Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

2020-01-09 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-11-795/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nuosprendis
Data
2020-01-09
Bylos Nr.
1A-11-795/2020
Teisminio proceso Nr.
1-01-1-01122-2019-1
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Savinijus Katauskas, Regina Bertašienė, Kristina Baškienė
Nuteistasis
A. D.
Nukentėjusysis
R. D.
Advokatai
Marius Navickas, Dainius Motužis
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-11-795/2020Proceso Nr. 1-01-1-01122-2019-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.3; 1.1.8.1.1; 1.1.9.9; 1.2.4.6.2.1; 1.2.5.4.1; 2.1.14; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.4.1; 2.4.7 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. sausio 9 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Baškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Reginos Bertašienės ir Savinijaus Katausko,

sekretoriaujant Danutei Klimašauskaitei, Sabinai Vigelytei,dalyvaujant prokurorams Raimondui Galdikui, Ginai Skersinskytei,nuteistajam A. D. ir jo gynėjui advokatui Dainiui Motužiui,nukentėjusiajai R. D. ir jos atstovui advokatui Mariui Navickui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. gynėjo advokato Dainiaus Motužio apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. spalio 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. D. pripažintas kaltu, padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas:

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirta 1 (vienerių) metų trukmės laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis;

- pagal BK 145 straipsnio 1 dalį paskirta 1 (vienerių) metų trukmės laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – 1 (vienerių) metų trukmės laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant per šešis mėnesius neatlygintinai išdirbti 60 (šešiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 ir 6 dalimis, 72¹ ir 72² straipsniais, su bausme A. D. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės: įpareigojimas 6 (šešis) mėnesius gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu ir dalyvavimas 6 (šešis) mėnesius smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Vadovaujantis BK 65 ir 66 straipsniais, į bausmės laiką įskaitytas laikinojo sulaikymo laikas nuo 2019 m. sausio 7 d. iki 2019 m. sausio 8 d. (viena para), jį prilyginant dviem laisvės apribojimo dienoms, ir nustatyta, kad A. D. turi atlikti 11 mėnesių ir 28 dienų laisvės apribojimo bausmę.

Bausmės pradžia skaičiuotina nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. D. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikta nepakeista.

R. D. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies, iš A. D. priteistas 1 000 Eur (vienas tūkstantis eurų) R. D. neturtinei žalai atlyginti.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš A. D. priteistas 15,26 Eur (penkiolikos eurų 26 ct) turtinės žalos atlyginimas.

Iš A. D. priteistos R. D. patirtos atstovavimo išlaidas – 1 500 Eur (vienas tūkstantis penki šimtai eurų).

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. D. nuteistas už tai, kad grasino nužudyti ir smurtaudamas padarė nežymų sveikatos sutrikdymą šeimos nariui: 2019 m. sausio 7 d. apie 21.50 val. namuose, adresu (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, konflikto metu sugriebė buvusiai sutuoktinei R. D. už žastų ir purtė, trenkė ją nugara į sieną, tuo pačiu metu grasino nužudyti, šaukdamas: „kurva, užmušiu, baigsi tu čia karaliauti, tau baigsis vieną kartą“, po to tyčia griebė R. D. už šaliko abiejų kraštų ir, tempdamas šaliką, ją smaugė. R. D., išsivadavusi ir pastūmusi A. D. į šoną, bėgo į virtuvę, skambindama Bendrojo pagalbos centro telefonu. A. D. ją pasivijo ir sugriebė už dešinės rankos riešo, laužė ranką, bandydamas atimti telefoną, tada griebė už žastų ir purtė ne mažiau kaip tris kartus, trenkė R. D. nugara į sieną, tuo pačiu metu grasino ją nužudyti, šaukdamas: „kurva, aš tave užmušiu“, po to prirėmęs ją kampe, tyčia sugriebė už šaliko abiejų kraštų ir, tempdamas šaliką, smaugė ją, tuo pačiu metu vėl grasindamas R. D. užmušti. Tokiu būdu A. D. sudarė nukentėjusiajai R. D. realų ir pakankamą pagrindą manyti, kad grasinimas nužudyti bus įvykdytas, ir smurtaudamas padarė nukentėjusiajai R. D. poodinę kraujosruvą kairio žasto užpakaliniame paviršiuje, nedideles grupines apvalias poodines kraujosruvas dešinio žasto ir dilbio srityje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

2. Nuteistojo A. D. gynėjas advokatas D. Motužis apeliaciniu skundu prašo: 1) atlikti įrodymų tyrimą ir apklausti kaip liudytojus E. P., V. R.; prijungti prie bylos medžiagos pokalbio tarp A. D. ir nukentėjusiosios brolio P. J. garso įrašą; įpareigoti nukentėjusiąją pateikti duomenis apie įgytą nekilnojamąjį turtą; 2) Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. spalio 2 d. nuosprendį panaikinti ir A. D. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį išteisinti, neįrodžius, kad padaryta nusikaltimo požymių turinti veika; 3) apeliacinės instancijos teismui nenustačius išteisinimo pagrindų, sušvelninti A. D. paskirtą bausmę ir sumažinti priteistą neturtinės žalos atlyginimą.

2.1. Šioje byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad tarp konflikto dalyvių buvo susiklostę sudėtingi asmeniniai santykiai, t. y. buvę sutuoktiniai po santuokos nutraukimo liko gyventi tame pačiame būste (name), nesutarimų kyla dėl nukentėjusiosios vykdomos ūkinės komercinės veiklos.

2.2. Apeliaciniame skunde neginčijama, kad po to, kai A. D. 2019 m. sausio 7 d. vakare, pažadintas iš miego, į namą, miegamąjį, per balkoną įleido nukentėjusiąją R. D., kilo impulsyvus žodinis konfliktas (apsikeičiant keiksmažodžiais ir kitomis ne visai gražiomis frazėmis), o šiai pirmai pradėjus daužyti į krūtinę A. D., t. y. pačiai nukentėjusiajai pradėjus neadekvačius veiksmus dėl to, kad pastarasis neįleido į namus, nuteistasis spontaniškai gindamasis jai padarė poodinę kraujosruvą kairio žasto užpakaliniame paviršiuje, nedideles grupines apvalias poodines kraujosruvas dešinio žasto ir dilbio srityje, apsistumdymo metu galėjo sugriebti už šaliko, bet jokiu būdu jos nesmaugė, po kambarius nesivaikė, į sieną netrankė. Apeliaciniame skunde teigiama, jog apsižodžiavimas, kuris pirmosios instancijos teismo buvo įvertintas kaip grasinimas nužudyti, ir fizinis kontaktas nebuvo tokie, už kuriuos reikėtų A. D. teisti. Šioje susiklosčiusioje situacijoje vertintina ne tik formali veiksmų atitiktis nusikalstamos veikos sudėčiai, bet ir pati situacija, kurioje kaltininko veiksmai buvo realizuoti, t. y. konfliktinė situacija tarp buvusių sutuoktinių dėl nevisiškai atidalyto turto, po santuokos nutraukimo nenustatytos naudojimosi namu, ypač naudojimosi rūsiu, kur nukentėjusioji vykdo ūkinę veiklą, susijusią su mėsos produktų gamyba, sandėliavimu, tvarkos, neįleidimo į namus, dėl ko nukentėjusioji įvykio dieną turėjo lipti per balkoną, 20 000 Eur reikalavimo už A. D. motinai priklaususio buto pardavimą, t. t. Be to, priešingai, nei teigiama skundžiamame nuosprendyje, santuoka tarp nukentėjusiosios R. D. ir A. D. buvo nutraukta ne dėl smurtavimo. Pagal 2018 m. rugpjūčio 20 d. patvirtintą santuokos nutraukimo bendru sutuoktinių sutarimu pasekmių sutartį A. D. priklauso 1/2 dalis namo, esančio (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), kur iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo gyveno, šiuo adresu deklaruota ir gyvenamoji vieta.

2.3. Šioje byloje, pripažindamas A. D. kaltu dėl jam inkriminuojamų veikų padarymo, pirmosios instancijos teismas iš esmės rėmėsi nukentėjusiosios bei jai artimų asmenų parodymais. Tuo tarpu nuteistojo teikiamo prašymo dėl įrodymų , t. y. garso įrašo, kuriame užfiksuotas nuteistojo ir nukentėjusiosios brolio P. J. pokalbis, daryto po ikiteisminio tyrimo pradėjimo, apie 2019 m. sausio 7 d. kilusio konflikto priežastis ir aplinkybes, prijungimo netenkino, taip pat atsisakė apklausti kaip liudytojus E. P., V. R., kurie teismui galėjo paaiškinti, kas jiems žinoma apie A. D. ir jo buvusios sutuoktinės R. D. tarpusavio santykius, kylančių konfliktų priežastis. Apeliaciniame skunde pažymėta, kad nukentėjusioji A. D. dar 2019 m. sausio 3 d. kilusio žodinio konflikto metu, reikalaudama 20 000 Eur už parduotą A. D. motinai priklausiusį butą, pagrasino, sakydama: „Būsi girtas aš tau iškviesiu policiją ir pamatysi, kas bus.“

2.4. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog iš 2019 m. sausio 7 d. nukentėjusiosios R. D. parodymų, duotų iš karto po įvykio ikiteisminio tyrimo įstaigoje, 2019 m. kovo 20 d. apžiūros protokolo yra akivaizdu, kad R. D. 2019 m. sausio 7 d. į Bendrojo pagalbos centro telefoną paskambino keletą sekundžių prieš pat įleidžiama A. D. per balkoną į kambarį ir, nenutraukdama ryšio, savo telefoną įsidėjo į kišenę, kad atsiliepęs operatorius girdėtų, kas kalbama. Tik įėjus į namą prasidėjo konfliktas, pasibaigęs abipusiu apsistumdymu, apsikeitimu keiksmažodžiais, kuris truko tik 28 sekundes. Apeliaciniame skunde pastebėta, kad, kaip tai nurodė R. D., prietemoje, bėgant į kitą kambarį (virtuvę), siekiant išvengti sutuoktinio smurto, išsitraukti palto kišenėje esantį telefoną, atrakinti klaviatūrą, surinkti 112, kai kėsinamasi telefoną atimti, yra praktiškai neįmanoma.

2.5. Galiausiai apeliaciniame skunde tvirtinama, jog yra pagrindo manyti, kad liudytoja policijos pareigūnė V. B., nukentėjusiosios kaklo paraudimu galėjo palaikyti R. D. kaklo apatinės dalies priekiniame paviršiuje likusį pooperacinį apie 6 cm randą.

2.6. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje teigiama, kad, atsižvelgiant į padarytų nusikaltimų pobūdį ir jų padarymo aplinką, A. D. tikslinga skirti baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir nesiartinti prie nukentėjusiosios arčiau nei nustatytu atstumu. Apeliaciniame skunde atkreiptas dėmesys, kad iš skundžiamo nuosprendžio rezoliucinės dalies lieka visiškai neaišku, kokiu – 5, 10 ar 100 metrų – atstumu paskirto įpareigojimo vykdymo laikotarpiu A. D. negalės artintis prie nukentėjusiosios.

2.7. Apeliaciniame skunde pastebėta ir tai, kad tokios baudžiamojo poveikio priemonės net neprašė skirti valstybės kaltintojas, ji paskirta iš esmės nukentėjusiosios prašymu. Nuteistasis mano, kad teismo paskirtas įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir nesiartinti prie nukentėjusiosios arčiau nei nustatytu atstumu nepagrįstai riboja jo konstitucinę teisę tinkamai naudotis (disponuoti) savo nuosavybe, gyventi savo būste ir yra akivaizdžiai perteklinis, siekiant baudžiamojo proceso bei bausmės tikslų.

2.8. Apeliaciniame skunde pažymima, kad A. D. savame būste dėl paskirtos kardomosios priemonės nebegali gyventi daugiau kaip dešimt mėnesių, priverstas glaustis pas artimuosius. Nuteistojo sesuo, kuri laikinai leido apsistoti A. D. savo namuose, pareiškė, kad artimiausiu metu jis privalo išsikraustyti, nes dėl jo pernelyg ilgo buvimo jų šeimoje prasidėjo nesutarimai tarp šeimos narių, o rasti kitą būstą, kur galėtų apsigyventi, A. D. neturi nei galimybių, nei lėšų.

2.9. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad R. D. sąmoningai slepia, jog yra UAB „Z.“ vardu įsigijusi kitą būstą (duomenys neskelbtini). Taigi apeliaciniame skunde padaryta išvada, jog manant, kad A. D. nukentėjusiajai kelia pavojų, su ja nuolat turi būti kitas asmuo, pastarajai tikrai nėra būtinumo nuolat gyventi (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini).

Atsiliepimas

3. Nukentėjusiosios R. D. atstovas advokatas M. Navickas atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo atmesti nuteistojo A. D. gynėjo advokato D. Motužio apeliacinį skundą ir priteisti iš nuteistojo nukentėjusiajai apeliacinės instancijos teisme patirtas proceso išlaidas.

3.1. Atsiliepime pažymima, jog nuteistojo teiginiai apie neva paraudimų ant nukentėjusiosios kaklo bei tai patvirtinančių duomenų byloje nebuvimą neatitinka tikrovės. Be to, nuteistojo versija, jog policijos pareigūnė, atvykusi į įvykio vietą, dėl smaugimo ant kaklo likusius paraudimus galėjo sumaišyti su pooperaciniu randu, yra visiškai nepagrįsta. Teismo medicinos ekspertas, praėjus daugiau kaip 1,5 paros po įvykio, pats apžiūrėdamas R. D., objektyviai nustatė ir į specialisto išvadą įrašė vis dar matomus atskirus paraudimus kaklo srityje.

3.2. Pasisakant dėl apeliaciniame skunde nurodomų galimų konflikto priežasčių, atsiliepime atkreipiamas teismo dėmesys, kad nukentėjusioji niekada nuteistajam nėra reiškusi jokių materialinių reikalavimų nei šioje, nei santuokos nutraukimo byloje. Priešingai, teismo priimtas sprendimas nutraukti santuoką abipusiu sutikimu pagrindžia, kad šalys yra išsprendusios visus turtinius klausimus ir po santuokos nutraukimo viena kitai jokių pretenzijų neturi. Be to, ir pats nuteistasis nepaaiškina, kaip nukentėjusioji šiuo baudžiamuoju procesu galėtų išspręsti naudojimosi šalių turimu turtu tvarką. Nuteistojo versija, dėl ko tarp sutuoktinių galėjo kilti konfliktinė situacija, duodant parodymus, kito viso proceso metu.

3.3. Atsiliepime pažymima, kad nuteistajam už inkriminuotas nusikalstamas veikas buvo paskirtos vienos iš švelniausių bausmių rūšių, kartu paskiriant minimalius laisvės apribojimo terminus bei įpareigojimus. Apeliaciniame skunde nenurodyta nė viena priežastis, kodėl už padarytas nusikalstamas veikas nuteistajam priteistas 1 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas laikytinas per dideliu ar neteisingu. Priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, yra adekvatus, teisėtas ir pagrįstas.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismo posėdžio apeliacinės instancijos teisme metu nuteistasis A. D. ir jo gynėjas advokatas D. Motužis prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė, nukentėjusioji R. D. ir jos atstovas advokatas M. Navickas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

7. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

8. Apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl nuteistojo A. D. kaltės, padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, ir daroma išvada, kad nuteistasis nepagrįstai pripažintas kaltu padarius šias nusikalstamas veikas. Tačiau sutikti su tokiais apeliacinio skundo teiginiais teisėjų kolegija neturi pagrindo.

a) Dėl faktinių bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo

9. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nė vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

10. Įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįsti A. D. kaltę, padarius nusikaltimus, numatytus BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje. Iš bylos duomenų matyti, kad tarp nuteistojo ir nukentėjusiosios yra susiklostę priešiški santykiai, jų šeimos gyvenimas nėra sklandus, pasibaigęs skyrybų procesas, todėl nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės R. D. parodymai buvo vertinti neatsiejamai nuo kitų baudžiamojoje byloje nustatytų faktų ir aplinkybių. Atkreiptinas nuteistojo dėmesys į tai, kad nukentėjusioji ir civilinė ieškovė, duodama parodymus dėl paties smurto vartojimo ir grasinimo fakto, buvo nuosekli ir apylinkės teismas jos parodymais pagrįstai vadovavosi, nes juos patvirtino kita bylos medžiaga. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, A. D. kaltu neprisipažino. Pirmosios instancijos teismas tokią nuteistojo poziciją pagrįstai vertino kaip gynybinę. Nuteistojo kaltė yra įrodyta pirmosios instancijos teismo ištirta ir įvertinta išsamia, neprieštaringa surinktų įrodymų visuma.

11. Pats nuteistasis A. D. pripažįsta, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje tarp jo ir nukentėjusiosios įvyko konfliktas, tik pastarojo įvykių seką nuteistasis nurodo skirtingai nei nukentėjusioji. A. D. teigia, kad nukentėjusioji jį užsipuolė, sudavė į krūtinę, dėl to jam liko mėlynės krūtinėje, tai įrodo specialisto išvada (t. 1, b. l. 125), ir jis gindamasis suėmė nukentėjusiajai už rankų, o jų grumtynių metu šalikas apsivyniojo ir galbūt užsiveržė nukentėjusiajai aplink kaklą. Tokie nuteistojo parodymai pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo įvertinti tik kaip jo gynybinė versija, pateikta siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytas nusikalstamas veikas. Nors įvykio metu ir vietoje buvo tik nuteistasis ir nukentėjusioji, nukentėjusiosios nuoseklius parodymus patvirtina net tik liudytojų, apklaustų teisiamajame posėdyje, parodymai, vaizdinė medžiaga (t. 3, b. l. 9–10), parodymų patikrinimas vietoje (t. 3, b. l. 57–74), bet ir specialisto išvada dėl jos patirtų sužalojimų (t. 1, b. l. 38) bei kiti netiesioginiai įrodymai: nevienkartinis skambinimas į nuteistojo telefoną, siekiant įeiti į namus (t. 3, b. l. 19), skambinimas į Bendrąjį pagalbos centrą ir pastarojo perskambinimas nukentėjusiajai po jos nepavykusio susisiekimo dėl pagalbos (t. 1, b. l. 113–114; t. 3, b. l. 19), nuteistojo skambutis dukrai ir prašymas, kad nukentėjusioji nerašytų pareiškimo dėl įvykio (t. 1, b. l. 54–55), nukentėjusiąją mačiusių iš karto po įvykio pareigūnų, sesers ir dukrų parodymai apie nukentėjusiosios būklę ir žymes ant kūno, taip pat tų pačių liudytojų artimųjų parodymai apie nuteistojo ilgalaikį ir sistemingą smurtą prieš nukentėjusiąją.

12. Pažymėtina, jog, aptardamas R. D. padarytus sužalojimus, nuteistasis nors ir pripažįsta griebęs už šaliko, tačiau neigia jį užveržęs, įtempęs, dėl ko nukentėjusioji buvo smaugiama. Pirmiausia pažymėtina, jog nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek parodymų patikrinimo vietoje metu, taip pat ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, parodė tą vakarą dėvėtą šaliką ir pademonstravo, kaip juo buvo smaugiama. Atkreiptinas dėmesys, kad šio vientiso, neturinčio galų šaliko, du kartus apvynioto apie kaklą, niekaip atsitiktinai užkliūdyti, užgriebti ar patempti, nesiekiant žmogaus smaugti, neįmanoma. Nuteistasis teisiamojo posėdžio metu bandė paaiškinti, kad jis, griebdamas nukentėjusiajai už rankų, kartu galėjo netyčia užgriebti ir už šaliko galų, nes šalikas buvo ilgas, galai nutįsę, ir, kai R. D. bandė išsisukti, jis galėjo įsitempti (t. 4, b. l. 14–15). Akivaizdu, kad toks aiškinimas prieštarauja objektyvioms byloje nustatytoms aplinkybėms, t. y. nukentėjusios dėvėtas šalikas neturėjo galų ir nebuvo nutįsęs, o buvo apvyniotas du kartus apie kaklą, todėl įvykio metu buvo ant nukentėjusios kaklo bei pečių. Taigi apygardos teismas daro išvadą, jog nuteistasis, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės, neigdamas smaugęs nukentėjusiąją, apeliaciniame skunde nurodo tikrovės neatitinkančius duomenis.

Žemesnės instancijos teismas

13. Dėl tvirtinimo, kad policijos pareigūnė nukentėjusiosios kaklo paraudimu galėjo palaikyti R. D. kaklo apatinės dalies priekiniame paviršiuje likusį pooperacinį randą, pažymėtina, jog teismo medicinos ekspertas, praėjus daugiau kaip 1,5 paros po įvykio, pats apžiūrėdamas R. D., objektyviai nustatė ir į specialisto išvadą įrašė vis dar matomus atskirus paraudimus kaklo srityje (t. 1, b. l. 38). Iš karto po įvykio į vietą atvykusi pareigūnė V. B. nurodė aiškiai mačiusi raudoną nukentėjusios kaklą (t. 4, b. l. 16–17). Šie ant nukentėjusios kaklo akivaizdžiai matomi paraudimai pareigūnės buvo nufotografuoti, o nuotraukos su ant kaklo matomais paraudimais yra bylos medžiagoje, t. y. fotolentelėje yra užfiksuota nukentėjusioji R. D., paraudusio jos kaklo ir riešų vaizdas (t. 1, b. l. 19–20, 22–25). Taigi nuteistojo teiginiai apie paraudimų ant nukentėjusios kaklo bei tai patvirtinančių duomenų byloje nebuvimą neatitinka tikrovės.

14. Pažymėtina, jog paties nuteistojo versijos apie nukentėjusiosios smurtavimą prieš jį, be specialisto išvados, kuri atlikta iš medicininių dokumentų ir tik po paties nuteistojo apsilankymo pas šeimos gydytoją, jokie kiti įrodymai nepatvirtina. Tiek į įvykio vietą atvykusiems pareigūnams, tiek uždarant jį į areštinę, A. D. jokių nusiskundimų dėl sveikatos būklės neišreiškė (t. 4, b. l. 51). Į teismo medicinos ekspertą nuteistasis taip pat nesikreipė, teigdamas, kad tyrėja jam to nenurodė, nors tai siūlė ir jį apžiūrėjęs šeimos gydytojas (t. 3, b. l. 49–51). Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo išsilavinimą ir eitas pareigas (duomenys neskelbtini), logiškai ir visiškai pagrįstai padarė išvadą, jog šie reikalavimai A. D. buvo žinomi ir suprantami. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nuteistasis tyčia nesinaudojo teismo medicinos specialisto pagalba, kuris būtų galėjęs tinkamai identifikuoti nuteistojo kūne esančių sužalojimų tikslų atsiradimo laiką ir padarymo mechanizmą. Šiuo metu specialisto išvadoje nurodyta, kad tiksliau pasisakyti apie sužalojimų padarymo laiką nėra galimybės, nes pateiktuose medicininiuose dokumentuose nenurodyta poodinių kraujosruvų spalva, kiti morfologiniai požymiai (t. 1, b. l. 125). Iš byloje esančių liudytojų D. D. ir L. K. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų protokolų (t. 3, b. l. 27–28, 36–37) ir pateiktų telefoninių susirašinėjimų duomenų (t. 3, b. l. 31–35, 40) matyti, kad nuteistasis dar iki įvykio galėjo būti susižalojęs (nugriuvęs nuo laiptų), dėl to galėjo atsirasti mėlynių ne tik krūtinėje, bet ir dubens srityje, tai yra užfiksuota ir specialisto išvadoje dėl nuteistojo sužalojimų. Žinodamas minėtus duomenis (liudytojų parodymus), A. D. parodymų patikrinimo vietoje metu (t. 3, b. l. 90–116) pats pripažino, kad slydo laiptais, bet teigė, kad susižalojo tik klubą. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad tokiais parodymais nuteistasis siekė, jog pastarieji neprieštarautų prieš tai duotiems parodymams dėl neva nukentėjusiosios prieš jį vartoto smurto, o užfiksuoti sužalojimai jo kūne galėtų būti paaiškinami.

15. BK 140 straipsnyje nurodytu nusikaltimu kėsinamasi į asmens sveikatą. Objektyviai jis pasireiškia fizinio smurto prieš asmenį vartojimu (mušimu, kitokiu smurtavimu), padariniais – fizinio skausmo sukėlimu arba nežymiu sužalojimu ar trumpu susargdinimu, priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių; subjektyviai – tiesiogine ar netiesiogine tyčia – suprantant, kad dėl konkretaus fizinio smurto gali kilti atitinkami padariniai (fizinis skausmas asmeniui, jo nežymus sužalojimas ar trumpalaikis susargdinimas), ir jų siekiant arba nors ir nesiekiant šių konkrečių padarinių, bet sąmoningai leidžiant jiems atsirasti. Mušimas ar kitoks smurtavimas gali pasireikšti poveikiu į žmogaus kūną, siekiant sukelti fizinį skausmą, tačiau juo nei sunkiai, nei nesunkiai nesužalojant, nesusargdinant ir tokių padarinių nesiekiant. BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyta kvalifikuota nusikalstamos veikos sudėtis – kvalifikuojamieji požymiai apibūdina nukentėjusįjį asmenį, t. y. šeimos narys ar artimasis giminaitis (kasacinės nutartys Nr. 2A-5/2014, Nr. 2K-152-693/2016).

16. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuteistojo A. D. nusikalstama veika dėl R. D. sužalojimo teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, nes A. D. tyčia smurtiniais veiksmais nežymiai sužalojo nukentėjusiąją, suvokė, kad, smurtaudamas prieš nukentėjusiąją, gali jai sukelti sveikatos sutrikdymą, ir norėjo taip veikti. Nors nukentėjusioji yra buvusi nuteistojo sutuoktinė (jie išsituokė 2018 m. rugsėjo 18 d.), tačiau jie ir toliau gyveno viename būste ir jų gyvenimas ne itin pasikeitė po skyrybų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad nuteistasis smurtavo prieš savo šeimos narį, ir jo padarytus nusikalstamus veiksmus kvalifikavo kaip nežymų sveikatos sutrikdymą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju teisingai nustatė faktines šios bylos aplinkybes, tinkamai įvertino surinktus ir teisme tiesiogiai ištirtus įrodymus, jų visetą ir padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas dėl nuteistojo A. D. padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus.

17. Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Nagrinėjamos bylos atveju BK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis – veika pasireiškia grasinimu nužudyti žmogų, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas, ir subjektyvusis požymis – kaltė pasireiškia tiesiogine tyčia, t. y. asmuo supranta, jog grasina nužudyti žmogų, ir nori taip elgtis. Pagal teismų praktiką, grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkių neigiamų padarinių. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui konstatuoti nėra būtina nustatyti, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Sprendžiant klausimą apie grasinimo realumą, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010).

18. Apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visiškai pakanka konstatuoti, jog nuteistasis A. D. 2019 m. sausio 7 d. apie 21.50 val. name, esančiame (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, grasino nužudyti savo buvusią sutuoktinę R. D., dėl to R. D. turėjo realų pagrindą manyti, kad A. D. grasinimus gali įvykdyti. Pažymėtina, jog apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. D. savo kaltę dėl šios nusikalstamos veikos neigė ir teigė, kad konfliktą iniciavo nukentėjusioji, jis prieš R. D. nesmurtavo, jos nesmaugė ir jai negrasino. Kaip jau buvo nurodyta, nuteistojo grasinimą nužudyti, kaip ir viso įvykio bei smurto vartojimo aplinkybes, patvirtina anksčiau nurodyti ir išanalizuoti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra jokių pagrįstų abejonių, jog A. D. grasino nužudyti R. D.

19. Faktą, kad R. D. turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas, įrodo ne tik jos parodymai, bet ir kiti byloje esantys duomenys. Ant nukentėjusiosios kūno (kaklo) liko raudonos žymės po nuteistojo atliktų veiksmų – smaugimo šaliku. Tiek šalių dukros, tiek nukentėjusiosios sesuo parodė, kad A. D. neblaivus yra agresyvus, o tą vakarą jam nustatytas vidutinis girtumo laipsnis (t. 1, b. l. 27), anksčiau ne kartą buvo smurtavęs prieš nukentėjusiąją, bet ji nesikreipdavo pagalbos (t. 1, b. l. 49–51, 58–59, 65–67; t. 3, b. l. 27–29, 36–38). Kad nukentėjusioji paniškai bijo nuteistojo, rodo ir dukterų susirašinėjimas žinutėmis po Kalėdų (t. 3, b. l. 31–35, 40), (duomenys neskelbtini) moterų informacijos ir mokymo centro raštas (t. 1, b. l. 148). Esant minėtoms aplinkybėms, apygardos teismas daro išvadą, kad A. D. padaryta veika pagal nustatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius atitinka nusikaltimo, numatyto BK 145 straipsnio 1 dalyje, sudėtį. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nuteistojo išreikštas grasinimas buvo realus, paveikė nukentėjusiosios psichinę būseną, R. D. grasinimą suvokė kaip realų pavojų savo gyvybei, patyrė psichologinį diskomfortą, baimę, nervinę įtampą, yra visiškai pagrįsta. A. D., smaugdamas nukentėjusiąją ir grasindamas ją užmušti, siekė, jog pastaroji jaustų baimę, ir suprato, kad ši turėjo pagrindą galvoti, jog grasinimas bus įvykdytas. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai konstatavo, jog A. D. padaryta nusikalstama veika yra įrodyta byloje esančių duomenų visetu.

20. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog, sprendžiant dėl padarytų nusikalstamų veikų ir vertinant nuteistojo kaltės klausimą, ne mažiau svarbu įvertinti, dėl ko kilo konfliktas tarp buvusių sutuoktinių. Atsiliepime į apeliacinį skundą yra visiškai pagrįstai atkreiptas dėmesys, jog nuteistojo versija, dėl kokių priežasčių tarp buvusių sutuoktinių susidarė konfliktinė situacija, kito viso proceso metu. 2019 m. sausio 8 d. apklausoje A. D. jokių buvusios sutuoktinės jam išsakomų pretenzijų ar reikalavimų dėl turto nenurodė. Priešingai, šioje pirminėje apklausoje A. D. nurodė, kad buvusiai sutuoktinei nepatikdavo jo elgesys, kai pas jį ateidavo draugai ir būdavo vartojamas alkoholis. Taip pat nuteistasis paminėjo R. D. priekaištus dėl jo bendravimo su dukra (t. 2, b. l. 25–27). Visiškai kitokią konflikto priežastį nuteistasis nurodė 2019 m. sausio 16 d. apklausoje. Nuteistasis A. D. parodė, kad R. D. prieš konfliktą pykusi ir liepusi atiduoti 20 000 Eur (už tai, kad nuteistojo mama pardavė butą), vėliau neva A. D. puolė kumščiais. Šioje apklausoje nuteistasis nurodė, kad tarp jų konfliktų kildavo dėl to, jog antstoliai buvo areštavę jų turėtą turtą (t. 2, b. l. 29–31). Apie buvusiems sutuoktiniams nepadalytą turtą, nenustatytą padalyto turto naudojimosi tvarką šiuose parodymuose nuteistasis neužsimena.

Žemesnės instancijos teismas

21. Atsiliepime į apeliacinį skundą yra pagrįstai atkreiptas apygardos teismo dėmesys, jog nukentėjusioji nuteistajam nėra reiškusi jokių materialinių reikalavimų nei šioje, nei santuokos nutraukimo bylose. Priešingai, teismo priimtas sprendimas nutraukti santuoką abipusiu sutikimu pagrindžia, kad šalys yra išsprendusios visus turtinius klausimus ir po santuokos nutraukimo viena kitai jokių pretenzijų neturi. Pažymėtina, jog nuteistasis versiją, kad konfliktas tarp buvusių sutuoktinių atsirado dėl neatidalyto turto ir naudojimosi juo tvarkos nustatymo (t. y. neva šiose patalpose nukentėjusioji vykdo ūkinę veiklą), iškėlė tik bylos nagrinėjimo teisme metu. Beje, pats nuteistasis nepaaiškina, kaip nukentėjusioji šio baudžiamojo proceso metu galėtų išspręsti klausimą dėl naudojimosi šalių turimu turtu tvarkos ar atsidalyti minimą turtą. Taigi, jokių duomenų apie tai, kad prieš byloje nagrinėjamą įvykį tarp nukentėjusiosios bei nuteistojo buvo kilę ginčų dėl turto, išskyrus vėliau paties nuteistojo nurodytą versiją, nėra. Nors apeliaciniame skunde deklaratyviai pažymėta, jog nukentėjusioji jau 2019 m. sausio 3 d. kilusio žodinio konflikto metu neva grasino kreiptis dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo, tačiau jokių šiuos teiginius pagrindžiančių duomenų nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nei kartu su apeliaciniu skundu A. D. nepateikė.

22. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog apeliaciniame skunde aptartos kilusio konlikto priežastys nėra vienareikšmiškai ir neginčijamai įrodytos byloje esančių duomenų visuma, be to, ir pats nuteistasis skirtingose proceso stadijose pabrėždavo vis kitas konflikto priežastis. Tuo labiau, jog konflikto priežastys savaime nepateisina nuteistojo A. D. atliktų teisei priešingų veiksmų ir nepaneigia juose esant nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 145 straipsnio 1 dalyje, sudėčių požymių visumą. Be kita ko, motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Tai, kad tarp A. D. ir R. D. buvo kilęs žodinis konfliktas, ir šio konflikto priežastys nepaneigia A. D. prieš nukentėjusiąją pavartoto fizinio smurto, kuris sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą R. D., ir jo grasinimo nužudyti, kurį nukentėjusioji pagrįstai vertino kaip realų pavojų savo gyvybei. Taigi pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai pripažino A. D. kaltu ir taikė jam baudžiamąją atsakomybę.

23. Nuteistasis bando įrodyti provokuojamus nukentėjusiosios veiksmus, tvirtindamas, kad ji į Bendrąjį pagalbos centrą paskambino dar prieš konflikto pradžią, t. y. prieš įleidžiama į namus. Tokį tvirtinimą A. D. grindžia tuo, jog visas konfliktas truko labai trumpai (t. y. vos 28 sekundes), o, bėgdama į virtuvę nuo nuteistojo, R. D. neturėjo realios galimybės paskambinti. Tiek byloje esantys garso įrašai, tiek ir jų užfiksavimo laikas patvirtina nukentėjusiosios duotus parodymus (t. 1, b. l. 113–114). Nuteistasis versiją apie galbūt iš anksto darytą garso įrašą grindžia savo subjektyviu manymu, t. y. kad surasti kišenėje turimą telefoną, jį atrakinti, surinkti 112, kai kėsinamasi telefoną atimti, yra praktiškai neįmanoma. Visų pirma, atkreiptinas dėmesys, kad, skambinant Bendrojo pagalbos centro numeriu 112, telefono atrakinti nereikia. Be to, nukentėjusioji nurodė, kad šiuo telefonu ji skambinusi, kai po A. D. užpuolimo ir smaugimo pavyko ištrūkti iš miegamojo ir buvo nubėgusi į virtuvę. Atsiliepime pagrįstai yra pažymėta, kad aplinkybę, jog skambinama buvo ne konflikto pradžioje, patvirtina ir užfiksuoto įrašo turinys, kuriame girdimi pavieniai moters žodžiai: „paleisk man...“, „trenk“. Galima suprasti, jog nukentėjusioji buvo sugriebta ir laikoma A. D..

24. Įvertinęs visus reikšmingus duomenis, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad išteisinti A. D. apeliaciniame skunde nurodytu pagrindu negalima. Pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė nuteistojo kaltę ir tinkamai kvalifikavo jo atliktus neteisėtus veiksmus. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinį skundą, kiek tai susiję su A. D. nuteisimu ir pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei nuteistojo nusikalstamų veikų kvalifikavimu, nėra pagrindo.

b) Dėl įpareigojimo gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu (BK 72¹ straipsnis)

25. Teismas gali skirti įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, jei tai būtina siekiant apsaugoti nukentėjusio asmens teisėtus interesus (BK 72¹ straipsnio 1 dalis). Iš BK 67 straipsnyje pateikto teisinio reguliavimo išplaukia, kad baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų pasirinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai. Ar asmeniui, kuris nuteisiamas laisvės apribojimo bausme, skirtinos poveikio priemonės, kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Apeliaciniu skundu ginčijamas nuteistajam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimo 6 (šešis) mėnesius gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu – teisėtumas ir pagrįstumas.

26. Apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į apeliacinio skundo argumentus dėl baudžiamojo poveikio priemonės tikslingumo, įvertina nuteistojo įtaką nukentėjusiajai R. D., t. y. nukentėjusiąją nusikalstami nuteistojo veiksmai buvo privedę ne tik prie fizinio, bet ir prie psichinio išsekimo, jai sudėtinga pasipriešinti už save stipresniam asmeniui. Pažymėtina ir tai, kad A. D. pripažintas kaltu už smurtinio pobūdžio nusikaltimus, kuriuos padarė, gyvendamas kartu su nukentėjusiąja ir taip priversdamas ją jaustis nesaugiai net savo namuose. Vis dėlto, skirdamas baudžiamojo poveikio priemonę, teismas turi įvertinti ir siekti užtikrinti ne vien nukentėjusio asmens interesus, tačiau atsižvelgti į visas reikšmingas bylos aplinkybes. Vien to pagrindo, kad nukentėjusioji R. D. neturi jokio kito nekilnojamojo turto, į kurį galėtų bent laikinai įsikelti gyventi, jei nebūtų nuteistajam paskirta BK 72¹ straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė, nepakanka, siekiant nuteistąjį įpareigoti gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens.

27. Pažymėtina, jog Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2018 m. rugsėjo 18 d. sprendimu santuoka tarp A. D. ir R. D. nutraukta abiejų sutuoktinių bendru susitarimu. Tuo pačiu sprendimu patvirtinta santuokos nutraukimo pasekmių sutartis, kurioje numatyta, kad šalys susitaria, jog po santuokos nutraukimo R. D. ir A. D. asmeninės nuosavybės teisėmis atitenka po 1/2 dalį 0,1418 ha dydžio žemės sklypo, UNR. (duomenys neskelbtini), ir 1/2 dalį gyvenamojo namo, UNR. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini). Taigi, atsižvelgdamas į tokį nuosavybės teisės nustatymą ir nekilnojamojo turto padalijimą, apeliacinės instancijos teismas sutinka su skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo paskirtas įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusiosios ir nesiartinti prie jos arčiau nei nustatytu atstumu nepagrįstai riboja A. D. konstitucinę teisę tinkamai naudotis (disponuoti) savo nuosavybe, gyventi savo būste ir yra akivaizdžiai perteklinis, siekiant baudžiamojo proceso bei bausmės tikslų.

28. Taikant tokią baudžiamojo poveikio priemonę, būtina laikytis ir proporcingumo principo (BPK 11 straipsnis), kurio esmė ta, kad teismai neturėtų riboti asmens laisvių daugiau, negu būtina teisėtiems procesiniams tikslams pasiekti, taip pat negali naudoti neproporcingų asmeniui pareikštų įtarimų (kaltinimų) sunkumui procesinių prievartos priemonių, įpareigojimų. Be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 5 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens teisę į laisvę, nesant objektyvaus būtinumo šią teisę riboti, t. y. šiuo atveju gyventi savo būste (name). Pastebėtina, kad A. D. savame būste dėl paskirtos kardomosios priemonės negalėjo gyventi daugiau kaip dešimt mėnesių, buvo priverstas apsistoti pas artimuosius.

29. Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta anksčiau, apygardos teismas konstatuoja, jog, paskyrus nukentėjusiosios prašomą įpareigojimą, nuteistajam A. D. būtų apribota jo teisė laisvai ir nevaržomai naudotis jam priklausančia nuosavybe, taigi baudžiamojo poveikio priemonės taikymas varžytų asmens teisėtus interesus akivaizdžiai labiau, negu būtina svarbiems baudžiamajame įstatyme įtvirtintiems tikslams pasiekti. Darytina išvada, jog yra pagrindas tenkinti šią nuteistojo A. D. gynėjo apeliacinio skundo dalį ir pakeisti Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. spalio 2 d. nuosprendį – panaikinti nuteistajam A. D., vadovaujantis BK 72¹ straipsniu, su bausme paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą 6 (šešis) mėnesius gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu.

c) Dėl nuteistajam A. D. paskirtos bausmės

30. Apeliaciniame skunde yra suformuluotas prašymas tuo atveju, jei nebus nustatyta nuteistojo A. D. išteisinimo pagrindų, sušvelninti jam paskirtą bausmę ir sumažinti priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį.

31. Nors apeliaciniame skunde prašoma sušvelninti paskirtą laisvės atėmimo bausmę, tačiau apygardos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad apylinkės teismas tinkamai pritaikė bausmės skyrimą reglamentuojančias nuostatas. Skirdamas bausmę už padarytas nusikalstamas veikas, apylinkės teismas vadovavosi BK 54 straipsnyje numatytais bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais. Teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, motyvus ir tikslus, nuteistojo asmenybę, jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas ir turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) – ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą.

32. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį. Taigi teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati (proporcinga) padarytai nusikalstamai veikai: bausmė už nusikalstamą veiką turi atitikti tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį, be to, būtina atsižvelgti į kaltininko asmenybę, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos darymo metu ir po jos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-428/2009, 2K-28/2012, 2K-316/2014, 2K-7-2-699/2016).

33. Atsižvelgdamas į aptartą teismų praktiką, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai įvertino aplinkybes, jog A. D. padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, kaltės dėl jų padarymo nepripažino, nukentėjusiosios neatsiprašė, žalos neatlygino. Jis yra anksčiau teistas už neatsargų nusikaltimą (t. 2, b. l. 7), tačiau 2018 m. rugsėjo 6 d. sumokėjus paskirtą baudą teistumas laikytinas išnykusiu, administracine tvarka nebaustas (t. 2, b. l. 6). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į aplinkybes, jog A. D. yra išsituokęs, dukra (duomenys neskelbtini), jis nedirba, yra (duomenys neskelbtini) pensininkas, ir padarė tinkamą išvadą, jog A. D., kaip buvusiam (duomenys neskelbtini), keltini aukštesni elgesio standartai nei eiliniam visuomenės nariui. Pirmiausia šios aplinkybės formuoja teismo nuomonę apie nuteistojo asmenybę, kad A. D. sistemingai nepažeidžia įstatymų, neturi susiformavusio nihilistinio požiūrio į teisės ir socialines normas. Vis dėlto, įvertinęs faktą dėl nedažno nuteistojo nusikalstamumo ir nesistemingo teisės normose įtvirtintų draudimų bei reikalavimų nesilaikymo, pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę A. D., pagrįstai atsižvelgė ir į kitas reikšmingas aplinkybes.

34. Iš viso to, kas aptarta anksčiau, akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju A. D. savo veiksmų nevertina neigiamai ir savo elgesyje neįžvelgia atitinkamo pavojingumo bei neteisėtumo, dėl kilusio konflikto išimtinai kaltina buvusią sutuoktinę R. D. Pažymėtina, jog, kaip jau minėta anksčiau, nagrinėjamu atveju buvo padarytos dvi nusikalstamos veikos, nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė ir nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Taigi apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad geriausiai BK 41 straipsnio 2 dalyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistajam paskyrus vidutinio sunkumo bausmes, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalies ir 145 straipsnio 1 dalies normų sankcijose, t. y. laisvės apribojimą, nustatant šios bausmės rūšies vidurkį, numatytą BK 48 straipsnio 2 dalyje.

35. Būtina atkreipti dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, siekdamas padėti nuteistajam A. D. pakeisti gyvenimo būdą ir elgesį, sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo, atsižvelgdamas į padarytų nusikaltimų pobūdį ir nukentėjusį nuo jų asmenį, nuteistojo gyvenimo būdą, vadovaudamasis BK 48 straipsnio 6 dalies 5 punktu, jam paskyrė įpareigojimą neatlygintinai išdirbti 60 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad visuomenei naudinga veikla drausmins nuteistąjį ir padės koreguoti jo elgesį socialiai silpnesnių ir pažeidžiamų asmenų atžvilgiu.

36. Įvertinęs bausmės skyrimui reikšmingus tiek su padarytomis nusikalstamomis veikomis, tiek su nuteistojo asmenybe susijusius duomenis, jų visumą, vadovaudamasis aptartomis baudžiamojo įstatymo nuostatomis, teismas daro išvadą, kad A. D. už padarytus nusikaltimus paskirta bausmė yra teisinga, atitinka BK 41 straipsnyje nurodytą bausmės paskirtį, todėl nėra pagrindo jos keisti (švelninti).

d) Dėl priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio

37. Nukentėjusioji R. D. buvo pareiškusi 1 500 Eur civilinį ieškinį dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo (t. 4, b. l. 4–6). Pirmosios instancijos teismas iš nuteistojo A. D. priteisė nukentėjusiajai R. D. 1 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą kiekvienas asmuo, pripažintas nukentėjusiuoju, turi teisę reikalauti, kad jam būtų atlyginta nusikalstama veika padaryta žala (tiek turtinė, tiek neturtinė), ir dėl to pareikšti civilinį ieškinį (BPK 109 straipsnis).

38. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Nors teismai stengiasi atsižvelgti į sumas, paprastai kitų teismų priteisiamas tos kategorijos bylose, tačiau visada svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti, nes skirtingi asmenys net analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, dažnai net analogiški sužalojimai sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius, todėl kalbėti apie precedento taikymą itin sudėtinga.

39. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytą neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę / turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, ir vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra absoliučios prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypač stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją negu kitų – santykinių – vertybių pažeidimo atvejais.

40. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino visas reikšmingas neturtinės žalos atlyginimui aplinkybes. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nukentėjusiajai R. D. dėl nuteistojo nusikalstamų veikų buvo nežymiai sutrikdyta sveikata. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog kilusi situacija sukėlė nukentėjusiajai išgyvenimų, baimę, neigiamų emocijų, skausmą ir nepatogumų. Tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, jog įvykis paliko ir kitas pasekmes, dėl kurių nukentėjusiajai reikėjo ir (ar) reikia tęsti gydymą. Dėl medicininės pagalbos suteikimo nukentėjusioji kreipėsi po įvykio tik vieną dieną dėl nerimo, baimės ir galvos skausmų. Dėl patirto streso nukentėjusioji lankėsi ir pas psichologą (duomenys neskelbtini), tačiau tik nusikaltimų padarymo mėnesį (2019 m. sausis). Medikų nukentėjusiajai taip pat buvo konstatuotas ir panikos sutrikimas. Nors po įvykio su nukentėjusiąja dėl pastarosios saugumo gyvena kuri nors iš dukrų, visgi sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nukentėjusiosios nesaugumo jausmas atsirado ne tik dėl nagrinėjamu atveju padarytų nusikaltimų, bet ir dėl nenusisekusio ilgo santuokinio gyvenimo su nuteistuoju A. D., pastarojo elgesio su nukentėjusiąja.

41. Apeliacinės instancijos teismas neabejoja, kad nusikalstamos veikos, padarytos šeimoje, sukelia daug didesnes neigiamas pasekmes ir išgyvenimus. Šiuo atveju neturtinė žala buvo padaryta dėl nusikaltimo žmogaus sveikatai (nukentėjusiosios R. D. sveikata buvo sutrikdyta nežymiai) ir grasinimo nukentėjusiajai. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, jog jau anksčiau buvo pasisakęs dėl kaltės formos, kuria padarytos nusikalstamos veikos, t. y. nuteistasis A. D. veikė tyčine kaltės forma, todėl, jam veikus didžiausio pavojingumo forma, nėra pagrindo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydį sumažinti. Neturtinės žalos dydis kiekvienu atveju nustatomas individualiai, atsižvelgiant į konkrečias bylos aplinkybes, kurių visuma ir nulemia jos dydį. Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala nežymaus sveikatos sutrikdymo atvejais teismų įvertinama skirtingai, tačiau priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo 200 Eur iki 1000 Eur (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-92/2014, 2K-270/2014, 2K-453/2014, 2K-299-648/2015 ir kt.), o grasinimo nužudyti atvejais ši nusikalstama veika dažniausiai padaroma kartu su įvairiais kitais nusikaltimais, todėl bylose priteisiami neturtinės žalos atlyginimo dydžiai iš esmės pernelyg skiriasi, kad būtų galima įvardyti bendrą rodiklį.

42. Iš viso to, kas aptarta anksčiau, matyti, jog pirmosios instancijos teismas visas aplinkybes įvertino vienodai išsamiai, taigi priteista suma neturtinei žalai atlyginti yra pagrįsta, proporcinga, geriausiai atspindi nukentėjusiosios patirtus fizinius ir dvasinius išgyvenimus ir leidžia pagrįstai tikėti, kad bus realiai sumokėta. Taigi keisti (mažinti) nukentėjusiajai R. D. iš nuteistojo priteisto neturtinės žalos atlyginimo dydžio nesama pagrindo.

e) Dėl proceso išlaidų atlyginimo

43. Prie atsiliepimo į apeliacinį skundą nukentėjusiosios R. D. atstovas pridėjo dokumentus dėl proceso išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme. Byloje yra pateikta pinigų priėmimo kvito Nr. (duomenys neskelbtini) kopija, kuri patvirtina, jog nukentėjusioji advokatui M. Navickui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 600 Eur (t. 4, b. l. 122). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti (BPK 106 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos galioja taip pat nagrinėjant bylą apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-271/2010, 2K-20/2011, 2K-163/2012).

44. Baudžiamojo proceso įstatymas nedraudžia nukentėjusiajam, nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, pasikviesti atstovą, kad jo teisės ir teisėti interesai proceso metu būtų ginami ir užtikrinami visapusiškai. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas buvo paduotas nuteistojo A. D. gynėjo advokato D. Motužio ir yra iš dalies tenkinamas. Nukentėjusioji R. D. kreipėsi į advokatą dėl teisinės pagalbos parengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą ir atstovaujant jai Klaipėdos apygardos teisme, todėl prašymas priteisti procesines išlaidas tenkintinas. Papildomai pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teisme buvo surengti du posėdžiai (2019 m. gruodžio 5 d. – trukmė 25 min., 2019 m. gruodžio 12 d. – trukmė 21 min.), kuriuose nukentėjusiajai R. D. atstovavo advokatas M. Navickas.

45. Vis dėlto pažymėtina, kad teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali išlaidų advokato paslaugoms apmokėti ir nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog nukentėjusiojo nurodomas jo patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomą sumą, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas negali priteisti proceso dalyvio prašomos atstovavimo išlaidų sumos, jei yra pagrindas konstatuoti, jog nurodoma atstovavimo suma yra per didelė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-605/2011, 2K-210/2014 ir kt.).

46. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad nukentėjusioji advokatui už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą ir atstovavimą apeliacinės instancijos teisme, nagrinėjant kaltės ir įrodymų vertinimo klausimus, iš viso sumokėjo 600 Eur. Kaip jau minėta, byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta per du posėdžius, abu truko trumpiau nei pusvalandį, nebuvo atliktas įrodymų tyrimas. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes ir įvertindama tai, jog nuteistojo A. D. gynėjo advokato D. Motužio apeliacinis skundas yra iš dalies tenkinamas, teisėjų kolegija mano, kad prašoma priteisti 600 Eur suma už advokato pagalbą, atstovaujant nukentėjusiajai apeliacinės instancijos teisme, yra nepagrįsta, už teisinę pagalbą sumokėtas honoraras advokatui neatitinka darbo ir laiko sąnaudų bei protingumo, teisingumo kriterijų, todėl ši suma mažintina per pusę. Taigi nukentėjusiajai priteistina 300 Eur atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme suma.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Plungės apylinkės teismo Kretingos rūmų 2019 m. spalio 2 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti nuosprendžio dalį dėl baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimo 6 (šešis) mėnesius gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir (ar) nesiartinti prie nukentėjusio asmens arčiau nei nustatytu atstumu, paskirtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72¹ straipsniu, taikymo nuteistajam A. D.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti iš A. D. nukentėjusiajai R. D. 300 Eur (tris šimtus eurų) advokato išlaidoms už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme padengti.

Teisėjai Kristina BaškienėRegina BertašienėSavinijus Katauskas