Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Antano Rudzinsko ir Egidijaus Žirono (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo D. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-373-198/2015 pagal ieškovo D. Š. ieškinį atsakovui antstoliui A. B. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo. Tretieji asmenys Ginto Vaičėno įmonei „Šoklys“, AAS „BTA Baltic Insurance Company“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl skundžiamo teismo sprendimo datos

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo bei papildomų įrodymų prijungimo

Apeliantas prašo jo skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinės instancijos teismas apeliacinį skundą nagrinėja rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, dėl kurių teisingo bylos išnagrinėjimo tikslas negalėtų būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, juo labiau kad apelianto, atsakovo bei trečiojo asmens pateikti procesiniai dokumentai yra pakankamai išsamūs ir aiškiai išreiškiantys jų poziciją. Todėl teisėjų kolegija neįžvelgia būtinumo nagrinėti apeliacinį skundą žodinio proceso tvarka.

Dėl atsakovo deliktinės civilinės atsakomybės sąlygų

Nagrinėjamojoje byloje sprendžiamas ginčas dėl antstolio civilinės atsakomybės sąlygų nustatymo bei žalos, padarytos vykdant: (1) teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (vykdomoji byla Nr. 0025/11/03626) bei (2) išieškojimą pagal įsiteisėjusio teismo sprendimo (vykdomoji byla Nr. Nr. 0025/12/01461), atlyginimo.

Antstolių įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antstolis už savo paties ir savo darbuotojų padarytą žalą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad, sprendžiant ginčą dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos CK normos, reglamentuojančios deliktinę civilinę atsakomybę, kartu atsižvelgiant į antstolio profesinės veiklos teisinio reglamentavimo nulemtą civilinės atsakomybės taikymo specifiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2008; 2010 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2010; 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-456/2013). Taigi, nagrinėjant ginčus dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo, būtina nustatyti, ar egzistuoja visos deliktinės atsakomybės sąlygos (neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp skolininko veiksmų bei žalos ir kaltė (išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės), numatytos CK 6.246–6.249 straipsniuose, bei atsižvelgti į tai, kad profesine veikla užsiimančiam asmeniui nustatyti griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai negu paprastai.

Dėl (ne)atliktų veiksmų vertinimo

Pagal CK 6.246 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nustatyta, kad apelianto (ūkininko) turtas (81 026,26 Lt reikalavimo sumai) buvo areštuotas Ginto Vaičėno įmonės „Šoklys“ prašymu, šios įmonės inicijuotoje Šiaulių miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-7684-79/2011, 2011 m. spalio 21 d. nutartimi. Pagal CPK 147 straipsnio 6 dalį, kai taikomos laikinosios apsaugos priemonės susijusios su turtu, išsamūs turto duomenys nutartyje gali būti nenurodomi, jeigu areštuojamas turto registre neregistruojamas kilnojamasis daiktas arba nutarties priėmimo dieną teismui nėra žinoma, kiek ir kokio turto turi atsakovas. Šiais atvejais asmuo, kurio prašymu taikomos laikinosios apsaugos priemonės, dėl atsakovo turto suradimo ir aprašymo turi per keturiolika dienų kreiptis į antstolį. Antstolis pirminį areštuoto turto duomenų patikslinimą atlieka per keturiolika dienų nuo nutarties priėmimo vykdyti. Po pirminio patikslinimo areštuoto turto duomenys keičiami ar papildomi Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatyta tvarka. Taigi teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo antstolis vykdo teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka (CPK 152 straipsnio 6 dalis), o sprendimų vykdymo instrukcija nustato vykdymo proceso normų taikymo tvarką (CPK 583 straipsnio 1 dalis). Kaip matyti, antstolis 2011 m. lapkričio 3 d. patvarkymu, priėmęs vykdyti tos pačios dienos nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, taikytų apelianto atžvilgiu, 2011 m. lapkričio 5 d. surašė turto aprašą, kuriuo buvo areštuotas apeliantui priklausantis nekilnojamasis turtas (6 objektai). Minėtas turto aprašas buvo pakeistas 2011 m. gruodžio 13 d. aprašu, kuriuo areštuoti kviečiai (145 tonos ekstra klasė). Areštuoto turto saugotoju paskirtas apeliantas D. Š.. Ši vykdomoji byla baigta 2011 m. gruodžio 20 d. antstolio patvarkymu, konstatavus vykdomojo dokumento visiško įvykdymo faktą, sudarantį pagrindą vykdomojo dokumento grąžinimui Šiaulių miesto apylinkės teismui (CPK 632 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog apeliantas neįrodė, kad antstolis vykdomojoje byloje Nr. 0025/11/03626 atliko neteisėtus veiksmus (neteisėtai neveikė), t. y. netinkamai tinkamai vykdė Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo apelianto (skolininko) atžvilgiu. Teismo nutartis dėl laikinosios apsaugos priemonės – turto arešto – taikymo savaime yra turto arešto aktas, t. y. dokumentas, kuriuo įforminamas valstybės institucijos (pareigūno) sprendimas priverstinai tam tikram laikui apriboti nuosavybės teises į turtą (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 4 dalis), antstolis, vykdantis tokią teismo nutartį, neturi įgalinimų areštuoti turtą bei surašyti turto arešto aktą. Antstoliui, vykdančiai teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių pavesta tik aprašyti (individualizuoti) skolininko turtą, į kurį konkrečiai būtų nukreiptas turto areštas bei išieškojimas (reikalavimų patenkinimo atveju). Taigi minėtoje laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo ir vykdymo stadijoje iš antstolio veiksmų jokia žala nekilo, kadangi laikinosiomis apsaugos priemonėmis (areštuojant turtą) buvo tik įtvirtinta status quo padėtis. Kasacinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad antstolis neturi teisės be teismo procesinio sprendimo keisti teismo nutartimi nustatytos taikytinų laikinųjų apsaugos priemonių vykdymo tvarkos ir sąlygų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2013). Todėl teisėjų kolegija pažymi, kad teismui nutartimi areštavus apelianto 81 026,26 Lt vertės turtą, atsakovas (antstolis) neturėjo teisės savo nuožiūra pakeisti teismo nutartimi nustatytos areštuoto turto apimties / masto. Tai galėjo padaryti tik šią laikinąją apsaugos priemonę (turto areštą) parinkęs subjektas, t. y. teismas (CPK 144 straipsnis, 148 straipsnis).

Apeliacinio skundo argumentus, jog antstolis nepagrįstai areštavo didesnės vertės turtą, (tame tarpe ir Nacionalinės mokėjimų agentūros lėšas) nei buvo vykdomas išieškojimas išieškotojo Ginto Vaičėno įmonės „Šoklys“ naudai, teisėjų kolegija laiko nepagrįstais tiek teisės, tiek faktų požiūriu. Šie argumentai, susiję su turto arešto mastu, neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, nes kaip matyti apeliantas nuostolių atsiradimą kildino iš antstolio veiksmų, susijusių su greitai gendančio turto savalaikiu nerealizavimu. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė ir teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys (CPK 179 straipsnio 3 dalis) patvirtina tai, kad antstolio vykdymo veiksmai, susiję su turto arešto mastu (CPK 675 straipsnis), vykdant ginčo išieškojimą jau buvo įvertinti Panevėžio apygardas teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartyje (civilinėje byloje Nr. 2S-410-755/2015) pagal apelianto skundą dėl antstolio veiksmų, kurioje nustatyta, kad jog antstolis iš esmės neareštavo lėšų daugiau, negu jų reikia išieškotinoms sumoms, procesinėms palūkanoms, susidariusioms skundžiamų patvarkymų priėmimo metu, bei vykdymo išlaidoms padengti (CPK 182 straipsnio 2 punktas).

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas neįrodė antstolio veiksmų neteisėtumo (neteisėto neveikimo) ir kitos vykdomosios bylos atveju (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Apeliantas antstolio veiksmų neteisėtumą iš esmės siejo su tuo, kad antstolis, vykdydamas išieškojimą vykdomojoje byloje Nr. 0025/12/01461 (pagal išieškotojo Ginto Vaičėno įmonės „Šoklys“ 2012 m. balandžio 30 d. pateiktą vykdomąjį dokumentą – Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. sausio 13 d. sprendimą, kuriuo iš apelianto priteista 73 176 Lt skolos, 7 850,26 Lt palūkanų, 5 procentų dydžio mėnesines palūkanos ir bylinėjimosi išlaidos) savalaikiai nepriėmė procesinio sprendimo (patvarkymo) dėl areštuoto greitai gendančio turto (grūdų) realizavimo, dėl ko šis turtas prarado prekinę vertę. Apelianto įsitikinimu, antstolio neteisėti veiksmai pasireiškė ir tuo, kad pastarasis, nesumažinęs turto (grudų) arešto masto apribojo galimybes pačiam apeliantui realizuoti bent dalį grūdų ir tokiu būdu išvengti nuostolių. Tačiau šioje byloje nėra duomenų, jog apeliantas (skolininkas), t. y. areštuotų grūdų savininkas bei jų saugotojas (administratorius), būtų atlikęs veiksmus, leidžiančius identifikuoti jo valinius ketinimus leisti antstoliui realizuoti areštuotus grūdus vykdymo proceso normų reglamentuojama tvarka. Priešingai, nagrinėjamos bei vykdomosios bylos Nr. 0025/12/01461 medžiaga patvirtina, kad būtent antstolis, siekdamas įvykdyti priverstinio išieškojimo veiksmus, ne kartą intensyviai kėlė areštuotų ir apeliantui pavestų saugoti grūdų buvimo vietos klausimą.

Kaip matyti, 2012 m. gegužės 9 d. patvarkymu priėmęs vykdomąjį dokumentą vykdymui (t. 1, vykd. b. l. 6), antstolis 2012 m. birželio 1 d. gavo išieškotojo prašymą dėl grūdų pardavimo (CPK 697 straipsnis) (t. 1, vykd. b. l. 48); 2013 m. kovo 12 d. antstolis su pareiškimu kreipėsi į Panevėžio rajono policijos komisariatą dėl areštuoto turto (145 tonų grūdų) perleidimo, paslėpimo, sunaikinimo ar sugadinimo, kadangi, antstolio teigimu, apeliantas jam neteikė jokios informacijos apie grūdų buvimo vietą (t. 1, vykd. b. l. 90); 2012 m. gegužės 13 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nustačius, kad apeliantui priklausančiame sandėlyje laikomi kviečiai, tarp kurių ir 145 tonų ginčo kviečių (t. 1, vykd. b. l. 97-97); 2013 m. rugsėjo 9 d. pareiškimu antstolis pakartotinai kreipėsi į Panevėžio rajono policijos komisariatą, nurodydamas, kad apeliantas nesudaro antstoliui galimybių areštuotus grūdus patikrinti, vengia bendrauti su antstoliu, slapstosi, o apelianto šeimos nariai informavę antstolį apie tai, kad apeliantas areštuoto grūdų jau neturįs (t. 1, vykd. b. l. 103), 2012 m. spalio 21 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą, nustačius, kad areštuoti kviečiai laikomi apelianto sandėlyje (t. 1, vykd. b. l. 105-106); 2014 m. sausio 28 d. antstolis kreipėsi į Panevėžio rajono policijos komisariatą, nurodydamas, kad antstolis, atlikęs patikrinimą, vizualiai nustatė, jog apeliantas turi tik 50 tonų kvietrugių ir 50 tonų kviečių, o ikiteisminio tyrimo metu liko neįvertinta aplinkybė, kad sandėlyje laikomi kitam ūkininkui priklausantys grūdai (t. 1, vykd. b. l. 112-113); 2014 m. vasario 6 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 1, vykd. b. l. 119-121); minėtą 2014 m. vasario 6 d. nutarimą antstolis apskundė Panevėžio apygardos prokuratūrai (t. 1, vykd. b. l. 123); 2014 m. vasario 19 d. nutarimu Panevėžio apygardos prokuratūra panaikino 2014 m. vasario 6 d. nutarimą (t. 1, vykd. b. l. 125); 2014 m. rugpjūčio 5 d. nutarimu atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 1, vykd. b. l. 180-183); minėtas 2014 m. rugpjūčio 11 d. nutarimas buvo apskųstas Panevėžio apygardos prokuratūrai bei 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu paliktas nepakeistas (t. 1, vykd. b. l. 185, 188); 2014 m. rugpjūčio 22 d. nutarimas taip pat buvo apskųstas antstolio skundu (t. 3, vykd. b. l. 1-4). Galiausiai, Panevėžio apygardos prokuratūros 2015 m. kovo 20 d. nutarimu ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nenustačius, kad apeliantas D. Š. tyčia būtų perleidęs, paslėpęs ar sunaikinęs ginčo kviečius, tačiau nustačius tai, kad ginčo kviečiai 2014 m. birželio mėnesį sugedo, dėl ko buvo pašalinti iš sandėlio, kaip keliantis pavojų naujo derliaus grūdams (t. 3, vykd. b. l. 43-45).

Pažymėtina, kad nors minėti nutarimai neturi prejudicinės (privalomos) galios, o ieškinyje nurodytos aplinkybės dėl savalaikio ginčo kviečių nerealizavimo įrodinėtinos CPK nustatyta tvarka, tačiau ir į juos teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia kaip į vieną iš įrodomųjų faktų sudėties elementų. Teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus antstolio veiksmus, inicijuojant ikiteisminio tyrimo procedūras apelianto atžvilgiu bei šių tyrimų metu nustatytas aplinkybės, sprendžia, kad nepaisant to, jog baudžiamasis procesas apelianto atžvilgiu dėl areštuoto turto, perleidimo, paslėpimo, sunaikinimo ar sugadinimo (BK 246 straipsnis) vis tik nebuvo pradėtas, akivaizdu, kad pats apeliantas nebuvo suinteresuotas aktyvių veiksmų, susijusių su areštuoto greitai gendančio turto (kviečių) realizavimu, atlikimu, tokiu būdu eliminuojant jo įrodinėjamų nuostolių atsiradimą arba bent jau jų sumažinimą. Dar daugiau, apelianto paaiškinimai 2014 m. vasario 5 d., 2014 m. vasario 26 d., 2014 m. birželio 10 d. duoti Panevėžio rajono policijos komisariato tyrėjui V. B. patvirtina, kad tik apeliantas galėjo patekti į kviečių laikymo sandėlius. Antai, 2014 m. vasario 5 d. paaiškinimuose, apeliantas tvirtino, jog jam buvo palikta saugoti 145 tonų kviečių, kurie yra saugomi sandėliuose, į kuriuos be apelianto žinios niekas daugiau negali įeiti ir tuo labiau imti kviečių mėginių. 2014 m. vasario 26 d. paaiškinimuose apeliantas patikslino, kad laiko tik dalį antstolio areštuotų kviečių (apie 80 tonų), nes kita dalis kviečių dar 2012 m. buvo parduota ŽŪKB „Virdis Group“. Jau minėta, kad ginčo kviečiai buvo aprašyti 2011 m. gruodžio 13 d. antstolio turto aprašu, vykdant Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. CPK 683 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad areštuotą turtą antstolis paprastai palieka valdyti asmeniui, pas kurį jis tą turtą areštavo. 2011 m. gruodžio 13 d. turto apraše, sudarytame antstolio, areštuoto turto (145 tonų ekstra klasės kviečių) saugotoju nurodytas apeliantas D. Š., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenantis (duomenys neskelbtini) (vykd. b. Nr. 0025/11/03626, l. 55-57). Turto apraše apeliantas savo parašu patvirtino, kad jame nurodytą turtą (kviečius) priėmė saugoti bei turto aprašą gavo. Taigi nagrinėjamu atveju apeliantui CPK 144 straipsnio, 145 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 4 dalies, 675 straipsnio 3 dalies, 683 straipsnio bei Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 1, 10 dalių pagrindais susiklostė pasaugos pagal įstatymą teisiniai santykiai (CK 6.850 straipsnis). Saugotojas privalo imtis visų jam prieinamų priemonių užtikrinti jam perduoto daikto išsaugojimą (CK 6.832 straipsnio 1 dalis). Daiktas turi būti grąžintas tokios pat būklės, kokios ir buvo atiduotas saugoti, atsižvelgiant į jo normalų susidėvėjimą, amortizaciją ar pasikeitimą dėl natūralių jo savybių (CK 6.844 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, būtent apeliantas, būdamas areštuoto turto savininkas ir paskirtas saugotojas, turėjo galimybę (ką patvirtina ir jo paties 2014 m. vasario 5 d., 2014 m. vasario 26 d. paaiškinimai tyrėjui) bei tuo pačiu metu pareigą užtikrinti turto saugojimą tokiu būdu, kad antstolis galėtų netrukdomai įvykdyti CPK 697 straipsnyje nustatytas turto realizavimo funkcijas, tačiau apeliantas akivaizdžiai vengė šių pareigų tinkamo įvykdymo. Byloje surinkti įrodymai bei ikiteisminio tyrimo metu gauti duomenys patvirtina, kad antstolis aktyviai siekė įvykdyti savo pareigas, tam, kad įsitikintų areštuoto turto egzistavimu natūroje. Palikęs saugoti pačiam skolininkui areštuotą turtą, antstolis negalėjo neįsitikinęs šio turto kiekio ir savybių egzistavimu, pradėti vykdyti areštuoto turto realizavimo procedūrų, skelbti varžytines ir pan. Kaip patvirtina 2014 m. liepos 2 d. – 11 d. grūdų svėrimo aktai, apeliantas sugedusius ginčo kviečius vienas pats pasvėrė ir išvežė be trečiųjų asmenų (liudytojų) pagalbos. Byloje pateiktas bendradarbiavimo susitarimas su medžiotojų klubu „Kranklys“ dėl neatlygintinio grūdų perdavimo sudarytas 2014 m. birželio 13 d., o mėginių rezultatai, patvirtinantys grūdų sugedimą, iš Nacionalinė maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto buvo gauti kur kas vėliau – 2014 m. birželio 30 d. Kaip matyti iš 2014 m. liepos 2 d. – 11 d. grūdų svėrimo aktų, apeliantas deklaravo tai, kad tomis dienomis pasvėrė išvežė iš viso 160,85 tonų (neto masė), kaip jis įvardijo, užterštų ir pardavimui netinkamų 2011 m. kviečių. Nors 2014 m. vasario 26 d. paaiškinimuose pripažino, kad tesaugo tik dalį areštuotų kviečių (apie 80 tonų), o kita dalis dar 2012 m. buvo parduota. Tuo tarpu ŽŪKB „Virdis Group“ bankroto administratoriaus 2014 m. lapkričio 6 d. atsakyme nurodoma, kad apeliantas laikotarpiui nuo 2012 m. spalio 1 d. iki 2012 m. lapkričio 16 d. pardavė šiai bendrovei apie 126,50 tonų kviečių (už 115 536,29 Lt sumą), tačiau su juo atsiskaityta nebuvo, apeliantas yra įtrauktas į kreditorių sąrašus bankroto byloje. Taigi nagrinėjamos bylos atveju antstolis pagrįstai atkreipė dėmesį į abejones keliančias ginčo grūdų utilizavimo aplinkybes.

Nurodytos byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą išvadai, kad šiuo atveju antstolis ėmėsi teisės aktuose nustatytų priemonių, jog jam pateiktas vykdomasis dokumentas būtų kuo greičiau ir operatyviau įvykdytas. Aplinkybė, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas areštuoto turto praradimo ar paslėpimo faktas, pati savaime nereiškia, kad ieškovas bendradarbiavo su antstoliu ir netrukdė jam vykdyti pareigų. Pirmiau išvardinti įrodymai ir aplinkybės patvirtina priešingą situaciją – ieškovas su antstoliu nebendradarbiavo. Minėta, kad antstoliui, kaip valstybės įgaliotam asmeniui, vykdančiam savo profesinę veiklą, keliami griežtesni rūpestingumo ir atidumo reikalavimai nei paprastai. Tačiau sprendžiant dėl profesines funkcijas vykdančio antstolio kaltės, turi būti įvertinta, ar antstolis ėmėsi visų jam prieinamų teisėtų priemonių savo veiksmų teisėtumui užtikrinti; antstolio kaltės ribas nustato bendrasis teisės principas, kad iš nieko negali būti reikalaujama to, kas yra neįmanoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2012). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad apeliantas neįrodė antstolio neteisėto neveikimo fakto, tinkamai taikė materialinės teisės normas ir nepažeidė civilinio proceso taisyklių,

Dėl žalos ir priežastinio ryšio

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Apeliantas prašė priteisti turtinės žalos atlyginimą – 63 035,80 Eur (217 650 Lt), kurį kildino iš antstolio neteisėto neveikimo (neteisėto greitai gendančio turto – 145 tonų kviečių nerealizavimo). Byloje nustatyta ir nekilo ginčo dėl aplinkybės, kad antstolis, vykdydamas 2011 m. spalio 21 d. nutartį, aprašė apelianto grūdus, įvertintus 82 650 Lt suma. Apeliantas patirtus nuostolius grindė specifiniu nuostolių apskaičiavimo būdu – sudėtine suma, kurią, anot apelianto, sudaro (1) visa likusi išieškotojo Ginto Vaičėno įmonės „Šoklys“ naudai iš apelianto priteista ir neišieškota suma, įskaitant ir procesines palūkanas (135 000 Lt) bei (2) apelianto negautos pajamos, neturint galimybės realizuoti antstolio 145 tonų areštuotų grūdų rinkos kainomis (82 650 Lt). Tačiau byloje nenustatyta, kad ginčo grūdai buvo nerealizuoti dėl antstolio neteisėto neveikimo. Apeliantas priverstinio išieškojimo vykdymo metu saugodamas / administruodamas areštuotą, jam nuosavybės teise priklausantį turtą, nebendradarbiaudamas su antstoliu, neteikdamas šiam informacijos apie esamą turto padėtį veikė savo rizika ir taip prisiėmė atsakomybę už savo veiksmų padarinius, 2014 m. neatlygintinai perleidžiant ginčo grūdus medžiotojų klubui. Be to, pats apeliantas 2014 m. vasario 26 d. paaiškinimuose Panevėžio rajono policijos komisariato tyrėjui nurodė, kad turi tik dalį antstolio areštuotų grūdų (apie 80 tonų), nes kita dalis areštuotų grūdų parduota dar 2012 m. ŽŪKB „Virdis Group“, kurie su apeliantu pilnai neatsiskaitė. Taigi nėra pagrindo konstatuoti teisinio priežastinio ryšio tarp neteisėtų antstolio neatliktų veiksmų ir apelianto nurodomų nuostolių dėl to, jog 145 tonų antstolio areštuotų kviečių prarado savo prekinę kainą (vertę). Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio, pagrįstai netenkino pareikšto apelianto reikalavimo.

Esant išdėstytiems argumentams, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai neteikia pakankamo pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl jis paliktinas nepakeistu.

Dėl skunde nurodytų procesinės teisės pažeidimų

Apeliantas skundžiamo sprendimo nepagrįstumą siekia įrodyti ir apeliuodamas į, jo nuomone, pirmosios instancijos teismo padarytą procesinių teisės normų pažeidimus (CPK 225 straipsnis, 226 straipsnis, 232 straipsnis). Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas byloje praleido privalomą pasirengimo bylos nagrinėjimui stadiją. Teisėjų kolegija tokių apeliacinio skundo argumentų nepripažįsta pagrįstais.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad apelianto ieškinys buvo priimtas 2015 m. sausio 19 d. rezoliucija, byloje išsiųsti teismo pranešimai dėl atsiliepimų pateikimo. Pirmosios instancijos teismas, gavęs atsakovo atsiliepimą jį priėmėme 2015 m. kovo 18 d. rezoliucija bei tos pačios dienos nutartimi paskyrė byloje teismo posėdį 2015 m. gegužės 28 d., 9.30 val. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad svarbiausia yra ne posėdžio forma, o tai, ar dalyvaujantiems byloje asmenims yra suteikta galimybė tinkamai ir visapusiškai realizuoti savo teises teikti į bylą įrodymus, reikšti prašymus dėl įrodymų išreikalavimo ir pan., kad byla būtų tinkamai išnagrinėta iš esmės. Kita vertus, pagal CPK 225 straipsnio 7 punktą priėmęs ieškinį ir gavęs atsakovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimus ar pasibaigus atsiliepimų pateikimo terminams, teismas pasirinktinai gali: 1) nustatyti parengiamojo posėdžio vietą, datą ir laiką, apie ką praneša dalyvaujantiems byloje asmenims, nurodydamas neatvykimo į parengiamąjį posėdį pasekmes; 2) arba nustatyti, kad pasirengimas nagrinėti bylą teisme vyks paruošiamųjų dokumentų būdu; 3) arba, manydamas, kad papildomi pasirengimo nagrinėti bylą veiksmai apskritai nereikalingi, priimti šio CPK 232 straipsnyje nurodytą nutartį paskirti bylą nagrinėti teismo posėdyje. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, gavęs atsakovo atsiliepimą į apelianto ieškinį ir manydamas, kad papildomi pasirengimo nagrinėti bylą iš esmės veiksmai nereikalingi ir nutaręs byloje skirti ne parengiamąjį, o iš karto teismo posėdį, procesinius veiksmus atliko nepažeisdamas įstatymo nuostatų. Aplinkybė, kad apelianto atstovė 2015 m. gegužės 28 d. teismo posėdžio metu prašė išreikalauti papildomus įrodymus, pagrindžiančius įrodinėjamų nuostolių dydį (pažymą apie antstolio išieškotas ir paskirstytas lėšas bei paskaičiuotas palūkanas), o teismas šio prašymo netenkino, neteikia prielaidų kitokiam vertinimui. Šalių sutikimas žodiniam bylos nagrinėjimui nėra būtinas. Todėl teismui nustačius, kad papildomi pasirengimo bylai nagrinėti teisme veiksmai nereikalingi, t. y. nustatęs, kad apeliantui ir jo atstovei nebuvo kliūčių susipažinti su vykdomųjų bylų medžiaga (šią aplinkybę patvirtina teismo posėdžio garso įrašas, patalpintas LITEKO duomenų bazėje, CPK 179 straipsnio 3 dalis) apelianto procesinių teisių nepažeidė. Kaip nurodyta, parengiamasis posėdis nėra privalomas pagal CPK nuostatas, todėl tokia procesinė nagrinėjamos bylos eiga pirmosios instancijos teisme skundžiamo sprendimo panaikinimo nesuponuoja.

Apeliantas taip pat teigia, kad skundžiamą sprendimą priėmė šališka Panevėžio apygardos teismo teisėja. Kaip matyti bylą nagrinėjusios teisėjos nušalinimo klausimas buvo išspręstas šio teismo 2015 m. rugpjūčio 7 d. nutartimi, kurioje konstatuota, jog byloje nepateikta ir nušalinimo klausimą nagrinėjantis subjektas neturi duomenų dėl bylą nagrinėjančios teisėjos ryšių su joje dalyvaujančiais asmenimis, teismo posėdžio garso įrašas nepatvirtino apelianto teiginių, jog jam nebuvo leista užduoti klausimų atsakovui ir to, kad jo prašymai nemotyvuotai atmesti, o nepalankios apeliantui teisėjos nutarties byloje pagal antstolio skundą priėmimas savaime nereiškia teisėjos šališkumo ir išankstinės pozicijos dėl apelianto reikalavimų šioje byloje dėl žalos atlyginimo priteisimo. Esant šioms aplinkybėms, apelianto argumentai dėl skundžiamą teismo sprendimą priėmusios teisėjos šališkumo atmestini kaip nepagrįsti (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2015 m. lapkričio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.