Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, e2A-681-943/2019

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-12-30
Bylos Nr.: e2A-681-943/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00070-2018-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Agnė Tikniūtė, Vytautas Zelianka
Atsakovas: B. P., L. B.
Ieškovas: I. K.
Trečiasis asmuo: A. B.

Kategorijos

2.1.4.4Kiti su terminais susiję klausimai

Civilinė byla Nr. e2A-681-943/2019Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00070-2018-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.4.4.; 2.1.2.4.1.3. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. gruodžio 30 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Agnės Tikniūtės ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovų B. P. (B. P.) ir L. B. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovo I. K. (I. K.) ieškinį atsakovams B. P. ir L. B. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, teisinės registracijos panaikinimo, nuosavybės teisės pripažinimo ir praleisto termino atnaujinimo, trečiasis asmuo A. B..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovas I. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti buto, esančio (duomenys neskelbtini)(buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), unikalus numeris (duomenys neskelbtini), NETSVEP identifikavimo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Butas), 2016 m. liepos 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį negaliojančia nuo sudarymo momento ir panaikinti VĮ „Registrų centras“ įrašą apie B. P. nuosavybės teisę į Butą; pripažinti ieškovo I. K. nuosavybės teisę į Butą; atnaujinti 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) įregistravimo VĮ „Registrų centras“ terminą ir įregistruoti ieškovo nuosavybės teisę į Butą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, kad 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu pirko iš atsakovo L. B. sutuoktinės V. B. 4 kambarių Butą už 180 000 Lt (52 132 Eur). Butas buvo be vidaus apdailos, jo baigtumas buvo 95 procentų. Tą pačią dieną šalys nuvyko į Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Klaipėdos filialą dėl sandorio ir savininko pasikeitimo įregistravimo, tačiau šių juridinių faktų užregistruoti nespėjo dėl įstaigos darbo dienos pabaigos. V. B. pasisiūlė sutvarkyti dokumentus ir ieškovas su savo šeima išvyko į Minską. Kitą kartą atvykus į Lietuvą, V. B. perdavė ieškovui Buto techninės apskaitos bylą, kurioje buvo žyma apie savininkų pasikeitimą bei statybos užbaigimą, iš šio įrašo ieškovas padarė išvadą, jog jo nuosavybės teisė į Butą yra įregistruota įstatymo numatyta tvarka. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad nuo Buto pirkimo iki šiol ieškovas valdo minėtą turtą, moka komunalinius mokesčius, buvo apdraudęs būstą draudimo sutartimi, atliko remontą bei nupirko naujus baldus. Nurodė, kad nuo 2015 m. sausio mėn. Bute panaudos teisinių santykių pagrindu gyvena ieškovo pažįstamas S. O. (S. O.) su savo sutuoktine V. O., tačiau 2017 m. gruodžio mėn. jam S. O. pranešė, kad į Butą atvyko nepažįstamas asmuo, kuris liepė išsikraustyti iš Buto, nes jo teigimu, V. B. 2016 m. liepos 29 d. Butą pardavė kitam asmeniui. Nurodo, kad ieškovo atstovas iš VĮ „Registrų centras“ gavo Buto pardavimo sutarties kopiją, iš kurios matyti, kad atsakovas (pardavėjas) L. B. ir V. B. už 30 000 Eur pardavė Butą atsakovei B. P.. Ieškovas mano, kad atsakovė B. P. neapžiūrėjo Buto, nemokėjo pinigų už Butą, realiai Butas jai nebuvo perduotas ir ji šio Buto nepriėmė, pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta Buto kaina daug mažesnė negu rinkos kaina. Šios aplinkybės patvirtina jos šalių nesąžiningumą, todėl taikytina vindikacija ir konstatuotina, kad ieškovas turi teisę išreikalauti ginčo turtą iš svetimo neteisėto valdymo.

Atsiliepimas

3. Atsakovas L. B. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Atsakovas teigė, kad ieškovo nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės, nes realiai 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta tik dėl akių, t. y. įforminant paskolos suteikimą V. B.. Pažymėjo, jog 4 kambarių Butą V. B. ir L. B. įgijo 1993 m. kovo 31 d. būdami santuokoje, nors 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, jog V. B. parduoda privačią, o ne santuokinę nuosavybę. Tai patvirtina, jog pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta formaliai, kaip asmeninės V. B. paskolos užtikrinimas, nes priešingu atveju būtų reikėję jo, kaip sutuoktinio, sutikimo, kurio nėra ir nebuvo, todėl toks nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandoris, sudarytas be bendrasavininkio žinios ar sutikimo, prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms ir yra negaliojantis, kas laikytina savarankišku pagrindu atmesti ieškovo ieškinį. Atsakovas taip pat nurodė, kad 1997 metais butų Palangoje kainos tikrai nesiekė 180 000 Lt, o atitiko pateiktą inventorizacinį įkainojimą, todėl mano, kad šios aplinkybės taip pat patvirtina, jog sandoris buvo fiktyvus ir tokiu buvo tik siekiama užsitikrinti paskolos atgavimą iš V. B.. Atsakovo nuomone, sutartis nebuvo įregistruota ne dėl įstaigos darbo pabaigos, o dėl to, kad ieškovas realiai neįgijo nuosavybės teisės į Butą. Ieškovas neturėjo tokią pinigų sumą (180 000 Lt) patvirtinančių dokumentų, tai yra, įvažiuodamas į Lietuvą nebuvo jų deklaravęs, sutartyje buvo nurodyta fiktyvi suma. Teigia, kad ieškovui buvo žinoma, jog būtina pirkimo–pardavimo sutarties registracija ir kad ją atlikti turi būtent jis, t. y. naujasis savininkas, kuris nori įregistruoti savo nuosavybės teisę, tačiau ieškovas vis tiek šių veiksmų neatliko, nes ieškovas žinojo, kad nuosavybės teisė į Butą jam niekada nebuvo perleista. Pažymėjo, kad V. B. ginčo Butą po pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo net kelis kartus buvo įkeitusi, taip pat Butas ne vieną kartą buvo areštuotas, kaip jai priklausanti nuosavybė, atliekamo ikiteisminio tyrimo metu. Nurodė, kad neaišku, kodėl ieškovas per 20 metų nuo Buto įsigijimo nepersirašė savo vardu komunalinių mokesčių mokėjimo. Pažymėjo, kad vien įvertinus ieškovo nurodytas termino įregistruoti nuosavybę praleidimo priežastis, t. y. kad jis manė, jog viską sutvarkys pati V. B., o pats jokių veiksmų nesiėmė, patvirtina, kad terminas praleistas ne dėl svarbių priežasčių. Be to, daugiau kaip 20 metų praleistas įstatyme numatytas itin trumpas 3 mėnesių terminas tikrai negali būti laikomas pagrįstu ar protingu. Teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog Butas jau yra parduotas atsakovei B. P., termino atnaujinimas ir sutarties įregistravimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų.

4. Atsakovė B. P. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka. Atsakovė nurodė, kad Butas visada nuosavybės teise priklausė V. B.. Jokių duomenų, kad nuosavybės teisės priklausė ieškovui, byloje nėra. Ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai patvirtina, jog būtent V. B. visą laiką Butu naudojosi kaip savo. Pažymėjo, kad nuo 2016 m. liepos 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ir 2016 m. rugpjūčio 10 d., kai oficialiai buvo įregistruota atsakovės B. P. nuosavybė VĮ „Registrų centras“, niekas jokių mokesčių už minėtą Butą nėra mokėjęs. Pažymėjo, kad atsakovė gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose, todėl kiekvieną mėnesį komunalinių mokesčių nemoka ir nuo įsigijimo momento nemokėjo, susidariusį įsiskolinimą ketino padengti grįžusi į Lietuvą. Teigė, kad pateikti duomenų iš banko sąskaitos atsakovė šiuo metu neturi galimybės, kadangi jos elektroninė bankininkystė yra užblokuota. Mano, kad ieškinio nepagrįstumą ir neatitikimą tikrovei iš esmės įrodo ir faktas, kad ieškovas nuo 1997 metų nepersirašė savo vardu komunalinių mokesčių mokėjimo. Nurodė, kad ginčo Buto reali rinkos kaina buvo 30 000 Eur, būtent tokią kainą ir sumokėjo atsakovė. Atsižvelgiant į tai, jog Butas jau yra parduotas atsakovei B. P., termino atnaujinimas ir sutarties įregistravimas neatitiktų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų. Nuosavybė ieškovui perleista niekada nebuvo. Teigė, kad atsakovė negalėjo žinoti, jog V. B. kažkada buvo pasirašiusi to paties Buto pirkimo–pardavimo sutartį ir to nežinojo iki pat ieškinio kopijos gavimo momento. Pažymėjo, kad atsakovė gavo tiek Buto raktus, tiek kitus Buto dokumentus, tiek ir atsiskaitymo knygeles. Teigė, kad pinigai buvo sumokėti realiai prieš pasirašant šią sutartį ir sandoris nėra tariamas ar neatlygintinis, Buto kaina atitiko rinkoje esančias kainas pagal esamą Buto būklę. Atsakovė, pasirašydama notarinę pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtino tiek daikto kokybę, tiek tai, kad jį apžiūrėjo. Taip pat nurodė, kad nėra pagrindo išreikalauti ginčo butą iš sąžiningos įgijėjos. Teigė, kad ieškovo veiksmai, kai ieškiniu iš esmės siekiama nepagrįstai nuginčyti pirkimo–pardavimo sutartį bei nesant tam nei faktinio, nei teisinio pagrindo įgyti nuosavybės teises į Butą, turi būti traktuojamas kaip piktnaudžiavimas įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis, todėl prašė ieškovui paskirti baudą. Kadangi dėl tokių ieškovo veiksmų nepatogumų patiria ne tik teismas, bet ir atsakovė, nes turi samdyti advokatą, gaišti savo asmeninį laiką, patirti kitus neigiamus išgyvenimus, prašo pusę ieškovui paskirtos baudos priteisti atsakovės B. P. naudai.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas atnaujino 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties, sudarytos tarp ieškovo ir V. B., įregistravimo VĮ „Registrų centras“ terminą, kurios pagrindu turi būti įregistruotos ieškovo nuosavybės teisės į Butą. Teismas taip pat pripažino 2016 m. liepos 29 d. Buto pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp atsakovų, negaliojančia nuo sudarymo momento. Kitą ieškinio dalį teismas atmetė.

6. Teismas konstatavo, jog neturi pagrindo netikėti ieškovo paaiškinimais, jog tą pačią dieną, kai buvo sudaryta 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartis, šalys nuvyko į Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonės Klaipėdos filialą dėl sandorio ir savininko pasikeitimo įregistravimo, tačiau šių juridinių faktų užregistruoti nespėjo dėl įstaigos darbo dienos pabaigos. Kadangi V. B. pasisiūlė sutvarkyti dokumentus ir ieškovas tikėjosi, kad ji įregistruos sutartį, o kitą kartą ieškovui atvykus į Lietuvą ir V. B. perdavus Buto techninės apskaitos bylą, kurioje buvo atžyma apie savininkų pasikeitimą bei statybos užbaigimą, ieškovas pagrįstai tikėjosi, jog V. B. atliko savininko keitimo procedūrą. Tai, kad, kaip nurodė atsakovas, V. B. ir toliau su ginčo turtu elgėsi kaip su savu, tai yra, Butas buvo įkeistas, Butui buvo taikomas areštas, teismo vertinimu, tik patvirtina V. B. nesąžiningumą ir naudojimąsi ieškovo pasitikėjimu.

7. Teismas sprendė, kad bylos duomenys patvirtina, jog V. B. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu perleido jai nuosavybės teise priklausantį turtą ieškovui už 180 000 Lt, šis sandoris notariškai patvirtintas. Nors atsakovas ir teigė, kad Buto kaina per didelė, ir ieškovas neturėjo tokią pinigų sumą patvirtinančių dokumentų, tai yra, įvažiuodamas į Lietuvą nebuvo jų deklaravęs, teismas pažymėjo, kad 1997 metais ieškovas neturėjo pareigos deklaruoti grynųjų pinigų įvežimą į Lietuvos Respubliką. Teismo vertinimu, 4 kambarių buto Palangoje kaina dėl vietos patrauklumo ir dėl galimybės vasarą jį nuomoti, galėjo ir daugiau nei 2 kartus viršyti inventorizacinio (draudiminio) įkainojimo nustatytą kainą. Be kita ko, nors atsakovas pateikė argumentus dėl per didelės buto kainos, tačiau savo abejones patvirtinančių įrodymų nepateikė.

8. Teismas atmetė atsakovo argumentą, kad 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta formaliai, nes sudarant sutartį būtų reikėję sutuoktinio atsakovo L. B. sutikimo, kurio nebuvo, kadangi pirkimo–pardavimo sutartį tvirtinusi notarė A. B. (buvusi A. Ž.), pateikė bylą nagrinėjančiam teismui atsakovo 1997 m. liepos 31 d. pareiškimą, kuriame jis nurodo, kad sutinka, jog V. B. parduotų Butą.

9. Teismas svarbia aplinkybe laikė tai, kad V. B. po sandorio sudarymo perdavė ieškovui Buto dokumentus, raktus, Buto techninės apskaitos byloje duomenys apie V. B. buvo panaikinti. Nors ieškovas ir nepateikė duomenų apie pinigų sumokėjimą ieškovei, tačiau aplinkybę, kad ieškovas pinigus sumokėjo V. B. iš esmės pripažino atsakovas, nurodydamas aplinkybes, kad ieškovas suteikė V. B. paskolą, o mainais už paskolą jam V. B. leido naudotis Butu neatlygintinai.

10. Teismas taip pat pažymėjo, kad nors kvituose už Butui suteiktas komunalines paslaugas nurodyta mokesčių mokėtoja V. B., tačiau Buto mokesčių mokėjimo kvitus turėjo ir teismui pateikė ieškovas. Būtent ieškovas sudarė ginčo Buto panaudos sutartį ir leido minėtame Bute gyventi savo pažįstamiems Sergejui ir V. O.. Teismo posėdyje liudytoja apklausta V. O. patvirtino, kad ginčo Bute panaudos santykių pagrindų gyvena nuo 2014 m. gruodžio mėnesio ir minėtame bute gyvena iki šiol, panaudos sutartį jie sudarė su ieškovu, taip pat pradėję gyventi Bute, 2014 m. gruodžio 23 d. sudarė šiam Butui teikiamų interneto paslaugų sutartį. Liudytojais apklausti kaimynai I. L. ir V. L. (V. L.) patvirtino, kad ieškovo prašymu jie mokėdavo už Butą, o vėliau atvykęs ieškovas su jais atsiskaitydavo, taip pat nurodė, kad ne kartą lankėsi ginčo Bute ir neabejojo, kad Butas nuosavybės teise priklauso ieškovui, patvirtino, kad ieškovas atliko Buto remontą.

11. Vertindamas 2016 m. liepos 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo aplinkybes, teismas konstatavo, jog atsakovė turėjo pareigą įrodyti, kad sumokėjo V. B. pinigus, tačiau atsakovė nenurodė argumentų ir nepateikė įrodymų, kokiomis aplinkybėmis buvo sumokėti pinigai, taip pat nepateikė įrodymų, kad atsakovė turėjo šią pinigų sumą. Priešingai, atsakovės nurodyti argumentai, kad Buto pirkimui panaudojo pinigus, gautus už parduotą butą Kaune prieštarauja byloje esantiems įrodymams, nes iš byloje esančių pirkimo–pardavimo sutarčių matyti, kad ginčijamą Buto pirkimo sutartį atsakovė sudarė 2016 m. liepos 29 d., o butą adresu (duomenys neskelbtini) pardavė tik 2016 m. rugpjūčio 23 d. Kitų įrodymų, patvirtinančių apmokėjimą, atsakovė nepateikė, taip pat nesutiko pateikti duomenų apie pinigų judėjimą savo banko sąskaitoje laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Nors atsakovė ir turi teisę nepateikti duomenų apie savo asmenines banko sąskaitas, tačiau šios aplinkybės teismui sudarė pagrindą atsakovės argumentus dėl pinigų sumokėjimo vertinti ne jos naudai. Be to, teismo vertinimu, akivaizdu, kad realiai ginčo Buto atsakovė neapžiūrėjo, taip pat ginčo Butas nebuvo realiai perduotas atsakovei, nes ginčo Bute 2016 m. liepos 29 d. sutarties sudarymo metu ir dabar gyvena Violeta ir S. O.. Šias aplinkybes patvirtino liudytoja V. O., kuri teismo posėdyje nurodė, kad atsakovė į Butą atvykusi nebuvo. Taip pat atsakovė nepateikė įrodymų, kad jai buvo perduoti Buto raktai, nepateikė įrodymų, kad sudarė sutartis dėl mokesčių už Butą mokėjimo, nepateikė įrodymų, kad mokėjo mokesčius už Butą. Teismas įvertinęs ieškovo pateiktą UAB „Aidila“ 2018 m. balandžio 9 d. vertinimo ataskaitos santrauką, iš kurios matyti, kad Buto vertė 2016 metų liepos mėnesį galėjo būti 72 000 Eur, sprendė, kad pirkimo–pardavimo sutartyje šalys nurodė žymiai mažesnę Buto kainą nei tuo metu buvusi šio Buto rinkos kaina. Nurodytos aplinkybės leido teismui daryti pagrįstą išvadą, kad pagal 2016 m. liepos 29 d. sutartį ginčo Butas nebuvo perduotas, atsakovė pinigų už ginčo Butą nemokėjo, tai yra, realiai ginčo Buto pirkimo–pardavimo sandoris nebuvo įvykdytas, todėl sandoris buvo pripažintinas negaliojančiu, ir kadangi Butas buvo ieškovo žinioje, o pinigai pagal 2016 m. liepos 29 d. sutartį nebuvo sumokėti, teismas netaikė restitucijos.

12. Teismas atnaujino 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties įregistravimo VĮ „Registrų centras“ terminą, kurios pagrindu turi būti įregistruotos ieškovo nuosavybės teisę į Butą, todėl ieškinio reikalavimą pripažinti ieškovo nuosavybės teisę į Butą, teismas laikė pertekliniu ir netenkino. Taip pat teismas pertekliniu reikalavimu laikė ieškovo reikalavimą panaikinti VĮ „Registrų centras“ įrašą apie atsakovės nuosavybės teisę į Butą, nes 2016 m. liepos 29 d. Buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į apeliacinius skundus argumentai

13. Apeliaciniame skunde atsakovas L. B. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

13.1. Teismas nepagrįstai atnaujino terminą 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai įregistruoti. Svarbia priežastimi atnaujinti net 20 metų praleistą terminą laikė vienintelę aplinkybę, jog paties ieškovo tvirtinimu jis neva buvo suklaidintas V. B., tačiau teismas visiškai nevertino ieškovo elgesio, jog jis 20 metų niekur nesikreipė, o sulaukė, kol V. B. numirs ir negalės patvirtinti faktinių aplinkybių dėl sandorio sudarymo aplinkybių. Dar daugiau, teismas neatsižvelgė į tai, jog 1997 m. rugpjūčio 1 d. sutartis buvo sudaryta dviem egzemplioriais, kurių vienas teko notarui, o kitas – ieškovui, todėl kyla klausimas, kaip V. B. galėjo atlikti sandorio registraciją, jei neturėjo svarbiausių dokumentų. Teismas, spręsdamas dėl termino atnaujinimo, pirmiausia turėjo įvertinti ieškovo elgesį, tačiau to nepadarė. Teismas visiškai neanalizavo, ar ieškovas 1997 metais galėjo turėti 180 000 Lt dydžio sumą, jo finansinių galimybių. Taip pat nevertino fakto, jog pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta paskolai užtikrinti. Kadangi byloje nėra duomenų, jog ieškovas turėjo galimybę įsigyti Butą, akivaizdu, kad 1997 m. rugpjūčio 1 d. sutartis yra fiktyvi. Ieškovas privalėjo deklaruoti iš Baltarusijos į Lietuvą įvežamus pinigus, nors teismas nustatė priešingai – jog ieškovas tokios pareigos neturėjo (1997 m. birželio 19 d. Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatymas). Be to, byloje nėra duomenų kur V. B. net ir teoriškai galėjo panaudoti vertinant to laikotarpio kainomis – neva tai grynais pinigais gautą milžinišką pinigų sumą. 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta dėl akių, t. y. siekiant ne parduoti ginčo Butą ieškovui, o užtikrinti paskolos (kuri vėliau ir buvo grąžinta) grąžinimą.

13.2. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų vertinimo, ko pasėkoje, buvo netinkamai ir neteisingai nustatytos ginčo baigčiai reikšmingos aplinkybės dėl atsakovo išdėstytos pozicijos bei ieškinyje keliamų reikalavimų. Iš teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas išimtinai vertino ir rėmėsi tik ieškovo nurodytais argumentais bei pateiktais įrodymais. Teismo šališkumą ieškovui patvirtina ir ta aplinkybė, jog ieškovas nebuvo sumokėjęs viso reikiamo žyminio mokesčio, tačiau toks jo ieškinys buvo priimtas. Taip pat teismas dar iki ieškinio pateikimo teismui, byloje taikė laikinąsias apsaugos priemones. Teismas nurodė, jog ieškovo paaiškinimais netikėti neturi pagrindo, tačiau nenurodė nei vieno teiginio, kodėl ieškovo teiginiai yra atitinkantys tikrovę ir/ar kurie byloje esantys įrodymai juos pagrindžia.

13.3. Byloje nėra neginčijamai nustatyta, kad Buto dokumentai ir raktai buvo perduoti iš karto po sutarties sudarymo, nes pats ieškovas nurodė, jog Buto dokumentus gavo tik kitą kartą (neaišku po kiek laiko) atvykęs į Lietuvą. Be to, pati V. B. buvo nurodžiusi ieškovui, kad už suteiktą paskolą leis ieškovui apsistoti Bute, kai jis atvyks į Lietuvą, todėl galimai ieškovui perduoti raktai siejami su tokiu leidimu laikinai apsistoti Bute. Visi mokesčių mokėjimą patvirtinantys dokumentai buvo Bute, todėl akivaizdu, jog ieškovas galėjo juos iš ten pasiimti, bet teismas neatkreipė dėmesio į tai, jog nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų, kad mokesčius mokėjo būtent ieškovas.

13.4. Panaudos sutarties su Violeta ir S. O. sudarymo faktu, kaip įrodymu, jog neva ieškovui priklausė Buto nuosavybės teisės, ieškovas apskritai negalėjo remtis, kadangi ši sutartis nebuvo išviešinta. Taip pat būtina atkreipti dėmesį į tai, kad panaudos sutartis byloje atsirado tik po atsakovo atsiliepimo į ieškinį, taip pat sutartis sudaryta lietuvių kalba, nors nė viena iš sutarties šalių nemoka lietuviškai.

13.5. Sergejus ir V. O. byloje pateikė interneto paslaugų atšaukimo sutartį, o teismas sprendė, kad tai ir interneto paslaugų teikimo sudarymo sutartis. Taip pat vien liudytojais apklaustų I. L. ir V. L. nurodomos aplinkybės, kad ieškovas įrengė pirtį Bute, nepatvirtina fakto, kad buvo perleista Buto nuosavybės teisė, taip pat byloje nėra ir įrodymų pagrindžiančių pirties įrengimo faktą. Teismas nepasisakė dėl atsakovo pateiktų nuotraukų, nors iš jų matyti, kad atsakovas su šeima gyveno bute ir po jo pardavimo.

13.6. Teismas taikė dvigubus standartus – spręsdamas dėl apmokėjimo pagal 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį, laikė, kad ieškovas už Butą sumokėjo, nors jokių įrodymų nėra, o vertinant dėl mokėjimo pagal 2016 m. liepos 29 d. sutartį, teismas sprendė, kad atsakovė neįrodo, jog už Butą ji sumokėjo. Teismas sprendė, kad atsakovė pinigų už Butą nesumokėjo, nors atsakovas teismui nurodė, kad pinigai sumokėti. Be kita ko, teismas nepagrįstai rėmėsi UAB „Avila“ 2018 m. balandžio 9 d. atlikta turto vertinimo ataskaita, nes joje nurodyta, kad turto vertė „galėjo būti“, o ne „buvo“ – 72 000 Eur. Butui buvo reikalingas remontas, todėl atsakovas su žmona Butą ir pardavė už mažesnę kainą. Be to, atsakovė ne kartą lankėsi Bute, prieš perkant jį taip pat apžiūrėjo.

14. Apeliaciniame skunde atsakovė B. P. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

14.1. Tuo atveju, jei teismas sprendė, kad 2016 m. liepos 29 d. atsakovai sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, nors atsakovas ir jo sutuoktinė V. B. neturėjo nuosavybės teisės į Butą, byloje turėtų būti įtraukta notarė, kuri patvirtino pirkimo–paradavimo sutartį.

14.2. Ieškovas nurodo, kad neva 2017 m. gruodžio mėn. jo buvo paprašyta atlaisvinti Butą, tačiau ieškovas tik 2018 m. vasario mėn. kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ dėl duomenų apie Butą gavimo. Teismas privalėjo atsižvelgti į ieškovo neveikimą visus 20 metų.

14.3. Teismas iki ieškinio priėmimo teisme taikė laikinąsias apsaugos priemones, dėl kurių atsakovė Butu naudotis negalėjo, o tai sudarė galimybę ieškovui Bute ir toliau gyventi. Pats taikęs laikinąsias apsaugos priemones, teismas laikė svarbia aplinkybe faktą, jog iki ginčo nagrinėjimo teisme, Bute gyveno ieškovas ir kiti jo nurodyti asmenys.

14.4. Butui įsigyti atsakovė turėjo pakankamai lėšų, nes buvo paveldėjusi mamos butą Kaune, kurį ketino parduoti, be to, gyveno Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur yra aukštas pragyvenimo lygis. Butą Kaune pardavė panašiu laikotarpiu, kai įsigijo ir ginčo Butą Palangoje. Pats ieškovas nepateikė įrodymų, kad turėjo 180 000 Lt ginčo Butui įsigyti, o atsakovė, teismo vertinimu, tokius įrodymus pateikti turėjo.

14.5. Teismo sprendime itin sureikšminama aplinkybė dėl buto inventorizacinės bylos perdavimo ieškovui, tačiau nėra aišku, ar buto savininko pakeitimas byloje nėra įrašytas paties ieškovo.

14.6. Byloje pateikta Buto panaudos sutartis kelia daug abejonių, nes surašyta lietuvių kalba, nors sutarties šalys nemoka lietuvių kalbos, taip pat nėra aiški jos sudarymo data. Palydovinės įrangos grąžinimas įrodo, kad Bute niekas negyveno žiemos laikotarpiu, o tik vasaromis. Atsakovė jau ketino kreiptis į teismą dėl pašalinių asmenų iškeldinimo iš Buto, tačiau dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių to padaryti negalėjo.

14.7. Spręsdamas dėl apmokėjimo pagal 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį, teismas laikė, kad ieškovas už Butą sumokėjo, nors jokių įrodymų nėra, o vertinant dėl mokėjimo pagal 2016 m. liepos 29 d. sutartį, teismas sprendė, kad atsakovė neįrodė, jog už Butą ji sumokėjo. Teismas sprendė, kad atsakovė pinigų už Butą nesumokėjo, nors atsakovas teismui nurodė, kad pinigai sumokėti.

14.8. Mano, kad tinkamam aplinkybių ištyrimui byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

Atsiliepimas

15. Ieškovas I. K. atsiliepime į atsakovų apeliacinius prašo juos atmesti ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:

15.1. Tarp ieškovo ir V. B. jokių paskolos sutartinių santykių nebuvo, tačiau, jeigu taip teigtume, V. B. nebuvo grąžinusi paskolos ieškovui, todėl Buto perleidimu atsiskaitė su kreditoriumi. Jeigu, tarp 1997 m. rugpjūčio 1 d. sandorio šalių egzistavo paskolos teisiniai santykiai, tai nedaro pirkimo–pardavimo sandorio negaliojančiu. Apeliantas nereiškė priešieškinio siekiant nuginčyti 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutartį. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų paskolos buvimo faktą.

15.2. Apeliantas savo apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir buvo šališkas, tačiau apeliantas nepateikė nė vieno argumento savo teiginiams pagrįsti. Faktas, kad teismas priėmė apeliantui nepalankų sprendimą, nereiškia, kad teismas bylos nagrinėjimo metu buvo šališkas.

15.3. Atsakovas yra nenuoseklus. Vienu metu teigia, kad jo sutuoktinė po 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties toliau gyveno Palangoje, ten ir derino sutarties sudarymą su atsakove B. P., mokėjo visus mokesčius, kitu atveju teigia, kad V. B. gyveno Kaune, Bute lankydavosi retai, todėl ieškovas pasinaudojo tuo ir į Butą įleido gyventi pašalinius asmenis. Atsakovas taip pat neginčijo, kad visi mokėjimų kvitai už Butui suteikiamas paslaugas yra pasirašyti ne V. B..

15.4. Atsakovė B. P. kategoriškai bylos nagrinėjimo metu atsisakė pateikti banko išrašą, jog teismas galėtų įsitikinti, jog už Kaune paveldėtą ir parduotą butą gauti pinigai buvo panaudoti Buto įsigijimui. Taip pat pažymi, kad atsakovai nuosekliai teigė, kad B. P. prieš 2016 m. liepos 29 d. sandorio sudarymą pardavė savo butą ir turėjo pinigus tam, kad atsiskaitytų su V. B., tačiau apeliaciniame skunde pakeitė savo poziciją ir nurodė, kad tarp sandorių yra tik 1 mėnesio skirtumas, ir nors Butas Palangoje įsigytas anksčiau, tai nereiškia, jog atsakovė negalėjo pirkti Buto jau turėdama buto Kaune pirkėją.

15.5. Bylos nagrinėjimo metu B. P. pareiškė, kad jos banko sąskaita areštuota, nes buvo įsiskolinimai už komunalines paslaugas, tačiau bylos nagrinėjimo metu ieškovas pateikė įrodymus, kad nuo 2016 m. liepos 29 d. iki šios dienos jokių įsiskolinimų nėra. Atsakovė pinigus už 2018 m. rugpjūčio 23 d. Kaune parduotą butą gavo į savo banko sąskaitą. Pažymi, kad Buto pardavimo sandoris buvo sudarytas Kaune, o ne Palangoje. Jokių duomenų apie tai, kad B. P. buvo paveldėjusi butą po motinos mirties, byloje nėra. Atvirkščiai, byloje yra duomenys, kad atsakovės motina B. R. prieš mirtį gyveno atsakovei nuosavybės teise priklausančiame bute, adresu (duomenys neskelbtini), kurį atsakovė B. P. įsigijo 2003 m. gruodžio 17 d. pirkimo–pardavimo sandorio pagrindu.

15.6. Atsakovė procesiniuose dokumentuose faktines aplinkybes dėsto skirtingai. Atsakovė keitė poziciją tiek dėl gyvenamosios vietos Lietuvoje – pradžioje teigė, kad grįžusi į Lietuvą ji apsistodavo Palangoje, o vėliau teigė, kad būdavo Kaune. Taip pat vis keitė poziciją dėl butų Kaune ir Palangoje pardavimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ir – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (liet. pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinių skundų ribas nenustatė, todėl byla nagrinėjama neperžengiant apeliacinių skundų ribų.

Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

17. Apeliantė B. P. apeliaciniame skunde nurodo, jog mano, kad tinkamam faktinių aplinkybių ištyrimui byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama žodinio proceso tvarka, tačiau daugiau jokių aiškių ir pagrįstų argumentų nenurodė.

18. Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje įtvirtintas išimtis. CPK 322 straipsnyje nurodyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas.

19. Toks įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymas nustato būtent teismo diskrecijos teisę savo ar šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka poreikio, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, jog toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais, t. y. esant išimtinėms aplinkybėms, dėl kurių akivaizdu, jog žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, kad byloje dalyvaujančių asmenų prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pats savaime nesuponuoja žodinio proceso būtinumo; teismas turi užkirsti kelią procesui vilkinti, o dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu (CPK 7 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013, 2014 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014).

20. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantės prašymo (nuomonės) deklaratyvūs argumentai šiuo konkrečiu atveju nepagrindžia bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka poreikio. Pagal CPK 306 straipsnį, išsamūs nesutikimo su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvai turi būti išdėstyti apeliaciniame skunde, tą apeliantė jau yra padariusi, o CPK 324 straipsnio 2 dalis iš esmės draudžia apeliacinio proceso dalyviams ir žodinio proceso apeliacinės instancijos teisme atveju nukrypti nuo teismui pateiktų procesinių dokumentų turinio. Apeliantei nepateikus jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas, bei savo poziciją išdėsčius procesiniuose dokumentuose, nėra jokio pagrindo nukrypti nuo bendrosios taisyklės, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis), todėl prašymas dėl žodinio bylos nagrinėjimo atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

21. 1997 m. rugpjūčio 1 d. tarp ieškovo ir atsakovo sutuoktinės V. B. buvo sudaryta ir notarės A. Ž. (dabar – B.) patvirtinta Buto pirkimo–pardavimo sutartis, kurioje numatyta Buto pardavimo kaina – 180 000 Lt. Atsakovas L. B. notarei pateikė 1997 m. liepos 31 d. pareiškimą dėl sutikimo parduoti Butą. 1996 m. liepos 22 d. V. B. išduotas leidimas vykdyti statybos darbus Bute.

22. Byloje pateikta Buto techninės apskaitos byla, kurioje 1997 m. rugpjūčio 1 d. išbrauktas savininkas – V. B., vietoje jos įrašant K. I. L.. Buto techninės apskaitos kortelėje valdytoju 1997 m. rugpjūčio 1 d. taip pat įrašytas ieškovas. 1999 m. spalio mėn. V. B. su AB „Lietuvos energija“ sudarė elektros energijos tiekimo-vartojimo sutartį, kurioje nurodyta, kad elektros energija tiekiama Butui. 2005 m. kovo 9 d. UAB „Litesko“ filialas „Palangos šiluma“ atliko Buto karšto vandens skaitiklių pakeitimo, rodmenų tikrinimą, kurio metu, kaip buto savininkė, dalyvavo V. B..

23. Alytaus rajono apylinkės prokuratūros 2006 m. birželio 6 d. nutarimu V. B. apribota nuosavybės teisė į Butą. 2002 m. spalio 16 d. V. B. įkeitė Butą kreditorės AB „Šiaulių bankas“ naudai. 2004 m. spalio 6 d. hipoteka buvo išregistruota.

24. Byloje pateiktas 2007 m. birželio 27 d. turto sunaikinimo, sugadinimo aktas, kuriame nurodyta, kad 2007 m. birželio 4 d. Butas buvo užlietas, o aktą užpildė ir pasirašė ieškovas. 2007 m. birželio 29 d. buto atstatymo darbų sąmatoje draudėju nurodytas ieškovas. 2007 m. birželio 29 d. AB „Lietuvos draudimas“ pateikė ieškovui pranešimą apie nuostolių atlyginimą dėl Bute buvusio įvykio. 2018 m. vasario 21 d. AB „Lietuvos draudimas“ rašte buvo nurodyta, kad išmoka ieškovui buvo išmokėta kaip nukentėjusiajam asmeniui pagal kito draudėjo turto draudimo sutartį.

25. 2014 m. lapkričio 24 d. tarp ieškovo ir S. O. buvo sudaryta Buto panaudos sutartis. 2014 m. gruodžio 23 d. buvo sudaryta įrangos priėmimo–perdavimo aktas tarp TEO LT, AB ir V. O., pagal kurį susitarta dėl atliekamos paslaugos išjungimo ir įrangos grąžinimo, adresu (duomenys neskelbtini). Ieškovas į bylą pateikė 2000-2016 metų sąskaitas už Butui suteiktas paslaugas bei įrodymus, patvirtinančius jų apmokėjimą. Sąskaitų gavėju nurodoma V. B..

26. 2016 m. liepos 29 d. atsakovas ir jo sutuoktinė V. B. sudarė Buto pirkimo–pardavimo sutartį su atsakove B. P., pagal kurią Buto pardavimo kaina – 30 000 Eur.

27. 2003 m. gruodžio V. B. gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu adresu atsakovas deklaravęs savo gyvenamąją vietą nuo 1993 m. spalio 7 d. Atsakovo sūnus M. B., gimęs (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2000 m. gruodžio 20 d. iki 2003 m. gruodžio 23 d. gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini), o nuo 2003 m. gruodžio 23 d. adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovo sūnus G. B., gimęs (duomenys neskelbtini), taip pat laikotarpiu nuo 2000 m. gruodžio 20 d. iki 2003 m. gruodžio 23 d. gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini), o nuo 2003 m. gruodžio 23 d. adresu (duomenys neskelbtini). Atsakovo dukra R. B., gimusi (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2001 m. liepos 18 d. iki 2003 m. gruodžio 23 d. savo gyvenamąją vietą deklaravo adresu (duomenys neskelbtini), o nuo 2003 m. gruodžio 23 d. adresu (duomenys neskelbtini).

28. 2004 m. birželio 12 d. testamentu atsakovės B. P. motina B. R. nusprendė visą jai priklausantį turtą po mirties palikti atsakovei. Atsakovė B. P. butą, adresu (duomenys neskelbtini), įgijo 2003 m. lapkričio 28 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu. 2016 m. rugpjūčio 23 d. atsakovė B. P. minėtą butą pardavė už 30 000 Eur.

29. 2018 m. balandžio 9 d. ieškovo iniciatyva atliktos Buto, adresu (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaitos santraukoje nurodoma, kad rinkos vertė nustatyta lyginamuoju metodu 2016 metų liepos mėnesiui galėjo būti 72 000 Eur.

30. Kauno apsk. Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-asis skyrius šiuo metu atlieka ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-15773-18 dėl galimo sukčiavimo. 2019 m. sausio 23 d. ikiteisminio tyrimo metu liudytoju apklaustas ieškovas, 2018 m. birželio 28 d. įtariamuoju apklaustas atsakovas L. B..

Dėl bylą nagrinėjusio teismo (ne)šališkumo

31. Apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog bylą nagrinėjęs teismas buvo šališkas, nes šalims taikė dvigubus standartus, netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles bei sprendė klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio pateikimo teisme klausimą.

32. Kaip nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, teisė į nešališką teismą yra viena žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti nagrinėjama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (1989 m. gegužės 24 d. sprendimas byloje Hauschildt prieš Vokietiją, peticijos Nr. 10486/83). Pasisakydamas dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje Gautrin ir kiti prieš Prancūziją, peticijos Nr. 38/1997/822/1025–1028). Įvairūs įprasti teisėjo byloje priimami procesiniai sprendimai (kuriuos suinteresuotas asmuo vertina kaip nepalankius) savaime nereiškia teisėjo šališkumo (2015 m. liepos 9 d. sprendimas byloje A. K. prieš Lichtenšteiną, peticijos Nr. 38191/12) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-54-611/2018).

33. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apeliantai nekėlė bylą nagrinėjančio teisėjo šališkumo klausimo, o tokius argumentus nurodo tik po to, kai byla buvo išnagrinėta. Galimą teisėjo šališkumą apeliantai grindžia teisėjo atliktais procesiniais veiksmais iki ieškinio pateikimo teismui – bylą nagrinėjantis teisėjas sprendė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovų atžvilgiu, taip pat dėl pažeistų įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių. Pabrėžtina, kad civilinį procesą reglamentuojančios teisės normos nedraudžia tam pačiam teisėjui nagrinėti prašymus dėl laikinųjų priemonių taikymo tiek iki ieškinio pateikimo teismui dienos, tiek jau bylą nagrinėjant teisme. Spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas atlieka tik ieškinio preliminaraus pagrįstumo įvertinimą, kuris reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas, tačiau netiria ir nevertina šio procesinio dokumento faktinių ir teisinių argumentų, juos patvirtinančių įrodymų pagrįstumo bei teisėtumo.

34. Taip pat nagrinėjamu atveju nenustatyti ir įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo pažeidimai, dėl kurių pasisakoma toliau šioje nutartyje. Kaip minėta, teismų praktikoje, vertinant teisėjo nešališkumą, laikomasi nuostatos, kad teisėjo byloje priimami procesiniai sprendimai, kuriuos suinteresuotas asmuo vertina kaip jam nepalankius, savaime nereiškia teisėjo šališkumo. Visa tai įvertinus, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, jog bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

Dėl termino 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai įregistruoti atnaujinimo

35. Apeliantai skunduose nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atnaujino terminą 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai įregistruoti.

36. Pažymėtina, kad 1997 m. rugpjūčio 1 d. Buto pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio 1964 metų Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) 149 straipsnis nustatė, kad nuosavybės teisė į daiktą, kuris turi būti registruojamas, turto įgijėjui atsiranda nuo daikto įregistravimo momento. 1964 m. CK 255 straipsnio 1 dalis numatė, jog nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutartis turėjo būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje. Privalomo registravimo taisyklės nesilaikymas sutartį darė negaliojančią (1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalis).

37. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kai sandoris, sudarytas iki įsigaliojant 2000 m. CK, tačiau 1964 m. CK nustatytu terminu neįregistruotas, tokiu atveju neįregistruotam sandoriui taikytini 1964 m. CK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyti padariniai. Tačiau suinteresuota sandorio šalis turi teisę kreiptis į teismą dėl praleisto termino sandoriui įregistruoti atnaujinimo. Nuo 2001 m. liepos 1 d. galiojančio CK nuostatose privaloma teisinė registracija nenustatyta. Pagal CK 4.49 straipsnio 1 dalį, daikto (turto) įgijėjas nuosavybės teisę į daiktus įgyja nuo jų perdavimo įgijėjui momento, jei sutartis ar įstatymas nenustato ko kita.

38. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ir taikydamas 1964 m. CK nuostatas dėl nuosavybės teisės atsiradimo momento ir jos teisinės registracijos, yra pažymėjęs, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne registracijos faktas, kaip toks, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.), su kuria siejamas civilinių teisių ir pareigų atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4 straipsnis). Teisinė registracija yra atsiradusios subjektinės teisės įregistravimo ar pasibaigusios tokios teisės išregistravimo pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2010; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-114/2009). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, spręsdamas sandorio privalomos teisinės registracijos termino atnaujinimo klausimą, teismas turi užtikrinti, kad nebūtų pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, veikiantis greta su pagrindiniais sutarčių teisės principais: sutarčių laisvės bei šalių autonomijos; kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi taip individualiai įvertinti teisines situacijas, kuriose taikytinos CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatos dėl įregistravimo termino atnaujinimo, kad nebūtų pažeistas proporcingumas tarp pereinamajam laikotarpiui paliktos viešojo administravimo veiksmų įtakos privatiniams nuosavybės teisiniams santykiams ir sandorio šalies, visiškai įvykdžiusios sutartines prievoles kitai sutarties šaliai, tačiau nevykdžiusios įstatymo jam nustatytos pareigos sandorį įregistruoti viešame registre, teisių ir teisėtų interesų apsaugos; teismas turi atsižvelgti į sandorių negaliojimo instituto paskirtį – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas, taip pat užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą. Sutarties stabilumo principas, šalių autonomijos bei nuosavybės neliečiamumo principai lemia, kad tokio ginčo atveju pirmenybė turi būti suteikta ne formaliems sandorio negaliojimo dėl registravimo neatlikimo argumentams, bet šalių valiai, o terminas sandoriui įregistruoti atnaujinamas siekiant užkirsti kelią neproporcingai dideliems turto įgijėjo praradimams, palyginus su CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 straipsnio 3 dalies nuostatų tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2007; 2010 m. liepos 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-332/2010).

39. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl termino 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai įregistruoti atnaujinimo, padarė išvadą, jog ieškovas, turėdamas Buto techninės paskaitos bylą, pagrįstai tikėjo, jog jo nuosavybės teisė į Butą yra įregistruota įstatymo numatyta tvarka. Taip pat teismas atsižvelgė į bylos duomenis, pagal kuriuos galima spręsti, kad Butas faktiškai buvo perduotas ieškovo valdymui. Liudytojais apklausti kaimynai I. L. ir V. L., taip pat Bute panaudos teisinių santykiu pagrindu gyvenantys Sergejus bei V. O. patvirtino, kad Buto savininku yra ieškovas. Be kita ko, būtent ieškovas teismui pateikė mokėjimą už Butui suteiktas paslaugas pagrindžiančius įrodymus, jam buvo perduoti ginčo Buto raktai.

40. Visuma byloje nustatytų aplinkybių patvirtina, kad Butas faktiškai buvo perduotas ieškovui, ieškovas, būdamas užsienio pilietis, galėjo pagrįstai tikėtis, jog jam perduota Buto techninės apskaitos byla patvirtina jo nuosavybės teisę į Butą, todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog yra pagrindas atnaujinti terminą 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarčiai įregistruoti. Priešingu atveju, vien dėl formalaus reikalavimo nesilaikymo būtų pažeisti šalių autonomijos bei nuosavybės neliečiamumo principai.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

41. Atsakovų apeliaciniuose skunduose nurodoma, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles, taip pat nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos dėl įrodymų vertinimo, ko pasėkoje, buvo netinkamai ir neteisingai nustatytos ginčo baigčiai reikšmingos aplinkybės dėl atsakovų išdėstytos pozicijos bei ieškinyje keliamų reikalavimų. Apeliantai teigia, jog iš teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas išimtinai vertino ir rėmėsi tik ieškovo nurodytais argumentais bei pateiktais įrodymais.

42. Teisėjų kolegija pažymi, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pagal CPK 185 straipsnį teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle. Teismai turi įsitikinti, kad pakanka duomenų daryti išvadą, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Svarbu, kad faktiniai duomenys (informacija) būtų patikimi. Įrodymų patikimumą patvirtina faktinių duomenų (informacijos), gautų iš keleto įrodinėjimo priemonių, tapatumas. Nešališka išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo turi būti daroma vadovaujantis logikos taisyklėmis, pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-288-469/2015).

43. Nagrinėjamos bylos atveju matyti tai, jog dauguma šalių nurodomų aplinkybių yra pagrįstos tik pačių šalių paaiškinimais, t. y. asmeninėmis interpretacijomis. Apeliaciniame skunde apeliantai nurodo, jog vienos ar kitos teismo išvados yra nepagrįstos įrodymais, o tam tikri įrodymai kelia abejonių. Pažymėtina, kad nei apeliantė, nei apeliantas nagrinėjamu atveju neginčijo 2014 m. lapkričio 24 d. panaudos sutarties, kurią sudarė ieškovas, taip pat byloje nebuvo pateikti įrodymai, kurie pagrįstų apeliantų nurodomas aplinkybes, jog neva Buto techninės apskaitos kortelėje įrašus galėjo padaryti ir pats ieškovas. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė ir į panaudos teisinių santykių pagrindu gyvenančios V. O. 2014 m. gruodžio 23 d. su interneto tiekėju TEO LT sudarytą interneto paslaugų sutartį, kurią vertino kaip paslaugų užsakymo sutartį. Įvertinus 2014 m. gruodžio 23 d. sutartį, iš tiesų matyti, kad paslaugos Bute buvo išjungiamos, o ne įjungiamos, tačiau akivaizdu, jog susitarimas dėl paslaugų teikimo nutraukimo, nėra įmanomas be tokių paslaugų teikimo sutarties sudarymo. Nagrinėjamu atveju reikšmingas pats tokių paslaugų teikimo ir jų teikimo nutraukimo faktas, kaip patvirtinantis aplinkybę, jog ieškovas faktiškai valdė butą, taip pat ir sprendė su jo naudojimu susijusius klausimus.

44. Taip pat apeliantas kelia abejones dėl asmens, kuris iš tiesų mokėjo Buto mokesčius, tačiau jokių įrodymų, jog mokėjimus atliko V. B. ar jis pats byloje nėra. Tai, kad visus kvitus pateikė ieškovas, teismui taip pat suteikė pakankamą pagrindą spręsti, jog mokėjimus atliko pats ieškovas ar jo pasitelkti asmenys. Atkreiptinas dėmesys, jog nors visose sąskaitose paslaugų gavėju nurodoma V. B., tai neįrodo, jog Buto savininke buvo būtent V. B., nes Buto nuosavybės perleidimas ir paslaugų su tiekėjais sutarčių perrašymas yra atskiros procedūros – įsigijus Butą, pirkėjas turi kreiptis į paslaugų tiekėją dėl sutarties perrašymo. Net ir Butą perleidus atsakovei B. P., sąskaitose ir toliau buvo nurodomi V. B. duomenys, pavyzdžiui 2016 m. UAB „Palangos komunalinis ūkis“ sąskaita už spalio mėn. (3 t., b. l. 10), 2017 m. spalio 31 d. UAB „Palangos vandenys“ sąskaita (3 t., b. l. 6).

45. Be kita ko, apeliantas apeliaciniame skunde daug dėmesio skiria 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimui, tačiau pažymėtina, jog byloje tokio pobūdžio reikalavimas nebuvo pareikštas. Apeliantas teigia, jog sutartis buvo sudaryta paskolos grąžinimui užtikrinti, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pateikta jokių įrodymų, kurie pagrįstų paskolos suteikimo faktą, o jei tokia paskola ir buvo sudaryta – byloje nėra jokių įrodymų, kurie pagrįstų paskolos grąžinimo faktą. Kita vertus, apelianto teiginys, jog buvo suteikta paskola iš esmės patvirtina faktą, jog pinigai buvo perduoti V. B., t. y. apeliantas nurodo skirtingą pinigų perdavimo pagrindą, tačiau paties pinigų mokėjimo fakto neneigia.

46. Byloje esantys įrodymai leidžia daryti priešingą išvadą – 1997 m. rugpjūčio 1 d. Buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo realiai vykdoma, nes pinigai V. B. buvo sumokėti, ieškovas buvo Buto valdytoju, jame apsistodavo, juo rūpinosi bei mokėjo Buto mokesčius. Tuo atveju, jei V. B. iš tiesų neketino perleisti nuosavybės teisės į Butą, nėra suprantamas elgesys dėl Buto valdymo perdavimo ieškovui – Buto raktų, Buto techninės apskaitos bylos perdavimas. Jei tikėti apelianto nurodoma šalis siejusių teisinių santykių versija, susijusia su paskolos suteikimu ir jos grąžinimo užtikrinimu, nėra aišku kodėl paskolą grąžinus, kaip teigia apeliantas, šalys nedėjo jokių pastangų išspręsti ir 1997 m. rugpjūčio 1 d. sutarties galiojimo klausimą. Dar daugiau abejonių kelia ši paskolos suteikimo ir jos grąžinimo užtikrinimo versija tuo aspektu, jog ilgą laikotarpį Butu naudojosi, faktiškai jį valdė būtent ieškovas. Atkreiptinas dėmesys, jog 2018 m. birželio 28 d. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas atsakovas tyrėjui nurodė, jog nei jis, nei V. B. Butu nesinaudojo nuo 1997 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 metų, nors nagrinėjamoje byloje buvo teigiama, kad Butu naudojosi V. B., o ieškovui, atvykus į Lietuvą, Bute buvo leidžiama tik laikinai apsistoti.

47. Taip pat apeliantai teigia, jog pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovas pagal 1997 m. rugpjūčio 1 d. Buto kainą sumokėjo, nors tai patvirtinančių įrodymų nebuvo, o atsakovės atžvilgiu, nesant įrodymų, sprendė, jog faktiškai 30 000 Eur nebuvo sumokėta. Kaip ir minėta, nagrinėjamu atveju atsakovai nereiškė reikalavimo dėl 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties negaliojimo, taip pat pinigų perdavimo faktą patvirtina apelianto teiginiai dėl gautos paskolos. Kita vertus, pažymėtina, kad CK 6.334 straipsnis, kuriuo vadovaujantis pirmosios instancijos teismas paskirstė įrodinėjimo pareigą, 1997 m. rugpjūčio 1 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu negaliojo.

48. Vertinant teismo atliktą įrodymų tyrimą dėl faktinio mokėjimo pagal 2016 m. liepos 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pinigai faktiškai atsakovui ir jo sutuoktinei V. B. nebuvo sumokėti, o sandoris sudarytas siekiant nesąžiningų tikslų.

49. Pažymėtina, kad iš 2016 m. liepos 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties turinio matyti, kad už Butą buvo mokama grynaisiais pinigais. Bylos nagrinėjamo metu atsakovei B. P. buvo pasiūlyta pateikti įrodymus, kurie pagrįstų sumokėjimo už įgytą butą faktą, tačiau apeliantė apsiribojo tik paaiškinimais, kurie, kaip matyti iš bylos medžiagos, bylos eigoje kito. Pirmiausia apeliantė teigė, jog Buto pirkimui ji turėjo pakankamai lėšų, nes buvo parduotas butas, esantis (duomenys neskelbtini), kurį atsakovė paveldėjo po savo motinos mirties, vėliau paaiškėjus, jog Butas buvo įsigytas anksčiau nei, kad parduotas butas Kaune, apeliantė teigė, jog įsigydama Butą, ji jau turėjo buto Kaune pirkėją. Nagrinėjamu atveju pažymėtina ir tai, jog Nekilnojamojo turto registro duomenimis, atsakovė butą, adresu (duomenys neskelbtini), įsigijo pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, o ne paveldėjo, kaip tai buvo nurodyta procesiniuose dokumentuose. Atsakovės deklaratyvaus pobūdžio argumentai, jog Jungtinėse Amerikos Valstijose pragyvenimo lygis yra aukštesnis, neįrodo, jog atsakovė iš tiesų Buto įsigijimui turėjo pakankamai lėšų, nes net ir gyvenant ir dirbant užsienyje, galima pateikti savo pajamas pagrindžiančius dokumentus, tačiau byloje tokių įrodymų nepateikta. Taip pat teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nors atsakovė ir turi teisę nepateikti duomenų apie savo asmenines banko sąskaitas, tačiau šios aplinkybės sudaro pagrindą atsakovės argumentus dėl pinigų už sandorį mokėjimo vertinti ne jos naudai, nes kaip ir minėta – civilinis procesas yra grindžiamas rungimosi principu, kuris lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 12, 178 straipsniai). Vien tai, kad susiklosčiusioje situacijoje abu atsakovai teigia, jog 2016 m. liepos 29 d. pinigai buvo perduoti, neįrodo, kad pinigai už Butą realiai buvo sumokėti. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ne tik atsakovė nepagrindė 30 000 Eur sumos turėjimo fakto, tačiau ir pats atsakovas nenurodė jokių aplinkybių, kur buvo panaudoti ar laikomi pinigai, gauti ginčijamo sandorio pagrindu. Be kita ko, šios atsakovų pozicijos nenuoseklumą patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys. Ikiteisminio tyrimo metu 2018 m. birželio 28 d. apklaustas atsakovas, nurodė, jog į visiškai nesidomėjo 2016 m. liepos 29 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu, jam nėra žinoma už kokią sumą buvo parduotas Butas ir atsiskaityta buvo tikriausiai grynaisiais pinigais, o nagrinėjamoje byloje kategoriškai teigia, kad pinigai buvo sumokėti.

50. Apeliantas teigia, jog teismas nepagrįstai nustatė tai, kad Butui taikyti areštai patvirtina, jog V. B. buvo nesąžininga ir naudojosi ieškovo pasitikėjimu, nes teismas nesiaiškino ir nenustatė, kokiu pagrindu buvo taikomi areštai, o taip pat, atsakovo vertinimu, šie faktai, kad areštai taikyti Butui, patvirtina ne V. B. naudojimąsi ieškovo pasitikėjimu, o būtent tai, kad visus 20 metų V. B. butą valdė ir naudojo kaip savo, nuosavybės teisės niekada ieškovui nebuvo perduotos. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje pateikti duomenys apie turto areštą esminės reikšmės bylos rezultatui neturi, nes akivaizdu, jog ikiteisminio tyrimo metu areštas buvo taikomas vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis, pagal kuriuos Buto savininke buvo nurodyta ieškovė. Faktas, kad 2002 m. V. B. įkeitė Butą AB „Šiaulių bankas“ naudai, taip pat nepatvirtina to, jog Butas priklausė V. B., nes bankas, kaip ir kiti subjektai, vadovaujasi Nekilnojamojo turto registro duomenimis, todėl akivaizdu, jog negalėjo žinoti apie 1997 m. rugpjūčio 1 d. sutartį, kuri nebuvo registruota.

51. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo turinį, apeliacinių skundų argumentus, faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, iš bylos duomenų darydamas teisiškai reikšmingą išvadą, kad ieškovas Butu naudojosi kaip jo savininkas ir terminą sutarčiai įregistruoti praleido dėl svarbių priežasčių, o atsakovų sudarytas perleidimo sandoris buvo tariamas, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Apeliantai, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Apeliantai iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų ir jų paaiškinimų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantų nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik apeliantų nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

Dėl notarės įtraukimo dalyvauti byloje

52. Apeliantė B. P. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, jog sprendžiant, kad 2016 m. liepos 29 d. atsakovai sudarė pirkimo–pardavimo sutartį, nors atsakovas ir jo sutuoktinė V. B. neturėjo nuosavybės teisės į Butą, byloje turėtų būti įtraukta notarė, kuri patvirtino pirkimo–pardavimo sutartį. Su tokiu apeliacinio skundo argumentu teisėjų kolegija nesutinka.

53. Trečiųjų asmenų įtraukimas į procesą nėra savitikslis, tokiu būdu siekiama užtikrinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą. Tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, nėra tiesioginiai tarp šalių atsiradusio materialinio teisinio santykio subjektai, tačiau jie gali būti susiję materialiniais teisiniais santykiais su viena iš šalių taip, kad priimtas teismo sprendimas daro įtaką jų teisių apimčiai; jie dalyvauja byloje vienos iš ginčo šalių pusėje tam, kad išvengtų savo teisinės padėties pablogėjimo, ir gali būti įtraukiami į prasidėjusį procesą ne tik savo pačių iniciatyva, bet ir kitų dalyvaujančių asmenų ar teismo iniciatyva (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2009 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009).

54. Pažymėtina, kad pagal CPK 266 straipsnį yra draudžiama teismui nagrinėjant bylą spręsti klausimus dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Šis įstatymo imperatyvas sukuria bylą nagrinėjančiam teismui pareigą, nustačius tikėtiną teisinę sprendimo įtaką ne tik bylos dalyviams, bet ir kitiems asmenims, imtis priemonių įtraukti juos į prasidėjusį procesą. CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra konstatuojamas tada, kai teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad sisteminis nurodytų proceso teisės normų vertinimas leidžia daryti išvadą, jog absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas yra ne visais atvejais, kai teismas neįtraukia į procesą visų teisinį suinteresuotumą turinčių asmenų, o tik tais, kai tai susiję su įstatymo nurodytomis pasekmėmis – sprendimu turi būti nuspręsta ir dėl tokių asmenų teisių ir pareigų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ir pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai. Tai reiškia, kad aukštesnės instancijos teismas gali panaikinti žemesnės instancijos teismo sprendimą CPK 329 straipsnio 2 dalyje 2 punkte nustatytu pagrindu tik nustatęs ir įvardijęs, kaip konkrečiai teismo sprendimu buvo paveikta neįtraukto į procesą asmens teisinė padėtis ir kokias įstatymo nustatytas teisines pasekmes teismo sprendimas sukėlė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-265/2008; 2009 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009; 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-695-219/2015).

55. Nagrinėjamoje byloje nepasisakyta dėl notarės, tvirtinusios Buto 2016 m. liepos 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį, kuri pripažinta negaliojančia pirmosios instancijos teismo sprendimu CK 1.86 straipsnio pagrindu (tarimas sandoris), veiksmų. Taigi nėra pagrindo išvadai, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas sukėlė sandorį tvirtinusios notarės teisėms ir pareigoms kokių nors teisinių pasekmių – ne notarės veiksmai, atlikti tvirtinant 2016 m. liepos 29 d. pirkimo–pardavimo sutartį, buvo bylos nagrinėjimo dalykas. Byloje buvo nagrinėjami ginčo šalių veiksmai, aplinkybės, lėmusios ieškovo praleistą terminą Buto nuosavybės teisei įregistruoti bei aplinkybės, susijusios su nuosavybės teisės perleidimu atsakovei B. P.. Dėl to apeliacinio skundo argumentai dėl privalomo sandorį tvirtinusios notarės įtraukimo dalyvauti byloje atmetami.

Dėl procesinės bylos baigties

56. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ir nuodugniai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo apeliacinės instancijos teisme

57. Teisėjų kolegijai atmetus atsakovų apeliacinius skundus, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo ieškovas (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

58. Ieškovas teismui pateikė įrodymus, kurie pagrindžia, kad ieškovas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų. Atsižvelgiant į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžius, patvirtintose teisingumo ministro 2004 balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija), į bylos apimtį, sudėtingumą, taip pat tai, kad atsiliepimas buvo rengiamas atsikretant į dviejuose apeliaciniuose skunduose dėstomus nesutikimo su teismo sprendimu argumentus, ieškovui iš atsakovų L. B. ir B. P. priteistina po 1 250 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovui I. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš atsakovų B. P., gimusios (duomenys neskelbtini), ir L. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 1 250 Eur (vieną tūkstantį du šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Egidija Tamošiūnienė Agnė Tikniūtė Vytautas Zelianka