Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Ranga IV investicijos plius“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, civilinėje byloje Nr. 2-6303-392/2013 pagal ieškovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Ranga IV investicijos plius“ dėl pirkimo-pardavimo sutarties nutraukimo, restitucijos taikymo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Taigi laikinosios apsaugos priemonių taikymo sąlygos yra šios: tikėtinas ieškinio reikalavimo pagrindimas ir būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimas arba negalimumas jį įvykdyti.

Pradėto proceso teisėtumo klausimas yra aktualus viso proceso metu, t. y. visose civilinio proceso stadijose bylą nagrinėjant teisme. Tai reiškia, kad net ir tuomet, kai apeliacine tvarka sprendžiami klausimai, kurie tiesiogiai nėra susiję su pradėto proceso teisėtumu, pavyzdžiui, sprendžiant dėl pirmosios instancijos teismo nutarčių taikyti laikinąsias apsaugos priemones arba atsisakyti jas taikyti teisėtumo ir pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas ex officio gali ir turi įsitikinti pradėto ir vykstančio proceso teisėtumu (CPK 337 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju pradėto proceso teisėtumo klausimą kelia pats apeliantas (atsakovas), nurodydamas, kad ieškovo ieškinys apskritai neturėjo būti priimtas, nes, visų pirma, ieškovas nesilaikė šalių sudarytoje sutartyje įtvirtintos jos nutraukimo procedūros, antra, ieškovas ieškiniu reiškia iš esmės tapačius reikalavimus, kurių vieną kartą jau atsisakė ir dėl kurių buvo priimtas teismo baigiamasis aktas (nutartis dėl priešieškinio reikalavimų atsisakymo).

Šioje byloje ieškovas ieškiniu prašo teismo nutraukti ieškovo ir atsakovo 2008 m. lapkričio 7 d. sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo parduoti atsakovui 7 040 kv. m (t. y. 7040/67539) sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) dalį, pastatyti šio sklypo dalyje pastatą (ikimokyklinio ugdymo įstaigą), sudaryti pastato pirkimo-pardavimo sutartį ir perduoti ieškovui nuosavybės teise 7 040 kv. m sklypo dalį bei pastatytą pastatą, o ieškovas įsipareigojo pirkti 7 040 kv. m sklypo dalį, suteikti atsakovui teisę statyti pastatą, priimti sklypo dalį ir pastatytą pastatą nuosavybės teise, sumokėti sutartyje nustatytą kainą. Pagal sutarties 2.5.1 punktą ieškovas sumokėjo atsakovui 3 300 000 Lt dydžio avansą, kurį atsakovas turėjo teisę naudoti statybos darbams. Ieškovas reikalavimą dėl sutarties nutraukimo grindžia atsakovo padarytu esminiu sutarties pažeidimu (CK 6.217 str. 1 d.). Apelianto (atsakovo) teigimu, pagal CK 6.217-6.218 straipsnių nuostatas, nuraukiant sutartį dėl jos esminio pažeidimo, nėra taikoma teisminė tvarka ir kreipimasis į teismą nėra tikslingas, jis privalomas tik tuo atveju, kai sutarties nutraukimas grindžiamas ne esminiu pažeidimu, o kitomis aplinkybėmis. Apeliantas nurodo, kad šalys sutartyje atskirai aptarė ir numatė specialią jos nutraukimo tvarką, pagal kurią, šaliai neįvykdžius išankstinės sąlygos, sutartis gali būti nutraukiama vienašališkai, nesikreipiant į teismą, siunčiant sutartį pažeidusiai šaliai pranešimą per notarą. Kaip matyti iš ieškinio faktinio pagrindo, ieškovas reikalavimą dėl sutarties nutraukimo grindžia ne tik tai atsakovo sutartyje nustatytų išankstinių sąlygų neįvykdymu, tačiau ir kitų įsipareigojimų pažeidimais, kurie, ieškovo nuomone, atitinka CK 6.217 straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, pagal kuriuos nustatoma, sutarties pažeidimas yra esminis ar ne. Kita vertus, teisinis reglamentavimas, kad sutartis gali būti nutraukta vienašališkai, laikantis įstatymų nustatytos tvarkos (CK 6.217 str. 1 d., 6.218 str. 1 d.) arba pačioje sutartyje aptartos tvarkos (CK 6.217 str. 5 d.), neužkerta kelio nukentėjusiajai šaliai kreiptis į teismą ir teismine tvarka nutraukti sutartį dėl esminio sutarties pažeidimo. Sutiktina su ieškovo atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad civilinių santykių pobūdis lemia, jog sutarties šalis turi diskrecijos teisę pasirinkti savo pažeistų teisių gynimo būdą, t. y. vienašališkai nutraukti sutartį arba inicijuoti sutarties nutraukimą dėl esminio jos pažeidimo teismine tvarka. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju ieškovas ieškiniu pareiškė reikalavimus dėl avanso grąžinimo ir nuostolių atlyginimo, t. y. dėl sutarties nutraukimo pasekmių. Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą pagrįstai teigia, kad tik sutarties nutraukimu (vienašališko sutarties nutraukimo atveju, nesikreipiant į teismą) nebūtų apginti ieškovo teisėti interesai, nes nebūtų išspręstas sutarties nutraukimo pasekmių klausimas, kuris ieškovui yra ypatingai svarbus. Be to, būtina įvertinti aplinkybes, kad nukentėjusiajai šaliai vienašališkai nutraukus sutartį, kita šalis turi teisę vienašališką sutarties nutraukimą ginčyti teismine tvarka. Atsakovas jau yra išreiškęs savo poziciją dėl sutarties nutraukimo pagrįstumo, pateikdamas Vilniaus miesto apylinkės teisme ieškinį Vilniaus miesto savivaldybei dėl teisės į sutarties pratęsimą pripažinimo ir sutarties pakeitimo (b. l. 23-32). Ši aplinkybė patvirtina, kad atsakovas nesutinka su sutarties nutraukimu. Taigi nagrinėjamu atveju teisme sprendžiant ieškovo reikalavimą dėl sutarties nutraukimo būtų patikrintas sutarties nutraukimo pagrindų buvimas ir išspręstas sutarties nutraukimo pasekmių klausimas. Tai leistų užtikrinti šalių ginčo išsprendimo operatyvumą (CPK 7 str.). Priešingu atveju, t. y. nutraukus sutartį vienašališkai, nesikreipiant į teismą, ieškovas vis tiek turėtų kreiptis į teismą dėl avanso grąžinimo ir nuostolių atlyginimo, be to, yra didelė tikimybė, kad atsakovas taip pat teismine tvarka ginčytų ieškovo vienašalį sutarties nutraukimą.

Apelianto (atsakovo) teigimu, pirmosios instancijos teismas turėjo atsisakyti priimti ieškovo ieškinį ir CPK 137 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatytu pagrindu, t. y. kai yra įsiteisėjusi teismo nutartis dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, kuria teismas priėmė atsisakymą nuo ieškinio reikalavimų. Bylos duomenimis, Vilniaus apygardos teisme buvo nagrinėjama civilinė byla pagal UAB „Ranga IV investicijos plius“ ieškinį Vilniaus miesto savivaldybei dėl sutarties pakeitimo, palūkanų priteisimo ir Vilniaus miesto savivaldybės priešieškinį UAB „Ranga IV investicijos plius“ dėl sutarties pakeitimo ir 3 963 147 Lt avanso bei palūkanų priteisimo, kuri buvo nutraukta teismui priėmus šalių atsisakymus nuo savo reikalavimų (b. l. 35-36). Sprendžiant klausimą dėl Vilniaus miesto savivaldybės pareikšto priešieškinio minėtoje byloje ir pareikšto ieškinio šioje byloje tapatumo, būtina nustatyti, ar: pirma, šalys tos pačios; antra, sutampa ieškinio dalykas; trečias; sutampa ieškinio pagrindas (faktinės aplinkybės). Minėtoje byloje Vilniaus miesto savivaldybė buvo pareiškusi priešieškinį dėl avanso grąžinimo ir nuostolių atlyginimo, kai sutartis vienašališkai jau buvo nutraukta. Atsisakius savo reikalavimų minėtoje byloje, šalys sudarė papildomą susitarimą, kuriuo pakeitė sutarties sąlygas (dėl žemės sklypo kainos, pastato statybos kainos, finansavimo ir kt.), viena iš kurių yra termino pabaigti sandorį nustatymas, t. y. šalys nustatė naują sutarties įvykdymo terminą. Šioje byloje ieškovas pareiškė ieškinį, nes atsakovas pažeidė ir naują sutarties įvykdymo terminą. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ieškovo reikalavimas dėl avanso grąžinimo ir nuostolių atlyginimo šioje byloje grindžiamas kitomis faktinėmis aplinkybėmis. Šią išvadą patvirtina ir ieškinyje nurodoma aplinkybė, kad ieškovas neprašo priteisti palūkanų už atsakovo naudojimąsi avansu (kurias ieškovas ieškinyje įvardija nuostoliais) laikotarpiu nuo 2008 m. gruodžio 5 d. iki 2010 m. liepos 23 d., kurias prašė priteisti minėtoje byloje pareikštu priešieškiniu, o šioje byloje palūkanas skaičiuoja nuo 2010 m. liepos 24 d.

Nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti, kad procesas šioje byloje prasidėjo neteisėtai.

Atmestini kaip nepagrįsti apelianto argumentai dėl akivaizdaus ieškinio reikalavimų nepagrįstumo. Apelianto nuomone, ieškovas tikėtinai nepagrindė pareikštų reikalavimų. Pažymėtina, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, pirmiausia turėtų nustatyti, ar yra tikimybė, kad bus priimtas ieškovui palankus sprendimas. Jei preliminariai (lot. prima facie) įvertinus pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas negalėtų būti priimtas, tampa aišku, kad negalėtų pasunkėti arba tapti negalimas ir tokio sprendimo įvykdymas. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, nenagrinėja ieškinio pagrįstumo klausimo, tik preliminariai nustato, ar yra tikimybė, jog pagal pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus gali būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Dėl šios priežasties taikant laikinąsias apsaugos priemones neturi būti sprendžiami klausimai, į kuriuos turėtų būti atsakyta tik galutiniu teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nėra akivaizdžių aplinkybių, kurios šioje bylos nagrinėjimo stadijoje leistų daryti išvadą, kad pagal ieškovo pareikštą reikalavimą negalėtų būti priimtas jam palankus teismo sprendimas. Todėl plačiau nepasisakoma dėl apelianto nurodytų argumentų, susijusių su ieškinio reikalavimų pagrįstumu, nes jie bus įvertinti bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme stadijos pabaigoje, priimant sprendimą dėl ginčo esmės.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, neturėjo pareigos apie šio prašymo nagrinėjimą pranešti atsakovui, todėl atsakovo (apelianto) argumentai dėl nepranešimo apie sprendžiamą klausimą atmestini kaip nepagrįsti (CPK 147 str. 1 d.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovas savo atsikirtimus į ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turėjo galimybę pateikti (ir pateikė) kartu su atskiruoju skundu.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė didele ieškinio suma. Pažymėtina, kad paprastai pagal teismų praktiką ši aplinkybė preziumuoja būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Tačiau tai yra nuginčijama prezumpcija, kurią atsakovas gali motyvuotai paneigti, pateikęs teismui duomenis apie savo turtinę padėtį. Kiekvienu atveju teismas turi vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ši ieškinio suma yra didelė. Pažymėtina, kad atsakovas atskirajame skunde nepasisakė dėl šio pirmosios instancijos teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindo ir nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių savo finansinę padėtį.

Apeliantas skundžiamos nutarties prieštaravimą laikinųjų apsaugos priemonių taikymo proporcingumo ir ekonomiškumo principams iš esmės grindžia tuo, kad areštuoto žemės klypo dalies vertė yra didesnė nei pareikštas turtinis reikalavimas, o atsakovas notariškai yra patvirtinęs įsipareigojimą neperleisti žemės sklypo ar kaip jį apsunkinti, todėl atsakovo turto areštas yra akivaizdžiai netikslingas ir perteklinis. Skundžiama nutartimi yra areštuota atsakovui priklausanti žemės sklypo dalis, o jeigu jos vertės nepakaktų užtikrinti ieškovo reikalavimus, nutarta areštuoti kitą atsakovui priklausantį turtą, lėšas ir turtines teises, neviršijant pareikštų reikalavimų sumos. Pažymėtina, kad atsakovas nepateikė patikimų ir neginčytinų įrodymų, kad skundžiama nutartimi areštuotos žemės sklypo dalies vertė yra žymiai didesne nei ieškovo turtinis reikalavimas. Teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra vykdomasis dokumentas, kurį įstatymų nustatyta tvarka vykdo antstolis (CPK 152, 587 str.). Pagal CPK 681 straipsnį antstolis turtą įkainoja rinkos kainomis. Antstolio veiksmai įvertinant areštuotą žemės sklypo dalį gali būti skundžiami įstatymų nustatyta tvarka. Po antstolio atlikto įkainojimo paaiškėjus, kad šio turto vertė yra didesnė nei ieškovo pareikštas reikalavimas, atsakovas turės galimybę kreiptis į teismą dėl taikytos laikinosios apsaugos priemonės pakeitimo kita, siūlydamas areštuoti kitą atsakovui priklausantį turtą (CPK 148 str.). Pažymėtina, kad šiuo metu byloje esantys duomenys neleidžia daryti pagrįstos išvados, kad minėto turto vertė akivaizdžiai viršija ieškovo pareikšto reikalavimo dydį, todėl apelianto argumentai dėl proporcingumo ir ekonomiškumo principų pažeidimo atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, tinkamai įvertino svarbias bylos aplinkybes ir teisingai taikė proceso teisės normas, todėl naikinti skundžiamą nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais pagrindo nėra (CPK 185 str., 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336-339 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.