Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistasis K. J. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų arba pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį: K. J. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduoti jį arba laiduotojo Ž. P., arba G. J. atsakomybėn su užstatu, nustatant laidavimo terminą teismo nuožiūra, ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir neteisingas. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria K. J. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ir pripažindamas jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 2 dalį ir paskirdamas jam bausmę, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 5 dalies, 303 straipsnio 4 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir sutiko, kad iš esmės yra visi BK 40 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyti pagrindai, pažeisdamas BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, šį baudžiamąjį įstatymą aiškino plečiamai, taikė hipotetines diskriminacinio pobūdžio prielaidas kaltinamam asmeniui, nesivadovavo naujausia teismų praktika aktualiais klausimais. Skundžiamo nuosprendžio išvados grįstos prielaidomis, o ne visapusišku ir objektyviu bylos duomenų bei pagrindo dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą įvertinimu ir taikymu. Tai leidžia abejoti šio teismo objektyvumu, nešališkumu.

Kasatorius teigia, kad teismas, naudodamasis savo teise taikyti ar netaikyti laidavimo institutą, turi vadovautis bendrais, visiems žmonėms skirtais taikymo principais. Apeliacinės instancijos teismas, visiškai nemotyvavo, kodėl K. J. yra skirtinga asmenybė, lyginant su kitais asmenimis, atleistais nuo atsakomybės pagal laidavimą už analogiškas veikas, ir negali būti atleistas nuo baudžiamosios pagal laidavimą. Šiuo atveju neteisėtai buvo sureikšminta jo asmenybė, padaryta nusikalstama veika, jos išskirtinumas, pavojingumas bei sumenkinta laiduotojo asmenybė, kaip negalinti padaryti įtakos jo veiksmams ir elgesiui ateityje. Toks vertinimas laikytinas diskriminaciniu prieš kitas nusikalstamas veikas (tarp jų ir valstybės tarnybai) padariusius asmenis, kuriems šis atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutas plačiai taikomas.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad bylos duomenys, iš kurių matyti, jog jis iš tiesų bendravo su tam tikrais FNTT dirbusiais asmenimis, visumoje su kitomis aplinkybėmis, patvirtina didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą. K. J. kreipėsi į FNTT pareigūnus, vykdydamas pilietinę pareigą, kad būtų ištirta galima PVM sukčiavimo schema ir nieko jų neprašė. Tai kaip tik rodo mažesnį veikos pavojingumą. Tai patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad K. J. nusikaltimą padarė, apgaudamas kyšio davėją dėl ketinimų paveikti FNTT pareigūnus.