- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-11-15
- Bylos Nr.
- e2S-2893-450/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-30109-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Asta Radzevičienė
- Ieškovas
- uždaros akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“
- Atsakovas
- akcinei bendrovei „Swedbank“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės uždaros akcinės bendrovės „Nekilnojamojo turto valdymas“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nutarties, kuria atmestas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei „Swedbank“ dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo atnaujinti sutarčių galiojimą, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovei AB „Swedbank“ dėl kredito sutarčių nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir įpareigojimo atnaujinti sutarčių galiojimą. Ieškinį grindė tuo, kad atsakovė nevykdė bendradarbiavimo pareigos, elgėsi nesąžiningai, pažeidė teisėtų lūkesčių principą. Atsakovė, nutraukusi šalių sudarytas sutartis, kurių vykdymas buvo užtikrintas hipoteka, kreipėsi į notarą dėl vykdomųjų įrašų išdavimo, o juos gavusi pateikė antstoliui, kuris pradėjo priverstinio išieškojimo veiksmus.
2. Ieškovė taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti atsakovės inicijuotą priverstinį išieškojimą iš ieškovės turto.
Žemesnės instancijos teismas
3. Prašymą grindė tuo, kad ieškinys yra prima facie pagrįstas. Teismui priėmus ieškovei palankų sprendimą, atsakovei realizavus ar perleidus tretiesiems asmenims įkeistą turtą, ieškovė nebegalėtų jo atgauti neinicijuodama naujų teisminių ginčų, be to, prarasdama turtą patirtų nuostolius, kuriuos turėtų išsireikalauti iš atsakovės.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 1 d. nutartimi ieškovės UAB „Nekilnojamojo turto valdymas“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atmetė.
5. Teismas pažymėjo tai, kad ieškovė, ginčydama atsakovės atliktą sutarčių nutraukimą, nereiškia jokių reikalavimų dėl sutarčių sąlygų pakeitimo. Iš suformuluoto reikalavimo teismas manė, kad ji siekia, kad anksčiau jos su atsakove sudarytos sutartys toliau galiotų tomis pačiomis sąlygomis. Tačiau su ieškiniu nėra pateikta įrodymų, kad ieškovė, atnaujinus sutartis bus pajėgi jas vykdyti, ieškovė nenurodo ir to, ar ji darė įmokas po sutarčių nutraukimo. Tuo tarpu aplinkybė, kad pripažinus kredito sutarties nutraukimą neteisėtu, asmuo bus finansiškai pajėgus toliau vykdyti kredito sutartį byloje, kurioje ginčijamas jos nutraukimas, privalo būti nustatoma ir vertinama (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-318-611/2017 ir kt.).
6. Pasak teismo, notaro išduoti vykdomieji įrašai, kurių pagrindu pradėtą priverstinį vykdymą prašoma stabdyti yra nenuginčyti, neginčijami ir galiojantys. Sustabdžius vykdymo veiksmus iki tol, kol bus priimtas teismo sprendimas, hipotekinio kreditoriaus teisė atgauti skolą būtų atidėta neribotam laikui, todėl įkeisto turto perleidimo procedūrų sustabdymas reikštų nepagrįstą ir neproporcingą atsakovės teisių, numatytų kreditavimo sutartyje, ribojimą.
7. Teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad priverstinai pardavus turtą išieškojimo procese ji netektų turto, tačiau vien ta aplinkybė nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pažeidžiamas šalių interesų pusiausvyros principas, kadangi tokiu atveju ieškovė turėtų teisę ginti savo pažeistas teises kitais būdais. Be to, atsakovė iš įkeisto turto pardavimo negalėtų patenkinti daugiau reikalavimų nei kad turi, o lėšos, gautos iš turto pardavimo ir viršijančios įsipareigojimų bankui sumą, atitektų ieškovei.
8. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įvertinus ieškovės prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išdėstytus argumentus, į bylą su ieškiniu pateiktus rašytinius įrodymus, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės, todėl jos prašymą teismas atmetė kaip nepagrįstą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atskiruoju skundu ieškovė UAB „Nekilnojamojo turto sprendimai“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nutartį ir ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių tenkinti.
9.1. Teismas ne tik kad atliko išsamų, nors ir nepagrįstą ieškovės reikalavimų vertinimą, tačiau tuo pačiu vertino ir ieškovės į bylą pateiktus įrodymus ar netgi jų visetą. Tokiu būdu teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas draudimas atlikti išsamų ieškinio reikalavimų vertinimą tuo metu, kai yra sprendžiamas tik laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas.
9.2. Ieškovės reikalavimai dėl sutarčių nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir įpareigojimo atnaujinti jos galiojimą yra pagrįsti pateikiamais įrodymais, be to, motyvuoti teisės normomis bei kasacinio teismo praktika, todėl ieškovės reikalavimas yra pagrįstas.
9.3. Atsakovės inicijuotas priverstinis skolos iš ieškovei priklausančio turto išieškojimas, kurį atsakovė pradėjo neteisėtai nutraukdama Sutartis, jau yra gerokai pasistūmėjęs, todėl net jei teismas priimtų ieškovei palankų sprendimą ir pripažintų Sutarties nutraukimą neteisėtu, atsakovės pasitelktam antstoliui atlikus priverstines išieškojimo iš ieškovei priklausančio turto procedūras ir turtą perleidus tretiesiems asmenims, ieškovė nebegalėtų atgauti turto ir privalėtų inicijuoti naujus teisminius ginčus dėl turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo. Ieškovė taip pat privalėtų inicijuoti papildomus teisminius ginčus siekiant išsireikalauti nuostolių, kurie kilo dėl nepagrįsto išieškojimo proceso, priteisimą. Be to, ieškovė taip pat reikalauja įpareigoti atsakovę atnaujinti Sutarčių vykdymą, todėl ieškovei ypač svarbu išlaikyti status quo.
9.4. Prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės atitiktų tiek ekonomiškumo, tiek ir proporcingumo principus, nes išieškojimo sustabdymas būtų visiškai laikinas, kadangi teismui atmetus ieškovės reikalavimus išieškojimas ir vėl būtų tęsiamas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti, kad pritaikius laikinąsias apsaugos priemones atsakovės interesai būtų nepagrįstai suvaržyti.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į atskirąjį skundą atsakovė AB „Swedbank“ prašo jį atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą.
10.1. Teismas pagrįstai pripažino, jog preliminarus įrodymų vertinimas šioje byloje neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad apeliantei palankus teismo sprendimas gali būti priimtas, todėl teismas pagrįstai netaikė laikinųjų apsaugos priemonių. Tačiau net ir tuo atveju, jeigu apeliantės reikalavimai prima facie būtų teisėtai pripažinti pagrįstais, toks pripažinimas automatiškai nelemtų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybės.
10.2. Apeliantė pareiškė ieškinį dėl pripažinimo, kad Kredito sutartys buvo nutrauktos neteisėtai, kuris, ieškinio patenkinimo atveju, nereikalaus priverstinio vykdymo, toks apeliantės reikalavimas negali būti užtikrintas laikinosiomis apsaugos priemonėmis.
10.3. Prašomų laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas iš esmės reikštų viso ginčo išsprendimą dar net nepradėjus jo nagrinėti ir, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, apeliantė taptų suinteresuota siekti, kad teismo procesas būtų kuo ilgesnis. Laikinųjų apsaugos priemonių tikslas turi užtikrinti galimai apeliantei palankaus teismo sprendimo įvykdymą, tačiau jos neturi suteikti apeliantei galimybės piktnaudžiauti procesu vilkinant bylos nagrinėjimą.
10.4. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės apribotų AB „Swedbank“ teisę į savo interesų gynybą ir pažeistų vieną esminių civilinėje teisėje sutarties laisvės principą, pagal kurį draudžiama versti kitą asmenį sudaryti sutartį.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 338 str.). Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str., 338 str.).
12. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
13. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Proceso įstatyme nėra įtvirtintas sąrašas atvejų, kuomet laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, o yra tik numatyta, kad jos taikomos tada, kai prašantys taikyti laikinąsias apsaugos priemones asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir yra pagrindas manyti, kad būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1286/2012). Taigi teismas turi diskrecijos teisę nuspręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
14. Atskirajame skunde apskųstos teismo nutarties nepagrįstumas įrodinėjamas CPK 144 straipsnio 1 dalies netinkamu taikymu, t. y. klaidingu prima facie doktrinos taikymu ir nepagrįstu grėsmės būsimam teismo sprendimo įvykdymui konstatavimu.
15. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad spręsdamas klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teismas nenagrinėja ieškinio pagrįstumo iš esmės, netiria ir nevertina ieškinio faktinių ir teisinių argumentų ir juos patvirtinančių įrodymų (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. balandžio 3 d. nutartį civilinėje Nr. 2-674/2014; 2014 m. liepos 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1194/2014, 2015 m. gegužės 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-699-943/2015). Teismo atliekamas prima facie ieškinyje išdėstytų teisinių ir faktinių argumentų vertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas dėl to, kad ieškovas pasirinko neleistiną savo civilinių teisių gynybos būdą, prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas teismo negalės būti tenkinamas dėl pakankamai akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).
16. Aptariant preliminarų ieškinio pagrįstumą, kaip sąlygą, būtiną norint taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šioje proceso stadijoje ieškovas neprivalo įrodyti, o teismas – iš esmės įvertinti – ieškinio pagrįstumo, kadangi reikalavimų pagrįstumas nustatomas tik išnagrinėjus bylą iš esmės. Šiuo atveju tik patikrinama, ar reikalavimai galėtų būti patenkinti, jeigu pasitvirtintų ieškinio faktiniu pagrindu įvardijamos aplinkybės. Ieškovės pasirinktas jos teisių gynimo būdas – prašoma pripažinti kredito sutarčių nutraukimą neteisėtu ir įpareigoti atnaujinti sutarčių galiojimą, įstatymų leidžiamas. Aplinkybės, sudarančios ieškinio faktinį pagrindą, prima facie doktrinos požiūriu negali būti traktuojamos kaip objektyviai negalimos – esą išnagrinėjus ginčą iš esmės jos negalėtų būti pripažintos įrodytomis, t. y. šioje bylos nagrinėjimo stadijoje, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo konstatuoti, kad ieškovė būtų pasirinkusi aiškiai neleistiną ar objektyviai neįmanomą jos teisių gynybos būdą. Todėl konstatuotina, kad, kaip teisingai nurodo apeliantė, pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino preliminarų ieškinio pagrįstumą (CPK 185 straipsnis). Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė nesant būtinybės taikyti prašomą laikinąją apsaugos priemonę.
17. Pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 straipsnio 2 dalis). Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad ekonomiškumo principas reiškia, kad teismas gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek tai būtina ir pakanka užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymui. Ekonomiškumo, kaip ir teisingumo bei kiti civilinio proceso teisės principai, reikalauja išlaikyti proceso šalių teisėtų interesų pusiausvyrą, todėl laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos arba parenkamos taip, kad nesuteiktų nei vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nesuvaržytų vienos proceso šalies teisių daugiau, nei būtina teisėtam tikslui pasiekti (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2699/2011; 2013 m. sausio 7 d. nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-338/2013).
18. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantės prašomų pripažinti kredito sutarčių nutraukimą neteisėtu pagrindu yra išduoti vykdomieji įrašai, kurie pateikti antstoliui ir jų pagrindu užvestos vykdomosios bylos bei pradėti priverstinio vykdymo veiksmai. Neginčytina, kad nesustabdžius atsakovės pradėtų priverstinio skolos išieškojimo veiksmų iki šio ginčo išnagrinėjimo iš esmės pabaigos, išieškojimo veiksmai gali būti iš dalies įvykdyti arba pabaigti įvykdžius vykdomuosius dokumentus (CPK 587 straipsnio 8 punktas, 632 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Viena vertus, tokiu atveju, ieškovė turėtų ginčo teisenos tvarka reikšti reikalavimą dėl išieškotų lėšų susigrąžinimo ar turto išreikalavimo iš sąžiningo įgijėjo. Kita vertus, teisinės galimybės ginti savo interesus ir teises apeliantė neprarastų, o objektyvaus pagrindo teigti, kad atsakovė ieškinio tenkinimo atveju vengtų išsiieškotų sumų grąžinimo, nėra. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas per se sąlygoja suvaržymų vienai iš ginčo šalių nustatymą, todėl, kaip minėta, teismas spręsdamas jų taikymo poreikio klausimą turi užtikrinti ekonomiškumo bei proporcingumo principų reikalavimų įgyvendinimą. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, sustabdžius vykdymo veiksmus iki tol, kol bus priimtas teismo sprendimas, hipotekinio kreditoriaus teisė atgauti skolą būtų atidėta neribotam laikui, todėl įkeisto turto perleidimo procedūrų sustabdymas reikštų nepagrįstą ir neproporcingą atsakovės teisių, numatytų kreditavimo sutartyje, ribojimą. Be to, pagal konkrečiai šios bylos situaciją, prievolių vykdymo sustabdymas pažeistų šalių interesų pusiausvyrą.
19. Nagrinėjamu atveju, ieškovė ieškiniu prašo pripažinti neteisėtu sutarčių nutraukimą ir įpareigoti atnaujinti sutarčių galiojimą. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismui nusprendus tenkinti ieškovės ieškinį, būtų pratęstas ieškovės su atsakove sudarytų sutarčių galiojimas tomis pačiomis sąlygomis. Taigi, atsižvelgiant į šioje byloje ieškovės iškeltus reikalavimus, apeliacinio teismo vertinimu, nesustabdžius vykdomos išieškojimo iš ieškovei priklausančio turto nebūtų apsunkintas ar negalimas galimai palankus ieškovei sprendimo įvykdymas – sutarčių galiojimo pratęsimas. Pažymėtina ir tai, kad tokio (kaip pareikšti reikalavimai) teismo sprendimo įvykdymui apskritai nebus reikalingas priverstinis vykdymas. Teismų praktikoje pažymima, jog ieškiniai dėl pripažinimo paprastai turi prejudicinę galią ieškiniams dėl priteisimo ir nereikalauja priverstinio vykdymo. Užtikrinti įvykdymą to, ko faktiškai nereikės vykdyti, negalima. Būsimo teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti gali būti pritaikytos tik tokios laikinosios apsaugos priemonės, kurios susijusios su pareikštais ieškinio reikalavimais, ir tų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra realiai įmanomas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. liepos 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-886/2010; Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. gruodžio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2S-2498-661/2015).
20. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam nagrinėjamo klausimo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako.
21. Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, naikinti ją remiantis atskirajame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.