Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Jolantos Gailevičienės, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovių A. B., E. T., A. F. (apeliantės) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės N. S. S. ieškinį atsakovėms A. B., E. T., A. F. dėl naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos nustatymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimu ieškinys tenkintas. Teismas nusprendė nustatyti tokią naudojimosi pastatu – gyvenamuoju namu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini), tvarką:

ieškovė N. S. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini), naudojasi buto patalpomis (mansarda) pagal VĮ Registrų centro sudarytą 2018 m. rugsėjo 21 d. pastato patalpų padalijimo projektą Nr. 18749383, Dalis Nr.: 3 - 23/100 dalys, dalies plotas 35,08 kv. m, plane žymimomis 3-1 (1,70 kv. m), 3-2 (5,21 kv. m), 3-3 (2,40 kv. m), 3-4 (12,65 kv. m), 3-5 (6,01 kv. m), 3-6 (7,11 kv. m), kuri yra gyvenamajame name unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

atsakovės A. B. ir E. T. naudojasi buto patalpomis (pirmas aukštas) pagal VĮ Registrų centro sudarytą 2018 m. rugsėjo 21 d. pastato patalpų padalijimo projektą Nr. 18749383, Dalis Nr.: 1 - 39/100 dalys , dalies plotas 59,64 kv. m., plane žymimomis 1-1 (2,64 kv. m), 1-2 (3,60 kv. m), 1-3 (6,05 kv. m), 1-4 (3,01 kv. m), 1-5 (12,18 kv. m), 1-6 (4,52 kv. m), 1-7 (20,20 kv. m), 1-8 (7,44 kv. m) kurios yra gyvenamajame name unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini);

atsakovė A. F. naudojasi buto patalpomis (antras aukštas) pagal VĮ Registrų centro sudarytą 2018 m. rugsėjo 21 d. pastato patalpų padalijimo projektą Nr. 18749383, Dalis Nr.: 2 - 38/100 dalys, dalies plotas 57,43 kv. m, plane žymimomis 2-1 (6,17 kv. m), 2-2 (13,15 kv. m), 2-3 (20,65 kv. m), 2-4 (7,08 kv. m) 2-5 (4,54 kv. m), 2-6 (3,19 kv. m), 2-7 (2,65 kv. m), kurios yra gyvenamajame name unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini).

Priteisė ieškovei N. S. S. iš atsakovių A. B., E. T., A. F. po 691,66 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pagrindiniai teismo argumentai:

5.1. Pagal ieškovės siūlomą namo patalpų naudojimo projektą bendrasavininkių faktiškai naudojamas plotas nesikeičia. Byloje kilo ginčas dėl kompensacijos, kuri, atsakovių teigimu, turėtų būti priteista už ieškovei tenkančią 4,65 kv. m didesnį plotą nei priklauso asmeninės nuosavybės teise.

5.2. Tai, kad nustačius naudojimosi namu tvarką, ieškovė galėtų naudotis neva 4,65 kv. m. didesne namo dalimi, nei jai priklauso nuosavybės teise, nereikštų, jog atsakovės praranda nuosavybės teisę į šią namo ploto dalį. Taigi, atsakovių prašomas priteisti kompensacijos dydis bei jo skaičiavimo būdas (išskaičiuojant vieno kvadratinio metro vertę pagal ieškovės kažkada nurodytą savo buto pardavimo kainą, kai už šią kainą butas nebuvo parduotas) atmestini kaip nepagrįsti.

5.3. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovė A. B. prašymą priteisti kompensaciją motyvavo tuo, kad ieškovė neprisidėjo prie laiptinės remonto, langų keitimo, neatsiskaitė už vartus, už karšto vamzdžio tarp antrojo ir trečiojo aukšto keitimą. Nagrinėjamoje byloje minėti atsakovės A. B. teiginiai teisinės reikšmės neturi, nes šiuo konkrečiu atveju sprendžiami ne reikalavimai dėl galimų nuostolių atlyginimo, o dėl naudojimosi bendrosios nuosavybės objektu tvarkos nustatymo.

5.4. Įvertinęs šalių argumentus, pateiktus rašytinius įrodymus, sprendė, kad ieškovės pasiūlyta naudojimosi tvarka namu yra tinkamiausia, atsakovės pasiūlymo dėl nustatytinos kitokios naudojimosi namu tvarkos neteikė ir iš esmės sutiko su ieškovės pasiūlymu, tokia naudojimosi namu tvarka nepažeidžia nei vienos iš šalių interesų, todėl ją patvirtino ir ieškinį tenkintino.

III. Apeliacinio skundo argumentai

6. Apeliantės apeliaciniu skundu prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

6.1. Ieškovė, suprasdama, kad pasididinusi patalpas pažeis kitų bendraturčių teises, jai teks didesnė mokesčių našta (ne tik už komunalines paslaugas, bet ir už žemės sklypą, esantį po namu), nuslėpė nuo kitų bendraturčių tai, kad ji pasididino III pastato aukšte esančias patalpas neturėdama statybos leidimo bei patalpas pasididino techninių patalpų pagalba. Atsakovės neteko galimybės naudotis techninėmis patalpomis, jos atsakovėms yra neprieinamos.

6.2. Ieškovė ne tik pasididino patalpas neturėdama kitų bendraturčių sutikimo, ji yra užėmusi ir palėpę (įėjimas į palėpę yra iš bendro naudojimo patalpų -koridoriaus). Tokiais ieškovės savavališkais veiksmais yra pažeidžiamos kitų bendraturčių teisės. Atsakovės moka mokesčius už šias patalpas, o jomis naudojasi tik ieškovė. Į technines patalpas ir į palėpę neįmanoma patekti, kadangi techninių patalpų pagalba ieškovė yra pasididinusi jai priklausančias patalpas, o palėpės durys yra užrakintos. Teismo posėdžio metu buvo paminėta, kad name dar yra ir palėpė, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl palėpės visai nepasisako. Pirmosios instancijos teismas pripažįsta ieškovės atliktus patalpų pakeitimus, nors tie pakeitimai atlikti neteisėtai, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, pažeidžiant kitų bendraturčių teises.

6.3. Nors ieškovei projektą sudarė VĮ Registrų centro darbuotojai, tai dar nereiškia, jog šis projektas ir jame nurodyti duomenys yra teisingi (t. y., kad padalinimas teisingas). VĮ Registrų centro darbuotojai neturi informacijos apie neteisėtą statybą, nežino tikrosios situacijos. Ieškovė įsigytą 27,81 kv. m plotą yra pasididinusi iki 38,17 kv. m., darant pertvarkymus, t. y. kitų patalpų pagalba ir galimai darant pristatymus. Teikiamame projekte naujai suformuotos patalpos: nurodyti 2 papildomi kambariai. Taigi ieškovė siekia įteisinti padarytus patalpų pakeitimus.

6.4. Atsiliepime į ieškinį atsakovės prašė priteisti joms kompensaciją už ieškovei atitenkančią didesnę dalį patalpų (iš bendro naudojimo), tačiau pirmosios instancijos teismas šį reikalavimą atmetė. Teismas neįvertinęs visų byloje esančių įrodymų, šalių paaiškinimų, nepagrįstai atmetė šį reikalavimą. Atsakovės pripažįsta, kad ieškovei realiai priklauso šiuo metu 30,43 kv. m (namo plotas 152,15 kv. m / 5 dalių). Ir atsakovės reikalavo priteisti joms kompensaciją tik remiantis ieškovės nurodomu plotu 35,08 kv. m ir atsakovių nurodomu ieškovei priklausančio ploto 30,43 kv. m skirtumu, nors realiai ieškovė valdo ir naudojasi 38,17 kv. m.

6.5. Teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje turi būti tiksliai nurodoma, koks bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdas taikomas, kad nekiltų abejonių, nustatoma naudojimosi tvarka ar įvykdomas atidalijimas. Šiuo konkrečiu atveju teismas turėjo spręsti klausima dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir turto, kuris lieka bendrąja daline nuosavybe, tvarkos nustatymo.

6.6. Pirmosios instancijos teismo sprendime neaiškiai suformuota naudojimosi gyvenamuoju namu tvarka: nenurodyta kas turi teisę naudotis palėpe, pamirštas ar neįsigilinta į klausimą dėl techninių patalpų.

6.7. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad namo plotas 1965 m. sudarė 132,12 kv. m, bet teismas nepridėjo verandų, esančių I aukšte (plotas verandos 4,52 kv, m) ir II gyvenamojo namo aukšte (verandos plotas 4,54 kv. m). Taigi, namo bendras plotas 1965 m. sudarė 141,18 kv. m, kas tuo metu atitiko realias bendraturčių dalis (I aukštas - 2/5- 56,69 kv. m, II aukštas - 2/5 - 56,69 kv. m, mansarda- 1/5 - 27,81 kv. m). Verandos minimos 1965 m. balandžio 24 d. sutartyje bei Namų valdos byloje.

7. Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovė prašo jo netenkinti. Nurodo šiuos pagrindinius argumentus:

7.1. Atsakovės pasiūlymo dėl nustatytinos kitokios naudojimosi namu tvarkos neteikė, su ieškovės pasiūlymu iš esmės sutiko, kadangi tokia naudojimosi namu tvarka buvo susiformavusi per ilgą naudojimosi laiką ir nei vienos iš šalių interesų nepažeidė.

7.2. Byloje nebuvo keliamas klausimas dėl techninių patalpų, galimai esančių III namo aukšte ir kurios galėtų būti naudojamos bendrai visų bendraturčių. Tai lemia, jog tokie (pirmosios instancijos teisme nenurodyti) argumentai nevertintini ir apeliaciniame procese.

7.3. Laikui bėgant namo dalių plotų duomenys buvo tikslinami ir keičiami, todėl šiuo atveju kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, visi namo bendraturčiai faktiškai ploto valdo daugiau, nei yra įgiję. Taigi, atsakovių teiginiai, kad ieškovė neva techninių patalpų pagalba yra pasididinusi jai priklausančias patalpas yra visiškai nepagrįsti ir atmestini.

7.4. Bylos pirmosios instancijos teisme nagrinėjimo metu palėpės naudojimo klausimas keliamas nebuvo. Atsižvelgiant į tai, kad palėpės plotas negali būti gyvenamas, kadangi jos aukštis siekia vos 1 metrą ir palėpė skirta pasiekti namo stogo vidinę pusę esant reikalui atlikti stogo remonto darbus, atsakovių argumentai apie tai, kad pirmosios instancijos teismas sprendimu pripažįsta neva ieškovės neteisėtai atliktus patalpų pakeitimus, atmestinas kaip visiškai nepagrįstas.

7.5. Nustačius naudojimosi tvarką, atskiri nuosavybės teisės objektai šiuo atveju suformuoti nebuvo ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigė. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, visi namo bendraturčiai faktiškai ploto valdo daugiau nei yra įgiję.

7.6. Apeliantės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nepateikė priešieškinio ir neprašė teismo spręsti klausimo dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės dėl jos patirtų nuostolių.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Esant šiai aplinkybei apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą dėl apskųstos dalies ir analizuoja tik apeliaciniame skunde nurodytus argumentus. Šiuo nagrinėjamu atveju absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka

9. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniam skundui išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

Dėl naujų įrodymų pateikimo

10. Kartu su apeliaciniu skundu atsakovės pateikė salkos (mansardos) planą, sudarytą 1975 m., 1977 m., 1986 m. ir 1989 m. Atsakovės nurodo, kad šie nauji įrodymai pateikiami, nes jū būtinybė iškilo vėliau.

11. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis).

12. Kasacinis teismas, aiškindamas šias normas, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

13. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas naujų įrodymų turinį, sprendžia, kad apeliančių pateikti dokumentai yra žinomi, šalys galėjo susipažinti su teikiamų įrodymų turiniu, pažymėtina, kad dėl minėtų įrodymų ieškovė pateikė atsikirtimus, šių dokumentų priėmimas neužvilkins bylos apeliacine tvarka nagrinėjimo, todėl teikiami duomenys kaip rašytiniai įrodymai priimami į bylą ir vertinami kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.

Byloje nustatytos faktinės aplinkybės

14. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad 1972 m. birželio 26 d. pirkimo–pardavimo sutartimi B. N.-S. ir I. S. M. (po 1972 m. liepos 21 d. santuokos (b. l. 7) sudarymo S.), iš K. T., gyvenusio (duomenys neskelbtini), įgijo 1/5 dviejų aukštų mūrinio gyvenamo namo su salka, pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Visas gyvenamas namas turi bendro ploto 151,55 kv. m ir vieną penktadalį 1/5 mūrinio sandėlio su tos dalies kiemo įrenginiais ir visais priklausiniais (b. l. 36). Po sutuoktinio I. S. mirties (duomenys neskelbtini) (b. l. 8), ieškovė paveldėjo pagal testamentą mirusio sutuoktinio turtą, t. y. 1/10 dalį pastato gyvenamojo namo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/10 pastato sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/2 pastato sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/10 dalį kitų inžinerinių statinių – kiemo statinių, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini); 81/598 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) (b. l. 22-26, 42-51, 52-55). Nekilnojamo turto registro duomenimis nustatyta, jog gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - sandėlis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas - sandėlis unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei kiti kiemo statiniai (tvora, kiemo aikštelė), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso bendraturčiams, t. y. ieškovei ir atsakovėms A. B., E. T. ir A. F. (b. l. 11-14, 15-17). Ieškovei priklauso 1/10 pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), įgyto 1972 m. birželio 26 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu ir 1/10 pastato unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal 2016 m. rugsėjo 26 d. paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas, atsakovei A. B. nuosavybės teise priklauso 4/15 pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovei E. T. – 2/15 pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovei A. F. – 2/5 pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 11-14). Naudojimosi tvarka žemės sklypu nustatyta 1998 m. lapkričio 3 d. valstybinės žemės pirkimo- pardavimo sutartimi (b. l. 38-39, 40). Pastato sandėlio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastato sandėlio - unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat kitų inžinerinių statinių - kiemo statinių Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), naudojimosi tvarka nenustatyta, kadangi šiais objektais visi bendraturčiai naudojasi pagal nusistovėjusią tvarką ir ginčo dėl to nėra.

Dėl apeliacinio skundo argumentų

15. Ginčas tarp šalių kilo, kai ieškovė ketino parduoti jai priklausančią namo dalį ir pasiūlius atsakovėms pasitašyti naudojimosi tvarką. Šalims nuvykus pas notarę, pasirašyti susitarimo dėl naudojimosi tvarkos bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektu nepavyko, kadangi atsakovė A. B. teigė, jog ieškovei nuosavybės teise priklauso 30,43 kv. m namo ploto, tačiau ieškovė faktiškai valdo ir naudoja 35,08 kv. m ploto namo dalį (visą trečią aukštą), skirtumas tarp ieškovei de jure asmenines nuosavybes teise priklausančio ir de fakto valdomo ploto yra 4,65 kv. m. A. B. nuomone, ieškovė privalo atsakovėms sumokėti kompensaciją už didesnę jai atitenkančią naudotis turto dalį. Šalims nesusitarus, ginčas nagrinėjamas teisme.

16. Byloje tarp šalių teismine tvarka nagrinėjamas ginčas dėl namo su mansarda naudojimosi tvarkos nustatymo. Ieškovė pateikė 2018 m. rugsėjo 21 d. VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo sudarytą pastato–gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), patalpų naudojimosi projektą (e. b. t. 1, b. l. 18), ieškovė pagal jį prašė nustatyti naudojimosi patalpomis (gyvenamuoju namu) tvarką. Atsakovės ieškovės pasiūlytai naudojimosi tvarkai iš esmės neprieštaravo, tačiau tvirtino, kad ieškovė turi sumokėti atsakovėms kompensaciją už didesnę naudojamo turto dalį. Pirmosios instancijos teismas ieškovės siūlomą naudojimosi tvarką patvirtino, kompensacijos atsakovėms nepriteisė.

18. Pažymėtina, kad civilinėje byloje dėl naudojimosi bendru nekilnojamuoju turtu nustatymo nagrinėjimo dalykas yra naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, tai reiškia, kad teismas privalo ieškoti racionaliausio, abiem pusėms priimtiniausio ir optimaliausio naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarkos varianto. Pagal CK 4.81 str. 1 d. naudojimosi tvarka turi būti nustatyta, atsižvelgiant į bendraturčio turimą dalį bendrosios nuosavybės teisėje. Tokia įstatymo formuluotė reiškia, kad naudojimosi tvarka (realiosios dalys) turi kiek įmanoma labiau atitikti dalis bendrosios nuosavybės teisėje. Taigi, bendroji taisyklė nustatant naudojimosi daiktu tvarką - paskirti naudotis daikto dalis, atitinkančias dalis bendrosios nuosavybės teisėje, jei tokia galimybė realiai egzistuoja.

19. Teisėjų kolegija pažymi, jog bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovė nuo pat turto įgijimo gyvena ir naudojasi trečiuoju namo aukštu (mansarda), antrajame namo aukšte gyvena ir visomis antro aukšto gyvenamosiomis patalpomis naudojasi atsakovė A. F., o pirmame namo aukšte gyvena ir pirmojo aukšto patalpomis naudojasi atsakovės A. B. ir E. T.. Šių aplinkybių ieškovė ir atsakovės neginčijo. Bylos duomenys, šalių paaiškinimai patvirtina, jog naudojimosi bendrosios nuosavybės objektu – namo patalpomis tvarka buvo nusistovėjusi ir ginčų dėl to anksčiau nekilo, t. y. tarp šalių yra seniai susiklosčiusi naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu – gyvenamuoju namu – tvarka.

20. Apeliantės skunde nurodo, kad ieškovė nuslėpė nuo kitų bendraturčių tai, kad ji pasididino III pastato aukšte esančias patalpas neturėdama statybos leidimo bei patalpas pasididino techninių patalpų pagalba, ji yra užėmusi ir palėpę. Šiuo aspektu svarbu tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teisės aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pasisakęs, kad dispozityvumo principas, įtvirtintas CPK 13 straipsnyje, reiškia, kad tik asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Ieškinio elementus privaloma nurodyti kiekviename ieškinyje, nes jie individualizuoja kiekvieną konkretų civilinį ginčą. Tinkamas ieškinio dalyko ir pagrindo suformulavimas ne tik leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas, bet ir sudaro sąlygas priešingai ginčo šaliai parengti atsikirtimo argumentus (atsiliepimą), taip užtikrinant ginčo šalių procesinio lygiateisiškumo principo įgyvendinimą. Pareiškiantis ieškinį asmuo privalo tinkamai surašyti ieškinio pareiškimą, aiškiai suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą tam, kad teismas, vadovaudamasis koncentracijos ir ekonomiškumo principais (CPK 7 straipsnis), galėtų tinkamai atlikti vieną iš savo tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp šalių (CPK 2 straipsnis). Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką. Proceso įstatyme nustatytas reikalavimas ieškinyje nurodyti faktines aplinkybes, kurių pagrindu reiškiamas reikalavimas, bei šias aplinkybes pagrindžiančius įrodymus (CPK 111 straipsnio 2 dalies 5 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau nereikalaujama, kad į teismą besikreipiantis asmuo nurodytų įstatymus, kuriais grindžia savo reikalavimus, t. y. teisiškai kvalifikuotų ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 19 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2014). Pažymėtina, kad byloje yra pateiktas tik vienas ieškovės reikalavimas – nustatyti pastato bendraturčių naudojimosi juo tvarką. Atsakovės reikalavimų (priešieškinio) dėl ieškovės atliktų vidaus statybos darbų (ne)teisėtumo nereiškė. Tai reiškia, kad ieškiniu buvo apibrėžtos iškeltos civilinės bylos ribos, kurių peržengti šiuo atveju negalima. Kitas šio klausimo aspektas tas, kad aplinkybės dėl ieškovės veiksmų (vidaus statybos darbų) pirmosios instancijos teisme nebuvo nagrinėjamos, nes nesudarė ieškinio / priešieškinio dalyko. Taigi, nei ieškovė, nei atsakovės jokių argumentų dėl ieškovės galbūt atliktų statybos darbų (tai irgi nebuvo įrodinėjamo dalykas) nebuvo teikta ir pirmosios instancijos teismas jų iš esmės netyrė ir nevertino bei išvadų dėl minėtų darbų teisėtumo neteikė. Tai reiškia, kad apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Dėl nustatyto tokio teisinio reglamentavimo kolegija negali nagrinėti naujo tik apeliacinės instancijos teisme keliamo klausimo bei daryti išvadų. Dėl to šis klausimas dėl statybos teisėtumo bei dėl palėpės nesvarstytinas, nes neatitinka nustatyto reglamentavimo, viešojo intereso gynimo nenustatyta. Papildomi argumentai dėl to pateikiami toliau.

21. Apeliantės skunde nurodo, kad nors ieškovei projektą parengė VĮ Registrų centro darbuotojai, tai dar nereiškia, jog šis projektas ir jame nurodyti duomenys yra teisingi. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šioje byloje nebuvo ginčijamas Registrų centro įrašų teisėtumas. Kaip žinoma, viešojo registro duomenys, vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu bei CK 4.262 straipsniu, yra teisingi ir išsamūs, kol nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nagrinėjamu atveju Registrų centro darbuotojai, pagal ieškovės prašymą rengdami projektą, vadovavosi viešais Registrų centro duomenimis (CPK 12, 178, 197 straipsniai). Iš byloje pateiktos namų valdos techninės apskaitos bylos (b. l. 117-138) matyti, kad paskutiniai kadastriniai matavimai atlikti 1989 m. spalio 25 d. Taigi, pagal paskutinius matavimus užfiksuota, jog mansardoje (kur gyvena ieškovė) yra šešios patalpos, plane žymimos 3-1 (1,70 kv. m), 3-2 (5,21 kv. m), 3-3 (2,40 kv. m), 3-4 (12,65 kv. m), 3-5 (6,01 kv. m), 3-6 (7,11 kv. m). Bendras jų plotas 35,08 kv. m. Pagal ieškovės pateiktą patalpų padalinimo / naudojimosi projektą, būtent šiomis patalpomis ieškovė naudotųsi. Atsakovės A. B. ir E. T. pagal siūlomą projektą naudotųsi šiuo metu faktiškai jų naudojamomis patalpomis pirmajame namo aukšte, plane žymimomis 1-1 (2,64 kv. m), 1-2 (3,60 kv. m), 1-3 (6,05 kv. m), 1-4 (3,01 kv. m), 1-5 (12,18 kv. m), 1-6 (4,52 kv. m), 1-7 (20,20 kv. m), 1-8 (7,44 kv. m), o atsakovė A. F. naudotųsi ir faktiškai šiuo metu naudojasi antrojo aukšto namo patalpomis, plane žymimomis 2-1 (6,17 kv. m), 2-2 (13,15 kv. m), 2-3 (20,65 kv. m), 2-4 (7,08 kv. m) 2-5 (4,54 kv. m), 2-6 (3,19 kv. m), 2-7 (2,65 kv. m). Kolegija sprendžia, kad pagal ieškovės siūlomą namo patalpų naudojimo projektą bendrasavininkių faktiškai naudojamas plotas nesikeičia. Ieškovės pateiktas pastato patalpų naudojimosi projektas atitinka faktinę naudojimosi juo padėtį. Konstatuotina, kad Registrų centro darbuotojai pagrįstai vadovavosi viešais duomenimis, kurie, kai minėta, yra vieši, nėra nuginčyti įstatymų nustatyta tvarka ir minėti duomenys nebuvo šios bylos ginčo objektas. Spręstina, kad Registrų centro darbuotojams nebuvo jokių teisinių kliūčių jais vadovautis. Dėl to nepagrįsti apeliančių argumentai, kad naudojimosi projekte pateikti duomenys, kurie perkelti iš Registrų centro duomenų / įrašų, yra neteisingi.

22. Apeliantės skunde nurodo, kad teismas, neįvertinęs visų byloje esančių įrodymų, šalių paaiškinimų, nepagrįstai atmetė reikalavimą dėl kompensacijos atsakovėms priteisimo. Atsakovės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atmestu reikalavimu priteisti atsakovėms kompensacijas (A. B. 810 EUR, E.T. 410 EUR, A. F. 3430 EUR) už ieškovei atitenkančią 4,65 kv. m didesnę dalį patalpų, nei buvo įgyta nuosavybės teise. Kolegija, vertindama šį aspektą, akcentuoja tai, jog, kaip minėta, pagal ieškovės siūlomą namo patalpų naudojimo projektą bendrasavininkių faktiškai naudojamas plotas nesikeičia. Ieškovės pateiktas pastato patalpų padalinimo projektas atitinka faktinę naudojimosi juo padėtį. Pabrėžtina, kad kitokių naudojimosi turtu variantų atsakovės neteikė. Taigi, patvirtinus namo naudojimosi tvarką, jokių esminių pasikeitimų nėra, o esant pasikeitusioms aplinkybėms ji galėtų būti keičiama. Aktualu pažymėti, kad pirmosios instancijos teisme žodinio bylos nagrinėjimo metu dalyvavusi vienintelė atsakovė A. B. prašymą priteisti kompensaciją motyvavo tuo, kad ieškovė, atsakovės teigimu, neprisidėjo prie laiptinės remonto, langų keitimo, neatsiskaitė už vartus, už karšto vamzdžio tarp antro ir trečio aukšto keitimą. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad atsakovės argumentai yra nukreipti dėl bendro naudojimo namo objektų išlaikymo išlaidų atlyginimo. Kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, šie paminėti atsakovės A. B. teiginiai teisinės reikšmės šioje byloje nagrinėjamam klausimui neturi, nes byloje buvo sprendžiamas klausimas ne dėl bendro naudojimo namo objektų išlaikymo išlaidų atlyginimo, o dėl naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės objektu tvarkos nustatymo. Kolegija sutinka pirmosios instancijos teismo išvada, kad naudojimosi daiktu tvarkos nustatymas reiškia naudojimosi teisės konkrečia daikto dalimi nustatymą. Nustačius naudojimosi tvarką atskiri nuosavybės teisės objektai nesuformuojami ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigia. Daikto savininko teisių užtikrinimą geriausiai atitinka tokia naudojimosi daiktu tvarka, kai kiekvienam bendraturčiui paskiriama naudotis realioji daikto dalis atitinka jo idealiąją dalį bendrosios dalinės nuosavybės teisėje ir visiems bendraturčiams tenka pagal savo naudingąsias savybes vienodo vertingumo daikto dalys. Tačiau, skirtingai nei idealioji dalis, realioji dalis parodo ne į kokios apimties turto dalį bendraturtis turi nuosavybės teisę, o kokia konkrečia daikto dalimi (zona) koks bendraturtis naudojasi. Tuo tarpu nustačius naudojimosi tvarką atskiri nuosavybės teisės objektai šiuo atveju suformuoti nebuvo ir bendroji dalinė nuosavybės teisė nei visiškai, nei iš dalies nepasibaigė. Akcentuotina, kad kaip minėta anksčiau ir buvo nustatyta, visi namo bendraturčiai faktiškai ploto valdo daugiau nei yra įgiję, namo ploto duomenys buvo tikslinami, o nustatyta naudojimosi tvarka nesiskiria nuo dabartinės faktinės naudojimosi tvarkos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad, paskyrus šalims naudotis nevienodo vertingumo patalpas, taip pat esant būtinybei kuriai nors iš šalių skirti didesnę dalį, nei jos turima dalis bendrosios nuosavybės teisėje, bendraturčių iniciatyva spręstinas atlyginimo (kompensacijos) už naudojimąsi svetimu turtu klausimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-572/2004; 2006 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2006). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui patvirtinus pastato naudojimosi tvarką tokią, kokia ji buvo ilgą laikotarpį iki šiol, nenustatyta jokių praradimų, kurias patiria atsakovės tokią tvarką nustačius. Teismo patvirtinta tvarka jokių korekcijų nustatyta nebuvo, šalių nuosavybės teise priklausančios turto dalys nepasikeitė. Konstatuotina, kad nagrinėjamojoje byloje teismas priėmė abiem pusėms priimtiniausią sprendimą, atsižvelgdamas į ginčo šalių turimas dalis bendrojoje nuosavybėje, į faktinę ilgalaikę valdymo situaciją, įvertinęs šalių nesutarimo priežastis, siekdamas, kad nustatoma naudojimosi tvarka būtų patogi bendraturčiams, racionali ir tarnautų tinkamam nuosavybės valdymui. Kolegija, apibendrinusi minėtus argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tvirtindamas naudojimosi tvarką, neturėjo pagrindo priteisti kompensaciją atsakovėms.

23. Apeliančių teigimu, pirmosios instancijos teismas šioje byloje turėjo spręsti klausimą dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės ir turto, kuris lieka bendrąja daline nuosavybe, tvarkos nustatymo. Kolegija pažymi, kad naudojimosi bendru daiktu tvarkos nustatymas ir atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra savarankiški bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimo būdai, besiskiriantys savo turiniu, tikslais, padariniais sprendžiant ginčą teisme - įrodinėjimo dalyku byloje ir kt. Šiuo atveju apeliantės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme nepateikė priešieškinio ir neprašė teismo spręsti klausimą dėl atidalinimo iš bendrosios dalinės nuosavybės dėl jos patirtų nuostolių. Atidalijimo projektas byloje taip pat pateiktas nebuvo. Taigi, atsižvelgiant j tai, kas išdėstyta, šie atsakovių argumentai atmestini kaip nepagrįsti, nes nebuvo pirmosios instancijos teisme nagrinėjamos bylos dalykas.

24. Išdėstytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad į esminius klausimus atsakyta. Kiti šalių teiginiai neturi teisinės reikšmės, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

25. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

26. Teisėjų kolegijai atmetus apeliacinį skundą, teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą apeliacinės instancijos teisme įgijo ieškovė (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys). Ieškovė pateikė teismui įrodymus apie apeliacinės instancijos teisme patirtas 1200 Eur atstovavimo išlaidas, kurios susidarė už atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimą. Pažymėtina, kad ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77, kuriuo buvo pakeistas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymas Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“, rekomenduojamo priteisti maksimalaus užmokesčio dydžio, išlaidos pripažintinos būtinomis. Atsižvelgiant į tai, netenkinus apeliacinio skundo, ieškovei iš apeliančių po lygiai (po 400 Eur) priteistina 1200 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teisėjų kolegija,

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei N. S. S. iš atsakovių A. B., E. T., A. F. po 400 Eur, iš viso 1200 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.