Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Gasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Romualdos Janovičienės ir Alvydo Poškaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ranga IV investicijos plius“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-263-565/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ranga IV investicijos plius“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl sutartinių netesybų (baudos) priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl materialinės teisės normų netinkamo taikymo kaip absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo

Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir bylos esmės

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.Byloje kilo ginčas dėl pirkimo–pardavimo sutarties neįgyvendinimo teisinių padarinių, t. y. dėl sutartinės civilinės atsakomybės netesybų forma už sutarties neįgyvendinimą taikymo. Byloje nėra ginčo dėl to, kuri iš sutarties šalių yra kalta dėl šios sutarties neįgyvendinimo, nes kitoje civilinėje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu yra nustatyta abiejų šalių kaltė. Apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad abiejų šalių kaltė lemia sutartinės civilinės atsakomybės netesybų forma netaikymą atsakovės atžvilgiu.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 m. lapkričio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, sudaryta tarp pirkėjos Vilniaus miesto savivaldybės ir pardavėjos UAB „Gabijos investicijos“, pardavėja įsipareigojo parduoti pirkėjai 7 040/67 539 dalis sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatyti parduodamoje sklypo dalyje pastatą – ikimokyklinio ugdymo įstaigą, sudaryti pastato pirkimo–pardavimo sutartį ir perduoti nuosavybės teise pardavėjai priklausančią nurodytą sklypo dalį ir nurodytą pastatą pirkėjai, o pirkėja įsipareigojo nupirkti šią sklypo dalį, suteikti teisę pardavėjai statyti pastatą šioje sklypo dalyje, sudaryti pastato pirkimo–pardavimo sutartį, priimti šią sklypo dalį ir šį pastatą nuosavybės teise ir sumokėti kainą (1 t., b. l. 10-27). 2008 m. gruodžio 24 d. susitarimo dėl teisių ir pareigų perleidimo pagal 2008 m. lapkričio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį pagrindu pardavėjos UAB „Gabijos investicijos“ teisės ir pareigos, kylančios iš 2008 m. lapkričio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties, perėjo ieškovei UAB „Ranga IV investicijos plius“ (1 t., b. l. 58-60). Pirkėja Vilniaus miesto savivaldybė ir pardavėja UAB „Ranga IV investicijos plius“, atsižvelgdamos į tai, kad pardavėja sutiko sumažinti žemės sklypo, statybos darbų ir projekto rengimo kainą, 2012 m. balandžio 13 d. sudarė susitarimą dėl 2008 m. lapkričio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo, kuriuo buvo susitarta sumažinti sklypo ir pastato statybos darbų kainą, pakoreguotos nuostatos dėl palūkanų mokėjimo, taip pat pratęstas sutarties terminas (1 t., b. l. 29-32).Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2189-392/2015 pagal ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovei UAB „Ranga IV investicijos plius“ dėl 2008 m. lapkričio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir nuostolių priteisimo bei pagal atsakovės UAB „Ranga IV investicijos plius“ priešieškinį ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės pratęsti sutartį pripažinimo ir sutarties pakeitimo nusprendė patenkinti ieškinį iš dalies ir nutraukė 2008 m. lapkričio 7 d. pirkimo–pardavimo sutartį, priteisė iš atsakovės UAB „Ranga IV investicijos plius“ ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei 955 746,06 Eur (3 300 000 Lt) avanso, 7,38 proc. metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2013 m. gruodžio 4 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, o atsakovės UAB „Ranga IV investicijos plius“ priešieškinį atmetė. Šiame sprendime teismas konstatavo, kad sutartis nutrauktina dėl abiejų šalių negalėjimo įvykdyti sutartį dėl jos vykdymui reikalingų lėšų negavimo, kai sutarties neįvykdymas duoda pagrindą nebesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje. Teismas pažymėjo, kad už sutarties neįvykdymą yra atsakingos abi šalys. Teismas sprendė, kad ieškovės Vilniaus miesto savivaldybės reikalavimas priteisti iš atsakovės UAB „Ranga IV investicijos plius“ nuostolius už naudojimąsi avanso suma atmestinas, nes sutartis nutraukta dėl abiejų šalių kaltės, dėl jos neįvykdymo kaltos abi šalys. Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-635-407/2015 Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimas iš esmės paliktas nepakeistas, patikslinta sprendimo dalis, kuria priteistos 7,38 proc. dydžio metinės procesinės palūkanos, sumažinant ieškovei Vilniaus miesto savivaldybei priteistinas procesines palūkanas iki 5 proc. dydžio. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad finansavimas nebuvo gautas ir sutartis nebuvo įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-382-684/2016 Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis palikta nepakeista. Kasacinis teismas konstatavo, kad apeliacinės instancijos teismas tinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sutarties turinio aiškinimą nustatant šalių kaltę dėl sutarties neįvykdymo.

Dėl sutarties sąlygų aiškinimo

CK 6.71 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Pagal CK 6.72 straipsnį susitarimas dėl netesybų turi būti rašytinis. Netesybos atlieka kompensuojamąją funkciją, siekiant atlyginti nukentėjusiajai šaliai nuostolius. Netesybos negali leisti nukentėjusiajai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita.Netesybos yra prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas ir sutartinės civilinės atsakomybės forma. Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl to, kad neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius arba sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 3 dalis). Civilinės atsakomybės tikslas – atkurti pažeistas kreditoriaus teises, bet ji negali būti kreditoriaus praturtėjimo šaltinis.Ieškovė nagrinėjamoje byloje nereiškė ieškinio dėl nuostolių atlyginimo, o prašė priteisti netesybas, nustatytas pirkimo–pardavimo sutartyje. Sutartyje šalys gali nustatyti netesybas už sutartinių įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą. Šalis, nevykdanti ar netinkamai vykdanti savo sutartinius įsipareigojimus, turi kitai šaliai sumokėti sulygtas netesybas. Tinkamam teisės normų, reglamentuojančių netesybas, taikymui būtina nustatyti, už kokį įsipareigojimų nevykdymą ar netinkamą vykdymą šalys nustatė netesybas. Nagrinėjamoje byloje ieškovė prašė priteisti iš atsakovės netesybas, remdamasi pirkimo–pardavimo sutarties 8.3 punktu. Šiame sutarties punkte numatyta, kad jeigu sutartis nutraukiama sutarties 7 skirsnyje nurodyta tvarka dėl atsakovės kaltės, ji privalo per 10 dienų nuo sutarties nutraukimo dienos sumokėti ieškovei baudą, kuri yra lygi sklypo ir pastato kainai. Sutarties 7 skirsnyje nustatyta sutarties vienašališko nutraukimo nesikreipiant į teismą tvarka. Šia tvarka šalys susitarė dėl tam tikrų aplinkybių (sąlygų), kurioms esant viena šalis turi teisę kitai šaliai per notarą pateikti pranešimą dėl sutarties nutraukimo. Sutartyje numatytos tokios jos vienašališko nutraukimo nesikreipiant į teismą sąlygos (sutarties 7.1.1–7.1.3 punktai): šalis, turėjusi įvykdyti išankstinę sąlygą, jos neįvykdo ilgiau kaip 120 dienų; atsakovė ilgiau kaip 15 dienų vėluoja mokėti bet kurią iš sutarties kainos dalių; šalis atsisako vykdyti sutartį ir/ar neatvyksta į notaro biurą sandorio užbaigimo dieną ir/ar dėl šalies kaltės neatliekami sandorio užbaigimo veiksmai. Tuomet, kai šalis gauna šį pranešimą aptartu būdu, sutartis laikoma nutraukta praėjus 30 dienų nuo pranešimo gavimo dienos, notarui išdavus liudijimą apie sutarties nutraukimą. Išdėstyta sutarties nutraukimo tvarka nei viena iš sutarties šalių nesinaudojo. Atsakovė kreipėsi į teismą, prašydama nutraukti sutartį dėl ieškovės kaltės, nes ji neįvykdė savo įsipareigojimo pastatyti žemės sklypo dalyje pastatą (ikimokyklinio ugdymo įstaigą), neatliko sutartyje nustatytų išankstinių sąlygų. Taigi sutartis buvo nutraukta atsakovei kreipusis į teismą, o ne pasinaudojus sutartyje numatyta jos nutraukimo tvarka nesikreipiant į teismą.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-248-421/2016; kt.).Sutarties 3.1 punkte šalys numatė, kad tam, jog įvyktų sandorio užbaigimas, turi būti įvykdytos išankstinės sutarties įvykdymo sąlygos: derybos su banku dėl kredito sutarties ir jos pasirašymas (finansavimas), paraiškos projektavimo sąlygų sąvadui gauti pateikimas, projektavimo sąlygų sąvado išdavimas, projekto parengimas, projekto ekspertizės užsakymas ir atlikimas, statybos darbų sąmatos pateikimas ir ekspertavimas, statybos darbų, pastato kainos nustatymas, statybos darbų techninės priežiūros sutarties sudarymas, paraiškos statybos leidimui gauti pateikimas, statybos leidimo išdavimas, statybos darbų vykdymas, pastato kadastrinių matavimų vykdymas, prašymo pripažinti pastatą tinkamu naudoti pateikimas, pastato pripažinimas tinkamu naudoti, pastato įregistravimas Nekilnojamojo turto registre (sutarties 3.1.1–3.1.17 punktai). Sutarties priede Nr. 5 numatytas šių išankstinių sąlygų įvykdymo grafikas ir tvarka (1 t., b. l. 26-27). Tvarkos 1 punkte nurodyta, kad sekančios išankstinės sąlygos terminas pradedamas skaičiuoti kitą dieną, pasibaigus prieš tai buvusios išankstinės sąlygos įvykdymo terminui. Šių sąlygų turinys ir įvykdymo tvarka suponuoja išvadą, kad jos sutartyje yra išdėstytos eiliškumo tvarka ir išreiškia nuoseklią pastato statybos eigą (finansavimo gavimas, pastato projektavimas, statybos darbų kainos nustatymas, statybos darbai).Sutarties 1.2 punkte šalys nustatė, kad finansavimas reiškia banko suteiktą kreditą, kurio paskirtis – finansuoti atsakovės sklypo dalies ir pastato kainą. Sutarties 2.4.2 punkto „b“ papunktyje nurodyta, kad banko finansuojama kainos dalis turi būti ne mažesnė kaip 70 proc. Taigi atsakovė atsiskaitymą su ieškove pagal pirkimo–pardavimo sutartį didžiąja dalimi siejo su kredito lėšų gavimu. Tai reiškia, kad rezultatyvi finansavimo paieška ir jo gavimas atsakovei buvo esminė išankstinė sutarties įvykdymo sąlyga, kuri išankstinių sąlygų įvykdymo grafike (pirkimo–pardavimo sutarties priedas Nr. 5) buvo nurodyta kaip pati pirmoji sąlyga (1 t., b. l. 26-27), be kurios įvykdymo negalimas atsiskaitymas su ieškove pagal sutarties 2.5.2–2.5.3 punktus.Minėta, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartis buvo nutraukta teismo tvarka pagal Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2189-392/2015 ginčo pirkimo–pardavimo sutartį nutraukė CK 6.217 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu dėl esminio sutarties pažeidimo. Sutarties nutraukimas pačioje sutartyje numatyta tvarka (vienašališkai, nesikreipiant į teismą) dėl sutarties 3.1.1 punkte numatytos išankstinės finansavimo sąlygos neįgyvendinimo iš esmės yra negalimas, nes už jos įgyvendinimą buvo atsakingos abi sutarties šalys, t. y. jos abi turėjo įvykdyti šią išankstinę sąlygą vienoda apimtimi. Ši aplinkybė, sistemiškai vertinant sutarties 7 skirsnio, reglamentuojančio sutarties nutraukimą, ir 8.3 punkto nuostatas, rodo, kad sutarties 8.3 punktas neapima sutarties 3.1.1 punkte įtvirtintos išankstinės sąlygos (ne)įvykdymo, kaip pagrindo nutraukti sutartį joje nustatyta tvarka, kartu ir nesuteikia teisės apeliantei reikalauti iš atsakovės sumokėti sutartines netesybas šiuo pagrindu. Sutarties 8.3 punkto nuostatos priešingas aiškinimas, t. y., kad ši sutarties nuostata taikytina ir nutraukus sutartį jos 3.1.1 punkte įtvirtintos išankstinės sąlygos (ne)įvykdymo atveju, reikštų, jog nurodyta nuostata dėl netesybų galėtų būti taikoma ir atsakovė turėtų mokėti sklypo bei pastato kainos dydžio netesybas (jų dalį) net ir tokiu atveju, kuomet sutartis būtų nutraukta abiem sutarties šalims neįvykdžius vienintelės (pirmosios) išankstinės sąlygos dėl finansavimo gavimo. Kitaip tariant, galėtų susiklostyti tokia situacija, kai ieškovė, faktiškai nepatyrusi jokių realių sutarties vykdymo išlaidų ar kitų nuostolių, įgytų teisę į nurodytas sklypo ir pastato kainos dydžio sutartines netesybas (jų dalį). Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantė nepagrįstai remiasi sutarties 8.3 punktu, kaip nagrinėjamoje byloje prašomų priteisti sutartinių netesybų pagrindu.Pažymėtina, kad pagal sutarties 8.5 punktą ieškovė atsakovei sklypo ir pastato kainos dydžio baudą įsipareigojo mokėti tik esant įvykdytoms visoms išankstinėms sąlygoms ir ieškovei nepagrįstai atsisakius vykdyti sandorio užbaigimą, t. y. esant visiškai baigtoms pastato statyboms. Sutartį aiškinant taip, kad ieškovė sklypo ir pastato kainos dydžio baudos gali reikalauti nutraukus sutartį, tačiau dar net nepradėjus jos realiai vykdyti, tuo tarpu atsakovė analogiškos baudos gali reikalauti tik esant jau iš esmės įvykdytai sutarčiai ir likus tik sandorio užbaigimo stadijai, būtų pažeista sutarties šalių interesų pusiausvyra sutartinės civilinės atsakomybės, išreikštos netesybų forma, aspektu. Todėl sutarties 8.3 punktas aiškintinas sistemiškai kartu su sutarties 8.5 punktu, darant išvadą, kad sutarties 8.3 punkte numatyta bauda netaikytina už sutarties nutraukimą jau pačioje pradinėje jos vykdymo stadijoje.Sutartyje numatytas sutarties nutraukimas yra susietas su išankstinių sąlygų nevykdymu laiku šalims nepažeidžiant bendradarbiavimo pareigos (sutarties 7.1.1 punktas), taip pat su bet kurios iš kainos dalių nemokėjimu laiku (sutarties 7.1.2 punktas), be to, su šalių atsisakymu vykdyti sutartį, neatvykimu į notaro biurą sandorio užbaigimo dieną, šalių vengimu atlikti sandorio užbaigimo veiksmus (sutarties 7.1.3 punktas). Pirmosios sutarties nutraukimo sąlygos taikymas nagrinėjamam atvejui negalimas. Nors teismas sutartį nutraukė dėl išankstinės finansavimo sąlygos neįvykdymo, tačiau taip pat buvo konstatuota ir abiejų šalių kaltė, jų suderintos valios pasirašyti kredito sutartį nebuvimas, o tai sietina ir su bendradarbiavimo pareigos nevykdymu. Kitos dvi sutarties nutraukimo sąlygos didžiąja dalimi yra susijusios su sandorio užbaigimo stadija ir atsiskaitymu pagal sutartį, todėl tai patvirtina, kad sutarties 8.3 punkte numatyta bauda netaikytina už sutarties nutraukimą dėl pirmosios išankstinės finansavimo sąlygos neįvykdymo.Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2189-392/2015 konstatavo, kad pagrindinė pirkimo–pardavimo sutarties neįvykdymo priežastis yra finansavimo negavimas, finansavimo klausimai net nėra pradėti spręsti, o ikimokyklinės įstaigos pastatas taip pat niekaip nėra pradėtas statyti. Vadinasi, ši pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindinis objektas – ikimokyklinio ugdymo įstaigos (pastato) statyba, buvo nutraukta iš esmės net nepradėjus jos realiai vykdyti. Atsakovė, vykdydama sutarties 2.5.1 punktą, sumokėjo ieškovei 3 300 000 Lt dydžio avansą, skirtą pastato (ikimokyklinio ugdymo įstaigos) statybos rangos darbams finansuoti, kurio, teismui nutraukus sutartį, apeliantė atsakovei negrąžino iki šiol. Todėl darytina išvada, kad sutarties 8.3 punkte įtvirtintos nuostatos dėl sutartinių netesybų taikymas, šalims iš esmės taip ir nepradėjus vykdyti sutarties, teisėjų kolegijos įsitikinimu, lemtų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų pažeidimą, iškreiptų šalių interesų pusiausvyrą bei būtų neproporcinga pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo dėl abiejų šalių kaltės pasekmė.Šias teisėjų kolegijos išvadas patvirtina ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gruodžio 17 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-635-407/2015 motyvai. Nurodytoje nutartyje apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, pažymėjo, kad abiejų šalių kaltės laipsnis dėl sutarties neįvykdymo yra vienodas, todėl, remdamasis CK 6.259 straipsniu, sprendė, kad šalims viena kitos patirti nuostoliai, atsiradę dėl sutarties neįvykdymo, nepriteistini. Be to, teismas, spręsdamas atsakovės UAB „Ranga IV investicijos plius“ kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų apie dalies avanso panaudojimą sutarties vykdymui priėmimo klausimą, padarė išvadą, kad šie įrodymai nagrinėjamoje byloje nėra reikšmingi, nes šioje byloje šalims viena kitai patirti nuostoliai dėl sutarties neįvykdymo nepriteistini, o šiais įrodymais atsakovė UAB „Ranga IV investicijos plius“ būtent ir siekia įrodinėti patirtus nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo. Šie apeliacinės instancijos teismo argumentai patvirtina, kad vienodas abiejų šalių kaltės laipsnis dėl sutarties neįvykdymo lemia išvadą dėl šalių nuostolių nutraukus sutartį priteisimo negalimumo.Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-2189-392/2015 taip pat nustatė, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta, siekiant užtikrinti Vietos savivaldos įstatyme nustatytą savivaldybės funkciją, susijusią su ikimokyklinio ugdymo organizavimu bei pardavėjai UAB „Ranga IV investicijos plius“ įsipareigojant tenkinti Vilniaus miesto savivaldybės interesą, kad nurodytame sklype būtų pastatytas vaikų darželis. Sutarties preambulės „B“ punkte nurodyta, kad vienas iš savivaldos tikslų yra užtikrinti savivaldybės teritorijoje gyvenančių asmenų gyvenimo kokybę. Vilniaus miesto savivaldybės taryba priėmė sprendimą įsigyti dalį sklypo, numatant jame statyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą (sutarties preambulės „C“ punktas). Ieškovė, siekdama prisidėti prie savivaldos tikslų įgyvendinimo, iškėlė sąlygą, kad sklypo dalį perduos atsakovei nuosavybės teise jau su jame pastatytu pastatu (sutarties preambulės „E“ punktas). Atsakovė sutiko, kad ieškovė pastatytų pastatą sklypo dalyje ir tik tada perduotų atsakovei sklypo dalį ir pastatą (sutarties preambulės „F“ punktas). Sutarties 5.2.6 punkte įtvirtinta, kad atsakovė pareiškia ir garantuoja, jog supranta, kad jeigu sutartis būtų nutraukta ar neįvykdyta (įskaitant pastato pirkimo – pardavimo sutarties nepasirašymą), tokiu atveju ieškovė patirtų didelių nuostolių, o pastatytas pastatas (ar nebaigtas statyti pastatas) dėl to, kad ieškovė neįgyvendina savivaldos funkcijų, ieškovei yra nelikvidus. 2012 m. balandžio 13 d. susitarimo dėl 2008 m. lapkričio 7 d. pirkimo–pardavimo sutarties pakeitimo 12 punktu šalys susitarė, kad atsakovės 2008 m. gruodžio 5 d. sumokėtas 3 300 000 Lt avansas yra įskaičiuojamas į bendrą statybos darbų kainą ir visa apimtimi yra naudojamas statybos darbams apmokėti; ieškovė įsipareigojo šį avansą naudoti tik statybos darbams pagal sutartį finansuoti. Pirkimo–pardavimo sutartimi šalys nustatė, kad statybos darbai reiškia pastato (ikimokyklinio ugdymo įstaigos) statybos rangos darbus. Šių sutarties ir susitarimo nuostatų analizė leidžia daryti išvadą, kad pagrindinis pirkimo–pardavimo sutarties objektas buvo ikimokyklinio ugdymo įstaigos statyba. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2189-392/2015 yra konstatuota, kad ikimokyklinės įstaigos pastatas niekaip nėra pradėtas statyti.Sutarties 8.7 punkte nurodyta, kad šalys patvirtina savo supratimą, jog atsakovės mokėtina bauda, numatyta sutarties 8.3 punkte, dėl objektyvių priežasčių (dėl to, kad sklypas negalės būti naudojamas kitiems tikslams; ieškovė praranda galimybę statyti sklype daugiabučius gyvenamuosius namus ir t. t.) yra mažesnė negu nuostoliai, kuriuos atlygins ieškovė atsakovei. Sutarties 8.4 punkte šalys susitarė, kad jeigu sutartis nutraukiama dėl ieškovės kaltės, atsakovei atlyginami tik jos tiesioginiai nuostoliai. Nagrinėjamai bylai reikšmingos nurodytos priežastys, kurias šalys sutartyje nustatė apibrėždamos nuostolių (ieškovės netesybų ir atsakovės tiesioginių nuostolių) dydžio santykį. Šios priežastys vertintinos visų sutarties nuostatų kontekste, o ypač akcentuojant sutarties 5.2.6 punktą, kuriame ieškovės nuostolių atsiradimas iš esmės siejamas su pastatytu ar nebaigtu statyti pastatu (ikimokyklinio ugdymo įstaiga). Tokiu būdu sutarties 8.7 punkte įvardintos galimos nuostolių atsiradimo priežastys aiškintinos tuo, kad dėl vykdant sutartį pastatyto ar nebaigto statyti pastato (ikimokyklinio ugdymo įstaigos) žemės sklypas negalės būti naudojamas kitiems tikslams, taip pat būtent dėl pastatyto ar nebaigto statyti pastato ieškovė praras galimybę statyti sklype daugiabučius gyvenamuosius namus. Kadangi ikimokyklinio ugdymo įstaiga nebuvo pastatyta ar bent pradėta statyti, tai sutarties 8.7 punkte nurodytos galimos ieškovės nuostolių atsiradimo priežastys nagrinėjamai bylai nėra reikšmingos. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nepagrįsta traktuoti, kad vien pirkimo–pardavimo sutarties sudarymas, nepradėjus realių pastato statybos darbų, savaime lėmė negalėjimą sklypo naudoti kitiems tikslams, praradimą galimybės statyti sklype daugiabučius gyvenamuosius namus. Minėta, kad ieškovė šioje byloje nereiškė ieškinio dėl nuostolių atlyginimo, jų dydžio neįrodinėjo, prašė priteisti sutartines netesybas, laikydama jas minimaliais nuostoliais, kurių dydžio įrodinėti nereikia.Apeliaciniame skunde akcentuojamas sutarties 8.3–8.4, 8.7 punktuose šalims numatytas nevienodas sutartinių netesybų dydis. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad tokios išvados iš nurodytų sutarties nuostatų negalima daryti. Visų pirma, šalims atlygintinos netesybos sutartyje yra apibrėžtos skirtingais kriterijais: ieškovei – sklypo ir pastato kainos dydžio bauda, atsakovei – tik dokumentais įrodyti tiesioginiai nuostoliai, kurie net nelaikytini netesybomis. Todėl šias šalių sutartinės civilinės atsakomybės formas, neišreikštas konkrečiais kiekybiniais kriterijais (byloje nėra duomenų apie atsakovės tiesioginių nuostolių dydį), lyginti negalima. Antra, sutarties 8.7 punkto nuostata, kad atsakovės mokėtina bauda a priori yra mažesnė negu tiesioginiai nuostoliai, kuriuos ieškovė atlygins atsakovei, laikytina neatitinkančia CK 6.252 straipsnio reikalavimų, pagal kuriuos šalių susitarimas dėl civilinės atsakomybės už nuostolius netaikymo ar jos dydžio apribojimo negalioja. Šalys savo susitarimu negali pakeisti imperatyviųjų teisės normų, nustatančių civilinę atsakomybę, jos formą ar dydį. Be to, pagal CK 6.211 straipsnį sutarties sąlygos, kurios panaikina ar apriboja šalies atsakomybę už sutarties neįvykdymą, negalioja, jeigu tokios sąlygos, atsižvelgiant į sutarties prigimtį bei kitas aplinkybes, yra nesąžiningos. Trečia, sutarties 8.7 punkto nuostata vertintina kaip nepalanki apeliantei, nes jai atsakovės mokėtina bauda yra mažesnė, nei apeliantės atsakovei atlygintini nuostoliai. Ketvirta, aplinkybė, kad šalys sutartyje sulygo dėl skirtingų sutartinės civilinės atsakomybės formų (skirtingai skaičiuojamų netesybų ir nuostolių), savaime nereiškia, jog, esant vienodai šalių kaltei, apeliantei privalo būti atlygintos sutartinės netesybos (jų dalis).

Dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės

CK 6.258 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad įstatymai ar sutartis gali nustatyti, kad už prievolės neįvykdymą ar netinkamą įvykdymą kaltoji šalis privalo sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė atitinkamai gali būti sumažinta arba jis gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės (CK 6.259 straipsnio 1 dalis). Pastarojoje teisės normoje įtvirtintas mišrios (ir kreditoriaus, ir skolininko) kaltės principas. Nustačius, kad dėl prievolės neįvykdymo arba netinkamo įvykdymo kaltas ir kreditorius, kyla dvejopi teisiniai padariniai. Visų pirma, skolininko atsakomybė gali būti mažinama proporcingai kreditoriaus kaltei. Antra, skolininkas gali būti visiškai atleistas nuo atsakomybės.CK 6.253 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad nukentėjusiojo veiksmai – veiksmai, dėl kurių kaltas pats nukentėjęs asmuo ir dėl kurių jam atsirado ar padidėjo nuostoliai – gali būti pagrindas visiškai ar iš dalies atleisti žalą padariusį asmenį nuo civilinės atsakomybės. Prie tokių veiksmų įstatyme nurodytas nukentėjusiojo asmens rizikos prisiėmimas reiškia, kad toks asmuo, atlikdamas tam tikrus veiksmus, žino ir supranta, jog jo atliekami veiksmai gali būti pripažinti neteisėtais, ir prisiima jų padarinių riziką. Priklausomai nuo byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagal bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles atsakingas už žalą asmuo gali būti visiškai ar iš dalies atleistas nuo pareigos ją atlyginti nukentėjusiam, jeigu šis veiksmus, lėmusius žalos atsiradimą ar jos padidėjimą, atliko savo rizika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016).Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčo pirkimo–pardavimo sutarties nuostatas, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovė, sudarydama sutartį, žinojo, jog ši sutartis galės būti įvykdyta tik jeigu bus gautas finansavimas, už kurio gavimą buvo atsakingos abi šalys. Todėl teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovė prisiėmė riziką, jog, negavus finansavimo, sutartis nebus įvykdyta. Teisėjų kolegija, pritardama šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms, konstatuoja, kad teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų reikalavimus labiausiai atitinka nuostolių paskirstymas tokiu būdu, jog abi šalys dėl abipusės kaltės turi pačios juos prisiimti. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose (nutarties 25 punktas) esantys motyvai apie vienodą abiejų šalių kaltę reiškia tai, kad šalių santykis su pirkimo–pardavimo sutarties neįvykdymu yra vienodas – jos abi yra dėl to kaltos visa apimtimi (100/100), o ne tai, kad abiejų šalių kaltė yra dalinė ir tokio paties dydžio (50/50). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė atsakovei sutartinės civilinės atsakomybės ir atmetė ieškovės reikalavimus dėl netesybų priteisimo.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės klausimo dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo išnagrinėjimui, bylos galutiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavmas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, judgement of 27 September 2001, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje Nr. 3K-3-296/2009; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Helle v. Finland, judgment of 19 December 1997, Reports1997-VIII, p. 2930, par. 59-60). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovės apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir atmesdamas ieškinį priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

Dėl bylos procesinės baigties

Išdėstytos aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino kilusiam ginčui aktualias materialinės teisės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos teismų praktikos byloje nagrinėjamais klausimais. Iš skundžiamo procesinio sprendimo turinio matyti, kad teismas pasisakė dėl visų esminių, bylos sprendimui reikšmingų aplinkybių. Todėl konstatuotina, kad apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 straipsnis).Atsakovė prašymo dėl atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimo išlaidų priteisimo ir jį pagrindžiančių įrodymų teismui nepateikė.Ieškovei Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 30 d. nutartimi atidėtas 8 716 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo nagrinėjamoje byloje priėmimo (2 t., b. l. 80-81). Įvertinus tai, kad apeliacinis skundas atmestas, ieškovė turi pareigą sumokėti valstybei 8 716 Eur žyminio mokesčio.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Ranga IV investicijos plius“, juridinio asmens kodas 301565742, valstybei 8 716 Eur (aštuonis tūkstančius septynis šimtus šešiolika Eur) žyminio mokesčio.