- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-17
- Bylos Nr.
- 2A-635-407/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-02737-2013-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis, Kazys Kailiūnas
- Ieškovas
- Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Ranga IV investicijos plius“, Vilniaus miesto savivaldybės
- Atsakovas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Ranga IV investicijos plius“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų:
Kazio Kailiūno, Egidijos Tamošiūnienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ir atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Ranga IV investicijos plius“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2189-392/2015 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei ,,Ranga IV investicijos plius“ dėl pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir nuostolių priteisimo bei pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės ,,Ranga IV investicijos plius“ priešieškinį dėl teisės pratęsti sutartį pripažinimo ir sutarties pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
2008-11-07 ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė (pirkėjas) ir UAB „Gabijos investicijos“ (pardavėjas), kurio teises ir pareigas 2008-12-24 susitarimu perėmė atsakovas UAB „Ranga IV investicijos plius“, sudarė pirkimo–pardavimo sutartį (toliau – ir Sutartis). Sutartyje nurodyta, kad pardavėjas parduoda pirkėjui 7040 kv. m. žemės sklypą, esantį Vilniaus mieste, Pavilnionių g., ir įsipareigoja pastatyti parduodamame sklype pastatą – ikimokyklinio ugdymo įstaigą, sudaryti pastato pirkimo–pardavimo sutartį ir perduoti žemės sklypą bei pastatytą pastatą pirkėjui, o pirkėjas įsipareigoja priimti žemės sklypą ir pastatą bei sumokėti Sutarties kainą (Sutarties 1.1 p.). Pagal Sutartį ieškovas 2008-12-05 sumokėjo 3 300 000 Lt avansą už pastatą (Sutarties 2.5.1 p.). Sutartis turėjo būti įvykdyta iki 2010-07-07; 2012-04-13 papildomu susitarimu šalys Sutarties užbaigimo terminą pratęsė iki 2013-06-16, tačiau pastatas nepastatytas ir ieškovui neperduotas, kadangi nebuvo rastas finansuotojas ir nepasirašyta kredito sutartis, kaip numatyta Sutarties 3.1.1 punkte.
Šalies argumentai
Ieškovo teigimu, tai, kad atsakovas neįvykdė įsipareigojimo pastatyti pastatą, yra esminis Sutarties pažeidimas, kadangi jeigu ikimokyklinio ugdymo įstaiga nepastatoma, ieškovui žemės sklypas nėra reikalingas. Pasak ieškovo, Sutartis savo esme yra viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektas; vienas iš Sutarties esminių aspektų buvo finansuotojo radimas ir projekto finansavimo užtikrinimas pardavėjo (atsakovo) rizika, kurią jis prisiėmė pasirašydamas Sutartį. Ieškovas, pasirašydamas Sutartį, siekė, kad finansavimą užtikrintų privatus subjektas, nes, priešingu atveju, ieškovas galėjo skelbti konkursą rangos darbams, o ne vykdyti investicinį projektą. Ieškovas nurodė šiuo metu yra praradęs suinteresuotumą Sutarties vykdymu, kadangi ikimokyklinio ugdymo įstaiga turėjo būti pastatyta ir perduota iki 2010-07-07, vėliau nukeliant sandorio užbaigimą iki 2013-06-16, tačiau nurodytu terminu ikimokyklinio ugdymo įstaiga net nebuvo pradėta statyti. Ieškovas nurodė, kad nutraukus Sutartį atsakovas turi pareigą grąžinti ieškovui jo pagal Sutartį sumokėtą 3 300 000 Lt avansą, be to, ieškovui turi būti atlyginami atsakovo sukelti nuostoliai dėl naudojimosi ieškovo pinigais (3 300 000 Lt avansu), t. y. iš atsakovo turi būti priteistos 621 848,70 Lt dydžio palūkanos už laikotarpius nuo 2010-07-24 iki 2012-06-15 ir nuo 2013-06-16 iki 2013-12-02.
Pateiktu ieškiniu ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašė nutraukti Sutartį, priteisti iš atsakovo UAB ,,Ranga IV investicijos plius“ 3 300 000 Lt avansą, 621 848,70 Lt nuostolių, 7,38 proc. metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
Atsakovas UAB „Ranga IV investicijos plius“ pateiktu priešieškiniu prašė: 1) pripažinti, kad jis įgijo Sutarties 3.4 punkte nustatytą teisę vienašališkai pratęsti Sutarties užbaigimo terminą 12 mėn. laikotarpiui ir teisėtai bei pagrįstai jį pratęsė; 2) pakeisti Sutarties 4.1 punktą taip: Sutarties užbaigimo diena yra lygiai po 12 mėn. skaičiuojant nuo tos dienos, kai įsiteisės teismo sprendimas šioje civilinėje byloje; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad Sutarties sudarymo metu ieškovas neturėjo pakankamai laisvų nuosavų lėšų sklypo įsigijimui ir pastato statyboms, šalys susitarė, kad bendromis pastangomis bus ieškoma finansuotojo. Faktinis finansavimo (kredito) gavėjas yra pirkėjas, kuris po Sutarties užbaigimo perimtų visus finansinius įsipareigojimus finansuotojui ir nustatyta tvarka bei terminais turėtų grąžinti kreditą bei mokėti sutartas palūkanas; tuo tarpu pardavėjui (atsakovui) šalių aptartoje finansavimo schemoje buvo numatytas tam tikras tarpininko ir padėjėjo vaidmuo – jis turėjo padėti ieškoti potencialių sandorio finansuotojų, dalyvauti derybose dėl finansavimo sąlygų. Atsakovo teigimu, jis savo įsipareigojimus, susijusius su finansuotojo paieška įvykdė tinkamai – 2009 m. vasario mėn., o pratęsus Sutartį – 2013 m. išsiuntė Lietuvos komerciniams bankams kvietimus teikti pasiūlymus dėl finansavimo suteikimo. Tik AB ,,Šiaulių bankas“ 2009 metais sutiko finansuoti projektą, tačiau dėl ieškovo kaltės kredito sutartis nebuvo pasirašyta; kiti bankai atsisakė finansuoti projektą, motyvuodami per didele rizika ir sunkia ieškovo finansine padėtimi. Kadangi per nustatytą terminą kredito sutartis nebuvo sudaryta dėl nuo ieškovo priklausančių aplinkybių, atsakovas, vadovaudamasis Sutarties 3.4 punktu, pateikė ieškovui 2013-12-02 pranešimą dėl Sutarties termino pratęsimo ir Sutarties užbaigimo papildomam 12 mėnesių laikotarpiui. Pasak atsakovo, jis iki šiol intensyviai ieško projekto finansuotojo, tačiau tam, kad būtų galima vykdyti derybas dėl projekto finansavimo, atsakovas turi įtikinti potencialų finansuotoją, kad šalių sudaryta Sutartis yra galiojanti ir kad atsakovas, vadovaudamasis Sutarties nuostatomis, įgijo teisę į jos pratęsimą bei teisėtai ir pagrįstai ją pratęsė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – nutraukė Sutartį ir priteisė ieškovui Vilniaus miesto savivaldybei iš atsakovo UAB „Ranga IV investicijos plius“ 955 746,06 Eur (3 300 000 Lt) sumokėtą avansą, 7,38 proc. metines procesines palūkanas, o atsakovo UAB „Ranga IV investicijos plius“ priešieškinį atmetė.
Teismas nustatė, kad viena iš būtinųjų išankstinių sąlygų, su kuriomis siejamas tinkamas Sutarties užbaigimas – finansuotojo radimas ir kredito sutarties pasirašymas; už šios išankstinės sąlygos įvykdymą pagal Sutartį yra atsakingos abi šalys (Sutarties 3.3.1, 3.3.2 p). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad atsakovas vykdė finansuotojo paieškas, tačiau finansavimo gauti nepavyko, sprendė, kad yra pagrindas nutraukti Sutartį, tačiau ne dėl atsakovo netinkamo Sutarties vykdymo, o dėl abiejų šalių negalėjimo įvykdyti Sutarties dėl jos vykdymui reikalingų lėšų negavimo, kai Sutarties neįvykdymas sudaro pagrindą nebesitikėti, kad Sutartis bus įvykdyta ateityje (CK 6.217 str. 2 d. 4 p.). Nutraukęs sutartį teismas sprendė, kad yra pagrindas taikyti restituciją ir ieškovui iš atsakovo priteisti jo sumokėtą 3 300 000 Lt avansą (CK 6.145, 6.146 str., 6.222 str. 1 d.). Teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti nuostolius už naudojimąsi avanso suma (621 848,70 Lt palūkanas), motyvuodamas tuo, kad Sutartis nutraukta dėl abiejų šalių kaltės.
Atsiliepimas
Pasak teismo, atsakovas, teigdamas, jog dalį gauto avanso panaudojo Sutarties vykdymui, tai patvirtinančių įrodymų nei su atsiliepimu, nei su dubliku, nei į pirmą teismo posėdį nepateikė. Teismas nurodė, kad atsakovas tik į 2015-01-28 teismo posėdį ketino pateikti daugiau nei šimtą lapų dokumentų, neva pagrindžiančių jo dėstomą poziciją, tačiau tokį atsakovo prašymą dėl naujų įrodymų prijungimo teismas atmetė, nurodydamas, kad turi atsisakyti priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į ieškinį, jeigu vėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą byloje (CPK 142 str. 3 d.). Teismas nurodė, kad atsisakant prijungti įrodymus buvo atsižvelgta į tai, kad ieškinys ir atsakovo priešieškinis teismų priimti dar 2013 m. gruodžio mėn., todėl atsakovas turėjo pakankamai laiko visiems pageidaujamiems dokumentams pateikti. Pažymėjo, jog tam, kad atsakovo teikiami dokumentai būtų priimti prieštaravo ir ieškovas, o jų priėmimas būtų sąlygojęs bylos nagrinėjimo atidėjimą ir papildomų procesinių veiksmų atlikimą. Teismas atsakovui išaiškino, kad savo teisę į kitos ginčo dalies išsprendimą jis galės realizuoti pareikšdamas naują ieškinį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas nurodė, jog patenkinus ieškinį ir Sutartį nutraukus, išnyksta teisinė galimybė tenkinti priešieškinį, kuriuo prašoma pratęsti Sutarties įvykdymo terminus. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad ieškovas Sutarties pratęsimo prašo dvylikai mėnesių, o atsižvelgiant į tai, kad finansavimo klausimai net nėra pradėti spręsti, pastatas nėra pradėtas statyti, įgyvendinti tokio dydžio projektą, įtraukiant ir laiką būtiną finansavimo paieškoms bei jo gavimui, per vienerius metus yra nerealus.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą: 1) pašalinti iš teismo sprendimo motyvus: ,,už Sutarties nevykdymą yra atsakingos abi šalys“ ir ,,Sutartis nutraukiama ne dėl atsakovo, o dėl abiejų šalių kaltės“; 2) pakeisti sprendimo dalį, kuria ieškovo reikalavimas dėl nuostolių atlyginimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo buvo atmestas ir ieškinį tenkinti visiškai – priteisti ieškovui 180 099 Eur (621 848,07 Lt) nuostolių ir 371,78 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad Sutartis nutraukta dėl abiejų šalių kaltės. Teismas neįvertino, kad už finansuotojo suradimą iš esmės buvo atsakingas tik atsakovas. Vertindamas, kuri iš šalių netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, teismas turėjo atskleisti Sutarties esmę. Sutartimi ieškovas siekė ne įsigyti žemės sklypą, bet turėjo tikslą, kad jame būtų pastatyta ikimokyklinio ugdymo įstaiga atsakovui prisiimant visą atsakomybę dėl tokios Sutarties sąlygos įvykdymo. Be ikimokyklinio ugdymo įstaigos žemės sklypas ieškovui nereikalingas, todėl Sutarties sąlygos, kuriose numatytas atsakovo įsipareigojimas pastatyti ikimokyklinio ugdymo įstaigą, laikomos esminėmis. Sutartis savo esme yra viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektas, Sutartimi buvo siekiama visą ar didesnę rizikos dalį perkelti privačiam subjektui. Sutarties 2.4.1 punkte numatyta, kad finansavimą teiksiantį banką pasirenka ieškovo ir atsakovo atstovų sudaryta 3 asmenų komisija, Komisijai sprendimo nepateikus, atsakovui buvo numatyta teisė vienašališkai priimti sprendimą ir pasirašyti finansavimo sutartį. Sutarties 2.4.2 punkte numatyta, kad kredito sutartį su pasirinktu banku sudaro atsakovas. Šios nuostatos patvirtina, kad atsakomybė už tinkamo finansuotojo parinkimą tenka atsakovui. Todėl nepagrįsta teismo sprendimo išvada, kad ieškovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus, susijusius su finansuotojo parinkimu, kadangi ieškovas tokios pareigos apskritai neturėjo. Ieškovas, pasirašydamas Sutartį, kaip tik ir siekė, kad finansavimą užtikrintų privatus subjektas, nes priešingu atveju ieškovas galėjo skelbti konkursą rangos darbams, o ne vykdyti investicinį projektą. Ta aplinkybė, kad pagal Sutartį du komisijos narius, atsakingus už finansuotojo parinkimą skiria ieškovas, o vieną – atsakovas, negali reikšti, kad ieškovas buvo atsakingas už Sutarties 3.1.1 punkte nurodytos išankstinės sąlygos tinkamą įvykdymą. Ši Sutarties sąlyga buvo skirta ieškovo interesams užtikrinti, nes ieškovui įsigijus pastatą ir žemės sklypą iš atsakovo, ieškovui pereina visi įsipareigojimai pagal kredito sutartį, sudarytą su banku dėl finansavimo. Teismas neįvertino ir tos esminės aplinkybės, kad pats atsakovas savo faktiniais veiksmais pripažino, kad jis, o ne ieškovas, turi rasti finansuotoją: atsakovas kreipėsi į kredito įstaigas dėl galimo finansavimo suteikimo, jokių pretenzijų ieškovui dėl to, kad jis netinkamai vykdytų savo įsipareigojimus, nereiškė. Tai, kad atsakomybė dėl finansuotojo radimo tenka atsakovui, patvirtina paties atsakovo 2009-07-17, 2009-02-09, 2009-06-01 raštai. Tačiau šį įsipareigojimą atsakovas vykdė netinkamai: nepateikė ieškovui bent 3 bankų pasiūlymų dėl pastato finansavimo, o po 2012-04-13 papildomo susitarimo pasirašymo per vienerius metus neatliko jokių veiksmų, kad būtų gautas finansavimas, t. y. tik 2013-05-20 išsiuntė raštus bankams, kai iki Sutarties užbaigimo buvo likęs mažiau nei 1 mėnuo. Teismas, konstatavęs ieškovo netinkamus veiksmus dėl Sutarties nevykdymo, tokios išvados nemotyvavo, nenurodė, kokiais veiksmais/neveikimu ieškovas prisidėjo prie netinkamo Sutarties vykdymo. Vien Sutarties punkto, kuriame nurodyta, kad už finansuotojo suradimą atsakingos abi šalys, nurodymas, niekaip nepagrindžia, kad ieškovas netinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus.
2. Nepagrįstai konstatavęs ieškovo kaltę dėl Sutarties nutraukimo, teismas neteisingai atmetė ieškovo reikalavimą dėl 180 099 Eur (621 848,70 Lt) nuostolių priteisimo. Teismas, formaliai konstatavęs, kad dėl Sutarties neįvykdymo kaltos abi šalys, visiškai neatsižvelgė į tai, kad visą laiką nuo avanso pervedimo ieškovas negalėjo disponuoti savo piniginėmis lėšomis, o atsakovas visą laiką galėjo disponuoti ieškovo lėšomis. Be to, teismas, konstatavęs abiejų šalių kaltę, nepagrįstai nesivadovavo CK 6.259 straipsniu, numatančiu, kad jei prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, skolininko atsakomybė gali būti sumažinta ar jis visiškai atleistas nuo atsakomybės. Šiuo atveju teismas, nustatęs, kad Sutartis neįvykdyta dėl abiejų šalių kaltės, nepagrįstai atsakovą visiškai atleido nuo atsakomybės.
3. Teismas neteisingai paskirstė šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas. Teismas padarė nepagrįstą išvadą dėl atsakovo patirtų išlaidų dydžio ir jų pagrįstumo. Atsakovas nurodė patyręs 4 499,51 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atsakovo pateiktos 2009-01-05 teisinių paslaugų sutartys, 2013-11-29 avansinė apyskaita ir 2013-11-29 vietinio mokėjimo nurodymo, kuriuo sumokėta 20 000 Lt, kopija nepatvirtina, kad atsakovas sumokėjo už šioje byloje suteiktas teisines paslaugas. Avansinė sąskaita buvo išrašyta ir apmokėjimas atliktas 2013-11-29, tuo tarpu civilinė byla iškelta tik 2013-12-04. Teismas neįvertino, ar atsakovo prašomos priteisti išlaidos atitinka Rekomendacijas dėl maksimalių dydžių už advokato teisinę pagalbą.
Šalies argumentai
Apeliaciniame skunde atsakovas UAB „Ranga IV investicijos plius“ prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Tuo atveju, jei apeliacinis teismas nuspręstų, kad bylą galima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo atsakovo priešieškinis būtų patenkintas, o ieškovo ieškinys atmestas. Netenkinus šio reikalavimo – pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą: nutraukti Sutartį dėl ieškovo kaltės, ieškovo reikalavimus dėl 3 300 000 Lt avanso ir 7,38 proc. metinių procesinių palūkanų priteisimo atmesti visiškai, panaikinti teismo sprendimo dalį dėl žyminio mokesčio iš atsakovo priteisimo valstybei. Atsakovas taip pat pateikė prašymą prijungti naujus įrodymus – dokumentus, patvirtinančius ieškovo sumokėto avanso panaudojimą ir duomenis, patvirtinančius ieškovo skolos didėjimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai atsisakė priimti atsakovo patikslintą priešieškinį ir papildomus įrodymus apie ieškovo sumokėto avanso panaudojimą, o tai lėmė, kad atsakovo reikalavimas nutraukti Sutartį dėl ieškovo kaltės ir priteisti netesybas net nebuvo nagrinėjamas, todėl nebuvo atskleista bylos esmė ir tarp šalių kilęs ginčas buvo išspręstas neteisingai. Tiek ieškovo ieškinys, tiek atsakovo ieškinys (šioje byloje nagrinėjamas kaip priešieškinis) buvo pateikti 2013-12-03. Nuo 2014-02-11 iki 2014-07-24 buvo sprendžiami procesinio pobūdžio klausimai dėl abiejų bylų sujungimo. Tiek teismui, tiek ieškovui buvo žinoma atsakovo pozicija, kad bylų sujungimo atveju atsakovas teiks patikslintą priešieškinį su alternatyviais reikalavimais: reikalavimą dėl Sutarties pratęsimo, o jos nepratęsus – dėl Sutarties nutraukimo dėl ieškovo kaltės ir sutartinių netesybų priteisimo. Tačiau sujungus bylas, 2014-08-27 nutartimi teismas, iš anksto neinformavęs šalių, priėmė neskundžiamą nutartį dėl bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje iš esmės (neskiriant parengiamojo posėdžio). Tokiu būdu po bylų sujungimo atsakovui buvo užkirstas kelias tikslinti priešieškinį ir reikšti papildomus (alternatyvius) reikalavimus dėl Sutarties nutraukimo dėl ieškovo kaltės, nes priešieškinio pagrindo ar dalyko pakeitimas ir papildomų įrodymų pateikimas galimas tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti iš esmės priėmimo. 2014-10-22 vykusio posėdžio metu abi šalys prašė teismo atidėti bylos nagrinėjimą sudarant galimybę taikiai išspręsti kilusius ginčus ir apie rezultatus informuoti teismą iki 2015-01-12. Tuo laikotarpiu atsakovas neteikė patikslinto priešieškinio, nes tai galėjo neigiamai paveikti taikos derybas. Šalims nepavykus taikiai susitarti, atsakovas nedelsdamas (2015-01-20) pateikė patikslintą priešieškinį, kuriame pareiškė alternatyvius reikalavimus – netenkinus reikalavimų dėl Sutarties pratęsimo, prašė ją nutraukti dėl ieškovo kaltės ir priteisti 19 mln. litų Sutartyje numatytas netesybas. 2015-01-28 teismo posėdyje teismas atsisakė priimti patikslintą priešieškinį motyvuodamas tuo, kad jo priėmimas užvilkins bylos nagrinėjimą. Teismas taip pat nepagrįstai atsisakė priimti įrodymus, pagrindžiančius ieškovo sumokėto avanso panaudojimą. Atsisakymas priimti šiuos įrodymus taip pat buvo motyvuojamas bylos užvilkinimu, nors ieškovui šie įrodymai buvo pateikti dar 2014-07-09. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad savo teisę į kitos ginčo dalies išsprendimą atsakovas galės realizuoti pareiškęs naują ieškinį. Skundžiamu sprendimu teismas konstatavo, kad Sutartis nutraukiama dėl abiejų šalių kaltės, todėl šiam sprendimui įsiteisėjus, jis įgytų res judicata galią, kas reikštų, kad atsakovas nebegalės nauju ieškiniu prašyti nutraukti Sutartį dėl ieškovo kaltės.
2. Teismas iš esmės neanalizavo atsakovo reikalavimų dėl Sutarties pratęsimo, motyvuodamas tuo, kad tenkinus ieškovo ieškinį dėl Sutarties nutraukimo, išnyksta galimybė tenkinti priešieškinį, kuriuo prašoma Sutartį pratęsti. Tačiau civilinėje teisėje galioja sutarties išsaugojimo principas, todėl teismas visų pirma turėjo išnagrinėti priešieškinio reikalavimus dėl Sutarties pratęsimo, o tik po to spręsti Sutarties nutraukimo klausimą. Dėl šios priežasties nebuvo atskleista bylos esmė, teismo motyvai dėl priešieškinio atmetimo yra visiškai formalūs, teismas neanalizavo Sutarties nuostatų, numatančių atsakovo galimybę vienašališkai pratęsti Sutartį, jei finansavimas nėra gautas dėl ieškovo kaltės. Kita vertus, teismui konstatavus, kad Sutartis nutraukta dėl abiejų šalių (t. y. ir dėl ieškovo) kaltės, teismas turėjo atsižvelgti į Sutarties 3.4 punktą, kuris numato galimybę atsakovui vienašališkai pratęsti Sutarties užbaigimo terminą tiek, kiek išankstinė sąlyga (finansavimo gavimas) nebuvo įvykdyta dėl ieškovo kaltės. Be to, visiškai neaišku, kuo remiantis, teismas sprendė, kad pratęsus Sutarties terminą, projekto negalima įvykdyti per vienerius metus.
3. Teismas neteisingai nustatė, kad dėl Sutarties nutraukimo kaltos abi šalys; priešingai nei sprendė teismas finansavimas nebuvo gautas ir Sutartis iki nustatyto termino nebuvo įvykdyta išimtinai tik dėl ieškovo kaltės. Pagrindinis skundžiamo sprendimo motyvas, kad pagal Sutartį už finansavimo gavimą yra atsakingos abi šalys, todėl jo negavus atsakomybė tenka abiems šalims. Teismas nesigilino į tikrąsias finansavimo negavimo priežastis. Atsakovas padarė viską, ką objektyviai galėjo, kad finansavimas projekto įgyvendinimui būtų gautas, tačiau jokios finansų įstaigos, žinodamos ieškovo nuolat blogėjančią finansinę padėtį, nesutiko finansuoti projekto. Be to, ieškovas ėmėsi tiek aktyvių, tiek pasyvių veiksmų, kad atsakovo surastas potencialus finansuotojas AB ,,Šiaulių bankas“ atsisakytų ketinimų finansuoti projektą. Atsakovas neturėjo jokių galimybių užtikrinti finansavimą iš esmės nemokiam ieškovui, juo labiau, kad jis pats nebuvo suinteresuotas finansavimo gavimu. Iš Sutarties nuostatų sisteminės analizės aišku, kad faktinis finansavimo (kredito) gavėjas būtų ieškovas, kuris po sandorio užbaigimo perimtų visus finansinius įsipareigojimus finansuotojui ir nustatyta tvarka bei terminais turėtų grąžinti kreditą bei mokėti kredito palūkanas, o atsakovui buvo numatytas tarpininko ir padėjėjo vaidmuo – jis turėjo padėti ieškovui ieškoti potencialių sandorio finansuotojų, dalyvauti derybose dėl finansavimo sąlygų, užtikrinti lėšų panaudojimą pastato statybai, taip pat vykdyti kitas išankstines Sutarties sąlygas. Atsakovas įvykdė visas sąlygas, kurias įmanoma įvykdyti nesant finansavimo. Atsakovas siuntė oficialius kvietimus bankams teikti pasiūlymus dėl projekto finansavimo, tačiau bankai nesutiko finansuoti, nes ieškovo, kaip faktinio kredito gavėjo finansinė padėtis buvo bloga ir nuolat blogėjo; blogėjanti ieškovo finansinė padėtis buvo visuotinai žinoma aplinkybė. Iš sprendimo turinio visiškai neaišku, kuo pasireiškė atsakovo kaltė dėl Sutarties nevykdymo.
4. Neteisingai nustatęs dėl Sutarties neįvykdymo kaltą šalį, teismas neteisingai išsprendė Sutarties nutraukimo teisinius padarinius. Nutraukus sutartį dėl ieškovo kaltės, atsakovas turi teisę į netesybas, numatytas Sutarties 8.3 ir 8.7 punktuose, kurios sudaro 22,5 mln. litų. Sumažinus netesybas (baudą) ieškovės sumokėto avanso suma, ieškovo atsakovui mokėtina netesybų suma sudarytų 19,2 mln. litų. Skundžiamu sprendimu teismas ne tik netinkamai nustatė už Sutarties nevykdymą kaltą šalį, bet ir neatsižvelgė į Sutarties 8.3, 8.7 punktuose įtvirtintų nuostatų, numatančių ieškovo civilinę atsakomybę, todėl nepagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovui jo sumokėtą 3 300 000 Lt dydžio avansą. Sutarties nutraukimas nepanaikina kitos šalies teisės reikalauti atlyginti nuostolius (CK 6.221 str. 2 d.).
Atsiliepimas
Atsiliepime į ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą atsakovas UAB „Ranga IV investicijos plius“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti. Atsikirtimus grindžia šiais argumentais:
1. Priešingai nei teigia ieškovas, finansavimas nebuvo gautas ir Sutartis iki nustatyto termino nebuvo įvykdyta ne dėl atsakovo ir net ne dėl abiejų šalių kaltės, o išimtinai dėl ieškovo kaltės. Bylos duomenys patvirtina, kad net tris kartus skirtingas laikotarpiais atsakovas Lietuvos kredito įstaigoms siuntė oficialius kvietimus dėl projekto finansavimo, tačiau bankai nesutiko finansuoti, nes ieškovo (būsimo kredito gavėjo) finansinė padėtis buvo bloga ir po Sutarties sudarymo nuolat tik blogėjo, biudžeto deficitas nuolat didėjo, visoms kredito įstaigoms buvo žinoma situacija, kad ieškovas nėra pajėgus vykdyti net turimų finansinių įsipareigojimų. Taigi nepaisant visų atsakovo pastangų, finansavimo gauti nepavyko tik dėl aplinkybių, priklausančių nuo ieškovo, t. y. dėl nuolat blogėjančios jo finansinės padėties. Be to, ieškovas ėmėsi tiek aktyvių, tiek pasyvių veiksmų, kad atsakovo surastas potencialus finansuotojas AB ,,Šiaulių bankas“ atsisakytų ketinimų finansuoti projektą.
2. Ieškovas visiškai nepagrįstai reikalauja priteisti nuostolius (palūkanas) už negrąžintą avanso sumą nuo 2010-07-24. Visų pirma ieškovas palūkanų pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą galėtų reikalauti tik tada, kai atsakovui atsiranda prievolė grąžinti avansą, t. y. nuo Sutarties nutraukimo. Šį klausimą teismas išsprendė priteisdamas procesines palūkanas. Tol, kol Sutartis nebuvo nutraukta, atsakovas teisėtai naudojosi avansu. Antra, kadangi dėl Sutarties nutraukimo kaltas tik ieškovas, todėl jo reikalavimai atlyginti nuostolius, padarytus dėl netinkamo sutarties vykdymo, yra visiškai nepagrįsti, ir atsakovas yra atleidžiamas nuo sutartinės atsakomybės CK 6.259 straipsnio pagrindu.
3. Teismo nepagrįstas atsisakymas priimti patikslintą priešieškinį lėmė tai, kad atsakovo reikalavimai nutraukti Sutartį dėl ieškovo kaltės ir netesybų priteisimo net nebuvo nagrinėjami, todėl nebuvo atskleista bylos esmė ir tarp šalių kilęs ginčas išspręstas neteisingai.
Atsiliepime į atsakovo UAB „Ranga IV investicijos plius“ apeliacinį skundą ieškovas Vilniaus miesto savivaldybė prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Atsikirtimus grindžia šiais argumentais:
1. Atmestini atsakovo argumentai dėl teismo nepagrįsto atsisakymo priimti patikslintą priešieškinį. Nutartis skirti teismo posėdį buvo priimta 2014-08-27, teismo posėdis paskirtas 2014-10-22, taigi atsakovas turėjo pakankamai laiko pateikti patikslintus reikalavimus, be to, pateikti patikslintus reikalavimus atsakovas galėjo ir 2014-10-22 teismo posėdžio metu. Ieškovas 2014-12-18 pateikė teismui raštą, kad nėra galimybių susitarti taikiai, tačiau atsakovas tik 2015-01-20, t. y. likus 8 dienoms iki 2015-01-28 paskirto teismo posėdžio, pateikė patikslintus reikalavimus. Juo labiau, kad teismas ne kartą informavo atsakovą apie būtinumą suformuluoti galutinę poziciją byloje. Teismas pagrįstai atsisakė priimti patikslintą priešieškinį, pateiktą likus savaitei iki paskirto posėdžio ir praėjus pusei metų nuo bylų sujungimo.
2. Skirtingai nei nurodo atsakovas, teismas nagrinėjo atsakovo motyvus dėl Sutarties nutraukimo dėl ieškovo kaltės. Tačiau atsakomybė dėl Sutarties neįvykdymo tenka ne ieškovui, bet atsakovui, kaip detaliai yra nurodyta ieškovo apeliaciniame skunde. Atsakovas neįrodė, kad finansavimas nebuvo gautas dėl ieškovo blogos finansinės padėties. Atsakovas nutyli faktą, kad jis priklauso Ranga group įmonių grupei, o šios grupės įmonės susiduria su finansiniais sunkumais. Finansuotojo radimas ir projekto finansavimo užtikrinimas buvo atsakovo pareiga, ieškovas pareigos rasti finansuotoją neturėjo. Atsakovo teiginiai, kad gavus AB ,,Šiaulių bankas“ preliminarų pasiūlymą ieškovas nustojo bendradarbiauti, yra nepagrįsti. Be to, Sutartyje ieškovui buvo numatyta teisė vienašališkai priimti sprendimą ir pasirašyti finansavimo sutartį.
3. Atsakovo teiginiai, kad ieškovas privalo sumokėti 22 mln. netesybas yra nepagrįsti, kadangi tokio reikalavimo byloje atsakovas nereiškė; šis reikalavimas pateiktas tik patikslintame priešieškinyje, kuris nepriimtas. Be to, teismui konstatavus abiejų šalių kaltę dėl Sutarties neįvykdymo, netesybų reikalavimas ir dėl šios priežasties būtų negalimas.
4. Teismo sprendimo dalis, kuria atmesti atsakovo reikalavimai dėl Sutarties pratęsimo, yra pagrįsta. Tam, kad atsakovas, vadovaudamasis Sutarties 3.4 punktu, įgytų teisę pratęsti Sutartį, jis turi įrodyti, kad ieškovas praleido kurios nors išankstinės sąlygos, numatytos Sutarties 3.1 punkte, įvykdymo terminą arba nevykdė bendradarbiavimo pareigos. Nagrinėjamu atveju šių sąlygų nėra nustatyta. Be to, pagrindo tenkinti atsakovo reikalavimą dėl Sutarties pratęsimo nėra, nes ieškovas prarado suinteresuotumą Sutarties vykdymu.
5. Atsakovo pateiktus dokumentus apie avanso panaudojimą teismas pagrįstai atsisakė prijungti, nes jie buvo pateikti pažeidus CPK taisykles. Tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas prijungtų minėtus įrodymus apie avanso panaudojimą, ieškovui turėtų būti suteikta teisė pasisakyti dėl šių įrodymų prijungimo, priešingu atveju būtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d., 263 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė (CPK 329 str. 2, 3 d.).
Dėl šalių kaltės dėl Sutarties neįvykdymo
Byloje nėra ginčo, kad šalis siejusi Sutartis nebuvo įvykdyta dėl to, kad nebuvo rastas finansuotojas ir nesudaryta kredito sutartis, t. y. nebuvo įgyvendinta Sutarties 3.1.1 punkte įtvirtinta išankstinė Sutarties įvykdymo sąlyga. Esminis ginčas byloje yra tas, dėl kurios iš šalių kaltės nebuvo gautas finansavimas (lėmęs Sutarties neįgyvendinimą).
Skundžiamu sprendimu teismas konstatavo, kad už Sutarties 3.1.1 punkte nurodytos sąlygos neįvykdymą (finansavimo negavimą) kaltos yra abi šalys. Apeliantai su šia teismo išvada nesutinka, įrodinėdami, kad finansavimas nebuvo gautas išimtinai dėl priešingos šalies kaltės.
Ieškovo pozicija yra ta, kad pagal Sutartį už finansuotojo suradimą ir projekto finansavimo užtikrinimą buvo atsakingas tik atsakovas, o ieškovas tokios pareigos apskritai neturėjo, todėl jam negali kilti atsakomybė už finansavimo negavimą. Su tokiu ieškovo argumentu teisėjų kolegija nesutinka, kadangi Sutartyje (Sutarties 3.3.1 ir 3.3.2 p.) tiesiogiai įtvirtinta, jog už Sutarties 3.1.1 punkte nurodytos išankstinės sąlygos įgyvendinimą atsakingos yra abi šalys. Tai pagrįstai nustatė ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime.
Nesutikdamas su šia išvada, ieškovas teigia, kad, nepaisant minėtų Sutarties nuostatų (įtvirtintų 3.3.1 ir 3.3.2 punktuose), pati Sutarties esmė ir šalių tikslai sudarant Sutartį, patvirtina, kad finansuotojo radimo ir projekto finansavimo užtikrinimo pareiga tenka tik atsakovui. Ieškovo argumentai, kad sudarydamas Sutartį, jis siekė įsigyti žemės sklypą kartu su pastatyta ikimokykline ugdymo įstaiga, laikytini pagrįstais, kadangi tokį ieškovo tikslą (įsigyti žemės sklypą su pastatu) patvirtina Sutarties turinys. Tačiau tas faktas, kad atsakovas pagal Sutartį buvo įsipareigojęs pastatyti pastatą, savaime nereiškia, kad už finansuotojo radimą ir kredito sutarties, kuria būtų finansuojamas projektas, sudarymą yra atsakingas tik atsakovas, kadangi, kaip minėta, Sutartyje tiesiogiai įtvirtinta, kad už finansavimo gavimą atsakingos abi šalys.
Tai, kad abi šalys yra atsakingos už Sutarties 3.1.1 punkte numatytos sąlygos įgyvendinimą patvirtina ir Sutarties 2.4.1 ir 2.4.2 punktai, kuriuose nustatyta finansuotojo pasirinkimo, derybų dėl kredito sąlygų, kredito sutarties pasirašymo tvarka: finansavimą teiksiantį banką pasirenka ieškovo ir atsakovo sudaryta trijų asmenų komisija, į kurią įeina su ieškovo paskirti kandidatai ir vienas atsakovo paskirtas kandidatas; komisija dalyvauja derybose ir derasi su bankais dėl finansavimo sąlygų, išsirenka tinkamiausią pasiūlymą; tuo atveju, jei komisija sprendimo nepateikia – atsakovas priima sprendimą ir vienašališkai pasirašo kreditavimo sutartį su pasirinktu banku; kreditavimo sutartį su pasirinktu banku sudaro atsakovas. Kolegijos vertinimu, priešingai nei teigia ieškovas, šios nuostatos papildomai patvirtina, kad už finansavimo gavimą atsakingos yra abi šalys, kaip tiesiogiai nurodyta Sutarties 3.3.1 ir 3.3.2 punktuose.
Ieškovas, teigdamas, kad pagal Sutarties esmę jis nėra atsakingas už Sutarties 3.1.1 punkte įtvirtintos išankstinės sąlygos įgyvendinimą, nenurodė, kodėl Sutartyje įrašytos kitokios sąlygos (t. y. kad už finansuotojo radimą atsakingos abi šalys), nei, ieškovo teigimu, šalys iš tikrųjų buvo sutarę (t. y. pagal ieškovo poziciją, kad už finansuotojo radimą atsakingas tik atsakovas).
Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų ėmęsis kokių nors aktyvių veiksmų tam, kad būtų surastas finansuotojas; aplinkybę, kad jis neieškojo finansuotojų, patvirtino ir pats ieškovas. Tai, kad atsakovas vykdė sutartinę pareigą ieškoti finansuotojo, skirtingai, nei teigia ieškovas, nepatvirtina, kad atsakovas savo faktiniais veiksmais pripažino, kad ši pareiga tenka tik jam. Tas faktas, kad atsakovas ieškovui nereiškė pretenzijų dėl to, kad jis nevykdo Sutartyje įtvirtintos pareigos, šios ieškovo pareigos nepaneigia ir neeliminuoja ieškovo atsakomybės už minėtos sutartinės nuostatos nevykdymą.
Teisėjų kolegijos vertinimu, vien ta aplinkybė, kad ieškovas, pagal Sutartį kartu su atsakovu buvęs atsakingas už finansavimo gavimą, finansuotojo neieškojo ir finansuotojas nebuvo surastas, paneigia ieškovo poziciją, kad dėl finansuotojo neradimo atsakingas tik atsakovas.
Tuo tarpu atsakovas, kaip minėta, įrodinėja, kad finansuotojas nebuvo surastas tik dėl ieškovo kaltės. Atsakovo teigimu, ieškovo kaltė pasireiškė tuo, kad bankai finansavimo nesuteikė būtent dėl ieškovo (kuris būtų faktinis kredito gavėjas) blogos finansinės padėties, be to, atsakovo nuomone, dėl ieškovo kaltės nebuvo pasirašyta kredito sutartis su AB ,,Šiaulių bankas“, kuris buvo patvirtinęs sutikimą finansuoti projektą.
Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą atsakovo argumentą, kad finansavimas nebuvo gautas vien tik dėl ieškovo blogos finansinės padėties. Pažymėtina, kad ieškovui Sutarties galiojimo laikotarpiu paskolos buvo teikiamos, kas, be kita ko, ir lėmė jo finansinių įsipareigojimų (skolų) augimą, todėl atsakovo argumentai, kad finansavimo gauti buvo objektyviai neįmanoma dėl blogos ieškovo finansinės padėties, yra neteisingas. Be to, tai, kad bankai projektui finansavimo neteikė vien tik dėl ieškovo finansinės padėties, nepatvirtina ir atsakovo pateikti bankų atsakymai, iš kurių tik vienas – UAB ,,Medicinos bankas“ – kaip atsisakymo suteikti finansavimą priežastį nurodė, kad siūlomą finansuoti projektą vertina kaip itin aukštos rizikos dėl ieškovo finansinės padėties (1 t., b. l. 103). Be to, pažymėtina, kad pats atsakovas nurodo, kad jau nuo 2007 metų ieškovo finansinė padėtis buvo sunki ir tai buvo visuotinai žinoma aplinkybė. Tai reiškia, kad atsakovas, sudarydamas 2008-11-07 Sutartį, o vėliau 2012 m. ją pratęsdamas (atnaujindamas), žinojo ieškovo finansinę padėtį, tačiau sudarė Sutartį joje nurodytomis sąlygomis, įskaitant ir sąlygą dėl finansavimo. Pažymėtina, kad Sutartis 2012-04-13 susitarimu buvo atnaujinta jau po to, kai 2009 metais bankai nesutiko finansuoti projekto, t. y. pats atsakovas savo veiksmais pripažino, kad sunki ieškovo finansinė padėtis nepaneigia galimybės gauti finansavimą.
Nėra pagrindo sutikti su atsakovu, jog tai, kad nebuvo pasirašyta kredito sutartis su AB ,,Šiaulių bankas“, patvirtina, kad finansavimas nebuvo gautas dėl ieškovo kaltės. Kaip matyti iš bylos duomenų, kredito sutartis su AB ,,Šiaulių bankas“ nebuvo sudaryta šalims nesusitarus dėl šalis tenkinančių finansavimo sąlygų (1 t., b. l. 42, 60-61, 62). Vien kredito sutarties nesudarymas, šalims nesusitarus dėl visų finansavimo sąlygų, nesudaro pagrindo traktuoti, kad kredito sutartis nebuvo sudaryta dėl ieškovo kaltės.
Kolegijos vertinimu, faktas, kad už finansavimo gavimą buvo atsakingos abi šalys, tačiau finansuotojas nebuvo rastas ir finansavimo sutartis nebuvo sudaryta, patvirtina, kad abi šalys nedėjo pakankamai pastangų tam, kad būtų rastas finansuotojas. Nenustačius, kad finansavimo negavimas būtų nulemtas kurios nors iš šalies tokių veiksmų, kurie objektyviai panaikintų kitos šalies galimybę surasti finansuotoją, laikytina, kad finansuotojas nebuvo rastas dėl to, kad abi šalys nedėjo pakankamai pastangų jį surasti. Šalis siejusi Sutartis yra komercinio pobūdžio, kurios įgyvendinimas iš esmės priklausė nuo abiejų šalių valios ir dedamų pastangų.
Vadovaudamasi išdėstytomis aplinkybėmis, kolegija sprendžia, kad apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, kad finansavimas nebuvo gautas ir, atitinkamai, Sutartis nebuvo įvykdyta dėl abiejų šalių kaltės.
Dėl 3 300 000 Lt avanso grąžinimo ir nuostolių atlyginimo
CK 6.222 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti grąžinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu grąžina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Vykdydamas Sutartį ieškovas atsakovui avansu sumokėjo pastato kainos dalį, lygią 3 300 000 Lt (Sutarties 2.5.1 p.; 1 t., b. l. 34). Nutraukęs Sutartį teismas sprendė, kad yra pagrindas taikant restituciją priteisti iš atsakovo ieškovui jo sumokėtą 3 300 000 Lt avansą.
Nesutikimą su šia teismo sprendimo dalimi atsakovas motyvuoja tuo, kad teismas, taikydamas restituciją, neįvertino, jog ieškovas pagal Sutarties 8.3, 8.7 punktus turi pareigą mokėti atsakovui netesybas (baudą), kurios viršija ieškovui grąžintino avanso sumą. Dėl šios priežasties, atsakovo teigimu, ieškovui negalėjo būti priteistas jo sumokėtas avansas. Su tokiu argumentu teisėjų kolegija nesutinka. Pažymėtina, kad reikalavimo priteisti netesybas, numatytas Sutarties 8.3, 8.7 punktuose, byloje atsakovas nebuvo pareiškęs (prašymas dėl netesybų pagal Sutarties 8.3, 8.7 punktus priteisimo pareikštas tik atsakovo patikslintame priešieškinyje, kuris teismo nebuvo prijungtas prie bylos), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesprendė šio klausimo.
Restitucijos ir civilinės atsakomybės (nuostolių atlyginimo) institutai yra savarankiški, o tai kad Sutartyje yra numatyta šalies reikalavimo teisė į sutartus minimalius nuostolius (netesybas), neturi reikšmės restitucijos instituto taikymui, juo labiau, kad atsakovas reikalavimo dėl netesybų priteisimo nebuvo pareiškęs.
Sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas (CK 6.221 str. 2 d.). Šiuo atveju, kaip minėta, Sutartis buvo neįvykdyta dėl abiejų šalių kaltės. Teisėjų kolegijos vertinimu, abiejų šalių kaltės laipsnis dėl Sutarties neįvykdymo yra vienodas, todėl kolegija sprendžia, kad šalims viena kitos patirti nuostoliai, atsiradę dėl Sutarties neįvykdymo, yra nepriteisiami (CK 6.259 str.). Dėl šios priežasties nėra pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo dalies, kuria teismas, konstatavęs abiejų šalių kaltę dėl sutarties neįvykdymo, netenkino ieškinio reikalavimo dėl 621 848,70 Lt dydžio nuostolių, kuriuos sudaro palūkanos už naudojimąsi ieškovo pagal Sutartį sumokėtu avansu, priteisimo.
Minėta, kad kartu su apeliaciniu skundu atsakovas pateikė prašymą prijungti įrodymus apie dalies avanso panaudojimą Sutarties vykdymui. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šiuo atveju atsakovas dokumentus apie avanso panaudojimą teikė pirmosios instancijos teismui į 2015-01-28 vykusį teismo posėdį, kaip matyti iš teikiamų dokumentų jie yra 2008-2009 metų, ieškovo ieškinys, kuriame, be kita ko, prašoma priteisti avansą, pareikštas 2013 m. gruodžio mėn., dėl šios priežasties kolegija sutinka, kad teismas pagrįstai atsisakė priimti šiuos įrodymus, kaip pateiktus pavėluotai. Kadangi šie įrodymai galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 314 straipsnio nuostata, atsisako juos prijungti. Kartu pažymėtina, kad šiais įrodymais atsakovas iš esmės įrodinėtų patirtus nuostolius, atsiradusius dėl Sutarties neįvykdymo, tačiau konstatavus, kad šioje byloje šalims viena kitai patirti nuostoliai dėl Sutarties neįvykdymo nepriteisiami, pateikti įrodymai apie avanso panaudojimą šioje byloje nėra reikšmingi.
Dėl procesinių palūkanų priteisimo
Skundžiamu sprendimu teismas nuo priteistos 3 300 000 Lt avanso sumos ieškovui iš atsakovo priteisė 7,38 proc. dydžio metines procesines palūkanas. Tenkindamas ieškinio reikalavimą dėl procesinių palūkanų priteisimo, teismas jų dydį nustatė pagal Mokėjimų, atliekamų pagal komercinius sandorius, vėlavimo prevencijos įstatymą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė priteistinų procesinių palūkanų dydį.
Pažymėtina, kad procesinių palūkanų dydžiai nurodyti CK 6.210 straipsnyje, jei įstatymai ar sutartis nenumato kitokio dydžio. Šiuo atveju šalių ginčas nėra kilęs dėl pavėluotų mokėjimų pagal komercinius sandorius, todėl nebuvo pagrindo procesinių palūkanų dydį nustatyti pagal šiame įstatyme nustatytas palūkanų normas. Dėl šios priežasties procesinių palūkanų dydis nustatytinas pagal CK 6.210 straipsnyje įtvirtintus dydžius. Pagal CK 6.210 straipsnį už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas tais atvejais, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys (CK 6.210 str. 2 d.), kitais atvejais už termino įvykdyti piniginę prievolę praleidimą skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas (CK 6.210 str. 1 d.). Kadangi ieškovas yra viešasis juridinis asmuo, todėl priteistinų palūkanų dydis turi būti nustatomas pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, t. y. 5 proc. dydžio.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju yra pagrindas sumažinti teismo priteistas procesines palūkanas nuo 7,38 proc. iki 5 proc. dydžio. Atsižvelgiant į tai, teismo sprendimo dalis, kuria ieškovui priteista 7,38 proc. palūkanų, patikslinama, nurodant, kad ieškovei priteisiamos 5 proc. dydžio procesinės metinės palūkanos (CK 6.210 str. 1 d.).
Pažymėtina, kad netinkamai pritaikytas procesinių palūkanų tarifas sudaro pagrindą teismui ex officio pakeisti taikytą šių palūkanų tarifą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis Nr. 3K-3-609/2005). Be to, šiuo atveju, nors atsakovas neginčijo priteistų procesinių palūkanų tarifo (dydžio), tačiau apskritai nesutiko su teismo sprendimo dalimi, kuria priteistos procesinės palūkanos, todėl toks jų sumažinimas nelaikytinas apeliacinio skundo ribų peržengimu.
Dėl Sutarties įvykdymo termino pratęsimo
Atsakovas teigia, kad teismas neanalizavo atsakovo reikalavimų dėl Sutarties pratęsimo, šį priešieškinio reikalavimą atmesdamas motyvuojant vien tuo, kad tenkinus ieškovo ieškinį dėl Sutarties nutraukimo, išnyksta galimybė tenkinti priešieškinį.
Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo turinio, teismas, netenkindamas priešieškinio reikalavimo dėl Sutarties vykdymo pratęsimo, vertino realią galimybę įvykdyti Sutartį, t. y. teismas sprendė, kad konstatuotas Sutarties neįvykdymas leidžia nebesitikėti, kad ji bus įvykdyta ateityje, be to, teismo vertinimu, objektyviai nebūtų įmanoma įvykdyti Sutarties per 12 mėn. terminą, kuriam pratęsti Sutartį prašė atsakovas.
Kolegijos vertinimu, pats atsakovas bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ir apeliaciniam teismui nurodydamas, kad dėjo visas pastangas surasti finansuotoją, tačiau neturėjo jokių realių galimybių užtikrinti finansavimą iš esmės nemokiam ieškovui, patvirtina, kad Sutartis nebus įgyvendinta ir pratęsus jos terminą. Įrodinėdamas, kad finansavimas iš esmės nebuvo gautas išimtinai dėl ieškovo kaltės (blogos jo finansinės padėties), atsakovas nepagrindžia, kokiu būdu Sutartis galėtų būti įgyvendinta ją pratęsus. Minėta, kad sutartis buvo sudaryta 2008 m., atnaujinta 2012 m., per visą šį laiką nepavyko gauti finansavimo. Šalių ginčas šioje byloje kilęs 2013 metais, atsakovas teigia, kad tebeieško finansuotojų, tačiau nepateikė jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie finansavimo gavimo realumą. Atsižvelgiant į tai, taip pat įvertinus aplinkybę, kad ieškovas nurodė praradęs suinteresuotumą Sutarties įgyvendinimu, kolegija sprendžia, kad teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo pratęsti Sutarties įvykdymo terminą, nes toks pratęsimas būtų formalus sutartinių santykių tęsimas.
Dėl atsisakymo priimti patikslintą priešieškinį
Nustatyta, kad 2015-01-28 protokoline nutartimi teismas atsakė priimti atsakovo 2015-01-20 pateiktą patikslintą priešieškinį, motyvuodamas tuo, kad toks procesinis veiksmas turėjo būti atliktas anksčiau (2 t., b. l. 163-165). Su tokiu teismo procesiniu sprendimu kolegija sutinka, kadangi pakeisti ieškinio (priešieškinio) dalyką arba ieškinio (priešieškinio) pagrindą šalis turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo dienos (CPK 141 str. 1 d.). Atsakovas nurodo, kad teismas nepagrįstai po bylų sujungimo paskyrė teismo posėdį, o ne parengiamąjį posėdį, tokiu būdu užkirsdamas kelią atsakovui pateikti patikslintą priešieškinį. Bylos medžiaga patvirtina, kad byla, iškelta pagal ieškovo ieškinį ir byla, iškelta pagal atsakovo priešieškinį, buvo sujungtos 2014-07-24 nutartimi, nutartis skirti bylą į teismo posėdį priimta 2014-08-27, todėl atsakovas turėjo pakankamai laiko pateikti patikslintą priešieškinį nepraleidęs CPK 141 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino. Kita vertus, net ir po to, kai buvo priimta nutartis dėl bylos skyrimo į teismo posėdį, atsakovas patikslintą priešieškinį pateikė po neprotingai ilgo laiko, t. y. neteikė patikslinto ieškinio nei iš karto po tokios nutarties priėmimo, nei į 2014-10-22 teismo posėdį, nei iš karto po to, kai ieškovas 2014-12-18 informavo teismą, kad taikos derybos tarp šalių nebuvo pasiektos. Esant nurodytoms aplinkybėms, kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti patikslintą priešieškinį, o dėl jo nepateikimo laiku atsakingas pats atsakovas, netinkamai naudojęsis procesinėmis teisėmis.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Atsakovas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą priteisti 4 499,51 Eur išlaidų, patirtų advokato pagalbai apmokėti. Skundžiamu sprendimu teismas, atsižvelgęs į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, sprendė, kad atsakovui priteistinos bylinėjimosi išlaidos sudarytų 371,78 Eur ir įskaitė šią sumą su ieškovui tokio paties dydžio (371,78 Eur) priteistinomis bylinėjimosi išlaidomis. Ieškovo teigimu, atsakovo pateikti įrodymai nepatvirtina, kad nurodytos išlaidos yra patirtos už šioje byloje suteiktą teisinę pagalbą. Teisėjų kolegija su tokiais ieškovo argumentais nesutinka. Byloje pateikta teisinių paslaugų sutartis, sudaryta su atsakovą šioje byloje atstovaujančiu advokatu, pateikta avansinė sąskaita avansui pagal minėtą teisinių paslaugų sutartį apmokėti, ši avansinė sąskaita yra apmokėta (2 t., b. l. 186-182, 195). Šioje byloje atliktų teisinių paslaugų detalizacija nurodyta 2014-01-07 ir 2015-01-20 sąskaitose faktūrose (2 t., b. l. 193-194). Pirmiau nurodyti dokumentai yra pakankami spręsti apie atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Kolegija neturi pagrindo spręsti, kad šios išlaidos buvo patirtos ne šioje byloje.
Sutiktina su ieškovu, kad atsakovo advokato išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytus dydžius, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą ir apimtį, atsakovui priteistinos 371,78 Eur išlaidos atitinka protingumo kriterijų, todėl nemato pagrindo jų mažinti.
Netenkinus apeliacinių skundų, šalims jų apeliaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 str., 302 str.).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą iš esmės palikti nepakeistą.
Patikslinti teismo sprendimo dalį, kuria priteistos 7,38 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos, sumažinant ieškovui Vilniaus miesto savivaldybei priteistinas procesines palūkanas iki 5 procentų dydžio.