- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-03-21
- Bylos Nr.
- e2S-562-430/2019
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Loreta Braždienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Landsale“
- Atsakovas
- Danske Bank A
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Loreta Braždienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Landsale“ (toliau – UAB „Landsale“) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Landsale“ ieškinį atsakovui Danske Bank A/S bankui dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė UAB „Landsale“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Danske Bank A/S bankui dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu. Ieškovė pateikė teismui prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 31 d. nutartimi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-7367-734/2019 ieškovės UAB „Landsale“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė, nustatęs, kad ieškovė, ginčydama atsakovo kredito sutarties nutraukimą, nereiškia reikalavimų dėl sutarties sąlygų pakeitimo, o siekia, jog su atsakovu sudaryta sutartis galiotų tomis pačiomis sąlygomis, tačiau su ieškiniu nepateikta įrodymų, kad ieškovė, atnaujinus sutartį, bus finansiškai pajėgi ją vykdyti. Ieškovė nenurodo ir to, ar ji atlikinėjo įmokas po sutarties nutraukimo. Aplinkybė, kad pripažinus kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, asmuo bus finansiškai pajėgus toliau vykdyti kredito sutartį byloje, kurioje ginčijamas jos nutraukimas, privalo būti nustatoma ir vertinama. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šių aplinkybių ieškovė pakankamai nepagrindė.
2. Teismas pažymėjo, kad notaro išduoti vykdomieji įrašai, kurių pagrindu pradėtas priverstinis vykdymas, neginčijami. Dėl to sustabdžius vykdymo veiksmus iki tol, kol bus priimtas teismo sprendimas, hipotekinio kreditoriaus teisė atgauti skolą būtų atidėta neribotam laikui, o priverstinio skolos išieškojimo procedūrų sustabdymas reikštų nepagrįstą ir neproporcingą atsakovo teisių ribojimą.
3. Teismo vertinimu, nesustabdžius vykdomo išieškojimo iš ieškovei priklausančio turto, nebūtų apsunkintas ir nepasidarytų negalimas galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo įvykdymas. Teismo sprendimo įvykdymui nebus reikalingas priverstinis vykdymas, nes ieškiniai dėl pripažinimo paprastai nevykdomi priverstinai. Akcentavo, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas, o nagrinėjamu atveju ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones šių sąlygų neatitinka.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
4. Ieškovė UAB „Landsale“ pateikė atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-7367-734/2019, prašydama panaikinti nutartį ir priimti naują sprendimą – taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.
5. Apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nepagrįsta ir naikintina, priimta netinkamai išanalizavus aplinkybes, svarbias teisingam ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išnagrinėjimui, netinkamai aiškinant ir taikant procesines teisės normas, nukrypstant nuo aktualios Lietuvos teismų praktikos.
6. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo nurodyta aplinkybė, jog ieškovė neprašo Finansinių paslaugų sutarties pakeitimo, negali būti pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pažymi, kad sutarties keitimo klausimas būtų aktualus tik tuo atveju, kai prašoma pakeisti sutartis galioja. Šiuo atveju ieškovė pateikė ieškinį, siekdama atkurti šalių Finansinių paslaugų sutarties, kuri nutraukta, galiojimą, dėl to šių reikalavimų užtikrinimui gali būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės.
Žemesnės instancijos teismas
7. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko preliminarų ieškinio pagrįstumo įvertinimą, kai konstatavo aplinkybes, jog esą ieškovė nenurodė, ar atlikinėjo įmokas po Finansinių paslaugų sutarties nutraukimo, nes ieškinyje nurodyta, kad ieškovė toliau atlikinėjo mokėjimus atsakovui pagal sutartį ir nuo 2018 m. gruodžio 8 d. iki 2019 m. sausio 24 d. sumokėjo 5 240 Eur sumą. Ieškovė šio savo teiginio pagrindimui pateikė teismui mokėjimų nurodymus. Pažymėjo, kad kiti klausimai (pvz., ar ieškovė bus pajėgi įvykdyti sutartį) bus spręstini bylą nagrinėjant iš esmės, tačiau ne sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui.
8. Teigia, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, o atsakovui patenkinus savo reikalavimus iš įkeisto nekilnojamojo turto, tęsti šalių sutartinius santykius gali būti būtų neįmanoma, nes šalių santykiai būtų pasibaigę priverstiniu prievolių įvykdymu. Dėl to atsakovui patenkinus savo reikalavimus, ieškovei palankus teismo sprendimas savaime nesukels jokių siekiamų pasekmių ir tokio sprendimo įgyvendinimas savaime bus apsunkintas ir neatkurtų padėties, buvusios atsakovui priimant neteisėtą sprendimą.
9. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundžiamos nutartyje nurodytu akcentavimu, jog ieškovė ieškiniu neginčija notaro išduotų vykdomųjų įrašų. Teigia, kad, ieškovės kreipimosi su ieškiniu į Vilniaus miesto apylinkės teismą dieną, notaras jokio vykdomojo įrašo nebuvo atlikęs. Dėl to vykdomasis įrašas pagal ginčo sutartį neegzistavo ir ieškovė nebūtų galėjusi jo ginčyti, nurodant tai savo ieškinio reikalavimuose. Tai, kad po ieškovės kreipimosi į teismą buvo atliktas vykdomasis įrašas, kuris kol kas nėra ginčijamas, nėra pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, siekia užkirsti kelią galimų būsimų pasekmių atsiradimui, kai ieškinio patenkinimo atveju, bus pripažinta, kad sutarties nutraukimas buvo neteisėtas ir vykdomasis dokumentas negalėjo būti išduotas, nes išnyktų pagrindas priverstiniam išieškojimo į įkeistą turtą nukreipimui.
10. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ekonomiškumo ir proporcingumo principų išlaikymo nagrinėjamoje situacijoje, nes ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetimas reiškia minėtų principų paneigimą. Teigia, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovė gali prarasti didelės vertės nekilnojamąjį turtą, kuris įkeistas hipoteka, o tuo tarpu taikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas jokių ženklesnių pasekmių nepatirtų ir ieškinį atmetus, galėtų pratęsti pradėtus priverstinio išieškojimo veiksmus. Apeliantės įsitikinimu, teismui netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, nebus išlaikyta jokia ieškovės ir atsakovo interesų pusiausvyra, o jas taikius būtų užtikrinta status quo situacijos išsaugojimas.
11. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neužtikrina būsimo teismo sprendimo įvykdymo ir nėra susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, nes laikinosios apsaugos priemonės, kurių taikymo prašo ieškovė, atitinka abi minėtas sąlygas. Ieškovė prašo kaip laikinąsias apsaugos priemones taikyti draudimą atsakovui atlikti bet kokius pinigų sumų pagal Finansinių paslaugų sutartį priverstinio išieškojimo iš įkeisto nekilnojamojo turto veiksmus, o priverstinio išieškojimo veiksmus pradėjus – tokių veiksmų sustabdymą. Šiomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis būtų užtikrintas ieškovės lūkestis į realų teismo sprendimo įvykdymą.
12. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamoje nutartyje cituotos nutartys buvo priimtos civilinėse bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurioje nagrinėjamas ieškovės ir atsakovo ginčas, šių bylų faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi jo nurodytose civilinėse bylose pateiktais išaiškinimais.
13. Akcentavo, kad nesustabdžius įkeisto nekilnojamojo turto realizavimo ir vėliau priėmus ieškovei palankų teismo sprendimą, ieškovei taip pat būtų padaryta žala ir atsirastų būtinybę šalinti teisines pasekmes, kilusias realizavus turtą. Dėl to galėtų kilti nauji ieškovės ir atsakovo ginčai. Apeliantės manymu, į šias visas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatsižvelgė ir paprasčiausiai suabsoliutino atsakovo interesus.
Atsiliepimas
14. Atsakovas atsiliepimu į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
15. Atsakovas nurodo, kad sutinka su skundžiamoje teismo nutartyje nurodytais argumentais, tame tarpe su argumentais, kad ieškovės pareikštas ieškinys yra su reikalavimais dėl tam tikro fakto (sutarties nutraukimo neteisėtu) pripažinimo, kuris pats savaime atskiro vykdymo nereikalauja, dėl to negali būti reikalaujama ir užtikrinti jo vykdymo.
16. Teigia, kad ieškovė nepateikė byloje jokių įrodymų, jog teismui priėmus tikėtinai bankui nepalankų teismo sprendimą ir nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, to sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti negalimu. Taip pat nepateikė jokių įrodymų, kad bankas yra pradėjęs priverstinio išieškojimo veiksmus, todėl ir šiuo aspektu neįrodyta, kad kyla grėsmė ieškovei tikėtinai palankaus teismo sprendimo vykdymui.
17. Atsakovo manymu, ieškovės reiškiamas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – draudimas bankui pradėti išieškojimo veiksmus yra pagrįstas siekiu atidėti / atitolinti finansinių įsipareigojimų bankui vykdymą. Akcentuoja, kad nors ieškovė teigia, jog ir toliau vykdo savo įsipareigojimus pagal kreditavimo sutartį, tačiau pateikė įrodymus tik dėl 1 000 Eur sumos sumokėjimo 2019 m. vasario 7 d., kai vien kredito grąžinimo įmoka, kurios mokėjimo terminas suėjo 2019 m. vasario 2 d., sudarytų 4 655,52 Eur.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
18. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųstos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
19. Pagal CPK 336 straipsnio 1 dalį atskirasis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 336 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes, kad būtų galima įvertinti šio teismo procesinio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 336 straipsnio 1 dalis).
20. Išnagrinėjęs atskirąjį skundą, absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
21. Apeliantė pateikė papildomą įrodymą – 2019 m. vasario 8 d. banko sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, jog ieškovė 2019 m. vasario 7 d. atliko 1 000 Eur mokėjimą pagal šalių sutartį. Pažymėtina, kad CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau, priėmus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir paaiškėjus, kad neužteko įrodymų kurioms nors svarbioms bylos aplinkybėms įrodyti. Pažymėtina, kad nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016). Atsižvelgiant į tai, kad pateiktas naujas įrodymas padeda atskleisti atskirajame skunde išdėstytas faktines aplinkybes ir šio įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, pateiktą naują dokumentą apeliacinės instancijos teismas priima ir vertina bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 straipsnis)
22. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-7367-734/2019, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
23. Iš bylos duomenų nustatyta, kad ieškovė UAB „Landsale“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui Danske Bank A/S bankui dėl kreditavimo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu, prašydama pripažinti atsakovo vienašališką sprendimą dėl 2006 m. gruodžio 6 d. ieškovės ir atsakovo finansavimo paslaugų (kreditavimo) sutarties Nr. KL200612–1891 nutraukimo neteisėtu ir negaliojančiu ab initio. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė pateikė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – uždrausti atsakovui vykdyti priverstinį išieškojimą iš ieškovės prievolių pagal Finansinių paslaugų sutartį įvykdymo užtikrinimui įkeisto ieškovės ir kitų asmenų nekilnojamojo turto, turtinių teisių, uždrausti atsakovui vykdyti priverstinį išieškojimą pagal laidavimo sutartis, kuriomis laiduotas Finansinių paslaugų sutarties įvykdymas, sustabdyti bet kokius priverstinio išieškojimo veiksmus iš ieškovės prievolių pagal Finansinių paslaugų sutartį įvykdymo užtikrinimui atsakovui įkeisto ieškovo ir kitų asmenų nekilnojamojo turto, turtinių teisių ir už ieškovą laidavusio laiduotojo turto. Pirmosios instancijos teismas šio prašymo netenkino.
24. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi, teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, atsižvelgdamas į aplinkybes, ar pasunkės būsimas galutinis teismo sprendimas, jeigu nebus taikytos laikinosios apsaugos priemonės.
25. Pažymėtina, kad galutinis teismo sprendimas yra teismo procesinis dokumentas, kuriuo byla išsprendžiama iš esmės ir atsakoma į ieškinyje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus, t. y. ieškinys patenkinamas visiškai ar iš dalies, ar ieškinys atmetamas. Taigi, būsimo teismo sprendimo galimas turinys turėtų būti vertinamas pagal byloje pareikštus materialinius teisinius reikalavimus. Kadangi būsimu teismo sprendimu bus atsakoma į ieškinyje pareikštus reikalavimus, nustatant, ar yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų būti vertinama, ar, priėmus ieškovui palankų sprendimą, t. y. patenkinus jo pareikštus reikalavimus, tokio teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Dėl šios priežasties teismų praktikoje pripažįstama, kad teismas gali taikyti tik tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios susijusios su pareikštais reikalavimais ir gali užtikrinti būsimo teismo sprendimo, jei šie reikalavimai būtų patenkinti, įvykdymą, ir neturėtų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, apsaugodamas galimus reikalavimus, kurie byloje nebuvo pareikšti. Vien tik kreipimasis į teismą ir tam tikrų reikalavimų pareiškimas nesuteikia pranašumo prieš kitą šalį bei savaime nesudaro pagrindo taikyti bet kokias laikinąsias apsaugos priemones.
26. Atskirajame skunde skundžiamos teismo nutarties nepagrįstumas įrodinėjamas CPK 144 straipsnio 1 dalies netinkamu taikymu, t. y. klaidingomis išvadomis, kad ieškovės prašomos laikinosios apsaugos priemonės negali būti taikomos (nes neužtikrina būsimo teismo sprendimo vykdymo), ir argumentais, kad netaikius tokių laikinųjų apsaugos priemonių, būsimas teismo sprendimas gali netekti prasmės.
27. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apeliantės argumentais nesutinka ir pažymi, kad ieškovė suformulavo ieškinio dalyką – pripažinti atsakovo vienašališką sprendimą dėl 2006 m. gruodžio 6 d. ieškovo ir atsakovo finansavimo paslaugų (kreditavimo) sutarties Nr. KL200612-1891 nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu ab initio. Jokių kitų reikalavimų nepareikšta. Reiškiamas reikalavimas pripažinti kredito sutarties nutraukimą neteisėtu ir negaliojančiu, nereiškiant kitų materialinių teisinių reikalavimų, ieškinio patenkinimo atveju reikštų tik prejudicinio fakto kitai civilinei bylai nustatymą ir toks reikalavimas negali būti užtikrintas laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kuriomis būtų nustatomi turtinio pobūdžio ribojimai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui tenkinus ieškinį (t. y. pripažinus sutarties nutraukimą neteisėtu (negaliojančiu) nuo ab initio (nuo pradžios)), būtų pratęstas (atstatytas) ieškovės su atsakove sudarytų sutarčių galiojimas tomis pačiomis sąlygomis ir atsakovas negalėtų remtis aplinkybėmis, kad šalių sutartis buvo nutraukta teisėtai. Teismų praktikoje pažymima, jog ieškiniai dėl pripažinimo paprastai turi prejudicinę galią ieškiniams dėl priteisimo ir nereikalauja priverstinio vykdymo. Užtikrinti įvykdymą to, ko faktiškai nereikės vykdyti, negalima. Būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-886/2010; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2498-661/2015; 2018 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2893-450/2018). Taigi, ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymui nebus reikalingas priverstinis vykdymas, dėl to pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės šiuo atveju užtikrintų ne galimai ieškovei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, o ieškovės pareigų, kylančių iš ginčo sutarties tolimesnį ir nepertraukiamą vykdymą.
28. Pažymėtina, ieškovė nagrinėjamu atveju siekia taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir prevenciniu tikslu, t. y. motyvuodama galimomis neigiamomis pasekmėmis ir galima žala, bet ieškovė nereiškė prevencinio ieškinio. Patenkinus ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagal pareikštus reikalavimus, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių esmė, paskirtis ir tikslai, o teismas, spręsdamas tarpinį procesinį klausimą, neteisėtai ir nepagrįstai a priori išspręstų šalių ginčą, t. y. iki bylos išnagrinėjimo iš esmės įsiterptų į materialiuosius teisinius santykius bei sutarties šalių tarpusavio teisių ir pareigų pagal sandorį vykdymą, taip akivaizdžiai būtų pažeisti atsakovo, hipotekinio kreditoriaus, interesai ir pažeistas ekonomiškumo principas (CPK 145 straipsnio 2 dalis).
29. Be to, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sustabdžius vykdymo veiksmus iki tol, kol bus priimtas nagrinėjamoje byloje teismo sprendimas, hipotekinio kreditoriaus (atsakovo) teisė atgauti skolą būtų atidėta neribotam laikui, dėl to vykdymo procedūrų sustabdymas reikštų nepagrįstą ir neproporcingą atsakovo teisių, numatytų kreditavimo sutartyje ribojimą, pažeistų šalių interesų pusiausvyrą, ieškovei suteiktų nepagrįstą pranašumą.
30. Akcentuotina, kad preliminariai vertinant bylos įrodymus, šie tikėtinai rodo, jog ieškovė susiduria su tam tikrais finansiniais sunkumais, o daliniai mokėjimai dengiami bendrovės akcininko pastangų dėka (pvz., tai tikėtinai patvirtina ir apeliacinės instancijos teismui pateiktas papildomas įrodymas–mokėjimo nurodymas, iš kurio matyti, jog bendrovės akcininkas suteikė bendrovei 1 000 Eur paskolą ir vėliau šiai sumai atliktas mokėjimas bankui, nors įmokų dydžiai pagal sutartį yra ženkliai didesni). Taigi, šios aplinkybės tikėtinai patvirtina, kad tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visą bylos nagrinėjimo laikotarpį neabejotinai neatitiktų proporcingumo ir ekonomiškumo principais siekiamų tikslų.
31. Nors apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliantės argumentais, kad priverstinai pardavus įkeistą turtą išieškojimo procese apeliantė netektų turto, tačiau vien ta aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pažeidžiamas šalių interesų pusiausvyros principas ir turėtų būti taikomos laikinosios apsaugos priemonės (kurios neužtikrina būsimo teismo sprendimo), kadangi apeliantė turėtų teisę ginti savo pažeistas teises kitais būdais (kad ir reikšti prevencinį ieškinį), o byloje nėra pagrindo spręsti, kad atsakovas – bankas, būdamas finansų įstaiga, dėl kokių nors priežasčių būtų nepajėgus ir (ar) vengtų, ieškinio tenkinimo atveju, inicijuoti išieškotų pinigų grąžinimo (o šių negrąžinus, tai jau būtų kito ginčo dalykas), dėl to ieškovės interesai būtų iš esmės užtikrinti ir netaikius laikinųjų apsaugos priemonių.
32. Kiti atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ginčo klausimo sprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad įstatymo nustatyta teismo pareiga tinkamai motyvuoti priimtą teismo sprendimą (nutartį) neturi būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną šalių byloje išsakytą ar pateiktą argumentą. Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-287/2010, 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009).
33. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 185 straipsnis, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-7367-734/2019 palikti nepakeistą.