Panevėžio apygardos teismo nutartis

2018-04-25 · Civilinė byla Nr. 2A-295-278/2018

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2018-04-25
Bylos Nr.
2A-295-278/2018
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Birutė Valiulienė, Margarita Dzelzienė, Nijolė Danguolė Smetonienė
Atsakovas
V. P.
Ieškovas
L. L., S. G.
Trečiasis asmuo
Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Ukmergės rajono

Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. 2A-295-278/2018

Teisėja Birutė Mėlinauskienė Teisminio proceso Nr. 2-08-3-04526-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 3.3.1.18.1; 2.6.10.5.2; 2.6.10.2; 2.6.10.2.4.1.
PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 25 d.

Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Dzelzienės, Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5575-223/2017 pagal ieškovų L. L., S. G. ir S. G. ieškinį atsakovui V. P., trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Ukmergės rajono žemėtvarkos skyriaus dėl nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovai L. L., S. G. ir S. G. prašė teismą iš atsakovo V. P. priteisti 3 372 Eur nuostolių atlyginimo, t.y. po 1 090 Eur kiekvienam ieškovui, 5 procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2001 m. liepos 16 d. pagal paveldėjimo teisės liudijimą lygiomis dalimis paveldėjo žemės ūkio paskirties žemės sklypus, kurių unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) (0,84 ha ploto) ir Nr. (duomenys neskelbtini) (0,62 ha ploto), esančius (duomenys neskelbtini) rajone. Tą pačią dieną sklypai, kaip bendra dalinė ieškovų nuosavybė, buvo įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. 2015 m. spalio 28 d. sklypai įbraižyti į Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapį. Visas teises sklypais naudotis, nuomoti, deklaruoti ir disponuoti bendrasavininkiai yra perleidę L. L. Šiuose sklypuose buvo deklaruotos daugiametės pievos. Teigė, jog 2016 m. rudenį pastebėjo, kad abu sklypai yra išarti ir apsėti. Iš Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) sužinojo, kad žemės sklypą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2015-2016 m. paramai gauti yra deklaravęs atsakovas V. P.. Abu sklypai ribojasi su atsakovui priklausančiais žemės sklypais ir jam buvo žinoma, kad jis savavališkai užėmė žemės sklypus ir neteisėtai gavo finansinę paramą. Nurodė, kad atsakydamas į jų pretenziją, V. P. pripažino, jog naudojosi jų nuosavybe, tačiau nesutiko atlyginti reikalaujamų nuostolių. Teigė, kad atsakovas pažeidė jų, kaip sklypų savininkų, teises ir neturėdamas teisėto pagrindo nuo 2013 m. naudojasi jų nuosavybe, todėl yra visos sąlygos civilinei atsakomybei kilti. Nurodė, kad žala laiko negautas pajamas, kurias būtų gavę, jei atsakovas būtų sudaręs nuomos sutartį ir mokėjęs nuomos mokestį arba jie būtų galėję išnuomoti sklypus kitiems asmenims bei, pagal teismui pateiktą sąmatą, planuojamas išlaidas pievos atsėjimui. Be to, atsakovas, deklaruodamas žemės sklypą paramai, gavo naudos.Nurodė, kad žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovas naudojosi nuo 2013 metų iki 2016 metų imtinai ir sklypo nuomą sudaro 272 Eur, atsėjimo darbų ir sėklos vertė – 1 700 Eur. Žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), V. P. naudojosi 2015 ir 2016 metais, todėl nuoma sudaro 100 Eur, atsėjimo darbai ir sėklos vertė 1 200 Eur. Teigė, jog yra akivaizdus priežastis ryšys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir jų negautų pajamų. Nurodė, kad atsakovas V. P., investuodamas lėšas į jiems priklausančios žemės išdirbimą, veikė be teisėto pagrindo, todėl prisiėmė riziką dėl kilsiančių pasekmių. Pažymėjo, kad atsakovui pradėjus vykdyti žemės ūkio veiklą aplinkosaugos požiūriu pažeidžiamos daugiametės pievos plote, kyla grėsmė, kad jie privalės savo sąnaudomis atkurti ginčo sklypuose daugiametes pievas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovo V. P. ieškovų L. L., S. G., S. G. naudai po 1 040,98 Eur žalos, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 1 040,98 Eur žalos sumos, nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. rugpjūčio 7 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, po 31,23 Eur žyminio mokesčio ir po 112,67 Eur advokato atstovavimo išlaidų. Be to, priteisė iš V. P. 9,62 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai.Teismas konstatavo, jog byloje esančiais duomenimis įrodyta, kad atsakovas V. P. naudojosi ieškovams priklausančiais žemės sklypais savo reikmėms: sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2015 metų rudens - 2016 metų rudens laikotarpiu; sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2013 metų rudens - 2016 metų rudens laikotarpiu. Teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė aplinkybės, jog sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jis naudojosi ieškovų tėvo P. G. sutikimu. Nustatė, kad NŽT 2016 m. kovo 2 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, jog V. P. buvo leista naudotis ginčo žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), manant, kad tai laisva valstybinė žemė, nes ieškovai nebuvo įregistravę grafiniu būdu savo sklypo, žemės planuose. Išaiškėjus klaidai, leidimas atsakovui buvo panaikintas. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad įsakymas buvo priimtas 2016 m. kovo 2 d., darė išvadą, jog laikyti šio sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) naudojimą neteisėtu 2016 metais negalima, tačiau kitu laikotarpiu, įvertinus, kad toks įsakymas atgal negalioja, atsakovas ginčo žemės sklypais naudojosi be teisėto pagrindo. T.y. sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2015-2016 metų laikotarpiu, o sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2013-2015 metų laikotarpiu, dėl ko yra pagrindas civilinei atsakomybei kilti. Spręsdamas dėl ieškovams padarytos žalos dydžio, teismas vadovavosi ieškovų pateikta MB „Žolynukai” sąmata. Konstatavo, jog atsakovas šios sąmatos nenuginčijo. Teismas vertino, kad V. P. veiksmais ieškovų ginčo žemės sklypams buvo padarytas esminis poveikis, kuris pakeitė žemės sklypo paskirtį, jos naudojimo tikslus, t.y. žemė iš daugiamečių pievų buvo paversta ariama žeme. Darė išvadą, jog ieškovai, siekdami grąžinti savo žemės sklypus į ankstesnę padėtį, turi atlikti daugiamečių pievų atstatymo darbus, kurie ir laikytini ieškovų patirta žala. Teismas, konstatavęs, jog yra nustatytos visos civilinei atsakomybei atsirasti reikalingos sąlygos, sprendė, kad iš atsakovo priteistina po 966,67 Eur nuostolių kiekvienam ieškovui dėl daugiametės pievos atstatymo darbų. Pasisakydamas dėl žalos, pasireiškusios negautomis pajamomis už sklypų nuomą, sutiko su atsakovo argumentais, kad turi būti atsižvelgiama į tai, jog ieškovų ginčo sklypai buvo ne ariama žemė, o pievos ir ganyklos. Žalą apskaičiavo pagal ieškovų pateiktas Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro vidutines žemės nuomos kainas Ukmergės rajone - 1 ha pievų ir ganyklų nuomos kaina 71 Eur už metus, ir pripažino, kad viso nuostoliai už nuomą sudaro 222,94 Eur.Teismas darė išvadą, jog yra pagrindas iš atsakovo priteisti 5 procentų dydžio palūkanas nuo priteistų atskirai kiekvienam ieškovui sumų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis). Bylinėjimosi išlaidas teismas paskirstė įvertinęs tai, kad ieškovai bylos nagrinėjimo metu sumažino ieškininius reikalavimus dėl jų dalies nepagrįstumo bei atsižvelgęs į tenkintų ir atmestų reikalavimų dalis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas V. P. prašo iš dalies panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą: ieškovų reikalavimą dėl 2 900 Eur (kiekvienam po 966,67 Eur) priteisimo dėl daugiametės pievos atstatymo darbų, atmesti. Reikalavimą dėl 372 Eur nuostolių už nuomą tenkinti iš dalies – priteisti 222,94 Eur, t.y. po 74,31 Eur kiekvienam ieškovui, o dalyje dėl 149,06 Eur ir dėl 5 procentų palūkanų priteisimo, atmesti bei perskirstyti bylinėjimosi išlaidas ir grąžinti jam 100 Eur, sumokėtus į teismo depozitinę sąskaitą už liudytojo atvykimą. Nurodo, kad su ginčijamu sprendimu sutinka tik iš dalies. Teigia, kad teismas neišsamiai ištyrė Nekilnojamojo turto registro duomenų išrašus, kurie patvirtina, kad nuo pat kadastro duomenų nustatymo datos – 1993 m. gruodžio 11 d., abiejų žemės sklypų visas plotas buvo ir yra ariama žemė ir niekad nebuvo priskirta pievoms ar ganykloms.Teigia, jog teismas netyrė ir nepasisakė dėl reikšmingų įrodymų, turinčių įtakos sprendimui, t.y dėl teismui pateikto VĮ Registrų centro 2017-10-03 rašto Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad žemės sklypo, kurio kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), ribos kadastro žemėlapyje 2015 m. gruodžio 2 d. pažymėtos pagal NŽT 2015 m. gruodžio 1 d. pateiktą Valstybinio žemėtvarkos instituto 2001 m. gegužės 29 d. parengtą žemės sklypo planą. Taip pat teismas nevertino NŽT raštuose 2015 m. rugsėjo 3 d. Nr. (duomenys neskelbtini), 2016 m. gruodžio 1 d. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. sausio 4 d. Nr. (duomenys neskelbtini) dėstomos pozicijos. Nepasisakė dėl NŽT 2016 m. lapkričio 24 d. žemės naudojimo patikrinimo akto Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad patikrinimo metu nustatyta, jog žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), pagal žodinį susitarimą su L. L. tėvu P. G., 2015 m. rudenį V. P. suarė ir 2016 m. pavasarį pasėjo grūdines kultūras bei įsėjo grūdinių kultūrų įsėlį. Mano, kad teismo vertinimas dėl NŽT suteikimo jam naudotis vienu iš sklypų, yra neišsamus ir netinkamas. Ieškovų pateiktos fotonuotraukos yra netinkamas įrodymas, nes neaišku kokie žemės sklypai fotografuoti ir kada. Teismas nesivadovavo faktinėmis aplinkybėmis, kurios užfiksuotos antstolės N. J. pateiktose nuotraukose apie žemės sklypų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) būklę, kuriais įrodoma, kad ieškovams nuosavybės teise priklausantys žemės sklypai, jam naudojantis, buvo deramai sutvarkyti ir tinkamai prižiūrėti, yra pasėtos ir auga žolės. Teigia, jog teismas neatsižvelgė į tai, kad žemės sklype (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)) 2010-2013 metais ieškovai nedeklaravo daugiamečių ganyklų (pievų). Nebuvo atsižvelgta ir į NŽT rašte Nr. (duomenys neskelbtini) fiksuotas aplinkybes dėl žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) deklaravimo. Teismas be pagrindo iš NŽT paprašė pateikti informaciją tik apie vieną sklypą, nors jo atstovas prašė tokios informacijos apie abu sklypus. Tvirtina, kad dėl jo pastangų sutvarkant, suariant ir prižiūrint ieškovų sklypus, jų vertė ne sumažėjo, o priešingai – padidėjo, ką patvirtino ir liudytojas E. B., todėl jokia žala sklypo vertei ir kokybei nepadaryta, o ieškovų reikalavimas dėl žalos priteisimo, yra nepagrįstas. Nurodo, kad žemės sklypuose leistina ūkinė veikla negali būti laikoma neteisėtais veiksmais, o tokios teisėtos veiklos padarinys nėra žala. Be to, žalos reikalavimas negali būti neproporcingai didelis turto vertės atžvilgiu.Nesutinka su MB „Žolynukai“ sudarytomis sąmatomis, be to, jam kelia abejonių tiek šios įmonės pasirinkimas, tiek atlikti paskaičiavimai, kurių vertė yra uždidinta, ką patvirtina jo pateiktas VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos raštas. Dėl to yra tikimybė ieškovams pasipelnyti. Kadangi MB „Žolynukai“ direktorius į teismo posėdį neatvyko, teismas savo sprendime turėjo išspręsti 100 Eur, sumokėtų į teismo depozitinę sąskaitą už liudytojo atvykimą, sugrąžinimo klausimą. Teigia, kad 5 procentų dydžio metinės palūkanos iš jo priteistos nepagrįstai ir nesivadovaujant teisiniu reglamentavimu. Nurodo, jog sutinka, kad iš jo būtų priteisti nuostoliai už nuomą – 222,94 Eur. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovai prašo 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad pritaria teismo atliktam įrodymų vertinimui. Pažymi, kad už žemės sklypus (pasėlių kodai 5DG-1, daugiametės ganyklos (pievos) (5 m. ir daugiau) L. L. buvo išmokėtos išmokos, kas pagrindžia, jog sklypuose buvo daugiametės pievos, kurias atsakovas, nesant sklypo savininkų pritarimui, suarė ir apsėjo. Teigia, kad V. P. nepateikė jokių įrodymų ar alternatyvių sąmatų atsėjimo darbams atlikti, todėl teismas pagrįstai vadovavosi MB „Žolynukai“ sąmatos duomenimis. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė žalos atlyginimo klausimą ir pagrįstai iš atsakovo priteisė 5 procentų metines palūkanas. Trečiasis asmuo NŽT atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Nesutinka su apeliacinio skundo teiginiu, kad teismas netinkamai ir neišsamiai pasisakė dėl žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) NŽT 2016 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini)) pagrindu suteikimą laikinai naudotis atsakovui. Nurodo, kad įsakymas buvo priimtas manant, kad sklypas yra laisvas valstybinės žemės plotas. Išsiaiškinus, kad tai privati nuosavybė, V. P. suteikta teisė naudotis sklypu buvo panaikinta. Teismas šio laikotarpio (2016 m.) atsakovo veiksmų, naudojantis sklypu, nevertino kaip neteisėtų ir pagrįstai sprendė, kad sklypu neteisėtai naudotasi 2013-2015 metais.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Apeliacinis skundas atmestinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovai L. L., S. G. ir S. G. nuo 2001 m. liepos 16 d. nuosavybės teisėmis valdo po 1/3 žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kadastrinė vietovė), (duomenys neskelbtini) r. sav. ir po 1/3 žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini) kadastrinė vietovė) (1 t., b.l. 18-21). Šiuos sklypus S. G. ir S. G. yra perdavę naudotis, nuomoti, gauti išmokas, deklaruoti ir disponuoti bendrasavininkei L. L. (1 t., b.l. 22-23). Ginčo tarp šalių, kad atsakovas V. P. 2013-2016 m. laikotarpiu naudojosi ieškovų žemės sklypais, nėra. Ieškovų vertinimu, dėl atsakovo V. P. neteisėtų veiksmų – savavališko naudojimosi jų sklypais, buvo padarytas esminis poveikis, nulėmęs žemės sklypų paskirties ir naudojimo tikslų pokyčius, nes ginčo sklypai iš daugiamečių pievų buvo paversti ariama žeme, dėl ko V. P. kyla pareiga atlyginti ieškovams, kaip teisėtiems sklypų savininkams, padarytą žalą. Apeliantas teigia, kad šioje situacijoje nėra sąlygų jo civilinei atsakomybei kilti, nes ginčo sklypai pagal nekilnojamojo turto registro duomenis yra ariamos žemės paskirties, todėl žemės sklypuose leistina ūkinė veikla negali būti laikoma neteisėtais veiksmais, o tokios teisėtos veiklos padariniai nėra žala. Apelianto vertinimu, ieškovų sklypų suarimas ir apsėjimas tik pakėlė sklypų vertę dėl ko reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog atsakovas V. P. žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojosi 2015-2016 metų laikotarpiu, o žemės sklypu, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), naudojosi 2013-2015 metų laikotarpiu be teisinio pagrindo, dėl ko ieškovai patyrė žalą dėl daugiametės pievos atkūrimo ir negautų nuomos pajamų. Teisėjų kolegija su skundžiamo sprendimo išvada sutinka ir pažymi, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius) (CK 6.245 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Neteisėtumas bendriausia prasme suprantamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkrečios įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Civilinės atsakomybės teisiniame santykyje kiekvieno asmens elgesys vertinamas atitikties nurodytiems standartams aspektu (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2014). Apeliantas nei pirmos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių įrodymų, kad ieškovams priklausančiais žemės sklypais naudojosi jų, kaip savininkų sutikimu ir leidimu, t.y. teisėtu pagrindu. Apeliacinio skundo argumentacija, susijusi su ieškovų sklypų teisinės registracijos duomenimis, nepaneigia teismo išvados, kad jo veiksmai – suariant ieškovų sklypuose buvusią pievą ir apsėjant, padarė ten buvusioms žemės ūkio naudmenoms esminį pokytį. Šiuo atveju, apelianto subjektyvi nuomonė, apie svetimos nuosavybės sutvarkymą ir šių veiksmų ieškovams atneštą naudą ar, kad tokie veiksmai nepažeidė Nekilnojamojo turto registre įregistruotos sklypų naudojimo paskirties, yra nepagrįsti. Nepaisant to, kad apelianto atlikti ūkinės veiklos veiksmai ieškovų sklypuose pagal jų paskirtį yra galimi, tačiau tai nepateisina savavališko naudojimosi svetimu turtu. Byloje nustatyta, kad ieškovė L. L. 2008 m. deklaravo ginčo sklypų naudmenis ir pasėlius pagal pasėlio kodą „5 DG-1“ (daugiametės ganyklos (pievos) (5 m. ir daugiau) išmokoms pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos priemones bei gavo už 4 sklypus, kurių bendras plotas 2.7 ha, 1 052,40 Lt išmoką (1 t., b. l. 82-94). Šios aplinkybės akivaizdžiai patvirtina faktinį sklypų naudojimą, atitinkantį jų savininkų valią, kurį neteisėtais veiksmai V. P. pažeidė. Apelianto argumentai, dėl jo vertinimu, ieškovų netinkamos savo nuosavybės priežiūros, ar, kad ieškovai 2010-2013 metais nedeklaravo daugiamečių ganyklų (pievų), ar ieškovei pritaikytų sankcijų dėl pavėluotai pateiktos paraiškos, jokios įtakos sprendžiant jo civilinės atsakomybės klausimą neturi. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog tarp neteisėtų V. P. veiksmų ir susidariusios žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys, nes dėl neteisėtų veiksmų atsirado žala ieškovų turtui ir apelianto kaltė, nes jis, atlikdamas neteisėtus veiksmus, suprato, kad suarė svetimus žemės sklypus. Šios visos nustatytos aplinkybės atitinka CK 6.246-6.249 straipsniuose nustatytas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas. Teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ieškovų turtinių teisių pažeidimo laikotarpius. Nesutiktina su V. P. argumentais, kad teismas netinkamai ir neišsamiai pasisakė apie žemės sklypo, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) suteikimą jam naudotis pagal 2016 m. kovo 2 d. NŽT Ukmergės skyriaus vedėjo įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl leidimo laikinai naudotis valstybine žemė pil. V. P.“. Į bylą pateiktas L. L. adresuotas NŽT 2017 m. vasario 2 d. raštas Nr. (duomenys neskelbtini) dėl skundo nagrinėjimo patvirtina, kad sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) (0,84 ha. ploto) ribos Nekilnojamojo turto kadastro žemėlapyje pažymėtos dar 2015 m. vasario 2 d., todėl NŽT Ukmergės skyrius nepagrįstai atsakovui leido laikinai naudotis nuosavybės teise priklausančiu sklypu (1 t., b.l. 99). Kitą vertus, pirmosios instancijos teismas, šią aplinkybę vertino V. P. naudai ir laikotarpį, kai jis naudojosi minėtu sklypu galiojančio viešojo administravimo institucijos administracinio akto pagrindu, šio sklypo naudojimąsi 2016 metais nepripažino neteisėtu, todėl sutikti, kad teismas neatsižvelgė, jog apeliantui teisė naudotis šiuo laikotarpiu buvo suteikta esant ne jo kaltei, o minėtos institucijos pareigūnų netinkamų pareigų išdavoje, nėra pagrindo. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Teismo priteistos nuostolių už nuomą sumos – 222,94 Eur, V. P. neginčija, todėl apeliacinės instancijos teismas šiuo klausimu plačiau nepasisako. Kaip minėta, ieškovai žala laiko negautas pajamas, kurias sudarytų ne tik nuomos mokestis, bet ir išlaidos pievos atkūrimui.Apelianto vertinimu, po 966, 67 Eur nuostolių kiekvienam ieškovui dėl daugiametės pievos atstatymo darbų iš jo priteisti nepagrįstai, vadovaujantis nepatikimu įrodymu – ieškovų pateikta MB „Žolynukai“ sąmata, neįvertinus, kad šių nuostolių atlyginimo reikalavimas yra neproporcingai didelis turto vertės atžvilgiu bei neatsižvelgiant į jo pateiktą 2017 m. rugsėjo 4 d. VšĮ Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos augalininkystės konsultantės V. K. parengtą rašytinį įrodymą – išaiškinimą dėl žemės darbų įkainių, kultūrinių žolių sėklų kainų. Ieškovai jiems V. P. veiksmais padarytai žalai pagrįsti teikė įrodymus ne tik apie jų sklypams atsakovo veiksmais padarytą poveikį, bet ir abiejų sklypų pievos atsėjimo darbų sąmatą, sudarytą MB „Žolynukai“, kuri proceso eigoje buvo koreguojama, t.y. sumažinant pievos atkūrimo darbų apimtis ir atitinkamai šių nuostolių dydį. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims – kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Kaip pagrįstai nurodė teismas, nesutikdamas su pateikta sąmata ir atsikirsdamas į ieškovų reikalavimus, atsakovas turėjo visas galimybes pateikti savo sąmatą ar paskaičiavimus dėl žalos dydžio, tačiau tokių duomenų nepateikė. Apeliaciniame skunde V. P. teigia, kad teismui pateiktas Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos augalininkystės konsultantės V. K. atsakymas į atstovo prašymą, patvirtina, kad pievos atstatymui reikalingų darbų kainos yra ženkliai mažesnės nei paskaičiavo MB „Žolynukai“ (1 t., b. l. 103). Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su nurodomo rašto turiniu neturi pagrindo sutikti su V. P. argumentais. Augalininkystės konsultantės informacinio pobūdžio rašte nurodomos kultūrinių pievų ir ganyklų atnaujinimo kainos pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2016 m. lapkričio 23 d. įsakymą Nr. 3D-697 „Dėl biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos normatyvų kainų 2017 metais patvirtinimo sąrašą“ yra rekomenduojamos biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos normatyvines kainas 2017 metais taikyti rengiant projektus paramai gauti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemones, apskaičiuojant patirtus nuostolius dėl fitosanitarijos priemonių naudojimo dalinio kompensavimo, taip pat ūkininkų ūkiuose, tvarkančiuose veiklos apskaitą, biologinio turto ir išaugintos žemės ūkio produkcijos pirminio pripažinimo metu, jos suvartojimui, likučiams ir nebaigtai gamybai įkainoti bei juridiniams asmenims, užsiimantiems žemės ūkio veikla, kai 17-ajame verslo apskaitos standarte „Biologinis turtas“ aptartais būdais neįmanoma patikimai nustatyti biologinio turto ar žemės ūkio produkcijos tikrosios vertės. Šio norminio akto turinys patvirtina, kad jis nėra aktualus ginčo situacijai, todėl apeliaciniame skunde nurodytas augalininkystės konsultantės raštas nesudaro pagrindo ieškovų pateiktoje sąmatoje aptartus pievos atkūrimui būtinų darbų ir priemonių kaštus vertinti kaip grindžiamus abejotinu įrodymu ar neatitinkančius protingumo ir sąžiningumo kriterijų.Pagal kasacinio teismo išaiškinimą, pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti yra žalos padarymo faktas, todėl turto sunaikinimo ar sugadinimo atveju žalą patyręs asmuo turi teisę reikalauti žalos atlyginimo nepriklausomai nuo to, ar yra turėjęs realių turto atstatymo išlaidų, ir ar iš viso ketina prarastą turtą atkurti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009). Atsižvelgiant į tai, atmestini apelianto argumentai, kad ieškinio tenkinimas iš dalies ir žalos, susijusios su pievos atkūrimu, priteisimas ieškovams suteikia galimybę pasipelnyti jo atžvilgiu, nes nėra užtikrinta pareiga, jog tokių atkūrimo darbų sąmatą pateikusi įmonė atliks sąmatoje nurodytus darbus ir apskritai ar tokie darbai bus atliekami. Apeliaciniame skunde nurodomos abejonės dėl virš paminėtos sąmatos ir pačios įmonės sudaryti sąmatą pasirinkimo, vertintini kaip deklaratyvi apelianto nuomonė. Apeliacinės instancijos teismas pritaria teismo vertinimui, kad V. P. MB „Žolynukai“ sąmatos nenuginčijo, o teiginiai, kad atlikti daugiamečių pievų atstatymų darbus, t.y. sugrąžinti ieškovų nuosavybę į tą padėtį, kuri buvo iki žalos padarymo, daug sąnaudų nereikalauja, nepaneigia nei pačios sąmatos duomenų, nei jos teisingumo, todėl teismas pagrįstai šiuos argumentus atmetė. Žala, padaryta asmens turtui, nesant įstatyme nustatytų ar leistų išimčių, turi būti atlyginama laikantis visiško nuostolių atlyginimo principo (CK 6.251 straipsnis), kuris iš esmės reiškia tai, kad žalos atlyginimu turi būti siekiama grąžinti ją patyrusį asmenį į iki pažeidimo buvusią padėtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2015). Žalą, padarytą asmens turtui, privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo, taip kompensuojant nukentėjusiojo asmens turtinius praradimus. Todėl tai, kad pievos atkūrimo darbai viršija sklypų vertę, kuri nurodyta Nekilnojamojo turto registre, nereiškia, kad ieškinio reikalavimai šiuo aspektu buvo nepagrįsti ar, kad jie turėtų būti mažintini iki šios ribos. Teisėjų kolegija pažymi, kad pačios šalys yra atsakingos už aplinkybių, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, įrodinėjimą. Esant minėtoms aplinkybėms, nėra pagrindo išvadai, kad apskaičiuotos ir teismo priteistos žalos atlyginimo dydis apeliantui būtų neproporcingas, neadekvatus, neteisingas ir nustatytas pažeidžiant įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas.Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas tuo argumentu, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo priteisė palūkanas, nes prievolės atsiranda iš sandorių (CK 6.2 straipsnis), o sandorių apeliantas su ieškovais nebuvo sudaręs. Akivaizdu, kad apeliantas painioja procesines ir mokėjimo palūkanas, kurios laikomos kaip mokestis už pinigų skolinimą, teismų praktikoje dar vadinamos pelno palūkanomis. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ši norma nustato vadinamąsias procesines palūkanas, kurios, pagal kasacinio teismo išaiškinimą, nereiškia naujos CK neįtvirtintos palūkanų rūšies, nes procesinės palūkanos yra kompensuojamosios palūkanos. Procesinės palūkanos pasižymi tuo, kad jos skaičiuojamos nuo visos įsiskolinimo sumos ir skirtos kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo, susidariusius kreditoriaus nuostolius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-595/2008). Pagrindas priteisti šias palūkanas yra skolininko atsakomybė už tai, kad jis prievolės nevykdė geruoju, o jo kreditorius dėl to kreipėsi į teismą. Taigi, procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas. Šios sąlygos nagrinėjamu atveju yra, todėl atsižvelgiant į aptartą teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas pagrįstai priteisė iš apelianto įstatymu nustatyto dydžio procesines palūkanas.Atmestinas apelianto V. P. argumentas, kad teismas padarė procesinės teisės pažeidimus tenkinant dalinai prašymą dėl informacijos iš NMA gavimo. Byloje yra duomenys iš NMA apie abiejų sklypų deklaravimą 2010-2016 metais. 2017-04 raštu Nr. (duomenys neskelbtini) ši agentūra informavo ieškovę L. L. apie sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) deklaravimą (1 t., b. l. 100), o į teismo užklausą 2017 m. spalio mėnesį buvo gautas atsakymas dėl sklypo Nr. (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, teismas neturėjo pagrindo NMA reikalauti duomenų apie sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), nes tokie duomenys byloje jau buvo pateikti. Esant minėtų aplinkybių visumai, darytina išvada, kad teismas teisingai taikė žalos atlyginimą reglamentuojančias teisės normas, nustatė visas būtinas civilinei atsakomybei kilti sąlygas (CK 6.263, 6.246–6.249 straipsniai). Teisėjų kolegija pažymi, jog teismas vertino tuos duomenis, kurie reikšmingi ginčo klausimui, todėl tai, kad sprendime nėra pasisakyta dėl tam tikrų vienos ar kitos ginčo šalies pateiktų dokumentų nereiškia, kad teismas pažeidė CPK įtvirtintas taisykles ir principus. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos. V. P. nurodo, kad į teismo depozitinę sąskaitą yra įmokėjęs 100 Eur užstatą galimoms liudytojo T. J. atvykimo į teismo posėdį išlaidoms padengti ir prašo šios sumos grąžinimo klausimą išspręsti apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad toks prašymas nėra apeliacijos objektas, nes apeliantas prašymo grąžinti į pirmosios instancijos teismo sąskaitą įmokėtą pinigų sumą nepareiškė ir šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas nepasisakė ginčijamame sprendime. Aplinkybė, kad teismas neišsprendė į teismo sąskaitą pareiškėjo įmokėtos sumos grąžinimo, negali būti pagrindas keisti skundžiamą sprendimą. Tačiau apeliacinio skundo išnagrinėjimas apeliantui neužkerta kelio su tokiu prašymu kreiptis į pirmosios instancijos teismą, kurio depozitinėje sąskaitoje ir yra įmokėta, bet nepanaudota liudytojo atvykimo išlaidoms padengti, suma. Teisėjų kolegija plačiau dėl kitų apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentų nepasisako, nes teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010). Kadangi apeliacinis skundas atmetamas, V. P. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų perskirstymo netenkinamas (CPK 98 straipsnis). Ieškovai su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė įrodymus apie patirtas išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą -300 Eur (2 t., b. l. 20-21). Šias išlaidas advokato pagalbai apmokėti teisėjų kolegija vertina pagrįstomis, atitinkančiomis CPK 98 straipsnio reikalavimus bei 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos Teisingumo ministro įsakymu Nr. IR-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintus dydžius, todėl jas, sumokėjusios ieškovės L. L. naudai, pilnai priteisia iš apelianto (CPK 96 straipsnio 1 dalis, 93 ir 98 straipsniai).Teisėjų kolegija konstatuoja, jog teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės teisės normas, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2017 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo V. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) 300 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų ieškovės L. L. (a.k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Kolegijos teisėjai: Margarita DzelzienėNijolė Danguolė SmetonienėBirutė Valiulienė