nustatyta tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-573/2005). Todėl nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į tai, kad ginčijamu sandoriu neteisėtai buvo padovanoti žemės sklypai, kurie pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis (ieškinio priedas Nr. 3 ir Nr. 4) vėliau nedelsiant buvo dar kartą perleisti, manytina, jog turto sugrąžinimas natūra Ieškovo interesais bus neįmanomas, todėl siekiant pilnai užtikrinti Ieškovo BUAB „DaRoma“ interesus priteistina neteisėtai perleisto turto vertė, nustatoma pagal pridedamus VĮ „Registrų centras“ duomenis (ieškinio Priedai Nr. 3 ir Nr. 4), kurie iš esmės visiškai atitinka rinkos vertę ir pagal pateikiamus skelbimo duomenis (Ieškinio Priedas Nr. 5).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teismas,

nusprendžia:

apelianto (ieškovo) BUAB „DaRoma“ apeliacinį skundą patenkinti ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą panaikinti.

Apelianto (ieškovo) BUAB „DaRoma“ ieškinį patenkinti visiškai.

Pripažinti 2015-01-13 dovanojimo sutartį Nr. 260, kuria R. J. (a/k (duomenys neskelbtini) padovanojo S. J. ir L. J. žemės sklypą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir 88/1059 žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), dalį, negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento);

Priteisti iš Atsakovų S. J. (a/k (duomenys neskelbtini) L. J. (a/k (duomenys neskelbtini) ir R. J. ( a/k (duomenys neskelbtini) 28,849,29 Eur (dvidešimt aštuonių tūkstančių aštuonių šimtų keturiasdešimt devynių eurų, 29 ct) sumą, už neteisėtai perleistą turtą;

Priteisti iš Atsakovų S. J. (a/k (duomenys neskelbtini) L. J. (a/k (duomenys neskelbtini) ir R. J. ( a/k (duomenys neskelbtini) 5 procentus palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme (2018-02-08) iki teismo sprendimo tinkamo įvykdymo;

Teisėjai Alvydas BarkauskasVaclovas PaulikasInga Staknienė