Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje (toliau – ir 3-as sektorius) netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 m. birželio mėn. (b. l. 2), tačiau nenurodė laikotarpio pabaigos, iki kada jis buvo laikomas netinkamomis sąlygomis ir už kurį prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas aiškiai nurodė tik tą laikotarpį, kuriuo gyvenamasis plotas neatitiko reikalavimų – iki 2018 m. rugsėjo 13 d. (b. l. 8). Pareiškėjo skundas yra 2019 m. balandžio 15 d. (b. l. 2), ir į teismą išsiųstas tą pačią dieną (b. l. 22). Pareiškėjas, parašęs skundą ir užrašęs jo datą, šiuo atveju nurodė ir laikotarpio, kuriuo galimai buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, pabaigą – 2019 m. balandžio 15 d. (kadangi laikotarpio pabaigos pačiame skundo tekste nenurodė). Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje, pataisos namuose buvo laikomas nuo 2010 m. birželio 28 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. (b. l. 26–28). Atsakovei atstovaujantys Pravieniškių PN-AK byloje prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 28 d. (t. y. nuo pareiškėjo atvykimo į pataisos namus) (b. l. 26) iki 2016 m. balandžio 15 d. taikyti ieškinio senatį (b. l. 27).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis suprantama kaip įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Be to, ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai teisinio santykio šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos. Taigi, jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą, į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia skundo, tai kitai teisinio santykio šaliai atsiranda pagrindas tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako ketinimų ginti savo teises ir teisėtus interesus, arba nemano, kad jo teisės ir teisėti interesai yra pažeisti.

Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į neturtinės žalos atlyginimą nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2019 m. balandžio 15 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis). Pareiškėjas ginčo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK buvo su pertraukomis, nes būdavo išvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių (b. l. 41).

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas lengvajai grupei (b. l. 118, 131).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo ginčo laikotarpio pradžios iki 2018 m. rugsėjo 13 d. jis buvo kalinamas gyvenamosiose patalpose, kuriose gyvenamasis plotas neatitiko teisės normų reikalavimų (b. l. 8); 11-to būrio 5-os gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 14 kv. m, joje gyveno 14 nuteistųjų; 4-to būrio 2-os gyvenamosios patalpos plotas buvo apie 80 kv. m, joje gyveno apie 30 nuteistųjų; 3-o būrio 1-os gyvenamosios patalpos plotas siekė 80 kv. m., joje gyveno 28 nuteistieji; minėtose patalpose taip pat buvo baldai (b. l. 4–5).

Tuo tarpu atsakovės atstovas atsiliepime pateikė duomenis, kad 11-to būrio 5-tos gyvenamosios patalpos plotas buvo 35,97 kv. m, joje buvo įrengta 11 miegamųjų vietų; 4-to būrio 2-os gyvenamosios patalpos plotas buvo 89,11 kv. m, joje buvo įrengtos 24 miegamosios vietos; 3-o būrio 1-os gyvenamosios patalpos plotas buvo 87,01 kv. m (b. l. 27). Tad kai kurie atsakovės atstovo ir pareiškėjo nurodyti duomenys apie tai, koks buvo gyvenamųjų patalpų plotas ir kiek jose buvo laikoma nuteistųjų nesutampa. Atsakovės atstovas duomenis apie gyvenamųjų patalpų plotą, jose miegamųjų vietų skaičių pateikė atsiliepime (b. l. 27–28), atsiliepime nurodytą 3-o būrio 2-os gyvenamosios patalpos plotą pataisė 2019 m. gruodžio 6 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 118), prie atsiliepimo ir minėto rašto pridėjo Pravieniškių PN-AK 3-o sektoriaus Resocializacijos skyriaus vyriausiosios specialistės 2019 m. gegužės 9 d. pažymą (b. l. 42), Turto valdymo skyriaus vedėjo 2019 m. gegužės 16 d. pažymą (b. l. 43) ir 2019 m. rugpjūčio 30 d. pažymą (b. l. 121), kuriose taip pat yra duomenys apie gyvenamųjų patalpų plotą ir jose įrengtų miegamųjų vietų skaičių. Tuo tarpu pareiškėjas, nors ir nurodė gyvenamųjų patalpų plotą ir jose buvusių asmenų skaičių (b. l. 4–5), tačiau nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remdamasis teismas galėtų abejoti atsakovės atstovo atsiliepime, rašte ir Pravieniškių PN-AK darbuotojų pažymose nurodytais duomenimis. Todėl teismas, nustatydamas pareiškėjui ginčo laikotarpiu tekusį gyvenamąjį plotą, vadovaujasi atsakovės atstovo, o ne pareiškėjo nurodytais duomenimis apie gyvenamųjų patalpų plotą ir jose buvusį miegamųjų vietų ir nuteistųjų skaičių.

Pareiškėjas pateikė 3-o būrio 1-os sekcijos (t. y. gyvenamosios patalpos) planą (b. l. 21), kuriame esantys duomenys apie miegamųjų vietų skaičių šioje patalpoje atitinka atsakovės atstovo atsiliepime (b. l. 27) ir Pravieniškių PN-AK darbuotojo pažymoje (b. l. 42) esančius duomenis.

Pareiškėjas taip pat pateikė Pravieniškių PN-AK 2018 m. spalio 28 d. rašto Nr. 7-2930 – atsakymo pareiškėjui kopiją (b. l. 20), kurioje yra duomenys apie pareiškėjo gyvenamąsias patalpas – buvimo jose laikotarpį, plotą, miegamųjų vietų skaičių. Šie duomenys atitinka Pravieniškių PN-AK darbuotojų pažymose (b. l. 42–43, 121), atsakovės atstovo 2019 m. rugsėjo 6 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 118) esančius duomenis.

Taigi, vadovaujantis atsakovės atstovo pateiktais duomenimis (b. l. 27–28, 41–43, 118, 121), nustatyta, kad pareiškėjas nuo ginčo laikotarpio pradžios, t. y. nuo 2016 m. balandžio 15 d., iki 2018 m. rugsėjo 13 d. Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje buvo laikomas šiose bendrabučio tipo (b. l. 28, 29, 118) gyvenamosiose patalpose: nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. – 11-to būrio 5-toje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 35,97 kv. m, kurioje buvo įrengta 11 miegamųjų vietų, todėl pareiškėjui teko 3,27 kv. m ploto (35,97 / 11 = 3,27); nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. – 3-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 51,14 kv. m, kurioje buvo įrengtos 22 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 2,32 kv. m ploto; nuo 2016 m. gegužės 30 d. iki 2016 m. gruodžio 8 d. – 4-to būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 89,11 kv. m, kurioje buvo įrengtos 24 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,71 kv. m ploto; nuo 2016 m. gruodžio 8 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d., nuo 2017 m. rugsėjo 4 d. iki 2017 m. lapkričio 27 d., nuo 2017 m. lapkričio 30 d. iki 2018 m. kovo 5 d., nuo 2018 m. kovo 8 d. iki 2018 m. birželio 11 d., nuo 2018 m. birželio 18 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. – 3-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje, kurios plotas 87,01 kv. m, kurioje buvo įrengtos 28 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,11 kv. m ploto. Pareiškėjas pastarojoje 3-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje buvo su pertraukomis, kadangi būdavo išvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių (b. l. 41). Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018), pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas apskaičiuotas, gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, kadangi nėra žinomas tikslus gyvenamojoje patalpoje laikytų asmenų skaičius.

Dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai (b. l. 29, 43–44), tačiau Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Tik nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą), ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Todėl teismas sprendžia, kad gyvenamosiose patalpose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

Pareiškėjas skundėsi, kad 50-čiai žmonių buvo tik 1 tualetas-tupykla, o vėliau, perkėlus jį į Laisvalaikio centro patalpas, 70-čiai žmonių buvo tik 1 tualetas, kurio plotas buvo tik 1 kv. m, tad sėdint kojos remdavosi į duris; teigė, kad nuolat tekdavo laukti eilėje (b. l. 8).

Atsakovės atstovas 2019 m. rugsėjo 6 d. rašte „Dėl duomenų pateikimo“ (b. l. 118) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus vedėjas 2019 m. rugpjūčio 30 d. pažymoje (b. l. 121) paaiškino, kad atsižvelgiant į tai, kad buvo vykdoma rekonstrukcija, nuo 2016 m. balandžio mėn. tie būriai, kuriuose gyveno pareiškėjas, buvo perkelti į Laisvalaikio centro patalpas. Atsakovės atstovas nenurodė tikslios datos, kada pareiškėjas buvo perkeltas į Laisvalaikio centro patalpas, ir nenurodė, iki kokios datos pareiškėjas buvo jose laikomas. Tuo tarpu pareiškėjas skunde teigė, kad 11-to būrio dirbantys nuteistieji (ir jis), buvo perkelti į Laisvalaikio centro patalpas, kuriose jis gyveno iki 2018 m. rugsėjo 13 d. (b. l. 5). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1905-520/2018, 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2303-442/2018). Todėl teismas vadovaujasi pareiškėjo nurodytais duomenimis, kad pareiškėjas Laisvalaikio centro patalpose buvo laikomas iki 2018 m. rugsėjo 13 d. Tad iš nurodytų duomenų teismas daro išvadą, kad pareiškėjas Laisvalaikio centro patalpose buvo laikomas nuo 2016 m. balandžio mėn. (kai buvo 11-tame būryje (b. l. 27, 41–42)) iki 2018 m. rugsėjo 13 d. (kai buvo 3-ame ir 4-tame būriuose (b. l. 27, 41–42)). 11-tame būryje pareiškėjas buvo ir iki perkėlimo į Laisvalaikio centro patalpas (b. l. 27, 42).

Bylos duomenimis, sanitariniai mazgai buvo įrengti atskiroje patalpoje nuo gyvenamųjų patalpų (b. l. 118). Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 31), Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus vedėjas 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje (b. l. 44) nurodė, kad 10-to ir 11-to būrio, t. y. dviejų būrių, nuteistiesiems buvo skirtas naudotis vienas sanitarinis mazgas, kuriame buvo 10 klozetų. Atsakovės atstovas 2019 m. gegužės 27 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 108) paaiškino, kad duomenys apie 11-to būrio nuteistųjų skaičių yra nesaugomi, pasibaigus saugojimo terminui. Atsakovės atstovas taip pat nepateikė duomenų, kiek ginčo laikotarpiu buvo nuteistųjų 10-tame būryje. Todėl teismas iš atsakovės atstovo pateiktų duomenų neturi galimybės nustatyti, kiek 10-tame ir 11-tame būriuose (kurie naudojosi vienu sanitariniu mazgu) buvo nuteistųjų. Todėl teismas vadovaujasi pareiškėjo nurodytais duomenimis, kad vienu sanitariniu mazgu iki perkėlimo į Laisvalaikio centro patalpas naudojosi 50 nuteistųjų, o jau perkėlus į Laisvalaikio centro patalpas – 70 nuteistųjų (b. l. 8).

Atsakovės atstovas atsiliepime, Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus vedėjas 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje nurodė, kad 3-o, 4-to, 5-to, 6-to būrių, t. y. keturių būrių, nuteistiesiems buvo skirtas naudotis vienas sanitarinis mazgas (b. l. 31, 44). Tad pareiškėjas tuo laiku, kai buvo 3-ame būryje, 4-tame būryje, naudojosi sanitariniu mazgu kartu su kitais trimis būriais. Atsakovės atstovas atsiliepime, Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus vedėjas minėtoje pažymoje nurodė, kad minėtame sanitariniame mazge buvo 4 unitazai ir 4 pisuarai. Atsakovės atstovas 2019 m. gegužės 27 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ (b. l. 108) ir jo priede – pažymoje (b. l. 109) nurodė, kad 3-ame būryje 2016 m. gegužės 11 d. buvo 45 nuteistieji, o 2016 m. gruodžio 8 d. – 43 nuteistieji, 4-tame būryje 2016 m. gegužės 30 d. buvo 68 nuteistieji, 6-tame būryje 2018 m. rugsėjo 13 d. buvo 32 nuteistieji. Atsakovės atstovas 2019 m. balandžio 25 d. teismo nutartimi buvo įpareigotas pateikti atsiliepimą į skundą, kuriame būtų nurodyti detalūs ir išsamūs atsikirtimai į visus skunde išdėstytus argumentus ir motyvus dėl pareiškėjo nurodyto kiekvieno teisės pažeidimą sukėlusio faktoriaus (b. l. 23–24), tačiau teismui nepateikė duomenų, kiek ginčo laikotarpiu buvo nuteistųjų 5-tame būryje, kurio nuteistieji kartu su 3-o, 4-to, 6-to būrių nuteistaisiais naudojosi vienu sanitariniu mazgu. Nesant tokių duomenų, negalima apskaičiuoti, ar unitazų bei pisuarų skaičius šiais įrenginiais besinaudojantiems asmenims atitiko 2004 m. Aprūpinimo normose, 2017 m. Aprūpinimo normose nustatytą skaičių. Teismo apskaičiavimu, net ir neįskaičiavus 5-to būrio nuteistųjų skaičiaus, kuris teismui nėra pateiktas, vien tik 3-ame, 4-ame ir 6-tame būriuose ginčo laikotarpiu buvo 145 nuteistieji (45 + 68 + 32 = 145).

Nustačius byloje minėtas faktines aplinkybes ir įvertinus teisinį reglamentavimą, pripažintina, kad atsakovės atstovas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. nevykdė 2004 m. Aprūpinimo normų reikalavimų, kadangi 10-to ir 11-to būrių sanitariniame mazge nebuvo pisuarų. Atsakovės atstovas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. taip pat nevykdė Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 papunkčio reikalavimo įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų būriui, arba, kaip numato 6 punktas, bent jau dviem būriams, jeigu yra išimtinių aplinkybių, kliudančių jį įrengti kiekvienam būriui, kadangi 3-tam, 4-tam, 5-tam ir 6-tam būriams buvo įrengtas vienas sanitarinis mazgas. Atsakovės atstovas laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d. taip pat nevykdė 2004 m. Aprūpinimo normų reikalavimų prausyklą, tualetą aprūpinti klozetu arba unitazu (1 vnt. 12 asmenų), pisuaru (1 vnt. 12 asmenų), kadangi unitazais ir pisuarais 3-o, 4-to, 5-to ir 6-to būrių sanitariniame mazge naudojosi didesnis nuteistųjų skaičius, nei numato aptarta teisės norma. Kadangi teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 (kuriuo buvo patvirtintos 2004 m. Aprūpinimo normos) redakcija, įsigaliojusi nuo 2017 m. sausio 1 d., nereglamentavo sanitarinio mazgo įrengimo ir įrenginių skaičiaus, teigti, jog atsakovės atstovas laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. birželio 8 d. (t. y. iki 2017 m. Aprūpinimo normų įsigaliojimo) neveikė pagal teisės aktų reikalavimus, nėra pagrindo (žr. Lietuvos vyriausiojo teismo 2019 m. kovo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1448-415/2019). Atsakovės atstovas laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. taip pat nevykdė 2017 m. Aprūpinimo normų 7.6 papunkčio reikalavimų prausyklą, tualetą aprūpinti klozetu arba pisuaru (1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų), kadangi unitazais ir pisuarais 3-o, 4-to, 5-to ir 6-to būrių naudojosi didesnis nuteistųjų skaičius, nei numato aptarta teisės norma.

Įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl per mažo sanitarinių įrenginių kiekio, dėl eilių tualete ir dėl to patiriamų nepatogumų, laikytini pagrįstais. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d., ir nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. (t. y. kai pareiškėjas buvo 11-tame, 3-ame, 4-tame būriuose) atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis).

Pareiškėjo nusiskundimas dėl tualeto kabinos ploto (kvadratūros) atmetamas kaip nepagrįstas, nes nei Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, nei 2004 m. Aprūpinimo normos, nei 2017 m. Aprūpinimo normos nereglamentuoja sanitarinio mazgo kabinos ploto lengvajai grupei priskirtų nuteistųjų, bendrabučio tipo patalpose laikomų nuteistųjų sanitariniame mazge.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam būnant 11-to būrio 5-toje sekcijoje, pataisos įstaigos administracija neaprūpino baldais, todėl visus medinius baldus teko pirkti už savo lėšas (b. l. 4).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad prausykloje iš čiaupo bėgo tik šaltas vanduo, drabužius buvo galima plauti tik su šaltu vandeniu, tad išskalbtų drabužiu kokybė buvo bloga; patalynę keisti jis galėjo tik kas mėnesį, nes patalynės nuolat trūkdavo (b. l. 6); prausyklose nebuvo šilto vandens, drabužius reikėjo skalbti su šaltu vandeniu (b. l. 9).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) 18 punktas nustato, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Tačiau atsakovės atstovas atsiliepime paaiškino, kad 3-o sektoriaus būrių prausyklose buvo sumontuoti vandens šildytuvai, nuteistieji galėjo skalbti savo asmeninius drabužius patys (b. l. 31). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad vandens šildytuvai prausyklose buvo sumontuoti. Tad, nors nurodyta teisės norma ir nenustato reikalavimo karštą vandenį tiekti ir į prausyklą, prausykloje sumontuotu vandens šildytuvu buvo galimybė pašildyti vandenį ir praustis bei skalbti drabužius.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 10-tame ir 11-tame būriuose nebuvo įrengtos drabužių ir avalynės džiovyklos (b. l. 4).

Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.9 papunktį, pataisos namuose nuteistųjų, priskirtų lengvajai grupei, gyvenamajame korpuse įrengiama drabužių ir avalynės džiovykla (kiekvienam būriui). Šių taisyklių 6 punktas numato, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti minėtą patalpą kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams. Minėtu laikotarpiu galiojusios 2004 m. Aprūpinimo normos nustatė, kad drabužių ir avalynės džiovykla aprūpinama drabužių džiovinimo įrenginiu (1 vnt.) ir lentyna avalynei džiovinti (pagal reikmę). Higienos normos HN 134:2015 40 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais. Jos 25.1 papunktis nustato, kad laisvės atėmimo vietoje įrengtoje skalbykloje turi būti įrengta, be kita ko, džiovinimo patalpa arba lyginimo-džiovinimo patalpa (zona).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 10-tame ir 11-tame būriuose nebuvo valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, kambario maisto produktams laikyti (b. l. 4).

Kaip jau rašyta, pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. buvo laikomas 11-tame būryje, ginčo laikotarpiu jis nebuvo laikomas 10-tame būryje (b. l. 27, 42).

Pagal Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5 punktą, pataisos namuose nuteistųjų, priskirtų lengvajai grupei, gyvenamajame korpuse įrengiamas valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlis (kiekvienam būriui) (5.6 papunktis); kambarys maisto produktams laikyti (kiekvienam būriui) (5.10 papunktis). Šių taisyklių 6 punktas numato, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti minėtas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, ši patalpa gali būti įrengiama dviem būriams. Atsakovės atstovas atsiliepime ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus vedėjas 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje nurodė, kad visuose būriuose buvo įrengtos numatytos vietos valymo priemonėms ir dezinfekavimo medžiagoms laikyti. Taip pat nurodė, kad visuose būriuose buvo įrengtos virtuvėlės, jose buvo spintelės, kuriose nuteistieji galėjo laikyti maistą (b. l. 31–32, 44–45). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu. Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjui 11-tame būryje buvo įrengta vieta, kurioje buvo laikomos valymo priemonės ir dezinfekavimo medžiagos, virtuvėlėje buvo spintelės, kuriose pareiškėjas galėjo pasidėti maisto produktus. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, ir į tai, kad pareiškėjas tik deklaratyviai išvardijo, kad buvo neįrengtas sandėlis, kambarys maisto produktams, tačiau nenurodė, kaip tuo buvo pažeistos jo paties teisės, ir neindividualizavo, kad dėl to neįrengimo ar netinkamo įrengimo jis patyrė žalą, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pareiškėjo teisės aptariamais aspektais.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 10-to ir 11-to būrių pasivaikščiojimo kiemelio plotas nesiekė 30 kv. m, šiuo kiemeliu naudojosi apie 200 nuteistųjų, tad tekdavo tik pastovėti; papildomai buvo suteikiama galimybė du kartus per dieną po 1 val. pasivaikščioti aplink krepšinio aikštelę (b. l. 4); minėtų būrių parodomuoju pasivaikščiojimo kiemeliu 1 val. galėjo pasinaudoti iki 20 nuteistųjų, kas nepatekdavo į tą skaičių, tas likdavo stovėti 30 kv. m ploto kiemelyje (b. l. 4).

Higienos normoje HN 134:2015 nėra jokios nuostatos dėl pataisos įstaigos pasivaikščiojimo kiemo. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 18 punktas nustato: kad nuteistieji galėtų pasivaikščioti ir mankštintis gryname ore, pataisos įstaigų teritorijoje ant žemės arba ant nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų stogų įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Nei nurodyti, nei kiti teisės aktai nenustato, koks turi būti pasivaikščiojimo kiemo plotas, ir kiek jame turi tekti ploto vienam nuteistajam. Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 103 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistieji BVK numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. BVK 74 straipsnio 5 punkte įtvirtinta lengvajai grupei priskirtų nuteistųjų teisė kasdien pasivaikščioti keturias valandas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo kolegija administracinėje byloje sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemo ploto, atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl per mažo pasivaikščiojimo kiemelio ploto ir jo įtakos pareiškėjo teisės, numatytos BVK 103 straipsnyje, įgyvendinimui, ir pažymėjo tai, kad pareiškėjas savo skunde neteigė, kad teisė pasivaikščioti gryname ore jam iš viso nebuvo užtikrinta (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1694-624/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde nenurodė, kad jo teisė pasivaikščioti, įtvirtinta BVK 74 straipsnio 5 punkte, 103 straipsnio 1 dalyje, jam iš viso nebuvo užtikrinta. Be to, pareiškėjas patvirtino, kad jam papildomai buvo suteikiama galimybė du kartus po 1 val. pasivaikščioti aplink krepšinio aikštelę. Atsižvelgdamas į pastarąją aplinkybę, ir į tai, jog pareiškėjas nenurodė konkrečių atvejų, kada jam vaikščiojant pasivaikščiojimo kiemas buvo perpildytas, neteigė, kad jo teisė pasivaikščioti jam iš viso nebuvo užtikrinta, į tai, kad teisės normos nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemo dydžio, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Šie pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad papildomai jam buvo suteikiama galimybė du kartus per dieną po 1 val. pasivaikščioti aplink krepšinio aikštelę, tačiau šiame papildomame pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengtos pavėsinės arba stogeliai, kad nuteistieji galėtų pasislėpti nuo atmosferos kritulių, o turėtų būti įrengti 1,2 m pločio stogeliai (b. l. 4, 8).

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti 1,2 pločio stogelius, skirtus nuteistiesiems pasislėpti nuo atmosferos kritulių, taikomi tik pasivaikščiojimo kiemuose įrengtoms kameroms, o ne pasivaikščiojimo kiemams bendrąja prasme. Teisės normos neįtvirtina reikalavimo įrengti pavėsines arba stogelius pasivaikščiojimo kieme (ar papildomame pasivaikščiojimo kieme), o tik jame įrengtoje kameroje. Be to, pareiškėjas skunde teigė, kad nuteistieji negalėjo pasislėpti nuo atmosferos kritulių, ir nenurodė, kad jam pačiam buvo kilęs toks poreikis. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suinteresuoto asmens teisė kreiptis į teismą nereiškia teisės reikalauti ginti nuo pažeidimų bet kieno teisę, o reiškia galimybę kreiptis į teismą tik dėl to, kad būtų apginta jo (pareiškėjo) subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas (2017 m. gruodžio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-949-822/2017 ir kt.) (šios nuostatos išimtis – kai kreipiamasi ginant viešąjį interesą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 3 dalies 2 punktas)). Atsižvelgdamas į tai, kad teisės normos nenustato reikalavimo įrengti stogelius nuo atmosferos kritulių pasivaikščiojimo kieme, ir į tai, kad pareiškėjas nenurodė, kad jis pats negalėjo pasislėpti nuo atmosferos kritulių dėl stogelio nebuvimo ir buvo pažeistos jo paties teisės, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelis nebuvo atskirtas nuo sporto aikštyno, todėl kėlė grėsmę gauti su kamuoliu į veidą ar į kitą kūno vietą (b. l. 4); teigė, kad sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti (b. l. 8).

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kuria skunde rėmėsi pareiškėjas reikšdamas šį nusiskundimą (b. l. 8), 18.3 papunktis nustatė reikalavimą, kad sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti; sporto įrenginiai turi būti techniškai tvarkingi, nekelti pavojaus laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų bei personalo sveikatai ir gyvybei. Tačiau minėta higienos norma neteko galios nuo 2015 m. lapkričio 1 d., t. y. iki ginčo laikotarpio. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi ir ginčo laikotarpiu galiojusi Higienos norma HN 134:2015 nenustato tokio reikalavimo aptverti sporto aikštynus. Tai nurodė ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus vedėjas 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje (b. l. 45). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių III skyrius, reglamentuojantis pasivaikščiojimo kiemus, taip pat nenustato reikalavimo atskirti pasivaikščiojimo kiemus nuo sporto aikštynų. Be to, pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad buvo grėsmė gauti su kamuoliu į veidą, tačiau nenurodė jokių detalių, kad dėl neatitvėrimo realiai galėjo būti pažeistos jo teisės, kad realiai buvo kilusi tokia grėsmė gauti su kamuoliu. Atsižvelgdamas į tai, kad teisės normos nenustato tokio reikalavimo atskirti pasivaikščiojimo kiemus, ir į tai, kad pareiškėjas nenurodė, kad tuo buvo pažeistos jo teisės ir nepagrindė žalos atsiradimo, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti civilinės atsakomybės sąlygų (CK 6.271 straipsnis) visumą analizuojamu aspektu.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengtas lietaus vandens nutekėjimo kanalizacijos šulinys ir kiemelis po lietaus būdavo apsemtas (b. l. 8).

Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 19 punktas nustato, kad pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros su atviru stogu, uždengtu metaliniu tinklu. [...]. Pasivaikščiojimo kiemų kamerose turi būti atmosferos kritulių šalinimo sistema. Tad šiame punkte įtvirtinti reikalavimai įrengti atmosferos kritulių šalinimo sistemą taikomi tik pasivaikščiojimo kiemuose įrengtoms kameroms, o ne pasivaikščiojimo kiemams bendrąja prasme. Atsakovės atstovas 2019 m. rugsėjo 6 d. rašte Nr. S-21706 „Dėl duomenų pateikimo“, jo skirsnyje „Dėl pasivaikščiojimo kiemelio“ nurodė, kad 3-ame sektoriuje lietaus nubėgimo sistema nebuvo įrengta. Tai nurodė ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus vedėjas 2019 m. rugpjūčio 30 d. pažymoje (b. l. 121). Atsakovės atstovas ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus vedėjas minėtuose raštuose, be to, nurodė, kad po lietaus pasivaikščiojimo kiemas nebūdavo apsemtas. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo, Pravieniškių PN-AK darbuotojo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad pataisos įstaiga ėmėsi reikiamų priemonių tam, kad užtikrintų, jog nuteistieji galėtų pasivaikščioti kieme. Be to, pareiškėjas nenurodė jokių konkrečių atvejų, kada jis negalėjo pasinaudoti pasivaikščiojimo kiemu dėl to, kad kiemas buvo apsemtas vandeniu. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Šis pareiškėjo skundo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 10-to ir 11-to būrių pasivaikščiojimo kiemelis buvo nutolęs maždaug 100 m nuo gamybinių cechų, kur vyko plastikinių maišų siuvimo, sukirpimo darbai bei gamybos atliekų utilizacija (deginamos gamybos plastmasės atliekos), dėl to oras buvo nuolat užterštas sintetinio kvapo dūmais (b. l. 4).

BVK 103 straipsnio 1 dalis įtvirtina nuteistųjų teisę šio kodekso numatytais atvejais kasdien pasivaikščioti gryname ore, o 74 straipsnio 5 punktas nustato, kad lengvajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę kasdien pasivaikščioti keturias valandas. Atsakovės atstovas 2019 m. balandžio 25 d. teismo nutartimi buvo įpareigotas pateikti atsiliepimą į skundą, kuriame būtų nurodyti detalūs ir išsamūs atsikirtimai į visus skunde išdėstytus argumentus ir motyvus dėl pareiškėjo nurodyto kiekvieno teisės pažeidimą sukėlusio faktoriaus (b. l. 23–24). Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 33) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus vedėjas 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje (b. l. 45) nurodė, kad gyvenamojoje zonoje atliekos nebuvo deginamos, o kas vyksta gamybinėje zonoje, kur veiklą vykdo VĮ „Mūsų amatai“, atsakovės atstovas tokios informacijos neturi. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1905-520/2018, 2018 m. spalio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2303-442/2018). Atsakovės atstovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų, kad pasivaikščiojimo kieme oras buvo užterštas, todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl oro užteršimo yra pagrįsti. Pripažintina, kad pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore buvo pažeista. Todėl yra pagrindas valstybės deliktinės atsakomybės taikymo požiūriu šioje byloje konstatuoti laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. (t. y. kai pareiškėjas buvo 11-tame būryje (b. l. 28, 42)) atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumą ir vieną iš valstybės deliktinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (CK 6.246 straipsnis).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpose žiemą buvo labai šalta, nes patalpos nešildomos (b. l. 6); žiemą patalpas nuteistieji šildė elektriniais radiatoriais, kurie tam netiko, nes labai džiovino orą (b. l. 5); gyvenamosiose patalpose buvo labai šalta (b. l. 8); prausykla buvo nešildoma, žiemą peršalimo ligos neišvengiamos (b. l. 6); dušuose, prausykloje buvo šalta (b. l. 8).

Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Jos 16 punktas, be to, nustato, kad prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose naudojimosi šiomis patalpomis dieną oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C (iki 2018 m. lapkričio 1 d. šiame punkte buvo nustatyta, kad prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C.). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis nustato, kad lengvajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami Higienos normoje HN 134:2015 nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, santykinei drėgmei ir oro judėjimo greičiui, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais ir ventiliatoriais. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 30) ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus vedėjas 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje (b. l. 44) patvirtino, kad pataisos įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad buvo užtikrinama tinkama gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų temperatūra. Be to, atsakovės atstovas minėtuose dokumentuose (b. l. 30, 44) nurodė, kad esant būtinumui, nuteistiesiems pagal jų prašymus išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. Pareiškėjas skunde teigė, kad nuteistiesiems buvo duodami ir elektrinis šildytuvai (b. l. 5), todėl teismas sprendžia, kad ir pareiškėjas galėjo pasiimti šildytuvą. Be to, nors pareiškėjas ir teigė, kad žiemą peršalimo ligos neišvengiamos dėl nešildomos prausyklos (b. l. 6), medicininiame pažymėjime (b. l. 39) nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo susirgęs peršalimo liga. Remdamasis tuo, kas nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad Pravieniškių PN-AK pareigūnai pažeidė aptartų teisės normų reikalavimus. Todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Šie pareiškėjo skundo argumentai yra atmetami kaip nepagrįsti.

Higienos normos HN 134:2015 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis nustato, kad lengvajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Aptartas teisinis reglamentavimas nustato, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė vėdinimo sistema, ir nenustato imperatyvaus reikalavimo įrengti mechaninę vėdinimo sistemą.

Atsakovės atstovas atsiliepime ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus vedėjas 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje nurodė, kad gyvenamosiose patalpose, kuriose bausmę atliko pareiškėjas, veikė mechaninė patalpų vėdinimo sistema, papildomai esant poreikiui patalpą galima buvo išvėdinti ir per langus. Taip pat patvirtino, kad įstaiga užtikrina tinkamą langų būklę nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Nurodė, kad esant būtinumui, netvarkingas ar sugadintas inventorius yra nedelsiant tvarkomas (b. l. 30, 44). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad ventiliacija gyvenamosiose patalpose atitiko aptartą teisinį reglamentavimą. Teismas sprendžia, kad esant lietui ar šalčiui, langą galima buvo atidaryti trumpesniam laikui. Remdamasis tuo, kas buvo nurodyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus. Pareiškėjo skundo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 11-to būrio 5-toje sekcijoje ant gulto teko džiovinti drabužius, dėl to patalpoje buvo drėgna (b. l. 4); gyvenamosiose patalpose buvo drėgna, langų kampuose, ant sienų ir lubų buvo nenuvalomas grybelis ir pelėsis (b. l. 6, 8); prausykloje laikėsi drėgmė (b. l. 6); dušuose, prausykloje buvo drėgna, buvo grybelio ir pelėsio (b. l. 8–9).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad dušuose, prausykloje buvo slidžios grindys (b. l. 8–9).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad maždaug už 16 m nuo 4-to būrio 2-os gyvenamosios patalpos buvo medicinos patalpa, kurioje stovėjo veikiantis rentgeno aparatas, kurio ilgalaikė spinduliuotė buvo kenksminga žmogui (b. l. 5).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Laisvalaikio centre, kuriame jis buvo laikomas, nebuvo priešgaisrinės apsaugos priemonių, ant langų buvo grotos, pastato durys nakčiai buvo užrakinamos, gaisro atveju avarinio išėjimo nebuvo (b. l. 5); patalpose, kuriose jis buvo laikomas, nebuvo gesinimo priemonių, priešgaisrinės sistemos ir avarinio išėjimo, ant langų buvo grotos, tad kilus gaisrui nebuvo galimybės išsigelbėti, pastato durys nakčiai pastato lauko durys buvo užrakinamos (b. l. 8);

Lietuvos Respublikos priešgaisrinės saugos įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyti pagrindiniai reikalavimai įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, siekiant užtikrinti gaisrų prevenciją, 2 punkte nurodyta, kad rengiamose bei įgyvendinamose priešgaisrinės saugos priemonėse turi būti numatyti sprendimai, kurie užtikrintų saugų žmonių ir turto evakavimą gaisrų metu; 3 punkte nurodyta, kad įmonėse, įstaigose ir organizacijose, kuriose dirba arba nuolat būna daugiau kaip šimtas žmonių, turi būti parengti valstybės tarnautojų ir darbuotojų veiksmų kilus gaisrui planai, kad būtų užtikrintas žmonių saugumas gaisrų metu.

Pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo priskirtas lengvajai grupei (b. l. 118), o vadovaujantis Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunkčiu, lengvajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose langai iš lauko pusės gali būti apsaugomi grotomis. Teismas daro išvadą, kad grotų iš vidaus pusės įrengimas atitinka Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.5 papunkčio nuostatą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad visose gyvenamosiose patalpose buvo pilna tarakonų ir blakių, buvo daroma dezinfekcija nuo blakių, tačiau ji nepadėdavo; patalpose buvo daug parazitų – blakių, tarakonų; blakės jam kąsdavo; dušuose, prausyklose buvo parazitų (b. l. 5, 8).

Pareiškėjo nurodytų kenksmingų vabzdžių – tarakonų ir blakių – naikinimas vadinamas dezinsekcija (Vaitkevičiūtė Vilija. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius: „Žodynas“, 2007, p. 236), o žalingų graužikų naikinimas vadinamas deratizacija (ten pat, p. 231).

Higienos normos HN 134:2015 20 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų; laisvės atėmimo vietoje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka. Atsakovės atstovas atsiliepime ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus vedėjas 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje nurodė, kad 2014 m. lapkričio 14 d. Pravieniškių PN-AK buvo sudariusi sutartį Nr. KN-P-2014/392/76-145 su UAB „Dezinfa“, pagal kurią pataisos įstaigoje buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, o 2016 m. lapkričio 23 d. Pravieniškių PN-AK sudarė sutartį Nr. 76-203 su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurią pataisos įstaigoje yra teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Paaiškino, kad apie pastebėtus kenkėjus informuojama bendrovė, teikianti kenkėjų kontrolės paslaugas, kuri atlieka dezinsekciją ar deratizaciją (priklausomai nuo pastebėtų kenkėjų) (b. l. 33, 45). Šias aplinkybes, kad su minėtomis bendrovėmis buvo sudarytos sutartys dėl kenkėjų naikinimo ir pagal šias sutartis ginčo laikotarpiu buvo teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos, patvirtina Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų pirkimo-pardavimo sutarties Nr. 76-203, sudarytos 2016 m. lapkričio 23 d. Pravieniškių PN-AK ir UAB „Utenos deratizacija“, kopija (b. l. 100–103), pagal šios sutarties 1.1, 2.1, 3.2 papunkčius UAB „Utenos deratizacija“ įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, blakių, blusų, pelių, žiurkių ir kitų šioje sutartyje nurodytų kenkėjų) monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugas du kartus per mėnesį ir pagal poreikį (b. l. 100), taip pat atliktų Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo kopijos, darbų aktų kopijos, kuriuose yra duomenys apie UAB „Dezinfa“ ir UAB „Utenos deratizacija“ atliktus darbus (šie duomenys aptariami toliau). Iš Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo kopijų, atliktų darbų aktų kopijų nustatyta, kad ginčo laikotarpiu UAB „Utenos deratizacija“ atliko kenkėjų kontrolės ir/ar naikinimo darbus tuose 3-o sektoriaus būriuose, ir tose gyvenamosiose patalpose, kuriuose tomis datomis, kai buvo atlikti šie darbai, buvo laikomas pareiškėjas: 2016 m. rugsėjo 21 d. atliko dezinsekcijos darbus 4-ame būryje (b. l. 61); 2016 m. rugpjūčio 17 d. atliko tarakonų, blakių naikinimo darbus 4-ame būryje (b. l. 62); 2016 m. liepos 13 d., 2016 m. rugpjūčio 4 d. atliko tarakonų naikinimo darbus 4-ame būryje (b. l. 63–64); 2017 m. balandžio 21 d. atliko blusų, blakių, tarakonų naikinimo darbus 3-o būrio gyvenamosiose patalpose (b. l. 57); 2017 m. rugpjūčio 7 d. atliko dezinsekcijos darbus 3-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje (b. l. 52); 2017 m. lapkričio 13 d. atliko dezinsekcijos darbus 3-ame būryje (b. l. 54); 2018 m. liepos 25 d., 2018 m. rugpjūčio 8 d. atliko kenkėjų kontrolės ir naikinimo darbus 3-o būrio 1-oje gyvenamojoje patalpoje (b. l. 48–49);

Medicininiame pažymėjime yra mediko išvada, kad išnagrinėjus pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis, nustatyta, kad 2018 m. sausio 30 d. pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybos mediką dėl išbėrimo kaklo srityje, tačiau asmens sveikatos istorijoje nėra atžymėta, kad tai dėl parazitų sukandžiojimo, joje įrašyta diagnozė – nepatikslintas dermatitas (b. l. 39). Tad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui nepatikslintą dermatitą sukėlė blakių įkandimai. Todėl teismas sprendžia, kad paminėti duomenys nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Tuo tarpu bylos įrodymai apie kenkėjų naikinimą (sutartys dėl kenkėjų naikinimo, atliktų darbų aktai) leidžia daryti išvadą, kad Pravieniškių PN-AK yra skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų, įskaitant ir blakes, monitoringui ir naikinimui. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl kenkėjų.

Pareiškėjas teigė, kad nuo 2014 m. iki šių dienų jis gyveno bijodamas susirgti kokia nors infekcine liga; buvo nemažai susirgimų atvira ir uždara tuberkulioze, niekas nedarė dezinfekcijos specialiai nuo jos; buvo blokuojama informacija dėl tuberkuliozės susirgimų pataisos įstaigoje, tai kėlė dar didesnę paniką tarp nuteistųjų (b. l. 5).

Pravieniškių PN-AK Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjas 2018 m. rugsėjo 28 d. pažymoje paaiškino, kad pataisos įstaigoje duomenys apie tuberkulioze sergančius asmenis nėra kaupiami, jie nėra kaupiami dėl to, kad įtarus užsikrėtimo tuberkulioze atvejį, asmuo siunčiamas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, o pasitvirtinus tuberkuliozės diagnozei, gydomas minėtoje ligoninėje, tad Pravieniškių PN-AK gydytojai neturi informacijos apie patvirtintas diagnozes (b. l. 40). Atsižvelgdamas į šį paaiškinimą, teismas sprendžia, kad informacija apie tuberkuliozės susirgimus pataisos įstaigoje nebuvo slepiama ar blokuojama, kaip teigė pareiškėjas. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, tuberkuliozės bakterijas platina tik sergantieji atvira plaučių tuberkulioze (žr. <http://www.ulac.lt/lt/dazniausiai-uzduodami-klausimai-apie-tuberkulioze>); infekcijos šaltinis – asmuo, sergantis atvira plaučių tuberkulioze ir oro lašeliniu būdu skleidžiantis į aplinką tuberkuliozės sukėlėjus (žr., Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro „Tuberkuliozės ir žmogaus imunodeficito viruso (ŽIV) infekcijos metodinės rekomendacijos“, 2014, p. 2, <http://www.ulac.lt/uploads/downloads/leidiniai/ziv_tub_proj.pdf>). Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjo paaiškinimu, gavus pranešimą iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės apie patvirtintą atviros tuberkuliozės atvejį, visos patalpos, kuriose gyveno sergantis nuteistasis, valomos ir dezinfekuojamos pagal higienos normų reikalavimus; o tie nuteistieji, kurie konstatavo su sergančiu asmeniu, papildomai stebimi, atliekami rentgeno tyrimai plaučių tuberkuliozei nustatyti. Be to, Sveikatos priežiūros tarnybos vedėjo paaiškinimu, per pastaruosius 10 metų Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo tik vienas atvejis, kai buvo gautas pranešimas iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės apie susirgimą atvira tuberkulioze (b. l. 40). Todėl teismas sprendžia, kad pareiškėjo saugumu (dėl galimo užsikrėtimo tuberkulioze) buvo tinkamai pasirūpinta, o be to, susirgimai atvira tuberkulioze (kuomet platinamos tuberkuliozės bakterijos) nebuvo dažni – kaip rašyta, per pastaruosius 10 metų buvo užfiksuotas tik vienas atviros tuberkuliozės atvejis. Medicininiame pažymėjime (b. l. 39) nėra duomenų, kad pareiškėjui ginčo laikotarpiu buvo diagnozuota tuberkuliozė. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės analizuojamu aspektu. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus dėl keliamos grėsmės jam užsikrėsti tuberkulioze.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad maudytis nuteistieji galėjo tik vieną dieną per savaitę, išsimaudyti turėjo apie 100 žmonių (b. l. 6).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad plaukus nusikirpti tekdavo gyvenamosiose patalpose, kirpimo mašinėlė buvo aplūžusi, teko kirptis su paprastomis žirklėmis (b. l. 6).

Pareiškėjas skundėsi, kad Pravieniškių PN-AK tarp kalinių buvo įsišaknijusi subkultūra, kurią toleravo administracija, kuri pasireiškė tuo, kad pareiškėjas ir kiti nuteistieji, priklausę nuskriaustųjų kastai, buvo žeminami, prieš juos naudojamas psichologinis smurtas; nuskriaustieji nuteistieji valgykloje turėjo laukti, kol pavalgys išrinktųjų kastos nuteistieji; nuskriaustiesiems skirti stalai dažnai būdavo nešvarūs, indai atskiri, dažnai sulankstyti, maisto porcijos paduodamos mažesnės; patalynę jis gaudavo suplyšusią, nes gera buvo atiduodama išrinktiesiems; 10-to ir 11-to būrių sanitariniame mazge nuskriaustiesiems buvo leidžiama naudotis tik trimis tualetais, prausykloje – tik trimis praustuvėmis, dėl to prie tualetų ir praustuvių susidarydavo eilė; į virtuvę nuskriaustiesiems buvo uždrausta įeiti, virtuve ir sporto aikštele galėjo naudotis tik išrinktieji; buvo 10-to ir 11-to būrių kiemelis parūkyti, pasimankštinti, bet jame nuskriaustiesiems buvo mažai vietos; administracija visa tai žinojo, tačiau nesiėmė jokių priemonių išspręsti situaciją (b. l. 5–6).

Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų informavęs pataisos įstaigos administraciją ar Kriminalinės žvalgybos skyrių apie gresiantį pavojų dėl kastų sistemos, žeminimo, diskriminavimo, saugumo neužtikrinimo (b. l. 35). Pareiškėjui nesiskundus Pravieniškių PN-AK administracijai dėl, jo teigimu, buvusios subkultūros tarp nuteistųjų, nėra pagrindo daryti išvadą, kad Pravieniškių PN-AK administracijai buvo žinoma apie tai, kad kiti nuteistieji netinkamai elgėsi su pareiškėju. Atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus dėl to, kad ji toleravo nuteistųjų subkultūrą ir nesiėmė priemonių užkirsti kelią netinkamam elgesiui su pareiškėju. Todėl šie pareiškėjo skundo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 11-to būrio 5-toje gyvenamojoje patalpoje buvo blogas apšvietimas, nuo kurio jam skaudėjo akis (b. l. 4); gyvenamosiose patalpose buvo blogas apšvietimas, lempos mirguliavo, dėl to jis negalėjo normaliai skaityti ir rašyti, skaudėjo akis ir galvą, pablogėjo regėjimas; naktinio apšvietimo išvis nebuvo; ant langų buvo grotos, tai dar labiau sumažino natūralios šviesos patekimą į patalpą; dušuose, prausykloje buvo blogas apšvietimas (b. l. 8).

Higienos normos HN 134:2015) 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Ši higienos norma reikalavimų atskirai dieninei ir naktinei apšvietai. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.6 papunktis numato, kad paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamuosiuose kambariuose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Atsakovės atstovas atsiliepime ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus vedėjas 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje patvirtino, kad įstaiga užtikrina gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą pagal Higienos normos HN 134:2015 reikalavimus, nurodė, kad gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos naujomis (b. l. 30, 44). Teismas nenustatė pagrindo netikėti šių atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, todėl sprendžia, kad patalpose buvo įrengtas dirbtinis apšvietimas, atitinkantis teisės normų reikalavimus. Be to, medicininiame pažymėjime (b. l. 39) nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu būtų kreipęsis į Sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl pablogėjusio regėjimo, kildinamo iš prasto apšvietimo, ir kad jam buvo diagnozuotas regėjimo sutrikimas.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pastatų konstrukcijoje buvo asbesto, pastatų stogai buvo dengti šiferiu (b. l. 9).

Higienos normos HN 134:2015 3 punktas nustato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Jos 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų.

Pareiškėjas nenurodė, kurios patalpos buvo tokios būklės, kaip jis teigė. Pareiškėjas privalo pateikti pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, kuriame atsispindėtų konkretūs kalinimo elementai, o tam tikrais atvejais gali pateikti ir bent kai kuriuos įrodymus, pagrindžiančius jų skundus (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1491-624/2018). Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas nenurodė, kokiose konkrečiai patalpose buvo jo nurodyti trūkumai, nenurodė ir nepateikė duomenų, kad buvo kilusi grėsmė jo saugumui, ir kaip tai jį paveikė, tik abstrakčiai teigė, kad pastatų būklė kėlė grėsmę jo sveikatai ir gyvybei. Atsakovės atstovas atsiliepime (b. l. 30), ir Pravieniškių PN-AK Turto valdymo skyriaus specialistė 2019 m. gegužės 16 d. pažymoje (b. l. 44, 46) nurodė, kad pataisos namuose avarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra, įstaigoje patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į asignavimus, įstaiga užtikrina tinkamą patalpų, sienų, grindų būklę. Todėl teismas sprendžia, kad remonto darbai pataisos įstaigoje buvo atliekami, atsižvelgiant į turimus išteklius. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovės atstovo veiksmus analizuojamu aspektu. Todėl teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad pataisos įstaigos administracija nesupažindino nuteistųjų su jų teisėmis ir pareigomis (b. l. 6).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Laisvalaikio centro patalpos, į kurias jis buvo perkeltas 2016 m. birželio mėn. dėl pastatų rekonstrukcijos ir laikomas iki 2018 m. rugsėjo 13 d., buvo nepritaikytos žmonių gyvenimui (b. l. 5).

Pareiškėjas skunde nurodė, kad buvo padaryti Europos Tarybos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R(2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ pažeidimai, ir pateikė minėtų taisyklių 18.1, 18.2, 18.4, 18.8 papunkčių, reglamentuojančių skirstymą ir apgyvendinimą, 19.3, 19.4, 19.6 papunkčių, reglamentuojančių higieną, 72.1 papunkčio, 75 punkto, reglamentuojančių kalėjimo vadovo ir darbuotojų elgesį, nuostatas (b. l. 9).

Pareiškėjas tik išvardino minėtas Europos kalėjimų taisyklių nuostatas, tačiau niekaip nesusiejo šių teisės normų reikalavimų pažeidimų su savimi, savo paties padėtimi pataisos įstaigoje, nesuformulavo teiginio, kaip jo nurodomi pažeidimai pažeidė jo paties teises, ir kaip tai sudarė pagrindą neturtinės žalos atsiradimui. Todėl teismas nevertina šių pareiškėjo teiginių dėl teisės aktų pažeidimų, kaip sudarančių pagrindą konstatuoti civilinės atsakomybės sudėtį.