Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Šalies argumentai

Kasaciniu skundu nuteistojo K. J. gynėjas advokatas T. Milickis prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį be pakeitimų arba pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį: K. J. atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduoti jį arba laiduotojo Ž. P., arba G. J. atsakomybėn su užstatu, nustatant laidavimo terminą teismo nuožiūra, ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas, nepagrįstas ir neteisingas. Apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria K. J. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ir pripažindamas jį kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 226 straipsnio 2 dalį ir paskirdamas jam bausmę, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 44 straipsnio 5 dalies, 303 straipsnio 4 dalies, 331 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimus, kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, nors ir sutiko, kad iš esmės yra visi BK 40 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatyti pagrindai, pažeisdamas BK 2 straipsnio 4 dalies nuostatas, šį baudžiamąjį įstatymą aiškino plečiamai, taikė hipotetines diskriminacinio pobūdžio prielaidas kaltinamam asmeniui, interpretavo nevienareikšmę kasacinės instancijos teismo praktiką ir nesivadovavo naujausia praktika aktualiais klausimais. Skundžiamo nuosprendžio išvados prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, grindžiamos ne visapusišku ir objektyviu bylos duomenų bei pagrindo dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą įvertinimu ir taikymu. Tai leidžia abejoti šio teismo objektyvumu, nešališkumu.

Pasak kasatoriaus, neteisėtai buvo sureikšminta K. J. asmenybė, padaryta nusikalstama veika, jos išskirtinumas, pavojingumas bei sumenkinta laiduotojo asmenybė, kaip negalinti padaryti įtakos K. J. veiksmams ir elgesiui ateityje. Toks vertinimas laikytinas diskriminaciniu prieš kitas nusikalstamas veikas (tarp jų ir valstybės tarnybai) padariusius asmenis, kuriems šis atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą institutas plačiai taikomas.

Kasatoriaus teigimu, apeliacinės instancijos teismas iš K. J. pirmosios instancijos teisme duotų parodymų padarė prielaidomis, o ne bylos duomenimis (nes jų nėra) grįstą išvadą, jog kalbėdamas apie galimą pagalbą ir pažadėdamas ją suteikti, K. J. leido suprasti, kad pasinaudos turimais ryšiais (duomenys neskelbtini) tarnyboje (toliau – (duomenys neskelbtini)). Šis teismas nepagrįstai sprendė, kad, be kitų bylos duomenų, didesnį nusikalstamos veikos pavojingumą rodo tai, jog K. J. iš tiesų bendravo su tam tikrais (duomenys neskelbtini) dirbusiais asmenimis. Iš tikrųjų K. J. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) pareigūnus, vykdydamas pilietinę pareigą, kad būtų ištirta galima PVM sukčiavimo schema ir nieko jų neprašė. Tai kaip tik rodo mažesnį veikos pavojingumą. Tai patvirtina ir pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad K. J. nusikaltimą padarė apgaudamas kyšio davėją dėl ketinimų paveikti (duomenys neskelbtini) pareigūnus. Reikšminga tai, kad K. J. neveikė aktyviai, jis pats neieškojo kyšio davėjo, tuo tarpu šis, kontroliuojamas teisėsaugos pareigūnų, veikė aktyviai, iš esmės skatino ir provokavo K. J.