Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės, Mindaugo Povilansko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Giedrės Telksnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 6 d. nuosprendžio, kuriuo:

E. M. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtas 50 MGL dydžio (2 500 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir E. M. paskirta galutinė 33 MGL (1 650 eurų) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 3 dalimi ir 68 straipsniu, E. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones 2 (dvejiems) metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Vadovaujantis BK 72 straipsniu, E. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – konfiskuotas E. M. priklausantis automobilis „Honda“, VIN (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini)

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas į E. M. priklausantį automobilį „Honda“, VIN (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) paliktinas galioti iki nuosprendžio įvykdymo turto konfiskavimo dalyje dienos.

Kardomoji priemonė – specialiosios teisės sustabdymas, paliktina galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o šiam įsiteisėjus – panaikintina.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

2. Nuteistasis E. M. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 6 d. nuosprendį (toliau – ir Skundžiamas nuosprendis), kaip neobjektyvų, neteisėtą bei nepagrįstą, ir apelianto atžvilgiu taikyti laidavimo institutą. Vadovaujantis BK 40 straipsnio 1 dalimi, atleisti E. M., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, ir baudžiamąją bylą nutraukti. Taip pat apeliaciniu skundu nesutinkama su paskirtomis baudžiamojo poveikio priemonėmis ir prašoma nekonfiskuoti automobilio „Honda CR-V“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) o priteisti dalį – 20, 30, 40 procentų konfiskuotino turto vertės pagal VšĮ „Emprekis“ vertinimą nuo 3 570 eurų (trijų tūkstančių penkių šimtų septyniasdešimties eurų) sumos, arba vietoje šios baudžiamojo poveikio priemonės paskirti dar vieną baudžiamojo poveikio priemonę – įmoką į nukentėjusių asmenų fondą, leidžiant ją sumokėti dalimis. Kartu prašoma sumažinti uždraudimo naudotis specialia teise terminą ir šį terminą skaičiuoti nuo 2022 m. rugpjūčio 19 d., t. y. nuo tada, kada buvo sustabdyta teisė vairuoti transporto priemones.

3.5. Prokuroras sutinka ir su Skundžiamu nuosprendžiu nustatyta baudžiamojo poveikio priemonės termino skaičiavimo pradžia, t y. nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Kadangi apeliantas vairavo transporto priemonę neturėdamas tokios teisės, kuri jam buvo atimta 2015 m. vasario 3 d. 2 (dviejų) metų laikotarpiui, o šiam terminui suėjus E. M. teisės vairuoti transporto priemones nesusigrąžino, t. y. tokios teisės apeliantas realiai jau neturėjo ir negalėjo ja naudotis, nėra jokio teisinio pagrindo draudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminą skaičiuoti nuo šios teisės sustabdymo dienos.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo E. M. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

4. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, neperžengdama apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – IR BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame skunde nėra ginčijama nuteistojo kaltė, jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimas, tačiau nesutinkama su pirmosios instancijos teismo sprendimu netaikyti nuteistajam E. M. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir paskirta baudžiamojo poveikio priemone – turto konfiskavimu, bei uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones terminu ir jo skaičiavimo pradžia.

Dėl BK 40 straipsnio nuostatų taikymo

5. Teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, priimto Skundžiamo nuosprendžio, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentais, patikrinusi baudžiamąją bylą teisės taikymo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad E. M. atžvilgiu negali būti taikomos BK 40 straipsnio nuostatos ir jis negali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, kadangi nenustatyta viena iš būtinų laidavimo sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte.

7. Kartu pažymėtina, kad tam, kad asmenį būtų galima atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, byloje turi būti nustatytos ne tik visos BK40 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytos sąlygos, bet ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 3 dalyje esančias sąlygas, t. y. laiduotojai gali būti kaltininko tėvai, artimieji giminaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys. Teismas, priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui. Be to, laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Tačiau svarbu pažymėti ir tai, kad net ir esant visoms nurodytoms formalioms sąlygoms, teismas motyvuotai gali nuspręsti tiek dėl asmens atleidimo, tiek ir dėl atsisakymo atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės, nes BK 40 straipsnio nuostatos suteikia teismui galimybę, bet ne privalomą pareigą priimti būtent tokį sprendimą, kuriuo asmuo atleidžiamas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Abiem atvejais, t. y. tiek teismui taikant BK 40 straipsnį, tiek ir atsisakant jį taikyti, sprendimai turi būti motyvuoti, pagrįsti byloje nustatytomis, jokių abejonių nekeliančiomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, Nr. 2K-134-1073/2018, Nr. 2K-67-942/2019 ir kt.).

8. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad E. M. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą, anksčiau nebuvo teistas ir atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, pripažino savo kaltę ir dėl padaryto gailėjosi, jo veiksmais žala nebuvo padaryta, t. y. pirmosios instancijos teismas nustatė tris (BK 40 straipsnio 2 dalies 1-3 punktai) iš keturių formalių pagrindų atleisti apeliantą nuo baudžiamosios atsakomybės taikant laidavimo institutą. Tačiau žemesnės instancijos teismas sprendė, kad nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytos sąlygos, pagal kurią nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą gali būti atleistas tik asmuo, kuris laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Šiai išvadai pritaria ir aukštesnysis teismas.

9. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, jog asmuo laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, atsižvelgiama į duomenis, leidžiančius daryti išvadą apie atsitiktinį padarytos veikos pobūdį ar, priešingai, polinkį nusikalsti ar kitaip pažeisti įstatymus. Taip pat vertintinos aplinkybės, apibūdinančios kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-221-693/2017, Nr. 2K-176-303/2018, Nr. 2K-145-895/2018, 2K-274-693/2018). Sprendžiant dėl šios sąlygos egzistavimo, teismas turi atsižvelgti į tai, ar asmens elgesys yra atsitiktinis, ar priešingai – asmuo linkęs nusikalsti, taip pat turi būti vertinamos aplinkybės, apibūdinančios veikos pobūdį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo požiūrį į padarytą veiką, elgesį praeityje. Taigi, minėta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sąlyga yra vertinamojo pobūdžio.

10. Iš Skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo E. M. praeityje padarytus Kelių eismo taisyklių pažeidimus ir jam taikytą administracinę atsakomybę. Nors apeliaciniame skunde nurodoma, jog nuteistasis nagrinėjamu atveju pasielgė spontaniškai, tačiau neginčytinai nustatyta, jog panašaus elgesio modelis apeliantui yra būdingas. Kaip teisingai konstatuota apylinkės teismo Skundžiamame nuosprendyje, apeliantas E. M. baustas administracine tvarka ne tik už smulkius KET pažeidimus (1 t., b. l. 162–166), tačiau ir už gana šiurkštų administracinį teisės pažeidimą, t. y. už tai, kad vairavo transporto priemonę įtariama neblaivus, atsisakė leistis tikrintis ar nėra neblaivus, nepateikė vairuotojo pažymėjimo, automobilio registracijos liudijimo (ATPK 126 straipsnio 4 dalis, 124¹ straipsnio 7 dalis) (1 t., b. l. 189–190). Už minėto administracinio teisės pažeidimo padarymą nuteistajam buvo atimta specialioji teisė vairuoti transporto priemones 24 (dvidešimt keturiems) mėnesiams, šios teisės E. M. neatgavo iki pat nagrinėjamo įvykio, kadangi neįvykdė įstatymų numatytų reikalavimų dėl vairuotojo pažymėjimo atgavimo. Teisiamojo posėdžio apylinkės teisme metu apeliantas net negalėjo atsiminti, ar yra atgavęs teisę vairuoti transporto priemones, paaiškino, jog jam atrodo, kad nagrinėjamo įvykio metu neturėjo vairuotojo pažymėjimo ir nieko nedarė, kad jį atgautų (2 t., b. l. 59–64), o tai patvirtina E. M. atsainų požiūrį į nustatytas elgesio taisykles. Kartu pastebėtina, kad nuteistasis nėra linkęs visiškai prisiimti atsakomybės už savo neteisėtus veiksmus. Kaip nustatyta tiek iš apelianto parodymų pirmosios instancijos teisme, tiek iš apeliaciniame skunde esančių argumentų, E. M. atsakomybę dėl administracinių nusižengimų – automobilio palikimą neleistinoje vietoje, perkelia draugui, teigdamas, jog jis prisiima kaltę. Minėtos aplinkybės pagrįstai leidžia teigti, kad E. M. nepaiso nustatytų elgesio taisyklių, už administracinius nusižengimus/teisės pažeidimus jam skiriamos baudos ir net specialiosios teisės atėmimas nuo pakartotinių teisės pažeidimų darymo jo nesulaiko, ir neabejotinai neigiamai charakterizuoja asmenį, dėl ko nėra pagrindo manyti, kad nagrinėjamos bylos kontekste jo padaryta nusikalstama veika yra atsitiktinė. Apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas tiek su Skundžiame nuosprendyje padarytomis išvadomis, tiek su prokuroro atsiliepime nurodytais argumentais, pažymi, jog apelianto padaryta nusikalstama veika yra susiformavusio netinkamo, nusikalstamo elgesio pasekmė ir tęsinys, todėl nėra pagrindo manyti, jog E. M. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

11. Kartu, pritariant apylinkės teismo išvadai dėl nuteistojo ciniško požiūrio, teisėjų kolegija pažymi, jog galimai neblaivų vairuotoją, kaip vėliau nustatyta, E. M., pastebėjo pašalinis asmuo, pranešdamas, jog nuteistasis nusipirko alaus, aikštelėje ką tik išgėrė alaus skardinę, asmeniui E. M. yra žinomas, kadangi nuolat vaikšto girtas ir ne kartą pagautas buvo, pasižymėjęs kaip girtuoklis (1 t., b. l. 73–77). Šios aplinkybės ir paties apelianto žmonos D. M. parodymai pirmosios instancijos teisme apie tai, kad išvakarėse buvo švenčiamas jos gimtadienis ir jam (apeliantui) matomai reikėjo sveikatą „pataisyti“ (2 t., b. l. 59–64), paneigia apeliacinio skundo argumentus, kad iki nagrinėjamo įvykio E. M. 2 (du) metus nevartojo alkoholio. Skunde taip pat pažymima, kad E. M. turi sveikatos problemų, yra neįgalus, be to stengiasi pasitaisyti ir padaryti reikiamas išvadas dėl savo netinkamo elgesio, tačiau rizika, kurią E. M. prisiėmė pavartodamas alkoholį ir vairuodamas padidinto pavojingumo šaltinį – automobilį, yra objektyviai nepamatuota ir nedera su atidaus, atsakingo, protingo vairuotojo kriterijais, o aplinkybės apie sveikatą, net ir draugui A. B. nenupirkus alkoholio ir nurodžius, kad E. M. jo vartoti negalima (1 t., b. l. 54–57), nuteistojo neįtakojo apsvarstyti savo elgesio bei jo padarinių prieš darant nusikalstamą veiką.

12. Taip pat atkreiptinas dėmesys ir į apelianto požiūrį į padarytą veiką bei baudžiamojo proceso metu duotus parodymus apie nusikaltimo padarymo aplinkybes. Kaip teisingai pažymėjo žemesnysis teismas, E. M. ciniškai bendravo su įvykio aplinkybes besiaiškinančiais pareigūnais, taip pat elgėsi neadekvačiai (1 t., b. l. 15), pasakė, kad yra buvęs komisaras ir bus apsieita be įforminimo, atsakė, kad alkoholį vartojo vakar (2022 m. rugpjūčio 16 d.) (1 t., b. l. 48–51), teigė, kad negali vairuoti ir laikytina, kad negėrė (1 t., b. l. 102–104). Apklausiamas pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu E. M. savo kaltę pripažino iš dalies, teigdamas, kad nevairavo būdamas neblaivus, o išgėrė alkoholinius gėrimus, kai privažiavo prie namų ir sustojo automobilių stovėjimo aikštelėje (1 t., b. l. 123–126). Antros apklausos metu savo kaltę pripažino ir paaiškino, jog Algis prie prekybos centro jam atnešė ar tai trauktinės, ar tai degtinės ir jis išgėrė 0,33 litro talpos alkoholio buteliuką, tada susipyko su Algiu ir vienas savo automobiliu vyko į namus (1 t., b. l. 144–147). Iš esmės šiuos parodymus apeliantas davė ir teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme (2 t., b. l. 59–64). Atkreiptinas dėmesys, kad nors nuteistasis teigia vartojęs tik degtinę, tačiau tiek iš asmens, pranešusio apie galimai neblaivų vairuotoją, paaiškinimų, tiek iš nuotraukų bei kitų objektų apžiūros protokolo nustatyta, kad apeliantas vartojo tik degtinę, kaip pats teigia, bet ir alų iš skardinės (1 t., b. l. 73–77, 60–63, 84–85, 86–88). Teisėjų kolegijos vertinimu, nustačius minėtas aplinkybes, kurios didina E. M. padaryto nusikaltimo pavojingumą, nėra pagrindo neabejotinai teigti, kad apeliantas laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų, o tuo pačiu tai reiškia, kad nėra vienos iš sąlygų, numatytų BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte, leidžiančių taikyti laidavimo institutą, kadangi apsisprendimas taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą turi būti visapusiškai pagrįstas ir negali būti tik formalus.

13. Taip pat teismas, spręsdamas dėl galimybės taikyti laidavimą ir priimdamas sprendimą, atsižvelgia į laiduotojo asmenines savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui (BK 40 straipsnio 3 dalis). Pripažįstant asmenį turinčiu pasitikėjimą ir galinčiu būti laiduotoju turėtų būti atsižvelgiama į asmenines laiduotojo savybes ar veiklos pobūdį ir galimybę daryti teigiamą įtaką kaltininkui, jo charakteristiką bei kitus duomenis, pvz., argumentus, kuriais grindžiamas laidavimo prašymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-160/2010, Nr. 2K-305/2011, Nr. 2K-221-693/2017, Nr. 2K-134-1073/2018, Nr. 2K-186-942/2018). Laiduotojui, be kita ko, keliami reikalavimai atskleisti savo požiūrį į kaltininko padarytą veiką, įvertinti veikos pavojingumą, nurodyti savo būsimos teigiamos įtakos pobūdį atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, Nr. 2K-305/2011, Nr. 2K-186-942/2018). Taigi, laiduotoju gali būti tik toks asmuo, kurio galimybė daryti teigiamą įtaką kaltininkui yra akivaizdi. Kartu teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota pozicija, jog taikant BK 40 straipsnio nuostatas būtina įvertinti ir aplinkybę, ar nusikalstamą veiką padaręs asmuo iš tiesų yra tokia nesavarankiška ir nebrandi asmenybė, kurios vertybių sistema, sugebėjimas kontroliuoti savo veiksmus, susilaikyti nuo nusikalstamų veikų darymo, dar nesusiformavę. Tik tokiam nusikalstamą veiką padariusiam ir aktyviai besigailinčiam asmeniui pagal BK 40 straipsnio nuostatas numatoma papildoma jo tolimesnio elgesio priežiūra patikint ją autoritetą turinčiam asmeniui, kuris galės kaltininkui daryti teigiamą įtaką, kad nusikaltęs asmuo laikytųsi įstatymų ir pakartotinai nenusikalstų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-108-697/2017, Nr. 2K-176-303/2018, Nr. 2K-196-697/2018).

14. Nors baudžiamojoje byloje nustatyta, kad D. M. charakterizuojama teigiamai, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, šiuo atveju E. M. nelaikytinas tokia nebrandžia asmenybe, kuri be kito asmens priežiūros negebėtų priimti tinkamų gyvenimiškų sprendimų, tuo tarpu D. M. nelaikytina asmeniu, turinčiu autoritetą pagal laidavimą atleistam asmeniui, nes net ir gyvendama kartu ir vesdama su juo bendrą ūkį nepadarė teigiamos įtakos apeliantui, kad jis nenusikalstų. E. M. sutuoktinė neturėjo galimybės teigiamai įtakoti apelianto elgesio, kad jis nepadarytų veikos, už kurią yra teisiamas. Iš D. M. paaiškinimų pirmosios instancijos teisme nustatyta, kad ji žinojo apie vyro administracinius baustumus, tame tarpe ir už E. M. vairavimą įtariant jam esant neblaiviam, kuomet jis atsisakė leistis tikrintis ar nėra neblaivus, todėl pritartina prokuroro atsiliepime išdėstytai pozicijai, jog D. M. įtaka neturėjo jokio teigiamo poveikio E. M. elgesiui. Be to, teisėjų kolegijos vertinimu, iš D. M. parodymų apylinkės teisme, jog jos vyrui matomai reikėjo sveikatą „pataisyti“ (2 t., b. l. 59–64), galima daryti išvadą, kad ji yra linkusi teisinti savo sutuoktinio poelgį bei švelninti jo atsakomybę. Aukštesniojo teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas Skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus, kodėl daro išvadą, kad E. M. sutuoktinė D. M. negali būti apelianto laiduotoja, kadangi nėra tinkamas autoritetas apeliantui ir negalės daryti jam teigiamos įtakos, todėl pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nėra BK 40 straipsnio 1, 3 dalyse nurodytos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos – tinkamo laiduotojo, galinčio daryti E. M. teigiamą įtaką.

15. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino visas aplinkybes, reikšmingas asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygoms nustatyti ir padarė motyvuotą išvadą, kad šiuo atveju nėra BK 40 straipsnio 2 dalies 4 punkte, 3 dalyje nurodytų sąlygų, būtinų atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikyti – nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis E. M. ateityje laikysis įstatymų ir nenusikals bei laiduotojas jam darys akivaizdžią teigiamą įtaką.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnyje

16. Pirmiausia pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonės yra teismo skiriamos valstybės prievartos priemonės, kurios apriboja pilnamečio asmens teises ir laisves, nustato specialias pareigas bei padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Viena iš baudžiamojo poveikio priemonių – uždraudimas naudotis specialia teise – numatyta BK 68 straipsnyje, kuriame nurodyta, kad teismas gali uždrausti asmeniui naudotis specialiomis teisėmis, tarp jų ir teise vairuoti kelių, oro ar vandens transporto priemones nuo 1 iki 5 metų tais atvejais, kai naudodamasis šiomis teisėmis asmuo padarė nusikalstamą veiką. Atkreiptinas dėmesys, jog svarstydamas baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo ir jos taikymo trukmės klausimą, teismas turi atsižvelgti į visas tokios priemonės skyrimui reikšmingas aplinkybes, o paskirta priemonė turi būti proporcinga padarytos veikos pavojingumui, taip pat kaltininko asmenybei.

17. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste pažymėtina, kad automobilio vairavimas esant neblaiviam kelia grėsmę ne tik eismo saugumui, bet ir asmenų gyvybei, sveikatai ir turtui. Žmogaus gyvybė ir sveikata yra vienos svarbiausių Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintų įstatymo ginamų vertybių. Įstatymų leidėjas, gindamas šias vertybes, atsižvelgdamas į veikos pavojingumą, už kelių transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjui nustatomas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, nustatė baudžiamąją atsakomybę, nurodydamas, kad už šį nusikaltimą asmuo gali būti baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Taigi, įstatymo leidėjas, nustatydamas baudžiamąją atsakomybę už vairavimą apsvaigus nuo alkoholio, kai pažeidėjui nustatomas 1,51 ir daugiau promilių neblaivumas, siekė didinti eismo saugumą, užkirsti kelią neblaivių vairuotojų daromiems KET pažeidimams, keliantiems itin didelį pavojų kitiems eismo dalyviams.

18. Baudžiamosios bylos duomenimis nustatyta, kad E. M. nusikalstamą veiką padarė neturėdamas specialios teisės vairuoti transporto priemones, kai tokia teisė jam atimta (1 t., b. l. 189–190). Apeliantas jos neatgavo, nes neįvykdė įstatymų numatytų reikalavimų dėl vairuotojo pažymėjimo atgavimo. E. M. transporto priemonę vairavo būdamas vidutinio girtumo laipsnio (1,64 promilės), kas žymiai viršija minimalią leistiną etilo alkoholio koncentraciją (0,4 promilės). Be to, kaip jau minėta, tokia E. M. veika nėra vienkartinė, už vairavimą įtariant esant neblaiviam jis yra baustas administracine tvarka. Nepaisant to, E. M. tinkamų išvadų nepadarė ir vairavo transporto priemonę būdamas neblaivus. Taigi apeliantas nėra drausmingas eismo dalyvis, specialiąja teise vairuoti transporto priemones, naudojosi neatsakingai. Nors E. M. ir prašo sutrumpinti jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės terminą iki minimalaus, tačiau tuo pačiu ir pats teigia, kad transporto priemonę jam vairuoti sudėtinga, kad jam padeda draugas. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, į tai, kad E. M. padarė nesunkų nusikaltimą, savo kaltę pripažino, gailėjosi, yra pensininkas, neįgalus, neteistas, teisėjų kolegija pritaria Skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, jog bausmės paskirčiai keliami tikslai bus įgyvendinti, o kartu bus užtikrinta ir kitų visuomenės narių apsauga, E. M. nustačius mažesnį nei vidurkis baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise vairuoti transporto priemones, taikymo terminą, t. y. 2 (dviem) metams. Toks terminas yra proporcingas ir padės užtikrinti bausmės tikslų įgyvendinimą. Nagrinėjamu atveju trumpesnis baudžiamojo poveikio priemonės terminas, nebūtų veiksmingas ir nepadėtų įgyvendinti bausmės paskirties.

19. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymo pradžios termino, prašoma šios priemonės terminą skaičiuoti nuo 2022 m. rugpjūčio 19 d., t. y. nuo tada kai ši teisė jam buvo sustabdyta paskiriant kardomąją priemonę. Baudžiamajame įstatyme nėra reglamentuota, nuo kada turi būti skaičiuojamas baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialia teise (teise vairuoti kelių transporto priemones) terminas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2022 m. spalio 11 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-217-697/2022, nurodė, kad nei BK, nei kiti teisės aktai nedraudžia taikyti baudžiamojo poveikio priemonės – uždraudimo naudotis specialiąja teise – asmeniui, kuris tokios teisės nebuvo įgijęs. Vis dėlto tokiu atveju galimybės įgyti teisę vairuoti transporto priemones draudimas gali būti taikomas ne anksčiau kaip įsiteisėjus nuosprendžiui, nes baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 straipsnio 1 dalis), o bausmė yra vykdoma tik įsiteisėjus teismo nuosprendžiui. Ankstesnis šios baudžiamojo poveikio priemonės taikymo pradžios terminas asmeniui, neįgijusiam teisės vairuoti transporto priemones, sudarytų prielaidas pažeisti nekaltumo prezumpciją, o tokia situacija teisinėje valstybėje negalima. Pažymėtina ir tai, kad skiriasi asmens, įgijusio teisę vairuoti transporto priemones nusikalstamos veikos padarymo metu, ir asmens, tokios teisės neįgijusio, teisinė padėtis.

20. Šioje byloje nustatyta, kad nors ikiteisminio tyrimo metu apeliantui buvo paskirta kardomoji priemonė – specialiosios teisės sustabdymas (1 t., b. l. 128–131), tačiau nusikalstamos veikos padarymo ir/ar kardomosios priemonės paskyrimo metu E. M. neturėjo teisės vairuoti transporto priemones. Teisė vairuoti transporto priemones jam buvo atimta 2015 m. vasario 3 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutarimu už administracinių nusižengimų, numatytų ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 124¹ straipsnio 7 dalyje, padarymą (1 t. , b. l. 189-190) ir šios teisės E. M. neatgavo iki pat nusikalstamos veikos padarymo. Taigi pirmos instancijos teismas nenukrypo nuo teismų praktikoje pateikto ir šio procesinio sprendimo 19 punkte aptarto teisės aiškinimo ir pagrįstai konstatavo, kad baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 68 straipsnyje, pradžios terminas E. M. turi būti skaičiuojamas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje

21. Be kita ko, apeliantas skundu prašo nekonfiskuoti jo transporto priemonės „Honda CR-V“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), nurodydamas, jog automobilis yra pritaikytas jam, kaip neįgaliam žmogui, ir jo draugas, kuris padeda, pripratęs vairuoti minėtą automobilį. Vietoje paskirtos baudžiamojoje poveikio priemonės E. M. prašo išieškoti dalį konfiskuotinos transporto priemonės vertės arba paskirti įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad BK 72 straipsnio 1–2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas BK uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Remiantis BK 72 straipsnio 5 dalimi, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje aktualus turto kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonės konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą jį panaudoti nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-119-976/2018, Nr. 2K-315-303/2018, Nr. 2K-195-788/2019). O BK 72 straipsnio 5 dalyje nustatyta turto konfiskavimo nuostata siekiama užkirsti kelią atvejams, kai kaltininkas, paslėpęs, išleidęs savo reikmėms ar praradęs konfiskuotiną turtą, išvengtų turto konfiskavimo taikymo arba turto konfiskavimo negalima būtų taikyti dėl kitų priežasčių, ar toks konfiskavimas būtų netikslingas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-91-303/2021).

23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad įgyvendinant prevencinį poveikį, t. y. užtikrinant, jog atitinkama priemone ateityje nebūtų pasinaudota, pirmiausia svarstytina paties konfiskuotino turto (priemonės) paėmimo valstybės nuosavybėn galimybė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-976/2021, Nr. 2K-91-303/2021). Todėl tais atvejais, kai byloje nustatytas konfiskuotinas turtas, teismas pirma privalo įvertinti galimybę tokį turtą konfiskuoti, remdamasis BK 72 straipsnio 1–4 dalimis, ir, tik nesant tokios galimybės arba kai dėl tam tikrų priežasčių tai netikslinga, turėtų spręsti klausimą dėl konfiskuotino turto vertės išieškojimo, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 5 dalimi. Tokiais atvejais, be kita ko, turi būti motyvuota, kodėl byloje nenustatytos galimybės konfiskuoti pačią priemonę, kodėl tokios priemonės vertės (jos dalies) konfiskavimas yra tikslingesnis. Taikant BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. konfiskuojant ne pačią nusikalstamos veikos padarymo priemonę, bet jos vertę pinigais, taip pat apsvarstoma, ar tokia baudžiamojo poveikio priemonė atitinka turto konfiskavimo tikslus, įvertinamas ir tokio išieškojimo proporcingumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-17-788/2019, Nr. 2K-195-788/2019, Nr. 2K-107-976/2021, Nr. 2K-91-303/2021).

24. Taigi BK 72 straipsnio 5 dalyje yra nustatyta išimtis iš bendrosios taisyklės, kai gali būti sprendžiamas konfiskuotino turto vertės išieškojimo klausimas. Kaip nurodyta pirmiau, sprendimas konfiskuoti nusikalstamos veikos priemonės vertę priimamas, pirma, įvertinus turto konfiskavimo taikymo būtinumą ir proporcingumą, antra, konstatavus BK 75 straipsnio 5 dalyje nustatytų išimčių buvimą ir galiausiai nusprendus, ar proporcinga yra konfiskuoti visą ar tik dalį (ir kokią konkrečiai dalį) nusikalstamos veikos priemonės vertės. Taip pat teismas, įgyvendindamas jam suteiktą diskreciją dėl turto konfiskavimo taikymo atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, turėtų įvertinti šios teisinės priemonės suderinamumą su tais tikslais ir principais, kuriais buvo vadovaujamasi priimant sprendimą asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-107-976/2021, Nr. 2K-91-303/2021).

25. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pagrindė išvadą, kodėl nagrinėjamu atveju automobilio konfiskavimas yra tikslingas. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad konfiskuotinas turtas – šiuo atveju automobilis „Honda CR-V“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kurį vairavo neblaivus E. M., būtų paslėptas ar suvartotas. Taip pat nustatyta, kad automobilis nuosavybės teise priklauso pačiam apeliantui. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad apeliaciniame skunde nenurodytos jokios kitos objektyviai egzistuojančios priežastys, dėl kurių šiuo atveju nebūtų galima paimti konfiskuotino automobilio. Apeliacinio skundo argumentai, susiję su nuteistojo poreikiais, taip pat nepagrindžia būtinybės taikyti baudžiamojo įstatymo išimtį ir nekonfiskuoti iš apelianto jam priklausančios transporto priemonės, kuri pagrįstai pirmos instancijos teismo pripažinta nusikalstamos veikos padarymo priemone. Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, nereiškia, kad jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams, kas ne kartą buvo konstatuota ir teismų formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-135/2018, Nr. 2K-186/2018).

26. Pirmosios instancijos teismas, taikydamas E. M. baudžiamojo poveikio priemonę – automobilio konfiskavimą, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Pritartina apylinkės teismo išvadai, kad šiuo atveju konfiskavus automobilį bus pasiekti baudžiamajame įstatyme keliami tikslai, t. y. užkirstas kelias analogiškų visuomenei pavojingų nusikalstamų veikų darymui. Svarbu akcentuoti, kad naudojantis tuo pačiu automobiliu „Honda CR-V“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), E. M. ir iki šios nusikalstamos veikos padarymo buvo šiurkščiai pažeidęs KET, už ką nubaustas pagal ATPK 126 straipsnio 4 dalyje, 124¹ straipsnio 7 dalyje. Aptartų argumentų pagrindu apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad baudžiamojo poveikio priemonė – automobilio „Honda CR-V“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), konfiskavimas – paskirta pagrįstai, ji yra teisinga ir proporcinga, todėl keisti ar naikinti pirmos instancijos teismo nuosprendžio dalies dėl baudžiamojo poveikio priemonės, numatytos BK 72 straipsnyje, taikymo nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 5 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti nuteistojo E. M. apeliacinį skundą.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.