- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-27
- Bylos Nr.
- 1A-503-468/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-44330-2019-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Audrius Cininas, Daiva Kazlauskienė, Ugnius Trumpulis
- Nuteistasis
- A. B.
- Nukentėjusysis
- N. K.
- Civilinis ieškovas
- Vilniaus teritorinei ligonių kasai
- Advokatai
- Dmitrijus Fomkinas, Viktoras Firsovas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Cinino, Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Ugniui Trumpuliui,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B. bei nukentėjusiojo N. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021-06-25 nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 metų laisvės apribojimo bausmė įpareigojant visą bausmės atlikimo laikotarpį dalyvauti elgesio pataisos programoje, per 6 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti civiliniam ieškovui Vilniaus teritorinei ligonių kasai 119,02 Eur ir nukentėjusiajam N. K. 25,64 Eur nusikalstama veika padarytą turtinę žalą.
Iš A. B. Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteista 119,02 Eur žalos, o nukentėjusiajam N. K. priteista 25,64 Eur turtinės žalos ir 1 000 Eur neturtinės žalos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. B. pripažintas kaltu dėl to, kad 2019-10-16 apie 18.14 val., būdamas gyvenamojo namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), panaudojo fizinį smurtą N. K. atžvilgiu, tyčia vieną kartą peiliu dūrė N. K. į krūtinės kairę pusę, taip padarydamas nukentėjusiajam durtinę-pjautinę žaizdą krūtinės kairėje pusėje, kas vertinama kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Šiais veiksmais A. B. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. B. prašo panaikinti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021-06-25 nuosprendį, pripažinti, kad yra atsakomybę šalinanti aplinkybė, numatyta BK 28 straipsnyje, ir baudžiamąją bylą nutraukti.
3. Nuteistasis neneigia, kad vieną kartą peiliu dūrė N. K., tačiau, jo teigimu, taip pasielgė norėdamas išgelbėti savo sveikatą ir gyvybę, nes nukentėjusysis jį mušė ir norėjo užmušti. Pažymi, kad teismas nepagrįstai atmetė liudytojos T. B. parodymus kaip nepatikimus, nurodo, kad iš karto po įvykio buvo sulaikytas ir patalpintas į Vilniaus aps. VPK areštinę, kur 2019-10-17 buvo apklaustas, ir 2019-10-18 paleistas, T. B. buvo apklausta 2019-10-18, atsižvelgiant į tai, nuteistojo teigimu, suderinti parodymus asmenys neturėjo laiko. Nurodo, kad liudytojos D. B. parodymai nuolat keitėsi į nepalankesnę A. B. pusę, toks jos parodymų keitimasis paaiškinamas tuo, kad ji anksčiau turėjo konfliktus su A. B. ir turėjo motyvą jam atkeršyti. Pažymi, kad apklausos teisme metu D. B. nurodė, kad jos parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, yra teisingi, nes geriau atsiminė iš karto po įvykio, tai, nuteistojo vertinimu, reiškia, kad reikia vadovautis D. B. parodymais, kuriuos ji davė 2019-10-16, iš kurių akivaizdžiai matosi, kad N. K. užpuolė A. B..
4. Nuteistojo vertinimu, apylinkės teismo išvados, jog niekas nematė, kaip buvo sužalotas N. K., kelia abejonių dėl pirmos instancijos teismo nešališkumo. Pažymi, kad vertinant byloje apklaustų asmenų parodymus reikia turėti omenyje, kad jie yra N. K. giminaičiai ir buvo pikti ant A. B., nes jis rašė skundus skirtingoms valstybinėms įstaigoms, kad šio namo gyventojai pastatė nelegalius pastatus ir reikalavo juos sugriauti, tarp apskustų asmenų buvo ir D. B., A. B. taip pat buvo pareiškęs civilinį ieškinį D. B. vyrui civilinėje byloje Nr. 2-119-494/2016. Nurodo, kad apklaustų liudytojų parodymai iš dalies nesutapo tarpusavyje, yra nenuoseklūs. Pažymi, kad iš A. B. ir T. B. parodymų matyti, kad N. K. mušė A. B. dėl ko A. B. nukrito ant žemės, iš D. B. parodymų matyti, kad N. K. netikėtai pastūmė A. B., dėl ko jis nukrito ant žemės, po to N. K. pasilenkė virš A. B. norėdamas tęsti savo užpuolimą ir tuo momentu A. B. gindamasis dūrė peiliu N. K.. Nurodo, kad viskas įvyko labai greitai, šioje situacijoje realiai egzistavo pavojus A. B. sveikatai ir gyvybei. Pažymi, kad yra neįgalus, beveik nevaldo vienos rankos, jo darbingumo lygis yra tik 15%, yra dvigubai vyresnis už N. K..
5. Apeliaciniu skundu nukentėjusysis N. K. prašo pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021-06-25 nuosprendį ir padidinti priteistos neturtinės žalos dydį iki 10 000 Eur bei priteisti 600 Eur proceso išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
6. Nurodo, kad nuteistasis jam dūrė į krūtinės, širdies sritį ir tik todėl, kad pataikė truputį žemiau, bei todėl, kad nukentėjusysis jį po smūgio iš karto pastūmė, pradėjo šaukti įvykį matęs liudytojas, jis liko gyvas. Pažymi, kad šis nuteistojo veiksmas jam buvo visiškai netikėtas, didelis skausmas tęsėsi beveik dvi savaites, buvo vartojami skausmą mažinantys vaistai, patyrė didelius nepatogumus, negalėjo normaliai judėti, miegoti, nusiprausti, buvo sunku kvėpuoti, negalėjo atlikti staigių judesių, dirbti fizinio darbo, atlikti buitinių darbų, padėti sutuoktinei. Apelianto teigimu, todėl, kad smūgis buvo atliktas į gyvybiškai svarbią sritį, peiliu, jis patyrė didelius išgyvenimus, stresą ne tik įvykio metu, bet ir vėliau, nes buvo rizika, kad į organizmą gali patekti infekcija.
7. Apelianto manymu, tai, jog sužalojimas buvo pavojingas, matyti iš liudytojo policijos pareigūno K. P. parodymų, kuris nurodė, jog, kai į įvykio vietą atvažiavo greitoji medicinos pagalba, vienas iš medikų pasakė, jog yra mažai šansų, jog nukentėjusįjį gyvą pristatys į ligoninę. Pažymi, kad tokio pobūdžio bylose neturtinės žalos dydis priteisiamas didesnis net jei sužalojimai padaryti ne peiliu, o tik smūgiais ir ne į gyvybiškai svarbius organus. Nurodo, kad pirmosios instancijos teisme patyrė 600 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį šių išlaidų nepriteisė ir nemotyvavo tokio savo sprendimo.
Atsiliepimas
8. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.
Šalies argumentai
9. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėjas, bei nukentėjusiojo atstovas prašė kiekvieno apeliacinį skundą tenkinti, prokuroras – skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados
Nuteistojo A. B. apeliacinis skundas atmestinas
Nukentėjusiojo N. K. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies
10. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Patikrinus byloje esančius duomenis konstatuotina, kad Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai, remdamiesi BPK 20 straipsnio 5 dalimi, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino byloje esančius duomenis ir pripažino juos įrodymais bei tinkamai aiškino ir taikė teisės normas. A. B. pagrįstai pripažintas kaltu dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, jo smurtiniai veiksmai negali būti vertinami kaip būtinoji gintis ar jos ribų peržengimas, todėl šioje dalyje skundžiamas nuosprendis yra pagrįstas ir teisėtas, todėl nekeistinas. Vis dėlto, apygardos teismo vertinimu, atsižvelgiant į nukentėjusiajam N. K. padarytą sužalojimą (jo mastą, panaudotą įrankį) bei teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, priteistas neturtinės žalos dydis didintinas, o įvertinus tai, kad nukentėjusiojo N. K. atstovo advokato D.Fomkino prašymas dėl proceso išlaidų Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021-07-20 nutartimi tenkintas, laikytina, kad šis procesinis klausimas jau yra išspręstas.
Žemesnės instancijos teismas
11. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-110-719/2018).
Dėl būtinosios ginties
12. Byloje nustatyta, kad A. B. tyčia vieną kartą peiliu dūrė N. K. į krūtinės kairę pusę, taip padarydamas nukentėjusiajam durtinę-pjautinę žaizdą. Šių smurtinių veiksmų neginčija ir pats nuteistasis, tačiau, jo teigimu, toks elgesys yra atsakas į nukentėjusiojo agresyvius veiksmus ir turėtų būti vertinamas kaip būtinoji gintis.
13. Remiantis BK 28 straipsniu, būtinoji gintis – tai tokia situacija, kai asmuo padaro baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tokiais veiksmais neperžengiamos būtinosios ginties ribos. Būtinosios ginties aplinkybių konstatavimui būtina nustatyti du pagrindinius šio instituto elementus – pavojingą kėsinimąsi ir gynybą. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimasis laikomas realiu, kai jis egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams.
Žemesnės instancijos teismas
14. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-7-313/2012, 2K-467/2013, 2K-492/2014, 2K-71-895/2018 ir kt.). Būtinoji gintis yra ne nuo pavojingo asmens, ne nuo tam tikrų asmeninių jo savybių, ankstesnio jo elgesio ir pan., o būtent nuo pradėto ar tiesiogiai gręsiančio pavojingo kėsinimosi (kasacinė nutartis Nr. 2K-9-719/2018). Siekiant nustatyti, ar nuteistojo veiksmai duriant N. K. į krūtinę peiliu gali būti prilyginami būtinosios ginties situacijai, apygardos teismas pakartotinai vertina abiejų asmenų veiksmus konflikto metu.
15. Nuteistasis A. B. proceso metu apklausiamas apie įvykio aplinkybes nurodė, kad ėjo fotografuoti sklype esančių statinių ir dėl tokių jo veiksmų nukentėjusysis N. K. išreiškė nepasitenkinimą, liepė jam išeiti, stumdėsi, naudojo smurtą. Ikiteisminio tyrimo metu A. B. pažymėjo, kad N. K. priėjo prie jo iš nugaros ir ranka smūgiavo į dešinės pusės mentę, tada dešine ranka trenkė jam į galvą, kai pasisuko šonu, numušė akinius, kiti stovėję asmenys pradėjo bėgti link jų šaukdami, kad reikia jį sumušti, užmušti. Supratęs, kad bus blogai, iš striukės išsitraukė peiliuką ir smūgiavo nukentėjusiajam į pilvą (t. 1, b. l. 188-189), teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad N. K. smūgiavo jam kumščiais į galvą, jo dešinės rankos raktikaulis buvo sulaužytas, negalėjo nieko padaryti, kai N. K. pradėjo jį mušti, jis nukrito prie sūpynių, N. K. praėjo jį mušti kojomis. Jis iš striukės kišenės išsitraukė sulankstomą peilį ir kai N. K. smūgiavo jam į galvą, jis peiliu dūrė į pilvą, nesitaikė, tik norėjo išgelbėti savo gyvybę, nes jie norėjo jį užmušti. Tuo tarpu nukentėjusysis N. K. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, pripažino, kad naudojo tam tikrą smurtą A. B. atžvilgiu, tačiau nurodė, kad taip elgėsi nes A. B. filmavo, pažymėjo, kad įvykio dieną A. B. nuėjo prie sklype esančių sandėliukų, tualeto ir fotografavo, jis pasakė, kam čia fotografuoti, dėl ko A. B. dešine ranka jį nustūmė nuo savęs ir toliau fotografavo, jis A. B. taip pat nustūmė nuo savęs, jis šiek tiek suklupo, tačiau nenukrito, tada kartu ėjo šalia vienas kito, nukentėjusysis pastebėjo, kad A. B. dešine ranka iš kišenės kažką traukė, truputį pasisuko ir tuo metu pajuto stiprų skausmą kairėje pilvo pusėje, nustūmė A. B. nuo savęs, A. B. nukrito. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis ir nukentėjusysis pateikia skirtingas įvykių versijas ir abu asmenys yra suinteresuoti kiekvienam palankia bylos baigtimi, jų nurodytos aplinkybės vertintinos kitų byloje surinktų duomenų visumoje.
16. Iš bylos duomenų matyti, kad dalis proceso metu apklaustų liudytojų momento, kurio metu buvo sužalotas N. K., nematė. Liudytoja E. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad atėjo uošvė O. K. ir pasakė, kad ji greičiau bėgtų, nes N. K. sužeidė. Liudytojas K. B. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad įvykio metu buvo garaže, paties įvykio, kai padūrė, nematė. Liudytoja I. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad po nukentėjusiojo ir nuteistojo susistumdymo ji prisiminė, jog namuose bėga vanduo, nuėjo išjungti elektros, nematė momento, kai sužalojo N. K.. Liudytojas P. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad pats nieko nematė, bet po to išgirdo, kad pradėjo rėkti ir jo žmona, kad kraujas. Šie apklausti liudytojai apie nagrinėjamo įvykio aplinkybes sužinojo iš kitų asmenų, todėl jų parodymai laikytini išvestiniais ir vertintini kaip galintys patvirtinti/paneigti tarpinius faktus. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo pagarsinti teismo posėdyje, liudytojas K. B. nurodė, kad N. K. jam pasakojo, kad A. B. šiam dūrė peiliu į šoną, nes liepė A. B. nefotografuoti ne savo turto, N. K. sakė, kad vyrui nieko nedarė, kad A. B. šiam dūrė netikėtai šiems einant keliuku (1 t., b. l. 150–152). Liudytoja A. P. teisiamojo posėdžio metu patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriais nurodė, kad N. K. jai paaiškino, jog su A. B. kilo žodinis konfliktas dėl kieme esančių pagalbinių statinių, kurio metu A. B. tyčia dūrė į šoną peiliu (1 t., b. l. 171-173). Liudytoja E. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad N. K. jai pasakojo, jog nuėjo į tualetą, o kai ėjo iš jo, A. B. ėjo iš paskos ir ištraukė peilį, neminėjo, kad tą dieną būtų konfliktas. Taigi, šių K. B., A. P., E. K. parodymai atitinka nukentėjusiojo pateiktą versiją, jog A. B. jam dūrė nesant realios grėsmės ar priežasties.
17. Nors apeliantas A. B. skunde kvestionuoja byloje apklaustų liudytojų parodymų patikimumą, pažymi, kad nuolat rašė skundus skirtingoms valstybinėms įstaigoms, tarp apskustų asmenų buvo ir apklausti asmenys, todėl jie turėjo motyvą jam atkeršyti, tačiau, bylos duomenimis, tokie teiginiai nėra pagrįsti. Nepaisant galimų ankstesnių nesutarimų, prieš duodami parodymus liudytojai buvo įspėti dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, byloje nėra jokių duomenų, jog būtų turėję realų pagrindą apkalbėti nuteistąjį. Šių liudytojų parodymus patvirtina ir įvykį tiesiogiai stebėjusi D. B. ir S. K.. Liudytoja D. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad N. K. ėjo priekyje, o A. B. jam iš paskos, A. B. iš kišenės išsitraukė peilį ir dūrė N. K., jis nukrito, nematė, kad N. K. suduotų smūgius A. B., prie sūpynių jokių muštynių nebuvo, apklausta ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad N. K. prie sūpynių atsisuko priekiu į A. B. ir šį nuo savęs pastūmė abejomis rankomis. A. B. nukrito ant nugaros, o N. K. pasilenkė prie šio, tačiau nespėjo šiam nieko padaryti, nes tuo metu A. B. dešinėje rankoje laikytu peiliu vieną kartą dūrė N. K. (1 t., b. l. 130–133), papildomos apklausos metu pažymėjo, jog asmenys paėjo link sūpynių ir tada N. K. abiem rankom į krūtinę pastūmė nuo savęs A. B., kuris nukrito ant žemės, ant nugaros, A. B. galimai dūrė peiliu tuo metu, kai abu šalia vienas kito ėjo siauru praėjimu link sūpynių. Liudytojas S. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad stovėjo prie lango, matė, kad A. B. su N. K. šnekėjo, o po to buvo riksmas, kad N. K. suduotų smūgius A. B., nematė. Taigi nėra pagrindo abejoti liudytojų parodymų patikimumu, o apelianto A. B. skunde akcentuojami neatitikimai laikytini neesminiais ir neiškreipiančiais parodymų esmės dėl įvykio aplinkybių.
18. Atskirai aptartini liudytojos T. B. parodymai, kuriuos nuteistasis savo skunde nurodo kaip patvirtinančius, jog jam iš tiesų buvo kilusi reali grėsmė dėl kurios dūris peiliu yra pagrįstas. Nors pirmosios instancijos teismas šios liudytojos parodymus atmetė kaip nepatikimus dėl galimo šališkumo, teisėjų kolegijos vertinimu, šių parodymų analizė yra būtina tikrinant nuteistojo ir nukentėjusiojo keliamas įvykių versijas. Nors sutiktina su teismo išvadomis dėl T. B. galimo suinteresuotumo bylos baigtimi, kadangi ji yra buvusi nuteistojo sutuoktinė, teisėjų kolegijos vertinimu, vien nustatytas tam tikras liudytojos palankumas vienam iš bylos dalyvių savaime nelemia tokių parodymų nepatikimumo ir to, kad tokie parodymai pilnai ar dalyje negali būti pripažįstami įrodymais byloje. Vertinant tokio asmens parodymų patikimumą būtina juos analizuoti kitų surinktų duomenų kontekste.
19. Liudytoja T. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad matė kaip N. K. pradėjo labai aktyviai A. B. mušti į galvą, buvo daug smūgių į galvą, aktyviai spardė koja, A. B. bandė rankomis nesėkmingai užsidengti, kiti pradėjo rusiškai šaukti „Mušk jį, užmušk“, A. B. buvo numuštas nuo kojų ir jie visi pradėjo pavojingai prie jo artintis. Taigi, ji kaip ir nuteistasis nurodo analogiškas aplinkybes, jog prieš nuteistąjį buvo aktyviai smurtaujama ir aplinkiniai jam kėlė tiesioginę grėsmę. Vis dėlto, tokias išvadas paneigia objektyvūs bylos duomenys. Nukentėjusysis N. K. apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, nurodė, kad kieme buvę kaimynai nekeikė A. B., nesakė, kad jį reikia sumušti ar užmušti, viskas vyko ramiai (t. 1, b. l. 50). Liudytoja D. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad A. B. nebuvo nukritęs, jokio žodinio konflikto tarp N. K. ir A. B. negirdėjo, negirdėjo riksmų, kad kas nors rėktų „mušk“ ir/ar „užmušk“. Liudytoja D. B. duodama parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo pagarsinti teisme, nurodė, kad jokio konflikto tarp asmenų nebuvo, šie abu ėjo ramiai, nesiginčijo, tik kalbėjosi tarpusavyje apie fotografavimą, niekas kieme ant A. B. nešaukė, nesakė, kad šį reikia sumušti ar užmušti, kadangi įvykio metu ji nematė jokių kaimynų namo kieme. Tik vėliau į kiemą išėjo kaimynai pažiūrėti, kas atsitiko (1 t., b. l. 135–137). Liudytojas P. B. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad būdamas sandėliuke triukšmo, grumtynių negirdėjo. Kaip ir minėta, bylos duomenimis, didžioji dalis apklaustų asmenų apskritai dūrio metu įvykio vietoje nebuvo, nieko nematė, todėl, teismo vertinimu, negalėjo būti grėsme A. B. sveikatai ar gyvybei.
20. Liudytojos T. B. ir nuteistojo nurodomi tariamai įvykio metu patirti sužalojimai taip pat nepagrįsti jokiais bylos duomenimis. Liudytojas K. P. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nepastebėjo, kad A. B. būtų sužalotas, jeigu būtų akivaizdūs sužalojimai, butų pastebėjęs, A. B. tiesiog buvo susijaudinęs, liudytoja E. K. teisiamojo posėdžio metu taip pat parodė, kad sužalojimų ant A. B. nebuvo. Duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, kurie buvo pagarsinti teismo posėdyje, liudytojas K. B. nurodė, kad ant A. B. veido ar kitų kūno vietų jokių sužalojimų nesimatė, šis normaliai vaikščiojo, neatrodė, kad šiam kažką skaudėtų (1 t., b. l. 150–152). Liudytoja A. P. teisiamojo posėdžio metu patvirtino parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, kuriais nurodė, kad buvo atlikta A. B. paviršutinė apžiūra, A. B. iš išvaizdos atrodė blaivus, elgėsi ramiai, buvo susijaudinęs, sumišęs, ant kūno jokių akivaizdžių sužalojimų nesimatė, skausmu nesiskundė, jo klausė, ar reikalinga medikų pagalba, bet A. B. nurodė, kad medikų pagalbos nereikia, nuo pagalbos atsisakė (1 t., b. l. 171-173). Liudytojas S. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad ant A. B. sužalojimų nematė, buvo iškviesta greitoji, A. B. pas medikus pagalbos neprašė. Pats nuteistasis teisiamojo posėdžio metu pripažino, kad nesikreipė į jokius daktarus, niekas nesiuntė į teismo medicinos ekspertus. Nors sutiktina, kad kraujosruvos gali atsirasti ne tik smūgio sudavimo momentu, tačiau ir praėjus tam tikram laikui po įvykio, kadangi priklauso nuo įvairių faktorių, tokių kaip smūgio stiprumas, individualios kūno savybės, vilkimi drabužiai ir pan., pagrindo išvadai, jog A. B. buvo intensyviai smūgiuojama į galvą, nugarą, jis buvo spardomas, sulaužytas raktikaulis, ir nė vienas iš įvykio vietoje buvusių asmenų to nepastebėjo, nėra. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo ir liudytojos T. B. teiginiai apie žymų, pasekmes sukėlusį N. K. smurtą bei kitų asmenų tiesiogiai išreikštus grasinimus, laikytini gynybine versija siekiant išvengti ar sušvelninti gresiančią teisinę atsakomybę.
21. Pažymėtina, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kai viena pusė nesiruošia panaudoti smurtą, bet jį vėliau panaudoja gynybos nuo pavojingo kėsinimosi metu. Nors iš bylos duomenų matyti, kad N. K. konfliktavo su A. B., visgi, iš tolimesnės asmenų veiksmų eigos darytina išvada, kad nukentėjusiojo veiksmai, net ir agresyvūs ir nukreipti į nuteistąjį, nesiekė tokio pavojingumo, dėl kurio A. B. turėjo gintis, iš bylos medžiagos matyti, kad asmuo sąmoningai sudavė smūgį, nepaisė pavojingo tokių veiksmų pobūdžio ir galimų pasekmių, taip siekė pademonstruoti jėgą prieš nukentėjusįjį. Remdamasi pirmiau išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamo įvykio metu nebuvo būtinų būtinosios ginties sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino BK 28 straipsnio nuostatas ir padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistojo veiksmai, tyčia duriant nukentėjusiajam, ir taip nesunkiai sutrikdant jo sveikatą, atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, negali būti laikomi būtinąją gintimi.
22. BK 28 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik tada, kai yra būtinosios ginties situacija, todėl nenustačius aplinkybės, kad A. B. gynėsi nuo pavojingo kėsinimosi, dėl būtinosios ginties ribų galimo peržengimo nepasisakoma. Byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos tokios teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.
Dėl N. K. priteistos neturtinės žalos dydžio
23. Remiantis BPK 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nukentėjusysis N. K. apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu priteistu neturtinės žalos dydžiu, prašo jį padidinti iki 10 000 Eur.
24. CK 6.250 straipsnyje neturtinė žala apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. CK nuostatos nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą turi teismas, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, taip pat CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais bei remdamasis suformuota teismų praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo. Kasacinės instancijos teismo formuojamoje teismų praktikoje dėl nusikaltimų, numatytų BK 138 straipsnio 1 dalyje, priteisiamos neturtinės žalos dydis svyruoja nuo 144 Eur iki 7 240 Eur (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-437/2011, 2K-497/2011, 2K-252/2012, 2K-140/2012, 2K-238/2014, 2K-258-699/2015, 2K-21-942/2016, 2K-P-135-648/2016, 2K-105-222/2019).
25. Pirmosios instancijos teismas vertindamas nukentėjusiajam padarytą neturinę žalą nurodė, jog dėl nusikalstamos veikos N. K. patyrė didelį fizinį skausmą, nepatogumus, negalėjo tinkamai ir pilnavertiškai pasirūpinti šeima, patyrė psichologinius išgyvenimus, stresą, baimę, dėl patirtų kūno sužalojimų nukentėjusiajam buvo apribotos judėjimo galimybės, tai neigiamai veikė asmens gyvenimo kokybę, buvo sutrikdyta jo kasdieninė veikla. Tuo pačiu apylinkės teismas atkreipė dėmesį į tai, kad nėra jokių duomenų, kad dėl sukelto nesunkus sveikatos sutrikdymo būtų nustatytas mažesnis darbingumo lygis, nenustatytas sveikatos sutrikdymo pasekmių ilgalaikiškumas, nėra duomenų, kad dėl patirto sužalojimo šiuo metu nukentėjusiajam būtų ribotos jo judėjimo galimybės. Šių aplinkybių pagrindu teismas konstatavo, jog N. K. prašoma neturtinės žalos suma mažintina iki 1 000 Eur. Apygardos teismas, pakartotinai įvertinęs aplinkybes, susijusias su N. K. patirta neturtine žala, konstatuoja, jog neturtinės žalos dydis turi būti didinamas.
26. Iš specialisto išvados Nr. G 3737/2019 (01) matyti, kad N. K. nustatyta durtinė-pjautinė žaizda krūtinės kairėje pusėje, kuri padaryta duriančių pjaunančių savybių turinčiu daiktu ar įrankiu, galimai peiliu, prieš kreipiantis medicininės pagalbos. Sužalojimas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą, nes žaizdos gijimas užtruko ilgesnį nei 10 dienų laikotarpį. Sužalojimo vieta yra pasiekiama N. K. ranka. Sužalojimas padarytas vienu trauminiu poveikiu, kadangi pakartotinio traumavimo požymiai neužfiksuoti. Sužalojimo vietoje pėdsakų, pagal kuriuos galima būtų spręsti apie įrankio formą, dydį, neužsifiksavo (1 t., b. l. 67–68).
27. Iš A. B. išimto peilio apžiūros metu nustatyta, kad peilis yra bendro 19 cm ilgio, sulenkiamas, geležtės ilgis – 8 cm, plotis – 1,5 cm. Peilio rankena yra rudos – vyšninės spalvos, kurios ilgis 7 cm. Nustatyta, kad nuo peilio geležtės smailiosios dalies 4 cm atstumu link rankenos yra 2,5 cm ilgio kiaurymė, ant geležtės užrašas „STAINLESS“. Peilio geležtę ir rankeną jungia metalinė pilkos spalvos metalo peilio dalis, kurios ilgis 3,2 cm ir 3,8 cm ilgio. Peilio rankenoje įsukti 2 metaliniai tvirtinimo varžteliai. Apžiūros metu ant peilio geležtės matyti galimai biologiniai pėdsakai – sudžiūvusios raudonos spalvos dėmės, panašios į kraują (1 t., b. l. 39–45).
28. A. B. neneigia peiliu dūręs nukentėjusiajam, ir nors nukentėjusiojo N. K. patirti sužalojimai buvo prilyginti nesunkiam sveikatos sutrikdymui, teisėjų kolegijos nuomone, būtina atsižvelgti į tai, kad sužalojimas yra padarytas naudojant pavojingą įrankį – peilį, nuteistasis dūrė į gyvybiškai svarbią sritį – krūtinę, viso gydymo metu N. K. jautė skausmą, negalėjo atlikti įprastų funkcijų, patyrė tiek fizinius, tiek emocinius išgyvenimus, buvo vartojami skausmą mažinantys vaistai, patyrė didelius nepatogumus, negalėjo normaliai judėti, miegoti, nusiprausti, buvo sunku kvėpuoti, negalėjo atlikti staigių judesių, dirbti fizinio darbo, atlikti buitinių darbų, padėti sutuoktinei. Analogiškas aplinkybes nurodė ir nukentėjusysis ir jo sutuoktinė teismo posėdžio metu. N. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad po įvykio viskuo rūpinosi jo žmona, nes jis kurį laiką negalėjo nieko daryti, kažkur apie mėnesį, gal net daugiau, negalėjo prisidėti finansiškai prie šeimos, po to grįžo į darbą, bet buvo sunku, o liudytoja E. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad vyras gydėsi apie mėnesį, sužalojimas buvo didelis, vyrui buvo sunku vaikščioti, jie namuose neturi nei vandens, nei malkų ir jai vienai namuose su sužalotu vyru, ir vaiku, buvo labai sunku, dar reikėjo ir dirbti.
29. Remiantis teismų praktika, civiliniame ieškinyje nurodytas prašomos priteisti žalos dydis turi būti pagrįstas įrodymais, tačiau teismų praktikoje šis reikalavimas ne visais atvejais vertinamas griežtai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad teismas negali būti pasyvus bylų proceso stebėtojas, o vykdydamas teisingumą turi išsamiai ir nešališkai ištirti visas bylos aplinkybes ir bylą spręsti iš esmės (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013-11-15 nutarimas). Visos aptartos aplinkybės ir byloje esanti medžiaga patvirtina, kad, skirtingai nei buvo teigiama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, A. B. smurtiniai veiksmai prieš nukentėjusįjį N. K. jam sukėlė gana ilgalaikius sveikatos nepatogumus, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nukentėjusiajam turi būti padidinta priteistina suma neturtinei žalai atlyginti iki 2 000 Eur. Šis dydis, teismo manymu, atitinka protingumo, sąžiningumo bei teisingumo reikalavimus, yra pakankamas kompensuoti nukentėjusiojo patirtus išgyvenimus bei nepažeidžia nukentėjusiojo ir nuteistojo interesų pusiausvyros bei atitinka teismų praktikoje už tokio pobūdžio nusikalstamas veikas priteisiamos neturtinės žalos dydį. Nuteistojo nurodomas jo ir nukentėjusiojo amžiaus skirtumas, nuteistojo neįgalumas ir pan., kolegijos vertinimu, nepaneigia aukščiau išdėstytų aplinkybių bei nurodytų teismo išvadų.
Dėl proceso išlaidų
30. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Nukentėjusysis N. K. apeliaciniame skunde nurodo, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme patyrė 600 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas priimdamas skundžiamą nuosprendį šių išlaidų nepriteisė.
31. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo atstovas advokatas D.Fomkin 2021-06-30 kreipėsi į Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmus su prašymu priteisti išlaidas, patirtas teikiant teisinę pagalbą byloje nukentėjusiajam N. K.. Vadovaujantis BPK 361 straipsnio 2 dalimi, advokato prašymas tenkintas ir iš nuteistojo A. B. nukentėjusiajam N. K. priteista 600 Eur turėtoms išlaidoms advokato pagalbai apmokėti. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nukentėjusiojo atstovas advokatas D.Fomkin nurodė, jog esant patenkintam reikalavimui, šio apeliacinio skundo prašymo atsisako. Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, laikytina, kad nukentėjusiojo apeliaciniame skunde pateiktas prašymas atlyginti patirtas proceso išlaidas apylinkės teisme, jau yra išspręstas, todėl priimtinas atsisakymas dėl šio apeliacinio skundo reikalavimo, todėl šis klausimas nenagrinėjamas ir dėl jo plačiau nepasisakoma.
32. Tačiau apeliacinės instancijos teismui pateiktas prašymas su priedais - 300 Eur sąskaita už teisinės paslaugas, bei sąskaitos išrašu dėl sąskaitos apmokėjimo, kuriais prašoma nukentėjusiojo naudai iš kaltinamojo priteisti 300 Eur išlaidų už advokato D.Fomkin pagalbą apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, jog advokatas dalyvavo apeliacinės instancijos teisme, nukentėjusiojo skundas iš dalies tenkintas, prašomų priteisti išlaidų dydis nėra neadekvačiai didelis, todėl šis prašymas yra tenkintinas.
33. Teismui 2021-09-21 buvo pateikta pažyma dėl 129,06 Eur iš nuteistojo išieškojimo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtų išlaidų baudžiamojoje byloje priteisimo. BPK 106 str. 2 d. numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, teismas priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtinojo gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BK 51 str. 1 d. 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus. BPK 106 straipsnio 1 dalis nustato, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam būna paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. Šioje byloje kaltinamajam gynėjas buvo paskirtas BPK 322 straipsnio 1 dalies ir 51 straipsnio 2 dalies pagrindu, pažymėtina, jog apeliacinis procesas vyko tiek pagal nuteistojo, tiek ir pagal nukentėjusiojo skundą, t. y. šioje byloje siekiant įgyvendinti teisę į gynybą, gynėjo dalyvavimas buvo būtinas, nepriklausomai nuo nuteistojo valios, todėl Valstybinės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidos negali būti priteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu,
nutaria:
Nuteistojo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.
Nukentėjusiojo N. K. (N. K.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2021-06-25 nuosprendį pakeisti: iš nuteistojo A. B. (A. B.) nukentėjusiajam N. K. (N. K.) neturtinei žalai priteistą sumą padidinti iki 2 000 Eur.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.
Iš A. B. (A. B.) nukentėjusiojo N. K. (N. K.) naudai priteisti 300 Eur turėtų išlaidų advokato pagalbai apeliacinėje instancijoje apmokėti.
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2021-09-21 prašymo dėl 129,06 Eur priteisimo - netenkinti.