Telšių apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Legal Balance“ ieškinį ir prašymą dėl trūkumų pašalinimo (toliau – prašymą) atsakovui S. R. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Procesiniai dokumentai atsakovui įteikti Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) tiek 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka – pranešimą apie įteiktinus procesinius dokumentus paliekant adresato deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, tačiau atsakovo atsiliepimas per teismo nustatytą terminą teisme negautas, todėl, esant ieškovės prašymui, priimtinas sprendimas už akių (CPK 142 straipsnio 4 dalis, 285 straipsnio 1 dalis).

Vadovaudamasis CPK 285 straipsnio 2 dalimi, priimdamas sprendimą už akių, teismas atlieka tik formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Dėl skolos

Iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad tarp pradinio kreditoriaus – UAB „4Finance“ ir atsakovo 2014 m. birželio 12 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 840264026, pagal kurią ieškovė suteikė atsakovui 492,35 Eur (1700 Lt) Eur dydžio vartojimo kreditą, 30 dienų terminui, kurį atsakovas įsipareigojo grąžinti iki 2014 m. liepos 12 d ir sumokėti 23,14 Eur (79,90 Lt) bendrą vartojimo kredito kainą. Pradinis kreditorius savo įsipareigojimus įvykdė – visą kredito sumą pervedė į atsakovo nurodytą sąskaitą, tačiau atsakovas sutarties sąlygų nesilaikė ir suteikto vartojimo kredito iki sutarties termino pabaigos negrąžino.

Pradinis kreditorius reikalavimo teisę atlygintinai perleido ieškovei UAB „Legal Balance“. Perleidus reikalavimą, pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu (CK 6.101 straipsnio 1 dalis). Reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, ar nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją arba kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Lietuvos A. T. yra konstatavęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardintam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-168/2010). Tuo atveju, jei skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011). Nagrinėjamu atveju atsakovas 2017 m. liepos 3 d. pranešimu buvo informuotas apie reikalavimo teisės perleidimą. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovas skolą būtų sumokėjęs (CPK 178, 185 straipsniai).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Skolininkas laikomas pažeidęs prievolę, kai neįvykdo ar netinkamai vykdo sutartyje numatytų sąlygų (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 1 punktas), praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsakovas savo prisiimtų sutartinių įsipareigojimų tinkamai nevykdė ir laiku kredito įmokų bei kredito mokesčio nemokėjo. Atsakovas, vadovaudamasis CK 6.107 straipsnio 1 dalies normomis, galėjo reikšti naujojo kreditoriaus (ieškovės) reikalavimams visus atsikirtimus, kuriuos jis turėjo teisę reikšti pradiniam kreditoriui tuo metu, kai gavo pranešimą apie reikalavimo perleidimą, tačiau atsiliepimo į ieškinį nepateikė ir jokių prieštaravimų nepareiškė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sumokėjęs pradiniam kreditoriui ar iš jo reikalavimo teisę perėmusiai ieškovei skolą ( CPK 178 straipsnis). Kadangi atsakovas neatsiskaitė su pradiniu kreditoriumi nustatytais terminais, o taip pat neįvykdė savo piniginės prievolės reikalavimą pareiškusiam naujajam kreditoriui – ieškovei, atsiliepimo į ieškinį nepateikė, ieškovės pateiktas atsakovo įsiskolinimas pagal Vartojimo kredito sutartį ir jos priedus yra pagrįstas šalių pasirašytos Sutarties sąlygomis, todėl ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovo 338,88 Eur negrąžintą kreditą yra pagrįstas ir tenkintinas (CK 6.38 straipsnis, 6.189 straipsnio 1 dalis, 6.256 straipsnio 1 dalis, 6.873 straipsnio 1 dalis, 6.874 straipsnio 2 dalis, 6.886 straipsnio 1 dalis).

Dėl palūkanų priteisimo

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovo 338,73 Eur mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas už naudojimąsi vartojimo kredito suma po sutarties įvykdymo termino pabaigos, nurodydama, jog palūkanas geranoriškai paskaičiavo ne už atsiskaityti vėluojamus beveik ketverius metus, o už 319 dienų bei taikydama ne sutartyje numatytą bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą – 198,30 %, o 114,37 % metinę palūkanų normą už negrąžintą kredito sumą – 338,88 Eur.

Lietuvos Respublikos civilinėje teisėje palūkanos yra: 1. Mokestis už pinigų skolinimą, t. y. mokėjimo (pelno) palūkanos; 2. Minimalių kreditoriaus nuostolių, kurių nereikia įrodyti, kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą, t. y. kompensuojamosios palūkanos.

Byloje pateiktos vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 4.1. punkte numatyta, jog už naudojimąsi kreditu kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, išreikštas bendra kredito kainos metine norma, kurios procentinė išraiška pateikiama sutarties specialiosiose sąlygose, o 4.4. punkte numatyta, jog palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjui dienos (imtinai) iki dienos, kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Taigi, mokėjimo (pelno) palūkanų skaičiavimas tęsiasi iki sutarties pasibaigimo (2012 m. spalio 25 d. netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikoje apžvalga Nr. AC-37-1). Ieškovė nurodė atsakovą sumokėjus bendrą vartojimo kredito kainą –23,14 Eur, todėl reikalavimo ją priteisti iš atsakovo nereiškianti.

Palūkanos kaip mokestis už pinigų skolinimą iš esmės skiriasi nuo kompensuojamųjų palūkanų, mokamų už prievolės įvykdymo termino praleidimą. Praleidus terminą paskolai grąžinti, vietoje pelno palūkanų, nustatytų sutartyje ar įstatyme, mokamos kompensuojamosios palūkanos (CK 6.874 straipsnio 1 dalis) bei procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis). Todėl, nagrinėjamu atveju atsakovui neįvykdžius prievolės, ieškovė įgijo teisę reikalauti atlyginti nuostolius, t. y. įgijo teisę į kompensuojamąsias palūkanas. Kompensuojamosios palūkanos yra skirtos tik minimaliems kreditoriaus nuostoliams padengti, o teisę į didesnių nei minimalūs nuostoliai atlyginimą, kreditorius įgyja tik pateikęs įrodymus apie tokių nuostolių buvimą.

Nors šalių teisė iš anksto susitarti dėl netesybų reiškia, kad kreditoriui nereikia įrodinėti savo patirtų nuostolių dydžio, tačiau įstatymas teismui suteikia teisę kontroliuoti šalių interesų pusiausvyrą ir tais atvejais, kai šalys susitaria dėl netesybų dydžio. Teismas neturi leisti vienai sutarties šaliai nepelnytai praturtėti dėl neprotingo dydžio netesybų. Tai ypač svarbu, kai ginčas, kaip ir nagrinėjamu atveju, yra kilęs iš vartojimo sutarties. Pagal formuojamą teismų praktiką, teismas, nustatydamas, ar pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas yra pagrindas netesybas pripažinti neprotingai (aiškiai) didelėmis ir dėl to jas mažinti bei spręsdamas iki kokio dydžio netesybos mažintinos, turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir stengtis nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. kovo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-85/2007). Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 proc. pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną; netesybos negali būti skaičiuojamos už ilgesnį kaip 180 dienų laikotarpį ir jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Šia įstatymo norma siekiama sukurti teisinį aiškumą dėl vartojimo kredito gavėjo civilinės atsakomybės apimties, nes netesybos riboja prievolę pažeidusios šalies atsakomybę įstatyme nustatyta ir iš anksto žinoma pinigų suma. Kompensacinių mokėjimų (netesybų ar kompensacinių palūkanų), neatsižvelgiant į jų pavadinimą sutartyje, dydis taipogi negali viršyti 0,05 procento už kiekvieną pradelstą dieną. Kadangi vartojimo kredito gavėjo atsakomybė ribojama Vartojimo kredito įstatymo nustatytu dydžiu (0,05 proc.), į šią atskirai neįrodinėtiną sumą turi būti įskaičiuojami ir visi vartojimo kredito davėjo patiriami nuostoliai (Vilniaus apygardos teismo 2013-11-06 nutartis c. b. Nr. 2S-1844-619/2013 Nordecum v. A.R). Norėdama, kad būtų priteisti didesni nei minimalūs nuostoliai ieškovė privalėjo juos įrodyti, tačiau ieškovė į bylą tokių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Pritaikius Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą 0,05 % dydžio pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną tarifą bei atsižvelgus į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, už pradelstą laiką ieškovei priteistini 30,50 Eur dydžio nuostoliai (338,88 Eur x 0,05 proc. x 180 d.), o likusioje dalyje ieškovės reikalavimas atmestinas kaip nepagrįstas (CK 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.258 straipsnio 3 dalis). Tokia teisminė praktika formuojama ir apeliacinės instancijos teismuose (2018 m. birželio 15 d. Šiaulių apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-459-372/2018; 2018 m. birželio 18 d. Šiaulių apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-483-368/2018; 2018 m. birželio 28 d. Šiaulių apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-482-569/2018;).

CK 6.37 straipsnio 2 dalis numato, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį, terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Patenkinus ieškovės pagrindinį reikalavimą, iš atsakovo ieškovės naudai priteistinos ir 5 procentų dydžio metinės procesinės palūkanos už teismo sprendimu priteistą 369,38 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. kovo 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 2 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovė nurodė už teikiamą ieškinį sumokėjusi 15,00 Eur dydžio žyminį mokestį ir patyrusi 48,40 Eur dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti. Ieškovei proporcingai teismo patenkintų ieškinio reikalavimų daliai iš atsakovo priteistinos bylinėjimosi išlaidos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalus, 93 straipsnis 2 dalis). Patenkinus 54,51 % ieškovės reikalavimų, ieškovei iš atsakovo priteistina 8,18 Eur žyminio mokesčio (15 Eur x 54,51 %), sumokėto 2018 m. vasario 23 d. mokėjimo nurodymu Nr. 403 bei 26,38 Eur dydžio išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

Teismo turėtos pašto išlaidos nesudaro 3,00 Eur, todėl pagal CPK 96 straipsnio 6 dalį ir Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (TAR, 2014, Nr. 2014-12793) valstybei nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, 262 straipsnio 2 dalimi, 285-286 straipsniais, 287 straipsnio 1 dalimi, teismas

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovo S. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Legal Balance“, juridinio asmens kodas 302528679,

– 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 369,38 Eur (trijų šimtų šešiasdešimt devynių eurų 38 ct) sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018 m. kovo 5 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo,

– bylinėjimosi išlaidas: 8,18 Eur (aštuonių eurų 18 ct) žyminį mokestį ir 26,38 Eur (dvidešimt šešių eurų 38 ct) dydžio išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Atsakovas negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau gali per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti sprendimą už akių priėmusiam teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovė turi teisę per dvidešimt dienų nuo šio sprendimo priėmimo paduoti apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmus.