Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Martyno Galvičiaus, Nerijaus Masiulio ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Eivido Chmieliauskio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 5 dalyje, ir nubaustas areštu 45 paroms; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, J. S. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė bausmė – areštas 30 parų; bausmės pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo sulaikymo dienos; nuspręsta nepriteisti iš J. S. antrinės teisinės pagalbos išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių (nutarčių) teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

6. Prokuroras apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, J. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikacijos, J. S. už nusikalstamą veiką paskirtos bausmės rūšies ir dydžio, tačiau nurodo, kad pirmosios instancijos teismas BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatytą aplinkybę nepagrįstai pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe ir prašo teismo nuosprendį pakeisti iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinant nuteistojo J. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, nuspręsdamas dėl J. S. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o taip pat šią veiką kvalifikuodamas, esmingai nusižengė baudžiamojo proceso kodekso nuostatoms, todėl skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma prokuroro apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkto taikymo ir nuteistajam J. S. paskirtos bausmės

7. Įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį (BK 1 straipsnis), svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamą veiką, bet ir ją padariusiam asmeniui paskirti tinkamai individualizuotą ir teisingą bausmę. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018).

8. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Minėto straipsnio 1 dalis nustato, jog teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 dalis, 2 dalis). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau, įvertinus BK 54 straipsnio nuostatas, teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar sugriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė savo rūšimi arba dydžiu yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko asmenybės pavojingumą, ir kurią paskyrus, gali būti pasiekti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-388/2014).

9. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 5 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu J. S. pagal BK 178 straipsnio 5 dalį nubaustas areštu 45 paroms. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta vienu trečdaliu iki 30 parų arešto. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas J. S. bausmę, atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad J. S. padarė vieną baudžiamąjį nusižengimą (BK 12 straipsnis), veikė tiesiogine tyčia, į kaltininko asmenybę – kad J. S. anksčiau buvo teistas, baustas administracine tvarka, nedirba. Pirmosios instancijos teismas J. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), o atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Prokuroro teigimu, pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą. Šis apeliacinio skundo argumentas yra pagrįstas.

10. Nusikaltimų recidyvo, taip pat recidyvisto sąvoka yra apibrėžta BK 27 straipsnio 1 dalyje. Joje nurodoma, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Aiškinant šias nuostatas kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymėta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimų recidyvas (asmens laikymas recidyvistu) yra siejamas su naujo tyčinio nusikaltimo padarymu, jei naujas tyčinis nusikaltimas yra padaromas neišnykus teistumui ar jo nepanaikinus už anksčiau padarytą tyčinį nusikaltimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187/2014). Todėl pagal BK 27 straipsnio 1 dalies prasmę nusikaltimų recidyvas konstatuojamas ir asmuo yra laikomas recidyvistu nuo to momento, kai jis, turėdamas neišnykusį ar nepanaikintą teistumą, yra pripažįstamas padaręs naują tyčinį nusikaltimą. Nusikaltimų recidyvo atveju asmuo yra laikomas recidyvistu savaime, todėl teismas, skirtingai nei pavojingo recidyvo atveju (BK 27 straipsnio 3 dalis), šiuo klausimu atskiro sprendimo nepriima (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-459/2012). Teismas tame pačiame nuosprendyje gali konstatuoti nusikaltimų recidyvą, o asmenį, padariusį tokius nusikaltimus, laikyti recidyvistu ir į tai atsižvelgti jam individualizuojant bausmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-85-303/2017). Kadangi skundžiamu nuosprendžiu J. S. yra nuteistas ne už tyčinio nusikaltimo, o už baudžiamojo nusižengimo, numatyto BK 178 straipsnio 5 dalyje, padarymą, konstatuotina, kad šiuo atveju nėra nustatytos visos BK 27 straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas, pripažindamas J. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Dėl to skundžiamas nuosprendis keistinas, iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinant minėtą nuteistojo J. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

11. Tačiau, net ir konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė nuteistojo atsakomybę sunkinančią aplinkybę, numatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, keisti nuteistajam paskirtą bausmę, teisėjų kolegijos nuomone, pagrindo nėra, nes atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių nustatymas yra tik viena iš tų aplinkybių, kurios išvardintos BK 54 straipsnio 2 dalyje, o skiriant bausmę turi būti atsižvelgiama į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Šiuo atveju teisėjų kolegija, įvertinusi visas pirmiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti tik paskyrus J. S. už jo padarytą baudžiamąjį nusižengimą arešto bausmę. Atsižvelgiant į tai, kad ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam buvo skirtos švelnesnės bausmės negu areštas (bauda, laisvės apribojimas), taip pat buvo skirta ir griežčiausia bausmė – laisvės atėmimas, tačiau tai J. S. teigiamo poveikio nepadarė – jis ir toliau daro nusikalstamas veikas (naują nusikalstamą veiką padarė praėjus trims mėnesiams po paskutinio apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo), skirti jam už padarytą nusikalstamą veiką švelnesnę bausmę negu areštas (viešuosius darbus, baudą, laisvės apribojimą) būtų netikslinga. Teisėjų kolegijos vertinimu, tik paskyrus J. S. maksimalią arešto bausmę, jis bus tinkamai nubaustas, jam bus atimta galimybė daryti naujas nusikalstamas veikas ir bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas.

12. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu J. S. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, ji atitinka nuteistojo asmenybę, padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą bei kitas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir nėra per griežta, todėl keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

13. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

14. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), todėl Šiaulių apygardos teismo 2024 m. gruodžio 30 d. nutartimi nuteistajam J. S. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Saulius Staškus. Apeliacinės instancijos teisme 2025 m. sausio 14 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 6. punktu, prašoma iš J. S. valstybės naudai priteisti 62,50 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

15. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam (nuteistajam) teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama tik pagal prokuroro apeliacinį skundą, kuris paduotas nuteistojo teisinę padėtį lengvinančiu pagrindu (dėl nepagrįstai nuteistojo baudžiamąją atsakomybę pripažintos sunkinančios aplinkybės). Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuo nuosprendžiu nusprendė prokuroro skundą tenkinti ir pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeisti dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, tai yra dėl netinkamai nustatytos nuteistojo atsakomybę sunkinančios aplinkybės, numatytos BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte. Bylos duomenimis, nuteistasis J. S. nedirba, duomenų apie jo finansinę padėtį byloje nėra, šiuo metu jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, ir ši aplinkybė, teisėjų kolegijos vertinimu, apsunkina nuteistojo galimybes sumokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje nurodytas antrinės teisinės pagalbos suteikimo išlaidai. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymas priteisti valstybei teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą J. S. apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Eivido Chmieliauskio apeliacinį skundą tenkinti.

Šiaulių apylinkės teismo Raseinių rūmų 2024 m. lapkričio 14 d. nuosprendį pakeisti: iš nuosprendžio aprašomosios dalies pašalinti nuteistojo J. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Iš nuteistojo J. S. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai neišieškoti.