- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-07-28
- Bylos Nr.
- 2-1534-157/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01222-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjas
- Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius „Alexmeta“ Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos "Turto bankas" UAB Vildingas „Vilniaus autotransportas“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Virginija Čekanauskaitė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos (kreditorės) uždarosios akcinės bendrovės „Vildingas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjų (kreditorių) uždarosios akcinės bendrovės „Vildingas“ ir VĮ Turto banko prašymas dėl uždarosios akcinės bendrovės „Vantolina“ atstatydinimo iš bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Laimija“ bankroto administratoriaus pareigų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2013 m. liepos 26 d. nutartimi UAB „Laimija“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Vantolina“ (toliau – ir bankroto administratorius). Bendrovė 2015 m. lapkričio 17 d. teismo nutartimi pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.
Šalies argumentai
Pareiškėjai UAB „Vildingas“ ir VĮ Turto bankas, kurių finansiniai reikalavimai sudaro 50,34 proc. visų teismo 2015 m. gegužės 26 d. nutartimi patvirtintų finansinių reikalavimų, 2016 m. vasario 9 d. pateikė teismui prašymą dėl bankroto administratoriaus atstatydinimo, naujo administratoriaus paskyrimo ir leidimo šią teismo nutartį vykdyti skubiai. Prašyme nurodė, kad bankroto administratorius sudarė žalingas kreditoriams turto pasaugos sutartis su UAB „Autobela“ ir UAB „Ferogama“, kadangi iš 2015 m. gruodžio 1 d. susirinkimui pateiktos ataskaitos matyti, jog kitų saugotojų siūlomos paslaugos yra pigesnės kelis kartus. Tvirtino, kad administratorius nuo 2015 m. vidurio nesprendė jokių klausimų, susijusių su bendrovės turtu, skundė nutarimus, kuriais nuspręsta transporto priemones perduoti pigiau saugoti UAB „Vildingas“; nesirūpino įmonės turtu, t. y. nors žinojo apie bendrovei priklausančios puspriekabės (duomenys neskelbtini) buvimo vietą, kaip nustatyta įsiteisėjusioje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartyje c. b. Nr. 2-35027-933/2014, jos neišreikalavo iš autoserviso, kuris atsisakė ją atiduoti, kol nebus sumokėta už remontą. Taip pat neįvykdė 2015 m. rugsėjo 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimų: per vieną savaitę apklausti 10 įmonių, teikiančių automobilių saugojimo paslaugas, ir palankiausius iš jų pateikti svarstyti kreditorių susirinkimui; kitą susirinkimą sušaukti nedelsiant; pateikti konkurso, kurio metu buvo pasirinkti saugotojai UAB „Autobela“ ir UAB „Ferogama“, medžiagą. Pažymėjo, kad administratorius nedelsdamas nesušaukė ne tik minėto susirinkimo, bet jį sušaukus susirinkimo pirmininkui, savavališkai nukėlė jo datą vėlesniam laikui.
Pareiškėjai nurodė, kad administratorius nuolat pažeidinėjo kreditoriaus – įkaito turėtojos UAB „Vildingas“, teises ir teisėtus interesus, neteikė teismui tvirtinti kreditorinio reikalavimo ir šį procesą vilkino, atsisakė bendradarbiauti, nevykdė jo prašymų bei įpareigojimų; pažeisdamas ĮBĮ 36 str. 4 d. normas pirmajam kreditorių susirinkimui, įvykusiam 2013 m. gruodžio 17 d., nepateikė tvirtinti administravimo išlaidų sąmatos, kuri patvirtinta tik 2014 m. balandžio 10 d. kreditorių komiteto posėdyje ir tik kreditorių UAB „Rotada“ (2,7 proc. visų balsų) ir UAB „Infoside“ (1,12 proc. visų balsų) balsais, protokole net nenurodant, kokio dydžio sąmata patvirtinta; kreditorių susirinkimui nuolat nepagrįstai siūlo pirkti „atlygintinas paslaugas dėl nuostolių, susidariusių iki bankroto bylos iškėlimo, atsiradimo nustatymo“, teisines paslaugas bylose, kurios pradėtos nesuderinus su kreditoriais ir kurių perspektyvos visiškai neaiškios.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gegužės 16 d. nutartimi netenkino pareiškėjų kreditorių UAB „Vildingas“ ir VĮ Turto bankas prašymo dėl UAB „Vantolina“ atstatydinimo iš BUAB „Laimija“ bankroto administratoriaus pareigų.
Spręsdamas dėl pareiškėjų argumentų, kad administratorius sudarė žalingus bendrovei sandorius, teismas nurodė, jog turto pasaugos sutartys su UAB „Autobela“ ir UAB „Ferogama“ sudarytos atitinkamai 2014 m. balandžio 8 d. ir 2014 m. gegužės 21 d., o klausimą dėl turto saugojimo įkainių dydžio kreditoriai iškėlė tik tuomet, kai vienas iš jų, UAB „Vildingas“, daugiau nei po vienerių metų pareiškė siūlymą perimti BUAB „Laimija“ transporto priemonių saugojimą. Tuo tarpu minėtų sutarčių sudarymo metu kreditoriai nepareiškė pretenzijų dėl netinkamai pasirinktų šias paslaugas teikiančių subjektų, nepateikė duomenų, iš kurių būtų matyti, jog kitų saugotojų siūlomos paslaugos yra pigesnės, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog administratoriaus sudarytos sutartys yra žalingos bendrovei.
Spręsdamas dėl pareiškėjų argumentų, kad administratorius ilgą laiką nesprendė jokių klausimų dėl bendrovės turto, teismas nustatė, kad tik 2016 m. sausio 14 d. panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, neleidusios parduoti bendrovės turto, todėl konstatavo, jog bankroto procedūros užtruko ne dėl administratoriaus netinkamo pareigų vykdymo, o dėl objektyvių aplinkybių – pačios pareiškėjos UAB „Vildingas“ inicijuotų teismo procesų.
Spręsdamas dėl pareiškėjų argumentų, kad administratorius neįvykdė 2015 m. rugsėjo 22 d. kreditorių susirinkimo nutarimų, teismas juos atmetė, remdamasis administratoriaus pateiktais rašytiniais įrodymais, t. y. 2015 m. rugsėjo 28 d. paklausimu, adresuotu dešimčiai automobilių saugojimo paslaugas teikiančių bendrovių (t. 3, b. l. 30-39) ir nustatęs, kad šį įpareigojimą jis įvykdė laiku, visiškai, apklausos rezultatus pateikė ataskaitoje 2015 m. gruodžio 1 d. susirinkimui, o konkursas, kuriuo vadovaujantis buvo pasirinktos saugojimo aikštelės, nebuvo organizuojamas, nes teisės aktuose nėra numatyta tokia pareiga.
Spręsdamas dėl pareiškėjų argumentų, kad administratorius savavališkai nukėlė kreditorių susirinkimo datą, teismas rėmėsi jo paaiškinimais, jog priešingu atveju būtų pažeista 2015 m. gegužės 29 d. susirinkime 11 dienotvarkės klausimu patvirtinta kreditorių susirinkimo sušaukimo tvarka ir informavimo apie susirinkimą terminai. Spręsdamas dėl pareiškėjų argumentų, kad administratorius nuolat pažeidinėjo pareiškėjos, įkaito turėtojos UAB „Vildingas“ teises ir teisėtus interesus, neteikė teismui tvirtinti kreditorinio reikalavimo, vilkino šį procesą, atsisakė bendradarbiauti, nevykdė kreditoriaus prašymų bei įpareigojimų, teismas taip pat rėmėsi šio paaiškinimais apie tai, kad būtent pati pareiškėja su juo nebendradarbiavo, kad jam nebuvo perduoti visi reikiami dokumentai.
Teismas taip pat atmetė pareiškėjų argumentus, kad administratoriaus netinkamumą paskirtoms pareigoms patvirtina aplinkybės, jog vilkino UAB „Vildingas“ kreditorinio reikalavimo tvirtinimo procesą, nesirūpino bankrutuojančios įmonės turto perėmimu, kai buvę jos vadovai perdavė tik dokumentus, neperduodami paties turto.
Spręsdamas dėl pareiškėjų argumentų, kad administratorius netinkamai vykdė pareigas teikiant patvirtinti sąmatą, teismas rėmėsi jo paaiškinimais, jog pirmasis susirinkimas buvo skirtas išspręsti skubius pradinius klausimus ir išrinkti kreditorių komitetą, o vėlesniame kreditorių komiteto susirinkime buvo sprendžiami kiti esminiai bankroto proceso klausimai, tarp jų – ir administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas. Teismas sprendė, kad vien tai, jog pirmajame susirinkime nebuvo patvirtina administratoriaus išlaidų sąmata, savaime nesuponuoja išvados apie pastarojo netinkamą veiklą ar kurių nors jam tenkančių pareigų nevykdymą, dėl ko būtų pagrindas jį administratorių.
Spręsdamas dėl pareiškėjų argumentų, kad administratorius susirinkimui nuolat nepagrįstai siūlo pirkti teisines paslaugas byloms, kurių pradėjimo nederina su kreditoriais ir kurių perspektyvos neaiškios, nurodė, kad suformuotų reikalavimų pagrįstumą gali nustatyti tik teismai, kurių nagrinėjimo dalyku jie yra, dėl ko šį pareiškėjų argumentą atmetė kaip nepagrįstą.
Teismas, įvertinęs pareiškimo teisinį ir faktinį pagrindą, nenustatė administratoriaus veiksmų, kurie būtų lėmę esminius bankroto procedūrų pažeidimus, trukdančius bankroto proceso eigai, pažeidžiančius kreditorių ar bendrovės teises ir teisėtus interesus, todėl sprendė, kad nėra teisinio pagrindo atstatydinti administratorių.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Pareiškėja UAB „Vildingas“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartį panaikinti ir klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirojo skundo pagrindu nurodoma tai, kad teismas pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas bei teismų praktikoje suformuotas jų taikymo taisykles, ir dėl to priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, kuris turi būti panaikintas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pareiškime nurodytas aplinkybes nagrinėjo atskirai viena nuo kitos, todėl be pagrindo nenustatė, kad pasaugos sutarčių kainos dydžio vertinimas neatsietai susijęs su kitų administratoriaus veiksmų vertinimu, o būtent – įpareigojimo sušaukti kreditorių susirinkimą nevykdymu, nepagrįstu susirinkimo datos nukėlimu, kreditorių nutarimo patikėti turto saugojimą pareiškėjai UAB „Vildingas“ nepagrįstu skundimu. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjai anksčiau nereiškė pretenzijų dėl pasaugos sutarčių, kadangi netyrė susijusių aplinkybių. Teismas neįvertino to, kad pareiškėjai anksčiau to padaryti negalėjo, nes duomenis apie turto pasaugos sutartį su UAB „Autobela“ administratorius pateikė tik 2015 m. gegužės 29 d. kreditorių susirinkimui, o konkretūs duomenys apie sutarties su UAB „Ferogama“ įkainius taip ir nebuvo pateikti iki teismo proceso. Klausimas dėl šių sutarčių kainos kilo tik tada, kai kreditorių susirinkimui buvo pateiktos išlaidos pagal turto pasaugos sutartis. Teismas netinkamai įvertino pareiškimo argumentus dėl administratoriaus neveikimo, dėl ko padarė klaidingą išvadą, jog laikinosios apsaugos priemonės neleido parduoti bendrovės turto ir bankroto procedūros užtruko ne dėl administratoriaus netinkamo pareigų vykdymo. Pareiškimas buvo grindžiamas ne tuo, kad bankroto procesas tęsiasi per ilgai ar nepardavinėjamas turtas, o tuo, kad vykstant teisminiams ginčams dėl nutarimų, kuriais patvirtinta turto pardavimo tvarka ir kaina, administratorius nesprendė turto saugojimo klausimo, nešaukė susirinkimų dėl turto pardavimo tvarkos ir kainos pakeitimo, dėl ko vyko teisminis ginčas. Teismas netyrė ir nevertino pareiškėjų nurodytų aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų dėl administratoriaus pareigos rūpintis bankrutuojančios įmonės turtu (puspriekabe) nevykdymo. Su tuo susiję argumentai atmesti remiantis tik neteisingais ir nepagrįstais paties administratoriaus paaiškinimais, tačiau nepasisakyta dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartyje (civilinė byla Nr. 2-35027-933/2014) nustatytų aplinkybių, jog buvęs UAB „Laimija“ vadovas administratoriui perdavė bendrovės finansinius dokumentus ir informaciją, nurodančią puspriekabės buvimo vietą, dėl pareiškėjų paaiškinimų šiuo klausimu bei kitų pateiktų įrodymų, susijusių su šio turto paėmimu. Teismas tik formaliai vertino aplinkybes, susijusias su pažeidimais, susijusiais su pareiškėjos UAB „Vildingas“ neįtraukimu į kreditorių sąrašą, administravimo išlaidų sąmatos nepateikimu tvirtinti pirmajam kreditorių susirinkimui bei neįvertinta tai, kad sąmatą patvirtino tik 4 procentus visų balsų turintys kreditoriai, o dėl pirma nurodytų aplinkybių pareiškėja UAB „Vildingas“ patyrė papildomas sąnaudas rengiant dokumentus; kad administratorius neginčijo pareiškėjos reikalavimo, tačiau ir neatsakė į jos prašymus teikti teismui tvirtinti jos reikalavimą, neperdavė jo teismui.
Šalies argumentai
Pareiškėja taip pat prašo priimti naujus įrodymus – 2016 m. sausio 27 d. ir 2016 m. gegužės 10 d. rašytinius prašymus administratoriui pateikti pavedimo sutartį. Nurodo, kad šio įrodymo pateikimo būtinybė atsirado atsižvelgiant į tai, kad teismas motyvuose remiasi administratoriaus paaiškinimais, kad 2014 m. balandžio 10 d. kreditorių komiteto susirinkime jau buvo sprendžiami esminiai bankroto administratoriaus veiklos ataskaitos, pavedimo sutarties sudarymo, turto pardavimo tvarkos ir kiti esminiai klausimai, tarp jų – ir administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimas.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo UAB „Vantolina“ atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti. Nurodo, kad palaiko atsiliepime į pareiškimą nurodytus argumentus ir prašo jais vadovautis.
Pareiškėjas VĮ Turto bankas pateikė raštą dėl prisidėjimo prie atskirojo skundo, papildomų argumentų nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacijos objektą sudaro teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas teismo nutartis (toliau ir skundžiama teismo nutartis), kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė atstatydinti BUAB „Laimija“ bankroto administratorių iš pareigų, nesant ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalyje išvardytų pagrindų. Absoliučių procesinio teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl byla nagrinėjama pagal pareiškėjos UAB „Vildingas“ atskirojo skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsižvelgiant į šios kategorijos bylose esantį viešąjį interesą, vertinant taip pat ir pareiškėjos pateiktus naujus įrodymus – 2016 m. sausio 27 d. ir 2016 m. gegužės 10 d. rašytinius prašymus administratoriui pateikti pavedimo sutartį, kurie priimami į bylą (CPK 314 str.).
Dėl skundo argumentų
Kaip žinoma, ĮBĮ 11 straipsnio 10 dalyje yra nustatyta, kokiais atvejais teismas atstatydina bankroto administratorių iš pareigų. Vienas iš tokių atvejų yra, kai šio įstatymo 21 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodytas kreditorius (kreditoriai), t. y., kai kreditoriaus (kreditorių) teismo patvirtinti reikalavimai vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių teismo patvirtintų reikalavimų sumos, motyvuotu prašymu kreipiasi dėl administratoriaus atstatydinimo ir teismas nustato, kad nebus pažeisti prašymo nepateikusių kreditorių interesai ar viešasis interesas. Pagal bylos medžiagą pareiškėjų UAB „Vildingas“ ir VĮ Turto bankas finansiniai reikalavimai sudaro būtent 50,34 proc. visų teismo patvirtintų finansinių reikalavimų sumos.
Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje praktikoje nagrinėjamais klausimais ne kartą pažymėta, kad bankroto administratoriaus vaidmuo šiame procese yra ypač svarbus, nes iš esmės būtent nuo šio asmens kvalifikacijos bei tinkamo pareigų vykdymo priklauso jo skaidrumas, koncentruotumas, ekonomiškumas, taip pat bankrutuojančios įmonės visų kreditorių teisėtų lūkesčių ir turtinių interesų vienodas užtikrinimas, nepažeidžiant pačios bankrutuojančios įmonės interesų. Dėl šios priežasties įstatymo leidėjas, įtvirtindamas teismui prerogatyvą spręsti šio teismo paskirto pareigūno atstatydinimo klausimą, numatė galimybę netenkinti tokio prašymo, jei jį patenkinus būtų pažeisti jo neteikusių kreditorių ar viešasis interesas (ĮBĮ 11 str. 10 d. 2 p.). Taigi administratoriaus atstatydinimą turi lemti esminiai bankroto procedūrų pažeidimai, trukdantys bankroto proceso eigai, pažeidžiantys kreditorių ar bendrovės teises ir teisėtus interesus (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2076/2012, 2013 m. liepos 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1809/2013 etc.). Lietuvos apeliacinis teismas yra nevienareikšmiškai nurodęs, kad šio asmens atstatydinimas vien dėl to, jog to reikalauja didžiausias / didžiausi kreditoriai, nėra toleruotinas, nes tokiu būdu gali būti sutrikdyta bankroto procedūrų eiga, didėtų administravimo kaštai bei užsitęstų bankroto bylos nagrinėjimas, kas neabejotinai pažeistų tiek kreditorių, tiek viešąjį interesą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1990/2014 etc.).
Žemesnės instancijos teismas
Kaip nustatyta šioje byloje, pareiškėjai bankroto administratoriaus atstatydinimo klausimą kėlė, remdamiesi tuo, kad pastarasis turto pasaugos sutartis sudarė didesnėmis nei rinkos kaina; nesirūpino kitu įmonės turtu; ilgą laiką nesprendė su turto saugojimu susijusių klausimų ir nepagrįstai skundė su tuo susijusius nutarimus; nevykdė ir nepagrįstai vilkino įpareigojimą nedelsiant sušaukti kreditorių susirinkimą; delsė tvirtinti apeliantės kreditorinį reikalavimą ir teikti tvirtinti administravimo išlaidų sąmatą.
Teismas pareiškėjų argumentus atmetė, nenustatęs administratoriaus veiksmų, kurie būtų lėmę būtent esminius bankroto procedūrų pažeidimus, trukdančius bankroto proceso eigai, pažeidžiančius kreditorių ar bendrovės teises ir teisėtus interesus.
Apeliantė, nesutikdama su tokia išvada, teigia, kad teismas pažeidė įrodymų įvertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas bei teismų praktikoje suformuotas jų taikymo taisykles, dėl ko nenustatė reikšmingų aplinkybių ir padarė neteisingas išvadas.
Toliau teismas pasisako dėl pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo atsižvelgiant į atskirojo skundo argumentais suformuotas skundo ribas.
ĮBĮ teisės normos aiškiai ir, paprastai, imperatyviai reglamentuoja bankroto procesą, jo dalyvių teises ir pareigas bei teisines pasekmes, kylančias nevykdant pastarųjų. Dėl to svarbu pabrėžti, kad visi proceso dalyviai turi rūpintis ne tik tuo, kad būtų užtikrintos jų teisės, bet ir tinkamai vykdyti savo pareigas (CPK 42 str. 5 d.). Tik tada gali būti pasiekti bankroto proceso tikslai ir įgyvendinti CPK 7 straipsnyje įtvirtinti koncentruotumo bei ekonomiškumo principų reikalavimai.
Teismas sutinka su apeliante, kad, sprendžiant klausimą dėl administratoriaus atstatydinimo, turi būti įvertinta ne tik kiekvieno įrodymo įrodomoji reikšmė, bet ir jų visetas ir tik iš įrodymų visumos daromos išvados apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Ši įrodymų tyrimo taisyklė yra įtvirtinta ir plačiai aptarta formuojamoje teismų praktikoje. Taigi apeliacinės instancijos teismas, kuris yra taip pat ir fakto instancija, tikrindamas skundžiamo teismo procesinio sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, privalo ištaisyti tokias pirmosios instancijos teismo klaidas, jeigu jos buvo padarytos.
Sprendžiant dėl administratoriaus veiksmų sudarant pasaugos sutartis, pažymėtina, kad 2015 m. rugsėjo 22 d. susirinkimas patvirtino administratoriaus ataskaitą, kurioje nurodyta, kad nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2015 m. spalio 1 d. bendrovei priklausančios transporto priemonės buvo saugomos UAB „Autobela“ ir UAB „Ferogama“ teritorijoje, o kreditoriams apie tai buvo pranešta, o 2014 m. birželio 27 d. susirinkime, į kurį buvo atvykęs apeliantės atstovas, buvo pateiktos sutartys (t. 2, b. l. 106). Šios aplinkybės paneigia teiginius skunde, kad ji negalėjo ankščiau reikšti pretenzijų dėl sutarčių sudarymo, nes apie jas neturėjo jokių duomenų. Apeliacinio teismo vertinimu, šiame kontekste svarbi ir ta aplinkybė, kad 2015 m. gruodžio 1 d. susirinkime patvirtintoje administratoriaus ataskaitoje pateikiami duomenys apie turto saugojimo paros kainas, kurios iš esmės yra panašios ar net didesnės nei pagal jo sudarytas sutartis. Dėl to sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo šiuos pareiškėjų nurodytus administratoriaus veiksmus vertinti kaip prieštaraujančius kreditorių ir bendrovės interesams.
Nagrinėjant apeliantės argumentus dėl nesavalaikio kreditorių susirinkimo nesušaukimo bei tuo pagrindu keliamus reikalavimus, nustatyta, kad 2015 m. rugsėjo 22 d. susirinkime 5-uoju darbotvarkės klausimu „Dėl neįkeisto turto pardavimo tvarkos ir kainos nustatymo“ buvo nutarta atidėti šio klausimo svarstymą ir įpareigoti administratorių per savaitę apklausti 10 įmonių, teikiančių automobilių saugojimo paslaugas ir palankiausius pasiūlymus pateikti svarstyti; susirinkimą sušaukti nedelsiant. Vertinant apeliantų argumentus dėl 2015 m. rugsėjo 22 d. susirinkimo nutarimo nevykdymo aukščiau aptartų aplinkybių kontekste pažymėtinos taip pat ir kitos svarbios byloje nustatytos aplinkybės: po 2015 m. rugsėjo 22 d. susirinkimo administratorius aiškinosi ne tik turto saugojimo paslaugų kainas, tačiau ir įmonių turimų aikštelių nuomos sutarčių sąlygas ar jų nuosavybės teises – šias aplinkybes patvirtina 2015 m. gruodžio 1 d. kreditorių susirinkime patvirtinta administratoriaus ataskaita (t. 3, b. l. 150). Be to, pati apeliantė, 2015 m. lapkričio 2 d. raštu prašydama administratoriaus nustatyti datą po 2015 m. lapkričio 15 d., jos ketinamo šaukti susirinkimo organizavimui, taip pat nurodė, kad negavusi pirmiau įvardintos informacijos artimiausiu metu šaukiamo susirinkimo datą ji parinks savo nuožiūra (t. 3, b. l. 112). 2015 m. lapkričio 11 d. pranešimu apeliantė informavo administratorių apie sprendimą sušaukti susirinkimą 2015 m. lapkričio 20 d. bei pateikė siūlomą darbotvarkę, nutarimų projektus ir kt. ir prašė parengti pranešimą, biuletenį, o šiuos dokumentus išsiųsti kreditoriams (t. 3, b. l. 146-149). Bylos duomenys patvirtina pareiškėjų teiginius, kad administratorius nesušaukė susirinkimo 2015 m. lapkričio 20 d. Tačiau faktas, kad susirinkimas įvyko praėjus vos 10 dienų; kad tuo metu buvo susirašinėjama su apeliante dėl duomenų pateikimo kreditoriniam reikalavimui pagrįsti, dėl nuomos sutarties pateikimo (t. 4, b. l. 19-25, 51-53), – teismo vertinimu, taip pat nesuteikia pagrindo išvadai apie esminį jam priskirtų pareigų bankroto procese pažeidimą.
Be to, laikantis aukščiau aptartos įrodymų visumos vertinimo taisyklės, pažymėtinos aplinkybės, kurios rodo, jog šis asmuo atliko kitas pareigas bankroto procese. Pavyzdžiui – BUAB „Laimija“ naudai Vilniaus miesto apylinkės teisme yra pareikštas ieškinys buvusiam šios bendrovės direktoriui atsakovui M. M. dėl 36 894,69 Eur žalos atlyginimo (civilinė byla Nr. 2-3504-430/2016). Pagal šios bylos medžiagą (CPK 179 str. 3 d.) bankroto administratorius nustatė, kad pastarasis neatsiskaitė pagal 2011-01-14 ir 2011-05-11 paskolos sutartis su bendrove, iš kasos pasisavino pinigus, pardavęs areštuotą krautuvą pinigus nurodė pervesti į UAB „Transvesta“ sąskaitą, taip atsiskaitydamas su vienu iš kreditorių. Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-505-553/2016, kurioje šiam asmeniui pareikštas ieškinys dėl priteisimo 47 860,15 Eur žalos, padarytos šią pinigų sumą už įsigytą kurą neteisėtai įtraukus į 2012-12-31 balanso nepaskirstytą pelno (nuostoliai) sumą bei į veiklos sąnaudas. Bankroto administratorius ne kartą kreipėsi į teismą, prašydamas išduoti liudijimą įrodymams gauti ir kt. Beje, teismas, spręsdamas bankroto procedūrų klausimus, o taip pat teisminius ginčus, inicijuotus tiek apeliantės, tiek administratoriaus, nėra nustatęs šio asmens piktnaudžiavimo ar neteisėto veikimo / neveikimo.
Apeliacinis teismas, nagrinėdamas apeliantės argumentus dėl nevykdymo pareigos rūpintis įmonės turtu, o būtent – puspriekabės (duomenys neskelbtini) neišreikalavimo iš trečiųjų asmenų, pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 24 d. nutartyje c. b. Nr. 2-35027-933/2014, atsisakydamas taikyti baudą bendrovės direktoriui už dokumentų ir turto neperdavimą administratoriui, nustatė, jog šiam buvo žinoma šio turto buvimo vieta – po remonto autoservise. Kaip matyti iš bylos medžiagos administratorius kreditorių susirinkimuose aiškino, kad bendrovė neturi lėšų atsiskaityti už šį remontą. Be to, tokiu būdu būtų pažeista ĮBĮ 21 str. 1 d., 35 str. nustatyta tvarka. Pagal bylą būtent kreditorė apeliantė sumokėjo už jos remontą ir 2015-04-24 šis turtas buvo perduotas administratoriui (t. 3, b. l. 166, 167). Bendrovė teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartimi buvo pripažinta bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto ir atsirado teisinis pagrindas realizuoti jos turtą (ĮBĮ 30 str., 31 str. 2 p.).
Taigi apeliacinis teismas, kaip fakto ir teisės instancija, pakartotinai įvertinęs skunde nurodomas, o taip pat byloje nustatytas faktines aplinkybes, ĮBĮ teisės normas, reglamentuojančias administratoriaus veikimą bankroto procese, laiko, jog, priešingai nei tvirtinama atskirajame skunde, pirmosios instancijos teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjų kreditorių UAB „Vildingas“ ir VĮ Turto bankas argumentus, nepažeidė įrodinėjimo, įrodymų vertinimo taisyklių ir teisingai sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad dėl minimų bankroto administratoriaus veiksmų / neveikimo kilo esminiai bankroto procedūrų pažeidimai, sutrukdę šio proceso eigą, pažeidę kreditorių ar pačios bendrovės teises ir teisėtus interesus (CPK 5, 7 str., ĮBĮ 11 str.).
Dėl to skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista, o skundas atmetamas kaip nepagrįstas, nenagrinėjant kitų šalių procesiniuose dokumentuose išdėstytų motyvų, kaip neturinčių teisinės reikšmės teisingam bylos išsprendimui (CPK 263 str. 1 d., 329 str. 1 d., 330 str., 338 str.). Kaip žinoma, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą, kai yra atskleista bylos esmė, neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 16 d. nutartį palikti nepakeistą.