- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-07-01
- Bylos Nr.
- A-3164-968/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00099-2019-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Rytis Krasauskas (pirm.), Dalia Višinskienė
- Pareiškėjas
- S. U.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, Lietuvos vastybė, atstovaujama Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. U. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. U. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. U. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Nuo 2010 m. birželio mėn. jis buvo laikomas Pravieniškių PN-AK 3-ame sektoriuje netinkamomis sąlygomis karantino kameroje, 5 būrio 7 sekcijoje, 11 būrio 13 sekcijoje. 10 ir 11 būriuose nebuvo valymo inventoriaus ir dezinfekavimo medžiagų laikymo ir paruošimo sandėlio, drabužių ir avalynės džiovyklos, kambario maisto produktams laikyti. Šių būrių pasivaikščiojimo kiemelio plotas nesiekė 30 kv. m, juo naudojosi apie 200 nuteistųjų, tad tekdavo tik pastovėti. Papildomai buvo suteikiama galimybė du kartus per dieną po 1 val. pasivaikščioti aplink krepšinio aikštelę, tačiau tame kiemelyje nebuvo pavėsinių arba stogelių pasislėpti nuo kritulių. Šis kiemelis nebuvo atskirtas nuo sporto aikštyno, jis buvo nutolęs maždaug 100 m atstumu nuo gamybinių cechų, kur buvo deginamos atliekos, dėl to oras buvo užterštas sintetinio kvapo dūmais.
2.2. 2011 m. pareiškėjas buvo perkeltas į 11 būrio 5 sekciją, kurios plotas buvo apie 14 kv. m, joje gyveno 14 nuteistųjų, taip pat buvo baldai. Administracija tinkamai neaprūpino baldais, todėl visus medinius baldus teko pirkti savo lėšomis. Ant gulto teko džiovinti drabužius, todėl patalpoje buvo drėgna.
2.3. 2016 m. gegužės mėn. dėl pastatų rekonstrukcijos 8–11 būrių dirbantys nuteistieji buvo perkelti ir apgyvendinti laisvalaikio centre. Pareiškėjas gyveno 4 būrio 2 patalpoje, kurios plotas buvo apie 80 kv. m, joje gyveno apie 30 žmonių, taip pat buvo baldai. Tvyrojo nemalonus kvapas. Patalpos buvo nešildomos, žiemą buvo naudojami elektriniai šildytuvai, kurie džiovino orą. Maždaug už 16 m buvo medicinos patalpa, kurioje stovėjo veikiantis rentgeno aparatas, kurio ilgalaikė spinduliuotė kenksminga. Laisvalaikio centro patalpos buvo nepritaikytos gyventi. 2016 m. gruodžio mėn. pareiškėjas buvo perkeltas į 3 būrio 1 patalpą, kurios plotas siekė 80 kv. m, joje gyveno 28 žmonės, taip pat buvo baldai. Laisvalaikio centro patalpose pareiškėjas gyveno iki 2018 m. rugsėjo 13 d. Prausykloje nuo lubų krito tinkas. Patalynę keisti pareiškėjas galėjo tik kas mėnesį, nes jos trūkdavo. Maudytis nuteistieji galėjo eiti vieną dieną per savaitę, išsimaudyti turėjo apie 100 žmonių. Lubose ir sienose buvo pelėsio. Patalpose žiemą buvo šalta. Plaukus nusikirpti tekdavo gyvenamosiose patalpose, kirpimo mašinėlė buvo aplūžusi, teko kirptis paprastomis žirklėmis.
2.4. Pravieniškių PN-AK buvo nusistovėjusi subkultūra, kurią toleravo administracija. Pareiškėjas ir kiti nuteistieji, priklausę nuskriaustųjų kastai, buvo žeminami, prieš juos buvo naudojamas psichologinis smurtas. Jie valgykloje turėdavo laukti, kol pavalgys išrinktųjų kastos nuteistieji, todėl nespėdavo pavalgyti. Nuskriaustiesiems skirti stalai dažnai būdavo nešvarūs, indai atskiri, sulankstyti, buvo paduodamos mažesnės maisto porcijos. Pareiškėjas gaudavo suplyšusią patalynę, nes gera buvo atiduodama išrinktiesiems. 10 ir 11 būrių pastate buvo 10 vietų tualetas, bet nuskriaustieji, kurių buvo apie 100, galėdavo naudotis tik 3 tualetais. Praustuvių buvo 10, tačiau nuskriaustieji galėdavo naudotis tik 3. Dėl to prie tualetų ir praustuvių susidarydavo eilė. Virtuve ir sporto aikštele galėjo naudotis tik išrinktieji. 10 ir 11 būrių kiemelyje nuskriaustiesiems buvo mažai vietos. Pataisos namų administracija visa tai žinojo, tačiau nesiėmė jokių priemonių.
2.5. Pravieniškių PN-AK administracija nesupažindino nuteistųjų su jų teisėmis ir pareigomis. Visose patalpose, kuriose pareiškėjui teko gyventi, buvo tarakonų ir blakių, dezinfekcija buvo neveiksminga. Pareiškėjas teigė, kad nuo 2014 m. jis gyveno bijodamas susirgti kokia nors infekcine liga. Buvo nustatyta susirgimų atvira ir uždara tuberkulioze, tačiau dėl to nebuvo atliekama dezinfekcija. Tai, kad informacija apie susirgimus tuberkulioze pataisos įstaigoje buvo blokuojama, kėlė dar didesnę nuteistųjų paniką.
2.6. Pareiškėjas nuo 2010 m. birželio mėn. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. buvo kalinamas gyvenamosiose patalpose, kuriose gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Sporto aikštynai turi būti papildomai aptverti. Pasivaikščiojimo kiemelyje nebuvo įrengtas lietaus nuotekų šulinys, po lietaus kiemelis būdavo apsemtas. Gyvenamosiose patalpose buvo šalta ir drėgna, langų kampuose, ant sienų ir lubų buvo grybelis ir pelėsis, nuo sienų ir lubų byrėjo tinkas. Nebuvo ventiliacijos, tad esant blogoms oro sąlygoms, patalpas išvėdinti buvo neįmanoma. Buvo netinkamas apšvietimas, šviestuvai mirguliavo, naktinio apšvietimo išvis nebuvo. Grotos ant langų dar labiau sumažino natūralios šviesos patekimą į patalpą. Nebuvo gesinimo priemonių, priešgaisrinės sistemos ir avarinio išėjimo, nakčiai pastato lauko durys buvo užrakinamos, langai buvo su grotomis, tad kilus gaisrui nebuvo galimybės išsigelbėti. 50-čiai žmonių buvo tik 1 tualetas, o vėliau, perkėlus pareiškėją į laisvalaikio centro patalpas, 70-čiai žmonių buvo tik 1 tualetas, kurio plotas tik 1 kv. m.
2.7. Dušuose, prausykloje buvo šalta ir drėgna, buvo parazitų, grybelio ir pelėsio, blogas apšvietimas ir slidžios grindys. Prausyklose nebuvo šilto vandens, drabužius reikėjo skalbti šaltu vandeniu. Pastatų konstrukcijose buvo asbesto, išorinės sienos sutrūkinėjusios, langų ir išorinių durų sąramos nusėdusios, iš po stogo krito plytos. Visi pastatai buvo avarinės būklės.
2.8. Pareiškėjas dėl atsakovo atstovo veiksmų patyrė moralinę žalą, t. y. didelį psichologinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, jis negalėjo ramiai miegoti, buvo dirglus, jautė padidėjusią fobiją aplinkai.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:
3.1. Pareiškėjas buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose ir galėjo laisvai judėti po lokalinį sektorių. Pataisos įstaigoje avarinės arba antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų nėra. Patalpos remontuojamos pagal poreikį, atsižvelgiant į turimus asignavimus. Įstaiga užtikrina tinkamą temperatūros palaikymą nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Esant būtinumui, nuteistiesiems prašant jiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai.
3.2. Pastatų stogo dangoje buvo asbestinio šiferio, tačiau nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėjo atsirasti asbesto dulkių. Gyvenamosiose patalpose veikė mechaninė patalpų vėdinimo sistema, jas buvo galima vėdinti ir per langus. Įstaiga užtikrina tinkamą gyvenamųjų patalpų bendrą dirbtinę apšvietą.
3.3. Atskiroje patalpoje įrengtos skalbimo mašinos, kur galima skalbti ir džiovinti drabužius, džiovinimo vietos įrengtos ir kieme. Gyvenamojoje zonoje atliekos nebuvo deginamos. Pataisos įstaiga buvo sudariusi sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, o šiuo metu yra sudariusi sutartį su UAB „Utenos deratizacija“, pagal kurias teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Patalpas valo jose laikomi nuteistieji, jiems išduodamos valymo priemonės.
3.4. Dėl nuteistųjų subkultūros paaiškino, kad taikant bausmių vykdymo įstatymus, vadovaujamasi principu, jog visi nuteistieji lygūs, ir kad nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų informavęs pataisos įstaigos administraciją ar Kriminalinės žvalgybos skyrių apie jam gresiantį pavojų.
3.5. Pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 28 d. iki 2016 m. balandžio 15 d. taikytina ieškinio senatis.
3.6. Pataisos įstaigos pareigūnai veikė pagal teisės aktus ir jų nepažeidė, pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad jis patyrė žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad pataisos įstaiga savo veikimu ar neveikimu padarė jam žalos. Nėra būtinų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.
4. Atsakovo atstovas 2019 m. rugsėjo 6 d. rašte Nr. S-21706 „Dėl duomenų pateikimo“ paaiškino, kad pareiškėjas buvo priskirtas lengvajai grupei. Atsiliepime į skundą pateikiant informaciją apie 3 būrio 2 gyvenamosios patalpos plotą buvo padaryta techninė klaida, šios patalpos plotas yra 51,14 kv. m. 4 būrio 2 gyvenamosios patalpos plotas yra 89,11 kv. m.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 180 Eur neturinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė.
6. Teismas pažymėjo, kad Pravieniškių PN-AK prašo šioje byloje taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą. Pareiškėjas teigė, kad jis Pravieniškių PN-AK buvo laikomas nuo 2010 m. birželio mėn. netinkamomis sąlygomis, o skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą jis išsiuntė 2019 m. balandžio 15 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti. Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje neprašė atnaujinti ieškinio senaties termino. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendė, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2010 m. birželio 28 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. ir nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) šį terminą atnaujinti. Daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą pritaikęs 3 metų senaties terminą teismas nagrinėjo tik ginčo aplinkybes, susijusias pareiškėjo kalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2019 m. balandžio 15 d.
7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. buvo laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, pažeidžiant minimalaus ploto reikalavimą – pareiškėjui teko 2,32 kv. m ploto (trūko 0,78 kv. m ploto).
8. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. ir nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. nebuvo aprūpintas tinkamu sanitariniu įrenginių kiekiu tualete: atsakovo atstovas laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. nevykdė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų reikalavimų (toliau – ir 2004 m. Aprūpinimo normos), kadangi 10 ir 11 būrių sanitariniame mazge nebuvo pisuarų; nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. nevykdė Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 5.7 punkto reikalavimo įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam nuteistųjų būriui, arba, kaip numato 6 punktas, bent jau dviem būriams, jeigu yra išimtinių aplinkybių, kliudančių jį įrengti kiekvienam būriui; laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2017 m. sausio 1 d. unitazais ir pisuarais 3–6 būrių sanitariniame mazge naudojosi didesnis nuteistųjų skaičius, nei nustatyta 2004 m. Aprūpinimo normose; laikotarpiu nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. unitazais ir pisuarais 3–6 būrių sanitariniame mazge naudojosi didesnis nuteistųjų skaičius, nei nustatyta Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose.
9. Be to, teismas nustatė, jog nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. gegužės 11 d., t. y., kai pareiškėjas buvo apgyvendintas 11 būryje, buvo pažeista jo teisė pasivaikščioti gryname ore, nes atsakovo atstovas nepaneigė pareiškėjo skundo argumentų, kad pasivaikščiojimo kieme oras buvo užterštas. Kitus pareiškėjo nusiskundimus teismas atmetė kaip nepagrįstus.
10. Nustatydamas pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad byloje konstatuotas žymus gyvenamojo ploto trūkumas, gyvenamąjį plotą dar labiau mažino patalpoje buvę baldai. Tačiau šis ploto trūkumas, teismo vertinimu, truko neilgai. Teismas atsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas bausmę atliko bendrabučio tipo patalpose, todėl ploto trūkumą iš dalies kompensavo galimybė laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Laikotarpis, kai pareiškėjas nebuvo aprūpintas tinkamu sanitariniu įrenginių kiekiu tualete, buvo su pertraukomis. Aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (į teismą kreipėsi praėjus 7 mėnesiams nuo paskutinio atsakovo atstovo neteisėto veiksmo atlikimo dienos bei praėjus beveik 9 metams nuo jo nurodomų pažeidimų pradžios), teismo vertinimu, leidžia daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodoma suma. Byloje nenustatyta, kad nustatyti pažeidimai padarė poveikį pareiškėjo sveikatai.
III.
11. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad byloje nustatytas žymus gyvenamojo ploto trūkumas, plotą dar labiau mažino patalpoje buvę baldai, pareiškėjas nebuvo aprūpintas tinkamu sanitarinių įrenginių kiekiu tualete, dėl to pareiškėjas patyrė dvasines ir fizines kančias. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jis į teismą kreipėsi dar atlikdamas bausmę Pravieniškių PT-AK. Jo teigimu, akivaizdu, kad, vadovaujantis bausmės vientisumo principu, dėl jam padarytų fizinių ir dvasinių kančių pareiškėjas buvo priverstas kentėti iki bausmės pabaigos. Taigi pareiškėjas tinkamai kreipėsi į teismą.
12. Atsakovo atstovas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:
12.1. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į atsakovo atstovo nurodytą aplinkybę, kad pataisos namų 3 sektoriuje gyvenamojoje zonoje atliekos nebuvo deginamos. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl užteršto oro ar sveikatos pablogėjimo, kurį galėjo sukelti deginamos atliekos.
12.2. Teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus duomenis, susijusius su pareiškėjui tekusiu gyvenamuoju plotu. Pataisos įstaigoje nuteistieji nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. gali laisvai judėti viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pravieniškių PN-AK nuteistieji gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Santykinai mažą gyvenamąjį plotą kompensavo nemaži kambario išmatavimai ir pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė. Be to, miegamasis ne visada būna užpildytas, nes nuteistųjų skaičius nuolat keičiasi.
Šalies argumentai
12.3. Pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad sanitarinių įrenginių kiekis buvo per mažas. Teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad į bylą nebuvo pateikta duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į pataisos įstaigos administraciją su skundais dėl sanitarinių įrenginių trūkumo. Darytina išvada, kad pareiškėjas dėl to nepatyrė neigiamų išgyvenimų. Neturtinės žalos buvimas teismų praktikoje konstatuojamas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar jų sukeltų pasekmių nesikreipė į psichologinę tarnybą ar į medikus. Darytina išvada, kad pareiškėjas nepatyrė neigiamų išgyvenimų, sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos. Teismas rėmėsi pareiškėjo subjektyvia nuomone, kurios nepatvirtino objektyvūs įrodymai. Pareiškėjui tenka pareiga įrodyti neturtinės žalos padarymo faktą.
12.4. Pareiškėjo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.
Atsiliepimas
13. Atsakovo atstovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsakovo atstovas, be jo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, nurodo, kad pareiškėjo apeliacinis skundas abstraktus ir nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė sutrumpintą ieškinio senaties taikymą reglamentuojančias CK normas. Apeliaciniame skunde nenurodyta jokių naujų aplinkybių ar argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo išvadas. Jokie teisės aktai nenustato, kad baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas turėtų būti išskaičiuotas iš bendro ploto. Byloje nėra jokių duomenų, kad buvo siekiama sąmoningai pareiškėjui sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo kalinimą netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK laikotarpiu nuo 2010 m. birželio 28 d. iki 2019 m. balandžio 15 d.
15. Šioje byloje pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisė jam 180 Eur neturtinei žalai dėl netinkamų kalinimo sąlygų atlyginti. Teismas pareiškėjo reikalavimams dėl kalinimo sąlygų nuo 2010 m. birželio 28 d. iki 2016 m. balandžio 14 d. pritaikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir, įvertinęs pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2019 m. balandžio 15 d., konstatavo, jog: 1) pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis; 2) nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. bei nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjas nebuvo aprūpintas tinkamu sanitariniu įrenginių kiekiu tualete; 3) nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. buvo pažeista pareiškėjo teisė pasivaikščioti gryname ore.
16. Tiek pareiškėjas, tiek atsakovo atstovas Pravieniškių PN-AK padavė apeliacinius skundus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja pirmosios instancijos teismo nustatytus pažeidimus ir dėl jų patirtą neturinę žalą, taip pat nurodo, kad jis į teismą kreipėsi dar atlikdamas bausmę Pravieniškių PN-AK, taigi jis tinkamai įgyvendino teisę į teisminę gynybą. Iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas nesutinka su jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu. Atsakovo atstovas apeliacinį skundą grindžia šiais esminiais argumentais: 1) pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus duomenis, susijusius su pareiškėjui tekusiu gyvenamuoju plotu, gyvenamojo ploto normos pažeidimą kompensavo pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė; 2) pareiškėjo nusiskundimai dėl per mažo sanitarinių įrenginių kiekio ir dėl užteršto oro abstraktūs, teismas neatsižvelgė į atsakovo atstovo nurodytą aplinkybę, kad pataisos namų 3 sektoriuje gyvenamojoje zonoje atliekos nebuvo deginamos; 3) pareiškėjas su atitinkamais nusiskundimais nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją, psichologinę tarnybą ar medikus, jis nepagrindė civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo; 4) pagrįsta kompensacija pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti yra pripažinimas, kad pareiškėjo teisė kalėti tinkamomis sąlygomis buvo pažeista.
17. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinių skundų ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos. Todėl šios bylos apeliacinio proceso stadijoje vertintina, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, nustatė, kad pareiškėjas buvo kalinamas per mažo ploto sąlygomis, neužtikrinant pakankamo sanitarinių įrenginių kiekio tualete bei teisės pasivaikščioti gryname ore, ir tuo pagrindu pareiškėjui pagrįstai priteisė 180 Eur jo patirtai neturtinei žalai atlyginti.
18. Teisėjų kolegija pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93). Taigi pagal EŽTT, kuris taiko ir aiškina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas, jurisprudenciją nėra draudžiama taikyti nacionaliniuose valstybių teisės aktuose įtvirtintą ieškinio (skundo) senaties terminą.
19. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), spręsdamas tokio pobūdžio kaip kilęs šioje byloje ginčus, paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2339-822/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-958-502/2018). Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjas nenurodė jokių argumentų (aplinkybių), kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog pareiškėjas apie jo netinkamas kalinimo sąlygas nežinojo ir negalėjo žinoti (suvokti) nuo pat pirmosios dienos, kai tokiomis kalinimo sąlygomis jis pradėjo būti kalinamas Pravieniškių PN-AK. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, tokios išvados irgi neturi pagrindo daryti.
20. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentas, kad jis į teismą kreipėsi dar kalėdamas Pravieniškių PN-AK, todėl tinkamai įgyvendino teisę į teisminę gynybą, vertintinas kaip nepagrįstas. Todėl teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų, nurodytų Nutarties 6 punkte, pripažįsta, kad minėtas teismas pagrįstai taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, numatytą CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir tuo pagrindu šioje byloje nagrinėjo tik ginčo aplinkybes, susijusias pareiškėjo kalinimo sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2019 m. balandžio 15 d.
21. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo pareiga.
22. Vertinant pareiškėjo teisės į tinkamą gyvenamąjį plotą pažeidimą aktualus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 11¹.1 punktas, kuriame nustatyta, jog pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis nei 3,1 kv. m vienam žmogui. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos LVAT praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017).
23. Byloje pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. (iš viso – 20 parų), t. y. kol buvo apgyvendintas 3 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, buvo laikomas pažeidžiant nustatytą 3,1 kv. m minimalaus ploto reikalavimą. Tai, kad pareiškėjas turėjo tam tikrą judėjimo laisvę Pravieniškių PN-AK patalpose, šios nustatytos aplinkybės nepaneigia. Pareiškėjui šiuo laikotarpiu teko 2,32 kv. m gyvenamojo ploto, taigi teismas sprendžia, kad gyvenamosiose patalpose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo neteisėtus veiksmus, pareiškėjui nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. neužtikrinant minimalios gyvenamojo ploto normos.
24. Teismų praktikoje nurodyta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, o atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų.
25. Pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismui konkrečiai įvardijo pasivaikščiojimo kiemelį, kuriame dėl atliekų deginimo būdavo dūmais užterštas oras, atstumą, kuriuo šis kiemelis nutolęs nuo gamybinių cechų, ir nurodė kitas pažeidimą dėl dūmais užteršto oro apibūdinančias aplinkybes. Atsakovo atstovas tik abstrakčiai nurodė, kad gyvenamojoje zonoje atliekos nebuvo deginamos, o kas vyksta gamybinėje zonoje, kur veiklą vykdo valstybės įmonė „Mūsų amatai“, atsakovo atstovas informacijos neturi. Taigi atsakovo atstovas nepateikė jokių duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad konkrečiame pasivaikščiojimo kiemelyje oras buvo užterštas iš gamybinių cechų sklindančiais dūmais. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepaneigtais ir dėl to pagrįstais pripažino pareiškėjo nusiskundimus dėl pasivaikščiojimo kiemelyje dūmais užteršto oro laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. gegužės 11 d., t. y., kai pareiškėjas buvo apgyvendintas 11 būryje.
26. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. ir nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. pareiškėjas nebuvo aprūpintas tinkamu sanitariniu įrenginių kiekiu tualete. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių dėl nepakankamo sanitarinių įrenginių kiekio tualete, tačiau teigia, jog pareiškėjas tik deklaratyviai nurodė, kad sanitarinių įrenginių kiekis buvo per mažas, nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją su skundais dėl sanitarinių įrenginių trūkumo, taigi dėl to nepatyrė neigiamų išgyvenimų. Pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar jų sukeltų pasekmių nesikreipė į psichologinę tarnybą ar į medikus.
27. Šiuo aspektu pažymėtina, kad remiantis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., LVAT 2009 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-734/2009; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4043-624/2017). Nustačius, kad pareiškėjas buvo kalinamas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, konstatuotina, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Šios išvados nepaneigia atsakovo atstovo nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar jų sukeltų pasekmių nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją, psichologinę tarnybą ar medikus.
28. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytas faktines bylos aplinkybes, kurios yra teisiškai reikšmingos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo formos ir dydžio, atkreipia dėmesį, kad atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų, kurie sudarytų pagrindą spręsti, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju neturėjo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Todėl konstatuotina, kad yra pagrindas pareiškėjui kompensuoti jo patirtą neturtinę žalą priteisiant jos atlyginimą pinigais.
29. Vertinant, ar pirmosios instancijos teismas priteisė tinkamą sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti pirmiausia pažymėtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas, priteisdamas konkretų neturtinės žalos atlyginimo dydį, turi pareigą atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistinas neturtinės žalos atlyginimas kompensuotų asmens patirtą žalą.
30. Nustatant šioje byloje pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgtina į tai, kad nors gyvenamojo ploto normos pažeidimas truko neilgai t. y. 20 parų nuo 2016 m. gegužės 11 d. iki 2016 m. gegužės 30 d. truko, jis buvo žymus, t. y. pareiškėjui teko tik 2,32 kv. m gyvenamojo ploto, kurį dar labiau mažino patalpoje buvę baldai. Vis dėlto neigiamą per mažo gyvenamojo ploto poveikį iš dalies kompensavo pareiškėjui suteikta judėjimo laisvė Pravieniškių PN-AK lokalinio sektoriaus teritorijoje dienos metu. Pareiškėjas tinkamu sanitariniu įrenginių kiekiu tualete nebuvo aprūpintas nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2017 m. sausio 1 d. ir nuo 2017 m. birželio 8 d. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. (viso 709 paras su pertraukomis, kurios, be kita ko, susidarė dėl to, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu 4 kartus, t. y. 2017 m. rugpjūčio 28 d. – 2017 m. rugsėjo 4 d., 2017 m. lapkričio 27 d. – 2017 m. lapkričio 30 d., 2018 m. kovo 5 d. – 2018 m. kovo 8 d. ir 2018 m. birželio 11 d. – 2018 m. birželio 18 d., buvo išvykęs į Šiaulių tardymo izoliatorių (b. l. 41). Pareiškėjo teisių pažeidimas dėl dūmais užteršto oro pasivaikščiojimo kieme truko neilgai, t. y. nuo 2016 m. balandžio 15 d. iki 2016 m. gegužės 11 d. (27 paras). Dėl pareiškėjui padarytų pažeidimų nenustatyta jam kilusių ilgalaikių neigiamų pasekmių. Taigi, įvertinus nustatytų pažeidimų pobūdį, trukmę ir kilusias pasekmes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priteisė adekvačią ir protingo dydžio sumą pareiškėjo patirtai neturtinei žalai kompensuoti, kurios nei mažinti, nei didinti nėra pagrindo.
31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra jokio pagrindo. Todėl ginčo šalių apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. U. apeliacinį skundą atmesti.
Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.