Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. J. (S. J.) gynėjos advokatės Virginijos Bradulskienės apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo:

S. J. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 6 dalyje, ir jam skirta 3 (trejų) metų 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, S. J. (S. J.) paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones – 5 (penkerius) metus, šį terminą skaičiuojant nuo faktinio šios teisės sustabdymo, t. y. 2023 m. kovo 27 d.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, S. J. (S. J.) paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir iš jo išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti suma – 300 (trys šimtai) eurų į valstybės biudžetą.

Civilinės ieškovės Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir iš S. J. priteista Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 456,99 (keturi šimtai penkiasdešimt šeši eurai ir 99 centai) eurai gydymo išlaidų ir 5 (penkių) procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (456,99 eurus) nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.

Civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriaus civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš S. J. (S. J.) priteista Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriaus naudai 1 775,12 (vienas tūkstantis septyni šimtai septyniasdešimt penki eurai ir 12 centų) eurai turtinės žalos atlyginimo.

S. J. (S. J.) paskirtos kardomosios priemonės – specialiosios teisės sustabdymas, rašytinis pasižadėjimas neišvykti, dokumento paėmimas, panaikintinos nuosprendžiui įsiteisėjus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. S. J. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 6 dalį už tai, kad jis, būdamas neblaivus, vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio žuvo žmogus ir buvo nesunkiai ir nežymiai sutrikdyta kitų žmonių sveikata, o būtent:

jis, 2022 m. rugsėjo 11 d., apie 21.47 val., Ukmergės rajone, važiuodamas nuo Molėtų link Ukmergės, Liaušių kaime, Molėtų gatvėje, ties namu Nr. 6, pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. 1950 „Dėl kelių eismo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto, numatančio, kad „Draudžiama vairuoti transporto priemonę <...> neblaiviems, <...>.“, ir 127 punkto, numatančio, kad „Vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, <...>, kelio <..> būklę <...>, meteorologines sąlygas, <...>, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. <...>.“, reikalavimus, t. y., vairuodamas automobilį „Peugeot 307“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), neblaivus, kai alkoholio kiekio matuokliu „Drager Alcotest 7510“ Nr. ARKB-0282 jo iškvėptame ore nustatyta 0,91 promilės etilo alkoholio koncentracija, neatsižvelgė į važiavimo ir meteorologines sąlygas – tamsų paros metą bei šlapią kelio dangą, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, važiavo 86 km/h greičiu, viršydamas maksimalų leistiną toje kelio atkarpoje 50 km/h greitį, ko pasėkoje užvažiavo ant skiriamosios salelės ir, nesuvaldęs vairuojamos transporto priemonės, nuvažiavo nuo kelio važiuojamosios dalies į dešinę bei už kelio ribų apvirto. Eismo įvykio metu žuvo automobilio „Peugeot 307“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), keleivis J. P. bei nukentėjo automobilio keleivės: R. V., kuriai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, ir P. P., kuriai buvo nežymiai sutrikdyta sveikata.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis S. J. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. birželio 29 d. nuosprendžio (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis) nurodo, kad ginčo dėl padarytos veikos, kvalifikacijos ir nustatytų faktinių aplinkybių nėra, kaltu pilnai prisipažino tiek ikiteisminio tyrimo, tiek baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu, pripažino, jog viršijo važiavimo greitį, eksperto išvadoje nurodomo greičio neginčijo, paskirtų baudžiamojo poveikio priemonių neginčija. S. J. apeliacinį skundą teikia dalyje tik dėl jam paskirtos bausmės, prašydamas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis atlygino nukentėjusiajai R. M. turtinę žalą ir dalį civilinio ieškinio Valstybinei socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra). Taip pat apeliantas prašo jo atžvilgiu taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas ir skiriamą laisvės atėmimo bausmę sumažinti vienu trečdaliu, bei pritaikius BK 75 straipsnį iš dalies atidėti paskirtos bausmės vykdymą, skiriant laisvės atėmimą ne mažiau 6 (šešiems) mėnesiams ir atidedant likusios bausmės vykdymą iki 3 (trijų) metų.

1.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuteistasis pirmosios instancijos teismui teikė prašymą atlikti sutrumpintą įrodymų, nes tam buvo visos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 273 straipsnyje numatytos sąlygos. S. J. visiškai prisipažino kaltu tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisminio nagrinėjimo metu, neprašė tirti kitų byloje esančių įrodymų, sutiko duoti parodymus, nebuvo nustatyta, kad ginčijamos bylos aplinkybes, kvalifikacija, su sutrumpintu įrodymų tyrimu sutiko prokuroras ir gynėjas. Atkreipiamas dėmesys, jog ir prokuroras kaltinamajame akte išreiškė poziciją, kad yra galimybė atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą ir bylos nagrinėjimo metu sutiko, kad jis būtų atliktas. Nuteistajam buvo suteiktos pagrįstos viltys ir tikimybė, kad byla nagrinėjama sutrumpintu įrodymų tyrimo tvarka, nenagrinėjant visų faktinių, pripažįstamų aplinkybių ir netiriant kitų byloje esančių įrodymų. Pažymima, kad apeliantas pirmosios instancijos teismo prašė bylos nagrinėjimo metu ir baigiamųjų kalbų metu taikyti jo atžvilgiu BK 64¹ straipsnio nuostatas ir paskirtą bausmę mažinti vienu trečdaliu, tačiau šioje dalyje pirmosios instancijos teismas pareikšto prašymo nevertino ir Skundžiamame nuosprendyje nepasisakė bei nemotyvavo. Apylinkės teismas faktiškai atliko sutrumpintą įrodymų tyrimą pagal BPK 291 straipsnio nuostatas, kitų įrodymų netyrė, tik išklausė nukentėjusiuosius, atvykusius į teismo posėdį, nes patys nukentėjusieji norėjo pasisakyti. Nukentėjusieji nenurodė naujų aplinkybių, o juos išklausius naujų aplinkybių nepaaiškėjo, atlikti įrodymų tyrimą nebuvo būtinybės. Liudytojai į teismo posėdį kviečiami nebuvo, o nuteistasis prašė apklausti liudytoją T. B. tik dėl jį charakterizuojančių aplinkybių, o ne dėl įvykio, nusikalstamos veikos aplinkybių, dėl ko ginčo nebuvo. Pirmosios instancijos teismas Skundžiamame nuosprendyje vadovavosi liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir kitais įrodymais, rinktais ikiteisminio tyrimo metu, bylos nagrinėjimo metu įrodymų tyrimo neatliko, naujai įrodymų teismo posėdyje netyrė ir nuosprendyje faktiškai pripažino, kad byla išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą. Nors nuteistasis S. J. neginčija to, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą nebuvo tiriami kiti byloje esantys įrodymai, tačiau mano, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, todėl nepagrįstai jo atžvilgiu netaikė BK 64¹ straipsnio nuostatų ir vienu trečdaliu nesumažino jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės.

1.2. Apeliantas akcentuoja, kad atsiprašė nukentėjusiųjų, nukentėjusiajai R. M. padarytą žalą atlygino, taip pat atlygino dalį turtinės žalos Sodrai. Nors šios aplinkybės ir nurodytos Skundžiame nuosprendyje, tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai to nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe. S. J. prašo įvertinti, jog nepaisant jo sunkios šeimos turtinės padėties, t. y. gyvenimo tik iš socialinių išmokų, dviejų nepilnamečių vaikų išlaikymo, nuosavo gyvenamojo būsto neturėjimo, jis atlygino nukentėjusiajai R. M. turtinę žalą pagal savo turtines galimybes.

1.3. Kartu nuteistojo S. J. vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino galimybės jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnyje numatytą dalinį bausmės vykdymo atidėjimą ir to nemotyvavo. Apeliantas apeliacinio teismo prašo įvertinti, kad jis padarė neatsargų nusikaltimą, taip pat faktinę aplinkybę, kad eismo įvykis įvyko įvažiuojant į eismo juostos skiriamąją salelę, kuri tamsius paros metu sunkiai matoma, nėra apšviesta. Minimos salelės dešinė pusė yra išklota akmenimis, ši kelio dalis lyginant su kita dešiniąja eismo puse yra siauresnė, ši kelio atkarpa labai avaringa, įrengta neatsižvelgiant į eismo sąlygas, nurodytas įspėjamasis kelio ženklas „iškili saugumo salelė“, įvažiavimo kryptis į salelę labai staigi ir dešinės kelio pusės grindinys grįstas smulkiais akmenimis, kaip ir išvažiavimas. Esant drėgnai ir šlapiai kelio dangai, neįmanoma įvertinti ar automobilio dešinės pusės ratai pateks ant akmenų dangos, nes ši kelio dalis labai siaura. Dešinė kelio pusė yra atitverta bordiūrais. Tamsiu paros metu labai sudėtinga pravažiuoti šią „salelę“ važiuojant kryptimi iš Želvos į Ukmergės miestą. Juo labiau, ši salelė yra klaidinanti, nes viena kelio pusė yra tiesi, o važiuojant iš Želvos į Ukmergę yra labai staigus posūkis į dešinę, labai greitai po to labai staigus posūkis į kairę. Pažymima, kad šioje kelio atkarpoje nuolat įvyksta eismo įvykiai, o minimos aplinkybės sąlygojo ir šį eismo įvykį. Taip pat S. J. prašo atsižvelgti, kad nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, įvertinti jo šeimynines aplinkybes, t. y. kad turi šeimą ir išlaiko du nepilnamečius vaikus, jį charakterizuojančias aplinkybes, nurodo, jog yra registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

2. Atsiliepimu į nuteistojo S. J. apeliacinį skundą Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Trečiojo skyriaus prokurorė Ingrida Gureckienė (toliau – ir prokurorė) prašo nuteistojo apeliacinio skundo netenkinti ir Skundžiamą nuosprendį palikti nepakeistą.

2.1. Prokurorė atsiliepime detaliai analizuoja BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Nagrinėjamu atveju pagal nuteistojo ir nukentėjusiosios R. M. parodymus matyti, kad klausimas buvo spręstinas vien dėl žalos atlyginimo R. M.. Kaip teisingai pažymėta Skundžiama nuosprendyje kitiems nukentėjusiesiems žalą atlygino AB „Lietuvos draudimas“, yra pareikšti Sodros ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos civiliniai ieškiniai. Nepaisant pakankamai ilgo praėjusio laikotarpio, nuteistasis S. J. iki šiol neatlygino civiliniais ieškiniais prašomų sumų, sumokėjo tik 50 (penkiasdešimt) eurų Sodrai, kas sudaro nežymią dalį tik vieno iš pareikšto civilinio ieškinio. Be to, vadovaujantis parodymais, vien nukentėjusiajai R. M. pats S. J. davė keletą šimtų eurų, kas kartu taip pat nesudaro pagrįsto pagrindo aiškiai taikyti atitinkamą lengvinančią aplinkybę. Vadovaujantis surinktais duomenimis, nuteistasis nedirba, yra registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, todėl jo pajamas sudaro socialinės išmokos. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad žala neatlyginta, apeliaciniu skundu prašoma įvertinti būtent sunkią nuteistojo šeimos turtinę padėtį, gyvenimą vien tik iš socialinių išmokų, dviejų nepilnamečių vaikų išlaikymą, gyvenamojo būsto neturėjimą, tačiau, nepaisant minėtų aplinkybių, nesant svarių argumentų dėl esamos padėties, negalėjimo dirbti, atlyginti žalą, būnant darbingam, esant pakankamam laiko tarpui ir pan., asmens tam tikti interesai, siekiant išvengti neigiamų, anot jo, pasekmių, gauti tam tikrų lengvatų, nėra prerogatyva, kilę padariniai yra adekvatūs. Spręstina, kad toks pastarojo elgesys neparodo tinkamo jo požiūrio į padarytą nusikalstamą veiką bei nukentėjusiuosius, kartu neparodydamas ir mažesnio savo bei padarytos veikos pavojingumo. Vien tai, kad nuteistasis S. J. patirs tam tikrus, jo manymu, suvaržymus, nepatogumus, savaime neleidžia vertinti, kad bausmė paskirta netinkamai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė atsakomybę lengvinančių aplinkybių įstatymo normas, todėl šiuo klausimu keisti Skundžiamo nuosprendžio nėra pagrindo.

2.2. Pasisakant apie apeliacinio skundo argumentus, susijusius su BK 64¹ straipsnio nuostatomis ir sutrumpinta įrodymų tyrimo tvarka, atsiliepime pažymima, jog sutrumpintas įrodymų tyrimas negali būti taikomas formaliai, nes tokiu būdu būtų pažeidžiamas esminis BPK straipsnis. Nagrinėjamu atveju prokurorė pritaria skundo daliai, kad nuteistasis neprašė tirti kitų įrodymų, esančių byloje, sutiko duoti parodymus, pilnai savo kaltę pripažino, nebuvo nustatyta, kad ginčija bylos aplinkybes, kvalifikaciją, kiti liudytojai nebuvo kviečiami į teismo posėdį, kiti įrodymai nebuvo tiriami, apylinkės teismas Skundžiamame nuosprendyje rėmėsi liudytojų parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ir kitais įrodymais, surinktais ikiteisminio tyrimo metu, tačiau nepaisant paminėto, nėra pagrindo sutikti su kitais apeliacinio skundo teigimais. Atkreiptinas dėmesys, kad vis dėlto buvo atliktas įrodymų tyrimas, t. y. buvo apklausiami nukentėję asmenys, atvykę į teismo posėdį, prašoma apklausti liudytoją T. B. dėl nuteistąjį charakterizuojančių aplinkybių, kas iš esmės nurodoma ir apeliaciniame skunde. Nėra pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog aplinkybės nekėlė abejonių ir buvo atliktas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Nepaisant to, kad pirmosios instancijos teismas motyvuotai nepasisakė dėl BK 64¹ straipsnio ir BPK 273 straipsnio taikymo, nevertintini skundo argumentai ir nesutiktina, kad faktiškai baudžiamoji byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, dėl ko turėtų būti taikomas BK 64¹ straipsnis.

2.3. Atsiliepime nurodoma, kad sutiktina su pirmosios instancijos teismo pagrįstu vertinimu, jog nėra pagrindo S. J. atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Apylinkės teismas atsižvelgė į tai, kad nusikaltimas buvo netyčinis, tačiau veika pasireiškė šiurkščiu KET pažeidimu vairuojant neblaiviam nuo alkoholio, ignoruojant eismo saugumo taisykles ir sukėlė sunkiausius padarinius – žuvo žmogus, buvo sužeisti dar keli kiti žmonės. Kartu nurodoma, jog nuteistasis laiku neužtikrino, kad automobilis būtų apdraustas civilinės atsakomybės draudimu, būtų galiojanti automobilio techninė apžiūra. Nors S. J. parodė, kad jam buvo pagirios, o svečiuose prieš įvykį jis negėrė, tačiau nepaisant to jis vairavo automobilį būdamas pakankamai nemažai apgirtęs – jam nustatytos 0,91 promilės, jis vairavo automobilį, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones. Pažymima ir tai, kad apeliantui jau buvo taikomas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, bet nepaisant to, S. J. po to dar ne kartą nusikalto, be kita ko, ir už vairavimą esant neblaiviam, o vėliau jam buvo skiriamos realios laisvės atėmimo bausmės. Akcentuojama ir tai, kad šį nusikaltimą apeliantas padarė neišnykus teistumui už tyčinį nusikaltimą transporto eismo saugumui (už vairavimą neblaiviam nuo alkoholio), buvo ne kartą baustas administracine tvarka už KET pažeidimus. Ankstesnis nubaudimas už vairavimą esant neblaiviam nepadarė teigiamo poveikio S. J., jis vėl vairavo transporto priemonę neblaivus, kas pagal teismų praktiką (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-303/2010) rodo dar didesnį asmens pavojingumą, nakties metu, esant sudėtingoms eismo sąlygoms, įvažiavo į skiriamąją salelę, o po to į griovį, dėl to vienai nukentėjusiajai padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, kitai – nežymus sveikatos sutrikdymas, o dar vienas keleivis žuvo. Tai rodo, kad šias itin sunkias pasekmes sukėlę S. J. veiksmai yra dėsningi, nulemti sąmoningo eismo saugumo taisyklių ignoravimo ir abejingumo kitiems eismo dalyviams. Net ir esant formaliems pagrindams taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, minėtos aplinkybės yra reikšmingos vertinant apelianto asmenybę ir grindžiant išvadą, ar jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, laikysis įstatymų, ar bus pasiekti bausmės tikslai. Atsižvelgęs į minėtas S. J. asmenybę neigiamai apibūdinančias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, su kuo visiškai sutinka ir prokurorė.

2.4. Kartu akcentuojama, jog jokių naujų aplinkybių tiek dėl nusikalstamos veikos, tiek dėl asmens charakteristikos, kurie būtų nežinomi ir nevertinti ikiteisminio tyrimo metu ir baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme metu, nuteistasis S. J. apeliaciniu skundu nepateikė. Nagrinėjamu atveju visuomenės, nukentėjusiųjų saugumas ir interesai, baudžiamųjų įstatymų nuostatų paisymas, lyginant su galimais pastarojo nepatogumais, pageidavimu, yra akivaizdžiai didesnė, prioritetą turinti vertybė. Kaip matyti iš Skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, įvertino visas byloje nustatytas aplinkybes, todėl akivaizdu, kad šiuo atveju nėra pagrindo taikyti apeliaciniame skunde prašomas nuostatas. Apylinkės teismo paskirta bausmė yra proporcinga, teisinga bei teisėta, atitinka visus jai keliamus tikslus.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo S. J. gynėjos advokatės Virginijos Bradulskienės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, Skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl to asmens, kuris padavė apeliacinį skundą ar dėl kurio toks skundas buvo paduotas. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar dėl jų skundas gautas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius – šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-248-689/2018).

5. Apeliaciniame skunde įrodymų vertinimo, nuteistojo S. J. kaltės, nusikalstamos veikos kvalifikavimo bei padarymo aplinkybių klausimai nėra keliami, neginčijama ir paskirtos bausmės rūšis. Nagrinėjamu atveju apeliantas prašo jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėti iš dalies ir nesutinka su Skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dydžiu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, bei galutinės paskirtos bausmės, vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, nesumažino vienu trečdaliu, t. y. netinkamai taikė su bausmės skyrimu susijusias BK nuostatas. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 329 straipsnyje numatytais nuosprendžio pakeitimo pagrindais, ir atsižvelgdama į tai, jog apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, sprendžia, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. birželio 29 d. nuosprendis turi būti pakeistas.

Dėl bausmės individualizavimo

6. Kaip jau buvo minėta, iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad S. J. iš esmės nesutinka su jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžiu, prašydamas ją sumažinti, nustačius dar vieną jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apeliacinio skundo prašymai ir argumentai nepagrįsti. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bausmių individualizavimui reikšmingas aplinkybes, padarė teisingas ir teisiamojo posėdžio metu ištirtais įrodymais pagrįstas išvadas dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymo, todėl keisti ar naikinti šią nuosprendžio dalį nėra pagrindo.

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. BK 61 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad bausmės skyrimo procesas susideda iš dviejų dalių – iš bausmės rūšies parinkimo ir bausmės dydžio nustatymo. BK 61 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 54 straipsnio 2 dalis numato, kad skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Pažymėtina, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-576/2006, Nr. 2K-118/2011, Nr. 2K-369-942/2015, Nr. 2K-122-976/2021). Teismas paskiria tik tokią bausmę, kuri yra numatyta BK specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. BPK 328 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas pakeičia pirmosios instancijos teismo nuosprendį, jeigu neteisingai paskirta bausmė. Neteisinga bausme pripažįstama tokia bausmė, kuri nors ir atitinka baudžiamojo įstatymo nustatytas ribas, tačiau savo rūšimi ar dydžiu yra aiškiai per švelni ar per griežta (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-202-693/2015, Nr. 2K-122-976/2021, Nr. 2K-7-719/2021, Nr. 2K-266-648/2022).

8. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę S. J., konstatavo vieną apelianto atsakomybę lengvinančią aplinkybę, t. y. kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Skundžiamu nuosprendžiu buvo įvertinti nuteistojo veiksmai, susiję su turtinės žalos atlyginimu nukentėjusiajai R. M. bei civiliniam ieškovui Sodrai, tačiau minimų aplinkybių pirmosios instancijos teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, kontekste. Teismų praktikoje BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta atsakomybę lengvinanti aplinkybė pripažįstama tada, kai kaltininkas pats savo noru ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygino ar pašalino visą žalą iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-345/2013, Nr. 2K-211/2014, Nr. 2K-560/2014). Teismas, vadovaudamasis BK 59 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakomybę lengvinančia aplinkybe gali pripažinti ir dalinį žalos atlyginimą, tačiau tokiais atvejais atlygintos žalos dydis turi būti pakankamai didelis, sudaryti pagrįstas prielaidas nukentėjusiesiems tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo, o kaltininko pastangos atlyginti likusią padarytos žalos dalį – nuoširdžios (kasacinė nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-579/2010, Nr. 2K-345/2013).

9. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys civilinių ieškinių nereiškė. Ir nors apeliantas S. J. laisva valia prisidėjo prie žuvusiojo laidotuvių išlaidų ir materialiai parėmė nukentėjusiąją R. M., ką patvirtino ir pati nukentėjusioji (2023 m. birželio 15 d. teisiamojo posėdžio protokolas, 3 t., b. l. 57–59), tačiau šios aplinkybės, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, negali būti vertinamos kaip jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Teisėjų kolegija pažymi, kad dalies (50 eurų) žalos atlyginimas civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai, nėra pakankamas pagrindas pripažinti, kad atlygintos žalos dalis, lyginant su neatlyginta žalos dalimi (2232,11 eurų), yra pakankamai didelė ir sudaro pagrįstas prielaidas tikėtis neuždelsto likusios žalos dalies atlyginimo. Teisėjų kolegija pritaria ir prokurorės atsiliepime išdėstytai pozicijai, kad apelianto sunki finansinė padėtis neleis jam per protingus terminus užtikrinti civilinių ieškinių atlyginimo. Nurodytų aplinkybių pagrindu, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad šioje byloje nenustatyta nuteistojo S. J. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

10. Pasisakydama dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės dydžio teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamosios bylos medžiagos nustatyta, kad S. J. padarė neatsargų nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje. Iš Skundžiamo nuosprendžio dalies, kurioje išdėstyti bausmės skyrimo motyvai, matyti, kad pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į S. J. padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumą, išsamiai įvertino nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, o būtent kilusį eismo įvykį, bei dėl nuteistojo nusikalstamų veiksmų kilusias negrįžtamas pasekmes – vienas keleivis J. P. žuvo, kitoms keleivėms R. V. ir P. P. buvo atitinkamai nesunkiai ir nežymiai sutrikdyta sveikata. Atkreiptinas dėmesys, jog ir pats nuteistasis dėl savo veiksmų nukentėjo bei patyrė sveikatos sutrikdymą. Šiame kontekste buvo atkreiptas dėmesys ir į nukentėjusiųjų elgesį eismo įvykio kilimo metu, t. y. kad P. P. ir R. V., važiuodamos automobilyje, buvo neprisisegusios saugos diržu, kas apylinkės teismo vertimu galėjo taip pat sąlygoti jų sveikatos sužalojimus, o tam aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo nepritarti. Kartu kaip teisingai pažymėta Skundžiamame nuosprendyje automobilis, kurį vairavo apeliantas, buvo neapdraustas civilinės atsakomybės draudimu, jo techninė apžiūra buvo pasibaigusi (1 t., b. l. 50), taip pat iš dalies jis buvo techniškai netvarkingas, t. y. automobilio viduje nebuvo išsiskleidusių oro pagalvių (1 t., b. l. 36–37), kas leidžia pagrįstai manyti, jog nuteistasis, vairuodamas tokios specifikacijos transporto priemonę, prisiėmė atsakomybę dėl galinčių kilti pasekmių. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas detaliai įvertino ir eismo įvykio kilimo aplinkybes. Nustatyta, jog nors važiuojant tamsiu paros metu, esant prastoms oro sąlygoms, t. y. lynojant, esant šlapiai kelio dangai, rūkui, neįrengtam gatvės apšvietimui, gali būti sunku pastebėti skiriamąją salelę, ant kurios nuteistasis užvažiavo, bet, vis tik, S. J., vairuodamas transporto priemonę, buvo apsvaigęs nuo alkoholio (nustatytos 0,91 promilės (1 t. b. l. 46)), viršijo leistiną greitį. Taip pat įvertintinas apelianto elgesys ir iškarto po eismo įvykio bei viso baudžiamojo proceso metu. S. J. po įvykio bandė ištraukti prispaustą J. P. iš automobilio, dar ikiteisminio tyrimo metu išreiškė norą atsiprašyti nukentėjusiųjų, jų atsiprašė, dėjo pastangas atlyginti savo veiksmais padarytą turinę žalą. Kartu Skundžiamu nuosprendžiu įvertinta ir nustatyta nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. kad S. J. prisipažino padaręs jam inkriminuotą baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), taip pat tai, kad nenustatyta apelianto atsakomybę sunkinančių aplinkybių.

11. Be paminėtų aplinkybių, reikšmingų bausmės skyrimui, pirmosios instancijos teismas, nenukrypdamas nuo bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, skirdamas bausmę, atsižvelgė ir į S. J. asmenybę (BK 59 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Kaip teisingai pažymėta Skundžiamame nuosprendyje, nuteistasis nedirba, tačiau yra registruotas Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (3 t., b. l. 51), su sugyventine turi du nepilnamečius vaikus (2 t., b. l. 97; 3 t., b. l. 47, 48), visas šeimos pajamas sudaro socialinės išmokos (3 t., b. l. 49, 50), neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, šeima įtraukta į eilę socialiniam būstui gauti, šeimai teikiamos socialinės paslaugos (3 t., b. l. 50). Svarbu pažymėti ir tai, kad nuteistasis teistas 11 (vienuolika) kartų, be kita ko ir už transporto priemonės vairavimą esant neblaiviam, bei už vengimą atlikti baudžiamojo poveikio priemonę, paskirtą dėl vairavimo esant apsvaigus nuo alkoholio. Apeliantui S. J. ne kartą taikytos tiek laisvės atėmimo bausmės, tiek ir švelnesnės bausmių rūšys (2 t., b. l. 55–66). Taip pat nuteistasis eilę kartų baustas administracine tvarka, dauguma nusižengimų padarytų pažeidžiant KET nustatytus reikalavimus bei darant Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 108 straipsnyje (smulkios vagystės) numatytus nusižengimus (2 t., b. l. 67–92). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę S. J. ir parinkdamas jos rūšį bei dydį, tinkamai įvertino padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, apelianto veiksmus ir jo asmenybę, todėl švelninti jam paskirtos bausmės nėra pagrindo.

Dėl BK 64¹ straipsnio nuostatų taikymo

12. Iš pateikto apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis S. J. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu jo atžvilgiu netaikyti BK 64¹ straipsnio nuostatų ir iš esmės nurodo, kad minimas institutas nebuvo pritaikytas dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nors jis viso baudžiamojo proceso metu savo kaltę pripažino, neprieštaravo ir sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu. Nagrinėjamu atveju iš Skundžiamo nuosprendžio nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas sprendimo netaikyti BK 64¹ straipsnio nuostatų visiškai nemotyvavo ir tuo klausimu nepasisakė, nors šis klausimas buvo keliamas ir baigiamųjų kalbų metu.

13. Teisėjų kolegija, prieš pasisakydama komentuojamu klausimu, pažymi, jog BK 64¹ straipsnio nuostatų pagrindinė paskirtis – sudaryti galimybes baudžiamąjį procesą atitinkamų kategorijų bylose užbaigti daug greičiau. Siekiant šio tikslo, BK įtvirtinta privilegija (pozityvioji diskriminacija) atskiroms tos pačios kategorijos (teisiamųjų) asmenų grupėms – BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nurodytiems asmenims prisipažinus, jiems skiriama bausmė mažinama vienu trečdaliu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2A-7-1/2014, Nr. 2K-238-699/2017, Nr. 2K-264-697/2017). BK 64¹ straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjus pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, taip pat, kai baudžiamoji byla baigiama teismo baudžiamuoju įsakymu, nuteistajam skiriama bausmė, kuri tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nustatyta taisyklė taikoma tik tais atvejais, kai asmuo prisipažįsta esąs kaltas. Taigi, minėtas įstatymas taikomas esant dviem sąlygoms: 1) baudžiamoji byla išnagrinėjama pagreitinto proceso tvarka ar atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą arba priėmus baudžiamąjį įsakymą; 2) asmuo prisipažįsta kaltu. Sutrumpintą įrodymų tyrimą reglamentuoja BPK 273 straipsnis. Toks įrodymų tyrimas įmanomas esant šioms sąlygoms: 1) jei kaltinamasis nėra padaręs labai sunkaus nusikaltimo; 2) jei kaltinamasis visiškai prisipažįsta kaltas; 3) jei sutinka proceso šalys – prokuroras ir gynėjas; 4) nusikalstamos veikos aplinkybės nekelia abejonių. Atkreiptinas dėmesys, jog kaltininko prisipažinimas dėl esminių jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių, esant BPK 273 straipsnyje nustatytoms sąlygoms, suteikia jam galimybę siekti bausmės sumažinimo vienu trečdaliu, ir nesvarbu, ar asmuo kaltas prisipažino nuoširdžiai gailėdamasis, ar dėl surinktų jo kaltės įrodymų, ar dėl kitų priežasčių, ar padėjo išaiškinti nusikalstamą veiką.

14. Nagrinėjamu atveju iš baudžiamosios bylos duomenų ir pirmosios instancijos teismo 2023 m. birželio 15 d. teisiamojo posėdžio protokolo (3 t., b. l. 57 – 59) bei Lietuvos teismų informacinėje sistemoje Liteko esančio garso įrašo nustatyta, kad S. J. buvo kaltinamas neatsargaus, o ne labai sunkaus nusikaltimo (BK 16 straipsnis) padarymu, po kaltinamojo akto paskelbimo pripažino kaltinime nurodytas aplinkybes, sutiko, kad kiti įrodymai nebūtų tiriami. Bylą nagrinėjančiam pirmosios instancijos teismui išreiškus poziciją, kad bus atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas, bei paklausus proceso dalyvių nuomonės dėl apklausiamos gynėjos nurodytos liudytojos ir dalyvaujančių nukentėjusiųjų, prokurorė sutrumpintam įrodymų tyrimui neprieštaravo, tik parodė, jog nėra numatyta galimybės apklausti liudytoją ir nukentėjusiąsias, o gynėja sutiko su sutrumpintu įrodymų tyrimu, nurodydama, kad liudytojos parodymai būtų tiriami tik nuteistąjį (tuo metu kaltinamąjį) charakterizuojančioje dalyje, dėl nukentėjusiųjų apklausos pritarė prokurorės pozicijai (garso įrašas nuo 00:41:00 s. iki 00:44:56 s.). Apylinkės teismui paklausus nukentėjusiųjų pozicijos dėl jų apklausos, jos parodė, kad nori pasisakyti (garso įrašas 00:44:32). Išklausęs proceso dalyvių nuomones, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistasis (tuo metu kaltinamasis) kaltu prisipažino ir iš esmės yra visos sąlygos, vadovautis BPK 273 straipsniu, o esant poreikiu ir galimybei, t. y. nuteistąjį (tuo metu kaltinamąjį) pripažinus kaltu taikyti BK 64¹ straipsnio lengvatas, atsižvelgiant, jog byloje dalyvauja nukentėjusiosios ir norima apklausti liudytoją, bus apklausiami ir šie asmenys (garso įrašas 00:44:44). Dėl to teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme susiklosčiusi teisinė situacija atitiko visas BPK 273 straipsnio 1 dalyje nurodytas sąlygas, kurioms esant gali būti atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas.

15. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog kaip matyti ir iš apylinkės teismo 2023 m. gegužės 26 d. nutarties, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, teismas nors ir nurodė, kad byloje yra galimybė atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, tačiau netaikė BPK 233 straipsnio 3 dalies, pagal kurią jeigu kaltinamasis yra pareiškęs sutikimą, kad būtų atliekamas sutrumpintas įrodymų tyrimas (ikiteisminio tyrimo metu apeliantas išreiškė sutikimą (2 t., b. l. 116)), teisėjas gali nuspręsti teisiamąjį posėdį šaukti tik kaltinamąjį ir jo gynėją, o kitiems proceso dalyviams tik pranešti apie paskirto posėdžio laiką ir vietą ir jų teisę dalyvauti posėdyje, ir nutarė į teisiamąjį posėdį šaukti nukentėjusiąsias V. M., R. M., R. V., tokio sprendimo nemotyvuodamas. Pažymėtina ir tai, kad kaltinamajame akte prokurorė nurodė, jog yra galimybė atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą (3 t., b. l. 2 – 8), kaip minėta, nuteistasis apie tai buvo informuotas ir sutiko (2 t., b. l. 116). Baigiamųjų kalbų metu S. J. gynėja taip pat prašė bausmę sumažinti vienu trečdaliu, kadangi, jos vertinimu, byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka (3 t., b. l. 57 – 59).

16. Prokurorės atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi teiginiai, kad nors iš dalies ir sutiktina su skundo argumentais, bet, vis tik, byloje buvo atliktas įrodymų tyrimas, t. y. buvo apklausiami nukentėję asmenys, atvykę į teismo posėdį, prašoma apklausti liudytoją T. B., todėl BK 64¹ straipsnis negali būti taikomas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su prokurorės pozicija, akcentuoja, jog S. J. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios visiškai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, ne vieną kartą nurodė faktines jos padarymo aplinkybes, 2023 m. birželio 15 d. teisiamajame posėdyje apklausus nukentėjusiąsias ir liudytoją, jos paaiškino aplinkybes dėl padarytos žalos, apeliantą charakterizuojančių duomenų, o jų duoti parodymai dėl nusikaltimo padarymo aplinkybių iš esmės pasitvirtino ir sutapo tiek su nuteistojo nurodytomis, tiek ir su teismo nustatytomis nusikaltimo padarymo aplinkybėmis. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo apklaustos nukentėjusiosios ir liudytoja, šiuo atveju, nereiškia, jog nebuvo taikomas sutrumpintas įrodymų tyrimas. Be kita ko, atkreiptinas dėmesys, jog tokios praktikos laikomasi ir teismų praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-312-697/2016, Vilniaus apygardos teismo 2023 m. sausio 31 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-113-574/2023). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjama baudžiamoji byla buvo išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka.

17. Taigi, įvertinus išdėstytą, konstatuotina, jog procesas pirmosios instancijos teisme vyko sutrumpinto įrodymų tyrimo tvarka, apklaustų proceso dalyvių parodymų esmę sudarė klausimai, susiję su padaryta žala, apeliantą charakterizuojančiais duomenimis, nebuvo apklausti visi asmenys, nurodyti apklaustinų teisiamajame posėdyje asmenų sąraše, buvo pagarsinta bylos medžiaga, S. J. sutiko duoti parodymus, pripažino faktines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, sutiko su pareikštais civiliniais ieškiniais. Analizuojamų įrodymų tyrimo tvarka atitiko BPK 273 straipsnio nuostatų reikalavimus, keliamus sutrumpintam įrodymų tyrimui, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, jog yra pagrindas nuteistajam S. J. taikyti BK 64¹ straipsnio nuostatas.

18. BK 64¹ straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad baudžiamojoje byloje atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, nuteistajam skiriama bausmė tuo pačiu nuosprendžiu sumažinama vienu trečdaliu. Šio procesinio sprendimo 15-17 punktuose konstatuota, kad pirmos instancijos teisme byla išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, todėl vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, nuteistajam pirmosios instancijos teismo skirta bausmė turi būti sumažinta vienu trečdaliu. Skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje, paskirta 3 metų 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę sumažinus vienu trečdaliu, nuteistajam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje, skirtina 2 metų 5 mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Teisėjų kolegija pažymi, kad skaičiuojant mažintinos bausmės dalį, aritmetiniai skaičiavimai buvo apvalinami į palankesnę nuteistojo padėčiai pusę, t. y. parinktas palankiausias nuteistajam aritmetinių skaičiavimų apvalinimo būdas.

Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis)

18. Apeliacinės instancijos teismas, prieš pasisakydamas dėl apeliacinio skundo prašymo nuteistojo S. J. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, atkreipia dėmesį, jog nagrinėjamu atveju susiklosčiusi procesinė galimybė svarstyti ne tik dalinį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą, ko prašo apeliantas, bet ir visos paskirtos bausmės vykdymo atidėjimą, kadangi apeliantas nuteistas ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytą nusikaltimą (BK 75 straipsnio 2 dalis).

19. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas įvertino galimybę nuteistojo S. J. atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir padarė išvadą, kad šiuo atveju tokio pagrindo nėra. Bausmės vykdymas pagal BK 75 straipsnio 1, 2, 3 dalis gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (BK 75 straipsnio 4 dalis). Taigi, vadovaujantis komentuojamu straipsniu teismui sprendžiant dėl asmeniui paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo yra svarbūs du kriterijai: kokios rūšies nusikaltimas yra padarytas ir kokio dydžio bausmė yra paskirta, taip pat ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-45-654/2023). Nors nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje ir egzistuoja formalusis bausmės vykdymo atidėjimo kriterijus, tačiau teisėjų kolegija, pritardama Skundžiamo nuosprendžio išvadoms, sutinka, jog materialusis BK 75 straipsnio kriterijus, susijęs su bausmės tikslais, nebūtų įgyvendintas.

20. Bausmės tikslai yra nustatyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, tai siekis sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės vykdymo atidėjimu irgi siekiama tų pačių tikslų. Tiek BK 75 straipsnio 4 dalies kriterijus – numanymas, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba asmeniui atlikus tik jos dalį, tiek bausmės tikslas – siekis paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, yra susiję su ateities prognoze, tikėtinumu, numatymu, kad asmuo daugiau nenusikals. Tik analizuodami ir vertindami buvusį ir esamą asmens elgesį bei jo asmenybę teismai gali susidaryti pakankamą pagrindą manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo arba atlikus tik dalį bausmės. Baudžiamajame įstatyme nepateikiamas aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ar atlikus dalį paskirtos bausmės, sąrašas. Tačiau šiuo aspektu formuojamoje teismų praktikoje nurodoma, kad, spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, Nr. 2K-7-29-942/2016, Nr. 2K-217-976/2018).

21. Šiame kontekste aukštesnysis teismas pažymi ir tai, jog svarstant dėl bausmės vykdymo atidėjimo taikymo turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo ar atlikus dalį jam paskirtos bausmės, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį ir pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, Nr. 2K-396-746/2016, Nr. 2K-179-693/2017, 2K-244-976/2021, 2K-18-697/2023, Nr. 2K-45-654/2023).

22. Iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, netaikydamas BK 75 straipsnyje įtvirtinto bausmės vykdymo atidėjimo instituto, įvertino ne tik bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, tačiau atsižvelgė ir į ankstesnį apelianto nusikalstamą elgesį bei jo atžvilgiu taikytų bausmių neveiksmingumą, kas teisėjų kolegijos vertinimu leidžia daryti pagrįstą išvadą dėl galimybės S. J. taikyti bausmės vykdymo atidėjimo negalimumo. Būtina akcentuoti, jog ir teismų praktikoje pažymima, kad bausmės vykdymo atidėjimas negali būti taikomas formaliai, neatsižvelgiant į tai, kad asmuo jau daug kartų teistas arba nusikalstamos veikos padarymo metu turi neišnykusį teistumą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-405/2012, Nr. 2K-132-942/2016). Iš byloje esančių duomenų matyti, kad S. J. praeityje teistas eilę kartų, t. y. 11 (vienuolika) už įvairaus pobūdžio nusikalstamas veikas. Nagrinėjamą nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio 6 dalyje, padarė ne tik, kad turėdamas neišnykusį teistumą, bet, kaip jau minėta, dar ir būdamas nuteistas pagal BK 281¹ straipsnio 1 dalį už vairavimą esant neblaiviam (2 t., b. l. 55 – 66). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nuteistasis nusikalstamas veikas, susijusias su transporto priemonės valdymu, daro ne tik būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bet neturėdamas specialiosios teisės vairuoti transporto priemones, kas nustatyta ir nagrinėjamu atveju. Taip pat iš įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašo apie fizinį asmenį (2 t., b. l. 55 – 66) matyti, kad nuteistasis nepaiso ne tik jam skiriamų bausmių, kurias tik atlikęs, toliau sistemingai nusikalsta, bet ir baudžiamojo poveikio priemonių, kadangi yra teistas ir už nusikalstamos veikos, numatytos BK 243 straipsnyje, padarymą. Svarbu pažymėti ir tai, kad S. J. nusikalstamų veiksmų, susijusių su nusikaltimų įtvirtintų BK XXXIX skyriuje darymu, pasekmės vis sunkėja. Be to, nustatyti ne tik kartotiniai apelianto nusikalstami veiksmai, bet ir ženklaus kiekio baustumas administracine tvarka, be kita ko ir už sistemingą KET pažeidimų darymą (2 t., b. l. 67–92).

23. Akivaizdu, kad iš ankstesnių teistumų nuteistasis jokių teigiamų išvadų nepadarė, anksčiau paskirtos ir atliktos bausmės prevencinio tikslo nepasiekė. Visos šios aplinkybės neigiamai charakterizuoja nuteistąjį, todėl spręstina, kad S. J. nusikalstamas elgesys šiuo atveju nebuvo atsitiktinis, priešingai, buvo iš anksčiau susiformavusio priešingo teisei elgesio tąsa bei rodo, kad nuteistasis nėra linkęs laikytis visuomenėje priimtinų elgesio normų ir įstatymų reikalavimų. Taip pat minimos aplinkybės yra labai svarbios teisingam sprendimo dėl bausmės vykdymo atidėjimo priėmimui, kadangi parodo, kiek praeityje asmuo nesilaikė įstatymų, kiek ankstesni baudžiamieji procesai ir nubaudimai padarė jam įtakos daugiau nenusikalsti – kiek jie pasiekė bausmės tikslus. Jei asmuo buvo kelis kartus baustas (teistas), atliko bausmę, tačiau tai nepadarė įtakos jo elgesiui – bausmės tikslai pasiekti nebuvo, didelė tikimybė, kad ateityje jis ir vėl darys naujus nusikaltimus. Juo labiau jei anksčiau teismas, skirdamas švelnesnes bausmių rūšis, jau patikėjo nuteistuoju, matė pakankamą pagrindą spręsti, kad jis daugiau nenusikals, o jis vėl nusikalto – tai rodo asmens nepatikimumą ir mažina tikimybę, kad ateityje asmuo nenusikals. Aukštesnysis teismas akcentuoja, jog iš baudžiamosios bylos medžiagos duomenų matyti, kad apeliantui ne kartą buvo taikytos švelnesnės už laisvės atėmimą bausmių rūšys, tačiau tai nesulaikė S. J. nuo nusikalstamo elgesio, ir nepateisino teismo išreikšto pasitikėjimo, siekiant vieno iš bausmės paskirčių – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo.

24. Nurodytos aplinkybės leidžia teisėjų kolegijai pagrįstai konstatuoti, kad nėra pagrindo manyti, jog paskirtas laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų S. J. polinkius nusikalsti ir kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Priešingai, nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Atkreiptinas dėmesys, kad apeliaciniame skunde nurodomos aplinkybės apie nuteistojo šeimyninę padėtį, registravimąsi Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, eismo įvykio kilimo aplinkybės, nelaikytinos išskirtinėmis ir nepaneigia jau minėtų išvadų dėl bausmės paskirties įgyvendinimo. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, nagrinėjamoje byloje tik realus laisvės atėmimas atitinka bausmės tikslus ir įgyvendina teisingumo principą.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje

25. Apeliaciniu skundu neprašoma keisti Skundžiamo nuosprendžio dalies, kuria S. J. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, t. y. uždraudimas naudotis specialia teise ir turto konfiskavimas, vis tik, teisėjų kolegija, savo iniciatyva patikrinusi Skundžiamą nuosprendį šiuo aspektu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė baudžiamojo įstatymo normas, reglamentuojančias turto konfiskavimo būdo parinkimą. Šiame kontekste teisėjų kolegija akcentuoja, kad bylų apeliacinio nagrinėjimo proceso paskirtis yra pagal proceso dalyvių apeliacinius skundus patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis), bei prireikus, ištaisyti bet kurias fakto (teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo), ar bet kurias teisės (teisės taikymo) klaidas, kurias galėjo padaryti pirmosios instancijos teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d. 2006 m. kovo 28 d. nutarimai, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-135-648/2016, Nr. 2K-190-648/2018). Atsižvelgiant į tai, apeliacinė instancijos teismo teisėjų kolegija tikrina ir baudžiamojo poveikio priemonės (BK 72 straipsnis) paskyrimo pagrįstumą, nors dėl to apeliacinis skundas nebuvo nepaduotas.

26. BK 72 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. Konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi BK 72 straipsnio 5 dalimi ir nusprendė iš nuteistojo S. J. išieškoti konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, nukrypo nuo šiuo klausimu suformuotos teismų praktikos, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas.

27. Iš transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties nustatyta, kad automobilis „Peugeot“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) nuosavybes teise priklausė pačiam S. J. (1 t., b. l. 51, 52). Iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas minimo automobilio kaip nusikaltimo priemonės vertės konfiskavimą BK 72 straipsnio 5 dalies pagrindu grindė tuo, jog pats automobilis eismo įvykio metu yra stipriai apgadintas (1 t., b. l. 36–37, 38–45, 47–48) ir ikiteisminio tyrimo metu buvo grąžintas nuteistajam S. J. (1 t., b. l. 56–57).

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad turto kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą jį panaudoti nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, Nr. 2K-315-303/2018, Nr. 2K-195-788/2019). O BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta turto konfiskavimo nuostata siekiama užkirsti kelią atvejams, kai kaltininkas, paslėpęs, išleidęs savo reikmėms ar praradęs konfiskuotiną turtą, išvengtų turto konfiskavimo taikymo arba turto konfiskavimo negalima būtų taikyti dėl kitų priežasčių, ar toks konfiskavimas būtų netikslingas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-303/2021).

29. Apkreiptinas dėmesys, jog BK 72 straipsnio 5 dalis nustato, jog kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą. Pažymėtina ir tai, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, todėl teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti natūra, remdamasis BK 72 straipsnio 1–4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Tais atvejais, kai nusprendžiama konfiskuoti turto vertę dėl konfiskavimo natūra netikslingumo, turi būti įsitikinta, kad toks sprendimas atitinka turto konfiskavimo tikslus, ir turi būti pateikti įtikinami tokio sprendimo motyvai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, Nr. 2K-91-303/2021, Nr. 2K-107-976/2021, Nr. 2K-201-303/2022, Nr. 2K-30-788/2023, Nr. 2K-118-788/2023 ).

30. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, sprendžia, jog sprendimas išieškoti iš nuteistojo konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą vien dėl to, kad automobilis sugadintas, neatitinka nei turto konfiskavimo teisinės paskirties, nei BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatytų sąlygų. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 634 patvirtintose Bešeimininkio, konfiskuoto, valstybės paveldėto, valstybei perduoto turto, daiktinių įrodymų, lobių ir radinių perdavimo, apskaitymo, saugojimo, realizavimo, grąžinimo ir pripažinimo atliekomis taisyklėse nustatyta transporto priemonių ir kito konfiskuoto turto, kuris negali būti panaudotas pagal paskirtį ir yra pripažintas nerealizuotinu, pripažinimo atliekomis tvarka. Taigi teismo vertinimas, kad nėra galimybių realizuoti konfiskuotiną turtą, nėra kliūtis tokį turtą konfiskuoti natūra (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-118-788/2023).

31. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs baudžiamosios bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju baudžiamojo poveikio priemonės – konfiskavimo (automobilio vertės piniginė išraiška) forma parinkta netinkamai, todėl nuosprendis šioje dalyje naikintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1, 2 punktais,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

nuteistojo S. J. (S. J.) gynėjos advokatės Virginijos Bradulskienės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. birželio 29 d. nuosprendį dalyje dėl bausmės skyrimo.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, S. J. (S. J.) paskirtą bausmę sumažinti vienu trečdaliu ir paskirti galutinę 2 (dvejų) metų 5 (penkių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. birželio 29 d. nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, S. J. (S. J.) paskirta baudžiamojo poveikio priemonė ir iš jo išieškota konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma – 300 (tris šimtai) eurų į valstybės biudžetą ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 3 dalimis, konfiskuoti automobilį „Peugeot“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini).

Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2023 m. birželio 29 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.