- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-06-18
- Bylos Nr.
- e2A-483-368/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-12-3-00276-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Egidijus Mockevičius
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- R. S.
- Kategorijos
- 2.6.2.1Netesybos
- 3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Egidijus Mockevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ ieškinį atsakovei R. S. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau UAB) „Legal Balance“ ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydama iš atsakovės priteisti 434,43 Eur negrąžintą kreditą, iki sutarties nutraukimo priskaičiuotą, bet nesumokėtą bendros vartojimo kredito kainos (mokėjimo palūkanų) 110,88 Eur dalį, 434,35 Eur mokėjimo palūkanas, 5 procentų metines palūkanas, bylinėjimosi išlaidas bei priimti sprendimą už akių, jei atsakovė nepateiktų atsiliepimo į pareikštą ieškinį. Nurodė, kad 2017 m. birželio 29 d. su pradiniu kreditoriumi UAB „Finansų administravimas“ sudarė Paskolų portfelio pardavimo sutartį (reikalavimo perleidimo sutartį), kuria įgijo teisę reikalauti skolą iš atsakovės.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Pirmosios instancijos teismas 2018 m. balandžio 9 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies. Priteisė iš atsakovės R. S. ieškovei UAB „Legal Balance“ 434,43 Eur skolą, 110,88 Eur mokėjimo palūkanas, 49,08 Eur kompensacines palūkanas, 5 procentų metines palūkanas už priteistą 594,39 Eur sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2018-03-05 iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 13,35 Eur žyminį mokestį ir 48,40 Eur išlaidų už procesinių dokumentų parengimą. Kitoje dalyje ieškinio netenkino.
Teismas nurodė, kad pagal CK 6.73 ir 6.258 straipsnių nuostatas netesybos, jeigu jos aiškiai per didelės gali būti mažinamos. Pagal Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį, pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, o jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą, taigi ir ieškovo reikalaujamos palūkanos, vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Pritaikęs minėto Vartojimo kredito įstatymo normas, teismas padarė išvadą, jog ieškovės nuostoliai už 180 dienų yra 49,08 Eur.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai
Ieškovė UAB „Legal Balance“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti apylinkės teismo 2018 m. kovo 20 sprendimą už akių dalyje dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų ir priteisti apeliantei iš atsakovės R. S. 434,35 Eur mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties nutraukimo, taip pat priteisti iš atsakovės 70,40 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 15,00 Eur žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
4.1. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 str. 8 d., netinkamai vertino mokėjimo ir kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų santykį, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl prašomų sumų priteisimo.
4.2. Nei sutartis, nei CK, nei VKĮ nenumato mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų skaičiavimo pabaigos momento, kadangi, pagal bendrą taisyklę, laikoma, jog tol, kol atsakovas negrąžina paskolintos vartojimo kredito sumos, jis ja naudojasi ir už šį naudojimąsi kreditoriui privalo mokėti sutartas mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas. Apeliantas, mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, po sutarties nutraukimo, taikant 78,82 % bendrą kredito kainos metinę normą, paskaičiavo geranoriškai tik už 463 kalendorines dienas, nors atsakovas pagal 2014-05-09 sudarytą sutartį vėluoja atsiskaityti daugiau nei 3 metus. Mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties nutraukimo suma sudaro 434,35 Eur.
4.3.Priešingai nei nurodo teismas, remdamasis VKĮ 11 str. 8 d., net ir dabartinis teisinis reglamentavimas numato tiek mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų, tiek netesybų dydį ir skaičiavimo tvarką. Sutarties sudarymo metu galiojusiame VKĮ 21 str. 2 d. (Suvestinė redakcija (2012-01-01 - 2014-12-31)) buvo nurodoma, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų, todėl sutartyje įtvirtinta 114,60 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma, kuri yra beveik per pus mažesnė nei tuo metu galiojusios VKĮ redakcijos 21 str. 2 d. nurodyta norma, atitinka tuo metu galiojusios VKĮ redakcijos 21 str. 1 d. reikalavimus ir ji teismo negalėjo būti mažinama.
Atsiliepimas į apeliacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negautas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,
teisiniai argumentai ir išvados
Apeliantės UAB „Legal Balance“ apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
Bylos esmė – ar pagrįstai teismo sprendimu sumažintos ieškovės prašomos priteisti palūkanos.
Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, savo poziciją grindžia tuo, kad teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 str. 8 d., netinkamai vertino mokėjimo ir kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų santykį, todėl padarė nepagrįstą išvadą dėl prašomų sumų priteisimo. Apeliantės nuomone, vartotojams suteikiama papildoma apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų, jog sutartys turi būti vykdomos tinkamai ir laiku, todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Su apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas nesutinka.
Bylos duomenimis nustatyta, kad tarp pradinio kreditoriaus – UAB „Finansų administravimas“ ir atsakovės R. S. 2014 m. gegužės 3 d. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią ieškovė suteikė atsakovei 362,03 Eur (1250 Lt) dydžio vartojimo kreditą, o atsakovei nusprendus pasiskolinti papildomai, 2014 m. gegužės 9 d. buvo sudarytas minėtos vartojimo kredito sutarties priedas, kurio pagrindu atsakovei papildomai paskolinta 72,41 Eur (250 Lt) suma. Atsakovė įsipareigojo per 24 mėnesius grąžinti ieškovei 434,43 Eur (1500 Lt) dydžio kreditą ir sumokėti 110,88 Eur dydžio kredito kainą, kredito grąžinimo diena – 2016 m. liepos 3 d. Atsakovė sutarties sąlygų nesilaikė ir suteikto vartojimo kredito bei bendros vartojimo kredito kainos iki sutartyje nustatyto termino negrąžino. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovė minėtą įsiskolinimą – 434,43 Eur dydžio kreditą ir 110,88 Eur dydžio bendrą vartojimo kredito kainą būtų apmokėjusi (CPK 178 straipsnis). 2017 m. birželio 29 d. tarp pradinio kreditoriaus UAB „Finansų administravimas“ ir naujojo kreditoriaus ieškovės UAB „Legal Balance“ sudaryta reikalavimo teisių perleidimo sutartis. Pagal sutarties 1.4 punktą, šalys susitarė, kad naujajam kreditoriui (ieškovui) pagal šią sutartį perleidžiamos reikalavimo teisės skolininko (atsakovo) atžvilgiu neapsiriboja sutarties sudarymo dieną fiksuotomis reikalavimų sumomis – kartu perleidžiamos ir sutartinės reikalavimo užtikrinimo priemonės.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.71 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad netesybos – tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai). Šalių teisė susitarti dėl netesybų, dėl jų dydžio yra sutarties laisvės principo išraiška (CK 6.156 straipsnis). Kadangi sutartinės netesybos yra civilinės atsakomybės forma, tai teismas, įgyvendindamas suteiktus įgalinimus mažinti neprotingai dideles netesybas, turi atsižvelgti į civilinės atsakomybės kompensacinę prigimtį ir tikslus (visiškai ir teisingai kompensuoti kreditoriaus nuostolius), be to, nesumažinti netesybų tiek, kad būtų paneigtas sutarties laisvės principas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-170/2013). Teismo teisė mažinti netesybas nustatyta CK 6.73 straipsnio 2 dalyje ir 6.258 straipsnio 3 dalyje. Taip teismas kontroliuoja netesybų dydį, kad nebūtų sudaryta pagrindo šaliai piktnaudžiauti teise ir nepagrįstai praturtėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010). Tai reiškia, kad bylą nagrinėjantis teismas turi teisę ex officio mažinti prašomas priteisti netesybas.
Civiliniame kodekse nėra nustatytas baigtinis kriterijų sąrašas, į kurį atsižvelgiant būtų galima nuspręsti, kiek ir kokiu konkrečiu pagrindu netesybos turi būti mažinamos. Šiam klausimui teisingai atsakyti taip pat svarbi kasacinio teismo praktika. Aiškindamas teisės taikymo klausimus kasacinis teismas nurodė, kad aplinkybė, ar netesybos yra neprotingai didelės, turi būti vertinama atsižvelgiant į kiekvienos individualios bylos aplinkybes. Priklausomai nuo faktinės situacijos, tas pats netesybų dydis (procentine ar pinigine išraiška) vienu atveju gali būti pripažintas tinkamu, o kitu – aiškiai per dideliu. Nustatant, ar netesybos nėra pernelyg didelės, atsižvelgiama į įvairias aplinkybes, kurių sąrašas nebaigtinis, pavyzdžiui, šalių sutartinių santykių pobūdį ir sutarties tikslus, tikruosius sutarties šalių ketinimus, sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, šalių statusą (ar šalys yra vartotojos ar ne), į faktines bylos aplinkybes, skolininko elgesį, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį, sutarties šalių interesų pusiausvyrą, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus teisingumo, sąžiningumo, protingumo principus ir kt. Teismas netesybas gali mažinti savo iniciatyva arba skolininko prašymu, atsižvelgdamas tiek į CK, tiek į Vartojimo kredito įstatymo nuostatas bei remdamasis susiformavusia teismų praktika (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. birželio 5 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-358-916/2015; 2016 m. gegužės 3 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-235-690/2016, kt.).
Apeliantė teigia, kad sutarties sudarymo metu galiojusiame Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje (Suvestinė redakcija (2012-01-01 - 2014-12-31)) buvo įtvirtinta, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Kadangi tarp pirminio kreditoriaus UAB „4finance“ ir atsakovės R. S. sudarytoje sutartyje įtvirtinta 114,60 proc. bendros vartojimo kredito kainos metinė norma atitinka tuo metu galiojusios Vartojimo kredito įstatymo redakcijos 21 straipsnio 1 dalies reikalavimus, ji teismo negalėjo būti mažinama. Juo labiau, apeliantė mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas po sutarties nutraukimo, taikant 78,82 % metinę palūkanų normą, paskaičiavo geranoriškai. Šie apeliantės argumentai vertintini kritiškai.
Nors šiuo atveju, Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostata, pagal kurią pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, ginčo Vartojimo kredito sutarties 2014 m. gegužės 3 d. ir 2014 m. gegužės 9 d. sudarymo metu negaliojo, tačiau teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog joje nurodyta maksimali netesybų riba gali būti taikoma kaip orientacinė vertinant iki šio įstatymo aplamai įsigaliojimo sudarytose vartojimo kredito sutartyse nustatytus netesybų dydžius (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 26 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-947-798/2015, 2016 m. vasario 29 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-205-881/2016, Kauno apygardos teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. 2A-2101-555/2015; Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 13 d. nutartį priimtą civilinėje byloje Nr. e2A-2159-390/2017).
Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pagal VKĮ įtvirtinto reglamentavimo prasmę, ribinio ar jam artimo dydžio bendra vartojimo kredito kainos metinė norma, apimanti ir metinę palūkanų normą, dėl ypač didelės finansinės naštos kredito gavėjui gali būti taikoma tik santykinai trumpą kredito grąžinimo terminu apibrėžtą laikotarpį, dėl kurio pats kredito gavėjas išreiškė savo sutikimą vartojimo kredito sutartyje. Taigi, vartojimo kredito sutartyje numatyto dydžio palūkanos pagal VKĮ gali būti taikomos tik iki vartojimo kredito sutartyje numatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymo momento. Skolininkui neįvykdžius piniginės prievolės, negali būti toliau skaičiuojamos mokėjimo palūkanos, kurios konkrečiu atveju numatytos kreditoriaus vienašališkai parengtoje vartojimo kredito sutartyje. Kai skolininkas praleidžia iš vartojimo kredito sutarties kylančios piniginės prievolės įvykdymo terminą, gali būti skaičiuojamos tik netesybos, numatytos vartojimo kredito santykius reglamentuojančio specialaus teisės norminio akto – VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje, pagal kurią, kaip minėta, pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05% pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną, o jokios kitos netesybos ir mokesčiai (nepriklausomai nuo to kaip jie pavadinti) už vartojimo kredito sutartyje numatytų įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomos. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas prašomas priteisti netesybas sumažino iki 49,08 Eur, jas paskaičiuodamas už 180 dienų, o apeliantė jokių duomenų, kad būtų patyrusi daugiau nuostolių, nei priteistos netesybos, teismui nepateikė, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad teismas negalėjo mažinti netesybų, ar, kad jos buvo sumažintos nepagrįstai ir (ar) aiškiai per daug. Be to, pirmosios instancijos teismas tinkamai nurodė netesybų skaičiavimo terminą – 180 dienų.
Minėta, kad spręsdamas, iki kokio dydžio netesybos mažintinos, teismas turi vadovautis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais, įvertinti visas reikšmingas šiam klausimui spręsti bylos aplinkybes (šalių sutartinių santykių pobūdį, prievolės vertę, prievolės pažeidimo aplinkybes, kreditoriaus patirtų nuostolių dydį ir kt.) ir nepažeisti sutarties šalių interesų pusiausvyros. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į kasacinio teismo suformuotą praktiką netesybų klausimu, į tai, kad atsakovė yra vartotoja, o netesybų (palūkanų) dydis yra akivaizdžiai per didelis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, sprendimu už akių priteisęs 49,08 Eur dydžio palūkanas, tinkamai taikė netesybų mažinimą reglamentuojančias teisės normas ir galiojančią teismų praktiką, priteistų delspinigių dydis atitinka šalių interesų pusiausvyrą, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis). Todėl nagrinėjamu atveju ieškovės reikalavimo priteisti ieškinyje nurodyto dydžio palūkanas tenkinimas, kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, prieštarautų pagrindiniams bei esminiams civilinės teisės principams (teisingumo, protingumo, sąžiningumo), sąžiningai verslo praktikai ir būtų neadekvati sankcija skolininko padarytam pažeidimui bei ieškovės nuostoliams. Atsižvelgiant į išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis teisės normomis ir suformuota teismų praktika, pagrįstai sumažino netesybas iki 49,08 Eur, todėl ieškovės apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų.
Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, nėra pagrindo perskaičiuoti apeliantės prašomų priteisti bylinėjimosi išlaidų patirtų pirmosios instancijos teisme ir priteisti žyminį mokestį už apeliacinio skundo padavimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas
nutaria:
Telšių apylinkės teismo Akmenės rūmų 2018 m. balandžio 9 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą.