Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal trečiojo asmens (kreditorės) uždarosios akcinės bendrovės „Vildingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. B2-5087-590/2016, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Laimija“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Vantolina“ skundas dėl 2016 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, tretieji asmenys – uždaroji akcinė bendrovė „Vildingas“, valstybės įmonė Turto bankas, „Swedbank“, akcinė bendrovė, uždaroji akcinė bendrovė „Rotada“, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius, J. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. liepos 26 d. nutartimi UAB „Laimija“ iškelta bankroto byla, bendrovės bankroto administratore paskirta UAB „Vantolina“. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi bendrovė pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto. BUAB „Laimija“ bankroto administratorė UAB „Vantolina“ pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde prašė: 1. patvirtinti BUAB „Laimija“ 2016 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkimui pateiktą bankroto administratorės veiklos ataskaitą už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės mėnesio iki 2016 m. birželio mėnesio; 2. įpareigoti BUAB „Laimija“ kreditorių susirinkimą išspręsti darbotvarkės 5 klausimą „Dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, susidariusias iki turto perdavimo“ ir šiuo klausimu priimti atitinkamą nutarimą. Bankroto administratorė nurodė, kad 2016 m. birželio 7 d. įvykusio kreditorių susirinkimo metu trečiuoju darbotvarkės klausimu buvo svarstomas klausimas „Dėl bankroto administratoriaus ataskaitos tvirtinimo“, penktuoju klausimu – „Dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, susidariusias iki turto perdavimo“, tačiau nurodytais darbotvarkės klausimais BUAB „Laimija“ kreditorių susirinkimas nepriėmė nutarimų. Pažymėjo, jog BUAB „Laimija“ kreditorių susirinkime nebuvo nurodyta motyvų, dėl kurių neišspręstas klausimas „Dėl bankroto administratoriaus ataskaitos tvirtinimo“. Bankroto administratorės vertinimu, susirinkimui pateikta veiklos ataskaita atitinka įstatymo keliamus reikalavimus, todėl ją atsisakyta tvirtinti nepagrįstai. Nurodė nesutinkanti su kreditorių susirinkimo sprendimu netvirtinti bankroto administratorės pateikto pasiūlymo padengti susidariusias išlaidas už įkeisto turto saugojimą UAB „Autobela“. Pažymėjo, jog kreditorių susirinkimui pateiktoje veiklos ataskaitoje bankroto administratorė išsamiai paaiškino, kad išlaidos už įkeisto turto saugojimą nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. birželio 1 d. sudaro 5 735,38 Eur. Akcentavo aplinkybę, jog nors 2015 m. gegužės 29 d. kreditorių susirinkimas patvirtino administravimo išlaidų sąmatą, jis neatsižvelgė į bendrovės patiriamas būtinąsias išlaidas turto saugojimui, todėl šiame kreditorių susirinkime vienas iš darbotvarkės klausimų buvo susijęs su administravimo išlaidų sąmatos papildymu: administratorė pasiūlė administravimo išlaidų sąmatą papildyti 4 113,92 Eur suma už transporto priemonių ir puspriekabių saugojimą UAB „Autobela“ ir UAB „Ferogama“ teritorijoje iki 2015 m. rugpjūčio 1 d., nepardavus iki nurodyto laiko – saugojimo išlaidas apskaityti pagal faktą. Nurodė, kad šios išlaidos buvo būtinos ir neišvengiamos.Trečiasis asmuo VSDFV Vilniaus skyrius su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčijami nutarimai kreditorių balsų dauguma nebuvo priimti, nes administratorė neįvykdė ankstesnių kreditorių susirinkimo įpareigojimų, jos ataskaita nepagrįsta dokumentais. Pažymėjo, kad ginčijamo nutarimo priėmimo procedūrinių pažeidimų nėra, o nepriimti nutarimai nepažeidžia kreditorių teisėtų interesų. Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas su pareiškėjos skundu nesutiko, prašė jį atmesti, nurodydamas, kad klausimas dėl ginčijamų nutarimų spręstinas tik įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutarčiai, kuria buvo sprendžiamas administratorės tinkamumo paskirtoms pareigoms klausimas. Trečiasis asmuo UAB „Rotada“ prašė pareiškėjo skundą tenkinti. Trečiasis asmuo sutiko su pareiškėjos argumentais, jog BUAB „Laimija“ kreditorių susirinkimas nepagrįstai vengia spręsti nuolat keliamą klausimą dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas iki turto pardavimo. Nurodė, kad tokios išlaidos yra būtinos bankroto procedūroms tinkamai atlikti, nes jos skirtos įmonės turto saugojimui ir jos atitinka administravimo išlaidų teisinę prigimtį bei paskirtį.

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi pareiškėjos BUAB „Laimija“ bankroto administratorės UAB „Vantolina“ skundą patenkino iš dalies – panaikino BUAB „Laimija“ 2016 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, priimą penktuoju darbotvarkės klausimu „Dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, susidariusias iki turto perdavimo“, ir šį klausimą perdavė kreditorių susirinkimui svartyti iš naujo. Likusioje dalyje pareiškėjos skundą teismas atmetė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad teismas bankroto administratoriaus veiklos ataskaitą gali tvirtinti tik tuo atveju, jeigu ji nebuvo patvirtinta pakartotiniame kreditorių susirinkime. Akcentavo aplinkybę, jog aptariamu atveju kreditorių susirinkime nepatvirtinus administratorės veiklos ataskaitos, pakartotinis kreditorių susirinkimas šiuo klausimu nebuvo šaukiamas. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į aplinkybę, jog kreditoriai susirinkimo nutarime nenurodė jokių motyvų ir konkrečių administratoriaus ataskaitos trūkumų, nenustatė termino ataskaitos trūkumams pašalinti. Teismo vertinimu, administratorė per protingą terminą pati turėtų pašalinti tuos trūkumus, kuriuos, kaip ji suprato, nustatė kreditorių susirinkimas, ir pataisytą ataskaitą teikti tvirtinti pakartotinai, arba teikti tokią pačią ataskaitą tvirtinti pakartotinai, nurodydama, kad ji neturi pareigos teikti kitokią ataskaitą.Pirmosios instancijos teismas, vertindamas skundžiamo kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto penktuoju darbotvarkės klausimu, teisėtumą, nurodė, kad siūlydama padengti susidariusias išlaidas už įkeisto turto saugojimą UAB „Autobela“ per laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. birželio 1 d., bankroto administratorė kreditorių susirinkimui pateiktoje ataskaitoje nurodė, jog jos (išlaidos) sudaro 5 735,38 Eur dydžio sumą. Teismas pažymėjo, jog tokios išlaidos yra būtinos bankroto procedūroms tinkamai atlikti. Tokios išlaidos atitinka administravimo išlaidų teisinę prigimtį ir paskirtį, todėl jos yra laikytinos administravimo išlaidomis bankroto procesą reguliuojančių teisės normų prasme. Tuo pagrindu pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad kreditorių susirinkimas nepagrįstai nepriėmė nutarimo dėl atsiskaitymo už suteiktas turto saugojimo paslaugas, tuo pažeisdamas įstatyme imperatyviai įtvirtintas kreditorių susirinkimo pareigas, todėl klausimą dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, susidariusias iki turto perdavimo, perdavė kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo. Teismas pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog kreditorių susirinkimo metu buvo teisme apeliacine tvarka nagrinėjamas ginčas dėl administratoriaus atstatydinimo, nesudarė pagrindo kreditorių susirinkimui nepriimti nutarimų ginčo klausimais.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Trečiasis asmuo UAB „Vildingas“ atskirajame skunde prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį – pareiškėjos BUAB „Laimija“ bankroto administratorės UAB „Vantolina“ skundą dėl 2016 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimų atmesti visiškai. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas nusprendė panaikinti kreditorių susirinkimo nutarimą penktuoju darbotvarkės klausimu, yra nepagrįsta. Teismas, pasisakydamas dėl bankroto administratorės nurodytų administravimo išlaidų, skirtų atsiskaityti už įmonės transporto priemonių saugojimą, pagrįstumo neatsižvelgė į tai, jog: administratorė siūlė pritarti dėl neapibrėžto dydžio turto saugojimo išlaidų patvirtinimo; kreditorių susirinkimas nepatvirtino administratorės veiklos ataskaitos, kurioje nurodytos šios rūšies išlaidos; teismas 2016 m. kovo 21 d. nutartyje iš esmės tapačioms aplinkybėms suteikė priešingą reikšmę; administratorė nesiėmė veiksmų, kad šios rūšies išlaidos būtų mažesnės. Teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartis sprendžiamam klausimui turi prejudicinę galią. Trečiasis asmuo UAB „Vildingas“ kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus.Atsiliepime į atskirąjį skundą pareiškėja BUAB „Laimija“ bankroto administratorė prašo atskirąjį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Lietuvos apeliacinis teismas, spręsdamas klausimą dėl bankroto administratorės atstatydinimo, 2016 m. liepos 28 d. nutartyje pasisakė ir dėl šioje byloje sprendžiamo ginčo klausimo. Bankroto administratorė, kreditorių susirinkimui teikdama darbotvarkės klausimą dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, susidariusias iki turto perdavimo, veiklos ataskaitoje nurodė tikslius duomenis apie susidariusį įsiskolinimą. Kreditorių susirinkimas nuo 2014 metų nepriima nutarimų dėl nurodytos rūšies administravimo išlaidų.Pareiškėja kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują įrodymą.Trečiasis asmuo VĮ Turto bankas pateikė prisidėjimą prie UAB „Vildingas“ atskirojo skundo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Trečiasis asmuo UAB „Vildingas“ (apeliantė) kartu su atskiruoju skundu pateikė naujus įrodymus: 2015 m. gruodžio 1 d. bankroto administratorės veiklos ataskaitos, UAB „Vildingas“ 2016 m. rugpjūčio 25 d. rašto kopijas. Pareiškėja UAB „Laimija“ bankroto administratorė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą taip pat pateikė naują įrodymą – Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 28 d. nutarties kopiją. CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išimtys yra: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui ar negalėjo, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, bei atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčui išspręsti. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008). Apeliantė UAB „Vildingas“ neargumentuoja nesavalaikio naujų įrodymų pateikimo būtinybės. Nenustatyta, jog pirmosios instancijos teismas būtų nepagrįstai atsisakęs šiuos įrodymus priimti arba, jog šiuos įrodymus apeliantė gavo jau po apskųstos nutarties priėmimo. Vadinasi, aptariamu atveju nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje įtvirtintų taisyklių išimties. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, apeliacinis teismas atsisako priimti apeliantės kartu su atskiruoju skundu pateiktus naujus įrodymus (CPK 314 straipsnis). Pareiškėjos prašymas prie bylos medžiagos pridėti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. liepos 28 d. nutarties kopiją yra perteklinis. CPK 179 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad teismas gali naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos, taip pat iš kitų informacinių sistemų ir registrų. Šiuo atveju atsisakymas prie bylos pridėti teismo nutarties kopiją (naują įrodymą) neriboja teismo teisės, nagrinėjant bylą pagal atskirąjį skundą, įvertinti kitoje (kitose) byloje (bylose) priimtų procesinių sprendimų reikšmę šioje byloje sprendžiamiems klausimams.

Dėl apeliacinio nagrinėjimo ribų

BUAB „Laimija“ bankroto administratorė UAB „Vantolina“ pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde prašė: 1. patvirtinti BUAB „Laimija“ 2016 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkimui pateiktą bankroto administratorės veiklos ataskaitą už laikotarpį nuo 2015 m. gegužės mėnesio iki 2016 m. birželio mėnesio; 2. įpareigoti BUAB „Laimija“ kreditorių susirinkimą išspręsti darbotvarkės penktą klausimą „Dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, susidariusias iki turto perdavimo“ ir šiuo klausimu priimti sprendimą. Pirmosios instancijos teismui apskųstąja nutartimi pareiškėjos skundą patenkinus iš dalies – panaikinus BUAB „Laimija“ 2016 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, priimą penktuoju darbotvarkės klausimu „Dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, susidariusias iki turto perdavimo“, ir klausimą perdavus kreditorių susirinkimui svartyti iš naujo, o likusioje dalyje (dėl kreditorių susirinkimo nutarimo trečiuoju darbotvarkės klausimu panaikinimo) pareiškėjos skundą atmetus, apeliantė atskirajame skunde prašo pirmosios instancijos teismo nutartį pakeisti, pareiškėjos skundą atmetant visiškai. Taigi šiuo atveju apeliacine tvarka nėra apskųsta pirmosios instancijos nutarties dalis dėl kreditorių susirinkime trečiuoju darbotvarkės klausimu priimto nutarimo. Todėl byloje spręstina, ar pirmosios instancijos teismo procesinis sprendimas panaikinti kreditorių susirinkime penktuoju darbotvarkės klausimu „Dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, susidariusias iki turto perdavimo“ priimtą nutarimą ir šį klausimą perduoti kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo, yra teisėtas ir pagrįstas.

Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto penktuoju darbotvarkės klausimu

Kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad bankroto procesas yra kolektyvinis procesas, kuris, nors ir prasideda kaip procesas dėl skolininko nemokumo fakto nustatymo, vėliau tampa kolektyviniu kreditorių reikalavimų tenkinimo iš skolininko turto mechanizmu. Bankroto procese siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių finansinius reikalavimus ir interesus. Kreditorių, kaip visumos, teisė spręsti bankrutuojančios įmonės reikalus – tai kreditorių autonomijos principo išraiška. Ši teisė yra įgyvendinama kreditorių balsų dauguma priimant nutarimus kreditorių susirinkime. Kreditorių susirinkimas yra savotiškas kreditorių savivaldos organas, sprendžiantis su bankroto proceso eiga susijusius kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtus klausimus. Atskirų kreditorių teisės ginamos tik netiesiogiai, ginant kreditorių visumos teises (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-477/2011).Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 24 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad kreditorių susirinkimo nutarimai privalomi visiems kreditoriams, tačiau kreditorius, nesutikdamas su balsų dauguma priimtais nutarimais, turi teisę apskųsti juos teismui (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo reikia patikrinti, ar buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-286/2007), nes šie procedūrų veiksmai reikšmingi ir gali lemti neteisėtų nutarimų priėmimą. Teismas, nustatęs esminius procedūrinius pažeidimus, galėjusius lemti neteisėtų nutarimų priėmimą, taip pat nustatęs, kad priimti nutarimai prieštarauja imperatyviosioms ĮBĮ, kitų įstatymų normoms, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintiems teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams ir dėl to pažeidžia bankrutuojančios įmonės, jos kreditorių grupės teisėtiems interesams, kreditorių susirinkimo nutarimus panaikina. Taigi teisminė kreditorių susirinkimo nutarimų teisėtumo kontrolė skirta užtikrinti, kad nebūtų pažeistos kreditorių susirinkimo nutarimų priėmimo procedūros, nebūtų pažeistos kitos imperatyvios teisės normos ir kad nė vieno asmens interesas nebūtų suabsoliutinamas kito asmens intereso sąskaita. CPK 1 straipsnyje, nustatančiame civilinio proceso teisės normų konkurencijos taisykles, yra įtvirtinta nuostata, kad bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi ĮBĮ normos yra specialiosios bendrųjų civilinio proceso teisės normų atžvilgiu ir turi prioritetą joms konkuruojant. Apeliacinis teismas pastebi, jog nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog priimant ginčijamus kreditorių nutarimus buvo laikytasi ĮBĮ ir kreditorių susirinkimo nustatytos susirinkimo sušaukimo, kreditorių dalyvavimo, nustatytos susirinkimo darbotvarkės klausimų nagrinėjimo, balsavimo ir nutarimų priėmimo tvarkos. Apeliacinis teismas taip pat nenustatė tokių procedūrinių pažeidimų.Iš bylos duomenų nustatyta, kad 2016 m. birželio 7 d. vykusiame BUAB „Laimija“ kreditorių susirinkime penktuoju darbotvarkės klausimu buvo sprendžiamas klausimas dėl bendrovei priklausančio įkeisto turto (transporto priemonių) saugojimo išlaidų, susidariusių per laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2016 m. birželio 1 d., padengimo. Įmonės kreditorių susirinkimas nepritarė bankroto administratorės siūlymui dėl tokių išlaidų dengimo (apmokėjimo). Pirmosios instancijos teismas šį kreditorių nutarimą panaikino ir klausimą dėl šių išlaidų grąžino kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo. Teismas nurodė, kad šios išlaidos atitinka bankroto administravimo išlaidų prigimtį ir paskirtį, o jų dydis buvo nurodytas administratorės pateiktoje veiklos ataskaitoje. Apeliantė UAB „Vildingas“, nesutikdama su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, atskirajame skunde nurodė, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog: administratorė siūlė pritarti dėl neapibrėžto dydžio turto saugojimo išlaidų patvirtinimo; kreditorių susirinkimas nepatvirtino administratorės veiklos ataskaitos, kurioje nurodytos šios rūšies išlaidos; teismas 2016 m. kovo 21 d. nutartyje iš esmės tapačioms aplinkybėms suteikė priešingą reikšmę; administratorė nesiėmė veiksmų, kad šios rūšies išlaidos būtų mažesnės. Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su tokiais apeliantės argumentais. Apeliacinis teismas pažymi, jog 2016 m. birželio 7 d. BUAB „Laimija“ kreditorių susirinkime penktuoju darbotvarkės klausimu iš esmės buvo sprendžiamas klausimas dėl papildomų administravimo išlaidų patvirtinimo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad administratoriui, teikiančiam tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą teismui iki pirmojo kreditorių susirinkimo, vėliau – kreditorių susirinkimui, tenka pareiga motyvuotai pagrįsti, kodėl atitinkamos administravimo išlaidos yra būtinos ir kodėl būtent toks išlaidų dydis reikalingas norint užtikrinti tinkamą bankrutuojančios įmonės administravimą. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punkto formuluotė „administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti“ nereiškia, jog administratorius yra laisvas disponuoti sumomis, skirtomis atskirų rūšių administravimo išlaidoms padengti, ir nevaržomas pareigos atsiskaityti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje konstatuota, kad administravimo išlaidų sąmata reiškia išlaidų ribas, kurios turės būti apmokamos iš bankrutavusios įmonės turto vertės (parduoto arba perduoto kreditoriams). Administratorius negali pagrįstai tikėtis gauti administravimo išlaidų padengimo didesne apimtimi, nei kreditorių patvirtinta sąmata. Administratorius, veikdamas bankrutuojančios įmonės ir kreditorių interesais, turi efektyviai naudoti išlaidas pagal jų paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. rugsėjo mėn. 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2009). Tiek tais atvejais, kai administravimo išlaidų dydį nustato teismas, tvirtindamas administratoriaus pateiktą sąmatą, tiek tada, kai administravimo išlaidų sąmatą nustato kreditorių susirinkimas, administratorius turi pagrįsti prašomų administravimo išlaidų dydį, vėliau pateikti kreditorių susirinkimui patirtas išlaidas patvirtinančius ir finansinės atskaitomybės dokumentams keliamus reikalavimus atitinkančius dokumentus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2010). Taigi, įrodinėjimo našta visais su administravimo išlaidomis susijusiais klausimais tenka administratoriui, siekiančiam tokių išlaidų atlyginimo. Administratorius privalo įrodyti, kad tam tikros jo patirtos išlaidos atitinka kreditorių susirinkimo ar teismo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos eilutes, kad atitinkamos išlaidos iš tiesų yra patirtos ir kad jos buvo būtinos tinkamam bankrutuojančios įmonės administravimui užtikrinti.Apeliacinis teismas, atskirojo skundo argumentų kontekste įvertinęs bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo procesiniam sprendimui skundžiamą kreditorių susirinkimo nutarimą panaikinti ir klausimą dėl patirtų bendrovės turto saugojimo išlaidų dengimo iš administravimui skiriamų lėšų grąžinti kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo. Nėra pagrindo sutikti su atskirojo skundo argumentu, jog bankroto administratorė kreditorių susirinkime siūlė pritarti dėl neapibrėžto dydžio šios rūšies administravimo išlaidų patvirtinimo. Nors bankroto administratorės pasiūlymas (nutarimo projektas) turi formulavimo trūkumų (jame tiesiogiai neįvardijama išlaidų suma), kurie suteikia erdvės netinkamam pasiūlymo interpretavimui, tačiau kitos byloje nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo šio pasiūlymo vertinti apeliantės nurodytu būdu (t. y. pripažinti suteikiančiu teisę neribotai naudoti administravimui skirtas lėšas). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo aplinkybę, jog konkreti už turto saugojimą mokėtina išlaidų suma buvo nurodyta tame pačiame kreditorių susirinkime pateiktoje administratorės veiklos ataskaitoje. Šią aplinkybę patvirtina ir nuosekli bankroto administratorės pozicija, išreikšta tiek pirmosios instancijos teismui pateiktame procesiniame dokumente, tiek atsiliepime į atskirąjį skundą. Apeliantė nepagrįstai akcentuoja aplinkybę, jog administratorės veiklos ataskaitai, kurioje nurodyta konkreti bendrovės turto saugojimų išlaidų suma, kreditorių susirinkime buvo nepritarta. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad ĮBĮ nuostatos su administratoriaus ataskaitos patvirtinimu ar nepatvirtinimu tiesiogiai jokių teisinių padarinių nesieja. Administratoriaus ataskaita yra viena iš administratoriaus atsiskaitymo kreditoriams už praeitą laikotarpį vykdytų bankroto procedūrų formų (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. sausio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-105/2012). Taigi ta aplinkybė, jog kreditorių susirinkimas nepritarė administratorės veiklos ataskaitai (kaip matyti iš susirinkimo protokolo – nemotyvuotai), savaime neduoda pagrindo išvadai, jog joje nurodyti duomenys yra neteisingi. Tokių duomenų (jog ataskaitoje nurodyta turto saugojimo išlaidų suma yra nepagrįsta) nepateikė ir apeliantė. Nutarties 24 punkte paminėtas teisinis reguliavimas ir jo aiškinimas teismų praktikoje leidžia daryti išvadą, jog vien konkrečios rūšies (eilutės) administravimo išlaidų pagrindimas neapsiriboja tokių išlaidų dydžio nurodymu ar apskaičiavimu, administratorius šias išlaidas privalo pagrįsti objektyviais duomenimis, argumentuoti jų poreikį. Tačiau nagrinėjamu atveju šių duomenų ar jų pagrindimo trūkumas nėra akcentuojamas. Byloje iš esmės nėra ginčijamasi dėl aplinkybės, jog administratorės nurodytos išlaidos pagrįstos konkrečiais turto pasaugos sandoriais, kitais objektyviais duomenimis. Kita vertus, esant abejonėms dėl ginčo išlaidų faktinio pagrindimo, kreditorių susirinkimas turėjo įpareigoti bankroto administratorę pagrįsti šių išlaidų realumą, tačiau apskųstas kreditorių susirinkimo nutarimas nepritarti bankroto administratorės pasiūlymui yra nemotyvuotas. Nėra pagrindo pritarti atskirojo skundo argumentui, jog pirmosios instancijos teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartyje, kuri šioje byloje sprendžiamam klausimui turi prejudicinę reikšmę, iš esmės tapačioms aplinkybėms suteikė priešingą reikšmę. Apeliacinis teismas pažymi, jog nurodytoje byloje (Vilniaus apygardos teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1742-590/2016) nustatytos faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai bylai. Priešingai nei nurodytoje byloje, aptariamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė ginčui reikšmingą aplinkybę, jog konkreti bendrovės turto saugojimo išlaidų suma buvo užfiksuota administratorės veiklos ataskaitoje, kai teismui priimant 2016 m. kovo 21 d. nutartį tapati ar panaši aplinkybė nebuvo nustatyta. Akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju teikdama siūlymą dėl administravimo išlaidų apmokėjimo (papildomų administravimo išlaidų patvirtinimo) bankroto administratorė atsižvelgė į teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartyje konstatuotus trūkumus. Apeliacinis teismas nepagrįstu pripažįsta atskirojo skundo argumentą, esą pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog administratorė nesiėmė veiksmų, kad šios rūšies išlaidos būtų mažesnės. Apeliacinis teismas pastebi, jog tokiu argumentu iš esmės keliamas jau patirtų administravimo išlaidų (už bendrovės turto saugojimą) būtinumo klausimas. Šiame kontekste reikšmingi UAB „Laimija“ bankroto procese teismų priimti procesiniai sprendimai sprendžiant bankroto administratorės atstatydinimo klausimą. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi netenkino kreditorių pareiškimo dėl bankroto administratorės atstatydinimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. liepos 28 d. nutartimi Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartį paliko nepakeistą (civilinė byla Nr. 2-1534-157/2016) (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Tais procesiniais sprendimais nustatytos šiam ginčui reikšmingos faktinės aplinkybės, pateiktas nagrinėjamam klausimui aktualus jų vertinimas. Spręsdami administratorės atstatydinimo klausimą teismai įvertino visus argumentus, kuriais apeliantė grindžia šioje byloje pateiktą atskirąjį skundą, ir juos pripažino nepagrįstais. Spręsdami administratorės atstatydinimo klausimą teismai nepagrįstais pripažino argumentus dėl kreditoriams žalingų pasaugos sandorių sudarymo, nevykdymo pareigos pasirinkti kreditoriams ekonomiškai naudingesnį turto saugojimo būdą, nepakankamo aktyvumo ir trukdymo bendrovės turto realizavimo procese ir administratoriaus veiksmų nepripažino prieštaraujančiais bendrovės bei jos kreditorių interesams. Taigi įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais konstatuota ir tai, jog kreditorių išreikšta pozicija dėl turto saugojimo išlaidų pagrįstumo ir būtinumo yra neteisinga. Apeliacinis teismas neturi pagrindo kitaip ar netgi priešingai vertinti tų pačių aplinkybių ir argumentų, kuriais šioje byloje grindžiamas apeliantės atskirasis skundas. Naujų argumentų ar aplinkybių, kurie nebūtų buvę įvertinti teismų procesiniuose sprendimuose, priimtuose sprendžiant administratorės atstatydinimo klausimą, proceso dalyviai nenurodė. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuojama, jog apeliantės argumentai dėl administravimo išlaidų bendrovės turto saugojimo išlaidoms padengti nepagrįstumo ir (ar) nebūtinumo šiuo atveju nepasitvirtino. Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas daro išvadą, jog BUAB „Laimija“ 2016 m. birželio 7 d. kreditorių susirinkime penktuoju darbotvarkės klausimu „Dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas, susidariusias iki turto perdavimo“ bankroto administratorės pasiūlymui nepritarta nemotyvuotai ir be pakankamo pagrindo, todėl šis klausimas pagrįstai grąžintas kreditorių susirinkimui svarstyti iš naujo.Kiti UAB „Vildingas“ atskirajame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti ar pakeisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį. Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.