Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui D. Š. (D. S.) (dalyvavo naudojant garso ir vaizdo perdavimo priemones),

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje G. B. (G. B.), asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), rusas, Lietuvos Respublikos pilietis, nevedęs, pagrindinio išsilavinimo, dirbantis UAB (duomenys neskelbtini) ir UAB (duomenys neskelbtini), gyvenantis (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybėje, teistas:

1) 2010 m. rugpjūčio 18 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 302 straipsnio 1 dalį, skirta 15 MGL, tai yra 1 950 Lt bauda. Antstolių informacinės sistemos duomenimis šiuo metu tebevykdomas nesumokėtos baudos, tai yra 564,76 Eur, išieškojimas;

2) 2013 m. gegužės 31 d. Švenčionių rajono apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, skirtas 40 parų areštas, bausmė atlikta 2013 m. spalio 28 d.;

3) 2013 m. spalio 10 d. Vilniaus apygardos teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu skirta 133 MGL, tai yra 17 290 Lt bauda ir baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas;

4) 2014 m. birželio 4 d. Vilniaus apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 199² straipsnio 1 dalį, skirta 1 metų laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi bausmė subendrinta su bausme, skirta 2013 m. spalio 10 d. teismo baudžiamuoju įsakymu, skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams ir 131 MGL, tai yra 17 030 Lt (nesumokėtos baudos dalis) bauda;

5) 2015 m. rugsėjo 18 d. Visagino miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal BK 227 straipsnio 2 dalį, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu skirtas 60 parų areštas; 2016 m. sausio 29 d. teismo nutartimi vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis subendrintos bausmės, skirtos 2015 m. rugsėjo 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu ir 2014 m. birželio 4 d. nuosprendžiu, jas visiškai sudedant ir skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 1 metams 58 dienų bei 131 MGL, tai yra 4 933,46 Eur bauda. 2016 m. gegužės 26 d. teismo nutartimi paleistas lygtinai neatlikęs 7 mėnesių 12 dienų laisvės atėmimo bausmės su įpareigojimais, 2016 m. lapkričio 2 d. išbrauktas iš probuojamųjų asmenų registro. Antstolių informacinės sistemos duomenimis šiuo metu tebevykdomas nesumokėtos baudos, o būtent 4 932,23 Eur, išieškojimas;

kaltinamas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, 300 straipsnio 1 dalį.

Aprašomoji dalis

nustatė:

jis, 2019 m. birželio 25 d. žodiniu D. Š. pavedimu priėmęs pasaugoti dvi D. Š. priklausančias transporto priemones – automobilį „Cadillac Escalade“, (duomenys neskelbtini) , 2002 m., nuo 1587 Eur iki 3 000 Eur vertės (toliau – „Cadillac Escalade“), bei automobilį „Nissan Armada“, (duomenys neskelbtini) , 2010 m., nuo 4017 Eur iki 8 000 Eur vertės (toliau – „Nissan Armada“), laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 25 d. iki 2019 m. liepos 8 d. juos pasisavino, tuo padarydamas nuo 5604 Eur iki 11 000 Eur, tiksliau nenustatyto dydžio, žalą D. Š., po ko automobilį „Cadillac Escalade“ 2019 m. liepos 8 d., adresu: (duomenys neskelbtini) , be D. Š. žinios ir leidimo savo vardu už 1 500 Eur pardavė A. V., o automobilį „Nissan Armada“ 2019 m. liepos 19 d. (duomenys neskelbtini), prekybos centro „Link Molėtų“ aikštelėje, be D. Š. žinios ir leidimo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) (duomenys neskelbtini) vardu už 3 500 Eur pardavė UAB (duomenys neskelbtini) , įmonės kodas (duomenys neskelbtini), kurią atstovavo E. S..

Be to, G. B. pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo, o būtent:

jis, turėdamas tikslą D. Š. priklausantį automobilį „Nissan Armada“ įregistruoti paties vadovaujamos (duomenys neskelbtini) , įmonės kodas (duomenys neskelbtini), vardu, 2019 m. liepos 18 d., 15.43 val., prie valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Regitra“ Vilniaus filialo, Lentvario g. 7, Vilniuje, surašė automobilio „Nissan Armada“ pirkimo – pardavimo sutartį, kurioje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad 2018 m. liepos 18 d. Vilniuje, D. Š. už 2 000 Eur minėtą automobilį pardavė (duomenys neskelbtini), įmonės kodas (duomenys neskelbtini), kurią atstovavo direktorius G. B., ir grafoje „Transporto priemonę pardavė“ už D. Š. pasirašė, po ko, tęsdamas savo nusikalstamą veiką, 2019 m. liepos 18 d., 15.58 val., VĮ „Regitra“ Vilniaus filiale, Lentvario g. 7, Vilniuje, šį žinomai netikrą dokumentą panaudojo transporto priemonę laikinai įregistruodamas (duomenys neskelbtini) vardu.

Kaltinamasis G. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad savo kaltę pripažįsta iš dalies, ir paaiškino, kad 2019 m., šiltuoju metų laiku, tiksliau datos nepamena, jo pažįstamas D. Š. paprašė padėti pergabenti du pastarojo automobilius „Cadillac Escalade“ ir „Nissan Armada“ iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini), prie kaltinamojo namų. Valstybinių numerių automobiliai neturėjo, buvo atvežti iš Amerikos. Prie Gariūnų „Cadillac Escalade“ pradėjo degti iš apačios, D. Š. gesintuvu užgesino, tad jie nutempė mašiną į servisą Lentvaryje pas pažįstamą T.. D. Š. paprašė jo tas mašinas realizuoti, nes 6 metus su jomis nieko nedarė. Jis (G. B.) klausė dėl kainų, tačiau D. Š. jų nežinojo. Kaltinamasis pasakė, kad mašinas reikia „atgaivinti“, kad daugiau 1 000 už jas neduos, nes buvo sugadintos. „Cadillac Escalade“ jau buvo nebevažiuojantis. Iš išorės dar atrodė neblogai, bet salonas buvo visas apdraskytas. „Nissan Armada“ buvo važiuojanti, bet netvarkinga, vidus visas sulaužytas, iš automatinės pavarų dėžės ėjo balti dūmai. Jis investavo į šiuos automobilius apie 300 Eur: už transportavimą, diagnostikas, už dokumentus Regitroje. Patvirtinančių dokumentų neturi, nes darė draugai. Su D. Š. apie pinigų, gautų už automobilius, pasidalijimą kalbos nebuvo. Jis (kaltinamasis) žinojo, kad gautus pinigus turės jam atiduoti. Ieškojo pirkėjų skelbimais. Besiverčiantys mašinomis pirkėjai už abi mašinas siūlė 4 000 - 4 500 Eur, 1 500 Eur už „Cadillac Escalade“, 3 500 Eur už „Nissan Armada“. D. Š. buvo Baltarusijoje, negalėjo atvažiuoti į Lietuvą, neturėjo vizos, jie bendravo per „Viber“. Vėliau jis nebegalėjo su juo susisiekti apie 3 savaites. Automobilius jis pardavė. Už „Cadillac“ prašė daugiau, bet pirkėjas davė tik 1 500 Eur grynais pinigais. „Cadillac Escalade“ registruotas nebuvo, buvo parduotas detalėms. Jį pirkėjas pasiėmė prie Lentvario autoserviso, kur šis visą laiką ir stovėjo. Gal po dviejų savaičių jis pardavė ir „Nissan Armada“. Atvažiavo pirkėjas iš Utenos, kuris sumokėjo 3 500 Eur grynais pinigais. Automobilį perdavė Molėtų plente prie IKI parduotuvės. Pirkimo – pardavimo dokumentus jis pildė savo įmonės (duomenys neskelbtini) vardu. Mašiną reikėjo įregistruoti. D. Š. sakė, kad negali atvažiuoti, kad jis (G. B.) pats įregistruotų, pasirašytų už jį, tad kitą dieną prie Regitros jis užpildė pirkimo – pardavimo sutartį, pasirašė už D. Š. bet kokiu parašu, nes nežinojo, koks yra jo parašas. Tas parašas skyrėsi nuo jo paties naudojamo. Pasirašė ir už (duomenys neskelbtini), nes buvo jos direktorius. Sutartyje buvo nurodyta 2 000 Eur suma, nes tokia mašina negali kainuoti brangiau. Sutartis buvo tik formalumas, kad mašiną įregistruoti. Iš karto po surašymo jis tą sutartį kaip įmonės direktorius pateikė Regitrai. Gavęs pinigus už automobilius jis apie tai D. Š. nepranešė, nes apie pinigų grąžinimą norėjo pakalbėti asmeniškai. Per „Viber“ parašė, kad šis atvažiuotų pasikalbėti. Jei šis būtų atvažiavęs, gal būtų buvę kitaip. Beveik visus gautus pinigus jis išleido. Nesakė D. Š. apie tai, nežinojo kaip pasakyti. Tai padarė netyčia. Turėjo asmeninių šeiminių problemų, pirko mašinas, reikėjo vaiką išleidžiant į mokyklą sumokėti 1 000 Eur. Kad pardavė mašinas jis D. Š. pranešė gal po mėnesio, kai šis pats jam paskambino. Paprašė atvažiuoti ir šis atvažiavo naktį. Tada jis jam viską pasakė, žadėjo pinigus grąžinti po mėnesio, tačiau D. Š. pareiškė, kad tai ne jo, o tėvo pinigai, kad mašinos kainavo 22 000 Eur. Su pareikštu ieškiniu jis nesutinka, nes tos mašinos tiek negali kainuoti. Sutinka grąžinti 5 000 Eur. Iki šiol nėra nieko sumokėjęs. Praėjus kelioms dienoms po paskutinio teismo posėdžio jis skambino nukentėjusiajam ir sakė, kad galima dėl visko sutarti, bet šis pradėjo jį kaltinti, sakė atvažiuos pas jį ir kažkas bus. D. Š. norima pinigų suma yra nereali. Jis (kaltinamasis) turi apie 15 000 Eur įsiskolinimą valstybei ir apie 6 000 Eur skolą privatiems asmenims. Jo pajamos yra iki 2 000 Eur. Byloje apklaustų liudytojų jis nepažįsta.

Ikiteisminio tyrimo metu G. B. parodymai buvo patikrinti vietoje. Kaltinamasis nurodė kiemą šalia namo (duomenys neskelbtini), kur gyveno D. Š. ir laikė automobilį „Nissan Armada“ (t. 3, b. l. 47-49).

Nukentėjusysis D. Š. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 2011 m. jis iš Amerikos įsigijo automobilius „Cadillac Escalade“ ir „Nissan Armada“. Šie į Lietuvą buvo atgabenti vasarą. Tvarkė dokumentus savo vardu, tačiau neužregistravo automobilių registre. Neketino jų eksploatuoti ar parduoti Lietuvoje, galvojo išgabenti į Vokietiją. Kai baigėsi (duomenys neskelbtini) jo gyvenamosios vietos nuoma, jis nutarė automobilius perstatyti į kitą vietą. Dėl to kreipėsi pagalbos į savo pažįstamą G. B.. „Cadillac Escalade“ norėjo nuvežti į autoservisą patikrinti, o „Nissan Armada“ G. B. pasiūlė pastatyti prie savo namų (duomenys neskelbtini), ką jie ir padarė. „Cadillac Escalade“ jie nuvežė pas kaltinamojo pažįstamą T. į autoservisą, nes šis sakė, kad ten bus pigiau remontuoti. Automobilių dokumentai liko „Cadillac“ automobilyje. G. B. tai žinojo, nes matė, kaip jis juos dėjo į daiktadėžę. Raktus nuo pastarojo automobilio jis paliko autoserviso darbuotojui, o nuo „Nissan Armada“ – G. B., kad šis galėtų patraukti jį, jei kas nutiktų. Su G. B. apie automobilių pardavimą kalbos nebuvo, leidimo parduoti automobilius jis jam nedavė. Priešingai, jis yra kaltinamajam sakęs, kad galimai pervarys juos į Vokietiją. Jie nesitarė kiek laiko automobilis stovės kaltinamojo namo kieme, G. B. sakė, kad jam netrukdo, gali būti, kol jis (D. Š.) suras jam kitą vietą. „Cadillac Escalade“ liko autoservise. Ten buvo sutarę padaryti diagnostiką, apie jos rezultatus turėjo pasakyti G. B., o šis – jam. Telefono numerio nepaliko, nes Baltarusijoje lietuviškas numeris neveikia. Po to dar tą pačią ar kitą dieną jis išvyko į Minską, nes jam nepratęsė leidimo gyventi Lietuvoje. G. B. apie jo išvykimą į Baltarusiją žinojo, pats jam sakė, kad dėl problemų kelias savaites neatvyks į Lietuvą. Po kurio laiko jis sužinojo, kad abu automobiliai tiesiog dingo. Į Lietuvą jis grįžo po kelių savaičių, bet G. B. nerado, „Nissan Armada“ kieme nebuvo. Tada jis nuvažiavo į autoservisą, kur „Cadillac Escalade“ irgi nebuvo. Tadas jam pasakė, kad palikus automobilį po dienos ar dviejų atvažiavo G. B. ir jį pasiėmė pasakęs, kad nieko nereikia daryti, kad jis (D. Š.) leido paimti automobilį. Su G. B. jis bendraudavo per „Messenger“ ir „Viber“, tačiau išvykus į Baltarusiją kaltinamasis su juo nebebendravo. Jis daug kartų skambino, rašė žinutes, bet šis neatsakė. Bandė susisiekti per jo sugyventinę, bet ji jį ignoravo. G. B. jam pasakė, kad su automobiliais pasielgė taip, kaip jam išėjo, kad pinigus grąžins. Prieš tai kaltinamasis jam sakė, kad automobiliai yra angare Trakuose pas jo pažįstamą, kuris išvykęs į Londoną, kad nereikia jaudintis. Automobilis trukdė prie namo, todėl jis nuvarė kitur. Iš autoserviso paėmė, nes darbuotojas nenorėjo remontuoti, su savo įranga negalėjo padaryti diagnostikos, nes automobilis per sunkus. Į tokias kalbas jis (D. Š.) reagavo negatyviai, klausė, kodėl jam nepranešė ir kodėl neatsakinėjo į skambučius. Kaltinamasis sakė, kad neva jo nebuvo Lietuvoje, po to, kad buvo labai užsiėmęs ir telefonas buvo ne ryšio zonoje. Jis prašė nuvažiuoti į Trakus ir parodyti angarą, bet šis atsisakė, todėl jis sunerimo. Pasakė, kad kreipsis į policiją ir su jais nuvažiuos prie angaro. Tada G. B. pasakė, kad automobilius pasiėmė banditai už kažkokias skolas. Šis pokalbis vyko jau po kelių mėnesių. Jis siūlė kreiptis į policiją, tačiau kaltinamasis sakė, kad tai rimti žmonės, turi ryšių policijoje, tad ten nesikreips. Po to jis sužinojo, kad automobiliai parduoti, kai pamatė skelbimą apie parduodamą „Nissan Armada“. Jis (D. Š.) klausė kaltinamojo, kaip pardavė, ar suklastojo dokumentus. G. B. sakė, kad dokumentų neklastojo. Jis (D. Š.) nėra pasirašęs sutartyse dėl šių automobilių ir nėra prašęs pasirašyti jose už jį. Tokių kalbų niekada nebuvo. Kaltinamasis jam sakė, kad yra kaltas, kad pinigus grąžins, bet negrąžino nė euro, jo ir vėl nebūdavo galima rasti. Todėl jis kreipėsi į policiją, perdavė savo įrašytus pokalbius su kaltinamuoju. Palaikė ieškinį 22 000 Eur sumai. Ją sudaro automobilių pirkimo, jų pristatymo į Lietuvą ir išmuitinimo kaina. „Nissan Armada“ jis pirko aukcione už 10 800 JAV dolerių, o „Cadillac Escalade“ – už 6 200 JAV dolerių, pinigus pervedė per Baltarusijos banką, kuris šiuo metu yra likviduotas. Transportavimas kainavo daugiau nei po 2 000 JAV dolerių už kiekvieną, išmuitinimas – kelis tūkstančius, dar buvo mokesčiai kompanijai, kuri viską vykdė. Policijai pateikė visus turėtus dokumentus. Išmuitinimo ir kelionės dokumentus jis buvo palikęs automobilyje „Cadillac Escalade“. „Nissan Armada“ buvo tvarkingas, o „Cadillac Escalade“ buvo truputį įplyšusi vairuotojo sėdynė. Jį paliko autoservise, kad būtų pakeisti tepalai ir filtras. Keičiant tepalus diagnostiką turėjo padaryti nemokamai. Transportuojant jį iš Zujūnų pradėjo dūminti šio automobilio apatinė apdailos dalis, kurią jis užgesino. Automobilio būklei tai neturėjo įtakos. Atgabentus automobilius jis periodiškai užvesdavo, pavažinėdavo po kiemą, kad neužsistovėtų. Eksploatuojami jie nebuvo, net neturėjo numerių. Automobilį „Nissan Armada“ 2018 metais kelis mėnesius jis pardavinėjo per BRC autocentrą už maždaug 16 000 Eur, bet nepavyko parduoti. Su BRC buvo pasirašęs sutartį, kurioje buvo aprašyta automobilio techninė būklė. Pardavimo eigoje automobilio kaina nebuvo keičiama, nors jam siūlė tai padaryti. Patikslino, kad su BRC tik ketino sudaryti sutartį dėl automobilio „Nissan Armada“, turėjo su atstovu pokalbį, buvo nuvaręs ten automobilį. Jam pasakė, kad automobilį gali parduoti už 16 000 – 17 000 Eur. Negali pasakyti, su kuo konkrečiai kalbėjo. 2016 m. balandžio 8 d. pavedimo sutartį (t. 2, b. l. 123) buvo sudaręs, nuvarė automobilį „Cadillac Escalade“, buvo aptarta minimali jo pardavimo suma – 7 350 €. „Cadillac Escalade“ kelis mėnesius pardavinėjo už 7 500 €. Gali būti, kad automobilį atsiėmė tik 2018 m. liepos 5 d. Paėmęs automobilius iš BRC jis persigalvojo ir nusprendė automobilių nepardavinėti. Po to automobilius laikė kieme (duomenys neskelbtini), kur nuomojo namą. Su G. B. jis kalbėjo sausio mėnesį po posėdžio, kuriame jis pats nedalyvavo, ir pokalbio metu kaltinamasis pasakė, kad liudytojų parodymai netikri, suklastoti.

2019 m. gruodžio 4 d. nukentėjusysis D. Š. savanoriškai pateikė su automobilių „Cadillac Escalade“ ir „Nissan Armada“ įsigijimu sietinus dokumentus, o būtent: 2014 m. vasario 28 d. pažymą Nr. ASK-14-02/94, iš kurios matyti, kad automobilį „Cadillac Escalade“ D. Š. įsigijo iš bendrovės „Santforce Auto Limited“; 2013 m. spalio 2 d. ir 2014 m. vasario 18 d. deklaracijas, 2013 m. spalio 9 d. ir 2014 m. vasario 20 d. bendrovės „Korjex“ bei 2013 m. spalio 25 d. ir 2014 m. vasario 28 d. bendrovės „Santforce Auto Limited“ sąskaitas faktūras, taip pat automobilių nuotraukas, G. B. skolos raštelį, pokalbio telefonu garso įrašą, interneto svetainės m.autoplius.lt skelbimo su nuotraukomis kopiją, iš kurių matyti, kad automobilis „Nissan Armada“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. gruodžio 3 d. (skelbimas atnaujintas prieš 5 dienas) buvo parduodamas už 13 700 Eur (t. 2, b. l. 38-99).

Liudytojas A.(A).V. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 2019 m. vasarą pagal jo įdėtą skelbimą jam paskambino kaltinamasis ir pasakė, kad turi automobilius „Nissan Armada“ ir „Cadillac Escalade“, norėjo parduoti. Jis atvažiavo jų pažiūrėti. Abu automobiliai buvo prastos būklės. Nepamena, kur stovėjo „Nissan Armada“, jis jam nepatiko, tad juo daugiau nesidomėjo. „Cadillac Escalade“ stovėjo Lentvaryje, prie serviso netoli geležinkelio. Buvo nevažiuojantis, jie bandė užvesti, bet nepavyko, nebuvo akumuliatoriaus. Išsivežė jį su tralu. Salone vairuotojo sėdynė buvo suplėšyta, nebuvo pusės plastmasinių detalių, vėliau jas reikėjo surinkti. Variklyje buvo defektas, kėbulo glaistai visi įtrūkę. Automobilį jis įgijo už tiek, kiek nurodyta pirkimo sutartyje, galimai 1 500 Eur, bet mano, kad ir tiek nebuvo vertas. G. B. norėjo panašios kainos, dar truputį pasiderėjo. Jis sumokėjo grynais pinigais. G. B. iš pradžių neturėjo dokumentų, juos atvežė po to, kai pasirašė sutartį. Sutartyje G. B. patvirtino, kad jis yra automobilio savininkas. „Cadillac Escalade“ turėjo išmuitinimo dokumentus, techninį pasą, nes automobilis buvo iš Amerikos, raktelius. Su G. B. jis nekalbėjo apie tai, iš kur pas jį šie automobiliai. Jį pažįsta tik dėl šio įvykio. Regitroje jis paėmė numerius, sutvarkė mašiną tiek, kad būtų galima važiuoti. Tada rugsėjo mėn. pardavė jį žmogui iš Šiaulių už kainą, nurodytą sutartyje. To asmens vardo, pavardės, taip pat pardavimo kainos dabar nepamena. Po to žiemą tas žmogus iš Šiaulių jam paskambino ir pasakė, kad automobilį iš jo paėmė, klausė, ką daryti.

Liudytojas A. V. pateikė 2019 m. liepos 8 d. pirkimo – pardavimo sutartį, iš kurios matyti, kad automobilį „Cadillac Escalade“ G. B. pardavė A. V. už 1 500 Eur. Liudytojas taip pat pateikė 2019 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutartį, iš kurios matyti, kad „Cadillac Escalade“ jis pardavė A. K. už 1 700 Eur (t. 1, b. l. 77-79, 80), bei automobilio nuotraukas (t. 3, b. l. 42-47).

Liudytojas A. K. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 2019 m. rugsėjo pradžioje pagal skelbimą rado automobilį „Cadillac“. Buvo nurodyta jo pardavimo kaina 3 150 Eur, tačiau jis nusiderėjo ir mokėjo 3 000 Eur. Mašiną pirko sūnui. „Cadillac“ buvo važiuojantis, bet apleistas. Jį liudytojo prašymu prieš pirkimą apžiūrėjo pusbrolis. Pirkimo – pardavimo sutartį jis pasirašė su trimis vaikinais, kurie pardavinėjo mašiną. Jie buvo ją nupirkę ir tvarkė, dirbo oficialiai Gariūnų 306 aikštelėje, jų vardų ir pavardžių neatsimena. Sutartyje buvo įrašyta 1 700 Eur suma, bet jis sumokėjo 3 000 Eur. Automobilio būklė buvo bloga, variklis dirbo su pertraukimais, važiuojant drebėjo visi ratai, viduje sėdynės – suplyšusios, visoje apačioje – vien rūdys, kairės pusės šonas – banguotas, padangos – blogos, valytuvai neveikė. Vaikinai sakė, kad pakeitė mašinos pompą, žvakes, kad ją užvesti, nes ištraukė iš kažkokių krūmų, kur ji buvo apie 4 metus. Jam buvo pateikti automobiliui priklausantys dokumentai, mašina buvo registruota, turėjo „raudonus“ numerius. Remontui jis investavo apie 1 000 Eur, praėjo techninę apžiūrą.

Liudytojas A. K. pateikė skelbimo kopiją, kuriame nurodyta automobilio pardavimo kaina – 3 150 Eur (t. 4, b. l. 90-94).

Liudytojas M. A. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jo pusbrolis A. K. buvo suinteresuotas pirkti automobilį ,,Cadillac Escalade”, todėl jis nuvažiavo jo apžiūrėti Gariūnuose. Aikštelėje buvęs vyras leido tai padaryti. Jis padarė kelias nuotraukas ir nusiuntė A. K.. Po to jis dar papildomai apžiūrėjo vaizdo skambučiu. Pusbrolį domino būtent automobilio dugnas, t. y., ar jis sveikas. Automobilis buvo gana senas, ilgai stovėjęs, dešimtbalėje sistemoje jį vertintų 6, nes ant automobilio dugno buvo daug rūdžių. Saloną matė tik pro langą, po kapotu nežiūrėjo, nes pusbrolį domino tik automobilio dugnas. Šis yra meistras, perka mašinas ir pats jas remontuoja. Pro langą matėsi, kad vairuotojo pusės sėdynė yra suplyšusi. Kitos sėdynės buvo geresnės būklės. Negali pasakyti, ar salone buvo visos apdailos detalės. Automobilio kėbulo (neskaitant dugno) viršutinė dalis tikrai nebuvo labai gera kaip tokių metų automobilio: buvo įbrėžimų, palankstymų, bet konkrečiai kiekvieno iš jų nepamena. Automobilis buvo pardavinėjamas už 3 000 - 4 000 Eur. A. K. po jo apžiūros rugsėjo 3 d. atvažiavo ir nusipirko automobilį, dar lyg ir nusiderėjo, bet galutinės sumos nežino. Pusbrolis jį parsivarė, tad automobilis buvo važiuojantis, bet jis pats nebandė. A. K. tikriausiai tvarkė automobilio važiuoklę. Pats nematė, bet kai automobilį areštavo, tai sakė, kad išleido dėl jo pinigų, nes pradėjo remontuoti. Kiek buvo išleista pinigų pasakyti negali.

Liudytojas E. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad turi dirbtuves Lentvaryje, (duomenys neskelbtini), kur remontuoja automobilius. Ten dirba vienas jau 9 metus. Kaltinamasis jam yra matytas, jo vardas G., jis atvažiuodavo pas jį į servisą ir jis remontuodavo jam mašinas. D. Š. jis nepažįsta. G. B. užsiiminėjo automobiliais. Dėl automobilio „Cadillac Escalade“ nieko negali pasakyti. Viskas vyko 2018-2019 m. Kaltinamasis vakare paskambino ir paklausė, ar gali jam palikti automobilį, ar jis galės jį apžiūrėti. Jis pasakė, kad jei yra vietos, tegu palieka, bet apžiūrės, kai turės laiko. Ryte atvažiavęs į darbą aikštelėje matė juodos spalvos didelį automobilį, bet jo raktelių neturėjo. Negali pasakyti, ar tai buvo „Cadillac Escalade“, nepamena. Automobilis kažkiek laiko pastovėjo, o po to tiesiog pradingo. Daugiau jis jo nematė. Jis to automobilio neapžiūrėjo, nes turėjo daug darbo ir nebuvo kada, be to, kaltinamasis neatvežė šio automobilio raktelių. Vėliau su Gena apie šį automobilį jis nekalbėjo. Bendravo tik darbo klausimais, susijusiais su kitais automobiliais. Daugiau niekas šiuo automobiliu, išskyrus policiją, nesidomėjo.

Liudytojas V. S. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 13 metų dirba BRC pardavimų vadovu. 2016 m. balandžio 8 d. pavedimo sutarties su D. Š. dėl automobilio „Cadillac Escalade“ pardavimo sudarymo aplinkybių nepamena, atsimena tik automobilį. Toks automobilis nėra dažnas pardavime, jų pasitaiko apie 5-6 per metus. Minėtas automobilis pas juos buvo parduodamas komiso pagrindais. Jo techninės būklės negali apibūdinti, jų centras jos netikrina. Kiek pamena, automobilis nebuvo idealus, lyg salono oda buvo patrinta. Ar buvo visos salono detalės, kokia buvo kėbulo būklė jis nepamena, bet centre turi būti nuotraukos, kuriose jie fiksuoja vidų ir išorę. Kiek pamena, atiduodant automobilį buvo problemos su aušinimo skysčiu, jis dingdavo. Nepamena, kiek laiko buvo parduodamas automobilis ir kiek žmonių juo domėjosi. Yra pasirašoma sutartis, joje aptariama suma, bet jei automobilis prastovi ilgiau nei 1-2 mėnesius, jie skambina savininkui ir prašo nuolaidos. Liudytojas patvirtino 2019 m. gruodžio 10 d. rašte (t. 2, b. l. 122) nurodytas aplinkybes. Taip pat nurodė, kad jo vertinimu automobilio „Cadillac Escalade“ kaina buvo adekvati. Jie nelaikytų automobilio, kuris pardavinėjamas didele kaina, nes stengiasi, kad aikštelė nebūtų šiaip užimta. Automobilis „Cadillac Escalade“ nebuvo parduotas, nes tai markė, kuriai reikia specifinio pirkėjo, kuris pirktų tokį automobilį. Tiesiog tuo metu nepasitaikė tokio kliento. Jo nepriviliojo net ir sumažinta kaina. Priimant automobilį pardavimui, jo dokumentai (techninis pasas) nėra svarbūs, jie svarbūs parduodant. Nepamena, ar klientas buvo atvažiavęs pasirašyti 2016 m. balandžio 8 d. pavedimo sutarties. Taip pat nurodė, kad nepamena, ar klientas norėjo pardavinėti dar ir kitą automobilį, abejoja tuo. Automobilis „Nissan Armada“ Lietuvos rinkoje tikrai nėra dažnas. Per jo praktiką su tokiu automobiliu jam teko susidurti 1-2 kartus ir jis nepamena, ar D. Š. yra kalbėjęs su juo apie tokį automobilį ar būtų jį atvaręs.

Liudytojas V. S. pateikė teismui automobilio „Cadillac Escalade“ nuotraukas (t. 5, b. l. 50-84).

Liudytojas E. S. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad jam sunku pasakyti, ar buvo susitikęs su kaltinamuoju, nes yra bendravęs su daug žmonių. 2019 m. liepos mėnesį jis pagal skelbimą pirko automobilį „Nissan Armada“. Su pardavėju susitiko pakeliui link Molėtų. Ten ir apžiūrėjo automobilį. Šis buvo tragiškos būklės, variklis dūmino, pavarų dėžė veikė nesklandžiai, jautėsi smūgiai, kėbulo spalvos skyrėsi, buvo įtrūkęs, atšokęs glaistas, salone buvo išlaužyti vėjeliai, porankis, kažkas buvo su sėdynėmis. Padangos buvo su guzais, mušė ratai, buvo suskilę. Užvedimo spyna lyg buvo laužta, bet nepamena, mašina užsivedė. Bandė automobiliu važiuoti, bet parvežė su tralu. Pardavėjas buvo bendrovė, bet realiai pirko iš fizinio asmens. Šis parodė asmens tapatybės kortelę, jis patikrino pagal nuotrauką, jo duomenis įrašė į sutartį. Tai buvo vyras, kalbėjo lietuvių kalba. Nepamena kainos, nurodytos skelbime. Už automobilį mokėjo tiek, kiek nurodyta sutartyje, bet dabar kainos nepamena. Pardavėjas sakė, kad automobilį gavo iš pažįstamo už skolą, ar nupirkęs, bet dokumentai buvo tvarkingi, sakė, kad viskas bus gerai registruojant. Liudytojas žinojo, kad automobilis prieš tai buvo ilgai stovėjęs. Jis užsiima mašinomis ir puikiai mato defektus. Buvo automobilio rakteliai, amerikietiški dokumentai, sertifikatas ir sutartys. Numeriai buvo lyg laikinos registracijos. Automobilį jis pardavė tą pačią, ar kitą dieną. Tai matosi iš sutarčių, kada ir už kiek. Pardavimo sutartyje buvo nurodyta reali suma. Asmuo, kuriam pardavė, pretenzijų dėl automobilio nereiškė.

Teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 276 straipsnio 4 dalimi, siekiant patikslinti duomenis, buvo balsu perskaityti liudytojo E. S. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu.

Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas E. S. nurodė, kad jis yra UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus pavaduotojas. Ši bendrovė verčiasi naudotų automobilių pirkimu ir pardavimu. 2019 m. liepos 19 d. vienoje socialinėje grupėje internete pamatė skelbimą, kad parduodamas automobilis „Nissan Armada“, juodos spalvos. Kurių gamybos metų tas automobilis šiuo metu jau neprisimena, bet jis galėjo būti nuo 2007 iki 2012 metų. Pardavėjas už tą automobilį norėjo gauti apie 6 000 Eur. Telefonu paskambino pardavėjui. Tas jam pasakė, kad automobilis tvarkingas, važiuojantis, tik apie metus prastovėjęs. Toks automobilis jį sudomino, todėl nusprendė jį apžiūrėti. Su pardavėju susitarė susitikti prie parduotuvės IKI, (duomenys neskelbtini). Kai atvažiavo prie parduodamo automobilio, iš karto pastebėjo, kad jo variklis aptaškytas tepalais, užvedus labai dūmino, greičių dėžė prabuksavo, o automobilio apdailos detalės buvo aplūžę, sulaužytos. Automobilio užvedimo spyna buvo problemiška, ji prastai veikė, raktas buvo aplūžęs. Automobilio pardavėjas iš pradžių už jį norėjo gauti apie 6 000 Eur. Jis pasakojo, kad viską buvo tvarkęs, tačiau kol atvažiavo – viskas sugedo, anot jo, greičiausiai dėl užsistovėjimo. Ant viso automobilio kėbulo matėsi glaistymo ir nekokybiško dažymo žymės, be to, ne visi defektai buvo sutvarkyti. Automobilio padangos buvo su guzais, ratlankiai apdaužyti. Automobilio sėdynių valdymo mechanizmai taip pat buvo aplaužyti, priekinė panelė apgadinta, ortakių grotelės sulaužytos. Su pardavėju sutarė, kad automobilį pirks už 2 000 Eur, kadangi daugiau jis nebuvo vertas. Pardavėjas už tokią sumą automobilį parduoti sutiko. Tuomet pardavėjas jam parodė savo asmens tapatybės kortelę ar vairuotojo pažymėjimą ir tokiu būdu jis įsitikino, kad tas žmogus yra G. B.. Automobilį jis pardavė savo įmonės vardu. Apie tai, kur jis pats gavo tą automobilį, pardavėjas nieko nesakė, tik minėjo, kad jį turi jau ne pirmą dieną. Automobilio pardavėjas buvo apie 30 metų, vidutinio kūno sudėjimo, kalbėjo lietuviškai, tačiau su akcentu, tą žmogų pamatęs, mano, atpažintų, bet to asmens duomenis žino iš jo pateiktų dokumentų. Automobilio registravimo dokumentai atrodė tvarkingi, buvo visi reikalingi išrašai ir sertifikatai, todėl rizikos, kad su automobilio dokumentais kažkas bus negerai, nebuvo. Parduodamas automobilis buvo su raudonais (laikinaisiais) numeriais, pardavėjas dar sakė, kad pats jį ir įregistravo Regitroje. 2019 m. liepos 19 d. jis kaip UAB (duomenys neskelbtini) atstovas sudarė automobilio pirkimo – pardavimo sutartį su (duomenys neskelbtini), kurią atstovavo G. B.. Su G. B. buvo atsiskaityta grynaisiais, yra tai patvirtinantys buhalteriniai dokumentai. Tą pačią dieną grįžus į Uteną automobilį iš karto pardavė (duomenys neskelbtini) direktoriui A. J.. Automobilis buvo parduotas už 2 300 Eur. Su juo taip pat pasirašyta pirkimo – pardavimo sutartis, užpildyti buhalteriniai dokumentai. Apie tai, kad automobilis nepriklausė G. B. ar jo bendrovei, jis nežinojo, kadangi apie tai niekas nesakė. Iš G. B. pateiktų dokumentų matėsi, kad automobilis priklausė jo bendrovei (t. 1, b. l. 50-51).

Liudytojas E. S. patvirtino teismui šiuos savo parodymus, nurodė, kad ikiteisminio tyrimo metu geriau atsiminė aplinkybes. Papildomai patvirtino, kad sutartyje nurodyti už automobilį sumokėti 2 000 Eur yra reali kaina, nes mašiną reikėjo tvarkyti, o kainos nepigios.

Liudytojas E. S. pateikė 2019 m. liepos 19 d. pirkimo – pardavimo sutartį bei sąskaitą faktūrą, iš kurių matyti, kad automobilį „Nissan Armada“ (duomenys neskelbtini) , kurią atstovavo direktorius G. B., pardavė UAB (duomenys neskelbtini) , kurią atstovavo E. S., už 2 000 Eur (t. 1, b. l. 53-54).

Liudytojas A. J. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini), kurios direktorius jis yra, 2019 m. birželio mėnesį iš UAB (duomenys neskelbtini) , kurią atstovavo E. S., įgijo automobilį „Nissan Armada“, 2010 ar 2011 m. laidos, už 2 200 - 2 300 Eur. Pradinė kaina buvo 2 500 Eur. E. S. kartu perdavė dokumentus: sąskaitas – faktūras, pirkimo – pardavimo sutartį ir kasos pajamų orderį. Automobilio transportavimo dokumentų nebuvo. Kam buvo išrašyta sąskaita – faktūra jis neatsimena, buvo nurodyta 1 500 litų. Automobilis buvo kritinės būklės, ilgai stovėjęs, sunkiai užsivedė, vos važiavo. Dokumentuose buvo spaudas, kad jis neregistruojamas, tad reikėjo gauti komisijos lipdukus. Automobilis galimai buvo po avarijos, kėbulas visas apgadintas, suglaistytas, jį reikėjo tempti, bagažinė neužsidarė. Salonas viduje išlūžęs, išlūžusi klimato kontrolės technika, neveikė beraktė užvedimo sistema, variklis buvo sugadintas, reikėjo kapitalinio remonto, greičio dėžės guma buvo suplyšusi nuo senumo. Automobilį pirko, nes tokios laidos automobilis internete kainuoja apie 15 000 Eur, tad norėjo užsidirbti. Susitarė su meistru, kuris viską iš pagrindų sutvarkė. Su juo atsiskaitė S. I., kuriam jis (liudytojas) už 2 800 Eur pardavė tą mašiną. Pirkimo – pardavimo sutartį pasirašė S. I. arba jo žmona.

Liudytojas A. J. pateikė 2019 m. liepos 19 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, PVM sąskaitą faktūrą, pinigų priėmimo kvitą, iš kurių matyti, kad automobilį „Nissan Armada“, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) , UAB (duomenys neskelbtini) , kurią atstovavo E. S., pardavė (duomenys neskelbtini) , kurią atstovavo direktorius A. J., už 2 300 Eur (t. 1, b. l. 58-60).

Liudytojas S. I. (S. I.) teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 2019 m. rugpjūčio mėnesį svetainėje „Autoplius“ rado skelbimą apie parduodamą automobilį „Nissan Armada“ už maždaug 9 000 Eur. Su žmona nuvažiavo pažiūrėti ir nupirko automobilį už 8 000 Eur. Pirko iš (duomenys neskelbtini), direktorius vardu A. Šis pasakė, kad automobilis buvo remontuojamas ir reikės atsiskaityti su meistru. Todėl jis davė Audriui 8 000 Eur grynais, kad šis atsiskaitytų su meistru. Pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta jo žmonos K. I. vardu. Joje jie nurodė 2 800 Eur, nes neuždirba tiek, kad sumokėti mokesčius. Pardavėjas pateikė techninį pasą, taloną, draudimą ir pirkimą-pardavimą su sąskaita. A. sakė, kad automobilyje buvo daug kas pakeista, kad tvarkė variklį, bet mašina dar nebuvo tvarkinga. Nuo 2013 m. iki 2019 m. ji nebuvo eksploatuojama. Važiuojant per priekinį stiklą nuo lietaus pylėsi vanduo. Įgijimo metu jam sakė apie problemas su varikliu ir greičio dėže. Toliau jį tvarkė pats, investavo dar 4 000 Eur. Perdažė kėbulą, nes buvo nekokybiškai nudažytas, sumontavo naujas padangas, įdėjo dujų įrangą, tvarkė oro pagalves, nes jų nebuvo, keitė tepalus, filtrus, veidrodėlius, pirko detales pakabai. Eksploatavo automobilį 4-6 mėnesius. Po to jį pardavė T. A. už 3 000 Eur, nes turėjo problemų su sveikata. Minėta suma yra reali. Jie tarėsi, kad kai jis susitvarkys problemas, tai automobilį atpirks. T. A. automobiliu naudojosi tik dvi dienas. Dabar jis yra konfiskuotas, o jis grąžino pinigus Tautvidui. G. B. jis nepažįsta.

Liudytojai S. I. ir A. J. pateikė 2019 m. rugpjūčio 9 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, PVM sąskaitą faktūrą, pinigų priėmimo kvitą, iš kurių matyti, kad automobilį „Nissan Armada“, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), identifikacinis Nr. (duomenys neskelbtini) , (duomenys neskelbtini) , kurią atstovavo direktorius A. J., pardavė K. I. už 2 900 Eur (t. 1, b. l. 61-62, 66-69). Liudytojas S. I. taip pat pateikė 2019 m. gruodžio 4 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartį, iš kurios matyti, kad automobilį „Nissan Armada“ K. I. pardavė (duomenys neskelbtini) kurią atstovavo direktorius T. A., už 3 000 Eur (t. 1, b. l. 66, 70). Liudytojas S. I. teismui taip pat pateikė (duomenys neskelbtini) 2013 m. spalio 25 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), iš kurios matyti, kad automobilį „Nissan Armada“ D. Š. įsigijo iš bendrovės „Santforce Auto Limited“, 2019 m. rugsėjo 6 d. dujų įrangos montavimo aktą, automobilio „Nissan Armada“ nuotraukas (t. 3, b. l. 5, 7, 8-14).

Liudytojas A. M. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad užsiima automobilių taisymu. Jam teko taisyti automobilį „Nissan Armada“ S., kurio pavardės nežino, prašymu. Jis dažė šį automobilį. Iki remonto automobilis kažkada buvo stipriai daužtas, tikriausiai net apsivertęs, nes iš visų pusių buvo stipriai apdaužytas ir visur buvo užglaistyta. Atstatymo darbai buvo įvykdyti netinkamai, palankstytos detalės buvo ištiesintos, kiek tai buvo galima padaryti, ir užglaistytos, nors turėjo būti pakeistos naujomis. Darbai buvo atliekami drėgnose patalpose, todėl glaistas prisigėrė drėgmės. Po to buvo uždažytas. Per šalčius vanduo, esantis po dažais, užšalo ir išsiplėtė bei išsitempė, dažai pasidengė pūslelėmis. Dėl tų pūslelių automobilis ir buvo perdažomas. Automobilis nebuvo pilnai perdažytas, tik jo detalės. Jų naujomis nekeitė. Visko nepamena, bet tikrai neperdažė stogo, nes šis buvo tiesus ir gražus, galimai pakeistas, taip pat kapoto, bagažinės ir berods dvejų bamperių. Darbų eigoje, išardžius tam tikras detales, paaiškėjo, kad automobilyje nebuvo atstatytos oro pagalvės. Specialiai automobilio, išskyrus kėbulą, jis neapžiūrėjo, bet kažkiek matė. Automobiliui esant pas jį, jo variklis veikė sklandžiai, nedūmino, nebuvo aptaškytas tepalu ar pan., bet variklio jis detaliai neapžiūrėjo, nėra variklių specialistas. Automobilio pavarų dėže nesidomėjo, bet jo salonas buvo švarus ir prižiūrėtas, beveik idealus. Ant galinio kairės pusės sparno trūko plastmasinės apdailos detalės ant arkos. Tai buvo išorinė automobilio detalė. Salone berods viskas buvo, bet jo detaliai neapžiūrėjo, nes nesidomėjo. Automobilis buvo važiuojantis, nes su juo atvažiavo S.. Nieko negali pasakyti apie padangas, ratus. Užvedimo sistema veikė gerai. Jo pradinė atliktų darbų vertė buvo apie 600 €, bet darbo eigoje kaina pakilo dėl iškilusių papildomų problemų, todėl galiausiai turėjo sumokėti 800 €. S. darbų eigoje į programėlę „Viber“ jis siuntė nuotraukas, kad po to nekiltų keblumų dėl keliamos kainos. S. sakė, kad automobilio įsigijimo kaina yra apie 11 000 Eur, bet gali klysti dėl to, ar tai buvo įsigijimo kaina, ar suma kartu su pinigais, investuotais į automobilį. Kiek žino, S. prieš atvarant automobilį pas jį, dar kažką tvarkė važiuoklėje ar su varikliu turėjo problemų. Jam už darbą apmokėjo S.. Tvarkymo darbai užtruko nuo savaitės iki dvejų. S. dar planavo įdėti dujas.

Liudytojas T. A. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad 2019 m. gruodžio 4 d. iš pažįstamo S. I. įsigijo automobilį „Nissan Armada“ už 3 000 Eur. Tai reali kaina. Kitą dieną vyko registruoti automobilį. S. I. jam paskambino ir pasakė, kad buvo policija ir klausė, iš kur tas automobilis. Jis nuvyko Regitrą, jam leido registruoti, tad toliau nesigilino. Dar kitą dieną jam paskambino pareigūnai ir jis sužinojo situaciją. S. I. tuo metu labai reikėjo pinigų, tad jis nupirko automobilį kaip garantą, vėliau būtų automobilį pardavęs jam atgal, kai šis susitvarkytų gyvenimą. Automobilio techninė būklė buvo gera. S. I. jį pirko 2019 m. vasarą, buvo investavęs į jį daug lėšų, bet nežino, kiek konkrečiai. Buvo naujos padangos, naujos dujos, kėbulo būklė gera, išpoliruotas, salonas švarus ir tvarkingas. S. I. automobilį pirko iš fizinio asmens pagal skelbimą, kuriame buvo nurodyta didesnė kaina. Įgijęs automobilį jis pakeitė jo numerius. Šiuo metu automobilis stovi saugojimo aikštelėje.

Nukentėjusysis D. Š. pateikė skelbimo interneto svetainėje m.autoplius.lt medžiagą, iš kurios matyti, kad automobilis „Nissan Armada“, valstybinis registracijos Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. gruodžio 3 d. buvo parduodamas už 13 700 Eur (t. 2, b. l. 38-40, 69-80).

2019 m. gruodžio 5 d. įvykio vietos ir vietovės apžiūros protokoluose fiksuoti nukentėjusiojo D. Š. apklausos metu nurodytų vietų, tai yra (duomenys neskelbtini) , ir (duomenys neskelbtini), Lentvaryje, kur jis paliko automobilius, apžiūros duomenys. Apžiūrų metu automobiliai „Nissan Armada“ ir „Cadillac Escalade“ nerasti (t. 1, b. l. 32-36, 37-42).

VĮ „Regitra“ pateiktais duomenimis automobilis „Cadillac Escalade“ įregistruotas Vilniaus filiale 2019 m. rugpjūčio 28 d., savininkas – A. V., automobiliui išduoti laikinieji valstybinio numerio ženklai (duomenys neskelbtini). 2019 m. rugsėjo 19 d. automobilis įregistruotas A. K. vardu, automobiliui išduoti valstybinio numerio ženklai (duomenys neskelbtini) Automobilis „Nissan Armada“ įregistruotas Vilniaus filiale 2019 m. liepos 18 d., 15.58 val., savininkas – (duomenys neskelbtini) , automobiliui išduoti laikinieji valstybinio numerio ženklai (duomenys neskelbtini) . 2019 m. liepos 31 d. automobilio savininku įregistruota (duomenys neskelbtini) , automobilio įsigijimo data – 2019 m. liepos 19 d. Automobiliui išduoti valstybinio numerio ženklai (duomenys neskelbtini). 2019 m. rugpjūčio 13 d. automobilio savininke įregistruota K. I., automobilio įsigijimo data – 2019 m. rugpjūčio 9 d. 2019 m. gruodžio 5 d. automobilio savininku įregistruota (duomenys neskelbtini) automobilio įsigijimo data – 2019 m. gruodžio 4 d., automobiliui išduoti valstybinio numerio ženklai (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 94, t. 2, 116).

2019 m. gruodžio 19 d. poėmio protokole fiksuotas automobilio „Cadillac Escalade“, valst Nr. (duomenys neskelbtini) poėmis iš A. K. (t. 1, b. l. 105-116).

2020 m. balandžio 23 d. apžiūros protokole fiksuoti automobilio „Cadillac Escalade“ apžiūros duomenys. Akivaizdžių išorinių kėbulo defektų ar sugadinimų nenustatyta. Automobilio salonas netvarkingas, labai suplyšusi vairuotojo sėdynė, nėra grotuvo, trūksta kai kurių apdailos elementų. Variklio skyriuje yra visi agregatai (t. 1, b. l. 132-139).

2019 m. gruodžio 9 d. poėmio protokole fiksuotas automobilio „Nissan Armada“, valst Nr. (duomenys neskelbtini), poėmis iš UAB „Autoardymas“ direktoriaus T. A. (t. 2, b. l. 12).

2019 m. gruodžio 9 d. T. A. savanoriškai pateikė automobilio „Nissan Armada“ registracijos liudijimą Nr. I 722665 (t. 2, b. l. 18-20).

2020 m. balandžio 23 d. apžiūros protokole fiksuoti automobilio „Nissan Armada“ apžiūros duomenys. Nustatyta, kad automobilis išoriškai tvarkingas, akivaizdžių kėbulo defektų ar pažeidimų nenustatyta. Automobilio salonas tvarkingas, sėdynės juodos spalvos, gali būti odinės. Variklio skyriuje vizualiai žiūrint visi agregatai yra, trūkumų nepastebėta. Automobilyje yra sumontuota dujų įranga (t. 2, b. l. 30-37).

Nukentėjusiojo D. Š. 2019 m. gruodžio 4 d. pateiktas garso įrašas buvo apžiūrėtas, duomenys fiksuoti 2020 m. sausio 15 d. apžiūros protokole, įrašas perklausytas teisiamojo posėdžio metu. Įraše fiksuotas dviejų vyrų pokalbis rusų kalba. Į skambinusį vyrą jo pašnekovas kreipiasi vardu D.. Pokalbio metu skambinantis asmuo D. priekaištauja savo pašnekovui dėl to, kad šis neatsiliepia į skambučius, sako, kad pirmadienį yra pinigų terminas, kad jau antra diena bus. Pašnekovas atsako, kad pirmadienį tai pirmadienį, terminas tai terminas, ką jis gali padaryti. D. teiraujasi, ar šis ruošiasi atiduoti pinigus ir kada. Pašnekovas atsako, kad greitai. D. teiraujasi, kur yra jo automobiliai. Į tai pašnekovas atsako, kad automobilių taip pat nėra. D. klausia, ką reiškia, kad jų nėra, teiraujasi, tai kur jie. Į tai pašnekovas atsako, kad ilga istorija, pirmadienį pasakys, automobilių nėra. D. klausia, ar pašnekovas automobilius pardavė. Šis atsako, kad ne visai. D. teiraujasi, ar šis juos pametė, pamiršo kur jie stovi, ar neatvažiavo žmogus iš Londono. Pašnekovas atsako neigiamai, kad viską paaiškins pirmadienį. D. klausia, ar teisingai suprato, kad pašnekovas pirmadienį jam atiduos pinigus už automobilius. Pašnekovas atsako, kad pinigų neturi ir negali atiduoti, kad atidavė juos už skolą, kad pirmadienį jie susitars dėl sąlygų. D. teiraujasi, su kokiais dokumentais buvo parduoti automobiliai, nurodo, kad už tokius veiksmus galima atsakomybė. Pašnekovas atsako, kad taip pasielgė dėl susiklosčiusių aplinkybių, kitos išeities nebuvo (t. 2, b. l. 38-40, 100-107, t. 4, b. l. 131).

Kaltinamasis G. B., komentuodamas šį pokalbį, negalėjo tiksliai nurodyti, kada šis pokalbis buvo, ar ikiteisminio tyrimo, ar jau teisminio nagrinėjimo metu, nes skambučių buvo daug. Jam atrodo pokalbis vyko po kažkurio teismo posėdžio. Patvirtino, kad pokalbis vyko tarp jo ir D. Š.. Nukentėjusysis jo neinformavo, kad yra daromas jų pokalbio garso įrašas.

VšĮ „Emprekis“ duomenimis 2019 m. gruodžio mėnesį vidutinė automobilio „Nissan Armada“, 2010 m., kaina Lietuvoje su PVM buvo 10 630 Eur, o automobilio „Cadillac Escalade“, 2002 m., – 3 710 Eur (t. 2, b. l. 117-118).

UAB „Baltijos realizacijos centras“ 2019 m. gruodžio 10 d. raštu pateikė 2016 m. balandžio 8 d. pavedimo sutarties Nr. LT-2016-12283 kopiją, iš kurios matyti, kad D. Š. buvo pavedęs minėtai bendrovei surasti pirkėją automobiliui „Cadillac Escalade“, VIN kodas (duomenys neskelbtini), suderinta minimali pardavimo kaina – 7 350 Eur. Kaip nurodyta minėtos bendrovės pranešime, pristatęs asmuo pavedimo sutarties nepasirašė. Automobilio dokumentai nebuvo pateikti. Po to teko bendrauti tik telefonu, nurodytu sutartyje. Klientas buvo pasiekiamas 2-3 mėnesius, po to telefonas buvo išjungtas. 2016 m. balandžio 25 d. pats klientas paskambino telefonu ir sumažino kainą iki 6 900 Eur, o 2017 m. kovo 24 d. paskambinęs telefonu ją sumažino iki 6 500 Eur. 2017 m. balandžio 12 d. atvykęs į bendrovę klientas pareiškė, kad automobilį pasiims, tačiau jį pasiėmė tik 2018 m. liepos 5 d. Raštą pasirašė V. S. (t. 2, b. l. 122-124).

VĮ „Regitra“ Vilniaus filialas pateikė automobilių „Nissan Armada“ ir „Cadillac Escalade“ pirminei registracijai pateiktų nuosavybės dokumentų kopijas. Iš tarp jų esančio prašymo įregistruoti automobilį „Nissan Armada“ matyti, kad jį pateikė minėtos bendrovės direktorius G. B.. Prie prašymo pateikta ir 2019 m. liepos 18 d. transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta tarp pardavėjo D. Š. ir pirkėjo (duomenys neskelbtini) , atstovaujamos direktoriaus G. B. (t. 2, b. l. 126, 127, 128, 129-130, 141-142, 152-154, 163-165). Taip pat pateikė Carfax automobilių „Nissan Armada“ ir „Cadillac Escalade“ istorijos ataskaitas (t. 2, b. l. 131-137, 143-149, 155-162, 166-172).

VĮ „Regitra“ pateiktos automobilio „Nissan Armada“ 2019 m. liepos 18 d. pirkimo – pardavimo sutarties kopijos skaitmeninis spalvotas PDF formatas buvo apžiūrėtas ikiteisminio tyrimo metu, duomenys fiksuoti 2020 m. balandžio 22 d. apžiūros protokole. Apžiūros metu nustatyta, kad pats transporto priemonės pirkimo – pardavimo sutarties blankas yra atspausdintas spausdintuvu, o jame esantys įrašai atlikti rankraštiniu būdu, mėlynos spalvos rašikliu. Tikėtina, kad rašiklis buvo su tušo užpildu, kadangi yra tokio tipo rašikliui būdingų požymių. Dokumente nurodyta, kad jis sudarytas 2019 m. liepos 18 d. 15.43 val., Vilniuje. Dokumento blankas panašus į įprastai Lietuvos Respublikoje naudojamą transporto priemonių pirkimo pardavimo sutarčių blanką. Identiškas transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutarties blanko pavyzdys siūlomas VĮ „Regitra“ puslapyje, skiltyje „Pirkimo-pardavimo sutartis ir patarimai“ (pavyzdys pridedamas). G. B. VĮ „Regitra“ pateiktoje automobilio Nissan Armada, kėbulo numeris (duomenys neskelbtini) , pirkimo pardavimo sutartyje nurodyta, kad ji sudaryta tarp pardavėjo D. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir pirkėjo (duomenys neskelbtini) , įmonės kodas (duomenys neskelbtini) , registruotos (duomenys neskelbtini). Grafoje „Gamybinė markė, komercinis pavadinimas“ nurodyta, kad automobilis yra „Nissan Armada“, jo valstybinio numerio ženklai ir rida nenurodyti. Grafoje „Identifikavimo numeris“ nurodytas (duomenys neskelbtini) . Grafoje „Informacija apie įvykius ir trūkumus“ nenurodyta jokių automobilio defektų ar eismo įvykių, kuriuose jis dalyvavo, minėta grafa užbraukta simboliu „Z“. Grafoje „Transporto priemonės kaina“ ir skaičiais ir žodžiais įrašyta 2 000 Eur. Dokumento apačioje esančioje grafoje „Transporto priemonę pardavė“ rankraštiniu būdu didžiosiomis raidėmis įrašyta „S. D.“ ir pasirašyta. Kitoje grafoje „Transporto priemonę pirko“ vėlgi rankraštiniu būdu įrašyta „(duomenys neskelbtini) D. G. B.“ ir pasirašyta. Bendrovės pavadinimas, žodis „Direktorius“ (pirmoji raidė) ir įtariamojo vardas bei pavardė parašyti didžiosiomis raidėmis. Pažymėtina, kad už įrašo „S. D.“ esančio parašo pirmoji raidė „D“ (didžioji) yra identiška šioje sutartyje esančioms visoms kitoms rašytinėms „D“ didžiosioms raidėms. Kitų parašo simbolių braižas, pasvirimo laipsnis labai primena kitų šioje sutartyje esančių rankraštinių įrašų braižą ir pasvirimo laipsnį, todėl galima teigti, kad abu parašus sutartyje atliko tas pats asmuo. Pažymėtina ir tai, kad visi rankraštiniu būdu sutartyje atlikti įrašai rašyti to paties asmens. Šiuos rankraštinius įrašus palyginus su ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančiais įtariamojo G. B. rankraštiniais įrašais (pvz. rankraštiniai įrašai procesiniuose dokumentuose), galima tvirtinti, kad 2019 m. liepos 18 d. transporto priemonės pirkimo pardavimo sutartyje esančius rankraštinius įrašus surašė ir už abu asmenis pasirašė G. B. (t. 3, b. l. 14-18).

Iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos gautų duomenų matyti, kad D. Š. daug kartų lankėsi Lietuvos Respublikoje. Nuo 2019 m. gegužės 1 d. į Lietuvos Respubliką jis buvo atvykęs 2019 m. gegužės 3 d. 12.57 val. ir tą pačią dieną 15.39 val. išvyko. Po to atvyko 2019 m. birželio 25 d. 2.12 val. ir išvyko 2019 m. birželio 26 d. 3.49 val. Po to atvyko 2019 m. spalio 3 d. ir tą pačią dieną išvyko, 2019 m. lapkričio 11 d. ir tą pačią dieną išvyko, 2019 m. gruodžio 2 d. atvyko ir 2019 m. gruodžio 3 d. išvyko, 2019 m. gruodžio 4 d. atvyko ir 2019 m. gruodžio 5 d. išvyko (t. 3, b. l. 1-13).

Iš pateiktų Juridinių asmenų registro duomenų matyti, kad G. B. nuo 2018 m. lapkričio 23 d. iki duomenų tikrinimo dienos 2020 m. sausio 20 d. buvo (duomenys neskelbtini) direktorius (t. 3, b. l. 111-112).

VšĮ „Emprekis“ 2021 m. kovo 2 d. pateikė informaciją, kad įmonės leidžiamame kataloge „Autotransporto kainos Lietuvoje“ automobilių vertės nustatomos analizuojant viešai prieinamus duomenis Lietuvoje (pvz. automobilių skelbimų portalus ir pan.), retesniais atvejais, kai duomenų apie transporto priemonių vertes nėra Lietuvoje, vadovaujamasi tarptautiniais automobilių skelbimų portalais, tokiais kaip mobile.de ar autoscout.com. Konkrečiu atveju Nissan (JAV) Armada automobilio vertė nustatyta palyginamuoju metodu, remiantis panašios specifikacijos automobilių verte (Nissan Pathfinder) bei skelbimų portalais pagal kilmės šalį (JAV). Cadillac (JAV) vertė buvo nustatyta analogišku būdu. Duomenų apie tai, iš kiek skelbimų buvo nustatyta vertė tuo metu, neturi (t. 4, b. l. 106-108).

Iš interneto svetainėje www.autoplius.lt 2021 m. vasario 19 d. skelbtų duomenų matyti, kad automobilių „Cadillac Escalade“ pardavime yra devyni, 2005–2020 m. Automobilių „Nissan Armada“ pardavime yra du, 2008–2012 m. Iš interneto svetainės www.alio.lt 2021 m. vasario 19 d. skelbtų duomenų matyti, kad automobilių „Cadillac Escalade“ pardavime yra du, 2016-2017 m. Automobilių „Nissan Armada“ pardavime nėra (t. 4, b. l. 74-78).

Iš interneto svetainėje www.autoscout24.com 2021 m. kovo 8 d. skelbtų duomenų matyti, kad automobilių „Nissan Armada“, 2007-2013 m., nėra pardavime. Automobilių „Cadillac Escalade“, pirma registracija 1999-2005 m., pardavime yra keturiolika (t. 4, b. l. 135-152).

Iš interneto svetainėje www.mobile.de 2021 m. kovo 8 d. skelbtų duomenų matyti, kad automobilių „Nissan Armada“, pirma registracija 2007-2013 m., pardavime nėra. Automobilių „Cadillac Escalade“, pirma registracija 1999-2005 m., pardavime yra dešimt (t. 4, b. l. 153-156).

Teismas, teisiamajame posėdyje ištyręs ir įvertinęs minėtus byloje surinktus duomenis, sprendžia, kad visi jie buvo gauti teisėtu būdu, juos pripažįsta įrodymais ir toliau pateiks jų analizę.

Dėl faktinių aplinkybių nustatymo

Anksčiau minėti įrodymai, o būtent: paties kaltinamojo G. B. parodymai, nukentėjusiojo D. Š., liudytojų A. V., E. S. parodymai, įvykio vietos apžiūros, automobilių poėmio ir apžiūros duomenys, VĮ „Regitra“ pateikti duomenys, 2019 m. liepos 18 d. automobilio „Nissan Armada“ pirkimo-pardavimo sutarties apžiūros duomenys, 2013 m. spalio 25 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. vasario 28 d. pažyma Nr. ASK-14-02/94, Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinės sistemos duomenys, juridinių asmenų registro duomenys patvirtina, kad G. B. žodiniu D. Š. pavedimu priėmė pasaugoti dvi pastarajam priklausančias transporto priemones, o būtent automobilius „Cadillac Escalade“ ir „Nissan Armada“. Valstybės sienos apsaugos tarnybos pateikti duomenys apie tai, kada D. Š. buvo atvykęs į Lietuvos Respubliką, kartu su kitais minėtais įrodymais, leidžia spręsti, kad minėti veiksmai buvo atlikti 2019 m. birželio 25 d. Kitą dieną automobilių savininkui D. Š. išvykus į Baltarusijos Respubliką, kaltinamasis G. B. 2019 m. liepos 8 d. automobilį „Cadillac Escalade“ savo vardu pardavė A. V. (duomenys neskelbtini) . Po to G. B., turėdamas tikslą D. Š. priklausantį automobilį „Nissan Armada“ įregistruoti savo paties vadovaujamos (duomenys neskelbtini) , įmonės kodas (duomenys neskelbtini) , vardu, 2019 m. liepos 18 d., 15.43 val., prie VĮ „Regitra“ Vilniaus filialo, Lentvario g. 7, Vilniuje, surašė automobilio „Nissan Armada“ pirkimo–pardavimo sutartį, kurioje nurodė tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad 2018 m. liepos 18 d. Vilniuje, D. Š. už 2 000 Eur minėtą automobilį pardavė (duomenys neskelbtini) , kurią atstovavo direktorius G. B., ir grafoje „Transporto priemonę pardavė“ pats pasirašė už D. Š.. Jau minėti Valstybės sienos apsaugos tarnybos pateikti duomenys apie tai, kada D. Š. buvo atvykęs į Lietuvos Respubliką, patvirtina, kad minėtą dieną jo Lietuvoje nebuvo, tad pasirašyti šio dokumento jis negalėjo. Po to G. B. 2019 m. liepos 18 d., 15.58 val., VĮ „Regitra“ Vilniaus filiale, Lentvario g. 7, Vilniuje, šį žinomai netikrą dokumentą panaudojo transporto priemonę laikinai įregistruodamas (duomenys neskelbtini) vardu. Kitą dieną, tai yra 2019 m. liepos 19 d., G. B. kaip (duomenys neskelbtini) direktorius ir atstovas (duomenys neskelbtini), Vilniaus rajone, prekybos centro „Link Molėtų“ aikštelėje, automobilį „Nissan Armada“ pardavė UAB (duomenys neskelbtini) , įmonės kodas (duomenys neskelbtini) , kurią atstovavo E. S..

Šias faktines aplinkybes patvirtinantys įrodymai sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo vienas kitą, teismui dėl jų abejonių nekilo, šių aplinkybių iš esmės neginčijo ir proceso dalyviai, tad detaliau neanalizuodamas teismas jas pripažįsta įrodytomis. Tačiau kitos kaltinimo faktinės aplinkybės, reikšmingos ir veikos teisinei kvalifikacijai, o būtent tai, ar minėtus veiksmus kaltinamasis atliko be D. Š. žinios ir leidimo, taip pat kaltinime įvardytos parduotų automobilių vertės („Nissan Armada“ – 10 630 Eur, „Cadillac Escalade“ – 3 710 Eur), byloje yra ginčijamos, surinkti įrodymai dėl jų nėra vienareikšmiai. Esamų prieštaravimų išnaudojus visas procesines galimybes pašalinti nepavyko, todėl teismas pateiks detalią jų analizę ir įvertinimą. Daromas išvadas teismas grįs tais įrodymais, kurių pagrindu nustatytos faktinės aplinkybės sutaps tarpusavyje, patvirtins ir papildys viena kitą.

Kaip jau buvo minėta, kaltinamasis G. B. teisminio nagrinėjimo metu kategoriškai tvirtino, kad pats nukentėjusysis D. Š. prašė jo realizuoti kaltinime įvardytus jam pasaugoti paliktus automobilius, tad jis juos pardavė jų savininkui D. Š. žinant ir leidus tai padaryti. Be to tvirtino, kad automobilio „Nissan Armada“ pirkimo – pardavimo sutartyje pasirašė už D. Š. jam pačiam prašant, tai yra taip pat su jo žinia ir sutikimu. Dėl šių aplinkybių iš esmės tokius pačius parodymus kaltinamasis davė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu 2020 m. sausio 22 d. bei 2020 m. balandžio 23 d. (t. 3, b. l. 30-31, 37-38), tačiau apklaustas pirmą kartą 2019 m. gruodžio 5 d. jis nurodė kiek kitokias aplinkybes. Jis tvirtino, kad D. Š. kalbėjo apie tai, jog tuos automobilius reiktų kur nors realizuoti, tačiau nieko konkretaus dėl automobilių realizavimo jie nesusitarė. Kaltinamajam mintis parduoti automobilius kilo 2019 m. vasarą. Juos pardavęs nukentėjusiajam apie tai pranešė tik porą dienų prieš šią apklausą (t. 3, b. l. 25-27). Taigi, dėl šių aplinkybių kaltinamasis nebuvo nuoseklus. Tuo tarpu nukentėjusysis D. Š. tiek pareiškime policijai, tiek apklaustas ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 5, 8, 11, 16-18, 22-23), tiek teisme kategoriškai ir nuosekliai tvirtino, kad G. B. automobilius pardavė be jo žinios ir leidimo, kaltinamajam automobilius jis perdavė tik pasaugoti, o ne parduoti. Nukentėjusysis taip pat teismui kategoriškai patvirtino, kad jis kaltinamojo nei prašė, nei jam leido pasirašyti sutartyje jo (D. Š.) vardu. Spręsdamas, kuriais iš minėtų vienas kitam prieštaraujančių parodymų vadovautis, teismas juos vertino bei gretino ne tik tarpusavyje, bet ir su kitais byloje surinktais įrodymais.

Nukentėjusysis D. Š. 2019 m. gruodžio 4 d. į bylą pateikė savo paties įrašyto pokalbio telefonu garso įrašą (t. 2, b. l. 38-39), kuris buvo perklausytas ir teismo posėdyje, jo turinys fiksuotas ir apžiūros protokole (t. 2, b. l. 100-107). Visų pirma pažymėtina, kad teismui nekilo abejonių dėl šių duomenų tikrumo, kad šis pokalbis vyko tarp nukentėjusiojo D. Š. ir kaltinamojo G. B.. Kaltinamasis iš esmės to neginčijo, tačiau negalėjo teismui nurodyti, kada šis pokalbis telefonu įvyko, jo vertinimu – po kažkurio teismo posėdžio. Nukentėjusysis tvirtino, kad šis jo pokalbis su G. B. įvyko 2019 m. lapkričio 29 d. Jo garso įrašą jis pateikė kartu su pareiškimu policijai, tai yra 2019 m. gruodžio 4 d., tad pokalbis akivaizdžiai negalėjo įvykti vėliau, tai yra jau vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui. Tiek iš nukentėjusiojo, tiek ir iš kaltinamojo parodymų teismas sprendžia, kad abu šie asmenys patvirtino bendravę tarpusavyje nukentėjusiojo nurodytu laikotarpiu telefonu ir kaltinamasis iš esmės neneigė buvus panašaus turinio pokalbiui. Be to, pokalbyje dalyvavusių asmenų balsai yra panašūs į kaltinamojo ir nukentėjusiojo balsus, pašnekovas į skambinusį asmenį kreipėsi vardu D., pokalbio metu asmenys tarėsi susitikti antrą dieną, pirmadienį. Valstybės sienos kirtimo duomenys patvirtina, kad D. Š. buvo atvykęs į Lietuvos Respubliką 2019 m. gruodžio 2 d., pirmadienį.

Teismas vertino ir tai, kad pagal bylos duomenis nukentėjusysis minėtą garso įrašą padarė slaptai, be G. B. žinios ir sutikimo. BPK 20 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad įrodymai gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Sprendžiant, ar duomenys yra gauti teisėtais būdais, svarbu išsiaiškinti, kas – proceso dalyvis ar valstybės institucija (pareigūnas) – šiuos duomenis surinko ir pateikė į bylą, nes skirtingų subjektų elgesiui taikomi skirtingi principai. BPK 28 straipsnio 2 dalyje ir 98 straipsnyje nustatyta nukentėjusiojo teisė teikti įrodymus bei galimybė savo iniciatyva pateikti daiktus ir dokumentus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti. Teismų praktikoje pripažįstama, kad tais atvejais, kai duomenys surenkami nedalyvaujant ikiteisminio tyrimo institucijoms ar pareigūnams, šių asmenų veiklos BPK nuostatos nereglamentuoja. Tokiais atvejais teismas turi patikrinti, ar šie duomenys gauti tiesiogiai įstatyme neuždraustu būdu (principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“). Privačių asmenų pateikti duomenys įrodymais nepripažįstami tik tais atvejais, kai jie gauti įstatyme tiesiogiai uždraustu būdu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-284/2012, 2K-193/2014, 2K-63-511/2021). Tokiai išvadai šiuo atveju nėra pagrindo. Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 punktas kiekvienam asmeniui suteikia teisę naudotis garso technikos priemonėmis, taip pat kitais būdais fiksuoti informaciją, išskyrus šio įstatymo 13 straipsnyje nurodytus atvejus. Minėto įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje numatyti draudimai, kuriais siekiama užtikrinti, kad renkant ir viešai skelbiant informaciją nebus pažeistos asmens teisės, bus apsaugoti jo garbė ir orumas, tačiau kartu minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyti draudimai filmuoti, fotografuoti, daryti vaizdo ir garso įrašus netaikomi fiksuojant teisės pažeidimus ir šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais, t. y. informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis garso įrašą padarė siekdamas surinkti ir teisėsaugos institucijoms pateikti G. B. kaltę dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos patvirtinančius duomenis, ką ir padarė. Be to, užfiksuotame pokalbyje buvo kalbama apie G. B. skolą bei jam patikėtus automobilius, jų buvimo vietą. Pokalbio eigoje nebuvo atskleistos jokios kitos, su G. B. privačiu gyvenimu sietinos aplinkybės, tad pagrindo išvadai apie pažeistą kaltinamojo privatumą nėra. Taigi, slapta įrašydamas pokalbį su G. B. telefonu nukentėjusysis įstatymo reikalavimų nepažeidė, tokiu būdu realizavo savo teisę, o pokalbio įrašymui joks leidimas nebuvo būtinas. Pateiktos išvados atitinka ir esamą teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-510/2005, 2K-424-696/2016). Remdamasis pateiktais argumentais teismas pateiktą garso įrašą pripažino leistinu įrodymu byloje.

Analizuojant minėtame garso įraše fiksuoto pokalbio turinį matyti, kad nukentėjusysis D. Š. skambindamas kaltinamajam siekė išsiaiškinti, kur yra pastarajam patikėti automobiliai. G. B. nors ir nurodė, kad automobilių nėra, tačiau informaciją apie tai, kad jie parduoti, nukentėjusiajam pateikė ne iš karto. Net D. Š. pasiteiravus konkrečiai, ar automobiliai yra parduoti, G. B. to kategoriškai nepatvirtino, atsakė „ne visai“. Po to D. Š. tikslinosi, ar kaltinamasis juos pametė, pamiršo, kur jie stovi, ar neatvažiavo žmogus iš Londono, tačiau ir tada G. B. nepasakė jokios konkrečios informacijos, teigė tai pasakysiantis vėliau. Nukentėjusiajam toliau klausinėjant jis nurodė, kad automobilius už skolas atidavė žmogui iš Baltarusijos, kad galimai automobiliai dabar ten. Nukentėjusysis teiravosi jo, kokiu būdu jis tai padarė, su kokiais dokumentais, į ką G. B. atsakė, kad taip susiklostė aplinkybės, kad jis kitos išeities neturėjo. Į tai nukentėjusysis išsakė savo pasipiktinimą, kad svetimas turtas už skolas atiduodamas, kad už tai yra numatyta atsakomybė. Taigi, šio pokalbio turinio analizė akivaizdžiai nepatvirtina G. B. parodymų, kad automobilius jis pardavė ir pirkimo – pardavimo sutartyje pasirašė prašomas nukentėjusiojo, nes iš pokalbyje išsakytų D. Š. teiginių matyti, kad tokia žinia nukentėjusiajam buvo netikėta, automobilio pardavimo aplinkybės jam nebuvo žinomos ir kėlė pasipiktinimą. Be to, pokalbio metu kaltinamasis informaciją apie pardavimą pateikė ne iš karto, nors D. Š. to klausė konkrečiai, teigė taip pasielgęs dėl nepalankiai susiklosčiusių savo paties gyvenimiškų aplinkybių, melavo sakydamas, kad automobilius atidavė už skolas žmogui iš Baltarusijos, nes automobilius jis buvo pardavęs A. V. ir UAB (duomenys neskelbtini) .

Kaltinamojo G. B. parodymams apie tai, kad D. Š. automobilius jam paliko prašydamas juos parduoti, prieštarauja ir tai, kad išvykdamas į Baltarusiją nukentėjusysis nepasirašė jokio oficialaus dokumento, kuriuo būtų įgaliojęs G. B. atstovauti jį sudarant automobilių pirkimo-pardavimo sutartis. Pažymėtina, kad toks dokumentas buvo būtinas, nes automobilio pirkimo-pardavimo sandoriui sudaryti yra būtina rašytinė sutartis. Ši aplinkybė tiek D. Š., tiek ir pačiam G. B. buvo žinoma, nes nukentėjusysis užsiima automobilių perpardavimu, o kaltinamasis žinojo, kad automobilio „Nissan Armada“ įregistravimui savo įmonės vardu reikia surašyti jo pirkimo-pardavimo sutartį, ką ir padarė. Be to, G. B. pasirašė automobilio „Cadillac Escalade“ pirkimo-pardavimo sutartyje savo, o ne D. Š. vardu ir pavarde, nors žinojo, kad nėra šio automobilio savininkas. Šio automobilio pirkėjui A. V. jis taip pat nenurodė, kad automobilio savininkas yra ne jis, o kitas asmuo. Priešingai, kaip patvirtino liudytojo A. V. parodymai, kaltinamasis jam pateikė melagingą informaciją, kad šį automobilį jis gavo už skolas. Be to, siekdamas įregistruoti automobilį “Nissan Armada“, G. B. suklastojo jo pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią neva D. Š. pardavė jo įmonei automobilį, sutartyje pats pasirašė D. Š. vardu, nors žinojo, kad toks sandoris niekada sudarytas nebuvo. Liudytojo E. S. parodymai taip pat patvirtina, kad parduodamas minėtą automobilį kaltinamasis taip pat nenurodė, kad tikrasis „Nissan Armada“ savininkas yra ne jis ar jo bendrovė, o kitas asmuo. Liudytojas patvirtino, kad pardavėjas jam pasakė automobilį gavęs iš pažįstamo už skolas ar nupirkęs. Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad tiek iš jau minėto pokalbio telefonu turinio, tiek iš byloje pateikto skolos raštelio (t. 2, b. l. 46), tiek ir iš D. Š. bei G. B. parodymų matyti, kad ne G. B. buvo skolingas D. Š., o atvirkščiai, G. B. buvo skolingas D. Š. 3 000 Eur, kurių dar nebuvo grąžinęs. Be to, pardavęs automobilius ir gavęs už juos pinigus kaltinamasis apie tai nukentėjusiajam nepranešė. Priešingai, jis teikė jam žinomai melagingą informaciją, kad automobiliai saugomi jo draugo angare, vėliau, kad juos atidavė už savo skolas, o apie pardavimą pasakė tik spaudžiamas D. Š.. Byloje nustatyta ir tai, kad už automobilius gautus pinigus kaltinamasis ne perdavė nukentėjusiajam, o išleido savo asmeninėms bei šeimos reikmėms. Žala D. Š. nėra atlyginta iki šiol.

Byloje taip pat nėra jokių duomenų, to nenurodė ir kaltinamasis, kad parduodamas automobilius jis su nukentėjusiuoju kaip nors derino pardavimo kainą, nors ši aplinkybė neabejotinai buvo reikšminga. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad tiek liudytojas A. V., tiek liudytojas E. S. nurodė, kad automobiliai jiems buvo parduoti už ženkliai mažesnę, nei G. B. nurodyta pradinė pardavimo kaina, jie ją nusiderėjo automobilių apžiūros vietoje. Liudytojas A. V. nurodė, kad pradinė G. B. už automobilį „Cadillac Escalade“ prašyta kaina buvo 3 000 Eur, o liudytojas E. S. nurodė, kad pradinė “Nissan Armada“ pardavimo kaina buvo 6 000 Eur. Šie duomenys leidžia spręsti, kad G. B. pats nustatė transporto priemonių pardavimo kainą, laisvai ir ženkliai ją keitė, to nederindamas su automobilio savininku.

Apibendrindamas aptartus įrodymus ir išsakytus argumentus, teismas sprendžia, kad kaltinamojo G. B. parodymai apie tai, jog automobilius jis pardavė ir sutartyje už D. Š. pasirašė pastarojo prašomas, su jo žinia ir leidimu, prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, tad jais teismas netiki ir jais nesivadovauja. Tuo tarpu kiti minėti įrodymai sutampa su nukentėjusiojo parodymais, todėl teismas vadovaujasi būtent šia įrodymų grupe ir pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kad G. B. automobilius pardavė ir sutartyje už D. Š. pasirašė ne pastarojo prašomas, o veikdamas savarankiškai, be D. Š. žinios ir leidimo.

Dėl automobilių vertės

Nagrinėjamoje byloje buvo surinkti prieštaringi įrodymai ir dėl G. B. pasisavintų automobilių vertės. Prieš pateikdamas jų vertinimą teismas pažymi, kad nusikalstamos veikos dalyko vertė yra įrodinėtina baudžiamosios bylos aplinkybė, kuri nustatoma pagal BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo taisykles. Pagal teismų praktiką turtinių nusikaltimų bylose, paprastai turto vertė nustatoma pagal pirkimo-pardavimo ar kitų sandorių kainą, turto sukūrimo (atkūrimo), įsigijimo kaštus. Jei taip nustatyti turto vertės nėra galimybių ar kyla rimtų abejonių dėl taip nustatytos turto vertės teisingumo, ji nustatoma atsižvelgiant į identiško ar tos kategorijos daikto analogo vidutinę rinkos kainą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-84/2015, 2K-245-696/2015, 2K-147-511/2016, 2K-226-693/2017 ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad turto vertė gali būti nustatoma pagal individualų turto vertinimą, o nesant tokių duomenų – pagal tokios rūšies turto vidutinę rinkos kainą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-100-648/2019, 2K-164-222/2019).

Byloje specialistas individualaus kaltinime nurodytų automobilių vertinimo neatliko. Surinktų įrodymų pagrindu nustatyta, kad automobiliai „Cadilac Escalade“ ir „Nissan Armada“ po to, kai kaltinamasis G. B. juos pardavė, buvo perparduoti, o automobilis „Nissan Armada“ net kelis kartus. Byloje liudytojais apklausti automobilius įsigiję A. V., A. K., A. J., S. I. patvirtino, kad įgytus automobilius remontavo, investavo bendrai dideles pinigų sumas (liudytojų nurodyta į automobilį „Cadilac Escalade“ investuota suma sudaro apie trečdalį vidutinės tokio automobilio rinkos kainos, o į „Nissan Armada“ – apie pusę), taip pakeisdami pradinę automobilių techninę būklę, tad šiuo metu atlikti individualų automobilių vertinimą ir tokiu būdu tiksliai nustatyti automobilių vertę, buvusią tuo metu, kai kaltinamasis juos pasisavino ir perleido, teismo vertinimu, galimybės nėra. Todėl nustatydamas minėto turto vertę teismas rinkosi kitas įrodinėjimo priemones, o būtent vertino kitus byloje surinktus ir ištirtus šiam klausimui nustatyti reikšmingus duomenis.

Vertindamas, ar šiuo atveju yra galimybė nustatyti aktualaus turto vertę pagal jo įsigijimo kaštus, teismas, visų pirma, analizavo paties nukentėjusiojo parodymus bei rašytinius dokumentus, aktualius šiam klausimui. D. Š. teisme bei ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 16-18, 22-23) nurodė, kad jo įvardytą automobilių vertę („Nissan Armada“ – 15 000 Eur, „Cadilac Escalade“ – 7 000 Eur) sudaro jų įsigijimo, transportavimo iš JAV, išmuitinimo bei remonto kaina. Proceso eigoje jis teigė, kad automobilį „Nissan Armada“ jis pirko aukcione už 10 800 JAV dolerių, transportavimas kainavo daugiau nei 2 000 JAV dolerių, išmuitinimas – 5 600 Lt (1621 Eur), daužtos vienos pusės remontas – 1 200 Eur. Automobilį „Cadillac Escalade“ jis pirko aukcione už 6 200 JAV dolerių, transportavimas kainavo daugiau nei 2 000 JAV dolerių, išmuitinimas – 2 800 Lt (810 Eur), remontas – 300-400 Eur (pirko akumuliatorių, vandens pompą, termostatą, žvakes, žvakių laidus). Vertindamas šiuos parodymus teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis yra tiesiogiai suinteresuotas tuo, kad byloje būtų nustatyta didesnė automobilių vertė, nes byloje jis yra pareiškęs civilinį ieškinį, kurio reikalavimas tiesiogiai siejasi su minėtomis aplinkybėmis. Todėl teismas jo parodymus atidžiai gretino su byloje surinktais rašytiniais duomenimis. D. Š. teigė, kad pinigus už aukcione pirktus automobilius jis sumokėjo bankiniu pavedimu, tačiau tokį mokėjimą patvirtinančio dokumento nepateikė. Jo įvardytas automobilių remonto, naujų detalių pirkimo išlaidas patvirtinančių dokumentų byloje taip pat nėra. Be to, paties nukentėjusiojo ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai (t. 1, b. l. 16-18), kad autoservise Lentvaryje turėjo būti pakeistos pakaitinimo žvakės, taip pat liudytojų A. V., A. K., M. A. parodymai patvirtina, kad dalį D. Š. nurodytų detalių: akumuliatorių, žvakes, pompą pirko ne jis, o A. V..

Pateiktoje 2014 m. vasario 18 d. deklaracijoje nurodytas automobilio „Cadillac Escalade“ siuntėjas – bendrovė „Jumbo mobile limited“, gavėjas – bendrovė „Korjex“, prekė gabenta iš JAV į Lietuvos Respubliką, Klaipėdą, deklaranto atstovo nurodyta automobilio vertė – 600 JAV dolerių, už automobilį mokėtinų mokesčių suma – 1 972 Lt (571 Eur). Pagal pateiktą 2014 m. vasario 20 d. sąskaitą faktūrą bendrovė „Korjex“ minėtą automobilį perleido bendrovei „Santforce Auto Limited“, o pagal pateiktą pastarosios bendrovės 2014 m. vasario 28 d. sąskaitą faktūrą ji automobilį perleido bendrovei „Autkeva“. Šiuose dokumentuose atitinkamai nurodoma automobilio vertė: 800 Eur ir 810,94 Eur. Iš pateiktos UAB „Autkeva“ 2014 m. vasario 28 d. pažymos Nr. ASK-14-02/94 matyti, kad automobilį „Cadillac Escalade“ D. Š. įsigijo iš bendrovės „Santforce Auto Limited“, įgyto automobilio vertė – 2 800 Lt (810,94 Eur), kaina su tarpininkavimo mokesčiu ir PVM – 3 509 Lt (1 016 Eur) (t. 1, b. l. 118, t. 2, b. l. 48, 55, 57, 59).

Pateiktoje 2013 m. spalio 2 d. deklaracijoje nurodytas automobilio „Nissan Armada“ siuntėjas – bendrovė „Jumbo mobile limited“, gavėjas – bendrovė „Korjex“, prekė gabenta iš JAV į Lietuvos Respubliką, Klaipėdą, deklaranto atstovo nurodyta automobilio vertė – 900 JAV dolerių, už šį automobilį mokėtinų mokesčių suma – 6 977 Lt (2 020 Eur). Pagal nukentėjusiojo pateiktą bendrovės „Korjex“ 2013 m. spalio 9 d. sąskaitą faktūrą minėtas automobilis buvo perleistas „Santforce Auto Limited“, o pagal pastarosios bendrovės 2013 m. spalio 25 d. sąskaitą faktūrą automobilis perleistas bendrovei „Kesvida“. Šiuose dokumentuose atitinkamai nurodoma automobilio vertė: 1 620 Eur ir 1 621,87 Eur. Iš liudytojo S. I. pateiktos (duomenys neskelbtini) išduotos 2013 m. spalio 25 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad automobilį „Nissan Armada“ D. Š. įsigijo iš bendrovės „Santforce Auto Limited“, įgyto automobilio vertė – 5 600 Lt (810,94 Eur), kaina su tarpininkavimo mokesčiu ir PVM – 6 897 Lt (1 997 Eur) (t. 2, b. l. 51, 61, 63, t. 4, b. l. 5).

Taigi, nukentėjusiojo parodymams dėl automobilių įgijimo kaštų prieštarauja kiti bylos įrodymai, jų nepatvirtina byloje esantys rašytiniai dokumentai. Vertinant, kaip tvirtino D. Š., kad visus mokesčius už automobilius sumokėjo būtent nukentėjusysis, dokumentais tėra pagrįstos tokios jo turėtos išlaidos: už „Cadillac Escalade“ – bendrai 1 587 Eur, už automobilį „Nissan Armada“ – 4 017 Eur. Tai kelia rimtų abejonių dėl nukentėjusiojo nurodytų automobilių įgijimo kaštų dydžio pagrįstumo. Teismas pripažįsta, kad baudžiamajame procese faktinės aplinkybės gali būti grindžiamos ne vien rašytiniais įrodymais, bet ir kitais duomenimis, todėl nukentėjusiojo parodymus bei aptartus įrodymus toliau gretino su kitais byloje surinktais duomenimis. Tuo pačiu teismas pripažįsta, kad sprendžiant dėl automobilių vertės pagal jų įsigijimo kaštus, turi būti atsižvelgta ir į tai, kad G. B. automobilius pasisavino 2019 metais, tai yra praėjus 5-6 metams nuo tada, kai nukentėjusysis juos įgijo. Todėl teismas sprendė ir dėl galimybės nustatyti automobilių vertę analizuojant byloje fiksuotų jų pirkimo-pardavimo sandorių kainą.

Prieš pateikdamas įrodymų analizę teismas pažymi, kad teismų praktikoje yra pripažįstama, jog sąvokos „turto vertė“ ir „kaina“ nėra tapačios. Daikto kaina nustatoma sutartiniais pagrindais tarp pardavėjo ir pirkėjo, kuri sutarties sudarymo momentu tenkina abi sutarties šalis, tačiau daikto kaina dažnai neatitinka tikrosios daikto vertės, nes ją gali lemti įvairūs veiksniai – tiek objektyvūs, sietini su perkamo ir parduodamo daikto savybėmis, konkrečia technine būkle ir panašiai, tiek ir subjektyvūs, sietini su pirkėjo ir pardavėjo subjektyviais norais, finansine padėtimi, siekiu greitai nusipirkti ar parduoti, ryšiais su pardavėju ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-164-222/2019). Nežiūrint to, atsieti konkretaus turto vertės nustatymą nuo šio turto, o reikalui esant ir nuo analogiško ar panašaus turto pardavimo kainų negalima, nes tai yra tampriai tarpusavyje susiję rodikliai, kuriuos, be kita ko, veikia tie patys objektyvūs jau minėti faktoriai (turto savybės, techninė būklė ir panašiai). Todėl spręsdamas kaltinime nurodytų automobilių vertės klausimą, teismas vertino visus surinktus duomenis apie kaltinime nurodytų automobilių „Cadillac Escalade“ ir „Nissan Armada“ pardavimo kainas. Teismas vertino ne tik duomenis, už kiek minėtus automobilius pardavė kaltinamasis G. B., bet ir kokios buvo šių automobilių pardavimo kainos vėlesniems savininkams, taip siekdamas sugretinti ir patikrinti gautą informaciją. Be to, teismas analizavo ir kitas su automobilių pirkimu-pardavimu sietinas aplinkybes, kurios, teismo vertinimu, yra reikšmingos sprendžiant dėl automobilių vertės.

Nukentėjusysis proceso eigoje keitė ir tikslino savo parodymus dėl to, ar jis ketino Lietuvoje parduoti kaltinime nurodytus automobilius, tačiau iš jo parodymų yra aišku, kad automobilius jis įgijo ne asmeniniam naudojimui, o būtent pardavimui (Lietuvoje ar kitoje valstybėje). Akivaizdu ir tai, kad automobiliai nuo jų atgabenimo į Lietuvą 2013-2014 metais iki pat dienos, kada juos perėmė G. B., parduoti nebuvo. Toks itin ilgas laiko tarpas, tai yra 5-6 metai, leidžia spręsti, kad automobiliai nebuvo paklausūs. Tai patvirtina ir D. Š. parodymai teismui, kad jis apsisprendė Lietuvoje automobilių nepardavinėti po to, kai kurį laiką jam nepavyko jų parduoti. 2019 m. gruodžio 4 d. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu jis taip pat teigė, kad ne vieną kartą ketino parduoti automobilius, tačiau jų niekas nepirko. Buvo sudaręs keletą sutarčių su pardavimo įmonėmis (t. 1, b. l. 16-18). Tokių sutarčių dėl automobilio „Nissan Armada“ byloje nėra. Tuo tarpu aplinkybes dėl mėginimo parduoti automobilį „Cadillac Escalade“ patvirtino liudytojo V. S. parodymai ir UAB „Baltijos realizacijos centras“ pateikta 2016 m. balandžio 8 d. pavedimo sutartis (t. 2, b. l. 122-124), kuria D. Š. pavedė minėtai bendrovei surasti pirkėją automobiliui „Cadillac Escalade“, suderinta minimali turto pardavimo kaina – 7 350 Eur. Automobilis bendrovei perduotas sutarties sudarymo dieną. Kaip patvirtino liudytojas V. S., 2016 m. balandžio 25 d. klientas paskambinęs telefonu sumažino pardavimo kainą iki 6 900 Eur, o 2017 m. kovo 24 d. paskambinęs telefonu sumažino iki 6 500 Eur. 2017 m. balandžio 12 d. atvykęs į bendrovę klientas pareiškė, kad automobilį pasiims, tačiau jį pasiėmė tik 2018 m. liepos 5 d. Taigi, šie duomenys patvirtina, kad automobilį „Cadillac Escalade“ nukentėjusysis siekė parduoti už kainą, panašią į šiame procese jo įvardytą automobilio vertę. Automobilis buvo pardavinėjamas daugiau nei du metus, nukentėjusysis sumažino pardavimo kainą iki 6 500 Eur, o tai yra 500 Eur mažiau, nei jo nurodyta automobilio vertė, tačiau jis parduotas nebuvo. Šie duomenys verčia teismą abejoti, ar D. Š. nurodyta šio automobilio vertė yra adekvati. Teismas atsižvelgė į liudytojo V. S. parodymus, kad, jo vertinimu, kliento nurodyta automobilio kaina buvo adekvati, tiesiog tokiam automobiliui reikalingas specifinis klientas, kuris neatsirado. Tačiau šiuo atveju turi būti įvertinta ir tai, kad toks klientas neatsirado itin ilgą laikotarpį (5-6 metai), o tai tik sustiprina minėtas teismui kilusias abejones. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad automobilių pardavimui daro įtaką ir jų techninė būklė, kuri, pasak liudytojo V. S., centre tikrinta nebuvo. Be to, automobilį G. B. pasisavino praėjus dar metams po to, kai jis buvo atsiimtas iš autocentro, ir visą laiką buvo laikomas neeksploatuojamas lauko sąlygomis.

Teismas vertino ir konkrečius bylos duomenis apie sudarytus pirkimo-pardavimo sandorius. Iš byloje esančios 2019 m. liepos 8 d. automobilio „Cadillac Escalade“ pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad G. B. pardavė automobilį A. V. už 1 500 Eur (t. 1, b. l. 79). Kaltinamasis ir liudytojas A. V. tvirtino, kad būtent tokia suma ir buvo sumokėta už automobilį. Byloje surinktų įrodymų analizė neleido teismui patikimai atmesti šių įrodymų ar pagrįstai spręsti, kad G. B. automobilį pardavė už kitokią sumą, todėl minėtas aplinkybes teismas pripažįsta įrodytomis. Kita vertus, remdamasis vien šiais įrodymais teismas neturi pagrindo spręsti, kad ši kaltinamojo gauta labai nedidelė pinigų suma, kuri itin skyrėsi nuo vidutinės tokio automobilio rinkos kainos, atitiko tikrąją automobilio vertę. Tokią išvadą teismas padarė atsižvelgęs ir į nustatytus subjektyvius faktorius. G. B. neabejotinai buvo suinteresuotas kuo skubiau parduoti automobilį, nes jis buvo jį neteisėtai pasisavinęs iš D. Š., be to, kaip pats nurodė, asmeninėms reikmėms tuo metu jam buvo būtina gauti finansinių lėšų. Liudytojas A. V. taip pat patvirtino, kad pradinė kaltinamojo nurodyta automobilio kaina buvo kur kas didesnė – 3 000 Eur. Minėtos aplinkybės, teismo vertinimu, lėmė G. B. apsisprendimą parduoti automobilį už mažesnę nei automobilio reali vertė kainą, todėl išvadų dėl automobilio vertės padarymui yra būtina toliau analizuoti surinktus įrodymus.

Iš 2019 m. rugsėjo 4 d. pirkimo – pardavimo sutarties matyti, kad automobilį „Cadillac Escalade“ A. V. pardavė A. K. už 1 700 Eur (t. 1, b. l. 80). Liudytojas A. V. patvirtino sutartyje nurodytą sumą, tačiau liudytojas A. K. nurodė teismui, kad tikroji jo sumokėta automobilio pirkimo-pardavimo kaina buvo 3 000 Eur. Skelbime (liudytojas pateikė jo kopiją t. 4, b. l. 90-94) buvo nurodyta dar didesnė pardavimo kaina, tai yra 3 150 Eur, tačiau jis nusiderėjo. Liudytojas M. A., apžiūrėjęs automobilį prieš tai, kai jį nupirko A. K., taip pat patvirtino teismui, kad automobilis buvo parduodamas už didesnę nei 3 000 Eur sumą. Tiek paties liudytojo A. V., tiek ir liudytojo A. K. parodymai, nuotraukos patvirtina, kad A. V. įgytas automobilis buvo gabenamas tralu, vėliau šis jį remontavo, pirko akumuliatorių, žvakes, pompą, tai yra sutvarkė tiek, kad automobilis galėtų važiuoti, jį įregistravo. Visa tai neabejotinai sietina su finansinėmis ir laiko sąnaudomis, didesnėmis nei 200 Eur, o būtent toks būtų A. V. įgijimui išleistos ir pardavus gautos pinigų sumos skirtumas. Be to, liudytojas užsiima automobilių perpardavimu, tad neabejotinai dar siekė ir užsidirbti. Todėl teismas tiki būtent liudytojo A. K. nurodyta automobilio pardavimo kaina – 3 000 Eur. Kartu teismas pripažįsta, kad į automobilį A. V. investuotos piniginės lėšos bei darbas, kurių pinigine išraiška liudytojas negalėjo konkretizuoti, pakėlė automobilio ir kainą, ir vertę.

Byloje pateiktoje 2019 m. liepos 19 d. automobilio „Nissan Armada“ pirkimo – pardavimo sutartyje bei sąskaitoje faktūroje (t. 1, b. l. 53-54) nurodyta, kad G. B. kaip (duomenys neskelbtini) direktorius pardavė minėtą automobilį liudytojo E. S. atstovaujamai UAB (duomenys neskelbtini) už 2 000 Eur. Kad automobilis buvo parduotas už sutartyje nurodytą kainą nurodė ir liudytojas E. S., tačiau pats kaltinamasis G. B. patvirtino, kad už automobilį „Nissan Armada“ gavo 3 500 Eur. Vertindamas šį prieštaravimą teismas atkreipė dėmesį į tai, kad kaltinamasis nėra suinteresuotas nurodyti gavęs didesnę, nei nurodyta sutartyje, pinigų sumą, nes tai reikštų ir didesnę automobilio vertę, kas jam nėra palanku. Sutartyje nurodyta ir E. S. patvirtinta 2 000 Eur suma labai ženkliai skiriasi nuo vidutinės tokio automobilio rinkos kainos. Todėl teismas tiki būtent kaltinamojo teiginiais apie faktiškai už automobilį „Nissan Armada“ gautą 3 500 Eur sumą ir atitinkamai tikslina kaltinimo faktines aplinkybes. Kita vertus, remdamasis vien minėtais įrodymais bei analogiškais argumentais dėl G. B. apsisprendimą parduoti automobilį lėmusių subjektyvių faktorių, teismas taip pat neturi pagrindo išvadai, kad ši kaltinamojo gauta pinigų suma atitiko tikrąją automobilio vertę.

Analizuodamas kitus įrodymus teismas nustatė, kad pagal byloje esančią 2019 m. liepos 19 d. automobilio „Nissan Armada“ pirkimo – pardavimo sutartį, PVM sąskaitą faktūrą ir pinigų priėmimo kvitą (t. 1, b. l. 58-60), E. S. atstovaujama UAB (duomenys neskelbtini) tą pačią dieną automobilį „Nissan Armada“ pardavė liudytojo A. J. atstovaujamai (duomenys neskelbtini) už 2 300 Eur. Liudytojai E. S. ir A. J. tvirtino, kad tai yra reali pardavimo kaina. Duomenų apie E. S. padarytas kokias nors investicijas į automobilio būklės pagerinimą byloje nėra, bet, kaip minėta, byloje yra įrodyta, kad automobilį jis įgijo už 3 500 Eur sumą, kuri yra daug didesnė, nei įvardyta automobilio pardavimo A. J. kaina. Iš pateiktų 2019 m. rugpjūčio 9 d. pirkimo-pardavimo sutarties, PVM sąskaitos faktūros, pinigų priėmimo kvito (t. 1, b. l. 61, 62, 67, 68, 69) taip pat matyti, kad A. J. (duomenys neskelbtini) vardu automobilį pardavė K. I. už 2 900 Eur. Liudytojas A. J. tvirtino, kad tikrasis pirkėjas buvo K. I. sutuoktinis S. I., o sutartyje nurodyta automobilio pardavimo kaina buvo reali. Kartu tiek A. J., tiek S. I. parodymai, pateikti dokumentai patvirtina, kad A. J. iš pagrindų remontavo automobilį, atliko jo techninę ekspertizę ir techninę apžiūrą, kurių eigoje techninių neatitikimų nenustatyta. Tokių darbų atlikimas sietinas su didelėmis finansinėmis ir laiko sąnaudomis, be to, liudytojas neabejotinai siekė ir užsidirbti, tačiau nurodytas sandorių kainų skirtumas tėra 600 Eur. Liudytojas S. I. nurodė teismui, kad sutartis buvo sudaryta jo žmonos vardu, bet pinigus mokėjo jis, tačiau tikroji automobilio „Nissan Armada“ pirkimo-pardavimo kaina buvo 8 000 Eur. Liudytojas taip pat nurodė, kad sutartyje buvo nurodyta mažesnė suma, nes jis neuždirba tiek, kad galėtų sumokėti mokesčius. Apibendrinęs aptartus įrodymus teismas netiki liudytojų E. S. ir A. J. parodymais dėl automobilio pirkimo - pardavimo kainų, tad jais nesivadovauja. Galimybės nustatyti, už kiek tiksliai E. S. pardavė automobilį A. J., nėra, tačiau ši suma nebuvo mažesnė nei 3 500 Eur. Be to, teismas daro išvadą, kad A. J. automobilį S. I. (K. I. vardu) pardavė už 8 000 Eur.

Iš pateiktos 2019 m. gruodžio 4 d. automobilio „Nissan Armada“ pirkimo-pardavimo sutarties (t. 1, b. l. 70) matyti, kad K. I. šį automobilį pardavė (duomenys neskelbtini) kurią atstovavo liudytojas T. A., už 3 000 Eur. Liudytojai S. I. ir T. A. tvirtino, kad sutartyje nurodyta kaina yra reali, nors įvertinus paties S. I. nurodytą automobilio įgijimo kainą (8 000 Eur) matyti, kad pastaroji daugiau nei dvigubai viršijo S. I. nurodytą automobilį pardavus gautą sumą. Liudytojai taip pat nurodė, kad S. I. turėjo sveikatos problemų, automobilį pardavė ketindamas vėliau jį atpirkti. Visgi, iš nukentėjusiojo pateikto interneto svetainės m.autoplius.lt skelbimo su nuotraukomis matyti, kad automobilis „Nissan Armada“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2019 m. gruodžio 3 d. (skelbimas atnaujintas prieš 5 dienas) buvo parduodamas už ženkliai didesnę pinigų sumą – 13 700 Eur. Be to, iš VĮ „Regitra“ pateiktų duomenų matyti, kad 2019 m. gruodžio 5 d. registruojant automobilio savininko pakeitimą į (duomenys neskelbtini) kartu buvo pakeisti jo valstybiniai numeriai iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 94). Toks veiksmas nėra logiškas tuo atveju, jei automobilis buvo įgytas tam, kad vėliau S. I. jį atpirktų. Be to, paties S. I., taip pat liudytojo A. M. parodymai patvirtino, kad nusipirkęs automobilį S. I. į jį investavo didelę pinigų sumą, kaip jis pats teigė – 4 000 Eur, perdažė automobilio kėbulo detales, įdėjo dujų įrangą, atliko kitus darbus, tad jo nuostoliai pardavus automobilį vos už 3 000 Eur būtų buvę dar ženklesni. Šie argumentai kelia rimtas abejones dėl sandoriuose nurodytų automobilio „Nissan Armada“ pirkimo-pardavimo kainų tikrumo. Šias abejones sustiprina ir tai, kad tiek fizinių asmenų, tiek įmonių, besiverčiančių prekyba automobiliais, pelnas, gautas iš automobilių pardavimo, yra apmokestinamas mokesčiais, o tai leidžia spręsti ir apie jų suinteresuotumą sutartyse nurodyti mažesnę automobilių pardavimo kainą, nei ji yra iš tiesų. Apibendrindamas teismas sprendžia, kad galimybės nustatyti, už kiek S. I. pardavė automobilį T. A. nėra, tačiau ši suma nebuvo mažesnė nei 8 000 Eur. Kartu teismas pripažįsta, kad į automobilio remontą liudytojų A. J., S. I. investuotos piniginės lėšos bei darbas, kurių tikslios piniginės išraiškos teismas taip pat neturi galimybės nustatyti, pakėlė automobilio ir kainą, ir vertę.

Teismas vertino ir byloje surinktus duomenis, kuriais remiantis galima spręsti apie automobilių techninę būklę, nes šios aplinkybės reikšmingos nustatant automobilių vertę.

Dėl automobilio „Cadillac Escalade“ techninės būklės buvo surinkti šie duomenys. Iš byloje pateiktos šios transporto priemonės istorijos ataskaitos matyti, kad 2012 m. rugpjūčio 21 d. buvo fiksuotas pranešimas apie žalą, draudimo bendrovė deklaravo transporto priemonę kaip visiškai sugadintą; 2012 m. spalio 24 d. išduotas nuosavybės teisės pažymėjimas, kuriame automobilis nurodytas kaip suremontuotas, tačiau kartu pranešta apie didelę žalą, automobilio pirkimo kaina nenurodyta; 2012 m. lapkričio 1 d. nurodytas automobilio pardavimas aukcione, o 2013 m. gegužės 31 d. – transporto priemonės eksportas iš JAV ir importas į Lietuvą (t. 2, b. l. 141-142, 163-165, 166-172). Byloje pateiktuose su šio automobilio importu bei jo perleidimu nuosavybėn sietinuose dokumentuose fiksuota, kad šis į Lietuvą 2014 m. vasario 18 d. atgabentas automobilis buvo po remonto, su defektais, kurie nėra detalizuoti (t. 2, b. l. 55, 57, 59, t. 4, b. l. 132, 133). Pats nukentėjusysis D. Š. tvirtino, kad automobilio būklė buvo gera, tik šiek tiek įplyšusi vairuotojo sėdynė. Jis taip pat nurodė, kad už 300-400 Eur pirko automobiliui akumuliatorių, vandens pompą, termostatą, žvakes, žvakių laidus, tačiau, kaip minėta, tai patvirtinančių dokumentų nepateikė. Teismas šiuos parodymus gretino ir su kitais bylos įrodymais. Liudytojas V. S., matęs automobilį 2016-2018 metų laikotarpiu, nurodė, kad jis nebuvo idealus, salono oda buvo patrinta, atiduodant automobilį kilo problemos su aušinimo skysčiu, nes jis dingdavo, tačiau taip pat nurodė, kad centras automobilio techninės būklės netikrina. Teismas vertino ir nukentėjusiojo D. Š. bei liudytojo V. S. pateiktas automobilio nuotraukas (t. 2, b. l. 81-86, t. 5, b. l. 50-84). Jose didelių automobilio kėbulo defektų nėra užfiksuota, matyti keli įbrėžimai. Salono priekinėje panelėje nėra grotuvo ir ortakio apdailos detalės, priekinės panelės ir porankio dažai apsitrynę, vairuotojo sėdynė stipriai nusidėvėjusi, įplyšusi. Kartu teismas pažymi, kad liudytojo V. S. nuotraukos yra kur kas geresnės kokybės, nei pateiktos nukentėjusiojo, tačiau visose jose yra fiksuota tik automobilio kėbulo išorė, viršutinė dalis bei dalis automobilio salono, tad tai nėra įrodymai, kurie leistų patikimai spręsti apie automobilio techninę būklę. Be to, šis automobilis ilgą laiką, nuo pat jo atgabenimo į Lietuvą 2014 metais iki jį 2019 metais perėmė G. B., eksploatuojamas nebuvo, buvo laikomas lauko sąlygomis. Tai patvirtina tiek paties D. Š. parodymai, tiek tai, kad Lietuvoje pirmą kartą automobilį „Cadillac Escalade“ 2019 m. rugpjūčio 28 d. įregistravo liudytojas A. V.. Kaltinamasis G. B. dėl šio automobilio techninės būklės nurodė, kad jis iš išorės dar atrodė neblogai, bet visas salonas buvo apdraskytas. Automobilis buvo nevažiuojantis. 2019 m. birželio 25 d. juo važiuojant užsidegė automobilio apačia, D. Š. ugnį užgesino gesintuvu. Šias aplinkybes patvirtino ir pats D. Š.. Kaip teigė kaltinamasis, būtent todėl automobilis buvo nugabentas į servisą Lentvaryje, tuo tarpu D. Š. tvirtino, kad Lentvaryje automobilį paliko tik tam, kad pakeistų tepalus ir filtrą. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu D. Š. teigė, kad autoservise turėjo būti pakeistos pakaitinimo žvakės (t. 1, b. l. 16-18). Iš kaltinamojo parodymų negalima spręsti, kad jis investavo į šio automobilio techninės būklės pagerinimą. Liudytojas E. B. patvirtino nespėjęs apžiūrėti prie jo serviso palikto minėto automobilio. Liudytojas A. V. patvirtino automobilį paėmęs iš vietos, kur jį paliko D. Š. su G. B., tai yra nuo serviso Lentvaryje, tad automobilis niekur kitur transportuotas nebuvo. Liudytojas A. V. taip pat patvirtino, kad jo įsigytas automobilis „Cadillac Escalade“ buvo nevažiuojantis, neužsivedė, nebuvo akumuliatoriaus, jis išsivežė jį tralu. Salone vairuotojo sėdynė buvo suplėšyta, nebuvo dalies plastmasinių detalių, vėliau jas reikėjo surinkti. Variklyje buvo defektas, kėbulo glaistai visi įtrūkę. Dalį šio liudytojo nurodytų aplinkybių, o būtent, kad automobilio vairuotojo sėdynė buvo stipriai suplyšusi, porankis – apgadintas, priekinėje panelėje nebuvo dalies detalių, kad automobilis buvo išgabentas tralu, patvirtina jo pateiktos nuotraukos (t. 3, b. l. 42-47). Liudytojas taip pat nurodė, kad įgijęs automobilį jį sutvarkė tiek, kad galima būtų važiuoti, ir pardavė A. K.. Liudytojas konkrečios į automobilio remontą investuotos sumos nenurodė ir apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, teigė, kad šios išlaidos nebuvo didelės, jų neskaičiavo, automobilį remontavo pats (t. 1, b. l. 75-76). Liudytojas A. K. nurodė teismui, kad jo įsigytas automobilis buvo važiuojantis, bet apleistas, variklis dirbo su pertraukimais, važiuojant drebėjo visi ratai, viduje sėdynės – suplyšusios, visoje apačioje – vien rūdys, kairės pusės šonas – banguotas, padangos – blogos, valytuvai neveikė. Automobilį pardavę asmenys sakė, kad buvo pakeitę mašinos pompą, žvakes, kad jį galėtų užvesti. Šiuo metu į automobilį jis yra investavęs 1 000 Eur, praėjo techninę apžiūrą. Liudytojas M. A. nurodė, kad apžiūrėjo automobilio išorę prieš jo pardavimą A. K.. Automobilis buvo gana senas, ilgai stovėjęs, dešimtbalėje sistemoje jį vertino 6, nes ant automobilio dugno buvo daug rūdžių, o kėbulo viršutinė dalis nebuvo labai gera, kaip tokių metų automobilio: buvo įbrėžimų, palankstymų. Po kapotu nežiūrėjo, saloną matė tik pro langą. Vairuotojo pusės sėdynė buvo suplyšusi, kitos sėdynės buvo geresnės būklės. A. K. automobilį parsivarė, tad jis buvo važiuojantis, bet jis pats nebandė. Liudytojas taip pat pavirtino, kad A. K. nurodė jam pradėjęs remontuoti automobilį (jis yra automobilių meistras), išleido pinigų. 2020 m. balandžio 23 d. apžiūros protokole fiksuoti iš A. K. paimto automobilio „Cadillac Escalade“ apžiūros duomenys. Akivaizdžių išorinių kėbulo defektų ar sugadinimų nenustatyta. Automobilio salonas netvarkingas, labai suplyšusi vairuotojo sėdynė, nėra grotuvo, trūksta kai kurių apdailos elementų. Variklio skyriuje yra visi agregatai (t. 1, b. l. 132-139). Taigi, liudytojų A. V., A. K., M. A. parodymai sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo vienas kitą, iš dalies juos patvirtina pateiktos nuotraukos, automobilio apžiūros duomenys. Šie įrodymai iš esmės atitinka kaltinamojo, o ne nukentėjusiojo parodymus apie automobilio „Cadillac Escalade“ techninę būklę, tad teismas šią duomenų grupę vertina kaip patikimą ir vadovaujasi būtent ja. Taigi, remdamasis aptartais įrodymais teismas pripažįsta, kad tuo metu, kai minėtą automobilį pasisavino G. B., jo techninė būklė nebuvo tvarkinga, automobilis turėjo rimtų techninių trūkumų, kurių dalis vėliau buvo pašalinta, o tai reikalavo ženklių finansinių investicijų. Šie įrodymai ir argumentai leidžia spręsti apie mažesnę šio automobilio vertę, ją lyginant su techniškai tvarkingomis analogiškomis transporto priemonėmis.

Dėl automobilio „Nissan Armada“ techninės būklės buvo surinkti šie duomenys. Iš byloje pateiktos šios transporto priemonės istorijos ataskaitos matyti, kad 2012 m. gruodžio 6 d. buvo fiksuotas pranešimas apie: nelaimingą atsitikimą, priekinį arba šoninį smūgį, transporto priemonės apvirtimą, labai nedidelę dešinės pusės žalą, išsiskleidusią priekinę pagalvę, transporto priemonės nutempimą. 2012 m. gruodžio 6 d. draudimo bendrovė deklaravo transporto priemonę kaip visiškai sugadintą, išduotas nuosavybės pažymėjimas, suteikiantis teisę automobilį tik eksportuoti. 2013 m. gegužės 31 d. automobilis eksportuotas iš JAV ir importuotas į Lietuvą (t. 2, b. l. 129-130, 131-137, 152-162). Byloje pateiktuose su šio automobilio importu bei jo perleidimu nuosavybėn sietinuose dokumentuose fiksuota, kad šis į Lietuvą 2013 m. spalio 2 d. atgabentas automobilis buvo po avarijos, su defektais, kurie nėra detalizuoti (t. 2, b. l. 51, 61, 63, t. 4, b. l. 134, 135). Nukentėjusysis D. Š. tvirtino, kad automobilis „Nissan Armada“ buvo tvarkingas, už 1 200 Eur jis buvo suremontavęs vieną daužtą jo pusę. Tai patvirtinančių rašytinių dokumentų byloje nėra, tačiau teismas vertino ir nukentėjusiojo pateiktas nuotraukas (t. 2, b. l. 89-96, t. 5, b. l. 84), kuriose aiškiai matomų šio automobilio kėbulo defektų nėra. Kita vertus, liudytojo A. M. parodymai patvirtina, kad atlikti automobilio dažymo darbai buvo nekokybiški, tad iš esmės automobilio techninės būklės jie nepagerino. Kartu teismas pažymi ir tai, kad minėtose nuotraukose yra fiksuota tik automobilio kėbulo išorė bei dalis automobilio salono, nuotraukos nėra geros kokybės, nėra detalios ir tiek informatyvios, kad leistų patikimai spręsti apie automobilio techninę būklę. Be to, kaip ir kitas automobilis, „Nissan Armada“ ilgą laiką, nuo pat jo atgabenimo į Lietuvą 2013 metais iki jį 2019 metais perėmė G. B., eksploatuojamas nebuvo, buvo laikomas lauko sąlygomis. Tai patvirtina tiek paties D. Š. parodymai, tiek tai, kad Lietuvoje pirmą kartą automobilį „Nissan Armada“ 2019 m. liepos 18 d. įregistravo G. B. ((duomenys neskelbtini) vardu) (t. 2, b. l. 112). Kaltinamasis G. B. dėl šio automobilio techninės būklės nurodė, kad „Nissan Armada“ buvo važiuojanti, bet netvarkinga, vidus visas sulaužytas, iš automatinės pavarų dėžės ėjo balti dūmai. Iš kaltinamojo parodymų negalima spręsti, kad jis investavo į šio automobilio techninės būklės pagerinimą. Automobilį „Nissan Armada“ UAB (duomenys neskelbtini) vardu įgijęs E. S., apklaustas teisme ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 50-51), nurodė, kad automobilis buvo tragiškos būklės, variklis dūmino, buvo aptaškytas tepalu; pavarų dėžė veikė nesklandžiai, jautėsi smūgiai; kėbulo spalvos skyrėsi, buvo įtrūkęs, atšokęs glaistas, ne visi defektai buvo sutvarkyti; salone buvo apgadinta priekinė panelė, išlaužyti vėjeliai, ortakių grotelės, porankis, sėdynių valdymo mechanizmai buvo aplaužyti; padangos buvo su guzais, mušė ratai, ratlankiai buvo apdaužyti, suskilę; užvedimo spyna buvo problemiška, prastai veikė, raktas aplūžęs; mašina užsivedė, bandė ja važiuoti, bet parvežė su tralu. Šį automobilį tą pačią dieną iš E. S. (duomenys neskelbtini) vardu nupirkęs liudytojas A. J. nurodė, kad automobilis „Nissan Armada“ buvo kritinės būklės, ilgai stovėjęs, sunkiai užsivedė, vos važiavo. Galimai buvo po avarijos, kėbulas buvo visas apgadintas, suglaistytas, jį reikėjo tempti, bagažinė neužsidarė. Salonas viduje išlūžęs, išlūžusi klimato kontrolės technika, neveikė beraktė užvedimo sistema. Variklis buvo sugadintas, reikėjo kapitalinio remonto, greičio dėžės guma buvo suplyšusi nuo senumo. Liudytojas taip pat patvirtino, kad automobilį remontavo iš pagrindų ir S. I. jį pardavė sutvarkytą. Iš byloje pateiktų 2019 m. liepos 31 d. techninės apžiūros rezultatų kortelės ir techninės ekspertizės pažymos matyti, kad automobiliui buvo atlikta techninė ekspertizė bei techninė apžiūra, nustatyta, kad transporto priemonė atitinka techninius reikalavimus (t. 4, b. l. 39-41). Liudytojas S. I. patvirtino, kad automobilį pardavęs A. J. nurodė jam, jog automobilyje buvo daug kas pakeista, kad tvarkė variklį, bet mašina dar nebuvo tvarkinga. Važiuojant per priekinį stiklą nuo lietaus pylėsi vanduo. Įgijimo metu jam sakė apie problemas su varikliu ir greičio dėže. Toliau jį tvarkė pats, investavo dar 4 000 Eur. Perdažė kėbulą, nes buvo nekokybiškai nudažytas, sumontavo naujas padangas, įdėjo dujų įrangą, tvarkė oro pagalves, nes jų nebuvo, keitė tepalus, filtrus, veidrodėlius, pirko detales pakabai. Dalį šių liudytojo nurodytų aplinkybių patvirtina jo pateiktos nuotraukos bei dokumentai apie dujų įrangos automobilyje sumontavimą 2019 m. rugsėjo 6 d. (t. 4, b. l. 7-14). Šiuos parodymus patvirtino ir liudytojo A. M. parodymai. Jis nurodė, kad šis automobilis kažkada buvo stipriai daužtas, tikriausiai net apsivertęs, nes iš visų pusių buvo stipriai apdaužytas ir visur buvo užglaistyta. Atstatymo darbai buvo įvykdyti netinkamai, palankstytos detalės buvo ištiesintos ir užglaistytos, nors turėjo būti pakeistos naujomis. Dėl netinkamai atliktų glaistymo darbų pašalus dažai pasidengė pūslelėmis, todėl buvo perdažytos kai kurios detalės. Neperdažė stogo, nes šis buvo tinkamas, galimai pakeistas, taip pat kapoto, bagažinės ir dvejų bamperių. Automobilyje nebuvo atstatytos oro pagalvės. Variklis veikė sklandžiai, nedūmino, nebuvo aptaškytas tepalu ar pan. Automobilio pavarų dėže nesidomėjo, bet jo salonas buvo švarus ir prižiūrėtas, beveik idealus. Ant galinio kairės pusės sparno trūko plastmasinės apdailos detalės ant arkos. Automobilis buvo važiuojantis, užvedimo sistema veikė gerai. Jo atliktų darbų vertė buvo apie 800 €. Jo žiniomis S. kažką tvarkė važiuoklėje ar su varikliu, ketino įdėti dujas. Liudytojas T. A. teismui nurodė, kad iš K. I. įsigyto automobilio techninė būklė buvo gera. S. I. buvo investavęs į jį daug lėšų, buvo naujos padangos, nauja dujų įranga, kėbulo būklė gera, išpoliruotas, salonas švarus ir tvarkingas. 2020 m. balandžio 23 d. apžiūros protokole fiksuoti automobilio „Nissan Armada“ apžiūros duomenys. Nustatyta, kad automobilis išoriškai tvarkingas, akivaizdžių kėbulo defektų ar pažeidimų nenustatyta. Automobilio salonas tvarkingas, sėdynės juodos spalvos, gali būti odinės. Variklio skyriuje vizualiai žiūrint visi agregatai yra, trūkumų nepastebėta. Automobilyje yra sumontuota dujų įranga (t. 2, b. l. 30-37). Apibendrinęs šiuos įrodymus teismas sprendžia, kad jie sutampa tarpusavyje, patvirtina ir papildo vienas kitą, iš esmės jie atitinka kaltinamojo, o ne nukentėjusiojo parodymus apie automobilio „Nissan Armada“ techninę būklę tuo metu, kai jį pasisavino kaltinamasis, tad teismas šią įrodymų grupę vertina kaip patikimą ir vadovaujasi būtent ja. Taigi, remdamasis aptartais įrodymais teismas pripažįsta, kad nusikalstamos veikos padarymo metu automobilio techninė būklė nebuvo tvarkinga, automobilis turėjo rimtų techninių trūkumų, kurių dauguma vėliau buvo pašalinti, o tai reikalavo ženklių finansinių investicijų. Šie įrodymai ir argumentai leidžia spręsti apie mažesnę ir šio automobilio vertę, ją lyginant su techniškai tvarkingomis analogiškomis transporto priemonėmis.

Apibendrindamas šiuos įrodymus teismas sprendžia, kad aptarti pirkimo-pardavimo sandorių, automobilių techninės būklės duomenys yra reikšmingi sprendžiant dėl automobilių vertės, tačiau galutinę išvadą šiuo klausimu teismas padarys atlikęs visų byloje surinktų įrodymų analizę.

Teismo vertinimu, šiuo atveju yra būtina analizuoti ir byloje gautus duomenis apie kaltinime nurodytų automobilių analogų vidutinę rinkos kainą. Pagal byloje pateiktus VšĮ „Emprekis“ duomenis, 2019 m. gruodžio mėnesį vidutinė automobilio „Nissan Armada“ (JAV), 2010 m., kaina Lietuvoje su PVM buvo 10 630 Eur, o automobilio „Cadillac Escalade“ (JAV), 2002 m., kaina Lietuvoje su PVM buvo 3 710 Eur (t. 2, b. l. 117-118). Bendra tokių automobilių vertė yra 14 340 Eur. Pažymėtina, kad kaltinime įvardytos automobilių vertės atitinka būtent šiuos duomenis.

Iš byloje apklaustų asmenų parodymų, interneto svetainių, dažnai naudojamų Lietuvoje automobilių pirkimui-pardavimui, tai yra www.autoplius.lt, www.alio.lt, buvo gauti duomenys, kad automobilis „Cadillac Escalade“ Lietuvoje pardavinėjamas retai, o automobilis „Nissan Armada“ – ypač retai. Pagal VšĮ „Emprekis“ viešai skelbiamą informaciją įstaigos pateikti duomenys yra orientacinio pobūdžio, o teismas jau išsakė argumentus, kad parduodamų automobilių kainai gali daryti įtaką įvairios, tiek objektyvios, tiek subjektyvios aplinkybės. Todėl, siekdamas detaliau įvertinti VšĮ „Emprekis“ duomenis, teismas pateikė bendrovei užklausą ir gavo informaciją, kad įmonės leidžiamame kataloge „Autotransporto kainos Lietuvoje“ automobilių vertės nustatomos analizuojant viešai prieinamus duomenis Lietuvoje (pvz. automobilių skelbimų portalus ir pan.), retesniais atvejais, kai duomenų apie transporto priemonių vertes nėra Lietuvoje, vadovaujamasi tarptautiniais automobilių skelbimų portalais, tokiais kaip mobile.de ar autoscout.com. Konkrečiu atveju Nissan (JAV) Armada automobilio vertė nustatyta palyginamuoju metodu, remiantis panašios specifikacijos automobilių verte (Nissan Pathfinder) bei skelbimų portalais pagal kilmės šalį (JAV). Cadillac (JAV) vertė buvo nustatyta analogišku būdu. Duomenų apie tai, iš kiek skelbimų buvo nustatyta vertė tuo metu, įstaiga neturi (t. 4, b. l. 106-108). Siekdamas detaliau įvertinti gautą informaciją, teismas analizavo interneto svetainėse www.autoplius.lt ir www.alio.lt 2021 m. vasario 19 d. skelbtus duomenis. Teismas atsižvelgė į tai, kad šie duomenys yra ne 2019 m., tačiau jie leido susidaryti teismui nuomonę dėl to, kiek skelbimų galėjo būti įvertinta nustatant automobilių vidutinę rinkos kainą.

Iš interneto svetainės www.autoplius.lt duomenų matyti, kad 2021 m. vasario 19 d. automobilių „Cadillac Escalade“ pardavime buvo devyni, 2005–2020 m. Automobilių „Nissan Armada“ pardavime buvo du, 2008–2012 m. Iš interneto svetainės www.alio.lt 2021 m. vasario 19 d. skelbtų duomenų matyti, kad automobilių „Cadillac Escalade“ pardavime buvo du, 2016–2017 m. Automobilių „Nissan Armada“ pardavime nebuvo (t. 4, b. l. 74-78).

Teismas vertino ir VšĮ „Emprekis“ nurodytose tarptautinėse automobilių skelbimų interneto svetainėse 2021 m. kovo 8 d. skelbtus duomenis. Iš www.autoscout24.com skelbtų duomenų matyti, kad automobilių „Nissan Armada“, 2007-2013 m., pardavime nebuvo. Automobilių „Cadillac Escalade“, 1999-2005 m., pardavime buvo keturiolika (t. 4, b. l. 135-152). Iš interneto svetainėje www.mobile.de skelbtų duomenų matyti, kad automobilių „Nissan Armada“, 2007-2013 m., pardavime nebuvo. Automobilių „Cadillac Escalade“, 1999-2005 m., pardavime buvo dešimt (t. 4, b. l. 153-156).

Apibendrindamas šiuos duomenis teismas sprendžia, kad nors automobilis „Cadillac Escalade“ tiek Lietuvos, tiek ir tarptautinėse automobilių skelbimų interneto svetainėse pardavinėjamas retai, vis tik, parduodamų automobilių skelbimų skaičius, teismo vertinimu, buvo pakankamai didelis tam, kad VšĮ „Emprekis“ pateikti duomenys apie analogiškų automobilių vidutinę rinkos kainą būtų įvertinti kaip pakankamai patikimi. Teismas sprendžia ir tai, kad automobilis „Nissan Armada“ tiek Lietuvos, tiek ir tarptautinėse automobilių skelbimų interneto svetainėse pardavinėjamas ypač retai, tad, teismo vertinimu, nustatant vidutinę rinkos kainą buvo būtina įvertinti tiek tarptautinėse interneto svetainėse skelbiamus duomenis, tiek ir vertinti panašios specifikacijos automobilių vertę (Nissan Pathfinder). Kita vertus, tai leidžia spręsti apie mažesnį tokio vertinimo tikslumą, į ką būtina atsižvelgti darant išvadas dėl kaltinime įvardytų automobilių vertės.

Taigi, išanalizavęs visus byloje surinktus įrodymus, sietinus su automobilių vertės nustatymu naudojant skirtingus metodus, teismas gavo skirtingus rezultatus. Nustatant automobilių vertę pagal jų įsigijimo kaštus patikimais įrodymais yra pagrįstos tokios sumos: už „Cadillac Escalade“ – 1587 Eur, už „Nissan Armada“ – 4017 Eur. Pagal pirkimo – pardavimo sandorių kainas patikimais įrodymais pagrįstos tokios sumos: už „Cadillac Escalade“ – 3 000 Eur, už „Nissan Armada“ – 8 000 Eur, tačiau iš šių sumų turi būti atskaitomos naujų savininkų į automobilių remontą investuotos sumos, kurių teismas tiksliai nenustatė. Pagal identiško ir tos pačios kategorijos daikto vidutinę rinkos kainą: už „Cadillac Escalade“ – 3710 Eur, už „Nissan Armada“ – 10 630 Eur, tačiau šis vertinimas neatspindi aptartos konkrečių, G. B. pasisavintų automobilių blogos techninės būklės, be to, „Nissan Armada“ vidutinė rinkos kaina buvo nustatyta vertinant ir ne Lietuvos rinkoje parduodamų automobilių kainas, ir ne analogo, o panašios techninės specifikacijos automobilio vidutinę rinkos kainą. Taigi, visais būdais nustatytos automobilių vertės kelia tam tikrų abejonių, tuo labiau, kad skirtingais būdais nustatytos vertės ženkliai skiriasi.

Teismo vertinimu, gavus įtikinamų duomenų apie rimtus automobilių techninės būklės trūkumus, negalima remtis byloje nustatyta vidutine automobilių rinkos kaina. Teismas atsižvelgė į tai, kad nustatant vidutinę automobilių rinkos kainą yra vertinamos ne naujų, o naudotų parduodamų automobilių kainos, tad neatmestina galimybė, kad nemažai parduodamų automobilių turėjo tam tikrų mažesnių ar didesnių techninių trūkumų. Tačiau, kaip minėta, šiuo atveju buvo gauti duomenys apie pakankamai reikšmingus automobilių techninius trūkumus, o tai kelia teismui abejones, ar nustatyta vidutinė automobilių rinkos kaina labiausiai atitinka kaltinime nurodytų automobilių vertę. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad BK 183 straipsnio 2 dalyje aprašytą veiką kvalifikuojantis požymis yra didelė turto vertė, tai yra didesnė nei 12 500 Eur. Taigi, skirtumas tarp kaltinime nurodytos dviejų automobilių vertės, atitinkančios vidutinę automobilių rinkos kainą (14 340 Eur), ir minėtos kvalifikuojančios ribos yra pakankamai nedidelis, tai yra 1 840 Eur. Pažymėtina ir tai, kad A. V. ir A. J. yra asmenys, kurie nebuvo suinteresuoti skubiai parduoti automobilius, kaip G. B.. Maža to, jie turėjo galimybę nuodugniai įvertinti automobilių techninę būklę ir netgi investavę į automobilių remontą, šiuos automobilius tretiesiems asmenims pardavė už mažesnes nei VšĮ „Emprekis“ nurodyta vidutinė jų rinkos kaina. Kaip patvirtina bylos įrodymai, A. V. automobilį „Cadillac Escalade“ A. K. pardavė už 3 000 Eur, o A. J. automobilį „Nissan Armada“ S. I. (K. I. vardu) pardavė už 8 000 Eur. Bendra už abu automobilius sumokėta suma yra 11 000 Eur, o tai yra mažesnė suma, nei minėta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį kvalifikuojanti 12 500 Eur riba. Todėl teismas daro išvadą, kad šiuo atveju galimybės tiksliai ir patikimai nustatyti pasisavinto turto vertę nėra, o kilusios abejonės turi būti įvertintos kaltinamojo naudai. Todėl teismas nesivadovauja VšĮ „Emprekis“ nurodyta vidutine automobilių rinkos kaina ir konstatuoja, kad G. B. pasisavino automobilį „Cadillac Escalade“, kurio vertė buvo nuo 1587 Eur iki 3000 Eur, ir automobilį „Nissan Armada“, kurio vertė buvo nuo 4017 Eur iki 8 000 Eur. Bendrai pasisavinto turto vertė buvo nuo 5604 Eur iki 11 000 Eur.

Dėl nustatytų faktinių aplinkybių teisinio kvalifikavimo

Kaltinamajame akte G. B. veika kvalifikuota pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir 300 straipsnio 1 dalį. Jis taip pat buvo informuotas, kad jo veika gali būti kvalifikuojama ir pagal BK 183 straipsnio 1 dalį.

BK 183 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę, atsakomybę diferencijuojant pagal turto vertę. Pagal BK 183 straipsnio 1 dalį kvalifikuojama nustačius, kad turto vertė viršijo nedidelę vertę, tai yra, vadovaujantis BK 190 straipsnio 1 dalimi, 5 MGL (250 Eur) sumą, o pagal 183 straipsnio 2 dalį veika kvalifikuojama nustačius, kad turto vertė buvo didelė, tai yra, vadovaujantis minėta BK 190 straipsnio 1 dalimi, viršijo 250 MGL sumą, šiuo atveju 12 500 Eur.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad turto pasisavinimas objektyviai reiškiasi neteisėtu, neatlygintinu kaltininkui patikėto ar jo žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės pavertimu savo turtu ar turtine teise taip padarant žalos turto ar turtinės teisės savininkui arba teisėtam valdytojui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2014, 2K-148/2013, 2K-7-84/2012, 2K-213/2012, 2K-499/2012, 2K-92/2012 ir kt.).

Byloje nustatyta, kad D. Š. jam nuosavybės teise priklausančius automobilius „Cadillac Escalade“ ir „Nissan Armada“ žodiniu pavedimu buvo patikėjęs G. B. saugojimui, tad šį turtą kaltinamasis valdė teisėtai. Teisė realizuoti šį turtą jam suteikta nebuvo, tačiau, kaip nustatyta, G. B. šį, jam svetimą, tai yra nuosavybės teise nepriklausantį turtą, neteisėtai, pažeisdamas nustatytą turto perleidimo tvarką ir esmines susitarimo su D. Š. sąlygas, suklastodamas automobilio „Nissan Armada“ 2019 m. liepos 18 d. pirkimo-pradavimo sutartį ir įregistruodamas šį automobilį savo paties vadovaujamos (duomenys neskelbtini) vardu, o 2019 m. liepos 8 d. pirkimo-pardavimo sutartyje, sudarytoje su A. V., save nurodydamas kaip automobilio „Cadillac Escalade“ savininką, automobilius pasisavino ir perleido juos tretiesiems asmenims. Tokiu būdu jis pažeidė automobilių savininko D. Š. turtinius interesus ir padarė jam turtinę žalą. Byloje buvo surinkta pakankamai įtikinamų įrodymų, kad bendra pasisavinto turto vertė viršijo 250 Eur sumą, tačiau neviršijo 12 500 Eur sumos.

Minėtus veiksmus jis atliko veikdamas tiesiogine tyčia, nes suprato, kad pasisavindamas jam patikėtą turtą ir jį perleisdamas jis veikia neteisėtai, suprato, kad dėl to turto savininkas neteks jam priklausančio turto ir patirs turtinę žalą, ir to norėjo.

Nustatyti subjektyvieji ir objektyvieji požymiai atitinka BK 183 straipsnio 1 dalyje aprašytą nusikalstamos veikos sudėtį.

BK 300 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kad pagamino netikrą dokumentą, suklastojo tikrą dokumentą arba žinomai netikrą ar žinomai suklastotą tikrą dokumentą laikė, gabeno, siuntė, panaudojo ar realizavo.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad BK 300 straipsnio dalyku gali būti privačių asmenų sukurti dokumentai, jei juose įtvirtinta informacija, turinti reikšmės juridinių faktų atsiradimui, pasikeitimui ar pasibaigimui (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-200/2008, 2K-114/2009, 2K-7-175-303/2015 ir kt.). Netikro dokumento pagaminimas yra viena iš dokumento suklastojimo formų. Tai tokie veiksmai, kai bet kokiu būdu sukuriamas dokumentas, kuris yra netikras pagal formą ir turinį. Į tokį dokumentą įrašoma tikrovės neatitinkanti melaginga informacija. Melaginti duomenys – tai duomenys, neatitinkantys tikrovės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-251-1073/2018).

Byloje nustatyta, kad siekdamas pasisavinti D. Š. priklausantį automobilį „Nissan Armada“ ir vėliau jį perleisti, G. B. surašė 2018 m. liepos 18 d. šio automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, joje nurodydamas tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad 2018 m. liepos 18 d. Vilniuje, D. Š. už 2 000 Eur minėtą automobilį pardavė (duomenys neskelbtini), kurią atstovavo direktorius G. B., ir grafoje „Transporto priemonę pardavė“ pats pasirašė už D. Š.. Toks sandoris realiai niekada sudarytas nebuvo, tad į dokumentą buvo įrašyta melaginga informacija, ir tai G. B. buvo žinoma. Šį žinomai netikrą dokumentą jis pateikė VĮ „Regitra“ Vilniaus filiale ir jo pagrindu įregistravo automobilį „Nissan Armada“ jo vadovaujamos (duomenys neskelbtini) vardu. Tokiu būdu G. B. pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo. Šiame dokumente pateikta melaginga informacija buvo teisiškai reikšminga juridinių faktų, sietinų su nuosavybės teisės į minėtą automobilį, pasibaigimu ir atsiradimu. Dėl šio dokumento suklastojimo kilo teisiniai padariniai, kurie sietini su turtinės žalos D. Š. padarymu, tačiau jos dydis nesiekė BK 190 straipsnio 1 dalyje nurodytos didelės žalos dydžio (virš 12 500 MGL). G. B. pagal surinktus įrodymus suvokė, kad pagamino netikrą dokumentą ir jį panaudojo, suvokė, kad dėl tokių veiksmų gali atsirasti ir atsirado turtinė žala D. Š., ir to norėjo. Taigi, jis veikė tiesiogine tyčia.

Nustatyti subjektyvieji ir objektyvieji požymiai atitinka BK 300 straipsnio 1 dalyje aprašytą nusikalstamos veikos sudėtį.

Asmuo, padaręs BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Asmuo, padaręs BK 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki trejų metų.

Teismas, skirdamas konkrečią bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis).

G. B. padarė du nesunkius, baigtus nusikaltimus valdymo tvarkai ir nuosavybei. Nusikaltimai padaryti tiesiogine tyčia, kuri susiformavo iš anksto, dėl savanaudiškų paskatų. Šiomis veikomis buvo padaryta tiksliai nenustatyta, nuo 5604 Eur iki 11 000 Eur dydžio turtinė žala. Ji iki šiol nėra atlyginta.

Byloje nenustatyta kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. G. B. nors ir prisipažino esmines veikų objektyviąsias aplinkybes, tačiau savo tyčią kategoriškai neigė, tvirtino veikęs nukentėjusiojo prašomas, su jo žinia ir leidimu, kas yra paneigta. Nustatyta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, numatyta BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte, nes abu tyčinius nusikaltimus G. B. padarė būdamas teistas už tyčinius nusikaltimus, teistumai už kuriuos nėra išnykę ar panaikinti (BK 27 straipsnio 1 dalis). Kitų atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra nustatyta.

Teismas vertino ir byloje esančius kaltinamojo asmenybę charakterizuojančius duomenis.

G. B. iki šių nusikaltimų padarymo buvo teistas penkis kartus už tyčinius, apysunkius nusikaltimus, teistumai nėra išnykę ar panaikinti. Jam buvo skiriamos įvairios bausmės, tarp jų ir bauda, areštas, tačiau jos savo prevencinės paskirties neatliko, nes G. B. ir vėl nusikalto. Ankstesniais nuosprendžiais skirtos baudos nėra sumokėtos iki šiol. Jis taip pat daug kartų baustas ir administracine tvarka už įvairius nusižengimus, daugiausiai už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 3, b. l. 75-89). Duomenų apie jo gydymą psichikos ar priklausomybės ligų gydymo įstaigose nėra. Jis dirba, teigia, kad kas mėnesį gauna iki 2 000 Eur pajamų, tačiau pagal Sodros pateiktus duomenis (t. 5, b. l. 31-39) jo darbinės mėnesinės pajamos yra labai mažos. Duomenų apie kaltinamojo gaunamas kitokias pajamas byloje nėra. G. B. nurodė turintis didelių įsiskolinimų valstybei (15 000 Eur) ir privatiems asmenims (6 000 Eur). Kad kaltinamasis turi nesumokėtų skolų valstybei patvirtina ir šios bylos duomenys, pagal kuriuos G. B. nėra sumokėjęs daugiau nei 5 000 Eur nuosprendžiais skirtų baudų, tai patvirtina ir byloje pateikti Antstolių informacinės sistemos registro duomenys (t. 4, b. l. 167-200, t. 5, b. l. 1-30). Jis taip pat turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nėra vedęs, vaikų ar kitų išlaikomų asmenų neturi.

Įvertinęs šias bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes, teismas sprendžia, kad šiuo atveju už abu nusikaltimus yra pagrindas skirti griežčiausią iš sankcijose numatytų bausmių – laisvės atėmimą, nustatant artimesnį minimaliam laisvės atėmimo terminą.

Atsižvelgiant į tai, kad G. B. abu nusikaltimus įvykdė tuo pačiu metu, įgyvendindamas vieną nusikalstamą sumanymą, yra konstatuotina nusikalstamų veikų ideali sutaptis, o už nusikaltimus skirtinos bausmės bendrintinos tarpusavyje taikant apėmimo būdą (BK 63 straipsnio 1, 2 dalys, 5 dalies 1 punktas).

Byloje taip pat nustatyta, kad nagrinėjamas veikas G. B. įvykdė būdamas neatlikęs 2010 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžiu ir 2015 m. rugsėjo 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu skirtų bausmių. 2010 m. rugpjūčio 18 d. nuosprendžiu skirtos baudos išieškojimas tebevykdomas, nesumokėta baudos dalis – 564,76 Eur. 2015 m. rugsėjo 18 d. teismo baudžiamuoju įsakymu skirtos baudos išieškojimas tebevykdomas, nesumokėtos baudos dalis – 4932,23 Eur. Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 2 dalimis, šiuo nuosprendžiu skirta bausmė bendrintina su minėtomis neatliktomis baudų bausmėmis, jas visiškai sudedant.

Be to, įvertinęs visumą aptartų atsakomybę individualizuojančių aplinkybių, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju vis dar yra pagrindas pasitikėti G. B. ir spręsti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl teismas taiko BK 75 straipsnio 1 dalies (veikos padarymo metu galiojusi BK redakcija Nr. XIII-653) nuostatas ir G. B. skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atideda dviem metams, paskiriant minėtos redakcijos BK 75 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktuose numatytas pareigas. Teismo vertinimu, būtent tokia bausmė nagrinėjamu atveju atitiktų teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijus.

Pagal byloje surinktus duomenis, G. B. iš nusikalstamų veikų gavo bendrai 5 000 Eur pajamų, kurios yra nusikalstamos veikos rezultatas. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalimi šis turtas atitinka konfiskuotino turto požymius. Teismų praktikoje yra pripažįstama, kad vienas turto konfiskavimo tikslų yra panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, o ne jį nubausti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-304-976/2016). Turto konfiskavimas negali būti taikomas, jeigu nusikalstamu būdu užvaldytas turtas grąžinamas teisėtiems savininkams arba tenkinamas jų civilinis ieškinys dėl tokio turto vertę atitinkančios žalos atlyginimo. Turto konfiskavimas taikomas tik tada, kai kaltininko iš nusikalstamos veikos gauta turtinė nauda viršija padarytos žalos dydį. Nagrinėjamu atveju D. Š. siekia jam padarytos turtinės žalos atlyginimo. Iš pradžių jis reikalavo priteisti jam padarytos žalos atlyginimą pinigais – 22 000 Eur, vėliau – įpareigoti gražinti jam priklausančius automobilius. Nežiūrint to, kokiu būdu nukentėjusysis siekia patirtos žalos atlyginimo, be to, net ir įvertinus tai, kad reikalavimo patenkinimo klausimas šiuo metu dar nėra išspręstas (detalesni argumentai pateikiami kitoje nuosprendžio dalyje), yra pakankamas pagrindas išvadai, kad G. B. turtinės naudos dėl padarytų nusikaltimų neturės, todėl pagrindo taikyti konfiskaciją nėra.

G. B. buvo laikinai sulaikytas nuo 2019 m. gruodžio 4 d. 23.40 val. iki 2019 m. gruodžio 6 d. 14.33 val. (t. 3, b. l. 41-42). Laikinajame sulaikyme išbūtas laikas įskaitytinas į laisvės atėmimo bausmę, jei ji bus pradėta vykdyti.

Dėl civilinio ieškinio

Baudžiamojoje byloje nukentėjusysis D. Š. pareiškė civilinį ieškinį dėl 22 000 Eur turtinės žalos atlyginimo. Jame nurodė, kad dėl automobilio „Nissan Armada“ pasisavinimo jam buvo padaryta 15 000 Eur turtinė žala, o dėl automobilio „Cadillac Escalade“ – 7 000 Eur turtinė žala (t. 1, b. l. 27). Šį ieškinį jis palaikė ir 2020 m. spalio 1 d. teisiamojo posėdžio metu, tačiau baigiamųjų kalbų metu nurodė, kad jo netenkina ieškinio suma, jis prašo jam grąžinti jo automobilius, nes jis neketino jų parduoti. Iš nukentėjusiojo išsakytos pozicijos teismas sprendžia, kad jam padarytos turtinės žalos atlyginimas pinigais nebėra priimtinas, jis siekia žalos atlyginimo grąžinant jam prarastus automobilius natūra.

BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. BPK 111 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniais atsakovais gali būti tėvai, globėjai, rūpintojai ar kiti asmenys, taip pat įmonės, įstaigos ir organizacijos, kurie pagal įstatymus materialiai atsako už nusikalstama įtariamojo arba kaltinamojo veika padarytą žalą. Asmuo įtraukiamas į bylą kaip civilinis atsakovas ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu, teisėjo ar teismo nutartimi. Šių teisės normų analizė leidžia spręsti, kad baudžiamajame procese gali būti nagrinėjami tik reikalavimai, reiškiami dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo, tai yra kildinami iš deliktinės teisinės atsakomybės, be to, reikalavimai gali būti reiškiami tik įtariamajam, kaltinamajam ar materialiai už juos atsakingiems asmenims.

Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis D. Š. automobilius „Cadillac Escalade“ ir „Nissan Armada“ prarado dėl nusikaltimo, tačiau po to, kai G. B. juos pasisavino, automobiliai buvo perleisti tretiesiems asmenims. Šiuo metu automobilio „Cadillac Escalade“ savininkas yra A. K., o automobilio „Nissan Armada“ savininkas – T. A.. Jų nuosavybės teisės įstatymo nustatyta tvarka nėra nuginčytos. Deliktinės atsakomybės institutas nėra susijęs su nuosavybės teisės į daiktą klausimo sprendimu. Nukentėjusiojo pareikštas reikalavimas yra sietinas su daikto išreikalavimu natūra iš svetimo neteisėto valdymo, o šis pažeistų daiktinių teisių gynimo būdas yra reglamentuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.95–4.97 straipsniuose. Be to, tenkinus nukentėjusiojo reikalavimą būtų sukurtos materialinės teisinės pasekmės automobilių savininkams, tačiau nei A. K., nei T. A. į baudžiamąjį procesą civiliniais atsakovais įtraukti nebuvo, o atsižvelgus į minėtus BPK 111 straipsnio 1 dalies reikalavimus tokiais įtraukti ir negalėjo būti, nes nėra materialiai atsakingi už G. B. nusikalstama veika padarytą žalą.

Teismas pažymi, kad asmens pažeista daiktinė teisė neabejotinai gali būti ginama teismine ginčų nagrinėjimo tvarka CK 4.95–4.97 straipsniuose reglamentuotais būdais, tačiau tokio pobūdžio reikalavimai nagrinėtini ir ginčai spręstini ne baudžiamajame procese, bet civilinio proceso tvarka. Tokias išvadas atitinka ir BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos bei esama teismų praktika (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019).

Remdamasis išdėstytais argumentais teismas D. Š. civilinį ieškinį palieka nenagrinėtą.

Kaltinamajam taikomos kardomosios priemonės – dokumento paėmimas; įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje (kiekvieną trečiadienį nuo 16.00 iki 19.00 val. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Operatyvaus valdymo skyriuje T. Š. 26, Vilniuje); rašytinis pasižadėjimas neišvykti iš gyvenamosios vietos, uždraudžiant bendrauti su liudytojais K. I., S. I., A. J., A. V. (t. 3, b. l. 50-51). Proceso eigoje duomenų apie kardomųjų priemonių pažeidimą negauta. Minėti liudytojai jau yra apklausti. Tai įvertinus iki bausmės vykdymo pradžios paliktinas galioti tik dokumento (Lietuvos Respublikos piliečio paso) paėmimas ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti, be draudimo bendrauti su minėtais asmenimis.

Daiktų klausimas baudžiamajame procese sprendžiamas vadovaujantis BPK 94 straipsnio, 108 straipsnio nuostatomis. Pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, priimant nuosprendį daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, grąžinami teisėtiems savininkams, o jeigu šie nenustatyti, – pereina į valstybės nuosavybę. Dėl šių daiktų priklausomybės kilę ginčai sprendžiami civilinio proceso tvarka. Pagal BPK 108 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas, įsitikinęs, kad proceso metu rasti ir paimti daiktai ar vertybės priklauso nukentėjusiajam ar kitam asmeniui, nusprendžia šiuos daiktus ar vertybes po nuosprendžio įsiteisėjimo grąžinti jų savininkui. Pagal BPK 91 straipsnio nuostatas daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiais ar priemonėmis, nusikalstamos veikos rezultatais arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektais, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonėmis nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti.

Nustatyta G. B. nusikalstama veika buvo pasisavinti automobiliai „Nissan Armada“ ir „Cadilac Escalade“, šių automobilių apžiūros duomenys, fiksuoti apžiūros protokoluose, buvo reikšmingi sprendžiant dėl nusikalstamu būdu pasisavinto turto vertės, todėl jie laikytini daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, o priimant nuosprendį jų klausimas spręstinas vadovaujantis BPK 94 straipsnio nuostatomis.

Kaip jau buvo minėta, automobilių „Cadilac Escalade“ ir „Nissan Armada“ teisėti savininkai, įgiję nuosavybės teises į juos pirkimo-pardavimo sutarčių pagrindu, yra atitinkamai A. K. ir T. A.. Jų nuosavybės teisės įstatymo nustatyta tvarka šiuo metu nėra nuginčytos, tačiau nukentėjusysis D. Š., praradęs automobilius dėl nusikalstamos veikos, siekia minėtų automobilių išreikalavimo natūra. Taigi, šiuo atveju yra kilęs ginčas dėl šių daiktų priklausomybės, kuris spręstinas civilinio proceso tvarka. Pagal BPK 93 straipsnio 1 dalį, kai ginčas dėl teisės į daiktus yra spręstinas ieškinio tvarka, daiktai laikomi iki sprendimo, priimto toje byloje civilinio proceso tvarka, įsiteisėjimo. Todėl automobiliai ir toliau laikytini Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aptarnavimo skyriaus Sandėlių poskyrio aikštelėje Nemenčinės II kaimas, Vilniaus r. (t. 1, b. l. 127-131, t. 2, b. l. 13-17), o automobilio Nissan Armada registracijos liudijimas saugotinas prie bylos medžiagos.

Byloje pateikti duomenys apie automobilių „Cadilac Escalade“ ir „Nissan Armada“ saugojimo išlaidas – kiekvienas automobilis po 18,22 Eur (su PVM) vienam mėnesiui (t. 1, b. l. 130, t. 2, b. l. 16). Pagal BPK 103 straipsnio 5 punktą, proceso išlaidas sudaro daiktų laikymo ar persiuntimo išlaidos. BPK 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti išieškoti iš nuteistojo proceso išlaidas, išskyrus išlaidas, skirtas mokėti vertėjui, ir išlaidas, patirtas atliekant nepilnamečio įtariamojo ar nepilnamečio kaltinamojo individualų vertinimą. Pagal BPK 105 straipsnio 5 dalį, kai asmuo, iš kurio turi būti išieškotos proceso išlaidos, neišgali mokėti, proceso išlaidos apmokamos iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

Nagrinėjamu atveju nusikalstamu būdu pasisavintų automobilių priverstinis saugojimas buvo būtina ir proporcinga priemonė, jos taikymą lėmė nusikalstamas kaltinamojo elgesys. Automobiliai buvo saugomi nuo 2019 m. gruodžio 19 d. iki pat nuosprendžio paskelbimo dienos, tai yra 16 mėnesių ir 14 dienų. Galimybės nustatyti tikslią jų saugojimo trukmę po nuosprendžio paskelbimo dienos nėra, tad teismas šiuo metu klausimo dėl saugojimo išlaidų priteisimo už šį laikotarpį nespręs. Saugojimo išlaidų suma nuosprendžio paskelbimo dienai yra 600,04 Eur (2×(18,22×16+18,22÷30×14)). Įvertinęs šios sumos dydį, taip pat bylos duomenis apie G. B. įsiskolinimus bei gaunamų pajamų nedidelį dydį, taip pat tai, kad procesas užtruko dėl įvairių objektyvių priežasčių, nepriklausiusių nuo kaltinamojo valios, teismas iš kaltinamojo priteisia pusę minėtų proceso išlaidų, likusią pusę apmokant iš valstybės lėšų.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

G. B. pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, ir skirti:

- už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą šešis mėnesius laisvės atėmimo;

- už Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą šešis mėnesius laisvės atėmimo.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, skirtas bausmes subendrinti tarpusavyje bausmių apėmimo būdu ir G. B. paskirti subendrintą šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu skirtą bausmę subendrinti su neatliktomis bausmėmis, skirtomis 2010 m. rugpjūčio 18 d. Vilniaus rajono apylinkės teismo nuosprendžiu ir 2015 m. rugsėjo 18 d. Visagino miesto teismo baudžiamuoju įsakymu, prie šiuo nuosprendžiu skirtos bausmės visiškai pridedant nesumokėtas ir neišieškotas baudas, ir galutinę bausmę skirti šešis mėnesius laisvės atėmimo ir 5496,99 Eur baudą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1, 2 dalimis (įstatymo redakcija Nr. XIII-653), skirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti dviem metams, nustatant jam šias pareigas:

1) visą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį tęsti darbą;

2) neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Įskaityti į laisvės atėmimo bausmę G. B. laikinajame sulaikyme išbūtą laiką nuo 2019 m. gruodžio 4 d. 23.40 val. iki 2019 m. gruodžio 6 d. 14.33 val. (dvi dienos), jei skirta laisvės atėmimo bausmė bus pradėta vykdyti.

Baudos bausmę toliau vykdyti pagal ankstesnėse bylose išduotus vykdomuosius raštus.

D. Š. civilinį ieškinį dėl 22 000 Eur turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.

G. B. skirtos kardomosios priemonės – dokumento (Lietuvos Respublikos piliečio paso) paėmimą ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti, pratęsti iki nuosprendžio vykdymo pradžios, o pradėjus jį vykdyti – panaikinti ir dokumentą grąžinti G. B.. Kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – panaikinti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Pripažinti proceso išlaidomis ir iš G. B. priteisti Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos patirtas 300,02 Eur išlaidas už automobilių „Cadillac Escalade“ ir „Nissan Armada“ saugojimą, likusias išlaidas apmokant iš valstybės lėšų.

1) automobilius „Cadillac Escalade“, (duomenys neskelbtini), 2002 m., ir „Nissan Armada“, (duomenys neskelbtini) , 2010 m., laikyti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos žinioje iki sprendimo dėl teisės į jį, priimto civilinio proceso tvarka, įsiteisėjimo;

2) automobilio Nissan Armada registracijos liudijimą saugoti prie bylos medžiagos iki sprendimo dėl teisės į automobilį, priimto civilinio proceso tvarka, įsiteisėjimo, po to perduoti automobilio savininkui.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.