Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės A. P. ir trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus G. H. apeliacinius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. P. ieškinį atsakovei A. P., trečiajam asmeniui su savarankiškais reikalavimais G. H., trečiajam asmeniui Raseinių rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalijimo, atsakovės A. P. priešieškinį ieškovui R. P. ir trečiojo asmens su savarankiškais reikalavimais G. H. ieškinį ieškovui R. P. ir atsakovei A. P. dėl nuostolių, atsiradusių dėl nepagrįsto praturtėjimo priteisimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovės A. P. ir trečiojo asmens pareiškiančio savarankiškus reikalavimus G. H. apeliaciniai skundai netenkintini.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pripažinti santuoką nutraukta dėl abiejų sutuoktinių kaltės, dėl santuokoje įgyto turto padalijimo, išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimo, taip pat nepagrįsto praturtėjimo instituto taikymo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir išsamiai nustatė faktines bylos aplinkybes. Bylos duomenys patvirtina, kad santuoka tarp šalių buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), akto įrašas Nr. (duomenys neskelbtini), šalys ginčo nagrinėjimo pradžiai kartu nebegyvena ir bendro ūkio nebeveda.

Dėl sutuoktinių kaltės nustatymo

Nagrinėjamo klausimo kontekste pažymėtina, kad santuokos tikslas yra šeimos santykių, pagrįstų abipuse meile, pagarba, lojalumu ir pasitikėjimu, sukūrimas. Vyras ir moteris, sudarę santuoką, įgyja teisinį statusą – jie tampa sutuoktiniais ir įgyja tik jiems nustatytas turtines ir asmenines neturtines teises bei pareigas. Pagal CK trečiosios knygos IV skyriaus ketvirtojo skirsnio nuostatas, santuoka gali būti nutraukta dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Vienam sutuoktiniui pareiškus ieškinį santuoką nutraukti dėl kito sutuoktinio kaltės, pastarasis tiek priešieškinyje, tiek nepateikdamas priešieškinio gali prašyti nutraukti santuoką dėl pirmojo sutuoktinio kaltės (CK 3.61 str. 1 d.). Teismas, spręsdamas klausimą, ar santuoka iširo dėl vieno ar dėl abiejų sutuoktinių kaltės, turi atsižvelgti į įstatyme įtvirtintas sutuoktinio pripažinimo kaltu sąlygas bei atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, gali pripažinti, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pagal CK 3.60 str. 2 d. sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo, kaip sutuoktinio pareigas, nustatytas CK 3.26 - 3.30, 3.35, 3.36 ir kituose straipsniuose, bei dėl to tapo negalimas bendras sutuoktinių gyvenimas. Teisėjų kolegija, aiškindama sutuoktinių pareigų esmę, pažymi, kad tai yra lojalumo, savitarpio pagalbos ir moralinės bei materialinės paramos teikimo, visapusiško rūpinimosi vaikais ir visa šeima pareigos. Moralinės ir turtinės paramos teikimas reiškia, kad sutuoktiniai privalo rūpintis vienas kitu tiek materialiąja, tiek fizine ir psichologine prasmėmis (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartį, priimtą civilinėje Nr. 3K-3-254/2010).

Įstatymų leidėjas CK 3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtino prezumpciją, kada santuoka yra laikoma iširusia dėl sutuoktinio kaltės, t. y. nustatė sutuoktinio elgesio atvejus (jeigu sutuoktinis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina), kurie turėtų nekelti abejonių dėl jo kaltės, nebent tokiu elgesiu kaltinamas sutuoktinis įrodytų, kad taip nesielgė (Lietuvos Aukščiausiojo T. C. bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. liepos 5 d. nutartis, priimta c. b. Nr. 3K-3-399/2013). CK 3.60 str. įtvirtintos prezumpcijos yra nuginčijamos. Teismui nustatant, kurios priežastys lėmė santuokos iširimą, taip pat turi būti atsižvelgta į sutuoktinių tarpusavio santykius iki faktinio santuokos iširimo, kiekvieno iš sutuoktinių elgesį, siekiant išsaugoti tarpusavio santykius jų pablogėjimo metu ir kitas reikšmingas objektyvias bei subjektyvias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-254/2010).

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Teisėjų kolegija sutinka su minėta teismo išvada, kadangi iš bylos duomenų matyti, kad abi šalys iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinių pareigas, t. y. tarpusavio santykius nutraukė, taigi pripažintina, kad santuoka iširo CK 3.61 straipsnio 2 dalies pagrindu. Pažymėtina, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus dėl sutuoktinių kaltės iširus santuokai, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Teismas vertina ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos turi daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

Atsakovė A. P. teigia, kad santuoka iširo dėl ieškovo kaltės, nes ieškovas pažeidė esmines savo, kaip sutuoktinio, pareigas, nesirūpino šeima, ilgainiui pradėjo visą savo laisvą laiką bei didesnę savo pajamų dalį skirti pomėgiui, kuris yra susijęs su karine atributika, vartojo alkoholį karinių išvykų metu, pomėgiui skyrė šeimos lėšas nesitardamas su atsakove, nepadėjo šeimos versle. Teisėjų kolegija šiuos atsakovės teiginius laiko neįrodytais, kadangi jie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams, liudytojų parodymams. Pažymėtina, kad liudytojas V. Ž. paaiškino, jog ieškovas R. P. yra dirbęs (duomenys neskelbtini), 2013 m. gegužę dirbo (duomenys neskelbtini), prisidėjo prie 2012 m. remonto darbų. Liudytojas nurodė, kad jis padėjo ieškovui sunešti statybines medžiagas kai buvo remontuojamas butas, bute dirbo tik P., jis betonavo balkoną. Taigi, atsakovė nepagrįstai teigia, kad ieškovas nesirūpino šeima, vartojo alkoholį karinių išvykų metu, kadangi liudytojas nurodė, jog ieškovas vairuodavo ir alkoholio nevartojo. Paaiškino, kad atsakovės pateiktos nuotraukos darytos susibūrime prieš Naujuosius metus, o alkoholinis gėrimas buvo žaidimo prizas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad liudytojo parodymai paneigia atsakovės nurodomus faktus. Liudytojas R. K. taip pat patvirtino, kad ieškovas nepiktnaudžiauja alkoholiu, rūpinosi šeima, gamino maistą, skalbė rūbus, patvirtino, kad ieškovas dirbo bare padavėju, kai buvo atleistas iš (duomenys neskelbtini). Taip pat nurodė, kad ieškovas veždavosi vaikus į šaudymo varžybas, kur yra žaidimų aikštelės vaikams. Liudytojo A. S. parodymai yra panašūs.

Nors byloje apklaustas liudytojas R. G. ir nurodė, kad ieškovas nesirūpino šeima ir jos verslu, tačiau detalių nenurodė ir patvirtino nežinantis apie piktnaudžiavimo alkoholiu faktą. Raseinių VTAS specialistė J. J. nurodė, kad ieškovas nusišalinęs nuo bendravimo su vaikais, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad specialistė vykdė teismo įpareigojimą, todėl nurodė žinomas aplinkybes jau po sutuoktinių šeimyninių ryšių nutrūkimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apklaustų liudytojų parodymus, į rašytinius įrodymus - atsakovės pateiktų ieškovo sąskaitų išrašus už 2010-2012 metus, vertina, kad byloje nėra nustatytas faktas apie šeimos finansų sąskaita ieškovo padarytas išlaidas savo laisvalaikio pomėgiams. Vertintina, kad pati atsakovė pritarė sutuoktinio pomėgiui, keturiasdešimtmečio proga jam padovanojo šautuvą. Nėra byloje objektyvių duomenų, kad ieškovas būtų nesirūpinęs vaikais, sutuoktine, iki kol gyveno šeimoje. Taip pat, byloje neįrodyta atsakovės teigiama aplinkybė, kad ieškovas savo noru paliko šeimą, tačiau pripažintina, kad šalių santykiai galėjo būti komplikuoti dėl abiejų šalių elgesio. Sutiktina, kad ir atsakovė galėjo nepakankamai skirti dėmesio šeimai, nes, kaip ir pati nurodė teismo posėdžio metu, dirbdavo be išeiginių. Atsakovė teigia, kad ieškovas neprisidėjo prie šeimos verslo, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nustatyta, jog ieškovas prie šeimos gerovės prisidėjo dirbdamas kitus samdomus darbus, atlikdamas remontus, fiziniu darbu padėdamas sutuoktinei versle laisvu po darbo laiku. Įvertinus byloje esančius įrodymus konstatuotina, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė, nutraukdami santuokinius ryšius iš esmės pažeidė jų kaip sutuoktinių pareigas, mažai dėmesio skirdami vienas kitam, pažeidė lojalumo vienas kitam pareigas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo

Atsakovė teigia, kad teismas pažeidė CK 3.117 ir 3.118 straipsnius, nekilnojamąjį turtą, butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pripažindamas ne atsakovės A. P. asmenine nuosavybe, o bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Šeimos turto samprata atskleista CK 3.84 straipsnyje, kuriame įtvirtinta, kad šeimos turtu, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio nuosavybė iki santuokos sudarymo buvo ar po jos sudarymo yra šis turtas, nuo santuokos sudarymo pripažįstama: šeimos gyvenamoji patalpa, kilnojamieji daiktai, skirti šeimos namų ūkio poreikiams tenkinti, įskaitant baldus, taip pat teisė naudotis šeimos gyvenamąja patalpa. Įstatyme taip pat apibrėžtas šeimos turto teisinis režimas, kurio esminiai požymiai yra šie: šeimos turtas turi būti naudojamas tik bendriems šeimos poreikiams tenkinti (CK 3.84 straipsnio 1 dalis); nekilnojamuoju turtu, priskirtu šeimos turtui, sutuoktiniai gali disponuoti tik bendru sutarimu, nepaisant to, kuris iš sutuoktinių, ar jie abu yra turto savininkai (CK 3.85 straipsnio 1, 2 dalys); ribojamos išieškojimo iš šeimos turto pagal kreditorių reikalavimus galimybės (CK 3.85 straipsnio 3 dalis); sutuoktiniai sutartimi negali pakeisti šeimos turto teisinio režimo ar jo sudėties (CK 3.85 straipsnio 4 dalis). Šeimos turto teisinis režimas pasibaigia pasibaigus sutuoktinių šeimai, t. y. bendram gyvenimui (CK 3.86 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo išaiškinta, kad tam, jog nekilnojamasis turtas būtų pripažintas šeimos turtu, būtinos dvi sąlygos: turtas nuosavybės teise turi priklausyti vienam arba abiems sutuoktiniams; toks turtas turi būti šeimos gyvenamoji patalpa. Ja reikėtų laikyti tokią patalpą, kurioje šeima iš tikrųjų gyvena ir naudojasi ja kaip savo būstu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. R. N., bylos Nr. 3K-3-416/2008; 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. M. ir kt. v. BIĮ R. M. prekybos namai „Tuktukas“, bylos Nr. 3K-3-539/2010). Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu ir teismų praktikos nuostatomis, darytina išvada, kad šeimos turto teisinis režimas reiškia išimtinai jo naudojimo, valdymo ir disponavimo apribojimus, būtinus pagrindiniams šeimos materialiojo gyvenimo poreikiams užtikrinti, ir nėra susijęs su sutuoktinių nuosavybės teise į turtą. Turto tapimas šeimos turtu ar šeimos turto teisinio režimo pabaiga pagal įstatyme įtvirtintą reglamentavimą, nereiškia nuosavybės teisės į jį pasikeitimo. Šiuo šeimos turto teisinio režimo ir nuosavybės teisės į jį atskirumo principu teismai vadovaujasi, spręsdami ginčus dėl sutuoktinių turto padalijimo, be kita ko, jis reiškia tai, kad turto, pripažinto šeimos turtu, įgijimo išlaidos turi būti vertinamos pagal sutuoktinių nuosavybės teisę į turtą reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgiant į tai, kurio iš sutuoktinių (ar abiejų) nuosavybe įgytas turtas tapo.

Bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe esantis turtas dalijamas laikantis lygių dalių principo (CK 3.117 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad po sutuoktinių bendro turto padalijimo, nesant įstatyminių pagrindų nukrypti nuo lygių dalių principo, buvę sutuoktiniai turi gauti vienodos vertės turtą. Šio principo įgyvendinimą padeda užtikrinti CK 3.119 straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad dalijamo bendro turto vertė nustatoma pagal rinkos kainas, galiojančias bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Remiantis CK 3.100 straipsniu bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė baigiasi įstatyme išvardytais pagrindais, tarp jų - nutraukus santuoką ar teismo sprendimu padalijus bendrą turtą. Sprendimą dėl sutuoktinių bendro turto padalijimo teismas gali priimti tik įsitikinęs, kad turtas įvertintas teisingai. Šios teismų praktikos nuostatos išplaukia iš šeimos bylų nedispozityvaus pobūdžio ir su tuo susijusių jų nagrinėjimo ypatumų bei aktyvesnio negu dispozityviosiose ginčo bylose teismo vaidmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje A. L. v. R. L., Nr. 3K-3-251/2006; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje O. R. v. G. R., bylos Nr. 3K-3-415/2008; 2009 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Ž. v. D. Ž., bylos Nr. 3K-3-222/2009). Spręsdamas ginčus dėl sutuoktinių turto padalijimo teismas turi paisyti teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų (CK 1.5 straipsnis). Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiama teismo pareiga įstatymo suteiktą diskreciją panaudoti tam, kad turtas būtų padalytas atsižvelgiant ne tik į vieno ar kito sutuoktinio norus, bet ir į jų objektyvius poreikius, kartu stengiantis užtikrinti sutuoktinių individualių poreikių pusiausvyrą bei maksimaliai eliminuojant galimybę poreikius užtikrinti vienas kito sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. I. M., bylos Nr. 3K-3-243/2009).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismui nebuvo pagrindo nukrypti nuo sutuoktinių lygių dalių principo, kadangi abi šalys pripažino, jog nekilnojamasis turtas, butas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo įgytas už trečiojo asmens - G. H. atiduotas sutuoktiniams lėšas. Tiek bylos šalys, tiek liudytojai patvirtino, kad buvusių sutuoktinių finansinės galimybės neleido įsigyti nei automobilio, nei buto. Taigi, argumentas, kad ieškovas neinvestavo savo asmeninių lėšų į butą yra nereikšmingas, nes įgytas turtas įregistruotas abiejų sutuoktinių nuosavybe, taip pripažįstant abiejų sutuoktinių bendras turto įgijimo išlaidas.

Apeliantė G. H. teigia, kad 4054,68 Eur suma ieškovo ir atsakovės įgyta be teisinio pagrindo, o buvę sutuoktiniai pagal šalių susitarimą apeliantės duotą pinigų sumą turi grąžinti. Nepagrįstas praturtėjimas reglamentuojamas CK 6.242 straipsnyje, kurio normų paskirtis – įgyvendinti bendrąją taisyklę, kad niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita. Nurodytame straipsnyje nustatytos sąlygos, kurios būtinos konstatuoti, jog asmuo nepagrįstai praturtėjo ir turi prievolę už praturtėjimą atlyginti kitam asmeniui, kurio sąskaita tai įvyko. Nepagrįsto praturtėjimo institutas taikomas ne tik tais atvejais, kai asmuo nepagrįstai gauna turtą, bet ir tais, kai praturtėjama nepagrįstai sutaupius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2002 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje J. V. v. B. M. U., byla Nr. 3K-3-1318/2002; 2003 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje S. S. v. SP UAB „Vilniaus vandenys“, byla Nr. 3K-3-693/20032006 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje D. L. v. AB „Rytų skirstomieji tinklai“, byla Nr. 3K-3-192/2006). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, tenkinant ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo, turi būti nustatytos nepagrįsto praturtėjimo prielaidos. Pirma, turi būti nustatyta, ar atsakovas yra praturtėjęs dėl ieškovo veiksmų. Antra, turi būti nustatytas atsakovo praturtėjimą atitinkantis ieškovo turto sumažėjimas (atsakovas turi būti praturtėjęs ieškovo sąskaita). Nepagrįsto praturtėjimo priteisimas negalimas, kai dėl vieno asmens praturtėjimo niekas nepatiria nuostolių. Trečia, turi būti priežastinis ryšys tarp ieškovo turto sumažėjimo ir atsakovo praturtėjimo. Ketvirta, atsakovo praturtėjimui neturi būti teisinio pagrindo (įstatymo, sutarties ir kt.). Penkta, nepagrįstas praturtėjimas turi egzistuoti pareiškiant ieškinį. Šešta, šalis, kurios turtas sumažėjo, neturi būti prisiėmusi nuostolių atsiradimo rizikos. Septinta, ieškovas turi negalėti apginti savo pažeistos teisės kitais gynybos būdais, t. y. nepagrįsto praturtėjimo instituto negalima taikyti kaip priemonės, kuria būtų siekiama išvengti kitų CK normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Redco“ v. AB „Šiaulių bankas“, bylos Nr. 3K-3-196/2011). Toks ieškinio dėl nepagrįsto praturtėjimo tenkinimo prielaidų (sąlygų) traktavimas atitinka tarptautinių teismų praktiką šiuo klausimu (žr., pvz., Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimą Masdar (UK) Ltd prieš Europos Bendrijų Komisiją, byla C-47/07 P, 44–46, 49 punktai, Rink. P. I-9761; Teisingumo Teismo (penktoji kolegija) 2010 m. sausio 21 d. sprendimas Kornelis van Dijk prieš Gemeente Kampen, byla C-470/08, Rink. P. I-0000).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingas išvadas dėl nepagrįsto praturtėjimo instituto netaikymo. Byloje nustatyta, kad G. H., būdama atsakovės motina, nuolat materialiai padėdavo buvusiems sutuoktiniams, suteikė lėšų buto, automobilio pirkimui, padėjo sukurti verslą. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamos bylos šalių šeimoje susiklostė įprasta praktika, tėvai materialiai padėdavo vaikams. Tarp G. H. ir buvusių sutuoktinių nebuvo raštu sudaryta nei paskolos, nei dovanojimo sutartis, žodinio susitarimo dėl pinigų gražinimo sudarymas neįrodytas, nes jo faktą patvirtina tik suinteresuota pusė t. y. atsakovė, bet ieškovas šio fakto nepripažįsta. Poreikis susigrąžinti lėšas iškilo tik A. P. ir R. P. santuokos nutraukimo byloje, jokių objektyvių duomenų, kad atiduotas lėšas G. H. bandė atgauti anksčiau, nėra. Nenustačius atsakovės ir trečiojo asmens nurodomų aplinkybių dėl įsipareigojimo grąžinti lėšas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad G. H. materialinė parama suteikta savo valia, savo rizika, neišreiškus valios būti perkamo buto savininke ar bendrasavininke, todėl praturtėjimas materialinės paramos forma, atsižvelgiant į šalių šeimyninius ryšius, nelaikytinas nesąžiningu ir nepagrįstu.

Atsakovė taip pat nurodo, kad teismo sprendimo dalis dėl kito nekilnojamojo turto, susijusio su UAB „Agnata“ veikla, padalijimo yra nepagrįsta, nes teismas nepagrįstai išėjo už patikslinto ieškinio ir patikslinto priešieškinio reikalavimo ribų, tokiu būdu pažeisdamas CPK 376 str. 3 d. nuostatas, kadangi šalių nebuvo keliamas reikalavimas visą kitą nekilnojamąjį turtą, susijusį su UAB „Agnata“ veikla, priteisti kuriais nors vienai iš šalių natūra, kadangi abi šalys įvertino savo finansines galimybės neturėjimą mokėti kitai šaliai kompensaciją, todėl abi šalys reikalavo turtą padalinti natūra.

Tarp šalių yra kilęs ginčas dėl nekilnojamojo turto padalijimo, atsakovei siekiant prisiteisti konkrečias patalpas bendrojoje dalinėje nuosavybėje. CK 4.80 straipsnio prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir (arba) bendraturčio statuso pasikeitimus. Atidalijimas iš bendrosios nuosavybės teisės yra vienas iš bendrosios nuosavybės teisės pasibaigimo pagrindų. Šiuo būdu įgyvendinus nuosavybės teises reiškia, kad atidalijamo bendraturčio atžvilgiu pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė su kitu (kitais) bendraturčiais. Atidalijant nuo bendrosios nuosavybės atskiriama konkretaus bendraturčio dalis. Tarp konkretaus savininko faktinis ryšys su daiktu pradedamas grįsti nebe bendrosios, o vieno asmens nuosavybės teise, kur tik jis gali daryti fizinį–ūkinį poveikį daiktui, gauti iš jo naudingąsias savybes ir nulemti teisinį daikto likimą. Transformacija iš bendrosios nuosavybės teisės į asmeninės nuosavybės teisę reiškia, kad daiktas ir teisė į jį tampa mažiau varžomi, todėl tai paprastai lemia daikto vertės rinkoje padidėjimą. Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalį atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės vykdomas daiktą padalijant natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šiuo atveju, ginčas tarp sutuoktinių turi būti išspręstas dėl bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo ir konkrečių dalių nustatymo asmeninės nuosavybės teise.

Iš įstatyminio reglamentavimo bei teismų praktikos matyti, kad pirmenybė yra taikoma turto padalijimui natūra. Tačiau pažymėtina, kad šeimos bylose teismas privalo būti aktyvus, o tai reiškia, kad teismas gali išeiti už ieškinio ribų ir padalinti turtą kitokiu būdu nei prašo šalys, jei toks padalijimo būdas labiau atitiks bylos šalių bei jų nepilnamečių vaikų interesus, todėl nepagrįsti atsakovės argumentai dėl CPK 376 str. 3 d. nuostatų pažeidimo.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad šalių santuokos išrimo priežastimi buvo ir UAB „Agnata“ įkūrimas, tikslinga akcijas ir su šiuo verslu susijusį turtą priteisti atsakovei A. P., o ieškovui priteisti piniginę kompensaciją, kadangi šalių pasiūlytas patalpų padalijimo būdas tarp šalių kels nuolatinę įtampą, trukdys verslui. Teisėjų kolegija vertina, kad būtent kito nekilnojamojo turto, susijusio su UAB „Agnata“ veikla, padalijimas natūra sukeltų didesnę žalą atsakovei ir bylos šalių vaikams, kadangi tarp buvusių sutuoktinių esant nuolatinei įtampai, bendro verslo vystymas paskatintų dar daugiau konfliktų, kas neabejotinai pakenktų šalių nepilnamečių vaikų interesams. Atkreiptinas dėmesys, kad pati atsakovė nuolat teigė, jog ieškovas nedalyvavo šeimos versle, atsakovė be laisvadienių dirbo šeimos versle, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė atsakovei UAB „Agnata“ akcijas bei su šiuo verslu susijusį nekilnojamąjį turtą. Pirmosios instancijos teismo nustatytos kompensacijos mokėjimas atitinka protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principus, kadangi atsakovei priteisiamas šeimos būstas, o ieškovas lieka be jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, be to, turės mokėti ir priteisto išlaikymo dalį nepilnamečiams vaikams.

Nepagrįstas atsakovės teiginys, kad teismas nepagrįstai neįvertino dalintino turto būdo sąsajumo su UAB „Agnata“ veikla, priešingai, su UAB „Agnata“ susijusio turto padalijimas atsakovės apeliaciniame skunde nurodyta tvarka neatitiktų tiek ieškovo, tiek bendrovės interesų, turto dalijimas atsakovės nurodyta tvarka sumažintų jo realią vertę, dėl ko abi šalys patirtų nuostolių, turto dalijimas natūra nėra galimas ir dėl konfliktinių bylos šalių santykių. Teismas pagrįstai nurodė, kad tikėtis šalių sutarimo su samdomu direktoriumi neįmanoma, bendrovei vystyti reikia sutarimo, žinių, bendrų lėšų. Kadangi, teismo vertinimu, nurodyto turto padalijimas natūra nėra tikslingas, teismas neprivalėjo detaliai pasisakyti dėl atsakovės nurodytos turto dalijimo tvarkos.

Dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams

Atsakovė teigia, kad teismas nepagrįstai netenkino priešieškinio dėl išlaikymo pakeitimo, nevertino nepilnamečiams vaikams tenkančio išlaikymo dydžio ir sūnaus M. specialių poreikių, kuriam išsivystęs nervinis tikras, dėl ko reikalingas dažnas lankymasis pas gydytojus ir vaistų pirkimas.

Teismai, spręsdami vaiko išlaikymo klausimus, privalo atsižvelgti į jo interesus ir poreikius (CK 3.192-3.208 straipsniai), visas abejones dėl išlaikymo priteisimo, jo dydžio, formos nustatymo turi vertinti vaiko interesų naudai, vaikams priklausantis turtas, taip pat ir išlaikymas privalo būti tvarkomas ir naudojamas išimtinai vaikų interesais (CK 3.186 straipsnio 1 dalis, 3.203 straipsnio 1 dalis). Tėvų lygiateisiškumo principas (Konstitucijos 38 straipsnio 5 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 7, iš dalies pakeisto protokolu Nr. 11, 5 straipsnis, CK 3.3 straipsnio 1 dalis, 3.26 straipsnis) reiškiantis, kad tėvo ir motinos teisės bei pareigos savo vaikams yra lygios, nepriklausomai nuo to, ar jie yra susituokę, ar nesusituokę, jiems santuoką nutraukus, teismui pripažinus ją negaliojančia ar tėvams gyvenant skyrium, todėl jie turi lygias teises ir pareigas savo vaikams ir konstitucinės išlaikymo teisės ir pareigos atžvilgiu (Europos konvencijos dėl nesantuokinių vaikų teisinio statuso 6 straipsnis, CK 3.156 straipsnis, 3.192 straipsnio 3 dalis, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 21 straipsnio 2 dalis). Tėvų valdžios lygybės principas nereiškia, kad tėvas ir motina turi visiškai vienodas konkrečias teises ir pareigas savo vaikams, nes konkrečios tėvų teisės ir pareigos vaikams priklauso nuo faktinių bylos aplinkybių, pavyzdžiui, nuo to, su kuriuo iš tėvų nustatyta nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, kokia yra kiekvieno iš tėvų turtinė padėtis ir pan. Tačiau šis principas reiškia, kad, esant vienodoms faktinėms aplinkybėms, tėvų teisės ir pareigos vaikams turi būti lygios. Šio principo turi būti laikomasi paskirstant išlaikymo pareigą tarp vaiko tėvų proporcingai jų turtinei padėčiai (CK 3.192 straipsnio 3 dalis).

Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Vaikų išlaikymo dydis nulemtas išlaikymo instituto paskirties - sudaryti vaikams tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jų visapusiškam ir harmoningam vystymuisi. Įstatyme įtvirtintas vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties balanso principas įgalina tiek vaiko tėvus išlaikant vaiką bendru susitarimu, tiek klausimą dėl išlaikymo dydžio sprendžiant teisme, atrasti vaiko ir tėvų interesų pusiausvyrą, prioritetą teikiant vaiko interesams. Teismas, spręsdamas klausimą dėl vaikų išlaikymo dydžio, turi nustatyti šiuos teisiškai reikšmingus faktus: 1) konkretaus vaiko poreikius; 2) abiejų tėvų turtinę padėtį. CK 3.201 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Teismas turi teisę pakeisti išlaikymo dydį ne visais atvejais, kai pasikeičia faktinės aplinkybės, sudarančios pagrindą peržiūrėti išlaikymo dydžio klausimą, o tik tais atvejais, kai tos aplinkybės pasikeitė iš esmės ir yra tikslinga peržiūrėti išlaikymo dydį.

Materialinis išlaikymas nepilnamečiams bylos šalių vaikams, G. P. ir M. P., buvo priteistas Raseinių rajono apylinkės teismo 2014 m. kovo 5 d. sprendimu. Šalių finansinė padėtis nuo minėto teismo sprendimo iš esmės nepasikeitė, atsakovė nurodo pagrindą padidinti išlaikymą dėl padidėjusių sūnaus M. P. specialių poreikių, tačiau teismo pripažintina, kad pirmosios instancijos teismo sprendime išlaikymo formos pakeitimas turtu, atitinka vaiko interesus, o kiti apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo keisti teismo sprendimo šioje dalyje. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos įrodymus padarė teisingas išvadas, kad atsakovo turtinė padėtis per pusmetį iš esmės nepasikeitė, nėra pagrindo keisti priteisto išlaikymo dydžio, tačiau tikslinga pakeisti išlaikymo formą ir dalį materialinio išlaikymo priteisti turtu – ¼ dalimi buto, nes taip vaikai turės nekilnojamojo turto dalį ir dar gaus materialinį išlaikymą kas mėnesį mokamomis išmokomis.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atsakovė teigia, kad teismas neteisingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas ir pateikia savo paskaičiuotų kiekvienos šalies tenkintų reikalavimų apimtį.

Vadovaujantis CPK 88, 92 straipsniais, iš šalių proporcingai jų atmestų ir patenkintų reikalavimų daliai priteisiamos valstybei su procesinių dokumentų siuntimu susijusios išlaidos. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra teismo pareiga. Įstatymas nenurodo detalios bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos, tik nurodo, kad jos priteisiamas proporcingai tenkintų reikalavimų daliai. Teismas turi diskrecijos teisę pasirinkti būdą bylinėjimosi išlaidų paskirstymui apskaičiuoti, gali jas skaičiuoti nuo tenkintos ieškinio sumos dalies, arba skaičiuoti tenkintų reikalavimų dalį. Aplinkybė, kad teismas bylinėjimosi išlaidas skaičiavo ne tokiu detaliu būdu, nereiškia, kad šios išlaidos turėjo būti skaičiuojamos kaip nurodo apeliantė. Teisėjų kolegija, vertina, kad teismas proporcingai paskirstė bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme.

Apeliaciniai skundai atmetami, todėl teisėjų kolegija sprendžia bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą ieškovui už atsiliepimus į apeliacinius skundus. Ieškovas R. P. prašo priteisti 300 Eur iš trečiojo asmens G. H. ir 400 Eur iš atsakovės A. P. bylinėjimosi išlaidų. Teisėjų kolegija vertina, kad ieškovo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos, atsižvelgiant į atsiliepimų apimtį ir sprendžiamų klausimų sudėtingumą, yra per didelės, todėl teisėjų kolegija atsižvelgdama į teisinį rezultatą šioje byloje bei vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, ieškovui R. P. priteisia dalį jo patirtų ir pagrįstų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme: 150 Eur iš trečiojo asmens G. H. ir 200 Eur iš atsakovės A. P. (CPK 3 straipsnis, 93 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnis; Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 7, 8.2, 8.9, 8.10 punktai).

Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.). Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes tai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

Teisėjų kolegija, įvertinusi visus byloje surinktus įrodymus, apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentus, konstatuoja, kad apeliaciniai skundai ir jų argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl apeliaciniai skundai netenkinamas, o skundžiamas pirmos instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Raseinių rajono apylinkės teismo 2015 m. sausio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo R. P., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 200 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš trečiojo asmens G. H., a. k. (duomenys neskelbtini) ieškovo R. P., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 150 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.