Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo teisėjas Nerijus Meilutis, nerengiant teismo posėdžio išnagrinėjo nukentėjusiojo D. Š. (D. S.) skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 13 d. nutarčių, kuriomis buvo išspręsti A. K. ir UAB „A“ prašymai baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl automobilių „C“ ir „N“ grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Nagrinėjamo klausimo esmė

1. Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 3 d. nuosprendžiu G. B. (G. B.) buvo pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalyje ir 300 straipsnio 1 dalyje, ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, jam paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams ir 5 496,99 Eur dydžio bauda, laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidedant 2 metams. Šiuo nuosprendžiu, be kita ko, priimtas sprendimas daiktus – automobilius „C“, VIN (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., ir „N“, VIN (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., laikyti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos žinioje iki sprendimo dėl teisės į juos, priimto civilinio proceso tvarka, įsiteisėjimo, o automobilio „N“ registracijos liudijimą saugoti prie bylos medžiagos iki sprendimo dėl teisės į automobilį, priimto civilinio proceso tvarka, įsiteisėjimo, po to perduodant jį automobilio savininkui. Nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl 22 000 Eur turtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas. Nuosprendis įsiteisėjo 2021 m. liepos 13 d.

II. Skundų argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Skundus nagrinėjančio teismo argumentai ir išvados

Nukentėjusiojo D. Š. skundai tenkinami iš dalies.

8. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas savo nutartyse iš naujo sprendė daiktinių įrodymų – lengvųjų automobilių saugojimo ir grąžinimo klausimus, nors tas pats teismas savo 2021 m. gegužės 3 d. nuosprendyje buvo apsvarstęs klausimus dėl galimybės transporto priemones – lengvuosius automobilius „C“ ir „N“ grąžinti jų teisėtiems savininkams, atitinkamai A. K. ir UAB „A“, o rezoliucinėje dalyje suformulavęs minėtus automobilius palikti saugoti Policijos departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos iki civilinio proceso tvarka priimto teismo sprendimo dėl teisės į juos įsiteisėjimo. Taigi, vertinant išimtinai formaliai, būtų pagrindas konstatuoti, kad skundžiamas nutartis priėmęs teismas pažeidė BPK 361 straipsnio nuostatas.

9. Vis tik, nepaisant nustatytų pirmosios instancijos nutarčių ydingumo, šiuo konkrečiu ir išimtiniu atveju pagrindo panaikinti skundžiamas nutartis nėra. Darant šią išvadą pirmiausiai pažymėtina, kad bet kuriam teismo procesiniam sprendimui, be teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, ypatingą reikšmę turi ir atitiktis teisingumo, kaip pamatinio baudžiamojo proceso principo, kriterijams. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teisingo sprendimo priėmimas. Konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet tokius teismo sprendimus (be kita ko, ir nuosprendžius bei nutartis), kurie savo turiniu nėra neteisingi. Vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2014 m. gegužės 8 d. priimti nutarimai). Taigi, teismo procesinio sprendimo teisingumo kriterijai įgyvendinami, be kita ko, tuo atveju, kai nelieka jokių pagrįstų abejonių dėl galimybės jį tinkamai įvykdyti.

10. Tuo tarpu, šiuo konkrečiu atveju, nekvestionuojant įsiteisėjusio Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 3 d. nuosprendžio, kuris nebuvo skundžiamas bei peržiūrėtas apeliacine tvarka, turinio jo teisėtumo bei pagrįstumo aspektais, vis tik pažymėtina, kad teismo priimto sprendimo dėl daiktinių įrodymų tolesnio likimo klausimas, nors formaliai ir buvo išspręstas, tačiau šis sprendimas iš esmės negali būti efektyviai vykdomas. Šiuo atveju baudžiamojoje byloje susidarė tokia teisiškai ydinga situacija, kuomet transporto priemonių, kaip civilinėje apyvartoje esančio reikšmingo registruotino turto, grąžinimas savininkams tapo priklausomas nuo iš anksto negalimos numatyti sąlygos, tai yra ar nukentėjusysis inicijuos civilinį procesą dėl nuosavybės teisės į daiktus, o ir pačių daiktų jiems taip pat negalint valdyti aiškiai neapibrėžtu terminu. Tokiu būdu, galutinio teismo procesinio sprendimo priėmimo metu transporto priemonių savininkais nurodomų asmenų – A. K. ir UAB „A“ teisinė padėtis dėl galimybės realizuoti savo turimas daiktines teises, be jų pačių sutikimo ar iniciatyvos, tapo neapibrėžta ir iš esmės priklausanti nuo nukentėjusiojo valios. Aukštesniojo teismo vertinimu, dėl aptartų argumentų, teisingumo principo įgyvendinimas šioje baudžiamojoje byloje daiktinių įrodymų klausimo išsprendimo apimtyje buvo realizuotas su trūkumais, kurie, net ir nustačius tam tikras procesines kliūtis bei skundžiamomis nutartimis padarytus baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimus, turi būti ištaisyti. Vien formalūs baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai negali būti prioretizuojami pamatinio šiame procese galiojančio teisingumo principo nuostatoms.

11. Nukentėjusysis skunduose aukštesnės instancijos teismui išreiškė prašymą lengvuosius automobilius „C“ ir „N“ grąžinti jam, kaip teisėtam savininkui, kadangi jis šias transporto priemonės prarado dėl kito asmens nusikalstamų veiksmų. Tokį prašymą D. Š. argumentuoja remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. vasario 18 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2004, bei 2010 m. lapkričio 9 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2010. Tokie nukentėjusiojo skundų argumentai nepagrįsti. Skunduose nurodomos kasacinio teismo nutartys buvo priimtos civilinėse bylose, iškeltose vienai iš proceso šalių pareiškus vindikacinį ieškinį savo daiktinėms teisėms ginti, o ne baudžiamajame procese, taigi aptariama teismų formuojama praktika negali būti vertinama kaip tapati ar panaši analizuojamai situacijai. Priešingai nei civiliniame, baudžiamajame procese teismas, pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktą bei 108 straipsnį spręsdamas dėl daikto grąžinimo, negali priimti sprendimo dėl nuosavybės teisės priklausymo (kasacinio teismo 2019 m. kovo 7 d. nutartis, priimta baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019). Šiuo atveju, remiantis VĮ „Regitra“ pateiktais duomenimis (6 t., b. l. 14, 34), automobilis „C“ yra registruotas A. K. vardu, o automobilis „N“ – UAB „A“ vardu, taigi šie asmenys žemesnės instancijos teismo pagrįstai buvo vertinami kaip teisėti minėtų transporto priemonių savininkai.

12. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad baudžiamojo proceso teisės normos (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 108 straipsnis) nereglamentuoja nuosavybės teisės įgijimo, o reguliuoja baudžiamojo proceso metu iš savininko paimto daikto faktinį grąžinimą (perdavimą) savininkui, t. y. grąžinant daiktą perduodamas tik daikto valdymas savininkui, bet pagal šioje normoje įtvirtintą teisinį reguliavimą nesprendžiamas teisės į daiktą nuosavybės klausimas (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-50-1073/2019). Kitaip tariant, lingvistiškai aiškinant BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, tuo atveju, kai kyla ginčas dėl daikto priklausomybės, baudžiamajame procese išsprendžiamas tik daikto grąžinimo teisėtam savininkui klausimas, sudarant galimybę jam atgauti šio daikto valdymą, o dėl nuosavybės teisės, kaip sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimo bei disponavimo – visumos, klausimas tokiu atveju paliekamas spręsti civilinio proceso tvarka. Tas nebuvo tinkamai spręsta.

13. Tuo tarpu nukentėjusysis, skunde netinkamai aiškindamas teisės normas bei nurodydamas civiliniame procese teismų suformuotą praktiką, nepagrįstai ne tik siekia nuosavybės teisės priklausomybės klausimą spręsti baudžiamojo proceso reglamentuojamomis priemonėmis, bet ir išlaikyti neproporcingą apribojimų apimtį į turtą. Iš bylos medžiagos matyti, jog transporto priemonių savininkai yra nustatyti. Kaip minėta, automobilis „C“ yra registruotas A. K. vardu, o automobilis „N“ – UAB „A“ vardu. Todėl, nesprendžiant šių daiktų nuosavybės teisės priklausomybės klausimo, baudžiamajame procese privalėjo/privalo būti išspręstas šių daiktų valdymo grąžinimo jiems klausimas. Atsižvelgiant į tai, bei įvertinus aplinkybę, jog nei Vilniaus apygardos teismo 2021 m. gegužės 3 d. nuosprendyje, nei to paties teismo skundžiamose 2021 m. rugsėjo 13 d. nutartyse nebuvo sprendžiamas klausimas dėl transporto priemonių – lengvųjų automobilių „C“ ir „N“ valdymo grąžinimo teisėtiems savininkams, atitinkamai A. K. ir UAB „A“, nors BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos tokią galimybę nurodo, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 13 d. nutartys keičiamos, nurodant, kad A. K. grąžinama valdymo teisė į automobilį „C“, o UAB „A“ grąžinama valdymo teisė į automobilį „N“, išaiškinant, kad klausimas dėl šių daiktų nuosavybės teisės priklausomybės gali būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 364 straipsnio 8 dalies 3 punktu,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2021 m. rugsėjo 13 d. nutartis pakeisti ir pareiškėjų A. K. ir UAB „A“ prašymus baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl lengvųjų automobilių grąžinimo tenkinti iš dalies – A. K. perduoti automobilio „C“, VIN (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., o UAB „A“ perduoti automobilio „N“, VIN (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m. valdymą, grąžinant jiems šias transporto priemones, saugomas Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Aptarnavimo skyriaus Sandėlių poskyrio aikštelėje. UAB „A“ grąžinti automobilio „N“ VIN (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., registracijos liudijimą, saugomą prie baudžiamosios bylos medžiagos.

Išaiškinti, kad ginčai dėl automobilio „C“, VIN (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., ir automobilio „N“, VIN (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., nuosavybės teisės bei priklausomybės gali būti sprendžiami civilinio proceso tvarka.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.